Administracinė byla Nr. eA-1057-442/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01423-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. S-81(7-36/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 68-7; 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl patikrinimo akto tvirtinimo, t. y. dalį dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 1 922,14 Eur GPM delspinigių ir 697 Eur GPM baudos.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI atliko jo mokestinį patikrinimą ir 2016 m. balandžio 13 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.72)-FR0680-264 (toliau – ir Patikrinimo aktas), pagal kurį pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 8 071,13 Eur GPM, iš jų 6 973,76 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas. Patikrinimo metu buvo tikrinta, ar 2011–2014 m. laikotarpiu teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas GPM. Nesutikdamas su Patikrinimo akte apskaičiuotomis sumomis, pareiškėjas pateikė pastabas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (36.9)FR0682-371 (toliau – ir Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotas sumas, taip pat apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas: 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigius, 109 Eur GPM baudą; 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigius, 697 Eur GPM baudą. Nesutikdamas su Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimu, pareiškėjas padavė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 68-230 (toliau – VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas) panaikino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimą ir pavedė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo argumentacija, 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikė skundą Komisijai, kuri 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. S-255(7-213/2016) panaikino VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 3 d. skundą.
4. VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 68-7 (toliau – ir VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimas) patvirtino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo dalį dėl 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 697 Eur GPM baudos, o Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. dalį dėl 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 109 Eur GPM baudos panaikino ir pavedė Panevėžio AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimo argumentacija, pateikė skundą Komisijai, kuri 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. S-81 (7-36/2017) (toliau – MGK 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas) atmetė pareiškėjo skundą.
5. Pareiškėjo nuomone, mokesčiai jam buvo apskaičiuoti formaliai vertinant ginčo aplinkybes, kadangi nebuvo atsižvelgta, jog lėšos gautos iš brolio A. T.. Tai, kad reikia saugoti dokumentus, deklaruoti dovanas, būtinai pasirašyti su giminėmis ir draugais raštiškus dokumentus ir apie tai pranešti VMI pareiškėjas sužinojo tik mokestinio patikrinimo metu. Paskolų / dovanų šeimoje niekas neįformino notarine tvarka, taip pat ir rašytine forma, todėl mano, kad Panevėžio AVMI nepagrįstai reikalauja pateikti skolų garantus, laidavimus, numatyti palūkanas. Pažymėjo, kad vertinant paskolos suteikimo sandorius yra aktualus ne tik pinigų kaip paskolų perdavimo momentas, tačiau ir reali galimybė juos turėti. Akcentavo, kad jo atžvilgiu nebuvo vertinama brolio finansinė padėtis, priešingai, pareiškėjas pats savo iniciatyva pateikė duomenis apie brolio turtinę padėtį. Pareiškėjo vertinimu, Komisija nepagrįstai nepripažino iš brolio gautų paskolų, o VMI netyrė ir nesiaiškino, ar realiai pareiškėjo brolis galėjo jam paskolinti lėšas.
6. Pareiškėjo teigimu, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti jo pajamas / išlaidas, tuo pačiu skaičiavimas visada yra nepalankus mokesčių mokėtojui. Pažymėjo, kad jo piniginių lėšų likutis buvo nagrinėjamas nuo 2004 m., todėl dokumentai, senesni kaip 5 m., galėjo būti neišlikę. Lietuvos Respublikos teisės aktai neįpareigoja fizinių asmenų saugoti dokumentus daugiau kaip 5 m., todėl mano, kad reikalavimas pateikti dokumentus, senesnius nei 10 m. dokumentus, yra nelogiškas ir neprotingas. Pabrėžė, kad Panevėžio AVMI nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą, o mokesčių mokėtojui nepateikus tam tikros formos deklaracijos, tai neturėtų būti pagrindas paneigti įrodinėtinas faktines aplinkybes. Jeigu teismas vis dėlto nuspręstų atmesti jo skundą, prašė atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių.
