Nuorašas
Pranešėjas Ryšardas Skirtunas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-390-2011
Teisėjas Jonas
Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-81394-2007-7
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011
m. gegužės 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo
Skirtuno,
teisėjų Virginijos Švedienės, Daivos
Pranytės-Zalieckienės,
sekretoriaujant Daivai Sutkaitienei,
dalyvaujant prokurorui Sigitui
Jankauskui,
gynėjui advokatui Domantui
Skebui,
nukentėjusiojo ir civilinio
ieškovo atstovui adv. Aleksandrui Sizovui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž.,
a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys
neskelbtini) Švenčionių raj., LR piliečio, lietuvio, vidurinio išsilavinimo,
dirbančio UAB „(duomenys neskelbtini)“, nevedusio, neteisto, gyv. Kaltanėnų
k., Švenčionių raj., ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įstatyminės
atstovės D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto
1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J.
Ž. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 3 d. ir jam paskirta 15 MGL (2950
) litų dydžio bauda.
Vadovaujantis LR BK
63 str. 9 d. ir 65 str. 2 d. bausmė subendrinta su 2010-04-23 Vilniaus m. 1
apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 10 MGL (1300) Lt dydžio bauda ir
galutinė bausmė paskirta 25 MGL (3250) litų dydžio bauda.
Motiejui L. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas
dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kolegija,
išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
J.
Ž. nuteistas už tai, kad 2007-11-10 apie 13.19 val., Vilniuje, vairuodamas
UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį autobusą (duomenys neskelbtini),
v/Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo 6 maršrutu, tai yra
važiavo stotelėje (duomenys neskelbtini) sustojo išlaipinti keleivius, prieš
pradėdamas važiuoti , neįsitikino, kad tai daryti saugu, buvo neatidus ir
neatsargus, nesiėmė visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui užtikrinti,
pajudėjo su atidarytomis durimis, dėl to iš autobuso ant kelio važiuojamosios
dalies iškrito bebaigiantis išlipti ir ant pirmojo laiptelio stovėjęs mažametis
keleivis M. L. M., kurio ranka atsirado prie judančio
autobuso dešinės pusės galinio rato ir buvo juo pervažiuota, dėl to buvo
sunkiai sutrikdyta keleivio M. L. M. sveikata. Tokiu būdu,
J. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 64, 145 punktų
reikalavimus (KET redakcija galiojusi iki 2008-09-01) ir atsiradus minėtoms
pasekmėms, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 3 d.
Apeliaciniu skundu
nuteistasis J. Ž. prašo panaikinti apylinkės teismo
nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, civilinį ieškinį
atmesti. Nuteistasis skunde nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, teismas
neteisingai konstatavo, jog jis pažeidė tuometinės redakcijos KET 64, 145
punktų reikalavimus. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis,
vairuodamas autobusą, nesaugiai pajudėjo iš vietos neuždaręs šios transporto
priemonės durų, dėl ko išlipantys P. M. ir L.
M. nukrito, o L. M. ranka pateko po autobuso ratu ir
buvo pervažiuota. Byloje nėra įrodymų, kad jo vairuojamas autobusas pajudėjo iš
stotelės neuždarytomis durimis, nukentėjusysis galėjo nugriūti ir dėl
nelaimingo atsitikimo, nesusijusio su nuteistojo veiksmais. Nuteistasis skunde
nurodo, kad būtina atsižvelgti į tai, jog dėl didelių autobuso gabaritų bei dėl
to, kad jis yra dvigubas ir per vidurį lankstosi, jis neturėjo objektyvios
galimybės sekti įvykių prie autobuso durų, todėl ir patys keleiviai turi būti
atidūs, susilaikyti nuo neatsargių veiksmų – išlipę iš autobuso nedelsiant
pasitraukti. Nuteistasis, duodamas parodymus visą laiką nuosekliai pabrėžė, kad
uždarė visas autobuso duris, įsitikino, kad užgeso visos kontrolinės lemputės
ir tik tada pradėjo judėti, jokių asmenų prie durų nematė. Apeliantas nurodo,
kad autobusui pajudėjus, jo dėmesys buvo nukreiptas kitur – stebėjo kelią,
gretimas eismo juostas. KET 9 punkte numatyta pareiga elgtis atsargiai galioja
ir nukentėjusiajam. Vairuotojui nėra paprasta sekti kas vyksta ties autobuso
galinėmis dalimis, o ypač tais atvejais, kai autobusas dėl stotelėje stovinčių
transporto priemonių netelpa stotelėje, todėl jo priekinė ir galinė dalys stovi
nelygiai. Tokiu atveju vairuotojui belieka vadovautis kontrolinėmis lemputėmis,
patvirtinančiomis, kad durys užsidarė. Nuteistasis nurodo, kad niekas iš
apklaustų liudytojų tiesiogiai nematė kas vyko prie autobuso durų įvykio metu
ir kodėl P. M. ir L. M. nugriuvo. Vienintelė
liudytoja E. V. nurodė, kad autobusas pajudėjo kai
keleiviai dar nebuvo visiškai išlipę, dėl to jie nuvirto, tačiau teisme ji
negalėjo to patvirtinti. Šios liudytojos nurodytos aplinkybės apie senelio ir
vaiko elgesį autobuse nesutampa su kitų liudytojų parodymuose nurodytomis
aplinkybėmis. Apklausta E. V. motina I.
