Civilinė byla Nr. e2A-1026-407/2021 Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00062-2021-4 Procesinio sprendimo kategorija 4.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (atsakovo arbitražo byloje) „Dimstel Strom A.B.E.E.“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0058/2021e, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litspringas“ ieškinį atsakovui „Dimstel Strom A.B.E.E.“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litspringas“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo „Dimstel Strom A.B.E.E.“ (toliau – ir atsakovas, pareiškėjas) 44 746,62 Eur skolą, 1 282,56 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad su atsakovu 2020 m. gegužės 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė teigė, kad išrašė atsakovui tris PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. birželio 22 d., kurios apmokėjimo terminas suėjo 2020 m. liepos 22 d., – 18 445,57 Eur sumai, 2020 m. birželio 30 d., kurios apmokėjimo terminas suėjo 2020 m. liepos 30 d., – 24 148,04 Eur sumai, 2020 m. liepos 30 d., kurios apmokėjimo terminas suėjo 2020 m. rugsėjo 13 d., – 17 153,01 Eur sumai. Ieškovė nurodė, kad atsakovas iš dalies apmokėjo tik pirmąją sąskaitą faktūrą, sumokėdamas 15 000 Eur. Dėl susidariusio įsiskolinimo ieškovė pateikė atsakovui 2020 m. lapkričio 5 d. pretenziją, į kurią atsakovas 2020 m. gruodžio 4 d. atsakė nurodydamas, kad skola bus apmokėta pagal siūlomą grafiką. Ieškovės teigimu, visos skolos atsakovas neapmokėjo ir ieškinio pateikimo metu atsakovo skola sudaro 44 746,62 Eur. Ieškovė taip pat reikalavo, kad atsakovas sumokėtų 6 proc. dydžio metines palūkanas už pavėluotą atsiskaitymą, jos ieškinio pateikimo dieną (2021 m. vasario 5 d.) sudarė 1 282,56 Eur. Ieškovė nurodė, kad atsakovas įsipareigojo priimti užsakymo sąlygas atitinkančias prekes ir už jas atsiskaityti, ginčo dėl prekių kokybės ar pristatymo nekilo, ieškovė tinkamai įvykdė savo pareigą, o atsakovas neneigė ir neginčijo savo pareigos atsiskaityti su ieškove.
3. Atsakovas byloje nepateikė savo pozicijos dėl ieškovės pareikšto ieškinio, neteikė procesinių dokumentų. Kartu su 2021 m. kovo 1 d. el. laišku Vilniaus komercinio arbitražo teismo sekretoriatui atsakovas pateikė 2020 m. gruodžio 4 d. atsakymo į ieškovės 2020 m. lapkričio 5 d. pretenziją kopiją. Šiame atsakyme, atsakovo atstovo teigimu, išdėstyta atsakovo pozicija dėl ieškovės pateiktų reikalavimų apmokėti skolą. Arbitražo teismas laikė šį atsakymą išreiškiančiu atsakovo poziciją dėl ieškovės pateiktos 2020 m. lapkričio 5 d. pretenzijos. Atsakovas 2020 m. gruodžio 4 d. atsakyme nurodė, kad užsakymą pateikė šalių vadovams sutarus, jog bus atsiskaitoma, kai tik tokia galimybė atsiras dėl tuo metu buvusio sunkaus finansinio laikotarpio. Atsakovas taip pat teigė, kad dėl ekstremalių aplinkybių, kurias sukūrė „Covid-19“ globali pandemija, jam nebuvo įmanoma visiškai apmokėti ieškovei. Atsakovas nurodė, kad siūlė ieškovei grąžinti nepanaudotas prekes, kurių vertė 40 000 Eur, tačiau ieškovė nepriėmė šio pasiūlymo. Atsakovas pažadėjo sumokėti ieškovei įsiskolinimą pradedant 5 000 Eur mokėjimu 2020 m. gruodžio 20 d. ir 2021 m. sausio 20 d. 15 000 Eur. Kitų atsakovo argumentų ar įrodymų byloje nėra pateikta.
II. Arbitražo teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2021 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovo 44 746,62 Eur skolą, 1 282,56 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 44 746,62 Eur sumą nuo ieškinio pateikimo dienos (2021 m. vasario 5 d.) iki arbitražo teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 3 318,78 Eur arbitražo rinkliavas ir 1 052,70 Eur atstovavimo išlaidas.