7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir atlikusi pareiškėjo gautų pajamų bei patirtų išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat įvertinusi pareiškėjo patirtas vartojimo išlaidas pagal pateiktą paaiškinimą, kad per paskutinius 5 m. galėjo patirti ne daugiau kaip 50 proc. statistinių išlaidų, nustatė, jog pareiškėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. patirtos išlaidos 78 415 Lt viršijo pajamas, todėl konstatavo, jog tikrinamojo laikotarpio pradžioje grynųjų pinigų likučio pareiškėjas neturėjo, lėšos banke sudarė tik 586 Lt. Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2011 m. turimas lėšas, gautas pajamas ir išlaidas, nustatė, jog 2011 m. pareiškėjo pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti. Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2012 m. turėtas lėšas, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, kad 2012 m. pareiškėjo išlaidos 129 331 Lt viršijo pajamas. Mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2013 m. turimas lėšas, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, kad 2013 m. pareiškėjo pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti. Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2014 m. turimas lėšas, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, taip pat nustatė, kad 2014 m. pareiškėjo išlaidos viršijo jo gautas pajamas.
9. Atsakovas teigė, kad Panevėžio AVMI mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo realiai gautomis paskolomis pripažino grynaisiais pinigais suteiktas paskolas pagal paprastuosius vekselius arba skolos raštus, t. y. pripažinta, kad: G. M. pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. paprastąjį vekselį paskolino 20 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. pagal 2013 m. sausio 17 d. paprastąjį vekselį paskolino 10 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. pagal 2013 m. liepos 19 d. paprastąjį vekselį paskolino 10 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. ir D. M. pagal 2014 m. kovo 6 d. paprastąjį vekselį paskolino 53 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); J. I. pagal 2012 m. kovo 9 d. skolos raštą paskolino 25 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad 7 520 Eur grąžino 2015 m. gruodžio 10 d.); O. V. pagal 2014 m. kovo 3 d. skolos raštą paskolino 45 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad pinigus grąžino 2015 m. gegužės 31 d.); A. V. pagal 2012 m. birželio 15 d. skolos raštą paskolino 30 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); S. B. pagal 2014 m. gegužės 25 d. paprastąjį vekselį paskolino 45 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad paskolą grąžino 2015 m. spalio 30 d.). Akcentavo, kad Panevėžio AVMI pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) iš R. J. 2014 m. rugpjūčio 16 d. gautos 48 000 Lt paskolos, iš A. T. 2012 m. birželio 26 d. gautos 49 900 Lt paskolos, 2012 m. spalio 13 d. gautos 49 000 Lt paskolos, 2013 m. vasario 19 d. gautos 45 000 Lt paskolos ir iš R. V. 2014 m. spalio 2 d. gautos 45 000 Lt paskolos nepripažino kaip realiai gautų paskolų.
10. Vertindamas A. T. paskolos pareiškėjui suteikimo aplinkybes atsakovas nustatė, kad A. T. yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Norvegiją nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. kovo 29 d., atvykimų į Lietuvą metu nėra deklaravęs grynųjų pinigų įvežimo muitinės įstaigose (Muitinės informacinių sistemų centro 2016 m. kovo 23 d. raštas Nr. (11.1)1S-484), kaip tai numato 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatos. Taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių faktinį lėšų pagal paskolos sutartis perdavimą. Ant A. T. vardu surašytų skolos raštų nėra šio asmens parašų, nei patvirtinimų apie lėšų paskolinimą, nei perdavimą ar pan., kas suponuoja išvadą, jog skolos rašteliuose niekaip nėra išreikšta kitos sandorio šalies – paskolos davėjo valia. Rašteliuose nėra numatytos palūkanos, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonės. Pažymėjo, kad pasiskolintas lėšas pareiškėjas įsipareigojo A. T. grąžinti iki 2015 m. gruodžio 23 d. (pagal 2012 m. birželio 26 d. skolos raštą), iki 2016 m. gruodžio 31 d. (pagal 2012 m. spalio 13 d. skolos raštelį) arba pareikalavus per 20 dienų (pagal 2013 m. vasario 19 d. skolos raštą), tačiau, kaip tvirtino pareiškėja mokestinio ginčo nagrinėjimo MGK posėdyje metu, pasiskolintų lėšų broliui jis nėra grąžinęs.
