Civilinė byla Nr. e2A-140-180/2016

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00152-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.1; 2.5.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-379-210/2015 pagal ieškovės Z. D. įmonės „Paringuvio ūkis“ ieškinį atsakovui T. S. dėl sutartinės prievolės įvykdymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė Z. D. įmonė „Paringuvio ūkis“ dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovo T. S. 77 759,53 Eur skolą, 9 175,62 Eur delspinigių, 8,48 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė teigė: 2012 m. sausio 20 d. su atsakovu sudarė pašarų kailiniams žvėreliams pirkimo–pardavimo sutartį, o 2012 m. lapkričio 19 d. – paslaugų teikimo sutartį dėl kailių išdirbimo paslaugos teikimo. Pirkimo–pardavimo sutartimi ji (ieškovė) įsipareigojo parduoti atsakovui visaverčius pašarus kailiniams žvėreliams, pristatyti juos iki sutartyje numatytos vietos, o atsakovas įsipareigojo priimti prekes, sumokėti už jas sutartyje nustatytą kainą. Šalys nustatė sąlygą, kad pirkėjas (atsakovas) už prekes turi atsiskaityti, gavęs iš Danijos aukciono avansą už kailinių žvėrelių jauniklius, o laiku neatlikus mokėjimo, skaičiuojami 0,2 procento delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ji (ieškovė) visiškai įvykdė savo įsipareigojimus – patiekė sutartą kiekį pašarų, dėl kurių kokybės ar netinkamo sutarties vykdymo atsakovas jokių pretenzijų nepareiškė. Atsakovas už pašarus neatsiskaitė. Pagal neapmokėtas sąskaitas faktūras ir 2013 m. gruodžio 31 d. šalių tarpusavio skolų suderinimo aktą atsakovo skola už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. sudaro 77 759,53 Eur. Be to, už pradelstą įsiskolinimą atsakovas turi sumokėti 9 175,62 Eur delspinigių. Atsakovas skolos dydžio neginčijo.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 8 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Atsakovas dėl teismo sprendimo pareiškė prieštaravimus, teigdamas, kad ieškovė netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus. Ji laiku pristatė sutartyje nustatytus kiekius pašarų kailiniams žvėreliams, tačiau prekė neatitiko kokybės reikalavimų – žvėreliai susirgo, dėl ko jis (atsakovas) negalėjo žvėrelių parduoti ir laiku atsiskaityti su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą preliminarų teismo sprendimą ir priteisė valstybei iš atsakovo 16,29 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismo argumentai ir išvados.

Ginčas kilęs iš prievolės, atsiradusios šalių sudarytų dvišalių sutarčių (pirkimo-pardavimo ir tiekimo) pagrindu (CK 6.2 str.).

Ieškovė įrodė reikalavimo pagrįstumą rašytiniais įrodymais: šalių sudarytomis sutartimis, PVM sąskaitomis faktūromis, skolų apyvartos žiniaraščiais, tarpusavio skolų suderinimo aktu. Atsakovas skolos neneigė. Atsisakymą sumokėti ieškovei už pašarus atsakovas grindė teiginiu, kad ieškovė tiekė nekokybiškus pašarus, dėl ko jo žvėreliai susirgo. Tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Teismas nustatė, kad ieškovė tiekė pašarus atsakovui ir po to, kai atsakovo žvėreliai susirgo, o žvėrelių aleutinė liga (virusinė) nesietina su pašarų kokybe. Atsakovas turėjo teisę nustatytais terminais dėl jam tiekiamų pašarų kokybės reikšti ieškovei pretenziją. Tai numatė ir dvišalė sutartis, tačiau nei pretenzijos, nei specialistų išvadų, ar kitų, pašarų blogą kokybę ir jų įtaką žvėrelių sveikatai, pagrindžiančių įrodymų, atsakovas neteikė nei ieškove, nei teismui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodytos aplinkybės neįrodytos ir nepaneigia jo pareigos vykdyti sutartį ir sumokėti skolą (CK 6.4, 6.38, 6.71, 6. 200, 6.258 str., 6.305 str. 1 d.).