5. Arbitražo teismas nustatė, kad ieškovė ieškinyje pareikštus reikalavimus kildina iš pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią šalys buvo sutarusios dėl prekių pirkimo–pardavimo sąlygų, taikytinų šalių sudaromiems prekių užsakymams. Byloje nėra duomenų apie tai, kokie užsakymai šalių sudaryti remiantis pirkimo–pardavimo sutartimi. Iš ieškinio galima suprasti, kad ieškovė laikosi pozicijos, jog jos išrašytos trys PVM sąskaitos faktūros patvirtina šiose sąskaitose nurodytų prekių pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavimo atsakovui sąlygas, įskaitant prekių kiekį ir kainą. Ieškovė 2020 m. lapkričio 5 d. pretenzijoje reikalaudama įsiskolinimo pagal sąskaitas sumokėjimo taip pat rėmėsi šalių sudaryta pirkimo pardavimo sutartimi. Iš atsakovo 2020 m. gruodžio 4 d. atsakymo matyti, kad atsakovas neneigė, jog sąskaitose faktūrose nurodyti prekių kiekiai ir kainos atitinka šalių susitarimą, taip pat, kad šios prekės yra faktiškai atsakovo gautos. Todėl arbitražo teismas laikė nustatytomis aplinkybes, kad atsakovas buvo užsakęs iš ieškovės prekes, kurios nurodytos sąskaitose faktūrose, už sąskaitose faktūrose nurodytą kainą, ir kad šių prekių pirkimui–pardavimui taikomos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos.
6. Pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 papunktyje numatyta, kad santykiams, kylantiems iš šios sutarties, reguliuoti yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Arbitražo teismas nusprendė, kad šalys pasirinko savo sutartiniams santykiams, kylantiems iš pirkimo–pardavimo sutarties, taikyti Lietuvos Respublikos teisę. Kadangi pirkimo–pardavimo sutarties šalys yra skirtingose valstybėse (Graikijoje ir Lietuvoje) verslo vietą turintys juridiniai asmenys ir abi valstybės yra Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo (toliau – Konvencija) dalyvės, šalių pirkimo–pardavimo santykius reguliuoja Konvencijoje įtvirtintos teisės normos. Tiek, kiek ši Konvencija šalių santykių nereguliuoja, taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai, kaip šalių pasirinkta taikytina teisė.
7. Konvencijos 54 straipsnyje numatyta viena iš pagrindinių pirkėjo pareigų – sumokėti kainą už prekes, o Konvencijos 62 straipsnyje numatyta pardavėjo teisė reikalauti, kad pirkėjas sumokėtų kainą, nebent pardavėjas pasinaudojo teisių gynimo būdu, nesuderinamu su tokiu reikalavimu.
8. Atsakovas 2020 m. gruodžio 4 d. atsakyme į ieškovės 2020 m. lapkričio 5 d. pretenziją nurodė, kad yra pasiūlęs grąžinti ieškovei nepanaudotas prekes, kurių vertė 40 000 Eur, tačiau ieškovė nėra priėmusi šio pasiūlymo. Arbitražo teismas pažymėjo, kad pirkėjui tenka pareiga priimti parduodamas prekes ir ši pirkėjo pareiga gali būti panaikinta arba pakeista tik specialiai šalims dėl to susitarus. Kadangi atsakovas pats nurodo, kad ieškovė nėra sutikusi, jog parduotos ir atsakovo priimtos prekės būtų grąžintos, vadinasi, atsakovo pareiga sumokėti šių prekių kainą nėra panaikinta ar pakeista.
9. Atsakovas taip pat teigė, kad neturi galimybės laiku sumokėti kainos dėl ekstremalių aplinkybių, kurias yra nulėmusi „Covid-19“ ligos pasaulinė pandemija, ir atsakovas šias aplinkybes laiko nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Tačiau arbitražo teismas nusprendė, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos sumokėti kainą pagal Konvencijos 79 straipsnį. Pasaulinė pandemija paskelbta iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 2020 m. kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacijos pranešimu, o aplinkybėmis, kurios galėtų atleisti nuo atsakomybės, gali būti pripažįstamos tik tokios, apie kurias šalys nežinojo sutarties sudarymo metu ir negalėjo jų protingai numatyti. Atsakovas nenurodė, dėl kokių konkrečių priežasčių jis negali įvykdyti savo įsipareigojimų sumokėti kainą, todėl nėra galimybės įvertinti, ar atsakovas apskritai susiduria su kokiomis nors kliūtimis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vien tai, jog šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, savaime negali būti laikoma nenugalimos jėgos aplinkybe.