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas skolingas, kaip jis pats įrodinėja, ženklią grynųjų pinigų sumą broliui bei kitiems asmenims, tikrinamuoju laikotarpiu (2011–2014 m.) patyrė ne tik vartojimo išlaidas, bet ir nuolat sudarė nekilnojamojo turto pirkimo sandorius, apmokėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Regtoma“ išlaidas pagal avansines apyskaitas (pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansas už 2011–2014 m., patikrinimo akto priedas). Be to, A. T. vardu surašytas 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimas apie lėšų pareiškėjui skolinimą buvo pateiktas mokesčių administratoriui su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto, kas, atsakovo nuomone, sudaro pagrindą šį dokumentą vertintini tik kaip surašytą siekiant padėti pareiškėjui suformuoti gynybinę poziciją tam, kad jis išvengtų GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo. Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, nepateikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo PRC907 formos apie sudarytus sandorius, kuriame turėjo deklaruoti 98 900 Lt 2012 m. pagal skolos raštus gautas paskolas iš A. T., kas sudaro pakankamą pagrindą nepripažinti pareiškėjo su broliu 2012 m. įformintų paskolos sutarčių kaip sandorių, pagrindžiančių pareiškėjo 2012 m. gautų 98 900 Lt pajamų šaltinį.
12. Pareiškėjo teiginius, kad skolinantis iš susijusių artimais giminystės ryšiais asmenų yra įprasta nepasirašyti paskolos sutarčių, suteiktų ar gautų sumų nedeklaruoti, nereikalauti garantijų ir pan., atsakovas vertino kaip subjektyvią gynybinę poziciją. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju abejonių kelia itin lakoniška paskolos sutarčių forma, paskolų sutartys paskolos davėjo nepasirašytos, taip pat tai, kad pakankamai didelės pinigų sumos buvo skolinamos be liudininkų, nesiaiškinant, kokiam tikslui jie yra skolinami, grynaisiais pinigais, perduodant visą sumą iš karto, t. y. paskolos sutarties sudarymo momentu, nenumatant jokių garantijų kreditoriui. Mano, kad vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo iš giminystės ryšiais susijusio asmens nepatvirtina, o tokie pareiškėjo pateikti skolinimo rašteliai (paskolos sutartys) negali būti vertinami kaip realiai įvykę sandoriai.
13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas vertino nuo 2004 m., atsakovas pažymėjo, jog MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau šie apribojimai nereiškia, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių mokėtojo kontrolės veiksmus, negali įvertinti iki tikrinamojo laikotarpio nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Pabrėžė, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai taikomi tik tikrinamajam laikotarpiui, bet ne mokesčių mokėtojo pareigai saugoti dokumentus, patvirtinančius pajamų gavimą ar išlaidų turėjimą.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjo su fiziniu asmeniu (pareiškėjo broliu A. T.) sudarytų paskolų sutarčių vertinimo bei gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, taikant mokesčių administratoriaus pasirinktą išlaidų metodą.
16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog šalims paskolos raštuose nepakankamai tiksliai suformulavus savo ketinimus, mokesčių administratorius įgyja nevaržomą teisę santykius, o kartu ir jų pagrindu gaunamų pajamų pobūdį, vertinti savo nuožiūra, visiškai nesiremiant šalių paaiškinimais bei kitais įrodymais apie jų ketinimus ir tikrąją valią sudarant paskolos sutartis. Teismas nurodė, kad aptariamuose rašteliuose nėra išreikšta kitos paskolos sandorio šalies – paskolos davėjo valia. Be to, rašteliuose nėra numatytos palūkanos, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonės, visos paskolos teiktos iki 50 000 Lt. Skolos rašteliuose, be kita ko, nurodyta, jog pasiskolintas lėšas pareiškėjas įsipareigojo broliui A. T. grąžinti iki 2015 m. gruodžio 23 d. (pagal 2012 m. birželio 26 d. skolos raštelį), iki 2016 m. gruodžio 31 d. (pagal 2012 m. spalio 13 d. skolos raštelį), arba pareikalavus per 20 dienų (pagal 2013 m. vasario 19 d. skolos raštelį), tačiau, kaip tvirtino pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu, pasiskolintų lėšų broliui jis nėra grąžinęs. Nors pareiškėjas įrodinėjo, kad yra skolingas ne tik broliui ir kitiems asmenims, tačiau taip pat tikrinamuoju laikotarpiu (2011–2014 m.) jis patyrė ne tik vartojimo išlaidas, bet ir nuolat sudarė nekilnojamojo turto pirkimo sandorius (patyrė ženklias turto įsigijimo išlaidas), apmokėjo UAB ,,Regtoma“ išlaidas pagal avansines apyskaitas.