Teismas patenkino ieškovės prašymą priteisti 8,48 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes tai neprieštarauja Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatoms. Be to, abi ginčo šalys yra verslo subjektai, todėl joms taikytinos padidintos procesinių palūkanų normos (CK 6.210 str. 2 d. ).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, t. y. kad pardavė kokybiškus pašarus. Pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė įsipareigodama parduoti visaverčius pašarus kailiniams žvėreliams pareiškė, kad jos parduodamų prekių kokybė atitinka standartus, techninius reikalavimus ir sutartyje aptartas sąlygas. Ieškovė prekių kokybę įrodinėja PVM sąskaitomis faktūromis, skolų suderinimo, užskaitymo aktais, tačiau buhalterinės apskaitos dokumentai nepatvirtina jos parduotų pašarų kokybės. Į bylą nepateiktas nei vienas dokumentas, patvirtinantis, kad ieškovė tinkamai ir sąžiningai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl nebuvo pagrindo patenkinti ieškinį.

2. Mažmeninė prekyba yra ieškovės profesinė veikla, todėl jos veikloje maistinės produkcijos kokybę patvirtinantys dokumentai yra privalomi. Kadangi ieškovė ginčo teisiniuose santykiuose vykdė profesinę veiklą, jai turėtų būti keliami didesni reikalavimai nei atsakovui – fiziniam asmeniui.

3. Teismas neįvertino CK 6.328 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių pirkėjo teisę patikrinti priimamus daiktus. Įstatyme nustatyta jo (atsakovo) teisė patikrinti priimamus pašarus, o sutartyje – ieškovės pareiga parduoti kokybiškus pašarus, todėl ieškovei tenka didesnė pareiga įrodyti tinkamą sutarties įvykdymą, o jam (atsakovui) mažesnė pareiga įrodyti savo teisės patikrinti priimamas prekes įvykdymą.

4. Nors teismo buvo prašoma išreikalauti įrodymus – Danijos sanitarinės tarnybos duomenis apie mirusių žvėrelių kraujo tyrimus ir ligos priežastis, teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino. Paminėti įrodymai reikalingi teisingam bylos išnagrinėjimui.

5. Veterinarė, išrašiusi žvėreliams vaistų nuo kepenų ligos, nurodė, kad žvėreliai susirgo dėl per riebių ieškovės pašarų, todėl teismo išvada, kad žvėrelių ligos pobūdis nesiejamas su pašarų kokybe, prieštarauja specialisto nuomonei. Teismas nemotyvavo, kuo remdamasis, padarė tokią išvadą.

6. Teismas, priteisdamas ieškovei 8,48 procentų dydžio procesines palūkanas, nemotyvavo išvados, kad abi ginčo šalys yra verslo subjektai, neįvertino, kad ieškovė – juridinis asmuo, pareiškė ieškinį fiziniam asmeniui.

7. Ieškinyje nurodoma, kad reikalavimas dėl 9 175,62 Eur delspinigių priteisimo grindžiamas išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau nenurodytas delspinigių paskaičiavimo mechanizmas, t. y. nuo kurios dienos delspinigiai paskaičiuojami. Nesant tokios informacijos, teismui nėra pagrindo besąlygiškai tenkinti prašymą priteisti nurodyto dydžio delspinigius. Tuo labiau, kad pagal pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 punktą su ieškove turėjo būti atsiskaitoma jam (atsakovui) gavus pinigus iš Danijos aukciono.

8. Šalių sutarties nuostata dėl 0,2 procento dydžio palūkanų priteisimo prieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai ir teismų praktikai, kurioje įprastinis palūkanų dydis – 0,02 procento.

Ieškovė – Z. D. įmonė „Paringuvio ūkis“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Atsakovui nereiškus pretenzijų dėl pašarų kokybės, teismas pagrįstai sprendė, kad ji (ieškovė) tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – perdavė atsakovui kokybiškus, visaverčius pašarus, o atsakovas prievolės laiku atsiskaityti neįvykdė.

