Civilinė byla Nr. e2A-452-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00729-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.;

2.6.10.2.4.1.; 2.6.11.5.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS ENERGIJA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-536-661/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS ENERGIJA“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei LESTO, kurios teises ir pareigas perėmė akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, dėl sutarčių nuostatų pripažinimo niekinėmis ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VILNIAUS ENERGIJA“ 2014 m. kovo 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) LESTO, kurios teises ir pareigas perėmė AB „Energijos skirstymo operatorius“, prašydama:

1.1.                      pripažinti 2013 m. gruodžio 30 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – 2013 m. gruodžio 30 d. sutartis) nuostatas (1.5, 3.2 punktus, priedą Nr. 1, priedo Nr. 3 4 punktą) ta apimtimi, kiek jomis įtvirtinta AB LESTO pareiga iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2014 metus supirkti ne maksimalų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“ (toliau – nutarimas Nr. 1051) 3.1 punkte nustatytą remtinos gamybos apimties (toliau – RGA) elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisę, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio);

1.2.                      pripažinti 2014 m. gruodžio 29 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – 2014 m. gruodžio 29 d. sutartis) nuostatas (1.5, 3.2 punktus, priedą Nr. 1, priedo Nr. 3 4 punktą) ta apimtimi, kiek jomis įtvirtinta AB LESTO pareiga iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2015 metus supirkti ne maksimalų Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1091 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2015 metams nustatymo“ (toliau – nutarimas Nr. 1091) 3.1 punkte nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisę, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio);

1.3.                      priteisti iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ 6 339 800 Eur nuostolių atlyginimą už 2014 metus;

1.4.                      priteisti iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ 4 371 900 Eur nuostolių atlyginimą už 2015 metus;

1.5.                      priteisti iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ naudai priteistą nuostolių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

1.6.                      priteisti iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė taip pat prašė:

2.1.                      išreikalauti iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ duomenis dėl reguliuojamų vartotojų faktinio elektros energijos poreikio 2014 bei 2015 metais ir visas elektros energijos įsigijimo 2014 ir 2015 metams sutartis tarp AB LESTO ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB (įskaitant padalinius Lietuvos elektrinė, Kauno hidroelektrinė ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė), elektros energijos importuotojų (nepriklausomų tiekėjų, prekiaujančių ne Lietuvoje pagaminta elektros energija), šių sutarčių vykdymo dokumentus (faktiškai įsigytų elektros energijos kiekių apskaitos dokumentus) ir AB LESTO elektros energijos įsigijimo kiekius ir kainas 2014 ir 2015 metais iš Nord Pool Spot biržos patvirtinančius dokumentus;

2.2.                      paskirsti teismo ekspertizę, kurią pavesti atlikti į teismo ekspertų sąrašą įrašytam ekspertui R. B., kuriam pateikti tokius klausimus:

2.2.1.                      Ar UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ galėjo patirti nuostolių dėl to, kad 2013 m. gruodžio 30 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartimis AB LESTO (dabar AB „Energijos skirstymo operatorius“) iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2014 ir 2015 metus supirko ne maksimalų nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik pagal AB LESTO vienašališkai nustatytus grafikus?

2.2.2.                      Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, kiek nuostolių UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ patyrė dėl to, kad 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartimis AB LESTO (dabar AB „Energijos skirstymo operatorius“) iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2014 ir 2015 metus supirko ne maksimalų nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik pagal AB LESTO vienašališkai nustatytus grafikus?

2.3.                      sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar: 

2.3.1.                      nutarimo Nr. 1051 3.1 punktas ta apimtimi, kiek nustatoma ne fiksuota, o maksimali kvota, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 2, 3 dalims, 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo, teisinio apibrėžtumo ir teisinio saugumo principams, konstituciniam tikslui derinti asmens ir visuomenės interesus reguliuojant ūkinę veiklą, konstitucinei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos garantijai, o taip pat Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – Elektros energetikos įstatymas) 74 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 6 punktui ir 19 straipsnio 2 daliai;

2.3.2.                      nutarimo Nr. 1051 5 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, kad visuomeninis tiekėjas reguliuojamų vartotojų elektros energijos poreikius tenkina ne visų pirma iš viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – VIAP) teikiančių elektros energijos gamintojų, o iš bet kurių elektros energijos rinkos dalyvių remiantis vien šiame nutarime neapibrėžtu ekonominio naudingumo kriterijumi, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalims, 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo, teisinio apibrėžtumo ir teisinio saugumo principams, konstituciniam tikslui derinti asmens ir visuomenės interesus reguliuojant ūkinę veiklą, konstitucinei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos garantijai, Elektros energetikos įstatymo 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai;

2.3.3.                      Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1216 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – nutarimas Nr. 1216) 2.4, 2.5 punktai ta apimtimi, kiek juose nenustatyta, kad visuomeninis tiekėjas, pirkdamas elektros energiją reguliuojamų vartotojų poreikio tenkinimui, pirmenybę teikia VIAP teikiantiems elektros energijos gamintojams, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, Elektros energetikos įstatymo 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 2 daliai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai;

2.3.4.                      Vyriausybės 2015 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1083 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2016 metams nustatymo“ (toliau – nutarimas Nr. 1083) 1 punktas ta apimtimi, kiek jame kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinės, inter alia (be kita ko), ieškovės UAB „Vilniaus energija“, nebepatvirtintos viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje teikiančiais asmenimis 2016 metams, ir šio Vyriausybės nutarimo 3 punktas, kuriame įtvirtinta, kad remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2016 metams nebenustatoma, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalims, 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo, teisinio apibrėžtumo ir teisinio saugumo principams, konstituciniam tikslui derinti asmens ir visuomenės interesus reguliuojant ūkinę veiklą, konstitucinei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos garantijai, o taip pat Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktui ir 19 straipsnio 2 daliai.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių ginčijamos nuostatos ta apimtimi, kiek jose įtvirtina atsakovės pareiga supirkti ne maksimalų nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik RGA elektros energijos techninį minimumą, ir teisė, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, todėl negalioja ab initio.