17. Dėl pareiškėjo argumentų, kad sandorių, o tuo pačiu ir pinigų perdavimo realumą įrodo patys paskolos rašteliai, teismas atkreipė dėmesį, kad A. T. vardu surašytas 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimas apie lėšų pareiškėjui skolinimą buvo pateiktas mokesčių administratoriui kartu su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto. Todėl nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų lėšų perdavimą, patvirtinimas apie lėšų perdavimą pareiškėjui, atsižvelgiant į jų pateikimo mokesčių administratoriui momentą, laikytinas kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde dėstoma pozicija yra nenuosekli. Viena vertus, jis teigė, jog apie tai, kad reikia saugoti dokumentus, deklaruoti dovanas, būtinai pasirašyti su giminėmis raštiškus dokumentus jis sužinojo tik mokestinio patikrinimo metu. Tačiau taip pat teigė, kad šeimos santykiai yra paremti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, jog realiame gyvenime paskolų / dovanų šeimoje niekas neįformina notarine tvarka, o neretai neįformina ir rašytine tvarka. Taigi pareiškėjas formuoja poziciją, kad tarp šeimos narių ir giminių apskritai nesudaromi raštiški susitarimai, dėl šios priežasties pagrįsti sandorių tarp šeimos narių ir giminių nėra galimybės. Kita vertus, paskolos rašteliais, pasirašytais tik paties pareiškėjo bei A. T. vardu surašytu 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimu, siekiama pagrįsti gautas pajamas. Šios aplinkybės tik dar labiau sustiprino teismo abejones A. T. patvirtinimo apie pinigų perdavimą patikimumu ir pinigų perdavimo realumu.
18. Teismas, išanalizavęs visą byloje surinktą rašytinę medžiagą, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pritarė tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos pozicijai, kad realaus pinigų perdavimo pagal pareiškėjo sandorius su broliu A. T. nebuvo.
19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal kredito sutartis pinigų skolinimasis pinigus perduodant / pervedant bankiniu pavedimu, o vėliau juos grąžinant bankiniu pavedimu, buvo įprastinė pareiškėjo elgesio forma. Teismas vertino, kad didelių piniginių lėšų operacijos (49 900 Lt, 49 000 Lt, 45 000 Lt) grynaisiais pinigais yra niekuo nepateisinamos, o paskolos rašteliai surašyti formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad pareiškėjas galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Formaliai įformindamas šias sutartis pareiškėjas siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.
20. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad valstybinis reguliavimas neturi viršenybės principo, priešingai, jis gali būti taikomas tik kartu atsižvelgiant į socialinį aspektą, gyvenimiškas aplinkybes, asmens išsprūsimą, socialinius įgūdžius ir pan., todėl net ir mokesčių mokėtojui nepateikus tam tikros formos deklaracijos, tai neturi būti pagrindas paneigti įrodinėtinas faktines aplinkybes. Teismas akcentavo, kad apie tai, jog asmenys turi pareigą mokesčių administratoriui pateikti deklaraciją, pareiškėjui buvo žinoma, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas už 2011 m. mokesčių administratoriui buvo pateikęs deklaraciją.
21. Teismas, atsižvelgdamas į MAĮ 421 straipsnio nuostatas, atkreipė dėmesį, kad įstatymas nenustatė išlygos, jog gyventojas gali nedeklaruoti įvykdytų sandorių. Teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti su A. T. pasirašytus skolos raštelius, tačiau to nepadarė. Be to, A. T. 2016 m. gegužės 5 d. surašytas patvirtinimas, pateiktas mokesčių administratoriui su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto (MAĮ 421 straipsnio 3 dalis). MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi, vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorių nedeklaravimas, teismo vertinimu, yra pagrindas mokesčių administratoriui sandorių, sudarytų tarp pareiškėjo ir jo brolio A. T., nevertinti kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.
22. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, jog paskolos sutartys, jeigu tokios ir buvo pasirašytos, surašytos paskolos davėjui (A. T.) itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, t. y. sandoryje nenumatytos jokios jo įvykdymą užtikrinančios priemonės, palūkanos, nepasidomėta, kam bus panaudotos skolinamos lėšos ir kokiu būdu bus sugrąžintos. Visos šios aplinkybės abejones sandorių realumu daro pagrįstomis ir pakankamomis mokesčių administratoriui spręsti dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo.