10. Atsakovas teigė, kad užsakymą patvirtino atsakovo ir ieškovės vadovams sutarus, jog kaina už prekes bus sumokėta tada, kai atsakovas turės tokią galimybę. Tačiau be atsakovo 2020 m. gruodžio 4 d. atsakymo byloje nėra duomenų, kurie arbitražo teismui leistų patikrinti tokį atsakovo teiginį ir įsitikinti jo tikrumu. Todėl arbitražo teismas nelaikė tokios aplinkybės nustatyta byloje. Ieškovė tokios aplinkybės nepripažino, nes yra nurodžiusi tikslų apmokėjimo terminą sąskaitose faktūrose, taip pat yra pareiškusi pretenziją dėl vėlavimo sumokėti. Atsakovo teiginys, kad yra sudarytas susitarimas dėl kainos mokėjimo, kada tai bus įmanoma, prieštarauja atsakovo pasirašytos pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 papunkčio nuostatai, kurioje numatyta, kad pirkėjas už prekes turi sumokėti per 30 dienų nuo sąskaitų gavimo datos, o 6.4 papunktyje numatyta, jog visi sutarties pakeitimai galioja tik jeigu jie yra sudaryti raštu ir tinkamai pasirašyti abiejų šalių. Be to, atsakovas, pripažindamas savo pareigą sumokėti kainą, 2020 m. gruodžio 4 d. atsakyme yra nurodęs, kad ketina įvykdyti visus savo įsipareigojimus pagal sudarytą sutartį, bei pasiūlęs mokėjimo terminus, kurių nesilaikė. Atsakovas taip pat turėjo galimybę atlikti bent dalinius mokėjimus per 2021 m. pirmąjį pusmetį ir taip sumažinti savo įsiskolinimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas tai būtų padaręs. Dėl nurodytų priežasčių arbitražo teismas nusprendė, kad atsakovo pareiga sumokėti kainą už prekes pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra galiojanti ir iki šiol nėra visiškai įvykdyta, t. y. atsakovas nėra sumokėjęs ieškovei iš viso 44 746,62 Eur ir ieškovė turi teisę reikalauti šios sumos sumokėjimo iš atsakovo.
11. Konvencijos 78 straipsnyje numatyta, kad, jeigu šalis nesumoka kainos, kita šalis turi teisę reikalauti palūkanų sumokėjimo. Šiame Konvencijos straipsnyje nėra nustatytas tikslus mokėtinų palūkanų dydis, paliekant galimybę šalims susitarti dėl palūkanų dydžio. Konvencijos 78 straipsnis taip pat nenumato taisyklių, pagal kurias reikėtų nustatyti palūkanų dydį, jeigu šalys nėra dėl jų sutarusios. Arbitražo teismas nusprendė, kad palūkanų dydžio nustatymas pagal taikytinos teisės, t. y. Lietuvos teisės, taisykles, atitiktų vyraujančią teismų praktiką. Todėl arbitražo teismas laikė pagrįstais ieškinio teisinius argumentus dėl to, kad palūkanų dydis turi būti nustatytas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, t. y. turi būti taikomas 6 proc. metinių palūkanų dydis. Arbitražo teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 1 282,56 Eur palūkanų priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas. Arbitražo teismas taip pat nusprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 6 proc. dydžio procesinių metinių palūkanų priteisimo yra tenkintinas vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi.
12. Ieškovė sumokėjo arbitražo teismui 2 713,78 Eur arbitravimo rinkliavą ir 605 Eur registravimo rinkliavą, iš viso 3 318,78 Eur. Ieškovė pateikė įrodymus, kad iš viso patyrė 1 052,70 Eur išlaidų už ieškinio parengimą ir pateikimą. Arbitražo teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimus tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistinos visos arbitražo išlaidos.
III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Pareiškėjas (atsakovas arbitražo byloje) „Dimstel Strom A.B.E.E.” skunde prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Skunde nurodo šiuos argumentus:
13.1. Pareiškėjas yra Graikijoje įsteigta bendrovė, gaminanti čiužinius bei kitus su miego kokybės užtikrinimu susijusius produktus. 2020 m. gegužės 7 d. sutarties pagrindu pareiškėjas iš ieškovės pirko spyruoklinę vielą, reikalingą čiužinių gamybai. Dėl tuo metu (sąskaitų išrašymo ir jų mokėjimo terminais) visame pasaulyje įsivyravusios „Covid-19“ pandemijos ir jos pasekmių, pareiškėjas, nors ir neneigia skolos, objektyviai neturėjo galimybės laiku apmokėti likusių sumų pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Graikijos vyriausybės pritaikytos visuotinio karantino priemonės paralyžiavo pareiškėjo veiklą ir sustabdė pinigų srautus, iš kurių pareiškėjas atsiskaitydavo su savo tiekėjais. Pareiškėjas tik pastaruoju metu tam tikra dalimi atnaujino savo veiklą, kurios apimtys tebėra daug mažesnės nei tos, kurios buvo iki pasaulinės pandemijos. Pareiškėjas apie šias aplinkybes ir jų įtaką jo negalėjimui laiku įvykdyti savo sutartinių prievolių nedelsiant informavo ieškovę. Ieškovė tuo metu pareiškėją užtikrino, kad sutinka palaukti, kol pareiškėjas bus pakankamai pajėgus apmokėti už ieškovės perduotas medžiagas.
