Civilinė byla Nr. e2A-481-368/2019

                                                                                  Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01059-2018-6

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.39.2.6.1.; 2.6.39.2.6.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.2.

 (S)

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 19 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

        Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo A. B. 290,77 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. lapkričio 23 d. (adresu: duomenys neskelbtini)  įvyko eismo įvykis, kurio metu A. B., vairuodamas transporto priemonę „Toyota Corolla Verso“, atsitrenkė j transporto priemonę „Toyota Yaris“. Eismo įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonės „Toyota Corolla Verso“ valdytojas A. B.. Ieškovė ir atsakovas A. B. buvo sudarę įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta automobilio „Toyota Corolla Verso“ valdytojo civiline atsakomybė, todėl ieškovei, kaip transporto priemonės „Toyota Corolla Verso“, valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė atliko žalos sureguliavimo procedūras ir išmokėjo 581,54 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Žalos sureguliavimo metu nustatyta, jog eismo įvykio metu apdrausto automobilio valdytojas, atsakovas, neturėjo 5 metų vairavimo stažo, tokiu būdu pažeistas draudiko ir atsakovo A. B. sudarytos draudimo sutarties 1.5.6. punktas - individualiai aptarta sąlyga, jog apdraustos transporto priemonės „nevairuoja mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys“. Eismo įvykio dieną (2017-11-23) transporto priemonei „Toyota Corolla Verso“ vairuoti atsakovas neturėjo net 2 metų vairavimo stažo, todėl itin reikšmingai pažeidė susitarimą su draudiku, o draudimo sutarties 1.5.6 punkte aptariama sąlyga, jog transporto priemonės nevairuos asmuo, neturintis 5 metų vairavimo stažo, yra tiesiogiai susijusi su draudžiama transporto priemone. Atsakovas, sutarties galiojimo metu nepranešęs, kad transporto priemonė vairuojama sutartyje aptarto stažo neturinčio asmens, pažeidė jam tenkančias sutartines prievoles, todėl jam tenka Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62 punkte bei Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau-draudimo sutartis) 1.5.7 punkte numatytos neigiamos teisinės pasekmės - grąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, kas sudaro 290,77 Eur.

2.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teisę vairuoti AM, C ir C1 kategorijų transporto priemones jis įgijo 1978 metais, o B kategorijos – 2016 m. kovo 24 d. Draudimo sutartį jis sudarė ne internetu, o asmeniškai su draudiko atstovu, kuriam jis pateikė savo vairuotojo pažymėjimą ir visą informaciją apie save ir draudžiamos transporto priemonės vairavimą. Sudarant sutartį jis informavo, kad draudžiamą automobilį vairuos tik jis pats. Automobilio nei autoįvykio metu, nei prieš jį ar po jo nevairavo joks kitas asmuo, jo, kaip transporto priemonės vairuotojo, duomenys nepakito, vairuotojo pažymėjimas liko toks pat, todėl kalbėti apie kokį nors rizikos pasikeitimą nėra pagrindo. Teisminėje praktikoje rizikos pasikeitimas siejamas su transporto priemonės perdavimu vairuoti kitam asmeniui. Sutarties 1.5.6 punkte aplinkybė, susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar turinti tam įtakos yra nurodyta „nevairuoja mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys“, o ne „nevairuoja mažesnį nei 5 metų atitinkamos kategorijos vairavimo stažą turintys asmenys“. Laiko, jog minėtą sutarties sąlygą aiškinant plečiamai, ji taptų siurprizine, ką draudžia CK 6.186 straipsnis. Bandydamas pagrįsti plečiamąjį sutarties sąlygų aiškinimą, ieškovė painioja vairavimo stažo ir teisės vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę sąvokas. Nuo 1978 m. turėdamas teisę vairuoti C ir C1 kategorijų transporto priemones, 2016 m. įgijęs teisę vairuoti B kategorijos automobilius, vairavimo stažo klausimą aiškinosi VĮ „Regitra” ir policijoje, kur jam buvo paaiškinta, kad jo vairavimo stažas virš trisdešimties metų, vairavimo metu nei karto pradedančiojo vairuotojo ženklo nebuvimas ant jo vairuojamo automobilio neužkliuvo jį stabdžiusiems ir dokumentus tikrinusiems pareigūnams. Turėdamas teisės vairuoti transporto priemonę duomenis, jo pateiktą informaciją, kad transporto priemonės nevairuos joks kitas asmuo, draudikas apskaičiavo draudimo įmoką, kurią jis ir sumokėjo. Jo nuomone, ieškovė reikalaudama iš jo dalies draudimo išmokos, kurią ji sumokėjo eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti, elgiasi nesąžiningai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.        Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4.       Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kokia draudimo rizikai įvertinti reikšminga informacija apie transporto priemonės „Toyota Corolla Verso“ valdytojo individualius požymius prieš sudarant 2017 m. birželio 30 d. įprastinę draudimo sutartį buvo surinkta ir neįrodė, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, nuslėpė apie save, automobilio valdytoją, informaciją, kada ir kokios kategorijos transporto priemones teisę vairuoti yra įgijęs.