23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti pareiškėjo pajamas / išlaidas, tuo pačiu skaičiavimas visada yra nepalankus mokesčių mokėtojui, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teiginius, jog gauna papildomas pajamas iš miško gėrybių ir tai mažina mokesčio bazės apskaičiavimą, nurodė tik teismui pateiktame skunde. Nors GPMĮ ir leidžia gyventojams gauti iki 3 000 Eur per mokestinį laikotarpį už parduodamas pačių surinktas miško gėrybes, tačiau ši suma, palyginus su pareiškėjo neva gautų paskolų sumomis, yra ženkliai mažesnė, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip išimtinai gynybinę poziciją, siekiant išvengti GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo.
24. Teismas padarė išvadą, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (2011 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d.) patirtos išlaidos negali būti grindžiamos A. T. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti ginčijamų sprendimų dalis dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur GPM, 1 922,14 Eur GPM delspinigių ir 697 Eur GPM baudos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
25. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių teismas, atsižvelgęs į MAĮ nuostatas, nurodė, kad ikiteismine tvarka mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas perduoti centriniam mokesčių administratoriui mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo per se (liet. pats savaime) nėra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių sumokėjimo. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo prašymą atmetė.
III.
26. Pareiškėjas R. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad teismas netyrė pareiškėjui brolio A. T. suteiktos paskolos. Pareiškėjo šeimos tradicijos yra paremtos pagalba artimam, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje artimam giminystės ryšiui yra kreipiamas reikšmingas dėmesys.
28. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo skundo argumentų arba pasisakė visai nemotyvuotai.
29. Pareiškėjo nuomone, teismas netyrė ir nesiaiškino, ar realiai brolis A. T. galėjo pareiškėjui paskolinti pinigines lėšas.
30. Tuo atveju, jeigu būtų atmestas skundas, pareiškėjas prašo jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo.
31. Atsižvelgęs į tai, kad teismas, Panevėžio AVMI, VMI ir Komisija pripažino pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus nepakankamais, pareiškėjas prašo teismo iškviesti liudyti A. T. arba įpareigoti VMI išsiųsti paklausimą Norvegijos mokesčių administratoriui su tikslu apklausti A. T. į teismo užduotus klausimus. Minėta priemonė teismo yra taikyta ne kartą, todėl antras variantas užtikrintų mažesnes galimas išlaidas bei būtų operatyvesnis.
32. Pareiškėjas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas neįsigilino į ginčo medžiagą bei problematiką, selektyviai vertino formuojamą teismų praktiką, neatsižvelgė į bylos konkrečias aplinkybes, todėl siekiant atlikti tinkamą ginčo aplinkybių tyrimą yra tikslinga šalims dalyvauti žodiniame posėdyje. Pareiškėjas taip pat siūlo nagrinėti bylą išplėstinei teisėjų kolegijai.
33. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad dėl įrodymų vertinimo, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, egzistuoja praktika, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais. Atsakovo vertinimu, vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo iš giminystės ryšiais susijusio asmens nepatvirtina, o pareiškėjo pateikti skolinimo rašteliai (paskolos sutartys) negali būti vertinami kaip realiai įvykę sandoriai.
35. Dėl liudytojo apklausos atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti šiuos prašymus, nes asmuo galėtų patvirtinti aplinkybę, jog galimai turėjo finansines galimybes suteikti pareiškėjui 2012 m. – 98 900 Lt, 2013 m. – 45 000 Lt dydžio paskolų, bet ne tai, kad minėto dydžio paskolos pareiškėjui buvo realiai perduotos. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad minėtos lėšos pareiškėjui realiai buvo perduotos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, tačiau pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimą buvo informuotas tinkamai, jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
38. Pareiškėjas prašo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai. ABTĮ 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai, kadangi byla nėra itin sudėtinga, byloje nėra keliami teisės aiškinimo klausimai reikšmingi teismų praktikos formavimui, todėl minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas.
40. Dėl pareiškėjo prašymo iškviesti liudyti A. T. arba įpareigoti VMI išsiųsti paklausimą Norvegijos mokesčių administratoriui, siekiant apklausti A. T., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
41. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Pažymėtina, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.
42. Pareiškėjas prašyme apklausti liudytoju jo brolį A. T. nenurodė, kokias aplinkybes patvirtintų ar paneigtų minėtas liudytojas, kokie klausimai liudytojui turėtų būti užduoti, o pats pareiškėjas į 2017 m. lapkričio 20 d. vykusį pirmosios instancijos teismo posėdį neatvyko, papildomų prašymų teismui dėl posėdžio atidėjimo ar liudytojo apklausos nepateikė. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo kviesti ir apklausti liudytoją A. T..