13.2. Pareiškėjas ieškovei buvo pasiūlęs konkretų skolos apmokėjimo grafiką arba grąžinti neapmokėtas medžiagas, tačiau ieškovė nei vieno iš šių pasiūlymų nepriėmė. Ieškovė, neatsižvelgdama į pareiškėjo paaiškinimus, 2021 m. vasario 5 d. arbitražo teismui pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo. Arbitražo teismas, ignoruodamas pasaulinės „Covid-19“ pandemijos įtaką pareiškėjo galimybėms laiku įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus bei atsisakydamas pandemijos nulemtą situaciją kvalifikuoti kaip nenugalimos jėgos aplinkybes, o šalių, taip pat ir pareiškėjo, teikiamus argumentus ir poziciją vertino nevienareikšmiai ir išimtinai ieškovės naudai, priėmė sprendimą, pažeidžiantį Lietuvos Respublikos viešąją tvarką ir dėl to sudarantį pagrindą teismui jį panaikinti.
13.3. Prasidėjus „Covid-19“ pandemijai, Graikijos Respublikoje 2020 m. vasario 25 d. priimtas įstatymas dėl nepaprastųjų priemonių kovoje su koronaviruso plitimu. Šio įstatymo pagrindu įgyvendintos priemonės, kuriomis apribota įvairių sektorių veikla, uždraustos kelionės į Graikiją ir iš jos, išskyrus labai ribotas išimtis. 2020 m. kovą – gegužę bei 2020 m. lapkritį – 2021 m. sausį buvo nustatyti itin griežti karantinai, kurių metu Graikijos gyventojai savo namus galėjo palikti tik dėl labai specifinių priežasčių. Visos šios Graikijos valdžios pritaikytos koronaviruso plitimo suvaldymo priemonės labai smarkiai sutrikdė daugybės verslo sektorių veiklą, įskaitant ir pareiškėjo veiklą. Pareiškėjas ilgam laikui buvo priverstas iš esmės visiškai sustabdyti čiužinių gamybą, o tai lėmė beveik visišką apyvartos bei piniginių srautų nebuvimą.
13.4. Sutartinių teisinių santykių dalyvių atleidimas nuo sutartinių prievolių vykdymo bei sutartinės atsakomybės, kai jie šių prievolių negali įvykdyti dėl nuo jų nepriklausančių nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, neabejotinai sudaro tarptautinės viešosios tvarkos dalį. Pareiškėjas arbitražo bylos nagrinėjimo metu arbitražo teismui buvo aiškiai nurodęs, kad savo sutartinių prievolių ieškovei laiku įvykdyti negalėjo dėl koronaviruso ir Graikijos Vyriausybės taikytų jo suvaldymo priemonių nulemtų aplinkybių. Arbitražo teismo išvada, kad pasaulinė pandemija paskelbta iki sutarties sudarymo 2020 m. kovo 11 d., o aplinkybėmis, kurios galėtų atleisti nuo atsakomybės, gali būti pripažįstamos tik tokios, apie kurias šalys nežinojo sutarties sudarymo metu ir negali jų protingai numatyti, yra formali ir ignoruoja esmines koronaviruso pandemijos aplinkybes. Pareiškėjo galimybėms laiku įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus įtakos turėjo pandemijos faktas, jos trukmė bei jai suvaldyti Graikijoje taikytos konkrečios priemonės.