2. Atsikirtimuose į ieškinio reikalavimus teigdamas, kad pašarai buvo nekokybiški, todėl prievolė atsiskaityti nekyla, atsakovas turėjo pareigą įrodyti šią aplinkybę. Tokią taisyklę nustato ir pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.333 str. 1 d.). Nors atsakovas teigė, kad žvėrelius apžiūrėjusios veterinarės nuomone žvėreliai galėjo susirgti nuo pašarų, tokie duomenys pagal CPK normas nelaikomi tinkama įrodinėjimo priemone. Žvėrelių nugaišimo faktas, atsakovui į bylą pateikus duomenis apie žvėreliams nustatytą aleutinę ligą, nesudaro pagrindo išvadai, kad tai įvyko dėl nekokybiškų pašarų. Žvėreliai pradėjo sirgti praėjus maždaug 1,5 metų po pašarų pateikimo pradžios, o atsakovas dėl jų kokybės pretenzijų nereiškė. Priešingai, atsakovas toliau užsakinėjo pašarus.

3. Atsakovas nesuformulavo įstatyme nustatyto savarankiško reikalavimo kaip savo gynybos priemonės, o tik reikalavo ieškinį atmesti, motyvuodamas tariamu pašarų kokybės netinkamumu.

4. Tiek teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika suponuoja išvadą, kad atsakovas, kaip ūkininkas, laikytinas verslininku, todėl teismas pagrįstai tenkino reikalavimą dėl 8,48 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo.

5. Atmestini atsakovo argumentai dėl neaiškios delspinigių paskaičiavimo tvarkos, dėl delspinigių dydžio. Pirkimo–pardavimo sutarties 2.4 punkte nustatyta, kad pirkėjui laiku nesumokėjus sutarties 2.2 punkte nurodytos kainos, pirkėjas įsipareigoja sumokėti 0,2 procento delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tokia sutartinės nuostatos formuluotė reiškia, kad delspinigių skaičiavimas prasideda nuo termino atsiskaityti pažeidimo, nesant atskiro savarankiško reikalavimo. Teismų praktikoje nėra nustatytas vienas konkretus delspinigių dydis, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Teismas, nesumažinęs netesybų iki atsakovo prašomo 0,02 procento dydžio, nenukrypo nuo suformuluotos teismų praktikos, tinkamai ir nuosekliai vadovavosi sutarčių laisvės ir kitais principais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Apeliantas ginčija prievolę sumokėti ieškovei už patiektas prekes (pašarus) ir suteiktas paslaugas nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d., neigia pažeidęs sutartinę prievolę, teigia, kad ją pažeidė ieškovė, patiekusi nekokybiškus pašarus.

Ginčo dėl sutarčių turinio, jų sąlygų nėra. Apeliantas neginčija, kad prekės patiektos, paslaugos suteiktos. Nėra ginčo ir dėl bendros skolos – 77 759,53 Eur, nustatytos šalių 2013 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu.

Apeliantas iš esmės kelią įrodymų pakankamumo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo problemą ir nesutinka su teismo priteistų sutartinių delspinigių bei procesinių palūkanų dydžiu.

CPK 42 straipsnio 1 dalyje , 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje ir kt. nustato, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. VPK 12 ir 178 straipsniai nustato šalims pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Šalys privalo teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti įrodymus (CPK 42, 111, 112, 135, 142, 143 str. ir kt.).

Pagal įstatymo leidėjo suformuluotas įrodinėjimo pareigas bei jų paskirstymo civiliniame procese taisykles (CPK 12, 178, 179 str.), įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, t. y. ieškovui – ieškinio faktinį pagrindą, atsakovui – priešieškinio, atsikritimo į ieškinį faktinį pagrindą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, reikalaudama iš apelianto sutartinės prievolės įvykdymo – skolos, ją (skolą) įrodinėjo tinkamomis priemonėmis: sutartimis, PVM sąskaitomis faktūromis, skolos apyvartos žiniaraščiais ir kitais rašytiniais įrodymais (CPK 177, 197, 198 str.). Apeliantas jų (įrodymų) nenuginčijo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės pateiktus įrodymus įvertino tinkamai, laikydamasis įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių, ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas pažeidė sutartinę prievolę sumokėti už gautas prekes ir paslaugas nustatytais terminais sutartą kainą, todėl ieškovės reikalaujamą skolą bei netesybas privalo sumokėti (CPK 185 str., CK 6.1, 6.2 str., 6.3 str. 3 d., 6.4 str.). Vertinti šių įrodymų kitaip, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Ieškovė įrodinėjo tai, ko reikalavo – skolą, jos dydį, netesybas bei apelianto pažeistą sutartinę pareigą sumokėti už prekes ir paslaugas. Įrodinėti tiektų pašarų kokybės ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo. Remiantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, pareiga įrodyti pardavėjos (ieškovės) perduotų prekių (suteiktų paslaugų) kokybę, tenka apeliantui, nes jis, atsikirsdamas į reikalavimą, teigia, kad gavo nekokybiškus pašarus, dėl kurių susirgo jo auginami žvėreliai (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. aplinkybę, kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje specialių nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Įstatyme nėra įtvirtintos parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami. Jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimu įvykdyti piniginę prievolę, teigdamas, kad pašarai kailiniams žvėreliams neatitiko kokybės reikalavimų, būtent apeliantas, o ne ieškovė, privalėjo įrodyti tokio atsikirtimo pagrįstumą.

Apeliantas nepateikė duomenų, kad ginčo prekių (paslaugų) teikimo metu, nuo 2012 m. pradžios iki 2013 m. pabaigos, jis buvo pareiškęs ieškovei pretenzijų dėl netinkamos pašarų kokybės, kad pašarai tikrai buvo nekokybiški ir būtent dėl tokių pašarų atsirado neigiamos pasekmės – susirgo žvėreliai (CK 6.333, 6.338 str., 2012 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 p.). Apeliantas neteikė teismui duomenų nei apie žvėrelių susirgimo priežastis, pašarų įtaką tam, patirtus nuostolius. Pareigą sumokėti skolą neigė tik teiginiu apie nekokybiškus pašarus, nepateikdamas jokių tokią faktinę aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, o toks atsisakymo vykdyti skolinę prievolę teiginys atsirado tik ieškovei iniciavus teisminį ginčo procesą.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apelianto samprotavimus apie didesnę ieškovei, kaip pardavėjai, tenkančią pareigą įrodyti, kad ji pardavė kokybiškus pašarus, ir mažesnę pirkėjo pareigą įrodyti, kad jis įgyvendino teisę patikrinti priimamas prekes.

Ginčo prekių blogą kokybę atsakovas siekė įrodyti PVM sąskaitomis faktūromis, mokėjimo pavedimais, iš kurių matyti, kad 2013 m. birželio, rugpjūčio, lapkričio mėnesiais jis iš veterinarijos paslaugas teikiančių bendrovių pirko atitinkamus vaistus. Atsakovas taip pat į bylą pateikė Kopenhagos diagnostikos laboratorijos 2013 m. birželio 21 d., 23 d. atsakymus į jo (atsakovo) paklausimus dėl audinių aleutinės ligos tyrimo rezultatų, kuriuose nurodyta, kad ištyrus gautus 300 kraujo mėginių, 72 buvo nustatytas minėtos ligos užkratas. Įvertinusi tai, kad ieškovė pašarus atsakovei tiekė ilgiau nei metus laiko, kad per minėtą laikotarpį pretenzijų dėl pašarų kokybės apeliantas ieškovei neteikė, kad aleutinė liga yra virusinė, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo pozicija, kad paminėti dokumentai neįrodo priežastinio ryšio tarp ginčo prekių kokybės ir atsakovo auginamų kailinių žvėrelių susirgimo ir nugaišimo.