5.       Teismas iš vairuotojo pažymėjimo duomenų patikros nustatė, kad teisę vairuoti transporto priemones atsakovas yra įgijęs 1978 metais. Nuo 1978 m. gruodžio 20 d. jis turi teisę vairuoti transporto priemones - C, C1 kategorijos automobilius, kurių masė didesnė kaip 3 500 kg, bet ne didesnė kaip 7 500 kg ir kurie skirti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius ir šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, t. y. atsakovo vairavimo stažas didesnis nei 30 metų. Atsižvelgdamas į eilę aplinkybių, kaip antai, kad draudimo sutarties 1.5.6 punkte draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota įvertinus tą aplinkybę, kad draudžiamą automobilį nevairuoja mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji reikalavo iš atsakovo duomenų apie B kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą ir kad tokią informaciją atsakovas nuo ieškovės nuslėpė bei į tai, kad ieškovė neargumentavo, dėl ko padidėja atsakovo, kuris turi teisę vairuoti C, C1 kategorijas transporto priemones, vairavimo rizika vairuojant B kategorijos automobilius, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo ieškovės ieškinį tenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6.       Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

6.1.                      Jei draudikui ir būtų buvęs pateiktas transporto priemonę vairuosiančio asmens vairuotojo pažymėjimas, teisė pasirinkti kokią sutartį sudaryti priklauso tik draudėjui: draudikas net ir surinkęs informaciją apie draudėją bei įvertinęs prisiimamą riziką negali nuspręsti už draudėją su kokia individualiai aptariama sąlyga sudaryti draudimo sutartį. Draudėjui apmokėjus polisą už teikiamą draudimo apsaugą ir tokiu būdu patvirtinus draudimo sutartį, kyla pareiga jos laikytis - aptariamu atveju atsakovas sumokėjęs įmoką už teikiamą draudimo apsaugą, patvirtino sutartį, kuri numato, jog vairuojamos transporto priemonės nevairuos asmenys, turintys mažesnį, nei 5 metų vairavimo stažą. Neigiamos šios pareigos nevykdymo pasekmės tenka būtent atsakovui.

6.2.                      Atsakovas nurodydamas, kad jo vairavimo stažas didesnis, nei 30 metų, galimai klydo manydamas, kad gali vairuoti apdraustą B kategorijos transporto priemonę, nes teisę vairuoti AM, C ir C1 kategorijų transporto priemones įgijo dar 1978 metais ir pasak atsakovo draudimo sutarties 1.5.6 punkto sąlyga jam neturėtų būti taikoma. Sutarties 1.5.6 punkte nurodyta sąlyga yra tiesiogiai susijusi su draudžiama transporto priemone, ir šiai kategorijai vairavimo stažas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, t. y. nuo 2016-03-24 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovas eismo įvykio dieną neturėjo net 2 metų vairavimo stažo B kategorijos transporto priemonėms valdyti, todėl pažeidė su draudiku sudarytą susitarimą dėl vairuotojo vairavimo stažo.

6.3.                      Draudėjas už teikiamą draudimo paslaugą pagal sutartį sumokėjo 161,00 Eur įmoką. Remiantis draudimo sutarties sudarymo metu galiojusiais tarifais, draudimo apsaugos kainai nenumatant draudimo sutarties 1.5.6 punkto sąlygos, t. y. jei draudžiamą transporto priemonę būtų leidžiama vairuoti asmenims, turintiems mažesnį, nei 5 metų vairavimo stažą B kategorijos transporto priemonėms, atsakovo draudimo įmoka būtų buvusi 264,00 Eur, kas suponuoja ir didesnę draudiko prisiimamą riziką. Pradėjus valdyti B kategorijos automobilius atsiranda naujų rizikų, lyginant su AM, C ir C1 kategorijų transporto priemonėmis, pvz.: skiriasi skirtingų kategorijų transporto priemonių važiavimo leistinas greitis (Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 131.1, 131.4. punktai), skiriasi transporto priemonių manevringumas ir kt.

