Civilinė byla Nr. 2-2174/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo W. W. ir trečiojo asmens AROSA Vermögensverwaltungsgesellschaft m.b.H atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-7818-578/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Ozantis“, A. J. , H. E. , K. T. A. , R. B. , W. W. , dalyvaujant trečiajam asmeniui AROSA Vermögensverwaltungsgesellschaft m.b.H, dėl bendrovės valdybos sprendimo neteisėtumo, bendrovės vadovo atšaukimo, įpareigojimo paskirti naują bendrovės vadovą ir bendrovei padarytos žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskiruosius skundus,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas UAB „Icor“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovam UAB „Ozantis“, A. J. , H. E. , K. T. A. , R. B. ir W. W. dėl bendrovės valdybos sprendimo neteisėtumo, bendrovės vadovo atšaukimo, įpareigojimo paskirti naują bendrovės vadovą bei bendrovei padarytos žalos atlyginimo priteisimo, tretysis asmuo – Vokietijos įmonė AROSA Vermögensverwaltungsgesellschaft m.b.H. Ieškovas UAB „Icor“ ieškiniu prašo: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo UAB „Ozantis“ valdybos 2010 m. liepos 22 d. sprendimą neatšaukti atsakovo W. W. iš atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) pareigų; 2) atšaukti atsakovą W. W. iš atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) pareigų; 3) paskirti ieškovo vadovą J. D. laikinai vykdyti atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) funkcijas, teises ir pareigas iki atsakovo UAB „Ozantis“ valdyba paskirs naują atsakovo UAB „Ozantis“ vykdantįjį direktorių (įmonės administracijos vadovą) ir naujai paskirtas UAB „Ozantis“ vykdantysis direktorius (įmonės administracijos vadovas) bus įregistruotas Juridinių asmenų registre; 4) įpareigoti atsakovo UAB „Ozantis“ valdybos narius atsakovus A. J. , R. B. , K. T. A. ir H. E. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskirti naują atsakovo UAB „Ozantis“ vykdantįjį direktorių (įmonės administracijos vadovą); 5) priteisti solidariai iš atsakovų K. T. A. , H. E. ir W. W. UAB „Ozantis“ 88 774 000 Lt padarytai žalai atlyginti ir 5% metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas ieškiniu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) atsakovo W. W. įgaliojimus ir paskirti advokatą A. M. atsakovo UAB „Ozantis“ turto administratoriumi, pavedant jam visiškai administruoti atsakovo UAB „Ozantis“ turtą, taip pat vykdyti atsakovo UAB „Ozantis“ administracijos vadovo funkcijas, teises ir pareigas; 2) neviršijant 88 774 000 Lt areštuoti atsakovams K. T. A. , H. E. ir W. W. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti šiems atsakovams priklausančias turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant atsakovams K. T. A. , H. E. ir W. W. turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis kitiems asmenims, kitaip suvaržyti arba apsunkinti savininko teises į turtą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas, siekiant išvengti didelių ir nepataisomų nuostolių, taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą priemonę, paskiriant laikiną bendrovės turto administratorių, kadangi pareikštu ieškiniu yra ginčijami neteisėti bendrovės valdybos narių K. T. A. , H. E. ir bendrovės administracijos vadovo W. W. veiksmai (neveikimas), darantys bendrovei itin didelius nuostolius. Tik tokia laikinoji apsaugos priemonė galėtų užtikrinti, kad nebus iššvaistytas bendrovės turtas, bendrovė netaps nemoki, nebus nuslėpti ieškovo teisių ir interesų pažeidimo faktus pagrindžiantys duomenys (įrodymai) ir bus galimybė įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Taip pat nurodė, jog, atsižvelgiant į pareikštą reikalavimą dėl 88 774 00 Lt žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovų K. T. A. , H. E. ir W. W. , nagrinėjamu atveju yra pagrindas areštuoti jų turtą ir/ar pinigines lėšas.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir nutarė iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) atsakovo W. W. įgaliojimus ir paskirti advokatą A. M. vykdyti atsakovo UAB „Ozantis“ administracijos vadovo funkcijas; areštuoti atsakovams K. T. A. , H. E. ir W. W. nuosavybės teise priklausantį 88 774 000 Lt vertės kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant atsakovams areštuotą turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis kitiems asmenims, kitaip suvaržyti arba apsunkinti savininko teises į turtą, o nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti šio turto – areštuoti atsakovams priklausančias turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos – 88 774 000 Lt.  Teismas iš UAB „Ozantis“ valdybos 2010 m. liepos 22 d. posėdžio protokolo sprendė, kad tarp UAB „Ozantis“ akcininkų dėl bendrovės valdymo yra kilę nesutarimai, dėl kurių nepriimami įmonei svarbūs sprendimai. Iš 2009 m. UAB „Ozantis“ pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, kad įmonė 2009 m. patyrė 75 867 374 Lt nuostolių. Teismas sprendė, kad 2009 m. susidarę nuostoliai duoda pagrindą manyti, jog atsakovas W. W. , kuris yra UAB „Ozantis“ vadovas, netinkamai vykdo įmonės vadovo pareigas, kas gali sukelti sunkių neigiamų pasekmių UAB „Ozantis“ finansinei padėčiai, o kartu ir įmonės vykdomai veiklai. Siekiant išvengti šių pasekmių, teismas sustabdė UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) atsakovo W. W. įgaliojimus, UAB „Ozantis“ administracijos vadovu paskirdamas nepriklausomą asmenį – advokatą A. M. , kuriam pavedė vykdyti administracijos vadovo funkcijas, tačiau atmetė ieškovo prašymą dėl visiško UAB „Ozantis“ turto administravimo paskyrimo. Teismas taip pat sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti atsakovams K. T. A. , H. E. ir W. W. turto/piniginių lėšų/turtinių teisių areštą, neviršijant ieškinio sumos, t.y. 88 774 000 Lt, kadangi tarp šalių kilęs ginčas yra turtinis, ieškinio suma yra labai didelė, o atsakovai yra užsienio valstybės piliečiai, kurie jiems priklausantį turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar įkeisti.