13.5. Pareiškėjas sutarties sudarymo metu (2020 m. gegužės 7 d.) neturėjo galimybių numatyti, kad pasaulinė „Covid-19“ pandemija tęsis dar daugiau kaip metus laiko (ir tęsiasi iki šiol). Pandemijos pradžioje buvo tikimasi ją suvaldyti vos kelias savaites trunkančiu karantinu, viliantis, kad po to visos veiklos sritys grįš į įprastas vėžes. Tuo metu nebuvo pagrindo manyti, kad įvairios ekonominę veiklą varžančios priemonės įvairiais intensyvumo lygmenimis dar bus taikomos daugiau nei metus. Pareiškėjas negalėjo užkirsti kelio pastarųjų aplinkybių (karantino, jo griežtinimo, trukmės, sustabdytų piniginių srautų) ar jų pasekmių (negalėjimo laiku ir pilnai atsiskaityti su ieškove) atsiradimui. Tai, kad pareiškėjas galimai užsakė PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes (ar sutiko, kad būtų pristatytas didesnis kiekis prekių su atidėtu mokėjimu) jau prasidėjus pandemijai, CK 6.212 straipsnio 1 dalies prasme nereiškia, kad pareiškėjas galėjo kontroliuoti bei numatyti tolesnes karantino sąlygas ir jo pasekmes jau sutarties sudarymo metu ar galėjo užkirsti kelią šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
13.6. Arbitražo teismas, net ir nesant byloje duomenų apie tai, kokie užsakymai šalių sudaryti remiantis pirkimo–pardavimo sutartimi, laikė nustatytomis aplinkybes, jog atsakovas buvo užsakęs iš ieškovės tas prekes, kurios nurodytos prie ieškinio pridėtose sąskaitose faktūrose. Kita vertus, arbitražo teismas sprendime nurodė, kad be atsakovo 2020 m. gruodžio 4 d. atsakymo byloje nėra duomenų, kurie leistų patikrinti tokį atsakovo teiginį, kad užsakymą patvirtino atsakovo ir ieškovės vadovams sutarus, kad kaina už prekes bus sumokėta tada, kai atsakovas turės tokią galimybę, ir įsitikinti jo tikrumu. Todėl arbitražo teismas negali tokios aplinkybės laikyti nustatyta byloje. Vieną kartą, nesant įrodymų, arbitražo teismas aplinkybes laiko nustatytomis (dėl prekių užsakymo), kitą kartą tą patį tiesioginių įrodymų nebuvimą ir atsakovo teiginius jau laiko nepakankamais tam tikrų bylai reikšmingų aplinkybių nustatymui. Prekių užsakymo aplinkybės, susitarimai, vertinant realiai tarp šalių susiklosčiusius santykius ir jų priežastis, o ne formaliai remiantis vien tik sutarties nuostatomis pasaulinės pandemijos kontekste, turėjo didelę reikšmę tarp šalių ginčo išsprendimui, jų arbitražo teismas nepagrįstai nevertino. Arbitražo teismas išvadą apie tai, kad pandemija ir su ja susijusios aplinkybės negalėjo turėti įtakos pareiškėjo galimybėms vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, padarė neturėdamas duomenų, kokius konkrečius užsakymus atsakovas buvo pateikęs ieškovei ir ar buvo pateikęs apskritai.
13.7. Arbitražo teismas sprendime ignoravo force majeure doktriną, paneigdamas verslo subjektų teisę būti atleistiems nuo prievolių vykdymo dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Dėl šios priežasties arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir yra naikintinas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu.
14. Atsiliepime ieškovė UAB „Litspringas“ prašo skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pareiškėjas arbitražo teismo byloje nepateikė savo pozicijos dėl ieškovės pareikšto ieškinio bei nepateikė procesinių dokumentų. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad dėl ekstremalių aplinkybių, kurias sukūrė „Covid-19“ globali pandemija, jam nebuvo įmanoma visiškai atsiskaityti ieškove. Pareiškėjas arbitražo teismo procese veikė pasyviai, neįrodinėjo jo nurodytų aplinkybių ir neginčijo aplinkybės, kad jis turi pareigą atsiskaityti su ieškove. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kad jam buvo sudarytos kliūtys dalyvauti arbitražo teismo nagrinėjamojoje byloje ar įrodinėti jo nurodomas aplinkybes. Bylą nagrinėjant arbitražo teisme pareiškėjui buvo suteiktos visos galimybės įrodinėti, kad jis negalėjo įvykdyti sutarties dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, tačiau pareiškėjas tokios procesinės pareigos nevykdė, apsiribojo abstrakčių teiginių pateikimu. Pareiškėjas neįrodinėja, kad jis negalėjo įvykdyti sutarties dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ir šioje byloje.
14.2. Ieškovė patyrė produkcijos, kuri pristatyta pareiškėjui, gamybos kaštus, t. y. pareiškėjas ilgą laiką nesąžiningai naudojasi ieškovės pagaminta ir pristatyta pareiškėjui produkcija už ją neatsiskaitydamas. Pareiškėjas visą riziką dėl „Covid-19“ pandemijos sukeltų nepatogumu yra perkėlęs ieškovei, kuri, nors taip pat veikė „Covid-19“ sąlygomis kaip ir pareiškėjas, bet savo prievolę pagaminti ir pristatyti prekes pareiškėjui įvykdė tinkamai.