Ginčo prekių nekokybiškumo nepatvirtina ir apelianto paaiškinimai apie tai, kad apžiūrėjusi jo (apelianto) auginamus kailinius žvėrelius UAB „Vetfarmas“ veterinarė padarė prielaidą, kad žvėreliai susirgo dėl per riebių pašarų ir didelio bakterijų kiekio juose. Apeliantas teigia, kad teismas, spręsdamas dėl pašarų kokybės, nepagrįstai nesivadovavo objektyvia specialistės – veterinarės, nuomone. Atmesdama šį skundo argumentą, kolegija teigia, kad specialisto nuomonė, nepagrįsta jokiai specialiais tyrimais, teismui nėra privaloma, tuo labiau, kai byloje nėra jokių duomenų, išskyrus apelianto paaiškinimus apie nurodytą veterinarės UAB „Vetfarma“ poziciją. Tokie paaiškinimai yra subjektyvūs ir neturi jokios įrodomosios reikšmės (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą apeliantas grindžia teismo padarytais, jo įsitikinimu, civilinio proceso normų pažeidimu –įrodymų neišreikalavimu, t. y. duomenų iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apie įmones bei ūkininkus, kurie 2012 – 2013 metais naudojo ieškovės tiekiamus pašarus kailiniams žvėreliams; duomenų iš Danijos sanitarinės tarnybos apie jo (apelianto) nugaišusių žvėrelių kraujo tyrimų rezultatus ir ligų priežastis.

Paminėta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus pačios (CPK 178 str.). Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 str. 1d.). Bylos šalis, pati negalinti gauti reikšmingo bylai rašytinio įrodymo iš dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų asmenų, gali prašyti teismą išreikalauti prašomus įrodymus, nurodant: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 str. 1 d.).

Iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. vasario 2 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas nurodė, kad jis kreipėsi į Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – tarnyba), prašydamas nurodyti įmones ir ūkininkus, kurie 2012-2013 metais naudojo ieškovės pašarus. Tarnyba atsakymo nepateikė, todėl apeliantas prašė teismo tokius duomenis išreikalauti. Apelianto įsitikinimu, gautas atsakymas būtų patvirtinęs faktinę aplinkybę, kad dėl nekokybiškų ieškovės pašarų susirgo ne tik jo, bet ir kitų ūkininkų kailiniai žvėreliai. Nors teismas tokio prašymo pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos metu nesprendė, tačiau kitose bylos nagrinėjimo stadijose apeliantas šio prašymo nepalaikė, nepareiškė prašymo išreikalauti Danijos sanitarinės tarnybos atsakymo apie jo (apelianto) nugaišusių žvėrelių kraujo tyrimų rezultatus ir ligų priežastis. Nagrinėjant bylą 2015 m. kovo 10 d. teismo posėdyje apeliantas taip pat nepareiškė jokių procesinių prašymų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas kreipėsi į atitinkamas Lietuvos ar užsienio institucijas dėl duomenų apie jo augintų kailinių žvėrelių susirgimo bei gaišimo priežastis, kad tokie duomenys egzistuoja ir kad ši informacija apeliantui nebuvo suteikta. Apeliacinės instancijos teismo taip pat neprašė tokius įrodymus išreikalauti. Apeliaciniame skunde nurodyta frazė – manymas, kad tokie įrodymai reikalingi, nėra aiškus prašymas juos (įrodymus) išreikalauti, nenurodant, kokias konkrečias faktines aplinkybes tokie įrodymai pagrįs. Apeliantas žino žvėrelių kraujo tyrimo rezultatus, žino ligą, kad ji virusinė, tačiau tokie faktai neįrodo, kad žvėrelių virusinis susirgimas susijęs su ieškovės tiektais pašarais. Apeliantas, vykdydamas pareigą įrodinėti savo teiginius, galėjo pateikti teismui specialistų (ekspertų) išvadas apie nustatytos ligos priežastis ar prašyti skirti byloje ekspertizę. CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta ne tik bylos šalių teisės, bet ir pareiga naudotis procesinėmis teisėmis sąžiningai, veikti, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, teikti įrodymus ir kt. Apeliantas neteikė įrodymų, grindė savo teiginius prielaidomis, neigė akivaizdžius faktus, nebuvo aktyvus proceso dalyvis ir tuo pažeidė procesinę sąžiningumo pareigą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, bylos faktinius duomenis, prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepažeidė CPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų rinkimą, tyrimą ir vertinimą (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantas nesutinka su įrodymų įvertinimu, teismo padarytomis išvadomis, savaime nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadų pagrįstumu.

Dėl delspinigių

Apeliaciniu skundu įrodinėjama, kad ieškovė nepagrindė delspinigių paskaičiavimo metodikos, t. y. nuo kurios dienos ir kodėl pradėjo skaičiuoti delspinigius pagal neįvykdytą skolinę prievolę. Nenurodžius delspinigių paskaičiavimo metodikos, apelianto teigimu, teismas neturėjo pagrindo besąlygiškai patenkinti ieškovės prašymą priteisti būtent 9 175,62 Eur delspinigių. Be to, prašomų priteisti delspinigių dydis – 0,2 procento už kiekvieną praleistą dieną, apelianto įsitikinimu, yra per didelis ir turėtų būti mažintinas iki 0,02 procento.

Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 9 175,62 Eur delspinigių priteisimo patenkino neįsigilinęs į šios sumos paskaičiavimo metodiką, kurios ieškovė nebuvo nurodžiusi. Siekdama pagrįsti ieškinio reikalavimus, ieškovė į bylą pateikė šalių ginčo sutartis, atsakovui už suteiktas prekes ir paslaugas išrašytas PVM sąskaitas faktūras, skolų suderinimo aktus. Šalių sudarytų pirkimo–pardavimo, paslaugų teikimo sutarčių 2.3, 2.4 punktai įrodo, kad laiku nesumokėjęs sutarčių 2.2 punktuose nurodytos sumos, pirkėjas (apeliantas) įsipareigojo sumokėti ieškovei 0,2 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau iš pateiktų dokumentų nėra aišku, už kokį laikotarpį ir nuo kokios sumos minėtoje sutartyje nustatyto dydžio delspinigiai buvo apskaičiuoti. Nors apeliantas savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs šią aplinkybę, ieškovas papildomų duomenų dėl delspinigių dydžio pagrįstumo nepateikė, o teismas, priteisdamas ieškovei 9 175,62 Eur delspinigių, apelianto argumentų dėl šios sumos nepagrįstumo nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Siekdamas ištaisyti paminėtą pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas, kaip fakto ir teisės instancija, 2016 m. vasario 23 d. nutartimi pasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus – ieškiniu prašomos priteisti 9 175,62 Eur delspinigių sumos apskaičiavimo duomenis. Iš teismui 2016 m. kovo 7 d. pateiktos delspinigių apskaičiavimo lentelės matyti, kad 9 175,62 Eur delspinigių suma buvo apskaičiuota pagal per 2013 m. rugpjūčio 10 d. – 2013 m. lapkričio 10 d. laikotarpį susidariusius skolinius įsipareigojimus, kuriuos įrodo į bylą pateiktos nurodyto laikotarpio PVM sąskaitos faktūros. Apeliantas neginčija pagrindinės skolos ieškovei sumos – 77 759,53 Eur. Ieškovės papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys įrodo, kad delspinigiai nuo nurodytos skolos sumos buvo apskaičiuoti už 2014 metų sausio ir vasario mėnesius, t. y. jau po to, kai ginčo šalys 2013 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu nustatė apelianto skolos ieškovei sumą. Ieškovės papildomai pateikti įrodymai buvo išsiųsti apeliantui, prieštaravimų dėl ieškovės nurodytos delspinigių apskaičiavimo metodikos, naujų dokumentų įrodomosios reikšmės apeliantas nepateikė (CPK 8, 17 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo šalių sutarčių nuostatas, ieškovės papildomai pateiktus įrodymus, aplinkybę, kad ieškovė į teismą su ieškiniu šioje byloje kreipėsi 2014 m. balandžio 3 d., sprendžia, kad ieškovės reikalavimas 9 175,62 Eur delspinigių priteisimo pagrįstas, todėl patenkindamas šį reikalavimą, teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti dėl pareigos motyvuoti šią sprendimo dalį neįvykdymo nėra pagrindo (CPK 328 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad ginčo atveju buvo pagrindas mažinti sutartines netesybas.