Tretysis asmuo AROSA Vermögensverwaltungsgesellschaft m.b.H atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas skundžiama nutartimi sustabdydamas atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) įgaliojimus ir paskirdamas kitą asmenį vykdyti atsakovo administracijos vadovo funkcijas, pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, kuri nėra numatyta nei CPK 145 straipsnio 1 dalyje, nei kituose teisės aktuose, tuo šiurkščiai pažeisdamas imperatyvias teisės normas. Teismo nurodomas teisinis šios rūšies laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas, įtvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 12 punkte, neatitinka tos, kuri faktiškai buvo pritaikyta.

2. Teismas skundžiama nutartimi nušalindamas atsakovą W. W. nuo bendrovės vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) pareigų išsprendė bylą iš esmės, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tapačios ieškinio reikalavimams. Tai prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai. Be to, teismas skundžiama nutartimi įvertindamas įmonės vadovo pareigų vykdymo tinkamumą, neištyręs ir neįvertinęs įrodymų, pasisakė dėl ginčo esmės bei pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismas šioje proceso stadijoje negalėjo vertinti bendrovės vadovo veiklos, o tuo labiau konstatuoti, jog vadovas savo pareigas vykdo netinkamai.

3. Advokato A. M. paskyrimas vieno didžiausių Lietuvos Respublikos prekybos ir pramogų centro savininko (bendrovės) administracijos vadovu pažeidžia protingumo ir teisingumo principus, kadangi šis asmuo neturi jokios tokio pobūdžio darbo patirties ir reikiamos kvalifikacijos. Remiantis visuomenės informavimo priemonėse išplatinta informacija, advokatas A. M. visuomenės yra itin prieštaringai vertinamas dėl didelio atgarsio sulaukusių įvykių, susijusių su itin didelio honoraro už laimėtą bylą paėmimu bei iškelta baudžiamąja byla, kurioje buvo kaltinamas už trukdymą Finansinių nusikaltimų tyrimo pareigūnams atlikti kratas keliose įmonėse. Šio asmens paskyrimas gali sukelti itin didelius nuostolius bendrovei, o jo civilinės atsakomybės draudimo suma (100 000 Lt) būtų nepakankama nuostoliams atlyginti.

4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nutartimi atsakovams K. T. A. , H. E. ir W. W. taikė turto areštą. Teismas piniginių lėšų arešto atveju neleisdamas daryti jokių atskaitymų, pažeidė šalių pusiausvyrą bei ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Teismas neįvertino, ar ieškinys prima facie yra pagrįstas. Ieškinio reikalavimas dėl 88 774 000 Lt priteisimo grindžiamas neaiškios kilmės jokio bendrovės valdymo organo ar vadovaujančio pareigūno parašu ir įmonės antspaudu nepatvirtintais duomenimis, kuriuose neva atsispindi bendrovės finansiniai rodikliai ir turto vertės sumažėjimas. Be to, ieškovas nepagrindė savo reikalavimo teisės į visą ieškinio sumą, kadangi jis yra tik dalies bendrovės akcijų savininkas.

