Pranešėjas Alvydas Žerlauskas                                                Civilinė byla Nr. 2A-582-216/2016

Teisėjas Raimondas Dilys                                     (Proceso Nr. 2-06-3-04107-2014-0)

                                                 Procesinio sprendimo kategorijos

(S)

                                                                                                              2.3.2.8; 3.4.4.15.2; 3.3.1.18

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 29 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybė, I. S. Ž.,

n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti faktą, kad jis įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisę įgijo į 1/10 dalį sandėliuko pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jis nuo 1991-05-28 gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 1991-05-28. Namas nuo pat jo pastatymo dienos, buvo šildomas malkomis ir kitu kietuoju kuru, tad kuro laikymui buvo pastatytas sandėliukas, plane pažymėtas 4Ilp. Pareiškėjas kartu su šeima valdė 1/10 dalį šio sandėliuko, kuriam po kadastrinių matavimų buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žymimas 7A. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nors nėra šios sandėliuko dalies savininkas, turtą valdė sąžiningai kaip savą, t.y. rūpinosi jo išlaikymu, nemanydamas, kad turto savininkas yra kitas fizinis ar juridinis asmuo. Pažymėjo, kad nekilnojamasis turtas nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre kito asmens vardu, nepriklauso valstybei ar savivaldybei.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-05-29 sprendimu pareiškimą patenkino, pripažino, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo 1/10 dalį sandėliuko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. 21/428 plane pažymėtas 7A, pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kadangi šio statinio dalį įgijo sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai kaip savo valdė ne mažiau kaip dešimt metų.

Pareiškėja Klaipėdos miesto savivaldybė 2014-12-03 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5965-897/2014, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir pakeisti teismo 2014-05-29 sprendimą, pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti. Pareiškėja nurodė, kad remiantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 str. 3 d. 1 p. bei Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“, savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas iki 2015-01-01 turi būti perduotas savivaldybių nuosavybėn, taigi sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini), sprendimo priėmimo metu priklausė valstybei. Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-29 sprendimu buvo pažeisti valstybės, savivaldybės bei viešasis interesai.

                  Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-01-14 nutartimi pareiškėjos Klaipėdos miesto savivaldybės  prašymą tenkino ir atnaujino procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymą.

      Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-10 nutartimi suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės prašymą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5965-897/2014 pakeitimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad butai gyvenamajame name Tiltų g. 22, Klaipėdoje, taip pat žemės sklypas po gyvenamuoju namu ir po ginčo sandėliuku buvo privatizuoti - pareiškėjui A. Ž. nuosavybės teise po ginčo sandėliuku priklausė dalis žemės sklypo. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nėra ginčo sandėliuko statytojas, tačiau sandėliukas buvo skirtas bei tarnavo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butams – daugiabučio gyvenamojo namo butui skirta po dalį sandėliuko ir pareiškėjas daugiau kaip dešimt metų naudoja sandėliuko 1/10 dalį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys bei įrodymai patvirtina pareiškėjo A. Ž. nuodytas aplinkybes, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra du sandėliukų pastatai - iš Daržų gatvės pusės yra pastatas, kuriame yra pareiškėjo sandėliukas, išilgai Vežėjų gatvės yra kitas sandėlių pastatas. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė 2014-10-24 kreipėsi į VĮ Registrų centras su prašymu įregistruoti pagalbinį pastatą 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (registro įrašo Nr. 50/116981), tačiau VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014-12-01 sprendimu „Dėl daiktinių teisių registravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. (4.6.10.)RS-1551 prašymas netenkintas, kadangi pagal Registrų centre esančius statinio (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) duomenis, 1950-01-24 Klaipėdos miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 90 valstybės nuosavybe įregistruoti trys gyvenamieji namai; 1964-01-22 šiuo adresu buvo inventorizuoti ūkiniai pastatai, tačiau 1971-04-27 inventorizacijos metu nustatyta, kad šie ūkiniai pastatai nugriauti. Pasak pirmosios instancijos teismo, nurodytus faktinius duomenis patvirtina ir kadastro žemėlapis, kuriame akivaizdžiai matyti, jog žemės sklypo vietoje, kurioje remiantis 1964-01-22 inventorizacijos duomenimis buvo užfiksuotas 1957 metų ūkinis pastatas, pažymėtas 4I1p, jokio statinio nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto registre įregistruoto pagalbinio pastato, 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai yra 1970, o ūkinis pastatas 4I1p, inventorizuotas 1964-01-22 metais, kuris, kaip anksčiau nustatyta, yra nugriautas, statytas 1957 metais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, jog ginčo sandėliukas priklausė valstybei nuosavybės teise, ir nurodė, kad buvo pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį sandėliuko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. 21/428 plane pažymėtas 7A, pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

    Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-10 nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Apeliantė teigia, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas nesant įgyjamosios senaties sąlygų visumos. Nurodo, kad teismas susiejo buto valdymo teisę su jam skirtu pagalbiniu statiniu, konstatuodamas, jog pareiškėjas nebuvo ginčijamo sandėliuko statytojas, tačiau sandėliukas tarnavo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butams kaip pagalbinis statinys. Apeliantė pažymi, kad susiejus pareiškėjo teisę į sandėliuką su buto privatizavimo faktu, byloje ginčas turėjo būti ne dėl įgyjamosios senaties, o dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo apimties. Apeliantė nurodo, kad iš Klaipėdos apskrities archyvo 204-07-08 rašto Nr. (2.3.6)6R-493 matyti, kad ginčijami sandėliukai (duomenys neskelbtini) nebuvo privatizuoti. Šį faktą, apeliantės nuomone, pagrindžia ir 1992-03-31 Klaipėdos miesto tarybos sprendimas Nr. 52, kuriame nustatyta, jog visi senamiestyje esantys ūkiniai pastatai yra neprivatizuojami. Klaipėdos miesto savivaldybė nurodo, kad pažeistas ir kitas įgyjamosios senaties sąlygų visumos punktas – pareiškėjas neprižiūri statinio kaip savo turto, nes pagal 2015-02-15 atliktą patikrinimo aktą Nr. ATP2-80 nustatyta, kad statinys yra avarinės būklės (užkaltomis durimis, apaugęs žolėmis ir medeliais). Apeliantė teigia, kad avarinės būklės sandėliukas negalėjo būti valdomas pagal paskirtį ir pareiškėjo veiksmai neįregistruojant VĮ Registrų centre patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai vengė realaus fakto viešinimo. Klaipėdos miesto savivaldybė tvirtina, kad iki dabartinės formos ginčijamo sandėliuko atsiradimo jo vietoje buvo penki ūkiniai pastatai, kuriuos rekonstravus atsirado dabartinės formos sandėliukas. Kadangi dėl 1964-01-22 žemės sklypo plane užfiksuotų statinių priklausomybės valstybei ginčo nebuvo, todėl, valstybei atlikus viso statinių komplekso rekonstrukciją, valstybės nuosavybės teisė liko.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas A. Ž. prašo nutraukti apeliacinį procesą arba skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą terminą ir neprašant termino pratęsti, todėl apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas. A. Ž. pažymi, kad apeliantė įrodinėja aplinkybes, dėl kurių byloje ginčo nebuvo – pirmos instancijos teisme nebuvo sprendžiami sandėliuko privatizavimo klausimai. Nurodo, kad apeliantės teiginiai dėl to, kad ginčo pastatas atsirado rekonstavus anksčiau valstybei priklaususius pastatus, nepagrįsti, nes ginčo pastatas buvo pastatytas pagal individualų 1970 m. projektą, o ne rekonstravus anksčiau pastatytus pastatus. Pareiškėjas pažymi, kad Klaipėdos miesto savivaldybė nepateikė įrodymų, kad sandėlių pastatas būtų buvęs statytas iš valstybės lėšų, o byloje esantis 1974-04-12 valstybinės namų valdos raštas dėl namų valdos (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) inventorizavimo rodo, kad buvo siekiama inventorizuoti po kapitalinio remonto nurodytus namus, o ne pagal individualų projektą pastatytą naują sandėlių pastatą. Pareiškėjas nurodo, kad jo iniciatyva atlikti pastato kadastriniai matavimai, kurie užfiksuoti kadastre, paneigia apeliantės motyvą dėl to, kad ginčo pastatas nebuvo valdomas viešai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi fakto nustatymo (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

         Asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad ginčo sandėliukas, esantis prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nepriklauso valstybei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškėjo argumentus, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra du sandėliukų pastatai: iš Daržų gatvės pusės yra pastatas, kuriame yra pareiškėjos sandėliukas, o išilgai Vežėjų gatvės – kitas sandėlių pastatas. Inventorinėje techninėje kortelėje nurodytas ūkinio pastato ilgis, plotis ir tūris neatitinka ginčo pastato parametrų. Iš byloje esančios Inventorinės techninės kortelės matyti, kad kortelėje nurodytas ūkinio pastato ilgis ir tūris neatitinka ginčo pastato išmatavimų bei kitų duomenų. Be to, į bylą pateiktas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015-01-14 sprendimas dėl teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo paliktas galioti Klaipėdos filialo 2014-12-01 sprendimas Nr. (4.6.10)RS-1551. Centrinio registratoriaus sprendime nurodyta, jog 1964-01-22 prie gyvenamųjų namų, kurie buvo registruoti Klaipėdos m. DŽDT, remiantis 1950-01-24 Klaipėdos m. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 90, buvo inventorizuoti ūkiniai pastatai ir ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 4I1p, tačiau po 1971-04-27 atliktos inventorizacijos nustatyta, jog ūkiniai pastatai nugriauti. Tokius faktinius duomenis patvirtina ir kadastro žemėlapis, kuriame akivaizdžiai matyti, jog žemės sklypo vietoje, kurioje remiantis 1964-01-22 inventorizacijos duomenimis buvo užfiksuotas 1957 metų ūkinis pastatas, pažymėtas 4I1p, jokio statinio faktiškai nėra. Be to, nagrinėjant bylą nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruoto pagalbinio pastato, 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai yra 1970, o ūkinis pastatas 4I1p, inventorizuotas 1964-01-22 metais, kuris, kaip anksčiau nustatyta, yra nugriautas, statytas 1957 metais. Iš pagalbinio pastato 2013-08-20 kadastro duomenų bylos statinių išdėstymo plano ir vertinamo archyvinio 1964-01-22 žemės sklypo plano, kuriame išdėstyti statiniai, matyti, jog ūkinio pastato, statyto 1957 metais ir pagalbinio pastato, pastatyto 1970 metais lokalizacija (vieta) žemės sklypo ribose yra visiškai skirtinga ir netapati. Ginčo pastatas pastatytas 1970 metais, o ne 1957 metais. Tuo tarpu Klaipėdos miesto savivaldybės pateikti valdymo pagrindą patvirtinantys dokumentai yra susiję su 1957 metais, o ne 1970 metais statytu sandėliu. Konstatuotina, jog savivaldybė į bylą nepateikė pakankamų įrodymų, jog ginčo objektas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas.

Apeliantės teiginys, kad sandėliukas negalėjo būti  privatizuotas, nes 1992-03-31 Klaipėdos miesto tarybos sprendimas Nr. 52 nustato, kad visi senamiestyje esantys ūkiniai pastatai yra neprivatizuojami, atmestinas kaip nepagrįstas, nes kolegijos nuomone, pats savaime šis sprendimas neįrodo, jog ginčo pastatai priklausė valstybei ar savivaldybei: tai, kad tam tikri pastatai neprivatizuotini, nesant patikimų duomenų apie tai, kad jie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektas, savaime nepatvirtina jų priklausymo valstybei fakto.

Reikšminga byloje ir ta aplinkybė, jog 2005-04-29 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi pareiškėjui buvo perleista 116/1165 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), taigi žemės sklypas po sandėliuku pareiškėjo buvo privatizuotas. Parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus perėjo žemės sklypo pirkėjui (CK 6.395 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sandėliuko teisinio statuso pasikeitimas neaptartas – ginčo pastatas neperduotas pareiškėjo ir kitų žemės sklypą įsigijusių asmenų nuosavybėn. Tai leidžia teigti, jog valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu valstybė jokių pretenzijų į ant parduodamos žemės stovinčius sandėliukus neturėjo.

Byloje esančių duomenų pagrindu kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas A. Ž. sandėliuką valdė kaip savininkas -  rūpinosi jo išlaikymu,prižiūrėjo, nemanydamas, kad šio turto savininkas yra kitas fizinis ar juridinis asmuo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas A. Ž. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį sandėliuko, esančio (duomenys neskelbtini), pagrįsta. Byloje nėra pakankamai duomenų dėl ginčo sandėlio priklausymo valstybei nuosavybės teise. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, jog egzistuoja ir kitos sąlygos, būtinos taikyti įgyjamosios senaties institutą: valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas, nepertraukiamumas.  

Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

           Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-10 nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                    Alvydas Žerlauskas

Kolegijos teisėjai                                                                                                           Aušra Maškevičienė

                           Albina Pupeikienė