Civilinė byla Nr. 2- 369/2006
Procesinio
sprendimo kategorija 126.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 15
d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gintaro Pečiulio, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos
pirmininko ir pranešėjo),
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrungė“ atskirąjį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006
m. gegužės 2 d. nutarties, kuria likviduojamai įmonei iškelta bankroto byla
civilinėje byloje Nr. B2-1687-45/06 pagal ieškovo valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Trakų rajono skyriaus ieškinį
atsakovui likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei Vėtrungė“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teisėjų kolegija,
n
u s t a t ė :
Ieškovas VSDFV Trakų skyrius kreipėsi į
teismą prašydamas iškelti bankroto bylą LUAB „Vėtrungė“ ir administratoriumi
paskirti Bronių Vankevičių. Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d.
iki 2005 m. rugsėjo 29 d. atsakovas sumokėjo tik 1 200 Lt. Iš pateikto atsakovo
2004 m. balanso matyti, kad įmonės turtas 2004 m. gruodžio 31 d. buvo 191 443
Lt, o per vienerius metus mokėtinos skolos sudarė 102 388 Lt. Kadangi skolos
viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovas yra nemokus
ir jam keltina bankroto byla (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d.; toliau
tekste – ĮBĮ).
Vilniaus apygardos teismas 2006 m.
gegužės 2 d. nutartimi LUAB „Vėtrungė“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi
paskyrė Bronių Vankevičių ir administratorių įpareigojo atlikti ĮBĮ nustatytas
pareigas. Teismas nutartyje nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas ieškovui 2005
metų sausio mėnesį buvo 8 733 Lt. Atsakovo 2006 m. kovo 31 d. skolos sudarė 96
506,33 Lt. Pagal 2006 m. kovo 31 d. įmonės balansą įmonės turtas 146 703 Lt,
įmonės veikla yra nutraukta. Teismas nurodė, kad likvidavimo procesas vyksta
nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio, per visą likvidavimo laikotarpį kreditorinis
įsiskolinimas ieškovui sumažintas 17 procentų. Dėl minėtų aplinkybių atsakovas
laikytinas nemokiu ir jam keltina bankroto byla. Teismas, atsižvelgdamas į
kreditoriaus pateikusio ieškinį prašymą, administratoriumi paskyrė Bronių
Vankevičių (ĮBĮ 11 str. 2 d.).
Atsakovas LUAB „Vėtrungė“ atskiruoju
skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutartį.
Apeliantas nurodė, kad teismo nutartis nepagrįsta, dėl šių motyvų:
1. Sprendimas dėl atsakovo likvidavimo
priimtas 2002 m. rugsėjo 24 d. Apie bendrovės likvidavimą buvo pranešta
įstatymų nustatyta tvarka. Likvidavimo pradžioje įmonė turėjo turto už 242 958
Lt, įsipareigojimai buvo 115 957 Lt, santykis tarp turto ir skolų – 47,7
procento. Darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo 18 955 Lt, šiuo metu sumažėjo iki
4 969 Lt. Likvidavimo laikotarpiu atlikti darbo užmokesčio mokėjimai – 26
415,82 Lt. Finansinis įsiskolinimas ieškovui likvidavimo pradžioje buvo 11 150
Lt, dabar – 9 326 Lt. Įsiskolinimas VMI buvo - 61 642 Lt, dabar 72 895 Lt.
Įsiskolinimas biudžetui nesumažėjo, nes buvo siekiama pirmiau atsisakyti su
darbuotojais. Pardavus nekilnojamą turtą bus atsiskaityta su valstybės
biudžetu. Skolos kitiems kreditoriams buvo - 22 656 Lt, liko - 9 316 Lt. Bendras
kreditorinis įsiskolinimas 2002 m. gruodžio 31 d. buvo 114 403 Lt, dabar liko –
96 506 Lt. Turto buvo už 229 879 Lt, šiuo metu – 146 703 Lt. Šiuo metu santykis
tarp įsiskolinimų ir turimo turto 65,8 procento. Kadangi įmonė turi
likviduojamos įmonės statusą jai negali būti taikoma ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalis
leidžiantis kelti įmonei bankroto bylą dėl nemokumo. Pagal ĮBĮ 7 straipsnio 1
dalį likviduojamai įmonei bankroto byla gali būti keliama tik tuo atveju, jei
įmonė negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų. Kadangi įsipareigojimai sudaro
tik 65,8 procentus turimo turto, todėl įmonė pajėgi atsiskaityti su
kreditoriais nekeliant bankroto bylos.
2. Teismas nepanaikino 2002 m. rugsėjo 24 d.
visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl atsakovo likvidavimo ir
likvidatoriaus paskyrimo.
Ieškovas VSDFV Trakų skyrius atskiruoju
skundu prašo palikti skundžiamą nutartį nepakeista. Nurodo, kad skundas
nepagrįstas. Teismas gali iškelti bankroto bylą, jei pagal turimus įrodymus
gali daryti prielaidą, kad įmonė yra nemoki. Tikrasis mokumas ar nemokumas yra
nustatomas nagrinėjant bankroto bylą. Šio fakto atsakovas neginčija. Todėl
skundas atmestinas.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320
str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą
ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų nutarties dalių
teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Apskųstos teismo nutarties
teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant atskirajame skunde
nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo
argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama,
išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių
nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK
329 str.).
Įstatymai nedraudžia kreditoriams
kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui ir vykdant likvidavimo
procedūrą. Priešingu atveju, likvidatoriui nevykdant savo pareigos, kreditorius
prarastų galimybę ginti savo turtinius interesus.
Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktą,
įmonei keliama bankroto byla, jei įmonė yra nemoki. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8
punktą įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais)
praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip
pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus
tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus,
jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai
(skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šiuo metu bendrovė
turi turto už 146 703 Lt, o skolų sumažėjo iki 96 506 Lt, todėl pirmosios
instancijos teismo išvada, kad bendrovė yra nemoki pagrįsta (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo
taikyti ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalį, nes įmonė turi likviduojamos įmonės statusą. Sutinkamai
su ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalimi, jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą
reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti
visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti
visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos
pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įstatymas
nustato pareigą, o ne teisę likvidatoriui, išaiškėjus, kad nepakanka turto
kreditorių reikalavimams tenkinti kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo. Šios pareigos tinkamam vykdymui likvidatorius turi nustatyti įmonės
turimo turto rinkos vertę, kreditorinius ir debitorinius įsiskolinimus. Taigi,
likvidatorius turi pareigą žinoti ir įrodyti, kad įmonė turi pakankamai turto
atsiskaityti su visais kreditoriais (ĮBĮ 7 str. 1 d.).
Pagrindai bankroto bylai iškelti yra
keli: ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktas arba ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis.
Esminis skirtumas tarp šių pagrindų yra tas, kad pirmuoju atveju bankroto byla
keliama, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos
balansą įrašyto turto vertės, antruoju – kai įmonės turto nepakanka
kreditoriniams reikalavimams padengti. Todėl pirmuoju atveju reikia nustatyti į
balansą įrašyto turto vertę, antruoju – nustatyti turimo turto rinkos vertę.
Šios sąlygos yra alternatyvios, todėl nustačius, jog yra bet kuri iš jų,
teismas turi teisę iškelti bankroto bylą.