14.3. Pareiškėjas nei arbitražo teismo nagrinėtoje byloje, nei šioje byloje nepateikė įrodymų ir nepaaiškino, kaip konkrečiai pandemija paveikė pareiškėjo veiklą. Pareiškėjui veikiant pasyviai, arbitražo teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodinėjo, jog jis negalėjo įvykdyti sutarties dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Dėl šios priežasties nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad arbitražo teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas arbitražo teismo procese nepateikė įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jo poziciją dėl šio ginčo aplinkybių. Pareiškėjas nenurodė pagrindų ir priežasčių, dėl kurių arbitražo teismo sprendimas prieštarautų viešajai tvarkai, pareiškėjas iki šiol nevykdo savo prievolės sumokėti už gautas prekes, arbitražo sprendimu nebuvo pažeisti esminiai valstybėje saugomi interesai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl nacionalinio arbitražo teismo sprendimų peržiūrėjimo procedūros ir esminių principų
15. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus dėl fakto ar (ir) teisės nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
16. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį, skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti KAĮ nustatyta tvarka, yra paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.
17. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba
2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių KAĮ nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
18. Arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka skirstomi į dvi grupes. Arbitražo teismo sprendimo suderinamumą su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumą (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) Lietuvos apeliacinis teismas tikrina
ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai – nustatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose – analizuojami tik kai to reikalauja skundą dėl arbitražo teismo sprendimo padavusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016). Pareiga įrodyti pastarųjų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų buvimą tenka šaliai, kuri jais remiasi. Toks atitinkamų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo tvarkos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių teisinis reglamentavimas yra nustatytas tiek KAĮ, tiek UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu parengtas KAĮ, tiek 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje, reglamentuojančiame užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016 67 punktas).
19. Iš KAĮ 50 straipsnyje įtvirtintų teisės normų sisteminės analizės matyti, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1226/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014 ir kt.). Dėl anuliavimo, kaip arbitražo teismo sprendimų priežiūros formos, specifikos arbitražo teismo sprendimų tikrinimas fakto ir materialiosios bei proceso teisės taikymo aspektais neleidžiamas. Arbitražo teismo sprendimas gali būti tikrinamas tik KAĮ 50 straipsnyje numatytų proceso teisės normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012 ir kt.).
20. Draudimas peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį yra vienas pagrindinių arbitražo proceso principų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas, nagrinėjantis skundą dėl arbitražo teismo sprendimo, neturi teisės nagrinėti bylos iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (ESTT 1999 m. birželio 1 d. sprendimas byloje C-126/97). Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės, priešingu atveju būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ir privataus ginčų sprendimo būdo, esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
21. Tačiau nurodytas draudimas nereiškia, kad teismas, vykdydamas Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminę peržiūrą, neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti tokį sprendimą dera ir vienas kitai neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl arbitražo sprendimo analizė galima tokia apimtimi, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo peržiūrą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, konstatuoja, kad didžioji dalis jų susiję su sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu: atsisakymas pandemijos nulemtą situaciją kvalifikuoti kaip nenugalimos jėgos aplinkybes, argumentų ir pozicijų vertinimas ieškovės naudai, netinkamas faktinių aplinkybių nustatymas, netinkamas įrodymų vertinimas ir pan. Pareiškėjas iš esmės siekia įrodyti, kad arbitražo teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas.
23. Aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo situaciją vertina kaip atitinkančią nenugalimos jėgos aplinkybes, ją vertina kitaip, nei tai padarė arbitražo teismas, ar laiko, kad šiuo atveju nustatant faktines aplinkybes ir vertinant įrodymus pažeistos procesinės teisės normos, nepatenka į anuliavimo, kaip arbitražo teismo sprendimų peržiūros procedūros, turinį. Lietuvos apeliacinis teismas neturi įgaliojimų spręsti, ar arbitražo teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, ar tinkamai taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, įskaitant ir imperatyviąsias, nes šių klausimų tinkamo išnagrinėjimo arbitražo procese kontrolė nėra ir negali būti arbitražo teismo sprendimo peržiūros procedūros objektas.
24. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai, susipažinusiai bei įvertinusiai sprendimo turinį, nekyla abejonių, kad arbitražo teismas ne tik nustatinėjo tinkamam bei išsamiam bylos išnagrinėjimui būtinas faktines aplinkybes, bet atitinkamai jas kvalifikavo bei sprendime daromas išvadas motyvavo. Skundo argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad sprendime esama teisės ir fakto klaidų, netinkamai pritaikius įrodinėjimo taisykles ir / arba materialiosios teisės normas, t. y. paneigti arbitražo teismo išvadų teisingumą, įrodyti, kad byloje turėtų būti padarytos kitokios išvados ir priimtas kitoks sprendimas, nei tai padarė arbitražo teismas, nepatenka į KAĮ nustatytas arbitražo sprendimų peržiūros procedūros ribas, nes įstatymas nenumato galimybės skųsti arbitražo teismo sprendimų apeliacine tvarka bei įrodinėti nacionalinio arbitražo teismo sprendimo nepagrįstumą bei neteisėtumą.
