Administracinė byla Nr. eA-2878-381/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00390-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. C. F. W. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. C. F. W. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. C. F. W. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 21S50222 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad jis kilęs iš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Į savo kilmės valstybę jis nenori grįžti, baiminasi, kad (duomenys neskelbtini).
3. Atsakovas ginčijamu 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 21S50222 nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
4. Pareiškėjas nesutinka su tokiu Sprendimu ir mano, kad nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinta jo situacija, susidariusi kilmės šalyje, neištirta esama pareiškėjo gyvenamosios teritorijoje vykstančių karinių grupuočių prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra padėtimi ir pareiškėjo individuali persekiojimo rizikos tikimybė. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo tyrimas apie pareiškėjo kilmės šalį yra ribotas, pasižymi bendro pobūdžio deklaratyviomis išvadomis, kurios neatitinka tikrosios situacijos šalyje bei pareiškėjo liudijimo.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Migracijos departamentas nurodė, kad jis nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
7. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė grėsme būti persekiojamu dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių savo pasakojimą pagrindžiančių įrodymų, o pats pasakojimas buvo su trūkumais: neišsamus, trūko konkrečių detalių, tikslumo, tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio, pareiškėjas negalėjo nurodyti nei kas, nei kodėl jo ieškojo. Be to, kilmės valstybės informacija nepatvirtino pareiškėjo pasakojimo. Dėl to Migracijos departamentas kritiškai vertino jo pasakojimą ir nelaikė jo pagrįstu įrodymu, todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
8. Atsakovas tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Dėl to pripažinta, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Nei pareiškėjo apklausų metu nurodytos aplinkybės, nei Migracijos departamento surinkta pareiškėjo kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo E. C. F. W. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 21S50222 rezoliucinės dalies 3 punktą (draudimą asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki trejų metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos), likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą
10. Teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 12 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad atvykęs į Baltarusiją, tikėjosi toliau lankyti mokyklą. Į savo kilmės valstybę pareiškėjas nenori grįžti, nes (duomenys neskelbtini) gali jį surasti ir nužudyti dėl (duomenys neskelbtini).
11. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė išsamiai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.
12. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir nustatyta, kad šalyje gana aukštas nusikalstamumo lygis, bet policija deda pastangas reaguoti į nusikaltimus, valstybė siekia pagerinti savo atsaką į didėjantį nusikalstamumą, vyriausybė bendradarbiauja su JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuru (UNHCR) ir kitomis humanitarinėmis organizacijomis, teikdama apsaugą ir pagalbą šalies viduje perkeltiems asmenims.
13. Teismui nekilo jokių abejonių, kad atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuosekliai ir išsamiai, vadovaudamasis tikimybių principu. Pareiškėjas savo baimės būti persekiojamu nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Teismas, įvertinęs pareiškėjo apklausose nurodytą informaciją apie patirtus grasinimus, padarė išvadą, kad jo pasakojimas neišsamus, neaiškus. Kai kurie paaiškinimai, susiję su pareiškėjo persekiojimu, gana painūs, prieštaringi, abstraktūs. Atsakovas apklausų metu siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl jo pateikto prašymo suteikti prieglobstį, pareiškėjas, teikdamas painius atsakymus, turėjo suprasti, kad jų turinys negali būti laikomas išsamiu ir detaliu paaiškinimu. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių naujų duomenų ar patikslinančių paaiškinimų. Teismas pažymėjo ir tai, kad nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl (duomenys neskelbtini) jis būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas, kaip nors sprendęs nesutarimus savo kilmės šalyje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo ar toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).
14. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir ji nelaikytina visiškai pagrįsta. Dėl to pagrįstai pareiškėjas pripažintas neatitinkančiu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
15. Teismas nepripažino pagrindo abejoti atsakovo tyrimo išsamumu, kad netinkamai atskleistos jo nurodytos aplinkybės. Iš rašytinės bylos medžiagos ir apklausos įrašo teismas nustatė, kad vertėjai tiksliai ir nuosekliai vertė pareiškėjo pasakojimą, pareiškėjas nei apklausoje, nei po jos dėl netinkamo vertimo pretenzijų nereiškė.
16. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų (apie galinčią kilti asmeninę grėsmę pareiškėjui jo šalyje) nepateikta. Dėl to teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad šiuo atveju nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.
17. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl pagrįstai jo prašymas netenkintas.
18. Teismas pripažino pagrįstu Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau nesutiko su atsakovo išvada taikyti pareiškėjui maksimalų draudimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką, nes laikė tai neproporcinga ir neadekvačia priemone padarytam pažeidimui. Nors nustatytų aplinkybių pagrindu prieita prie išvados, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas, atsižvelgęs į Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakyme „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, laikė, kad proporcinga būtų uždrausti pareiškėjui atvykti trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Dėl to teismas pakeitė Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.
III.
19. Pareiškėjas E. C. F. W. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinti jo bei vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.
20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktų reikalavimų.
21. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Jo nuomone, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra aukštas nusikalstamumas, kuris ir toliau auga. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai sutampa su kilmės šalies informacija, todėl patvirtina pareiškėjui kilusio persekiojimo dėl turto paveldėjimo grėsmės realumą.
22. Nepagrįstai Sprendime akcentuoti pareiškėjo pasakojimo trūkumai. Pareiškėjas yra dar labai jaunas, neturi jokio išsilavinimo, darbo ir gyvenimiškos patirties, todėl objektyviai jo pasakojimas ir negalėjo būti išsamus ir nuoseklus, paremtas konkrečiais įvykiais, detalėmis. Taigi iš esmės šiuo atveju nebuvo įsigilinta į pareiškėjo situaciją.
23. Nepagrįsti argumentai, kad pareiškėjas gali savo teises ginti kilmės šalies institucijų pagalba. (duomenys neskelbtini).
24. Atsakovas subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog yra įrodytas pareiškėjo prašymas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamu, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), net neatliko tyrimo, ar pareiškėjui yra saugu gyventi jo kilmės šalyje, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis gyvenamojoje vietoje. Be to, Sprendime pateikti duomenys apie kilmės valstybę yra pakankamai seni, t. y. vos siekia 2020 metus, kai vyko (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas pažeidė Tvarkos aprašo 7, 92.8., 97.1 punktų nuostatas dėl savo pareigos surinkti išsamią, aktualią, naujausią informaciją apie kilmės valstybę vykdymo.
25. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatskyrė ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį, neišsamiai įvertinti prieglobsčio prašymo motyvai, neįvertinti kilmės valstybės informacijos kontekste.
26. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo istorija nei pagrįsta kokiais nors įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Vertinant jo pasakojimą kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija, atsižvelgus į pareiškėjo paaiškinimus, kurie yra abstraktūs, nedetalūs ir migloti, pasakojimas apie tariamą persekiojimą pagrįstai vertintas kritiškai bei savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu asmens nurodytų faktų tikrumą. Tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Taigi skundo teiginiai, kad netinkamai vertintas pareiškėjo pasakojimas, yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinka tikrovės. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.
29. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis išvyko iš kilmės valstybės, nes (duomenys neskelbtini). Šiuo metu asmuo jau yra pilnametis. Lietuvos Migracijos departamento paklausimu, asmeniui buvo atliktas amžiaus nustatymo testas, kurio metu buvo gauta išvada, kad pareiškėjo biologinis amžius daugiau kaip 23 metai.
30. Pareiškėjo pasakojimas turėjo trūkumų ir prieštaravimų, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Remdamasis šaltiniais apie kilmės šalies informaciją atsakovas padarė išvadą, kad kilmės šalies policija deda pastangas reaguoti į nusikaltimus, valstybė siekia pagerinti savo atsaką į didėjantį nusikalstamumą; šalies vyriausybė bendradarbiauja su JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuru (UNHCR) ir kitomis humanitarinėmis organizacijomis, teikdama apsaugą ir pagalbą šalies viduje perkeltiems asmenims.
31. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pasakojimas savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojų tikėtinų tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją, bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, konstatuota, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.
32. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas neatliko informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto. Pareiškėjas savo prašymo negrindė aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje yra naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, jis yra diskriminuojamas, dėl individualių savybių neleidžiama įsidarbinti ar kt. Migracijos departamentas įvertino individualią pareiškėjo situaciją atsižvelgdamas į jo duotus parodymus, paaiškinimus, tokias jo asmenines savybes kaip amžių, išsilavinimą, šeimos situaciją, galimą priklausymą kuriai nors iš pažeidžiamų grupių, viską lygino tarpusavyje bei su surinkta kilmės valstybės informacija ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atveju prieglobsčio prašyme išvardintos ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl jo individualių savybių.
33. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Šiuo atveju Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas skunde nepateikė, nenurodė, kokios aktualios informacijos Migracijos departamentas tariamai nesurinko ir neįvertino, arba įvertino netinkamai. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
34. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.
36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
37. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).
39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
40. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
41. Taigi, pagal nurodytas teisės nuostatas vienas iš kriterijų, vertinant prieglobsčio prašytojo statuso nustatymui aktualius duomenis, yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).
42. Pagal 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktą atlikdamas tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.
43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis yra persekiojamas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas nevertino informacijos apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), visapusiškai ir objektyviai jos neištyrė pareiškėjui kylančios grėsmės kontekste, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje atsakovo nustatytas aplinkybes ir teismo nurodytus argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas atliko pakankamai detalią pareiškėjo apklausą, uždavė patikslinančius klausimus ir sudarė jam sąlygas pateikti papildomus argumentus, paaiškinimus, taip pat įrodymus apie, pareiškėjo manymu, reikšmingas aplinkybes, pasiūlė konkrečiau paaiškinti, atskleisti jo nurodytus teiginius ar aplinkybes. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo.
45. Galimam individualiam persekiojimui dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių identifikuoti būtina nustatyti persekiojimo vykdytojus taip, kaip jie nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją. Nagrinėjamu atveju įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės (grasinimai nužudyti dėl (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad tariami persekiotojai (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Nors pareiškėjas teigė, kad valstybė nesuteikė jam apsaugos nuo tariamo persekiotojo, tačiau iš esmės atsakovas dėl prieštaringų teiginių nepripažino tokio jo pasakojimo patikimu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas surinko duomenis apie situaciją kilmės šalyje ir nustatė, jog kilmės šalyje nusikalstamumas yra gana aukšto lygio, tačiau policija (duomenys neskelbtini) deda pastangas reaguoti į nusikaltimus, o valstybė siekia pagerinti savo atsaką į didėjantį nusikalstamumą nuolat apmokydama policijos pajėgas, remdamasi tarptautinių patarėjų pagalba. Be to, šalies vyriausybė bendradarbiauja su JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuru (UNHCR) ir kitomis humanitarinėmis organizacijomis, teikdama apsaugą ir pagalbą šalies viduje perkeltiems asmenims.
46. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam kilusią persekiojimo dėl (duomenys neskelbtini) grėsmę nepripažintas patikimu įrodymu, nes jis nebuvo detalus, aiškus, išsamus, tam tikri pasakojimo epizodai buvo prieštaringi, painūs, abstraktūs. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalyje sulaukė grasinimų dėl (duomenys neskelbtini). Atvykęs į Lietuvą, pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų jo asmens tapatybę ar pilietybę, nurodė, jog jam yra 17 m. Migracijos departamento paklausimu buvo atliktas amžiaus nustatymo testas, kurio metu buvo gauta specialisto išvada ir nustatyta, kad pareiškėjo biologinis amžius daugiau kaip 23 m.