4.       Ieškovės teigimu, atsakovė savo veiksmais, t. y. primesdama ieškovei 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių ginčijamas nuostatas ir 2014 bei 2015 metais neįsipareigojusi supirkti iš ieškovės nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatyto RGA elektros energijos kiekio, kuris Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos apskaičiuotas ir nurodytas kaip atitinkantis Europos Sąjungos (toliau – ES) ir Lietuvos Respublikos teisėje nustatytus termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijus, o įsipareigojusi supirkti tik RGA elektros energijos techninį minimumą, kuris siekia vos 30–40 proc. nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatyto RGA elektros energijos kiekio, pažeidė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 102 straipsnį. Atsakovė reguliuojamų vartotojų poreikiui tenkinti privalėjo supirkti visą nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą RGA elektros energiją 2014 bei 2015 metams.

5.       Tokios primestos 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių ginčijamos nuostatos vertintinos kaip atsakovės piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, nes jos sukuria sąlygas atsakovei vietoje ieškovės RGA elektros energijos reguliuojamų vartotojų poreikiams tenkinti pasirinkti kitą elektros energijos šaltinį, taip diskriminuojant ieškovę ir pažeidžiant vartotojų interesus. Atsakovė, užimdama dominuojančią padėtį visuomeninio elektros energijos tiekimo Lietuvos Respublikoje rinkoje, formuoja savo reguliuojamų vartotojų poreikiams tenkinti skirtos elektros energijos portfelį visai kitaip nei buvo numatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) ir tokiu būdu diskriminuoja ieškovę.

6.       Atsakovė pasinaudojo ieškovės priklausomumu, nes būtent atsakovei, kaip visuomeniniam tiekėjui, pagal Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916, (toliau – VIAP aprašas) yra pavesta supirkti RGA elektros energiją iš termofikacinių elektrinių, o parduodant RGA elektros energiją ne atsakovei, ieškovė negaus visų jos būtinų sąnaudų padengimo. Atsakovė taip pat pasinaudojo neatidėliotinais ieškovės poreikiais, nes ieškovė privalėjo pasirašyti sutartis iki metų pabaigos tam, kad jai būtų teikiama valstybės parama (VIAP lėšomis). Tokiu būdu atsakovė primetė ieškovei nenaudingas sutarčių sąlygas, kurios turi būti pripažįstamos negaliojančiomis ab initio.

7.       Atsakovės primestos 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių ginčijamos nuostatos ta apimtimi, kiek jose įtvirtinta atsakovės pareiga iš ieškovės supirkti ne maksimalų nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisė, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, pažeidžia imperatyvias teisės aktų nuostatas, todėl yra kvalifikuotinos kaip neteisėti atsakovės veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio prasme, dėl kurių atsakovei taikytina civilinė atsakomybė. 

8.       Ieškovė patyrė tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, kurių nebūtų patyrusi, jeigu atsakovė, sudarydama 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartis, būtų elgusis pagal visų teisės aktų reikalavimus ir įsipareigojusi 2014 ir 2015 metais supirkti maksimalų nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą RGA elektros energijos kiekį. Tiesioginių ir netiesioginių nuostolių dydis nurodytas ieškovės 2017 m. sausio 20 d. pažymos Nr. 098-10-922 prieduose Nr. 1 ir Nr. 2, o tiesioginių nuostolių skaičiavimai patikrinti ir patvirtintas jų teisingumas eksperto M. N. 2017 m. vasario 7 d. papildomoje pažymoje.

9.       Atsakovė AB LESTO, o vėliau jos teises ir pareigas perėmusi AB „Energijos skirstymo operatorius“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, netenkinti ieškovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad teisiškai nereikšmingi ieškovės argumentai dėl 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių prieštaravimo žemesnės nei įstatymai galios teisės aktams, nes pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies formuluotę negalioja ir yra niekinis sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Be to, vienas teisės aktas, kuriuo ieškovė grindžia 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių negaliojimą (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymas Nr. 1-219 „Dėl elektros energijos supirkimo iš bendrųjų šilumos ir elektros energijos gamintojų taisyklių patvirtinimo“) nuo 2015 m. liepos 4 d. negalioja, o tai reiškia, jog 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu. Dėl 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių galimo prieštaravimo direktyvoms atsakovė atkreipė dėmesį, kad tai nėra tiesiogiai taikomi dokumentai. Be to, direktyvų įgyvendinimo klausimas nepatenka į konstitucinės justicijos kompetencijos ribas. 

10.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas galėtų atitikti tik 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių prieštaravimas įstatymams, tačiau šios sutartys jiems neprieštarauja. Nei Energetikos įstatymas, nei Elektros energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas neįpareigoja Vyriausybės priimti sprendimų, kad konkrečia apimtimi būtų remiama elektros energijos termofikacinėse elektrinėse gamyba, todėl ieškovės argumentai, jog nutarimai Nr. 1051 ir Nr. 1091 bei jais vadovaujantis sudarytos 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartys prieštarauja šiems įstatymams, yra visiškai nepagrįsti.