5. Teismas nepagrįstai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė apie prašymo nagrinėjimą nepranešdamas atsakovui, tuo pažeisdamas CPK 148 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju nebuvo nepranešimo atsakovams taikymo sąlygų ir pats teismas nepagrindė šio nepranešimo. Be to, teismo nutartis dėl atsakovams K. T. A. , H. E. ir W. W. kaip užsienio subjektams priklausančio turto arešto prieš vykdymą turėtų būti pripažinta Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Remiantis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo 34 straipsnio 2 punktu, teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jeigu jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento.

Atsakovas W. W. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, pritaikydamas tokio masto laikinąsias apsaugos priemones nepranešdamas apeliantui ir nesuteikdamas jam teisės pasisakyti, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Be to, skundžiama nutartis negalėtų būti pripažinta Europos Sąjungoje pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo 34 straipsnio 2 punktą.

2. Teismas neteisėtai advokatą A. M. paskyrė atsakovo UAB „Ozantis“ vadovu, kadangi įmonės vadovą gali paskirti tik trys subjektai – įmonės valdyba, stebėtojų taryba arba akcininkų susirinkimas. Teismui tokie įgaliojimai nėra ir negali būti suteikti. Be to, teismas pavedė A. M. vykdyti vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) funkcijas, nors įmonėje nėra tokio valdymo organo.

3. Advokato A. M. veiksmai, atvykstant į bendrovę ir reikalaujant jos dokumentų ir antspaudo, prilygintini baudžiamajam nusikaltimui ir gali sukelti žalą bendrovei, kadangi jis neturi jokių žinių apie bendrovės struktūrą ir valdymą.

4. Teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi pasisakė dėl ginčo esmės ir konstatavo apelianto kaip vadovo kaltę.

Ieškovas UAB „Icor“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskiruosius skundus grindžia šiais argumentais:

1. Bendrovės veiklos tikslas – pelno siekimas, jo turi siekti visi bendrovės valdymo organai, tame tarpe ir bendrovės vadovas. Tuo tarpu iš 2009 m. bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad vien 2009 m. bendrovės grynieji nuostoliai sudarė 75 867 374 Lt. Tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad bendrovės administracijos vadovas netinkamai vykdo savo pareigas, netinkamai valdo ir tvarko dalyvių patikėtą kapitalą, dėl ko bendrovės nuostoliai gali dar labiau išaugti.

2. Tretysis asmuo nepagrįstai nurodo, jog teismas taikė įstatyme nenumatytos laikinosios apsaugos priemonės rūšį, kadangi nagrinėjamu atveju pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė gali būti prilyginta draudimui imtis tam tikrų veiksmų – atlikti administracijos vadovo funkcijas (CPK 145 str. 1 d. 6 p.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-506/2003).

3. Laikinas bendrovės vadovo įgaliojimų sustabdymas ir turto administratoriaus paskyrimas yra laikinoji apsaugos priemonė, reglamentuojama CPK, o ne materialinės teisės reglamentuojamas institutas – asmens turto administravimas, nors sąvokos yra tapačios. Todėl atskirųjų skundų argumentai dėl bylos išsprendimo iš esmės yra nepagrįsti. Bendrovės direktoriaus nuolatinis nušalinimas nuo pareigų, pripažįstant 2010 m. liepos 22 d. bendrovės valdybos sprendimą neteisėtu, yra reglamentuojamas materialinės teisės normų, sudaro bylos esmę ir bus sprendžiamas perėjus prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Tretysis asmuo nepagrįstai ginčija faktą, jog bendrovės nuostolis per 2009 m. duoda pagrindą manyti apie atsakovo W. W. netinkamai atliekamas vadovo pareigas.

4. Tretysis asmuo neteisingai nurodo, kad A. M. buvo paskirtas administracijos vadovu, kadangi jis buvo įgaliotas vykdyti bendrovės administratoriaus funkcijas.  CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punktas suteikia teismui teisę kaip laikinąją apsaugos priemonę asmens turtui administruoti skirti administratorių, tačiau nenumato tokiam asmeniui jokių ypatingų reikalavimų. Kiti suinteresuoti asmenys kitų administratoriaus kandidatūrų nepasiūlė ir nepateikė įrodymų, kad administratorius negali vykdyti savo funkcijų arba jas netinkamai vykdys.

5. Teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsakovams K. T. A. , H. E. ir W. W. taikė turto areštą, kadangi pareikšto ieškinio suma yra didelė ir nėra duomenų apie atsakovams priklausantį turtą.

6. Nepranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nedaro teismo nutarties negaliojančios, kadangi dalyvaujantiems byloje asmenims buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo iš karto po skundžiamos nutarties priėmimo. Apeliantai, nurodydami, jog skundžiama nutartis negalėtų būti pripažinta ir vykdoma Europos Sąjungos valstybės narėse, neįvertino, jog nėra aišku, ar atsakovai neturi pakankamai turto Lietuvoje ir pripažinimo procedūra nebūtų reikalinga.

 

Atskirieji skundai tenkintini.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Remiantis šia norma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Taisyklės, kuriomis vadovaudamasis teismas turi spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra suformuluotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Atsižvelgiant į įstatyme numatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galimai nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t.. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Pavyzdžiui, esant pareikštam turtiniam reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo, teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo, turėtų įvertinti ieškinio sumą, atsakovo turtinę padėtį, veiksmus, siekiant išvengti teismo sprendimo įvykdymo ieškinio tenkinimo atveju ir t.t..

Teismas, nustatęs esant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindui, konkrečias laikinąsias apsaugos priemones turėtų taikyti remdamasis įstatyme numatytais ir teismų praktikoje išplėtotais principais. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti (CPK 145 str. 2 d.). Todėl tiek šių priemonių rūšis, tiek jų taikymo mastas turi atitikti byloje pareikštus reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtų laikomasi proporcingumo principo reikalavimų ir būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

 

Dėl įmonės vadovo įgaliojimų sustabdymo ir kito asmens paskyrimo vykdyti šias funkcijas

 

Atskiraisiais skundais yra ginčijama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) atsakovo W. W. įgaliojimų sustabdymas, paskiriant advokatą A. M. vykdyti atsakovo UAB „Ozantis“ administracijos vadovo funkcijas. Atskirųjų skundų pagrindą sudaro apeliantų argumentai dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo, pritaikant CPK ir jokiame kitame įstatyme nenumatytą laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, kuri sutampa su ieškiniu pareikštais reikalavimais, o taip pat argumentai dėl nepagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės.

CPK 145 straipsnio 1 dalyje yra pateikiamas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi teismas gali taikyti ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tačiau tik tokias, kurios numatytos kitais įstatymais (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus  atskirųjų skundų argumentus, jog nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta CPK 145 straipsnio 1 dalyje nenumatyta laikinųjų apsaugos priemonių rūšis. Iš ieškinyje pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo matyti, jog ieškovas prašė taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui W. W. imtis tam tikrų veiksmų, t.y. draudimą atlikti vadovo funkcijas, ir atsakovo UAB „Ozantis“ turto administratoriaus paskyrimą, apibrėžiant administravimo rūšį (visiškas administravimas) ir administratoriaus įgaliojimų ribas (atsakovo vykdančiojo direktoriaus (įmonės administracijos vadovo) funkcijų vykdymas). Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nusprendė būtent dėl  šių įstatyme numatytų procesinių ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo, neatsižvelgiant į skundžiamoje nutartyje nurodytas teisės normas (CPK 145 str. 1 d. 6 ir 12 p.).