Kaip nurodo apeliantas, sprendimas dėl
atsakovo likvidavimo priimtas 2002 m. rugsėjo 24 d. Likvidavimo pradžioje
bendrovė turėjo turto už 242 958 Lt, įsipareigojimai buvo 115 957 Lt, santykis
tarp turto ir skolų – 47,7 procento. Šiuo metu, pagal bendrovės turimą
buhalterinę apskaitą, bendrovė turi turto už 146 703 Lt, o skolų sumažėjo iki
96 506 Lt. Likvidavimo procesas pradėtas 2002 m., tačiau tik po beveik 4 metų
ir tik po bankroto bylos iškėlimo, sumokėtas 4969 Lt darbo užmokesčio
įsiskolinimas įmonės darbuotojams. Nors likvidavimo paskirtis mažiausiomis
sąnaudomis ir trumpiausiais terminais likviduoti juridinį asmenį, tačiau per
beveik 4 metus likvidatorius padengė mažiau nei 1/5 skolų. Aplinkybė, kad turto
sumažėjo daugiau kaip už 96 000 Lt, o skolų sumažėjo 19 451 Lt rodo, kad turtas
parduodas beveik penkis kartus mažesne kaina, negu buvo įvertintas
buhalterinėje apskaitoje. Ši aplinkybė tai pat patvirtina faktą, kad bendrovės
turto reali vertė neatitinka balanse nurodytos turto vertės, t.y. turimas
turtas yra nelikvidus ir mažavertis. Atsižvelgiant, jog likvidatorius turi
pareigą nuolat stebėti, ar įmonė yra pajėgi pilnai atsiskaityti su visais
kreditoriais, šiai aplinkybei konstatuoti likvidatorius turėjo pateikti
neginčijamus įrodymus, kad turto pakanka atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 7
str. 1 d.). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad turimo turto rinkos vertė
atitinka buhalterinėje apskaitoje nurodytą turto vertę ar yra didesnė.
Priešingai, pats apeliantas nurodo, kad turimo turto vertė yra nedidelė, t.y.
materialinių vertybių „negalima parduoti aukšta kaina dėl jų techninio ir moralinio
nusidėvėjimo. Inžinieriniai techniniai mechanizmai ir įrengimai pagrinde
1975-1990 m. gamybos, o turimas nekilnojamasis turtas – statiniai (buvusios
žemės ūkio paskirtis fermos) 1964-1968 m. statybos“ (b.l. 62). Akivaizdu, kad
turimo turto vertė žymiai mažesnė nei nurodoma buhalterinėje apskaitoje. Be to,
aplinkybę, kad apeliantas gali neturėti pakankamai turto atsiskaityti su
kreditoriais patvirtina ir faktas, kad apeliantas delspinigius nusprendė mokėti
ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, t.y. su sąlyga, jei pakaks turto pilnai
atsiskaityti su visais tos eilės kreditoriais, nors CK 2.113 straipsnis tokio
likviduojamos įmonės atsiskaitymo su kreditoriais nenumato. Taigi, apeliantas
neįrodė, kad turimo turto pakaks pilnai atsiskaityti su kreditoriais (CPK 178
str.), todėl apelianto argumentai, kad įmonė turi turto padengti visiems
kreditoriniams reikalavimams padengti nepagrįsta.
Tai, kad teismas nepanaikino 2002 m.
rugsėjo 24 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl atsakovo
likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo neturi reikšmės, kadangi įsiteisėjus
teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo
įgaliojimų.
Atsakovas papildomai pateikė įrodymus,
kad po bankroto bylos iškėlimo atsiskaitė su kai kuriais kreditoriais. Šiuo
atveju, teismas kelia likviduojamai įmonei bankroto bylą, kai nustato, jog
nepakaks įmonės turto atsiskaityti su kreditoriais arba įmonė yra nemoki, todėl
dalinis atsiskaitymas neturi reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo
nutarties pagrįstumo klausimą.
Minėta, kad šiuo metu bendrovė turi turto
už 146 703 Lt, o skolų - 96 506 Lt, todėl pirmosios instancijos teismo išvada,
jog atsakovas yra nemokus ir jam keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.; 2
str. 8 d.), yra pagrįsta.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas
nutartį iškelti bankroto bylą, įstatymo nuostatų nepažeidė. Todėl nėra pagrindo
atskirajame skunde nurodomais motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės
2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Gintaras Pečiulis
Vincas
Verseckas
Vigintas Višinskis