11.       2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartys taip pat neprieštarauja ir Konkurencijos įstatymui, nes Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) niekada netyrė atsakovės veiklos ginčijamu aspektu ir dėl to nėra priėmusi nutarimo, kuriame būtų konstatuota, jog atsakovė pažeidė Konkurencijos įstatymo nuostatas. Priešingai, Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 1S-27/2015 (toliau – 2015 m. kovo 19 d. nutarimas) nutraukė tyrimą pagal ieškovės pareiškimą, nes konstatavo, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir VKEKK poįstatyminiais teisės aktais nustatytas VIAP sąrašas bei mokėjimų už šias paslaugas teisinis reguliavimas neteikia privilegijų atskiriems elektros energijos gamintojams, dėl kurių kiti toje pačioje rinkoje veikiantys elektros energijos gamintojai atsidurtų nepalankesnėje konkurencinėje padėtyje. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-596-858/2016, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl piktnaudžiavimo įtaka rinkoje, priimtame sprendime konstatavo, kad „Lietuvos energijos gamyba“, AB taikė pagrįsto dydžio kainas ir nenustatė jos dominavimo rinkoje.

12.       Iš ieškovės pateiktų procesinių dokumentų galima suprasti, kad vienas iš 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių negaliojimo pagrindų yra esminė šalių nelygybė, tačiau CK nenustatytas toks sandorių negaliojimo pagrindas.

13.       Nėra aišku, kokios rūšies civilinę atsakomybę ieškovė prašo taikyti – sutartinę ar deliktinę.

14.       Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji būtent dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) patyrė kokių nors nuostolių, nes teisės aktai nenustato atsakovės pareigos supirkti visą ieškovės pagamintą elektros energiją. Ieškovė galėjo parduoti perteklinę elektros energiją biržoje, o jeigu to nepadarė, turi prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius. Be to, ieškovė neįrodė prašomo priteisti nuostolių dydžio (10 711 700 Eur), kurį grindžia prieštaringais, neišsamiais ir neobjektyviais įrodymais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ ieškinį atmetė.

16.       Įvertinęs VIAP teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad įstatymų nuostatos suteikia teisę Vyriausybei tvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą, nustatyti jų teikimo tvarką bei nustatyti energetikos įmonėms įpareigojimus teikti viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančias paslaugas. Būtent VIAP apraše, kuris 2013 metais buvo keičiamas ir kuris taikomas visiems elektros energijos rinkos dalyviams, yra VIAP sąrašas (7 punktas), paslaugų teikimo tvarka, įpareigojimai teikti paslaugas, paslaugų teikimo kompensavimo tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad VIAP veikimo esmė – reikiamų lėšų už VIAP surinkimas VKEKK nustatyta kaina iš visų vartotojų ir šių surinktų lėšų (subsidijų) perskirstymas, remiant įvairias VIAP aprašo 7.1–7.9 punktuose nurodytas reikmes. Teismo vertinimu, kadangi Vyriausybė nustato viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančių paslaugų teikimo tvarką, tarp jų ir reikalavimus mokėjimams už VIAP, todėl ji turi teisę priskirti energetikos veiklą vykdančioms įmonėms viešuosius interesus atitinkančius įpareigojimus bei nustatyti tokių įpareigojimų apimtį ir taikymo ribas (Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 2 dalis).

17.       Teismas nustatė, kad nutarimu Nr. 1051, įsigaliojusiu 2013 m. lapkričio 24 d., buvo nustatyta maksimali remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo visose elektrinėse Lietuvoje apimtis 2014 metais – 700 GWh (2013 metais buvo 800 GWh), tačiau minimalūs (ar privalomi supirkti) RGA elektros energijos kiekiai nebuvo nustatyti. Nutarimo Nr. 1091 3 punktu patvirtinta remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2015 metams – 600 GWh. Nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytos maksimalios kvotos, nes vartojama lingvistinė konstrukcija „ne daugiau kaip“. Ieškovei nutarimo Nr. 1051 3.1 punktu nustatyta bendra kvota 2014 metams – ne daugiau kaip 402,57 GWh (2013 metais buvo 428,65 GWh), o nutarimo Nr. 1091 3.1 punktu – ne daugiau kaip 327,61 GWh.

18.       Vyriausybė 2013 m. gruodžio 18 d. priėmė VIAP aprašo pakeitimus, po kurių įsigaliojimo tarp šalių buvo sudaryta 2013 m. gruodžio 30 d. sutartis, kurios tam tikros nuostatos ginčijamos šioje byloje ir kuria ieškovė įsipareigojo visada pirmumo teise termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 planuojamą gaminti (pageidaujamą) RGA kiekį pasiūlyti pirkti atsakovei (pagal teisės aktų reikalavimus), o atsakovė įsipareigojo iš ieškovės pirkti visą termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 techniniu gamybos minimumu, t. y. mažiausiu galimu elektros energijos teikimu į tinklą režimu, kuriuo pajėgi dirbti elektrinė, dažniausiai užtikrinančiu termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 efektyvią kogeneraciją, pagamintą elektros energijos kiekį baziniu, t. y. kiekvieną valandą nekintančiu, generuojamos galios grafiku nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 15 d. (vėliau terminas pratęstas iki 2014 m. kovo 31 d.) bei nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. šildymo sezono metu, ir tai sudaro apie 12 GWh elektros energijos iš termofikacinės elektrinės Nr. 2 ir apie 158 GWh iš termofikacinės elektrinės Nr. 3 (tai teisės aktuose nenumatyti reikalavimai, kuriuos 2013 m. gruodžio 30 d. sutartimi papildomai prisiėmė atsakovė). 2013 m. gruodžio 30 d. sutartyje taip pat buvo nustatyta, kad atsakovė, atsižvelgdama į ekonominį naudingumą, vertina galimybes įsigyti papildomą ieškovės siūlomą parduoti RGA, o atsakovei atsisakius pirkti RGA, ieškovės siūlomą (pageidaujamą) gaminti termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3, ieškovė įgyja teisę atsakovės atsisakytą nupirkti elektros energijos kiekį parduoti elektros biržoje (pagal teisės aktų reikalavimus).

19.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2014 m. sausio 30 d. raštu informavo atsakovę, jog, jos nuomone, atsakovė privalo supirkti visą termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3 pagamintą RGA elektros energijos kiekį, bei pateikė atsakovei siūlymus atitinkamai pakeisti 2013 m. gruodžio 30 d. sutarties sąlygas, tačiau atsakovė 2014 m. vasario 28 d. raštu su tuo nesutiko.

20.       Teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 m. gruodžio 29 d. sutarties, kurios tam tikros nuostatos taip pat ginčijamos šioje byloje, sąlygos iš esmės yra identiškos kaip ir šalių sudarytos 2013 m. gruodžio 30 d. sutarties, skiriasi tik superkamos elektros energijos apimtys. Įvertinęs 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių ir nutarimų Nr. 1051 bei Nr. 1091 turinį, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamos šių sutarčių nuostatos kildinamos iš nutarimų Nr. 1051 bei Nr. 1091 5 punktų, kuriuose yra nurodyta, jog šių nutarimų 1 punktuose nurodyti asmenys, t. y. VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytą paslaugą teikiantys gamintojai, remtinos elektros energijos kiekį, neviršydami nutarimuose nurodytų apimčių, šildymo sezono metu gamina pagal visuomeninio tiekėjo (atsakovės) pareikštą ir su konkrečiu gamintoju suderintą poreikį, siekiant užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuojant nutarimų 1 punktuose nurodytų gamintojų (įskaitant ir ieškovės) ir užtikrinant Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė visas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su elektros energijos gamintojais, kurie teikia analogišką VIAP, kaip ir ieškovė.

21.       Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog atsakovė šildymo sezono, prasidėjusio 2014 m. lapkričio mėnesį, metu atsisakė supirkti RGA elektros energiją iš ieškovės termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 net ir tuo atveju, kai elektros energijos kaina biržoje buvo ženkliai didesnė nei 15,9 ct/kWh. VIAP aprašo 7.2–7.4 punktuose minimos elektrinės, kurios elektros energiją tiekia ne į atsakovės skirstomąjį elektros tinklą, o į kitų operatorių tinklus, įskaitant UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, gaunamas užmokestis už parduotą elektros energiją (pvz., atsakovei ją perkant iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinės elektrinės Nr. 3) sudaromas iš dviejų dalių, vieną kurių sumoka atsakovė, o kitą – VIAP lėšų administratorius. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, įsigydama elektros energiją, privalo užtikrinti, jog (buitinių) vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, todėl atsakovė, atsižvelgdama į nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 nuostatas, nurodančias elektros energiją pirkti ekonomiškai naudingiausiu (vartotojams) būdu, UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinės elektrinės Nr. 3 elektros energijos supirkimo kainą 2014 metais (29,07 ct/kWh), iš jos atėmusi pastoviųjų sąnaudų dalį (~ 5 ct/kWh), o ne VKEKK nustatytą metinę rinkos kainą (15,9 ct/kWh) lygino su elektros biržos kainomis ir, šioms esant mažesnėms už 29,07 ct/kWh, įsigijo ją elektros biržoje, taip sutaupydama dalį VIAP lėšų.

22.       Teismas nustatė, kad atsakovė 2014 m. I ketv. elektros energiją biržoje įsigijo vidutine 15,4 ct/kWh kaina, t. y. pigiau nei galėjo įsigyti iš ieškovės ar kitų analogiškų elektrinių. Prekiaujant su visais remtinos elektros energijos gamintojais, gaminančiais termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, per 2014 m. I ketv. buvo sutaupyta beveik 64 mln. Lt, iš jų beveik 41 mln. Lt dėl sumažėjusio pagaminamo / perkamo elektros kiekio iš minėtų gamintojų, bendrų VIAP lėšų, palyginti su 2013 m. I ketv., o tai sudarys galimybę VKEKK nustatyta tvarka mažinti VIAP kainą 2015 metams visiems šalies vartotojams. Būtent tokiu būdu yra užtikrinamas nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 įtvirtinto įpareigojimo pirkti elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu įgyvendinimas.

23.       Įvertinęs VIAP aprašo 121.2 ir 212.3 punktų nuostatas, teismas nurodė, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti supirkti dalį ar visą remtiną energijos kiekį, pagamintą ieškovės termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3. Atsakovė, vadovaudamasi teisės aktais, turėjo teisę pati nuspręsti dėl reikalingo įsigyti RGA elektros energijos kiekio apimties visuomeninių (savo) vartotojų poreikiams ir, apsisprendusi dėl RGA elektros energijos kiekio apimties, derinti šį poreikį su konkrečiu gamintoju. Todėl su gamintojais sudarytose sutartyse atsakovė turėjo teisę susitarti supirkti ne maksimalų remtinos elektros energijos kiekį, o techninio minimumo režimu pagamintą remtiną elektros energijos gamybos apimtį baziniu grafiku, ir ne tada, kai ieškovės norimas patiekti RGA elektros energijos kiekis viršija vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius, bet siekiant užtikrinti vartotojų, kuriems elektros energijos kainos yra reguliuojamos, poreikiams tenkinti reikalingos elektros energijos apimties įsigijimą ekonomiškai naudingiausiu būdu, perkant pasirinktinai iš gamintojų, elektros energijos biržoje ar kitų gamintojų ar tiekėjų.

24.       Atsižvelgiant vien į ekonominio naudingumo kriterijų, atsakovė galėjo nepirkti elektros energijos iš VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.2–7.4 punktuose minimų elektrinių, jei šių galutinė supirkimo kaina, nustatyta VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. nutarime Nr. 03-706 „Dėl elektros energijos supirkimo kainų iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų 2014 metams nustatymo“, būtų buvusi didesnė už kainas elektros biržoje. Tačiau atsakovė atliko kompleksinius vertinimus ir atsižvelgė į pačių elektrinių būtinuosius šilumos poreikio užtikrinimo ir efektyvios kogeneracijos užtikrinimo reikalavimus, kurie užtikrinami šioms elektrinėms dirbant minimaliu apkrovimu (techniniu minimumu) bei atsakovei superkant elektros energiją šaltuoju metų laiku net tuomet, kai elektros energijos kainos biržoje buvo mažesnės nei elektros energijos įsigijimo iš termofikacinių elektrinių kaina. Teismas sprendė, jog atsakovė, įsigydama ne visą nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą maksimalų remtinos elektros energijos gamybos kiekį, bet nupirkdama techninio minimumo režimu pagamintą elektros energijos kiekį, o papildomą kiekį nupirkdama Nord Pool biržoje, veikė akivaizdžiai ekonomiškai naudingiausiu būdu.

25.       Dėl konkurencijos pažeidimų teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamu atveju prekės (paslaugos) rinka apibrėžtina kaip visuomeninio elektros energijos tiekimo rinka. Vadovaujantis Energetikos įstatymo, Elektros energetikos įstatymo, nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 bei 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarčių nuostatomis, akivaizdu, kad ieškovė, teikdama VIAP ir parduodama termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3 pagamintą RGA elektros energiją, o atsakovė ją supirkdama, veikė ne kaip visuomeninis elektros energijos tiekėjas ieškovės elektros įrenginiams visuomeninio elektros energijos tiekimo rinkoje, tačiau kaip ieškovės teikiamų VIAP paslaugų, t. y. termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3 pagamintos RGA elektros energijos, pirkėjas ir rinka čia turėtų būti apibrėžta kaip VIAP elektros energetikos sektoriuje teikimo rinka.

26.       Atsakydamas į ieškovės argumentus, kad atsakovė užima dominuojančią padėtį rinkoje ir kad piktnaudžiauja šia savo padėtimi, nes diskriminuoja ieškovę (elektros energijos poreikius tenkina supirkdama „Lietuvos energijos gamyba“, AB priklausančioje Lietuvos elektrinėje, o ne ieškovės elektrinėse pagamintą RGA elektros energiją), teismas nurodė, jog ieškovės termofikacinės elektrinės Nr. 2 ir Nr. 3, palyginti jas su Lietuvos elektrine, teikia visiškai skirtingas paslaugas, nes jos teikia VIAP apraše 7.2 punkte nurodytas paslaugas, o Lietuvos elektrinė teikia VIAP aprašo 7.3 ir 7.4 punktuose nurodytas paslaugas (nutarimai Nr. 1051 ir Nr. 1091). „Lietuvos energijos gamyba“, AB užtikrina kitas energetinės sistemos funkcijas ir dirba atsižvelgdama į perdavimo sistemos operatoriaus LITGRID AB keliamus elektros sistemos valdymo uždavinius ir funkcijas, o ne į tarp atsakovės ir ieškovės suderintą poreikį.

27.       Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad pagal Elektros energetikos įstatymo, kurio nuostatos laikytinos specialiosiomis Konkurencijos įstatymo nuostatų atžvilgiu, 65, 66 straipsnius būtent VKEKK atlieka elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje ir didelę įtaką elektros rinkoje turintiems asmenis užkirsti kelią piktnaudžiauti įtaka. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad būtų priimtas toks VKEKK sprendimas. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 19 d. nutarimas nutraukti tyrimą pagal ieškovės pareiškimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-596-858/2016 paneigia ieškovės argumentus dėl konkurencijos pažeidimo.

28.       Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovės teiginiai, jog atsakovė, vykdydama visuomeninio tiekėjo ir skirstomojo tinklo operatoriaus funkcijas jai išduotoje licencijoje nurodytos teritorijos ribose, padarė konkurencijos teisės pažeidimus, yra nepagrįsti ir nėra teisinio pagrindo atsakovės vykdomų visuomeninio tiekėjo ir skirstomojo tinklo operatoriaus funkcijų įgyvendinimą vertinti kaip neteisėtą veiką ir tuo pagrindu reikalauti nuostolių atlyginimo. Be to, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartys ar atskiros jų nuostatos yra niekinės ir negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad šios sutartys prieštarauja ieškovės nurodytiems įstatymams.

29.       Įvertinęs ieškovės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatyta ne fiksuota, o vien maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta kvota prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Teismo vertinimu, Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ne įpareigoja, o suteikia teisę Vyriausybei nustatyti elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą ir tokio supirkimo tvarką, o Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenustato jokių termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijų ar privalomojo paslaugų, pripažintinų atitinkančioms viešuosius interesus, sąrašo, o tik suteikia teisę Vyriausybei nustatyti, kurios iš nurodytųjų paslaugų tam tikru laikotarpiu pripažintinos viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje (toliau – Direktyva 2004/8/EB), kuri nuo 2014 m. birželio 1 d. nebegalioja, leido, tačiau neįpareigojo valstybių narių remti (skatinti) gamintojų, gaminančių elektros energiją termofikaciniu būdu. 