7.       Atsiliepimu į ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą, atsakovas A. B. prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsiliepimą į ieškinį.

        Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9.       Apeliacijos objektas – teismo nutarties, kuria atmestas draudimo bendrovės ieškinys dėl žalos atlyginimo - 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovo susigrąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2017 m. birželio 30 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdrausta automobilio „Toyota Corolla Verso“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civiline atsakomybė. 2017 m. lapkričio 23 d. (adresu: duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilį „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovas. Ieškovė, transporto priemonės „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, atlygino eismo įvykiu padarytą žalą kitai transporto priemonei, išmokėdama 581,54 Eur draudimo išmoką.

Dėl pareigos atskleisti informaciją sudarant draudimo sutartį ir sutarčių aiškinimo taisyklių

11.       Draudėjo pareiga atskleisti informaciją draudikui apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, reglamentuojama CK 6.993 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Aptariamo straipsnio 5–7 dalyse reglamentuojama, kad jeigu draudėjas dėl neatsargumo nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos, tai draudikas turi teisę pasiūlyti draudėjui pakeisti draudimo sutartį, o šiam atsisakius, reikalauti nutraukti draudimo sutartį; teisę reikalauti nutraukti draudimo sutartį draudikas turi visais atvejais, kai draudėjas neatskleidė 1 dalyje nustatytos informacijos dėl neatsargumo, o draudikas, žinodamas tą informaciją, nebūtų sudaręs draudimo sutarties; taip pat draudikas turi teisę įvykus draudžiamajam įvykiui sumažinti draudimo išmoką arba atsisakyti išmokėti draudimo išmoką įrodęs, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties.

12.       CK 6.993 straipsnyje reglamentuojamos skirtingos pasekmės atvejais, kai, pirma, draudėjas suteikia draudikui melagingą informaciją, žinodamas, kad ji melaginga, ir, antra, tais atvejais, kai draudėjas neatskleidžia informacijos dėl neatsargumo. Pirmuoju atveju draudikas įgyja teisę reikalauti sutarties pripažinimo negaliojančia, antruoju – sutarties pakeitimo ar nutraukimo, draudimo išmokos mažinimo ar jos nemokėjimo. CK 6.993 straipsnio 2 dalyje esminėmis aplinkybėmis, apie kurias sudarydamas draudimo sutartį draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją (jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui – CK 6.993 straipsnio 1 dalis). Be to, draudėjas turi pareigą ir po draudimo sutarties sudarymo draudžiamojo laikotarpio metu pranešti draudikui apie po draudimo sutarties sudarymo pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių padidėja draudimo rizika; tos aplinkybės, apie kurias draudėjas turi pareigą pranešti, nustatytos draudimo sutartyje (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis).

13.       Pagal CK 6.990 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį; draudimo rūšies taisyklėse nustatytais atvejais draudėjo prašymas turi būti rašytinis; rašytinio prašymo formą ir turinį tokiu atveju nustato draudikas. Tokiais atvejais, kai draudimo sutartis sudaroma esant rašytiniam draudėjo prašymui, kurį akceptuoja draudikas, draudėjo atsakomybė už prašyme pateiktų duomenų teisingumą įtvirtinta taip pat ir CK 6.990 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią draudėjas atsako už pasiūlyme (prašyme) pateiktų duomenų teisingumą, o sudarius draudimo sutartį, rašytinis draudėjo prašymas tampa sudėtine draudimo sutarties dalimi. Informacijos rinkimas apie draudimo riziką priskirtas draudiko kompetencijai pagal aptariamą CK 6.990 straipsnį, taip pat pagal CK 6.994 straipsnį, kuriame reglamentuojama draudiko teisė įvertinti draudimo riziką.

14.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad informavimo pareiga pagal įstatymą nustatyta abiem sutarties šalims – ir draudikui, ir draudėjui. Draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją tokios apimties ir tokiu būdu, kad draudiko suklydimo dėl draudžiamojo įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2003; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2013). Tai, kad pareiga pateikti reikšmingą informaciją tenka draudėjui, o šią informaciją rinkti – draudikui, išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2011, kurioje konstatuota, kad draudimo riziką draudikas turi įvertinti ne tik pagal draudėjo informaciją, pateiktą prašyme sudaryti draudimo sutartį, bet ir pagal kitą informaciją, kurią pateikia draudėjas, naudos gavėjas, ir reikalauti jų papildomos informacijos, t. y. pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją.

15.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytus faktus, neteisingai aiškino bylai aktualų teisinį reguliavimą ir dėl nurodytų priežasčių byla buvo neteisingai išspręsta. Apeliantės nuomone, esminis momentas, turintis įtakos 50 % išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovo susigrąžinimui yra tai, kad atsakovas, o tuo pačiu ir teismas neteisingai traktavo tarp šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5.6 punkte nustatytą sąlygą - draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota įvertinus tą aplinkybę, kad draudžiamą automobilį nevairuoja mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys. Šiuo atveju, atsakovas turėjo daugiau nei 30 metų vairavimo stažą vairuojant kitas, ne B kategorijos transporto priemones, o vairuoti draudžiamą transporto priemonę atsakovas turėjo tik truputį daugiau nei vienerių metų vairavimo stažą, todėl pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Atsakovas pats pasirinko tokią sutartį ir turi prisiimti iš to kilusias neigiamas pasekmes.

16.       Su šiais ieškovės argumentais apeliacinis teismas iš esmės sutinka ir pažymi, kad reikšminga tai, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne tik dėl tarp šalių sudarytos 2017-06-30 draudimo sutarties 1.5.6. punkto sąlygos, bet ir dėl draudimo sutarties turinio aiškinimo taisyklių aplamai. Atsakovas nurodo, kad jo vairavimo stažas daugiau nei 30 metų, jis turėjo AM, C ir C1 kategorijas, kurias įgijo 1978 metais. Kategorija B - 2016 m. kovo 24 d. Draudimo sutartį jis sudarė ne internetu, o asmeniškai su draudiko atstovu, kuriam jis pateikė savo vairuotojo pažymėjimą ir visą informaciją apie save ir draudžiamos transporto priemonės vairavimą. Sudarant sutartį jis informavo, kad draudžiamą automobilį vairuos tik jis pats. Automobilio nei autoįvykio metu, nei prieš jį ar po jo nevairavo joks kitas asmuo, jo, kaip transporto priemonės vairuotojo, duomenys nepakito, vairuotojo pažymėjimas liko toks pat, todėl mano, kad kalbėti apie kokį nors rizikos pasikeitimą nėra pagrindo. Laiko, kad draudimo sutarties 1.5.6. punkte įrašyta formuluotė „nevairuoja mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys“ jam negali būti taikoma, nes jo vairavimo stažas (kitų kategorijų (AM, C, C1) transporto priemonių) yra didesnis nei 30 metų.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos atsakovo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad nors draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu ir draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti, tačiau šio ginčo kontekste sutinka su ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ argumentu, kad teisė pasirinkti kokią sutartį sudaryti priklauso tik draudėjui, šiuo atveju atsakovui: draudikas net ir surinkęs informaciją apie draudėją bei įvertinęs prisiimamą riziką negali nuspręsti už draudėją su kokia individualiai aptariama sąlyga sudaryti draudimo sutartį.

18.       Pagal kasacinio teismo praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika. Taip pat įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2013; 2016 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

19.       Esančių duomenų, sutartinius ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad atsakovas pats nurodo, kad sutartį su draudiku sudarė individualiai, vadinasi draudimo sutartį ir jos sąlygas skaitė, su jomis susipažino, tačiau dėl šios įrašytos 1.5.6. punkte sąlygos klausimų nekėlė. Sutartis buvo sudaryta dėl konkrečios transporto priemonės – lengvojo automobilio „Toyota Corolla Verso“, kuriam vairuoti reikalinga B kategorija, o ne dėl kelių transporto priemonių, kurioms vairuoti reikalingos AM, C ar C1 kategorijos. Iš to seka, kad sutarties 1.5.6. punkte esanti sąlyga, jog „nevairuoja mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys“ yra susieta būtent su B kategorijos apdraustu lengvuoju automobiliu „Toyota Corolla Verso“. Toks sutarties aiškinimas atitinka analogiškų nusistovėjusių draudiminių teisinių santykių praktiką. Akcentuotina ir tai, kad draudimo sutartį sudaręs atsakovas, savo parašu ir apmokėjimu patvirtino, kad suderino draudimo sutartį ir sutiko su draudimo sutarties sąlygomis. Ši sutartis iki draudžiamojo įvykio buvo galiojanti ir nenuginčyta, atsakovas iki draudžiamo įvykio jokių pretenzijų dėl ginčijamo sutarties 1.5.6. punkto sąlygos nekėlė, neginčija jos ir dabar, todėl atsakovo teiginys, kad 1.5.6. punkto sąlyga jam neturėtų būti taikoma, nes jis aplamai turi didesnį nei 30 metų vairavimo stažą (AM, C, C1 kategorijų), apeliacinės instancijos teisme nuomone, nesant nuginčytos tarp šalių sudarytos 2019-06-30 draudimo sutarties 1.5.6. punkto sąlygos, atmestinas kaip nepagrįstas.