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi vertinti pareikšto materialiojo reikalavimo pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, iš atsakovo UAB „Ozantis“ 2009 m. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatęs įmonės per finansinius metus patirtų nuostolių dydį ir konstatavęs priežastinio ryšio tarp įmonės patirtų nuostolių ir įmonės vadovo netinkamo pareigų vykdymo egzistavimą, pasisakė dėl ginčo esmės, tuo pažeisdamas minėtą šioje bylos nagrinėjimo stadijoje taikytiną draudimą, šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Tačiau draudimas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, spręsti dėl pareikšto materialiojo reikalavimo pagrįstumo, neapima teismo pareigos atlikti preliminarų (lot. prima facie) ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, kurio tikslas – nustatyti, ar egzistuoja ieškinio patenkinimo tikimybė. Šis vertinimas, kaip minėta, neturi prejudicinės galios bylos nagrinėjimui iš esmės, tačiau turi esminę reikšmę sprendžiant procesinį klausimą – dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „Icor“, atsakovo UAB „Ozantis“ akcininkas, pareikštu ieškiniu ginčija atsakovo UAB „Ozantis“ valdybos 2010 m. liepos 22 d. sprendimą neatšaukti atsakovo W. W. iš UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (bendrovės administracijos vadovo) pareigų, prašo atšaukti jį iš šių pareigų, paskirti asmenį, laikinai vykdysiantį šias funkcijas, bei įpareigoti UAB „Ozantis“ valdybos narius paskirti naują atsakovo UAB „Ozantis“ vykdantįjį direktorių (bendrovės administracijos vadovą). Ieškinio teisiniu pagrindu nurodo CK 2.82 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, suteikiančią jam teisę kreiptis į teismą dėl juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Nurodo, jog pareikštu ieškiniu ginčijamas atsakovo UAB „Ozantis“ valdybos sprendimas prieštarauja įmonės įstatų 2 straipsnyje įtvirtintiems bendrovės veiklos tikslams, LR ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje ir CK 2.87 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintoms juridinio asmens organų narių sąžiningumo, protingumo, lojalumo, interesų konflikto vengimo pareigoms, bei CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems bendriesiems protingumo ir sąžiningumo principams, kuriais vadovaudamiesi privalo veikti civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas. Šio reikalavimo faktiniu pagrindu nurodo atsakovo UAB „Ozantis“ vadovo neveikimą, siekiant atsakovui ekonomiškai nenaudingų sutarčių, t.y. 2007 m. gegužės 2 d. Centro statybų valdymo sutarties ir 2007 m. gegužės 22 d. Centro valdymo sutarties, peržiūrėjimo arba nutraukimo, dėl ko atsakovas UAB „Ozantis“, vykdydamas šiomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, patyrė 88 774 000 Lt nuostolių, kuriuos sudaro 24 307 000 Lt dydžio Centro valdymo sutarties pagrindu atsiradę Centro veiklos nuostoliai ir 64 467 000 Lt dydžio nuostoliai dėl bendrovės turto vertės, vykdant Centro valdymo sutartį, sumažėjimo.

Pažymėtina, jog, esant pareikštam reikalavimui CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka dėl imperatyvioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams prieštaraujančio juridinio asmens valdymo organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, teismas, tenkindamas šį reikalavimą, gali atstatyti iki pripažinto negaliojančiu juridinio asmens valdymo organo sprendimo priėmimo buvusią padėtį, tačiau negali priimti sprendimo, kuris pagal įstatymą ir bendrovės įstatus priklauso tokio juridinio asmens organo kompetencijai. Vadovaujantis bendrąja LR ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Pagal atsakovo UAB „Ozantis“ 2007 m. gegužės 22 d. įstatų 8.3 punkto nuostatą generalinį direktorių (vadovą) renka ir atšaukia valdyba.

Net ir padarius prielaidą, jog, atsižvelgiant į įmonėje susiklosčiusią konfliktinę situaciją, egzistuotų ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybė, pats įmonės įstatuose įtvirtintas valdymo modelis kelia pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti tokį teismo sprendimą. Atsakovo UAB „Ozantis“ valdybą sudaro 4 nariai (įstatų 7.1 p.), į kurios sudėtį šiuo metu įeina atsakovai A. J. , R. B. , H. E. ir K. T. A. . Valdyba sprendimus priima kvalifikuota ¾ visų valdybos narių balsų dauguma (įstatų 7.16 p.). Iš faktinės bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju kilusį ginčą lemia valdybos narių balsų pasidalinimas lygiomis dalimis ir reikiamos daugumos nebuvimas, sprendžiant klausimą dėl įmonės vadovo pareigas einančio W. W. tinkamumo eiti šias pareigas ir jo atšaukimo iš užimamų pareigų. Atsižvelgiant į susiklosčiusios situacijos konfliktiškumą, kyla pagrįstų abejonių dėl teismo sprendimo, kuriuo, patenkinus ieškinio reikalavimus, UAB „Ozantis“ valdybos nariai būtų įpareigoti paskirti naują atsakovo vadovą, įvykdytinumo. Pažymėtina, jog teismas negali įpareigoti valdybos narių susitarti dėl visiems ar daugumai iš jų tinkamos įmonės vadovo kandidatūros. Kadangi ieškinio tenkinimo atveju nebūtų garantijų, kad toks susitarimas būtų pasiektas, išliktų rizika, kad, nepriklausomai nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, toks teismo sprendimas liktų neįvykdytas.

Kadangi preliminariai (lot. prima facie) įvertinus ieškovo pasirinktą pažeistų teisių gynybos būdą pagal ieškiniu pareikštus reikalavimus kyla pagrįstų abejonių dėl jo tinkamumo ir teismo sprendimo įvykdytinumo ieškinio tenkinimo atveju, nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams, nes nesudaro pagrindo teismo įsitikinimui, jog jų taikymu bus užtikrintas ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti  CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui) buvimo ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti atsakovo UAB „Ozantis“ vykdančiojo direktoriaus (bendrovės administracijos vadovo) W. W. įgaliojimų bei paskirti kitą asmenį eiti įmonės vadovo funkcijas. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje dalyje atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys, jog tarp įmonės dalyvių kilus ginčams dėl įmonės valdymo organo ar jo narių veiksmų tinkamumo, įstatymas numato jiems galimybę ginti savo pažeistas teises ir kitais būdais. Pavyzdžiui, tiek asmens pašalinimas iš valdymo organo narių, tiek laikinų juridinio asmens valdymo organų narių paskyrimas yra įstatymo įtvirtintos priemonės, kurias gali taikyti teismas, kai kreipiamasi dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, o teismas pritaria šį tyrimą atlikusių ekspertų ataskaitoje nurodytai išvadai, kad juridinio asmens (juridinio asmens valdymo organų ar jų narių) veikla yra netinkama (CK 2.124 str., 2.131 str. 1 d.). Be to, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas pareikštu ieškiniu siekia užkirsti kelią įmonės nuostoliams, kylantiems iš galiojančiomis, tačiau įmonei ekonomiškai nenaudingomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, pripažintina, jog ieškovo teisės galėtų būti ginamos pasinaudojant ir kitais pažeistų teisių gynybos būdais, o būtent – bendrovei pareiškus teisme ieškinį dėl sutarčių ar atitinkamų šių sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, pakeitimo ar sutarčių nutraukimo.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, sustabdydamas atsakovo UAB „Ozantis“ vadovo įgaliojimus ir paskirdamas kitą asmenį vykdyti šias funkcijas, pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą bei kitus bendruosius teisės principus. Iš ieškinio faktinį pagrindą sudarančių argumentų matyti, jog ieškinio reikalavimų dalis, susijusi su valdybos sprendimo ginčijimu ir įmonės vadovo atšaukimu iš užimamų pareigų, yra grindžiama netinkamu konkrečių įmonės vadovo funkcijų vykdymu, t.y. įmonės vadovo neveikimu, nesiimant jokių veiksmų, siekiant dviejų ieškinyje įvardijamų galiojančių, tačiau, ieškovo manymu, nuostolingų sutarčių (2007 m. gegužės 2 d. Centro statybų valdymo sutarties ir 2007 m. gegužės 22 d. Centro valdymo sutarties) pakeitimo ar jų panaikinimo. Pažymėtina, jog atsakovo UAB „Ozantis“ įstatų 8.2 punkte įtvirtintos įmonės vadovo funkcijos yra žymiai platesnės ir apima kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą bei kitas bendrovės efektyvų funkcionavimą užtikrinančias funkcijas. Todėl visų įmonės vadovo įgaliojimų sustabdymas neatitinka byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindo, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų ir pažeidžia ekonomiškumo principą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo pažeistos teisės galėtų būti apgintos pasinaudojant ir kitais teisminės gynybos būdais, taikant atitinkamą, ieškiniu pareikštus reikalavimus atitinkančią laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, įmonės vadovo įgaliojimų sustabdymas pripažintinas pažeidžiančiu ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyros principą. Pažymėtina ir tai, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis pritaikytas apribojimas – įmonės vadovo nušalinimas ir kito asmens, laikinai einančio jo pareigas, paskyrimas – neužtikrintų, jog šis naujai paskirtas asmuo imtųsi priemonių ieškinyje nurodomoms galiojančioms sutartims nutraukti ar pakeisti ir kad tokį rezultatą būtų įmanoma pasiekti tų sutarčių šalių tarpusavio susitarimu. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokių teisinių garantijų, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų pasiekti joms keliami tikslai – sumažinti nuostolių, kylančių iš, ieškovo manymu, įmonei ekonomiškai nenaudingų sutarčių vykdymo, atsiradimo tikimybę. Be to, pažymėtina ir tai, jog pareikštu ieškiniu ieškovas, siekdamas įmonės vadovo atšaukimo iš užimamų pareigų ir kito asmens paskyrimo laikinai eiti šias pareigas, į šias pareigas skirtinu asmeniu nurodo savo vadovą J. D. , kuris, būdamas UAB „Ozantis“ vadovu, pasirašė 2007 m. gegužės 2 d. Centro statybų valdymo sutartį bei 2007 m. gegužės 22 d. Centro valdymo sutartį. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstais apeliantų argumentus, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, advokato A. M. paskyrimas eiti tokios įmonės kaip UAB „Ozantis“ administracijos vadovo funkcijas, atsižvelgiant į šios įmonės metinę apyvartą ir turto, kuriuo ji disponuoja, vertę, prieštarauja teisingumo, ginčo šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principams, kadangi byloje nėra įrodymų, jog jis turi reikiamą kvalifikaciją ir tokio pobūdžio darbo patirties.

 

Dėl atsakovams priklausančio turto ir/ar piniginių lėšų arešto

 

Ieškovas UAB „Icor“ prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovams priklausančio turto ir/ar piniginių lėšų arešto – taikymo siekė ieškiniu pareikšto reikalavimo dėl 88 774 00 Lt žalos atlyginimo įvykdymo užtikrinimo ieškinio tenkinimo atveju. Teismas skundžiama nutartimi tenkino šį ieškovo prašymą, įvertinęs ieškinio sumą, tai, jog atsakovai yra užsienio valstybės piliečiai, galimus jų veiksmus, disponuojant jiems priklausančiu turtu, o taip pat konstatavęs grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „Icor“ pareiškė ieškinį dėl 88 774 00 Lt žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovų W. W. , K. T. A. ir H. E. atsakovo UAB „Ozantis“ naudai, kurią šis atsakovas patyrė dėl bendro neteisėto šios įmonės vadovo (atsakovo W. W. ) ir dviejų jos valdybos narių (atsakovų K. T. A. ir H. E. ) neveikimo, šiems nesiimant jokių veiksmų, kad atsakovui UAB „Ozantis“ nuostolius darančios sutartys (2007 m. gegužės 2 d. Centro statybų valdymo sutartis ir 2007 m. gegužės 22 d. Centro valdymo sutartis) būtų nutrauktos, o ne tęsiamos. Nuostolių dydį, kaip ir pirmojoje dalyje, ieškovas grindė 4 307 000 Lt dydžio Centro valdymo sutarties pagrindu  atsiradusiais Centro veiklos nuotoliais ir 64 467 000 Lt dydžio nuostoliais dėl bendrovės turto vertės, vykdant Centro valdymo sutartį, sumažėjimo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovo UAB „Icor“ prašomo priteisti UAB „Ozantis“ patirtos žalos atlyginimo teisinis pagrindas – CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta norma, numatanti, jog juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Nagrinėjamu atveju pareikštas ieškinys yra LR ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos akcininko neturtinės teisės įgyvendinimo išraiška. Remiantis šia nuostata, akcininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydamas atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kadangi ieškovo UAB „Icor“ kaip akcininko, įgyvendinant savo neturtines teises, pareikšto ieškinio tenkinimo atveju teisę į žalos atlyginimą įgytų atsakovas UAB „Ozantis“, atmestini kaip nepagrįsti apelianto AROSA Vermögensverwaltungsgesellschaft m.b.H atskirojo skundo argumentai, jog ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo nepagrįstumą sąlygoja jo reikalavimo teisės į visą ieškinio sumą nepagrindimas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra tik dalies bendrovės akcijų savininkas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų turto ir/ar piniginių lėšų arešto, apsiribojo teismų praktikoje suformuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą sudarančių kriterijų vertinimu (ieškinio suma, atsakovo veiksmai ir t.t.), tačiau neatliko ieškiniu pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo ir jį pagrindžiančių ieškovo pateiktų įrodymų preliminaraus įvertinimo, šis vertinimas atliktinas pareikštų atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu, sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovas atsakovo UAB „Ozantis“ patirtą 24 307 000 Lt žalą grįsdamas Centro valdymo sutarties pagrindu  atsiradusiais Centro veiklos nuotoliais, šių nuostolių dydį ir paskaičiavimą grindė 2009 m. – 2010 m. UAB „Ozantis“ veiklos finansinių rodiklių nuorašu (b.l. 74-85). Jame pateikiama įmonės pajamų ir išlaidų 2009 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesiais ir 2010 m. sausio – gruodžio mėnesiais suvestinė bei šių duomenų pagrindu apskaičiuoti įmonės pelnas/nuostoliai. Ši finansinių rodiklių suvestinė nėra finansinės atskaitomybės dokumentas ir neatitinka dokumentui kaip rašytiniam įrodymui keltinų reikalavimų – ji nėra pasirašyta, nėra žinomas jos rengėjas, jo kvalifikacija, neaišku, kokių įmonės finansinių duomenų pagrindu ji yra parengta. Tas pats pasakytina ir apie 64 467 000 Lt dydžio nuostolius patvirtinančius įrodymus, kurių atsiradimą ieškovas kildina dėl netinkamai vykdyto Centro valdymo sumažėjusios bendrovės turto vertės, pateikdamas UAB „Ozantis“ turto vertės sumažėjimo pagal ateities veiklos rezultatus prognozės nuorašą (b.l. 86-87). Atsižvelgiant į tai, jog, preliminariai įvertinus kartu su ieškiniu pateiktus atsakovo UAB „Ozantis“ nuostolius ir jų dydį patvirtinančius įrodymus galima daryti išvadą, jog jie nėra pagrįsti jokiomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, pirmosios instancijos teismas neturėjo tenkinti ieškovo prašymo dėl atsakovams priklausančio turto ir/ar piniginių lėšų arešto.