Apeliantas, vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2005) teigia, kad protingas ir pagrįstas delspinigių dydis yra 0,02 procento. Nesutikdama su tokiu vertinimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėlesnėse nutartyse nuosekliai pabrėžia, jog dėl sutartinių netesybų dydžio kiekvienu atveju yra sprendžiama būtent pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes; priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011; 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2013).

Ginčo atveju šalys buvo susitarusios dėl 0,2 procento dydžio delspinigių už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną. Apeliantas teigia, kad toks delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus šalys privalo įrodyti savo nurodomas aplinkybes. Vien deklaratyviai nurodomi teiginiai, kad delspinigių dydis yra per didelis, nesudaro pagrindo jų mažinti (CPK 185 str.). Spręsdamas, kad šalių nustatytos netesybos nėra neprotingai didelės, teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas yra verslo subjektas, todėl galėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius bei laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, kad apeliantas gera valia nevykdė savo prievolių ieškovei, todėl nesumažino ieškovės reikalaujamų priteisti 9 175,62 Eur delspinigių sumos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad sumažinus ieškovo reikalautus ir teismo priteistus 0,2 procento delspinigius iki 0,02 procento, iš esmės būtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Mažinti netesybų nėra pagrindo. Priteistos 9 175,62 Eur netesybos pagal ginčo sutartis yra tinkama kompensavimo ir skatinimo priemonė, užtikrinanti ieškovės teisėtus interesus.

Dėl procesinių palūkanų

Skundžiamu sprendimu teismas nuo priteistos bendros 86 935,15 Eur sumos ieškovei iš apelianto priteisė 8,48 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Patenkindamas ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teismas jų dydį nustatė pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo tokios savo išvados, be to, jis (apeliantas) nepatenka į subjektų, kuriems gali būti taikomas įstatymas, ratą. Su tokiais skundo argumentais kolegija nesutinka.

Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžta šio įstatymo taikymo sritis – įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Šiame įstatyme ūkio subjektas apibrėžtas kaip asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (įstatymo 2 str. 6 d.).

Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas apeliantą pripažino verslo subjektu, o ginčo šalių sudarytas sutartis – komercinėmis. Apeliantas teigia, kad Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas jam netaikytinas nes jis yra fizinis, o ne juridinis asmuo. Su tuo sutikti nėr pagrindo. Paminėtas ūkio subjekto apibrėžimas nesiejamas išimtinai su juridiniais asmenimis. Ūkio subjektu pagal įstatymą gali būti pripažintas tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, kuris verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla. Pats apeliantas neneigia, kad, augindamas kailinius žvėrelius, jis vykdo ūkinę komercinę veiklą, yra ūkininkas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas atitinka ūkio subjekto, kaip tai numato Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, apibrėžimą.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nemotyvavo savo išvados dėl procesinių palūkanų dydžio nustatymo. Atsižvelgęs į tai, kad abi ginčo šalys – verslo subjektai, teismas sprendė, kad ieškovės prašymas priteisti iš apelianto 8,48 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, yra pagrįstas, neprieštarauja Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymui. Nedetalizuodamas išvados, kad apeliantas – ūkio (verslo) subjektas, teismas nepažeidė pareigos motyvuoti sprendimą, kadangi nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje pastarasis neteikė atsikirtimų, kad nėra tas subjektas, kuriam taikytinas paminėtas įstatymas.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą, tinkamai pritaikęs ir aiškinęs materialinės teisės normas, nepažeidęs proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymo tyrimo ir vertino taisyklių. Keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.), tačiau įrodymų, pagrindžiančių bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas (CPK 177, 178 str.), nepateikė, dėl to bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Artūras Driukas

                                                                                                                                                                        Nijolė Piškinaitė

Antanas Rudzinskas