V. paaiškino, kad E. V. turi psichologinių problemų,
linkusi meluoti, išsigalvoti, pateikė tai patvirtinančią psichologų pažymą. Taip
pat nuteistasis skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi P.
M., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi ir nuolat painiojosi
pasakodamas apie įvykio aplinkybes, parodymais. Nuteistojo manymu,
nukentėjusiojo sužalojimas galėjo būti padarytas dėl nelaimingo atsitikimo –
senyvas ir ligotas P. M. suklupo prie autobuso, kartu
pargriaudamas ir anūką. Taigi nuteistasis prašo panaikinti apylinkės teismo
nuosprendį, jį išteisinti, civilinį ieškinį atmesti.
Nukentėjusiojo ir
civilinio ieškovo įstatyminė atstovė D. B. apeliaciniu
skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išspręsti
civilinį ieškinį jį patenkinus. Apeliantė nurodo, kad jos manymu, dalyje,
kurioje pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio
perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka, nuosprendis yra nepagrįstas ir
neteisėtas. D. B. nurodo, kad LAT ne kartą yra pažymėjęs,
kad LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo 13 str.1 d. nuostatos leidžia nukentėjusiajam trečiajam
asmeniui pačiam pasirinkti iš ko reikalauti žalos atlyginimo. (LAT nutartis
civilinėje byloje Nr. 3-3-155/2009) AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys
neskelbtini)“ ir J. Ž. atsakomybė yra solidari, todėl
ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš bet kurio iš šių asmenų, o
jie vėliau regreso tvarka gali išreikalauti žalos atlyginimą iš kitų skolininkų.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra galimybės
nustatyti neturtinės žalos dydį, nes nepateikta paskutiniųjų mėnesių ligos
istorijos išrašų, iš kurių būtų matyti M. B. ligos
progresavimą, nėra nustatyti tikslūs liekamieji reiškiniai, ieškovas nepateikė
jokių gydytojų išvadų dėl daugelio operacijų reikalingumo ateityje. Apeliantė
nesutinka su šiais teismo motyvais, nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo
dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 str. 2 d. ir juos išvardina bei
aprašo. Skunde ji nurodo, kad šioje byloje pakankamai įrodytas neturtinės žalos
dydis ir pateikti visi įmanomi tai patvirtinantys dokumentai. Apeliantė pažymi,
kad prašoma atlyginti jau patirtą neturtinę žalą, kuri pasireiškė skausmu,
išgyvenimais ir kitais nepatogumais, kurie jau yra patirti dėl nusikalstamos
veikos padarymo ir nėra svarbu ar Motiejaus L. B. sveikatos
būklė dabartiniu metu yra pagerėjusi ir kiek ji yra pagerėjusi. Šioje byloje
nebuvo jokių trukdžių apskaičiuoti žalos dydį bei nebuvo būtinybės gauti
papildomų dokumentų, kadangi visi įmanomi dokumentai jau yra pateikti, todėl,
apeliantės manymu, nebuvo to išimtinio atvejo, kuris leistų pripažinti
civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio
perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi apeliantė prašo pakeisti
apylinkės teismo nuosprendį ir išspręsti civilinį ieškinį jį patenkinus.