47. Atlikęs teisinį surinktos informacijos vertinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su individualiu persekiojimu, iš esmės nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Tiek jo istorijos tikrumas, tiek deklaruojamas išvykimo iš kilmės valstybės tikslas (duomenys neskelbtini) kelia pagrįstų abejonių. Asmens išvardintos išvykimo iš kilmės šalies priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmeniui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas nurodė išvykęs iš kilmės šalies į Baltarusiją 2021 m. sausio-vasario mėn., į Lietuvą atvyko birželio ar liepos mėn., teigė Baltarusijoje praleidęs tik 5 savaites, tačiau jo įvardytos aplinkybės (negalėjo tęsti mokslų Baltarusijoje dėl lėšų stokos ir nenorėjo jų užsidirbti agento pasiūlytu būdu) iš esmės nepagrindžia, kodėl jam buvo nesaugu Baltarusijoje ir jis nusprendė atvykti į Lietuvos Respubliką, ir nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.
48. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo pasakojimas apie kilmės šalyje kilusias problemas pagrįstai nepripažintas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytų aplinkybių tikrumą, pareiškėjas nepateikė. Nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas patyrė individualų persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ar toks persekiojimas jam gresia dėl jo nurodytų aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad pareiškėjas nelaikytinas atitinkančiu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
49. Teisėjų kolegija, remdamasi tais pačiais pagrindais, nesant realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė arba vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą. Dėl to pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsakovas pagal surinktą informaciją apie kilmės valstybę nustatė, kad šiuo metu pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien buvimo toje teritorijoje atveju asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Be to, pareiškėjas kilmės šalyje nėra vienas, turi tėvus, kitus giminaičius, kurie jam gali padėti, yra raštingas (mokėsi mokykloje), jaunas, darbingo amžiaus vyras, visą gyvenimą praleidęs kilmės šalyje, susipažinęs su papročiais ir tradicijomis, todėl jis galėtų saugiai gyventi bet kurioje savo kilmės valstybės vietoje. Dėl to spręstina, jog teismas turėjo pagrindą pritarti atsakovo išvadai, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
50. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas įvardija situaciją kilmės valstybėje dėl žmonių saugumo ir jų teisių, kurios priklauso nuo (duomenys neskelbtini), ir teigia, kad atsakovas neatliko tyrimo, ar kilmės šalyje yra saugu gyventi, tačiau tokius argumentus teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius, negalinčius patvirtinti konkrečiai pareiškėjui tariamai gresiančio kilmės šalyje pavojaus ir nepaneigiančius atsakovo padarytos išvados. Jokio konkretaus genties persekiojimo dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nenurodė. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo valstybę, tačiau tai nereiškia jam pareigos rinkti informaciją visais pareiškėjo norimais aspektais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Nagrinėjamu atveju atsakovas rinko informaciją apie kilmės valstybę pagal pareiškėjo prašyme nurodytas priežastis ir motyvus, taip pat apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės šalyje ir vertino ją būtent pareiškėjo prašymo aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjas nenurodė jokios aktualios informacijos, kuri tariamai liko nesurinkta ir neįvertinta ir kuri galėtų paneigti atsakovo padarytas išvadas. Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.
51. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, atsakovas neatliko informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, nebuvo atliktas pabėgėlio ir ekonominio migranto atskyrimas, o tai nulėmė, kad neišsamiai buvo įvertinti prieglobsčio prašymo motyvai. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo teiginius taip pat pripažįsta deklaratyviais ir dėl to nepagrįstais. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt. Tyrimo metu nenustatyta ir duomenų, kad kilmės valstybės valdžia naudoja prieš savo gyventojus ekonominio poveikio priemones. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir savo skunde.
52. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas deklaratyviai nesutinka su tokiais atsakovo Sprendime ir teismo sprendime išdėstytais argumentais, tačiau nenurodo jokių savarankiškų motyvų, dėl kurių jam nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos terminas būtų pripažintas neproporcinga ir neadekvačia priemone padarytam pažeidimui ir turėtų būti sutrumpintas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė šią Sprendimo dalį ir draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą terminą sutrumpino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.
53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. C. F. W. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Driukas
Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė