Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-332/2016
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00670-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.5.; 1.1.7.; 1.1.8.; 2.1.7.4.;
2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 4 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,
dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,
gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,
nuteistajai L. Z.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Z. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendžio, kuriuo L. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir nuteista 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
L. Z. nuteista už tai, kad ji 2012 m. gruodžio 12 d. laikotarpiu nuo 9 val. iki 11 val. 45 min. Kelmės rajono apylinkės teismo patalpose, Kelmėje, Vytauto Didžiojo g. 60, apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), teisiamajame posėdyje, būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, kad 2009 m. lapkričio 1 d. ji kartu su E. N. išvyko į (duomenys neskelbtini) ir ten gyveno pas jos mamą A. Z. iki 2009 m. gruodžio 25 d., kad gruodžio 22 d. E. N. kreipėsi į gydytojus (duomenys neskelbtini), po to, jie abu kartu grįžo į (duomenys neskelbtini), atgal į (duomenys neskelbtini) išvažiavo sausio mėnesio pabaigoje ir išsiskyrė su E. N. būdami (duomenys neskelbtini) 2010 m. kovo mėnesio viduryje, tačiau baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus L. Z. nurodė, kad su E. N. prastai sutarė ir jį retai matydavo, ji negalėjo tvirtinti kada ir kur atskirais laikotarpiais E. N. buvo (duomenys neskelbtini).
Apeliaciniu skundu nuteistoji L. Z. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendį jos atžvilgiu ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nuteistoji L. Z. nurodo, kad ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo pradėtas, 2013-11-28 Kelmės rajono apylinkės teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį jos buvusio draugo E. N. atžvilgiu. Minėtas nuosprendis įsiteisėjo tik 2015 metais, kai buvo išnagrinėtas apeliacinis skundas. Apeliantės nuomone, šis nuosprendis nėra neginčijamas jos kaltės davus teisme melagingus parodymus įrodymas. L. Z. teigia, kad tik tuomet, kai apeliacinis teismas priėmė nuosprendį, jai buvo pareikštas galutinis įtarimas ir jos byla buvo perduota į teismą. Esant šioms aplinkybėms, apeliantė daro išvadą, kad prokuroras, pradėdamas ikiteisminį tyrimą, pareikšdamas jai įtarimą ir paskirdamas jai kardomąją priemonę, nebuvo įsitikinęs jos kaltumu ir neperdavė bylos teismui, kol bylos neišnagrinėjo apeliacinis teismas.
Apeliantės teigimu, parodymus, kad E. N. 2009-11-01 su ja išvyko į (duomenys neskelbtini), kur išbuvo iki 2009-12-25, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Kelmės rajono apylinkės teisme davė ne tik ji, bet ir jos mama A. Z. bei nuteistojo E. N. mama O. Z.. Tačiau ikiteisminis tyrimas pradėtas tik jos atžvilgiu. Jokių papildomų jos kaltės įrodymų ikiteisminiame tyrime nerinkta ir nesurinkta.
Nuteistoji L. Z. nurodo, kad, apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu, ji paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu davė netikslius parodymus ir nurodė, kodėl taip atsitiko. Teigia, kad ji su mama A. Z. aiškinosi laikotarpį, kada buvo pas ją svečiuose, peržiūrinėjo nuotraukas, todėl teisminio nagrinėjimo metu ji daugiau ir išsamiau prisiminė apsilankymo pas mamą 2009 m. lapkričio-gruodžio mėnesį aplinkybes.
Nuteistosios L. Z. teigimu, šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog ji tyčia davė melagingus parodymus apie E. N. buvimą (duomenys neskelbtini) 2009 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais, t. y., jog informacija, kurią ji pateikė, neatitinka teisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliantės tvirtinimu, teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėstomojoje dalyje yra pažymėta, kad L. Z. parodymai yra vertinami, kaip siekimas išvengti, ir padėti išvengti atsakomybės, nes ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja paaiškino, kad buvo išvažiavusi su E. N. į (duomenys neskelbtini), pas jos mamą, tačiau su E. N. prastai sutarė ir jį retai matydavo, ji negalėjo tvirtinti kada ir kur atskirais laikotarpiais E. N. buvo (duomenys neskelbtini), o 2010 m. vasario pradžioje jie su E. N. išsiskyrė visiškai. Tačiau teismas, nuosprendyje nepaminėjo, kad L. Z. teisme davė melagingus parodymus. Be to, teismas turėjo pripažinti, kad ir A. Z. ir O. Z. davė melagingus parodymus, kadangi jų visų parodymai vienodi.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nevertino įrodymų visumos, akcentavo tik ją kaltinančius įrodymus, skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertino ir neanalizavo ją teisinančių įrodymų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jos veikos, o jos kaltės turinio visiškai neaptarė, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatos. Apeliantė taip pat mano, kad teismas, netirdamas A. Z. ir O. Z. parodymų, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nuteistosios L. Z. teigimu, byloje nepakanka neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, o visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltinamojo naudai. Be to, neįrodžius jos veikoje tiesioginės tyčios nėra ir nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. sudėties.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji L. Z. ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Nuteistosios L. Z. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas ir kurie patvirtino L. Z. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai L. Z. pripažino kalta davus melagingus parodymus bei nuteisė ją pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d ir paskyrė teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl L. Z. kaltės. Nuteistosios L. Z. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. Z. nuteista už tai, kad ji apklausiama kaip liudytoja teisiamajame posėdyje, būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. numatyta veika – melagingų parodymų davimas – yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia apie pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015).
Nuteistoji L. Z. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Kelmės rajono apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendžiu dėl jos nuteisimo už melagingų parodymų davimą. Tvirtina, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių jos kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, be to, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, byloje esančius duomenis vertino atsietai vieną nuo kito, nevertino įrodymų visumos, akcentavo tik ją kaltinančius įrodymus, skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertino ir neanalizavo ją teisinančių įrodymų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, 301 str. nuostatas. Taigi nuteistoji L. Z. ginčija savo kaltę ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Kelmės rajono apylinkės teismo išvados dėl L. Z. kaltės bei jos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 d.) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė nuteistosios L. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), įsiteisėjusiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-11-28 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas faktines aplinkybes, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, o ne tik įrodymais, kuriais remiantis buvo galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip nepagrįstai teigiama L. Z. apeliaciniame skunde, pagrįstai konstatavo, kad L. Z., apklausiama kaip liudytoja teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistosios L. Z. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Pažymėtina, kad L. Z. tiek apklausta 2011-04-28 ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama teisme baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo įspėta dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir jau vien situacija, kad ji kardinaliai pakeitė savo parodymus, leido spręsti, jog kažkurie tai iš jos parodymų yra neteisingi. Pati L. Z., neigdama savo kaltę, teismą bandė įtikinti, jog ji sakė tiesą duodama parodymus teisme, ir tikėti reikėtų būtent jais, o ne ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tačiau, iš baudžiamosios bylos matyti, kad šiais jos parodymais visų pirma suabejojo Kelmės rajono apylinkės teismas, 2013-11-28 nuosprendyje apeliantės parodymus laikydamas siekiu E. N. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės (29 – 66 b. l.), po to ir apeliacine tvarka šią baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, kuri ištyrusi L. Z. parodymus ir kitus su jos parodymais susijusius bylos duomenis, 2015-07-02 nuosprendyje konstatavo, jog „liudytojos L. Z. parodymai vertintini kaip šališki, duoti siekiant padėti E. N. išvengti atsakomybės, ir todėl daroma išvada, kad jais priimant skundžiamą nuosprendį nesiremta pagrįstai” (67-79 b. l.). Remiantis šiomis aplinkybėmis, visiškai akivaizdu, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisingai pripažino apeliantę kalta davus melagingus parodymus teisiamajame posėdyje apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl dar kartą išsamiau analizuoti ir vertinti jos parodymus, lyginti juos su kitais byloje surinktais įrodymais (A. Z. ir O. Z. parodymais baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra jokio pagrindo ir būtinybės.
Apeliantė skunde taip pat nepagrįstai tvirtina, jog neįrodyta jos tiesioginė tyčia padaryti šį nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. Z. 2012-12-12 prieš duodama parodymus teisme laisva valia pasirašė priesaiką ir pasižadėjimą. Vadinasi, ji, būdama pilnamečiu, sveiku, pakaltinamu asmeniu suprato savo kaip liudytojo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti teisingus parodymus. Tokios pareigos ir atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą L. Z. patvirtino savo parašu. Apie tai, kad ji nesupranta įspėjimo esmės, teismo posėdžio protokole nėra užfiksuota. Kita vertus, teismo posėdžio metu apeliantei buvo priminti jos ikiteisminio tyrimo metu 2011-04-28 parodymai, ji buvo klausinėjama apie tai, kodėl ji juos keičia, kurie jos parodymai yra teisingi ir pan. Tokie duomenys nekelia jokių abejonių, jog nuteistoji neabejotinai suprato, kad keisdama parodymus ji elgiasi neteisėtai, suprato savo veikos pavojingumą ir sąmoningai norėjo taip elgtis, t. y. kad šią veiką ji padarė veikdama tiesiogine tyčia.
Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl L. Z. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistoji L. Z. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį L. Z. atžvilgiu nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija L. Z. apeliacinio skundo teiginius, kad ji ikiteisminio tyrimo metu davė netikslius parodymus, kad ji su mama A. Z. aiškinosi laikotarpį, kada buvo pas ją svečiuose, peržiūrinėjo nuotraukas, todėl teisminio nagrinėjimo metu ji daugiau ir išsamiau prisiminė apsilankymo pas mamą 2009 m. lapkričio-gruodžio mėnesį aplinkybes, vertina kaip nuteistosios gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.
Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajai L. Z. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai L. Z. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, kurios dydį nustatė mažesnį nei už nesunkius nusikaltimus skiriamos baudos vidurkis. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantė skunde neginčija jai paskirtos bausmės.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistosios L. Z. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015-11-03 nuosprendį nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
nuteistosios L. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Raimundas Jurgaitis
Teisėjai Zigmas Kavaliauskas
Vidmantas Mylė