Teismo posėdyje nuteistojo
gynėjas prašo jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir
civilinio ieškovo atstovės apeliacinį skundą atmesti, prokuroras ir
nukentėjusiojo atstovas advokatas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti,
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovės apeliacinį skundą patenkinti.
Nuteistojo J. Ž. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovės D. B. skundai atmestini, bet Vilniaus m. 1 apylinkės teismo
2011-01-13 nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio
klausimų (LR BPK 328 str. 4 p.)
Dėl nuteistojo J. Ž. apeliacinio skundo.
Nuteistojo J. Ž. kaltė pilnai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų
visuma.
Įvertinęs visus
byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą,
kad J. Ž. 2007-11-10 apie 13.19 val., Vilniuje,
vairuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį autobusą (duomenys
neskelbtini), v/Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo
(duomenys neskelbtini) maršrutu, tai yra važiavo stotelėje (duomenys
neskelbtini) sustojo išlaipinti keleivius, prieš pradėdamas važiuoti,
neįsitikino, kad tai daryti saugu, buvo neatidus ir neatsargus, nesiėmė visų būtinų
priemonių savo ir keleivių saugumui užtikrinti, pajudėjo su atidarytomis
durimis, dėl to iš autobuso ant kelio važiuojamosios dalies iškrito
bebaigiantis išlipti ir ant pirmojo laiptelio stovėjęs mažametis keleivis M. L. M., kurio ranka atsirado prie judančio autobuso dešinės
pusės galinio rato ir buvo juo pervažiuota, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta
keleivio Motiejaus L. M. sveikata. Tokiu būdu, J. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 64, 145 punktų
reikalavimus (KET redakcija galiojusi iki 2008-09-01).
Pats J.
Ž. neprisipažino kaltu ir parodė, kad 2007-11-10 vairavo autobusą
Nr.(duomenys neskelbtini) iš Fabijoniškių į Vilkpėdę. Autobuso modelis – Karosa
prailgintas, trijų durų. Įvažiavęs į stotelę „(duomenys neskelbtini)“ kiek
galėdamas lygiau pastatė autobusą. Sustojo stotelėje, atidarė duris,
keleiviai išlipo ir įlipo, uždarė duris, užsidegė lemputės kairėje. Įjungė
kairį posūkį, pažiūrėjo į kairį veidrodėlį ir pradėjo išsisukinėti. Pavažiavęs
truputį metru išgirdo riktelėjimą, pažiūrėjęs į dešinę pamatė žmones
šaukiančius „stok“. Sustojo, suprato, kad kažkas įvyko negero. Atidarė
priekines duris, išbėgo ir pamatė prie galinio rato vaiką. Ratas buvo
užvažiavęs ant rankos. Padavė autobusą atgal 1-15 cm. Iškvietė greitąją. Autobusas stotelėje stovėjo ne lygiagrečiai. Priekinė autobuso dalis buvo
gal kiek pasukta į kairę. Uždarius duris pažiūrėjo į veidrodėlius ar viskas
gerai. Matė, kad niekas neišlipo ir niekas neįlipo. Idealiai niekada nematys,
nes jei žmogus stovi arčiau durų jis pilnai uždaro matomumą. Jei vaikas stovi
ant laiptelių visai nematai. Dėl autobuso padėties gali būti blogas matomumas.
Tada reikia papildomai žiūrėti ir įsitikinti, bet paprastai žiūri į duris.
Pagrindas yra durys. Veidrodėliai visada gerai sureguliuoti. Veidrodėliai yra sferiniai,
bet kad matomumas būtų geras nepasakysi. Matė žmones, jų buvo nedaug. Prieš
įvažiuojant į stotelę priešais stovėjo mašina. Kai uždarė duris pavažiavo 3-4
metrus. Kai durys užsidaro, jos užsispaudžia. Pradžioje uždaro duris, o jei
viskas gerai užsidega raudonos signalinės lemputės. Jei prispaudė, signalinės
lemputės neužsidega.
Nors nuteistasis
savo kaltės nepripažino, jo kaltę įrodo pirmiausia liudytojo P.
M. parodymai, kur jis paaiškino, kad jie su anūku išėjo pasivaikščioti. Iki
namų grįžti pėsčiom nebenorėjo, tai palaukė, atvažiavo (duomenys neskelbtini)
autobusas. Jis jį pakėlė ant laiptelių ir priėjo prie artimiausio suolo.
Atsisėdo prie durų. Ten tik du sustojimai buvo važiuoti. Antrame sustojime išlipo
dar keli keleiviai, o šiaip autobusas buvo tuščias. Baigę privažiuoti sustojimą
“(duomenys neskelbtini)”, jis prisivedė tą vaikelį už rankytės prie durų, prie
laiptelių, duris atidarė ir iššoko prieš juos dar du ar trys jauni vyrukai. Ir
tada jis ėmė ant rankų vaikelį, prie savęs glaudė, ir tada autobusas sujudėjo,
truktelėjo, ir jie krito tarp šaligatvio ir autobuso. Sau sutrenkė galvą. Kai
krito, sušuko garsiai ir kiti keleiviai, kurie prie autobuso stovėjo, pradėjo
šaukti garsiai. Autobusas sustojo, bet ranka vaikelio jau buvo po ratu. Išlipo
pro tas pačias duris, antras nuo galo. Kai autobusas truktelėjo, jis jau buvau
ant pirmo laiptelio lipant iš autobuso. Jis buvo dar autobuse. Kad vieną
sekundę jis būtų palaukęs arba duris uždaręs, nieko nebūtų atsitikę. Kai lipo
pro duris, tai iškrito, autobusas metrą pavažiavo ir sustojo, nes visi šaukti
pradėjo, kad žmogus iškrito. Jie krito ir staigiai durys užsidarė. Jie su anūku
kartu iškrito, jis jį glėby turėjo. Jis paėmė ant rankų vaikelį, kai dar buvo autobuse.
Jau ruošėsi vieną koją kelti į lauką ir tuo momentu truktelėjo autobusas ir
viskas taip baigėsi. Jis prie krūtinės laikė anūką prispaudęs. Jis lipo
atbulas, pasilenkęs. Jis nugara, galva krito. Kai krito, tai vaikas buvo jo
glėby. Jo rankose jis buvo prispaustas, bet kai krito, jis atmetė dešinę ranką,
ir ant tos rankos ratas užėjo. O jis jo nebuvo paleidęs. Įvykio metu jo
sveikatos būklė buvo geresnė. Dar tada normalus buvo. Jau po to jam visos ligos
ir bėdos prasidėjo. Nebuvo slidu, jokio slidumo nebuvo. Autobuse prieš
griūdamas nebuvo į nieką atsitrenkęs. Ikiteisminio tyrimo metu P.
M. davė parodymus, iš kurių seka, kad autobusas pradėjo važiuoti jam su
anūku belipant iš autobuso neuždaręs durų.
Taip pat J. Ž. kaltę patvirtina liudytojų parodymai. Pirmosios
instancijos teisme liudytoja N. M. parodė, kad važiavo su
savo drauge E. (duomenys neskelbtini) autobusu. Įlipo pro autobuso duris,
senelis su vaiku įlipo pro galines duris. Jos stovėjo beveik prie vairuotojo
durų. Kitoje stotelėje senelis su vaiku išlipo, jos išgirdom triukšmą ir iš
karto išbėgo. Jau neprisimena, ką senelis autobuse darė, kaip elgėsi.
Prisimena, kaip senelis įlipinėjo. Iš pirmo ėjo vaikas, po to senelis. Vaikas
buvo berniukas. Jie įlipo į autobusą ir atsisėdo. Autobusas buvo toks ilgas.
Nepamena, kur jie atsisėdo. Kai autobusas sustojo stotelėje, ji pasižiūrėjo į
galą ir nusisuko. Matė, kad išlipo vaikas, o po to senelis. Jie išlipo, vaikas
nukrito, bet nematė, kaip nukrito. Nukrito ant bordiūro. Išlipinėjo pirmiausia
vaikas, o po to senelis. Jos išbėgo iš autobuso. Senelis buvo pagyvenęs žmogus,
jo judesiai buvo sunkūs. Kai išlipinėjo senelis su vaiku, nieko neįprasto
nebuvo.
Ikiteisminio tyrimo
metu N. M. parodė, kad 2007-11-10 apie 13 val.19 min. važiavo
su drauge E. (duomenys neskelbtini) maršruto autobusu. Jos stovėjo prie pirmų
autobuso durų. Privažiuojant prie sustojimo „(duomenys neskelbtini)“ abi
pradėjo eiti link autobuso galo. Kai autobusas sustojo priėjo prie antrų durų.
Prie jų stovėjo senelis su anūku. Duris atidarius senelis pradėjo senelis
pradėjo skubinti vaiką, kad greičiau liptų. Ant rankų paėmęs nebuvo. Kai
senelis ir anūkas išlipo iš autobuso, autobuso durys užsidarė ir autobusas
šiek tiek pajudėjo. Staiga pasigirdo žmonių riksmai, žmones pradėjo belsti.
Autobusas sustojo. vairuotojas atidarė duris ir išbėgo. Joms išlipus senelis
laike ant rankų anūką.
Akistatos su S. metu ji parodė, kad jai atrodė, kad durys autobuse
užsidarė ir tada autobusas pajudėjo.
Pirmosios
instancijos teisme liudytoja E. V. parodė, kad su N. M. važiavo (duomenys neskelbtini) autobusu. Senelis su
vaiku įlipo po jų. Ryškiai jos nieko ir nematė. Jie išlipinėjo, kai sustojo
autobusas, stotelės nepamena. Senelis išlipo pirmas, po to vaikas. Vaikas
parkrito. Ir tada autobusas pavažiavo. Vaikas krito dėl to, kad autobusas
truktelėjo. Tuo metu autobuso durys užsidarinėjo. Senelis nenešė anūko, tiesiog
prilaikė jį iš nugaros. Tai atsitiko dėl to, kad truktelėjo autobusas.
Ikiteisminio tyrimo
metu E. V. davė parodymus, iš kurių seka, kad 2007-11-10
apie 13 val. 19 min. važiavo su draugėmis N. M. ir A. (duomenys
neskelbtini) maršruto autobusu. Stovėjo prie antrųjų durų. (duomenys
neskelbtini) gatvėje autobusas įvažiavo į stotelės kišenę, sustojo ir atidarė
duris. Stovėdama prie antrųjų durų ji matė, kad per sekančius nuo jų duris
išlipa senelis su vaiku.
Pirmosios
instancijos teisme liudytoja J. S. parodė, kad važiavo
ryte su savo dviem vaikais su (duomenys neskelbtini) autobusu. Įlipo galinėje
stotelėje, prieš ją įlipo senukas su vaiku. Už poros stotelių jis išlipo.
Toliau teko išlipti ir jiems. Negali pasakyti, ar pirmiau pajudėjo autobusas ir
užsidarė durys, ar pirmiau užsidarė durys ir po to pajudėjo autobusas. Senukas
buvo normalus, nesukėlė įtarimų. Negali pasakyti, ar jis suklupo. Jos nuomone,
jei vairuotojas būtų palaukęs, kol senukas būtų atsitraukęs nuo autobuso, to
nebūtų. Mano, kad vairuotojas skubėjo. Kad vairuotojas skubėjo, tai žinoma.
Toks įspūdis, kad reikėjo greitai važiuoti, skubėjo. Durys labai greitai
užsidarydavo ir iškart važiuodavo.
Pirmosios
instancijos teisme liudytoja A. K. parodė, kad privažiavo
autobusas, išlipo žmonės. Ji netoli sustojimo dirba Lietuvos spaudos kioske.
Kol žmones atleidinėjo, ji nieko nematė. Autobusas stovėjo ir viskas. Paskui,
kai žmonės praėjo, galvojo uždaryti langelį, nes buvo šaltoka. Ir pro savo
kasos aparatą pamatė dieduką ant kelio. Tada pradėjo klausytis, ką jis ten
daro, ir girdėjo, kad jis prašo žmones, kad nueitų ir pasakytų vairuotojui, kad
jis nepradėtų važiuoti, nes vaikelis po ratu. Kai pažiūrėjo pro kasos aparatą,
nieko nematė, garso negirdėjo. Prie pat bordiūro arti buvo ratas. Prie to rato
buvo diedukas atsiklaupęs. Autobusas jau stovėjo. Kaip jis lipo pro duris, ji
nematė. Kai pamatė senuką, autobuso priekinės vairuotojo durys buvo uždarytos.
O dėl kitų durų negali pasakyti. Autobusas stotelėje stovėjo taip, kad ratas
buvo grynai sulig bordiūru. Autobusas buvo ilgas. Ji pro kioską matė užpakalinį
ratą. Užpakalinis ratas buvo šalia bordiūro. O priekinio rato padėties nematė,
neatkreipė dėmesio. Ji neatkreipė dėmesio, ar autobuso durys buvo uždarytos, ar
atidarytos. Diedukas nieko neaiškino, kaip jis atsidūrė po ratu. Jis tik prašė
žmonių pagalbos. Jis aplamai yra toksai tylus ir ji ne kartą jį matė ir
stebėjosi, kas jam leido tą vaiką vedžioti. Kad jis pats jau eina ir dreba. Ji
išgirdo frazę „senis pats kaltas“. Čia žmonės kalbėjo, kad senelis pats kaltas,
galėjo vaiką paimti ant rankų. Gal jie turėjo omeny moraline prasme. Senelis
jis pats tokios sveikatos, eina, dreba.
Nuteistojo kaltę
patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta,
kad M. L. M. a.k. (duomenys neskelbtini) nustatyta
dešinės plaštakos ir dilbinio suspaustinis sužalojimas, dešinės plaštakos
paviršiaus plėštos žaizdos atviri 1-V delno kaulų lūžai, 1-o piršto pamatinio
pirštikaulio lūžis, stipinkaulio artimojo galo lūžis, 2-ojo piršto
radialinės pusės nervo pažeidimas su defektu, minkštųjų audinių defektas,
dalinė odos nekroze, trauminis šokas. Sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu
sveikatos sutrikdymu (b.l. 50).
Visi šie įrodymai
patvirtina nuteistojo kaltę.
LR BK 281 str. 3 d.
numatyta atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė
kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl
to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Taigi būtini objektyvieji požymiai – kelių eismo saugumo ar transporto priemonės
eksploatavimo taisyklių pažeidimas, padariniai (sunkus sveikatos sutrikdymas)
ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Byloje nustatyta, kad J. Ž., vairuodamas autobusą, pažeidė Kelių eismo taisyklių
64, 145 punktų reikalavimus (redakcija, galiojusi iki 2008-09-01), neužtikrino
saugaus keleivių pervežimo, pajudėjo su atidarytomis durimis, kai liudytojas P. M. su anūku M. L. M. (Barkausku)
buvo bebaigiantys išlipti iš autobuso, taip padarydamas M. L.
M. sunkų sveikatos sutrikdymą. Yra du priežastinio ryšio nustatymo etapai:
1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas; 2) priežastinio
ryšio pobūdžio nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas – tai
fakto, ar įstatyme aprašyta ir asmens padaryta veika buvo būtina padarinių
kilimo sąlyga, nustatymas. Nėra jokių abejonių, kad J. Ž. padaryti
Kelių eismo taisyklių 64, 145 punktų reikalavimų (redakcija, galiojusi iki
2008-09-01) pažeidimai buvo būtina padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo,
kilimo sąlyga. Nustačius, kad veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga,
prieinama prie antro priežastinio ryšio nustatymo etapo – priežastinio ryšio
pobūdžio byloje nustatymo. Priežastinis ryšys gali būti būtinasis ir
atsitiktinis. Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas, dėsningas vidinis
reiškinių ryšys. Būtinasis priežastinis ryšys yra toks, kai tam tikromis
sąlygomis konkreti veika visada arba daugeliu atvejų sukelia tam tikrus
pavojingus padarinius. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad
jis yra iš anksto numatomas. Neabejotinai J. Ž. padaryti
Kelių eismo pažeidimai buvo būtinajame priežastiniame ryšyje su kilusiais
padariniais. Visuomeninė asmens praktika, gyvenimo patirtis padeda pažinti
gamtos ir visuomenės dėsnius. Iš gyvenimo patirties J. Ž. turėjo
numatyti, kad neužtikrindamas saugaus keleivių pervežimo, pajudėdamas su
atidarytomis autobuso durimis, taip veikdamas, gali sukelti sunkias pasekmes.
Taigi byloje
nustatyti visi būtini BK 281 str. 3 d. numatytos nusikaltimo sudėties
objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir
padarinių. Kaltė, kaip būtinas subjektyvusis kiekvienos nusikaltimo sudėties
požymis, nustatoma atsižvelgiant į nustatytus objektyviuosius požymius, nuteistojo,
liudytojų parodymus ir kitus įrodymus. Ši nusikalstama veika padaroma dėl
neatsargumo. J. Ž. veikė nusikalstamu nerūpestingumu. Jis
nenumatė, kad dėl jo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų gali būti sunkiai
sutrikdyta sveikata, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes
galėjo ir turėjo tai numatyti.
Pirmosios
instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vertinant J. Ž. veiksmus
nėra svarbu kokiu būdu mažametis M.L. M. (Barkauskas) ir
jo senelis P. M. lipo iš autobuso, kuris lipo pirmas.
Svarbiausiai yra tai, kad autobusas pajudėjo su atidarytomis durimis jiems
nespėjus išlipti, t.y. neužtikrinus saugaus jų kaip keleivių pervežimo.
Taigi J. Ž. kaltė yra visiškai įrodyta.
Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui
reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad lengvinančių ir
sunkinančių atsakomybę aplinkybių nėra. Taip pat atsižvelgė į padarytos veikos
pavojingumą visuomenei, kaltininko asmenybę iki šio nusikaltimo padarymo
teistas nebuvo, nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo, ir paskyrė teisingą
bei pagrįstą bausmę.
Apeliantas skunde
nurodo, kad būtina atsižvelgti į tai, kad autobusas yra didelių gabaritų, yra
dvigubas, todėl jis neturėjo galimybės sekti įvykių prie durų, patys keleiviai
turi būti atidūs. Kolegija atkreipia dėmesį, jog būtent tai, kad vairuotojas
žinojo ir suvokė autobuso dydį, kelia jam dar didesnę pareigą būti visiškai
neabejotinai įsitikinus, jog saugiai veža keleivius, uždaro duris ir tik tada
pajuda. Šiuo atveju nesuprantama ką nori pasakyti apeliantas, nurodydamas, kad
keleiviai turi būti atidūs. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad
liudytojas P. M. su M. L. M. (Barkausku)
būtų neatidus, jis yra senyvo amžiaus asmuo, protingai mąstančiam asmeniui
aišku, kad jis negali bėgti iš autobuso, be to, to ir negalima reikalauti.
Taip pat skunde
nurodoma, kad tikėti liudytojos E. V. parodymais negalima,
kadangi šios liudytojos motina paaiškino, kad jos dukra yra linkusi meluoti ir
pateikė tai patvirtinantį išrašą iš medicininių dokumentų, tačiau kolegija,
susipažinusi su minėtu išrašu (T. 1 b. l. 73), konstatuoja, kad jame nėra jokių
duomenų apie tai, kad E. V. būtų linkusi meluoti,
fantazuoti ar iškreipti faktus. Be to, pateiktas išrašas liečia gydimąsi
laikotarpį 2005 metais, nagrinėjamas gi įvykis buvo 2007 metais. Kolegija
nemato pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais, jie nuoseklūs nuo pradžių,
esminėse detalėse sutampa su P. M. parodymais, kad
autobusas pajudėjo dar neuždaręs durų. Be to, iš liudytojos S.
parodymų seka, kad autobusas pajudėjo kai senukas su vaiku nebuvo baigę
išlipti.
Dėl nurodytų motyvų
J. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įstatyminės atstovės apeliacinio skundo.
Apeliantė prašo
pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išspręsti civilinį ieškinį dėl
neturtinės žalos jį patenkinus. Apeliantė nurodo, kad jos manymu, dalyje,
kurioje pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio
perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka, nuosprendis yra nepagrįstas ir
neteisėtas. AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir J. Ž. atsakomybė yra solidari, todėl ieškovas turi teisę
reikalauti žalos atlyginimo iš bet kurio iš šių asmenų, o jie vėliau regreso
tvarka gali išreikalauti žalos atlyginimą iš kitų skolininkų. Apeliantė nurodo,
kad neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250
str. 2 d. ir juos išvardina bei aprašo. Skunde ji nurodo, kad šioje byloje
pakankamai įrodytas neturtinės žalos dydis ir pateikti visi įmanomi tai
patvirtinantys dokumentai.
Kaip matyti iš bylos
medžiagos, pareikštas civilinis ieškinys yra dėl turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo. Ieškinys pareikštas būtent AB „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys
neskelbtini)) iš šio ieškinio matyti, kad buvo prašoma priteisti turtinės žalos
atlyginimo 1804,55 lt ir neturtinės žalos 200000 lt dydžio sumas. Iš atsiliepimo
į ieškinį matyti, kad minėtas atsakovas sumokėjo dokumentais pagrįstą turtinę
žalą ir maksimaliai galimą neturtinės žalos atlyginimo sumą – 3452,80 lt (1000
EUR), kurią numato LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. Taigi apeliacinio skundo argumentas,
kad AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir J. Ž. atsakomybė yra solidari, todėl ieškovas turi teisę
reikalauti žalos atlyginimo iš bet kurio iš šių asmenų, ir kad tas faktas, jog
AB „(duomenys neskelbtini)“ jau išmokėjo maksimalią neturtinės žalos sumą,
neatima iš ieškovo teisės reikalauti iš AB „(duomenys neskelbtini)“ likusios
sumos, yra visiškai nepagrįstas. Apeliantė remiasi LR Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d.,
nurodydama, kad LAT nutartyje Nr. 3K-3-155/2009 išaiškinta, kad minėto
straipsnio nuostatos leidžia nukentėjusiajam trečiajam asmeniui pačiam
pasirinkti iš ko reikalauti žalos atlyginimo. Kolegija atkreipia dėmesį, jog LR
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo 13 str. 2 d. nurodyta, kad jei atsakingam draudikui ar Biurui
išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta
žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs
trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią
žalos dalį. Taigi civilinis ieškovas turi teisę kreiptis į tiesioginį eismo
įvykio kaltininką. Beje, toje pačioje apeliantės cituojamoje LAT nutartyje yra
nurodyta, jog eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti
žalos atlyginimo, LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d. nenustatyta. (3K-3-155/2009) Tačiau
tai nereiškia, kad visą neturtinės žalos sumą privalo apmokėti būtent AB „(duomenys
neskelbtini)“, juolab, kad jis jau sumokėjo pagal įstatymą numatytą maksimalią
neturtinės žalos sumą. Šiuo atveju ieškovas gali kreiptis dėl atlyginimo žalos,
kuri viršija išmokėtą draudimo sumą, iš eismo įvykio kaltininko (J. Ž.) arba UAB „(duomenys neskelbtini)“, ko ieškovas
nagrinėjamoje byloje nedaro.
Todėl nukentėjusiojo
ir civilinio ieškovo įstatyminės atstovės apeliacinis skundas atmestinas,
skundo motyvai dėl neturtinės žalos dydžio pagrįstumo nesvarstomi.
Vilniaus miesto 1
apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų
nuosprendžio klausimų, o būtent panaikinant dalį dėl Motiejui L.
B. pripažintos teisės į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio
dydžio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kaip jau minėta, civilinis
ieškinys buvo pareikštas būtent AB „(duomenys neskelbtini)“, kuris atlygino
turtinę žalą, dėl ko civilinio ieškinio buvo atsisakyta šioje dalyje, ir, atlygino
maksimalią neturtinės žalos sumą. Pirmosios instancijos teismas,
rezoliucinėje dalyje pripažindamas M. L. B. teisę į
ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti
civilinio proceso tvarka, netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus.
Šiuo atveju gautųsi, kad pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą būtent iš AB „(duomenys
neskelbtini)“, o jis jau atlygino turtinę žalą bei maksimalią neturtinės žalos
sumą. Sprendimas panaikinti pripažinimą į ieškinio patenkinimą neužkerta
ieškovui kelio civilinio proceso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš kitų
atsakovų – nuteistojo J. Ž., UAB „(duomenys neskelbtini)“
(iš kurių civilinio ieškovo atstovė neprašė priteisti civilinio ieškinio
baudžiamojoje byloje).
Taigi įvertinusi
visas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliaciniai skundai
nepagrįsti, atmestini, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-13
nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR
BPK 328 str. 4 p.).
Kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
n u t a r ė :
Nuteistojo J.
Ž. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įstatyminės atstovės D. B. apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismo 2011-01-13 nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. L. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas
dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, o jo atstovės
pareikštą civilinį ieškinį AB „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)“)
atmesti.
Likusią nuosprendžio dalį
palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas
(parašas) Ryšardas Skirtunas
Teisėjai (parašas)
Virginija Švedienė
(parašas)
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuorašas
tiktas:
Teisėjas
R.Skirtunas