Pažymėtina, jog bylos su atskiraisiais skundais nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas UAB „Icor“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Ozantis“ metinių finansinių ataskaitų aiškinamąjį raštą. Šiame aiškinamajame rašte 2009 m. gruodžio 31 d. užfiksuotas UAB „Ozantis“ ilgalaikio materialaus turto vertės sumažėjimas 58 879 065 Lt suma grindžiamas dėl susiklosčiusios nepalankios ekonominės situacijos atsiradusiu bendrovės ilgalaikio turto nuvertėjimu, apskaičiavus prekybos centro „Ozas“ atsiperkamąją (naudojimo) vertę ir palyginus ją su balansine verte (atskirojo skundo medžiaga, b.l. 57). Kadangi, atlikus apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą, šio dokumento pagrindu negalima daryti išvados dėl priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodytų neteisėtų atsakovų W. W. , K. T. A. ir H. E. veiksmų ir sumažėjusios turto vertės egzistavimo, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo, siekiant užtikrinti teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priteisimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje dėl atsakovams priklausančio turto ir/ar piniginių lėšų arešto naikintina ir ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje dalyje atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, neatlikdamas ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų preliminaraus (lot prima facie) vertinimo ir nenustatęs, ar egzistuoja ieškinio patenkinimo tikimybė, nepagrįstai sprendė esant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindui, tuo pažeisdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 144 str. 1 d., 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegijai atlikus šį vertinimą  bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ir konstatavus esant pagrįstoms abejonėms dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo galimybės pagal ieškovo pasirinktą savo pažeistų teisių gynimo būdą ir byloje pateiktus įrodymus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymo rizikos egzistavimo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžiant iš esmės – atmetant ieškovo UAB „Icor“ prašymą dėl šių procesinių teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo (CPK 337 str. 2 p.). Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl kitų atskirųjų skundų argumentų, nes, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, jie nebeturi teisinės reikšmės byloje kilusio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui.

Pažymėtina, jog ši apeliacinio teismo nutartis neužkerta kelio ieškovui, pateikus papildomus įrodymus ir nurodžius papildomus argumentus, pakartotinai kreiptis  į teismą su prašymu dėl pareikštus ieškinio reikalavimus ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus atitinkančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju šioje nutartyje atliktas ieškovo kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų vertinimas neturėtų prejudicinės galios pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui ir ieškovo pateikti nauji įrodymai bei argumentai turėtų būti vertinami iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nutartį siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui (Centrinei hipotekos įstaigai, Tilto g. 17/4, LT-2001, Vilnius).

 

Teisėjai                                                                                                   Alė Bukavinienė

 

                                                                                                               Artūras Driukas

 

                                                                                                               Gintaras Pečiulis