25. Taigi, arbitražo teismo sprendimo peržiūros procedūras atliekantis Lietuvos apeliacinis teismas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neturi pagrindo įtraukti į savo vertinimą faktų, kuriuos įvertino arbitražo teismas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kuriuos arbitražo teismas ištyrė.
26. Pareiškėjo skundo argumentai analizuojami aptariant arbitražo teismo sprendimo panaikinimo teisinį pagrindą (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas), kuriuo remdamasi pareiškėjas prašo panaikinti arbitražo teismo sprendimą.
Dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu
27. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinto pagrindo panaikinti sprendimą egzistavimą (arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai) pareiškėjas grindžia tuo, jog, sutartinių teisinių santykių dalyvių atleidimas nuo sutartinių prievolių vykdymo bei sutartinės atsakomybės, kai jie šių prievolių negali įvykdyti dėl nuo jų nepriklausančių nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, neabejotinai sudaro tarptautinės viešosios tvarkos dalį, o arbitražo teismas sprendime ignoravo force majeure doktriną, paneigdamas verslo subjektų teisę būti atleistiems nuo prievolių vykdymo dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.
28. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ apima fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtinta viešoji tvarka suprantama kaip Lietuvos Respublikos imperatyviųjų teisės normų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2008; kt.). Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siaurai. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes, pirma, tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas ir, antra, arbitražo teismo sprendimo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis skundą dėl arbitražo teismo sprendimo, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2014).
29. Kreipimasis į Lietuvos apeliacinį teismą prašant panaikinti nacionalinio arbitražo teismo sprendimą dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai vertintinas kaip išimtinio pobūdžio galimybė šaliai, dėl kurios priimtu arbitražo teismo sprendimu galbūt padaryta šiurkščių galiojančios teisinės tvarkos pažeidimų, neigiamai veikiančių visos valstybės teisinės sistemos stabilumą ir dėl to netoleruotinų, apginti savo teises ir kartu viešąjį interesą. KAĮ įtvirtinta galimybė bendrosios kompetencijos teismui peržiūrėti arbitražo teismo sprendimą yra ribota ir gali būti pateisinama tik siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės viešąją tvarką bei pamatinius teisės principus, vertybes, bet jokiu būdu negali būti aiškinama plečiamai, t. y. taip, kad leistų bendrosios kompetencijos teismui patikrinti arbitražo teismo sprendimą iš esmės, pakartotinai išnagrinėjant šalių ginčą ir taip paneigiant arbitražo teismo, kaip savarankiškos ginčus nagrinėjančios institucijos, esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-104/2011). Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas absoliučiai akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinės viešosios tvarkos sampratos turinys taip aiškinamas tiek taikant nacionalinio arbitražo panaikinimo procedūrą, tiek ir sprendžiant užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvoje klausimą (KAĮ 50-51 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014).
30. Nors KAĮ 50 straipsnio 4 dalies norma įpareigoja teismą ex officio patikrinti, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams, ir tokia teismo pareiga egzistuoja visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kokiu KAĮ
50 straipsnyje nurodytu pagrindu suinteresuoto asmens yra skundžiamas arbitražo teismo sprendimas, ši nuostata nepanaikina su skundu dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo besikreipiančio asmens pareigos pateikti įrodymus apie jo įrodinėjamo KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo, įskaitant ir KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ar 6 punkte nurodytus, egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
31. Pareiškėjas arbitražo teismo sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai iš esmės grindžia tuo, kad, pareiškėjo vertinimu, arbitražo teismas sprendime nepagrįstai nekonstatavo pagrindo atleisti pareiškėją nuo sutartinės atsakomybės dėl force majeure aplinkybių pagal CK 6.212 straipsnį.
32. Pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl netinkamo force majeure doktrinos aiškinimo ir taikymo pareiškėjo atžvilgiu iš esmės yra nepagrįstas siekis išplėsti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto taikymo ribas. Kaip minėta, teismas, spręsdamas, ar arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia ginčo iš esmės, Lietuvos apeliacinis teismas neturi įgaliojimų pakeisti force majeure sąlygų aiškinimo ir taikymo arbitražo teismo sprendime, kitaip vertinti faktinių bylos aplinkybių force majeure doktrinos kontekste, ypač įvertinant tai, kad dviejų privačių juridinių asmenų sutartinės atsakomybės klausimas nėra susijęs su fundamentaliausiomis ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybėmis. Pareiškėjo nurodomais argumentais siekiama dar kartą įvertinti arbitražo teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą.