43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 68-7 ir Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalių dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 1 922,14 Eur GPM delspinigių ir 697 Eur GPM baudos teisėtumo bei pagrįstumo.
44. GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjo 2012 m. ir 2014 m. patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas 152302 Lt (2012 m. – 129331 Lt, 2014 m. – 2291 Lt),
t. y. pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (laikotarpis už kurį buvo atliktas mokestinis patikrinimas) gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nesumokėjo GPM, taip pat nustačius, kad pareiškėjas 2011 m. neteisingai deklaravo GPM.
45. Pareiškėjas, apibrėždamas apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas, apeliaciniame skunde nurodė, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, Komisija, VMI ir Panevėžio AVMI nepagrįstai nepripažino gautos paskolos iš brolio A. T. (pagal tris skolos raštelius: 2012 m. – 98900 Lt; 2013 m. – 45000 Lt).
46. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
47. Nesant ABTĮ 140 straipsnyje 2 straipsnyje nustatytų pagrindų ši byla apeliacine tvarka bus nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
48. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).
49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).
50. Tai reiškia, kad paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018). Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).
51. Pareiškėjas realų minėtų paskolų, kurių bendra suma 143900 Lt, gavimą iš brolio A. T. grindžia mokesčių administratoriui pateiktais 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. spalio 13 d. ir 2013 m. vasario 19 d. savo paties surašytais skolos rašteliais, A. T. 2016 m. gegužės 5 d rašytiniu patvirtinimu apie lėšų pareiškėjui skolinimą bei norvegų kalba įformintą dokumentą, kuris, pareiškėjo teigimu, pagrindžia A. T. 2010–2014 m. Norvegijoje gautų pajamų dydį. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paties paaiškinimą, pareiškėjas nepateikė.
52. Sprendžiant nagrinėjamą ginčą yra reikšmingas ir MAĮ 421 straipsnis (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija), kuriuo reglamentuota informacijos apie sandorius pateikimo tvarka:
„1. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas:
1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo);
2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija penkiasdešimt tūkstančių litų;
3) sandoriai nėra notarinės formos;
4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais.
3. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.“
53. Kadangi pareiškėjas nepateikė VMI informacijos apie 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. spalio 13 d. su A. T. sudarytas paskolos sutartis, kurių bendra suma yra 98900 Lt, t. y. suma viršijanti 50000 Lt, todėl pagal MAĮ 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalį šios sutartys, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo 98900 Lt pajamų gavimo faktas.
54. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl įstatymų nežinojimo nėra pagrindas netaikyti MAĮ 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalyje numatytų tokios informacijos nepateikimo pasekmių, taip pat pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl minėtų pajamų gavimo vertinti nukrypstant nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
55. Pažymėtina ir tai, kad tarp pareiškėjo jo brolio A. T. susiklosčiusių civilinių teisinių santykių kvalifikavimas civilinės teisės aspektu nėra reikšmingas sprendžiant šį mokestinį ginčą.
56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).
57. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik tai, ar mokesčių teisės prasme minėti sandoriai (paskolos sutartys ir patvirtinimas dėl paskolų suteikimo) pripažintini ar nepripažintini pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais su apmokestinimu susijusių pajamų gavimo faktą.
58. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2012 m. birželio 26 d. ir 2012 m. spalio 13 d. pareiškėjo surašytais rašteliais apie paskolos gavimą negali būti pagrindžiami pareiškėjo pajamų gavimo šaltiniai, o 2013 m. vasario 19 d. pareiškėjo surašytas skolos raštelis, A. T. patvirtinimas apie paskolų suteikimą, ar A. T. galimybė suteikti paskolas pareiškėjui, nepagrindžia realų pajamų gavimo faktą, sprendžia, jog mokesčių administratoriai, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino fakto, kad pareiškėjas 2012–2013 m. iš savo brolio A. T. gavo 143900 Lt pajamų.
59. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir jų nekartoja, nes pareiškėjas dėl ginčo pajamų gavimo fakto apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Remdamasis nustatytomis bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
60. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas minėtas prašymas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo pagal įstatymą apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas.
61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys