Civilinė byla Nr. 3K-3-3/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos:
44.5.2.1;
73.2.6.1; 114.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Juozo
Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB ,,BTA
draudimas“ dėl eismo įvykio metu padarytos žalos
atlyginimo; tretieji asmenys – A. Š., B. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Eismo įvykio,
kuriame dalyvavo tretieji asmenys A. Š. ir B. M., metu buvo sugadintas A. Š. automobilis
„Toyota Avensis“. Trečiojo asmens A. Š. automobilis buvo apdraustas transporto
priemonės savanoriškuoju („kasko“) draudimu draudiko – ieškovo AB „Lietuvos
draudimas“. Už sugadintą automobilį ieškovas sumokėjo trečiajam asmeniui A. Š. 32
928 Lt draudimo išmoką. Ieškovas nurodė, kad pagal Vilniaus m. VPK 2008 m.
spalio 22 d. pažymą eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens B. M. kaltės, kuris,
vairuodamas automobilį „Audi 80“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 153 punktą.
Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką,
pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Trečiojo
asmens B. M. civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu draudiko – atsakovo UAB „BTA draudimas“, todėl
dėl eismo įvykio padarytą žalą turi atlyginti B. M. draudikas. Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo UAB „BTA draudimas“ 32 928 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc.
procesinių palūkanų.
Atsakovas UAB
„BTA draudimas“ ieškinio nepripažino, nurodydamas, kad eismo įvykis nėra draudžiamasis,
nes byloje neįrodyti trečiojo asmens B. M. neteisėti veiksmai, kurie yra būtina
sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto
1-asis apylinkės teismas 2009 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė,
kad 2007 m. lapkričio 28 d. Vilniuje, Žarijų g., įvyko eismo įvykis, kuriame
dalyvavo automobiliai „Audi 80“ (valst. Nr. AHZ 169) vairuojamas trečiojo
asmens B. M., ir „Toyota Avensis” (valst. Nr. CDA 502) vairuojamas trečiojo
asmens A. Š. Trečiajam asmeniui B. M. buvo surašytas administracinio teisės
pažeidimo protokolas, kuriame nurodyta, kad jis, vairuodamas automobilį „Audi
80“ bei sukdamas į kairę kelyje su viena eismo juosta, bet viena kryptimi,
nepraleido jį lenkiančio automobilio „Toyota Avensis“, kuris nuvažiavo nuo
kelio, atsitrenkė į metalinį stulpelį, toliau pavažiavus, užvažiavo ant
statybinių blokų, nuvažiavo nuo jų ir atsitrenkė į medį; įvykio metu buvo
sugadintas automobilis „Toyota“, nulenktas metalinis stulpelis, sužalotas medis;
atsakomybė už tai nustatyta ATPK 127 straipsnio 2 dalyje. Siekdama išsiaiškinti
visas eismo įvykio aplinkybes, Vilniaus m. VPK viešosios policijos eismo priežiūros
tarnyba 2007 m. gruodžio 11 d. nutarimu paskyrė autotechninę ekspertizę. Ekspertams
buvo pavesta atsakyti į šiuos klausimus: 1) koks eismo įvykio kilimo
mechanizmas; 2) kurio iš eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmai nulėmė
eismo įvykio kilimą. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. birželio 12 d. ekspertizės
akto Nr. 11-3664 (07) išvadoje nurodyta, kad: 1) tikėtinas toks eismo įvykio
kilimo mechanizmas: Automobilis „Audi 80“, vairuojamas B. M., suko į kairėje
esantį keliuką. Tuo metu jam iš galo ta pačia kryptimi didesniu greičiu
smailiu kampu iš dešinės į kairę judėjo automobilis „Toyota Avensis“,
vairuojamas A. Š. Automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas A. Š. stabdydamas
išvažiavo už važiuojamosios dalies ribų kairėje pusėje, pervažiavo statybinį
bloką bei, atsitrenkęs į medį, sustojo taip kaip užfiksuota eismo įvykio vietos
plane; 2) jeigu šioje situacijoje automobilio „Audi 80“ vairuotojas B. M.
pradėjo kairiojo posūkio manevrą tuo momentu, kai automobilis „Toyota Avensis“
buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir buvo lenkiančiuoju, tai tokiu
atveju techniniu požiūriu tokie jo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Vilniaus
m. VPK viešosios policijos eismo priežiūros tarnyba, nustačiusi, kad nėra
objektyvių ir neginčijamų B. M. kaltės įrodymų dėl eismo įvykio, 2008 m. liepos
9 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.
Teismas nurodė,
kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant šių sąlygų visumai: neteisėtiems
veiksmams, priežastiniam ryšiui, kaltei ir žalai. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas
neįrodė atsakovo UAB „BTA draudimas“ draudėjo – trečiojo asmens B. M.
neteisėtos veikos fakto. Teismas nurodė, kad prielaidomis grindžiamas
ekspertizės aktas negali būti vertinamas kaip neginčijamas fakto nustatymas. Pagal
CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas
byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės,
susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Trečiojo asmens A. Š.
argumentai, kad B. M., vairuodamas automobilį, neparodė posūkio signalo ir pradėjo
sukti į kairę tuo momentu, kai A. Š., vairuodamasi automobilį, darė lenkimo
manevrą, prieštarauja administracinio teisės pažeidimo byloje esantiems paaiškinimams.
Administracinio teisės pažeidimo teisena dėl B. M. buvo nutraukta. Teismas pažymėjo,
kad nagrinėjamoje byloje jis neturi pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva, o
ieškovas atsisakė, jog byloje būtų skiriama ekspertizė dėl eismo įvykio kilimo
mechanizmo. Teismas, remdamasis byloje surinkta medžiaga, ieškinį atmetė kaip
nepagrįstą.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 16 d. nutartimi pirmosios
instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos
teismo ekspertizės centro 2008 m. birželio 12 d. ekspertizės akte Nr.
11-3664 (07) konstatuota, jog, nesant duomenų, negalima kategoriškai spręsti,
kieno iš vairuotojų veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Teisėjų
kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma neleidžia padaryti išvados, kad
automobilis „Audi 80“, vairuojamas B. M., nerodė posūkio ir pradėjo sukti į
kairę tuo metu, kai A. Š. vairuojamas automobilis „Tojota Avensis“ pradėjo
lenkimo manevrą. Priešingai, iš faktinių bylos aplinkybių, vairuotojų
paaiškinimų nustatyta, kad automobilis „Audi 80“ važiavo nedideliu greičiu
(20km/h), tarsi ieškodamas kelio, praleido sunkvežimį ir tik tada pradėjo
posūkio manevrą. Tuo tarpu automobilis „Toyota Avensis“ važiavo dideliu greičiu
(80 km/h), matė priekyje važiuojantį automobilį „Audi 80“, kuris tarsi kažko
ieškojo, matomumas buvo geras, kelias platus. A. Š., būdamas atidus ir
rūpestingas vairuotojas, turėjo numatyti priekyje sumažinusio greitį ir
praleidusio sunkvežimį automobilio vairuotojo ketinimą sukti į kairę pusę, arba
įsitikinti, kad priekyje labai lėtai važiuojantis automobilis neketina atlikti
jokio manevro. Tuo tarpu teismo posėdžio metu A. Š. paaiškino, kad jis, padidinęs
greitį, ketino lenkti automobilį „Audi 80“, tačiau pamatęs, jog automobilis „Audi
80“ ketina sukti į kairę, dėl didelio greičio nesugebėjo sustabdyti
automobilio, išvažiavo į kelkraštį, kurio gruntas buvo minkštas, dėl to
automobilis prarado stabilumą ir įvažiavo į griovį. Nors A. Š. ir neviršijo
leistino greičio, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju jo elgesys
neatitiko realių sąlygų ir situacijos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad iš
byloje esančių įrodymų visumos negalima padaryti išvados, jog dėl eismo įvykio
yra kaltas automobilio „Audi 80“ vairuotojas – trečiasis asmuo B. M.
Nenustačius visų jo civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo
priteisti ieškovo sumokėtą draudimo išmoką iš B. M. draudiko – atsakovo UAB „BTA
draudimas“.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo
panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį
patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl
įrodinėjimo pareigos. Kasatorius nurodo, kad tirti eismo įvykio aplinkybes
ir nustatinėti kaltą asmenį turi civilinės atsakomybės
draudikas, o ne eismo įvykio dalyviai. Nagrinėjamu atveju kasatorius sumokėjo draudimo išmoką pagal transporto priemonės savanoriškojo draudimo („kasko“)
sutartį, kuri mokama neatsižvelgiant
į tai, kuris iš vairuotojų yra atsakingas už padarytą žalą. Eismo įvykio
dalyvio (trečiojo asmens B. M.) civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu
apdraudęs draudikas – atsakovas UAB „BTA draudimas“, kurio atsakomybė kyla
atsižvelgiant į tai, kuris iš vairuotojų
yra atsakingas už padarytą žalą, visiškai netyrė ir nepasisakė, kuris iš eismo
įvykio dalyvių pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795
patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos
žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (su vėlesniais pakeitimais) 29
punkte nustatyta, kad atsakingas
draudikas ar Biuras, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą.
Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad su eismo įvykiu
susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti
draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes
ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui
ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Tai reiškia, kad kaltą asmenį
turi nustatyti privalomojo draudimo sutartį sudaręs draudikas, o nukentėjęs asmuo, esant draudiko
prašymui, turi padėti išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Pagal Transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalį atsakingas draudikas
per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo
turi pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos išmokėjimo arba privalo pateikti
pagrįstą atsakymą ir įrodymus,
atleidžiančius nuo išmokos mokėjimo. Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį
draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias
jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Remiantis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
balandžio 5 d. nutartimi, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004, ir 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006, jei draudėjas (nukentėjusysis) teigia, kad įvyko
draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai draudikas
privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Kasatoriaus nuomone, teismai, atmesdami ieškinį tuo
pagrindu, kad ieškovas neįrodė, jog žala padaryta dėl draudiko UAB „BTA draudimas“ apdraustojo asmens
neteisėtų veiksmų, pažeidė įrodinėjimo pareigos taisykles, nustatytas Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 3
dalyje, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje bei nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Šiuo atveju aplinkybes, atleidžiančias
draudiką nuo išmokos mokėjimo, turėjo įrodinėti atsakovas UAB „BTA draudimas“. Civilinės atsakomybės draudikas
negali būti atleistas nuo atsakomybės tuo pagrindu, kad jis nenustatinėjo,
kurio vairuotojo neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Ta aplinkybė, kad administracinio teisės pažeidimo byla
dėl trečiojo asmens B. M. buvo nutraukta, negali būti pagrindas atleisti kaltą asmenį nuo
civilinės atsakomybės. Po administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo
Vilniaus m. VPK pasisakė dėl eismo įvykio kaltininko – 2008 m. rugsėjo 3 d.
pažymoje nurodyta, kad eismo įvykio kaltininkas yra trečiasis asmuo B. M. Kasatorius taip pat nurodė, kad
tuo atveju, kai eismo
įvykių dalyvių civilinės atsakomybės draudikai negali nustatyti ar susitarti,
dėl kieno kaltės įvyko
avarija, Draudimo priežiūros komisija paprastai nustato ir rekomenduoja, kad draudikas turi mokėti 50 proc.
padarytos žalos dydžio išmoką (Draudimo priežiūros komisijos 2009 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. N-32). Daugelio Europos Sąjungos valstybių narių draudikai, taip pat dalis
Lietuvos draudimo įmonių, kai nesutariama ar neįmanoma nustatyti, dėl kurio eismo įvykio dalyvio
padaryta žala, moka po 50 proc. padarytos žalos.
2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių
pažeidimo. Teismai nepagrįstai netyrė aplinkybių
ir nevertino trečiųjų
asmenų paaiškinimų, ar nebuvo
pažeisti Kelių eismo taisyklių 199, 145, 180.2, 181 punktų reikalavimai. Kai nustatoma, kuris vairuotojas, atlikdamas manevrą, sudarė kliūtį kitam eismo
įvykio dalyviui, kliūtį sudariusio asmens kaltė preziumuojama. Tokiu atveju jis
turi įrodyti, kad eismo
įvykis įvyko ne dėl kliūties atsiradimo, o dėl to, kad kitas eismo įvykio
dalyvis važiavo netinkamu greičiu ar padarė kitų pažeidimų. Teismai konstatavo, kad byloje
esančių įrodymų visuma neleidžia daryti
išvados, kad automobilis „Audi 80“, vairuojamas B. M., pradėjo sukti į kairę
tuo metu, kai A. Š. vairuojamas automobilis
pradėjo lenkimo manevrą. Dėl šios esminės bylos aplinkybės abu eismo įvykio dalyviai davė paaiškinimus 2009 m. spalio 1 d. teismo posėdyje. Teismai nenurodė, kodėl ši aplinkybė neįrodyta:
ar abiejų eismo įvykio dalyvių duoti
paaiškinimai nelaikomi pakankamu įrodymu, ar kiti bylos įrodymai paneigia trečiųjų
asmenų paaiškinimus, kad automobiliui „Audi 80“ pradedant sukti į kairę,
automobiliai jau buvo beveik susilyginę, o
B. M. suko į kairę net neįsitikinęs, ar jo nelenkia (teismo posėdžio metu jis paaiškino, kad į veidrodį nežiūrėjo, paskutinį
kartą iš galo važiuojantį automobilį matė, kai iki jo buvo likę 200 m). Byloje yra įrodymų, kad A. Š. pamatė sukantį į
kairę automobilį, bet nėra įrodymų ir neįrodyta, kad jis iš anksto
galėjo pamatyti, jog automobilis ketina
sukti į kairę. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad A. Š. važiavo 80 km/h greičiu. Sąlyginė išvada dėl B. M. kaltės pateikta Lietuvos
teismo ekspertizės centro 2008 m. birželio 12 d. ekspertizės akto išvados
2 punkte. Kadangi ekspertai nevertina liudytojų
parodymų ar asmenų paaiškinimų, be to, jiems
nebuvo pateikta informacija, kuris vairuotojas pirmas pradėjo manevrą, tai ekspertai
nurodė, kokia aplinkybė yra reikšminga ir kas yra atsakingas, jei ta aplinkybė
pasitvirtintų. Tačiau teismai netyrė ekspertizės akto išvados 2 punkto. Kasatorius įrodinėjo aplinkybę, kad B. M. administracinėje
byloje ir teisme duoti paaiškinimai prieštarauja eismo įvykio schemai, tačiau dėl šios aplinkybės teismai taip pat nepasisakė.
Kasatorius negalėjo žinoti, ar
teismui pateiktų įrodymų pakanka, ar būtina rinkti papildomus įrodymus. Jis neatsisakė ir neatsisako prašyti
skirti ekspertizę, jei byloje nėra pakankamai ieškinį pagrindžiančių įrodymų.
3. Dėl
CPK 265, 270, 320 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs
išvadą, kad trečiojo asmens A. Š. elgesys neatitiko realių sąlygų ir
situacijos, rėmėsi tomis faktinėmis
aplinkybėmis bei nustatė netinkamus A. Š. veiksmus, nors atsakovas šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos
teisme nesirėmė, jos nebuvo tirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos
teisme. Nurodytos aplinkybės taip pat nebuvo ir apeliacinio skundo dalykas. Dėl
šios priežasties
kasatorius neturėjo galimybės pateikti atsikirtimus į tas aplinkybes (prašyti
skirti ekspertizę), kurioms paneigti reikalingos specialios žinios.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. Š. elgesys
neatitiko realių sąlygų ir situacijos, yra nemotyvuota, nes nenurodyta, kokius
konkrečius teisės aktų reikalavimus pažeidė A. Š. ir kokie įrodymai tai patvirtina.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „BTA
draudimas“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti teismų
sprendimą ir nutartį. Jame nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog ne jis,
o atsakovas privalėjo tirti eismo įvykį ir įrodinėti jo apdrausto transporto
priemonės valdytojo B. M. civilinės atsakomybės sąlygas. Administracinio teisės
pažeidimo byloje atliktoje autotechninėje ekspertizėje pateikta sąlyginė išvada
apie labiau tikėtiną eismo įvykio mechanizmą: automobilio „Audi 80“ vairuotojas
B. M. suko į kairę į kairėje esantį keliuką. Tuo metu jam iš galo ta pačia
kryptimi didesniu greičiu smailiu kampu iš dešinės į kairę judėjo automobilis „Toyota
Avensis“, vairuojamas A. Š. Automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas A. Š.
stabdydamas išvažiavo už važiuojamosios dalies ribų kairėje pusėje, pervažiavo
statybinį bloką be, atsitrenkęs į medį, sustojo taip kaip užfiksuota eismo
įvykio vietos plane. Atsakovas neįsivaizduoja, kokių dar papildomų būdų jis turėjo
eismo įvykiui tirti ir jo dalyvių kaltei nustatinėti. Atsakovo nuomone, teismai
nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nes vadovavosi tikimybių pusiausvyros
principu ir konstatavo B. M. kaltės nebuvimą. Taigi kaltės klausimas byloje buvo
išspręstas. Kasatorius neprašė teismų skirti ekspertizę, be to, teismo posėdžio
metu jis pripažino, kad teismo ekspertizė nepadėtų atskleisti eismo įvykio
mechanizmo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Dėl
įrodinėjimo pareigų transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo santykiuose
Kiekvienas asmuo
privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam
asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Kai asmuo pažeidžia šią įstatymo
nuostatą ir savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, atsiranda deliktinės
civilinės atsakomybės teisinis santykis – viena šalis turi teisę reikalauti
atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Deliktinė
civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas – neteisėtus
veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė
atsakomybė atsiranda be kaltės. Materialinių teisinių civilinės atsakomybės
santykių sąlygos suponuoja ir atitinkamas procesines deliktinio santykio šalių pareigas
kilus ginčui. Įprastai sprendžiant ginčą tarp nukentėjusiojo ir atsakingo už
žalą asmens bylose dėl žalos atlyginimo procesinė pareiga įrodyti civilinės
atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę, kuri yra preziumuojama) tenka
nukentėjusiam asmeniui. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo ypatumas yra tas, kad
jis yra kilęs tarp draudimo kompanijų, kurių viena, išmokėjusi draudimo išmoką
už eismo įvykio metu sugadintą automobilį, įstojo į nukentėjusiojo vietą
subrogacijos būdu (CK 6.1015 straipsnis), o kita yra apdraudusi atsakingo už
žalą asmens civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo
civilinės atsakomybės draudimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje
byloje sprendžiamo ginčo procesinių aspektų teisiniam vertinimui neturi įtakos
ieškovo, kaip draudimo kompanijos, teisinis statusas, tačiau teisiškai
reikšminga yra atsakovo, kaip civilinės atsakomybės draudiko, kuriam taikomas
specialus teisinis reguliavimas, padėtis. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia
dėmesį į tai, kad reikšminga faktine aplinkybe pripažintina ir tai, jog 2007 m.
lapkričio 28 d. įvykusio eismo įvykio metu nebuvo apgadintas atsakovo draudėjo
B. M. valdytas automobilis, todėl kito eismo įvykyje dalyvavusio valdytojo A. Š.
civilinės atsakomybės draudikas (UADB „ERGO Lietuva“) neturi jokių teisinių
pareigų ginčo šalių santykiuose. Kadangi nagrinėjamoje byloje eismo įvykio metu
žala buvo padaryta tik vienam iš jame dalyvavusių asmenų ir sprendžiamas ginčas
nėra kilęs tarp dviejų civilinės atsakomybės, t. y. vienodą teisinę padėtį
turinčių, draudikų, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų,
kurie yra susiję su 50 proc. padarytos žalos išmokos pasidalijimu tarp
draudikų, kaip teisiškai nereikšmingų.
Nuo 2001 m.
birželio 30 d. įsigaliojusiu Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (nauja įstatymo redakcija - 2007 m. gegužės
17 d. Nr. X-1137) (toliau - TPVCAPDĮ) reglamentavus naują civilinės atsakomybės
draudimo rūšį Lietuvoje buvo sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės draudimo sistema, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra eismo įvykių
metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių ir interesų apsauga. Šiuo tikslu, be
bendrosiose draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose (CK ir
Draudimo įstatyme) įtvirtintų draudiko teisių ir pareigų, TPVCAPD įstatymas
(15, 19 straipsniai ir kt.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos
nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau - Taisyklės) (TPVCAPDĮ
19 straipsnio 16 dalis) nustato papildomas civilinės atsakomybės draudiko
pareigas, detalizuojant ir patį draudžiamojo įvykio aplinkybių tyrimo bei žalos
nustatymo procesą. Siekdamas gauti draudimo išmoką nukentėjęs asmuo privalo
pateikti civilinės atsakomybės draudikui pretenziją dėl eismo įvykio metu
padarytos žalos bei turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, taip pat padėti nustatyti
įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko nurodymų, jeigu jie buvo
duoti, leisti draudikui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir
nustatyti jos dydį (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato
nukentėjusio asmens pareigos pateikti įrodymus, kad dėl padarytos žalos yra
atsakingas kitas įvykyje dalyvavęs asmuo. Priešingai, civilinės atsakomybės draudikas
privalo ištirti eismo įvykio metu padarytos žalos priežastis ir nustatyti žalą
bei per 30 dienų (arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3
mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl
išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus,
atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką (TPVCAPDĮ
19 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad sisteminis nurodytų
TPVCAPDĮ nuostatų bei įstatymo tikslų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog,
gavęs pretenziją, civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio
aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju,
jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra
atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Nurodytas
transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo
santykių teisinis reguliavimas suponuoja ir atitinkamas procesines šalių
įrodinėjimo pareigas nagrinėjant ginčą teisme. Pagal CPK 178 straipsnį šalys
privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką atsakovas UAB „BTA
draudimas“ privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos
mokėjimo, t. y. kad žala ieškovo draudėjui buvo padaryta ne dėl atsakovo
apdraustos transporto priemonės valdytojo veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas,
remdamasis administracinio teisės pažeidimo byloje esančiu Lietuvos teismo
ekspertizės centro 2008 m. birželio 12 d. ekspertizės aktu bei 2008 m. liepos 9
d. nutarimu nutraukti administracinę bylą nenustačius B. M. kaltės bei
vertindamas kitas byloje nustatytas aplinkybes tuo aspektu, ar yra visos B. M.
civilinės atsakomybės sąlygos, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims,
taip pažeisdamas CPK 178 straipsnį bei TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalį. Šis
apeliacinės instancijos teismo padarytas teisės normų pažeidimas turėjo įtakos
neteisėtos nutarties priėmimui, todėl teismų procesiniai sprendimai naikintini
ir ieškovo ieškinys tenkintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359
straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus kasacinį
skundą, iš atsakovo kasatoriui priteisiamos jo turėtos ir įrodymais pagrįstos bylinėjimosi
išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai): 494 Lt žyminis mokestis už ieškinį, 988 Lt žyminis
mokestis už apeliacinį skundą ir 988 Lt žyminis mokestis už kasacinį skundą.
Nagrinėjant bylą
apeliacinės instancijos teisme patirta 11,20 Lt, kasaciniame teisme – 62,55 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi šios išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš atsakovo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d.
nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo AB
„Lietuvos draudimas“ ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovui
AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834) iš atsakovo UAB „BTA draudimas“
(kodas 110079036) 32 928 Lt (trisdešimt du tūkstančius devynis šimtus dvidešimt
aštuonis litus) žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. kovo 25 d.) iki kasacinio teismo
nutarties visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovui
AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834) iš atsakovo UAB „BTA draudimas“
(kodas 110079036) 2470 Lt (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt litų) žyminio
mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus.
Priteisti iš atsakovo
UAB „BTA draudimas“ (kodas 110079036) į valstybės biudžetą 73,75 Lt
(septyniasdešimt tris litus 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė
Juozas Šerkšnas