33. Minėta, kad viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas, kai arbitražo teismas sprendimu pažeidžia fundamentaliausias ir reikšmingiausias valstybės ir visuomenės vertybes. Tačiau netgi tai, kad arbitražo teismas neteisingai pritaiko teisės normas ar pasiekia kitokį rezultatą, nei būtų pasiekę teismai, nėra pagrindas laikyti, jog buvo pažeista viešoji tvarka. Toks pats principas juo labiau taikomas arbitražo teismo nustatytiems faktams. Viešąją tvarką pažeidžiančiais laikomi tiesioginiai ir sunkūs pagrindinių ir privalomų viešosios tvarkos taisyklių pažeidimai. Užsienio teismų praktikoje taip pat sutinkama, kad materialiosios viešosios tvarkos išlygos atveju negali būti iš naujo vertinamas ginčo išsprendimo rezultatas, todėl arbitražo sprendimai neturėtų būti panaikinami siekiant ištaisyti neteisingą arbitražo sprendimą, jei pats sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai. Tai galioja tiek kalbant apie netinkamą sutarties nuostatų aiškinimą, tiek apie netinkamą teisinių santykių kvalifikavimą, netinkamą įrodymų vertinimą ir kt. (žr., pvz., 2012 m. apibendrintą UNCITRAL pavyzdinio įstatymo teismų praktiką, 161 punktą). Dėl to prieštaraujančiu viešajai tvarkai neturėtų būti pripažįstamas toks arbitražo teismo sprendimas, kuriame galimai yra faktų vertinimo ar teisės taikymo klaidų, tačiau kurio rezultatas neprieštarauja fundamentalioms valstybės vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Šį išaiškinimą papildo ir tai, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygos aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimai, o klausimas, ar teisingai taikyti sutarties aiškinimo principai ir taisyklės, laikytinas teisės klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017 22 punktas). Taigi pareiškėjo argumentai, kad arbitražo teismas, nekonstatuodamas pagrindo atleisti pareiškėją nuo sutartinės atsakomybės dėl force majeure aplinkybių pagal CK 6.212 straipsnį, ne tik nesusiję su galimybe taikyti viešosios tvarkos išlygą, bet ir juos vertinti Lietuvos apeliacinis teismas, atliekantis arbitražo teismo sprendimo peržiūros procedūrą, neturi įgaliojimų.
34. Pareiškėjo atleidimas nuo sutartinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos susijęs su ginčo nagrinėjimu iš esmės ir nepatenka į KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintos viešosios tvarkos išlygos taikymo ribas. Tai, kad, pareiškėjo įsitikinimu, arbitražo teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus dėl apsunkintos galimybės tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ieškovei, yra tik pareiškėjo nuomonė dėl arbitražo teismo sprendimo pagrįstumo, bet ne pagrindas jį naikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl arbitražo teismo sprendimo, kaip prieštaraujančio Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų Lietuvos apeliaciniame teisme, atlyginimo
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).
36. Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos, jo patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos. Ieškovė pateikė prašymą dėl 1 052,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų Lietuvos apeliaciniame teisme, priteisimo, ir nurodė, kad jas sudaro užmokestis advokato paslaugoms už atsiliepimo į skundą parengimą. Išlaidų faktą bei dydį patvirtina kartu su prašymu pateikta sąskaita faktūra ir kredito įstaigos mokėjimo nurodymas. Kadangi ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimą į skundą neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, 1 052,70 Eur bylinėjimosi išlaidų suma priteistina ieškovei iš pareiškėjo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
37. Teisėjų kolegija 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi šioje byloje taikė laikinąją apsaugos priemonę – sustabdė Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0058/2021e vykdymą iki Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinės civilinę bylą pagal pareiškėjo skundą. Šia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi pareiškėjo skundo dėl arbitražo teismo sprendimo netenkinant, taikyta laikinoji apsaugos priemonė naikinama (KAĮ 50 straipsnio 2 dalis; mutatis mutandis CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 301 straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti pareiškėjo (atsakovo arbitražo byloje) „Dimstel Strom A.B.E.E.“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0058/2021e.
Priteisti iš pareiškėjo „Dimstel Strom A.B.E.E.“ (PVM kodas EL998624429, Industrial Area of Ioannina, PC 45500, Ioannina, Graikija) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Litspringas“ (juridinio asmens kodas 304419657) 1 052,70 Eur (vieno tūkstančio penkiasdešimt dviejų eurų ir septyniasdešimties euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę.
Pasibaigus kasacinio skundo padavimo terminui (jeigu kasacinis skundas nebus paduotas ar padavimo atveju nebus priimtas) arba po bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka (jeigu kasacinis skundas bus paduotas ir priimtas) grąžinti Vilniaus komercinio arbitražo teismui Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugpjūčio 5 d. gautą USB laikmeną su arbitražo bylos Nr. V-0058/2021e medžiaga.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Antanas Rudzinskas
Jūratė Varanauskaitė
Vigintas Višinskis