20.       Nors atsakovo vairavimo stažas didesnis, nei 30 metų (AM, C, C1 kategorijos transporto priemonių), tačiau sutarties 1.5.6 punkte nurodyta sąlyga yra tiesiogiai susijusi su draudžiama transporto priemone (B kategorijos), ir šiai kategorijai vairavimo stažas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, t. y. nuo 2016-03-24 d. Kadangi atsakovas eismo įvykio dieną neturėjo net 2 metų vairavimo stažo B kategorijos transporto priemonėms valdyti, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovas pažeidė su draudiku sudarytą susitarimą dėl apdraustos transporto priemonės vairuotojo vairavimo stažo. Nežiūrint į tai, kad atsakovas nurodo, jog sudarydamas draudimo sutartį, pateikė savo vairuotojo pažymėjimą ir informavo, jog draudžiamą automobilį vairuos tik jis pats, automobilio nei autoįvykio metu, nei prieš jį ar po jo nevairavo joks kitas asmuo, jo, kaip transporto priemonės vairuotojo, duomenys nepakito, vairuotojo pažymėjimas liko toks pat, todėl mano, kad ieškovė neturėjo pagrindo remtis draudimo sutarties 1.5.7 punktu dėl rizikos padidėjimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kaip ir minėta, būtent draudėjas atsakovas susipažinęs su draudimo sutarties sąlygomis sprendžia sudaryti su draudiku sutartį ar nesudaryti, o nuspręsdamas ją sudaryti, tokiais savo veiksmais tą individualią sąlygą bei padidėjusią riziką iš anksto ir prisiima, ir privalo atsakyti už kilusias neigiamas pasekmes.

21.       Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę apdraustos transporto priemonės valdytojui - jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Pagal 2004 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ Nr. 795 (toliau – taisyklės) 62 punktą - jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, t. y. iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (Taisyklių 62.1 punktas).

22.       Įvertinus byloje esančius duomenis, šalių pozicijas ginčo klausimu, laikytina, kad atsakovas, turėdamas AM, C, C1 kategorijų vairavimo stažą daugiau nei 30 metų ir klaidingai manydamas, kad šis vairavimo stažas įsiskaičiuoja ir taikomas taip pat ir B kategorijos transporto priemonei (nors pastarąją vairuoti sudarydamas draudimo sutartį turėjo nepilnus 2 metus vairavimo stažo), šios informacijos draudikui neakcentavo ir nepasitikslino dėl neatsargumo (CK 6.993 straipsnio 1 dalis, 5-7 dalys) (šios nutarties 11-12 punktai). Iš esmės, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, draudikas, žinodamas tą informaciją, tikėtinai nebūtų sudaręs draudimo sutarties už tokią metinę įmoką, už kokią buvo sudaryta 2019-06-30 sutartis (161 Eur), o būtų taikęs atsakovui didesnę įmoką kaip draudėjui priklausančiam didesnės rizikos grupei, ir tokie apeliantės apeliacinio skundo argumentai yra logiški, pagrįsti bei taikomi įprastinėje draudimo teisinių santykių praktikoje. Taigi, šiuo atveju draudikas turi teisę įvykus draudžiamajam įvykiui sumažinti draudimo išmoką, t. y. susigrąžinti 50 % išmokėtos dėl patirto draudiminio įvykio sumos (TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 62, 62.1 punktai).

23.       Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes šios bylos kontekste jie neturi jokios teisinės reikšmės.

Dėl procesinės bylos baigties.

24.       Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, todėl yra pagrindas teismo sprendimą naikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

     Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

25.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas iš atsakovo ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 30 Eur žyminis mokestis sumokėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

        Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį tenkinti.

                Priteisti iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 290,77 Eur (du šimtus devyniasdešimt eurų 77 ct) išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. (penkių) dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018-12-17 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30 Eur (trisdešimt eurų 00 ct) žyminio mokesčio ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Teisėjas                                                                         Egidijus Mockevičius