30.       Teismas nustatė, kad atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo laikotarpiu buvo perkama elektros energija, pagaminta Lietuvos gamintojų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, arba pagaminta ne Lietuvoje, o importuota, t. y. buvo laikomasi pareigos saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Iš Energetikos įstatymo nuostatų vienareikšmiškai matyti, kad termofikacijos skatinimo tvarka ir sąlygos, taip pat valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principai, kainų nustatymo metodikos yra Vyriausybės ir VKEKK kompetencija. Energetikos įstatymas, Elektros energetikos įstatymas bei Šilumos ūkio įstatymas neįpareigoja Vyriausybės priimti sprendimų, kad konkrečia apimtimi būtu remiama elektros energijos termofikacinėse elektrinėse gamyba, todėl ieškovės nurodyti Vyriausybės nutarimai neprieštarauja ir negali prieštarauti šiems įstatymams. Visų ginčijamų Vyriausybės nutarimų pakeitimų, priimtų 2013 metų pabaigoje, pagrindinis tikslas buvo užtikrinti, kad elektros energijos kaina visuomeniniams (reguliuojamiems, buitiniams) elektros energijos vartotojams nedidėtų. Visuomeniniam tiekėjui (atsakovei) perkant elektros energiją iš gamintojų, kuriems nėra taikomas skatinimas, t. y. nemokamos VIAP lėšos, bei perkant elektros energiją už mažesnę nei nustatyta VKEKK įsigijimo kainą, elektros energijos pirkimui skirtų lėšų taupymas lemia mažesnę elektros energijos kainą ateities laikotarpiais galutiniams reguliuojamiems elektros energijos vartotojams. Tai reiškia, kad Vyriausybė, priimdama ginčijamus nutarimus, vykdė konstitucinę pareigą derinti tam tikrų asmenų ir visuomenės interesus bei sureguliavo ūkinę termofikacinių elektrinių, visuomeninio elektros energijos tiekėjo veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

31.       Teismas pažymėjo, kad nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nebuvo sumažinta ar panaikinta RGA elektros energijos gamybos kvota. Atsakovei, kaip visuomeniniam tiekėjui, buvo nustatyta pareiga, siekiant užtikrinti, kad elektros energija būtų perkama ekonomiškai naudingiausiu reguliuojamiems vartotojams būdu, elektros energiją pirkti iš visų galimų šaltinių, atsižvelgiant ne tik į kainą, bet ir į ekonominį naudingumą (pvz., VIAP lėšų panaudojimą). Vyriausybės 2012–2016 metų programoje buvo nustatytas prioritetas siekti elektros energijos kainos vartotojams sumažinimo, šilumos ir elektros gamybos termofikacinėse elektrinėse skatinimą numatant tik ten, kur tai ekonomiškai pagrįsta. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. spalio 14 d. įsakyme Nr. 1-256 „Dėl elektrinių, kurioms nustatoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis, sąrašo ir remtinos elektros energijos gamybos apimties ir masto 2012 metais ir prognozių nustatymo“ (toliau – įsakymas Nr. 1-256) buvo numatytas tik prognozuojamas termofikaciniu režimu pagamintos elektros energijos kvotų dydis 2014 metams. Ieškovė jau ir anksčiau galėjo pastebėti bendras remiamos elektros energijos supirkimo iš termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinių mažėjimo tendencijas ir apimtis. Vyriausybė, priimdama ginčijamus nutarimus, veikė išimtinai pagal jai Elektros energetikos įstatyme suteiktus įgaliojimus, jų neviršijo, o įgyvendino Konstitucijos ir įstatymų jai nustatytas teises. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

32.       Dėl ieškovės patirtų nuostolių teismas padarė išvadą, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos prašomi priteisti galbūt patirti nuostoliai atsirado būtent dėl atsakovės kaltės, nes teisės aktai nenustatė atsakovei pareigos supirkti visą ieškovės pagamintą elektros energiją, o ieškovė turėjo teisę parduoti perteklinę elektros energiją savo nuožiūra biržoje. Taigi ieškovė galbūt patyrė nuostolius ne dėl atsakovės kaltės, o dėl savo pačios aplaidumo, nepasinaudodama kitu elektros energijos kompensavimo būdu. Be to, teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina prašomų priteisti nuostolių dydžio, nes nėra aišku, ar nuostolių apskaičiavimo lenteles pasirašę A. G. ir V. J. turi tinkamą kvalifikaciją atlikti nuostolių apskaičiavimą. Nėra dokumentų, patvirtinančių, kad M. N. yra kompetentingas asmuo atlikti ekspertinį vertinimą, todėl kyla pagrįsta abejonė dėl jo parengtų dokumentų pagrįstumo. Be to, M. N. 2017 m. vasario 7 d. pažymoje nėra detalaus nuostolių apskaičiavimo, neaišku, kokius ieškovės 2014–2015 metų finansinius dokumentus jis turėjo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

33.       Ieškovė UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškovės pirmosios instancijos teismui pareikštus reikalavimus tenkinti. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat pareiškė šios nutarties 2.2 ir 2.3 punktuose nurodytus prašymus, kurie buvo pareikšti ir pirmosios instancijos teismui, t. y. skirti teismo ekspertizę ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti pirmosios instancijos teismui nurodytų teisės aktų (Vyriausybės nutarimų) dalių konstitucingumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1.                      Teismas sprendime neteisingai įvertino VIAP teisinį reguliavimą ir jo veikimo principus, todėl nepagrįstai nustatė, kad ginčijamos sutarčių nuostatos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad Vyriausybei suteikti neriboti įgaliojimai nustatyti ir keisti VIAP tvarką, be to, teismas sprendime įvertino ne visą reguliavimą, o tik fragmentiškas jo dalis. Vertinant ginčui aktualų VIAP teisinį reguliavimą sistemiškai, o ne pavienes jo dalis, turėtų būti konstatuota, kad sutarčių nuostatos dėl neapibrėžtų kvotinės elektros energijos kiekių supirkimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kurios nustato, kad iš ieškovės ir kitų termofikacinių elektrinių turi būti superkamas konkrečiu dydžiu apibrėžtas fiksuotas kvotinės elektros energijos kiekis per metus, nes tik toks supirkimo modelis atitinka: 1) termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijus; 2) teisėtų lūkesčių apsaugos principą; 3) visuomeninio tiekėjo veiklos principus; 4) būtinųjų sąnaudų padengimo principą. 

33.2.                      2013 m. lapkričio 11 d. Energetikos ministerija apskaičiavo RGA elektros energijos kiekį ieškovės termofikacinėms elektrinėms Nr. 2 ir Nr. 3 2014 metams ir nurodė, kad tik viso šio RGA elektros energijos kiekio privalomas supirkimas atitinka ES ir Lietuvos teisėje nustatytus termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijus (tokios pačios nuomonės laikėsi ir VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. O3-705 nustatydama 2014 metų visuomeninės kainos viršutines ribas). Šis Energetikos ministerijos apskaičiuotas optimalus termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 RGA elektros energijos kiekis buvo patvirtintas Vyriausybės nutarimo Nr. 1051 3.1 punktu kaip maksimalus RGA elektros energijos kiekis. Todėl ginčijamos sutarčių nuostatos ta apimtimi, kiek įtvirtinta atsakovės pareiga supirkti ne maksimalų nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 termofikacinėms elektrinėms Nr. 2 ir Nr. 3 nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 RGA elektros energijos techninį minimumą, kuris siekia vos 30–40 proc. maksimalaus nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatyto RGA elektros energijos kiekio, ir teisė, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, prieštarauja Direktyvos 2004/8/EB 7 straipsniui, Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 5 daliai ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-219 patvirtintų Elektros energijos supirkimo iš bendrųjų šilumos ir elektros energijos gamintojų taisyklių (toliau – Supirkimo taisyklės) 7 punktui.

33.3.                      RGA elektros energija visoms termofikacinėms elektrinėms ankstesniems nei 2014 metams visada buvo nustatoma konkrečiu kiekiu metams, o ne techninio minimumo ar maksimalios ribos dydžiu. Iki 2014 metų visuomeninis tiekėjas iš ieškovės visada supirkdavo ne techninį minimumą, bet visą Energetikos ministerijos termofikacinėms elektrinėms Nr. 2 ir Nr. 3 apskaičiuotą RGA elektros energijos kiekį. Įsakymo Nr. 1-256 1.1 punkte buvo nustatyta, kad 2014 metais iš termofikacinių elektrinių iš viso bus supirkta 700 GWh RGA elektros energijos. Nei apie mažesnį nei 700 GWh, o tuo labiau apie tik techninio minimumo apimtimi numatomą supirkimą nebuvo nurodoma. Taigi akivaizdu, kad buvo formuojama politika, jog turėtų būti superkama būtent 700 GWh RGA elektros energijos (ir ieškovės teisėtas lūkestis buvo, kad atsakovė supirks būtent tokį kiekį), o ne iki 700 GWh, kaip tai po to nusprendė padaryti atsakovė, taip iš esmės keisdamas valstybės institucijų politiką, suformuotą teisės aktuose. Tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui bei įsakymo Nr. 1-256 1.1 punktui.

33.4.                      VIAP aprašo 111.1 ir 121.1 punktuose bei nutarimo Nr. 1051 5 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad vartotojai, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, turi teisę pirmiausia vartoti elektros energiją, pagamintą teikiant VIAP aprašo 7.1–7.3 punktuose nurodytas paslaugas, o gamintojai, teikiantys nurodytas paslaugas, turi pareigą pirmiausia tenkinti vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius. Atitinkamai ši nuostata taikoma ir vice versa, t. y. visais atvejais visuomeninis tiekėjas visuomeninio tiekėjo vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius tenkina pirmiausia įsigydamas VIAP teikiančių gamintojų pagamintą visą RGA elektros energiją, neviršijančią vartotojų poreikių, o jeigu visos pagamintos RGA elektros energijos apimtis viršija reguliuojamų vartotojų poreikius, tarpusavyje nediskriminuojant VIAP teikiančių gamintojų turėjo supirkti iš kiekvieno iš jų vienodai proporcingai mažesnį RGA elektros energijos kiekį. Taigi visuomeninis tiekėjas turėjo teisę atsisakyti supirkti visą pagamintą RGA elektros energiją iš gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2, 7.3 punktuose nurodytas paslaugas, tik tuo atveju, kai šių gamintojų norima patiekti elektros energijos apimtis viršijo vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius. Atitinkamai visuomeninis tiekėjas turėjo teisę vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikiams tenkinti pirkti elektros energiją iš kitų gamintojų, tiekėjų ar biržoje tik tada, kai viso vartotojų poreikio nepatenkino VIAP aprašo 7.2, 7.3 punktuose nurodyti gamintojai. Taigi ginčijamos sutarčių nuostatos prieštarauja VIAP aprašo 121.1 punktui ir nutarimo 1051 5 punktui.

33.5.                      VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. O3-706 nustatė ieškovės elektrinėse termofikaciniu būdu pagamintos elektros energijos supirkimo kainas darydama prielaidą, kad iš ieškovės bus supirktas visas nutarimu Nr. 1051 patvirtintas RGA elektros energijos kiekis. Analogišku būdu kainos buvo nustatytos ir 2015 metams. Šios supirkimo kainos atspindi ieškovės elektrinių būtinąsias sąnaudas 2014 ir 2015 metais, todėl šios sąnaudos gali būti padengtos tik tada, jei visa RGA elektros energija realizuojama už nustatytą supirkimo kainą. Jeigu supirkimo apimtis mažėja, o supirkimo kaina nedidėja, ieškovė patiria nuostolius. Taigi ginčijamos sutarčių nuostatos neužtikrina ieškovės būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo ir lemia ieškovės nuostolius. Be to, ginčijamos sutarčių nuostatos prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – Direktyva 2009/72/EB) 3 straipsnio 2 daliai, Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 4 daliai, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 6.263 straipsnio 1 daliai ir VKEKK 2011 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3-123 patvirtintos Elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kainos nustatymo metodikos (toliau – Metodika) 7 punktui.

33.6.                      Teismas sprendime neteisingai įvertino atsakovės atliktus konkurencijos teisės ir nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 pažeidimus, kadangi atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Teismas netinkamai apibrėžė rinką, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dėl ieškovės diskriminavimo. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalimi, Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 28, 41 ir 53 dalimis, 43 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsniu, 46 straipsnio 1 dalimi, 67 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad du skirtingi elektros tiekimo būdai (nepriklausomas ir visuomeninis elektros energijos tiekimas) negali būti tarpusavyje pakeičiami, prekės (paslaugos) rinka apibrėžtina kaip visuomeninio elektros energijos tiekimo rinka, kurioje veikia asmenys, turintys visuomeninio tiekėjo licencijas. Teisės doktrina išskiria būtent elektros energijos tiekimo rinką su tam tikromis galimomis jos subrinkomis, tačiau neišskiria teismo nurodytos VIAP teikimo ar panašios prekės rinkos. Teismo nurodyto prekės rinkos apibrėžimo (VIAP teikimo rinka) nėra ir Europos Komisijos priimtuose sprendimuose. Net ir pačiame nutarime Nr. 1051 daroma nuoroda būtent į visuomeninį tiekėją, o ne į kuriuos nors VIAP teikimo rinkos dalyvius (pirkėjus), taigi šiame nutarime atsakovė aiškiai įvardinama kaip visuomeninis tiekėjas, o ne VIAP teikimo rinkos pirkėjas. Kita vertus, net jei rinka turėtų būti apibrėžiama kaip VIAP teikimo rinka, kurioje atsakovė veikia kaip VIAP pirkėja, tai nepaneigia aplinkybės, jog atsakovė užima dominuojančią padėtį, nes ji neabejotinai yra didžiausia veikianti pirkėja šioje rinkoje. 

33.7.                      Be to, teismas apskritai nepasisakė dėl geografinės prekės rinkos, kuri apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Pagal VKEKK pateikiamą informaciją atsakovei išduota licencija teikti visuomenių elektros energijos tiekimo paslaugas iš esmės beveik visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus nedideles teritorijas, kuriose elektros energiją turi teisę tiekti kiti visuomeninio elektros energijos tiekėjo licenciją turintys asmenys. Kadangi elektros energija yra vienoda prekė nepriklausomai nuo to, kurioje geografinėje Lietuvos Respublikos vietovėje yra įsikūręs vartotojas, todėl šiuo atveju galime kalbėti apie ne siauresnę geografinę teritoriją nei Lietuvos Respublika. Be to, geografinė rinka negali būti platesnė nei Lietuvos Respublikos teritorija, nes gretimos užsienio teritorijos negali būti tinkami pakaitalai vartotojams gauti elektros energiją visuomeninio elektros energijos tiekimo būdu, kadangi jokie užsienio subjektai neturi visuomeninio tiekėjo licencijos Lietuvoje. Todėl rinka nagrinėjamu atveju apibrėžtina kaip visuomeninio elektros energijos tiekimo Lietuvos Respublikoje rinka.

33.8.                      Teismas apskritai nevertino, ar atsakovė užima dominuojančią padėtį rinkoje, nors šios aplinkybės yra esminės siekiant nustatyti, ar nebuvo atlikti konkurenciją pažeidžiantys veiksmai, t. y. ar atsakovės veiksmai gali būti laikomi piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Akivaizdu, kad atsakovė, turinti VKEKK išduotą išskirtinę visuomeninio tiekėjo licenciją, leidžiančią tik jai parduoti elektros energiją reguliuojamiems elektros energijos vartotojams VKEKK nustatytomis kainomis, yra dominuojanti ir vienintelė elektros pirkėja visuomeninio tiekėjo licencijoje nurodytoje teritorijoje esantiems vartotojams, nepasirinkusiems nepriklausomo elektros energijos tiekėjo. Kadangi atsakovė užima maždaug 97 proc. rinkos dalį visuomeninio elektros energijos tiekimo rinkoje, ji atitinka Konkurencijos įstatyme įtvirtintą dominavimo prezumpciją (užimama rinkos dalis 40 proc. ir daugiau). Tai reiškia, kad atsakovė užima dominuojančią (iš esmės monopolinę) padėtį visuomeninio elektros energijos tiekimo Lietuvos Respublikos rinkoje. Tuo atveju, net jei egzistuotų tam tikras didesnis paslaugų pakeičiamumas buitinių vartotojų atžvilgiu ir prekės (paslaugos) rinka galėtų būti apibrėžiama plačiau, t. y. kaip elektros energijos tiekimo Lietuvos Respublikoje rinka, atsakovė net ir šioje rinkoje užima dominuojančią padėtį, nes ji tiekia elektros energiją net 1,577 mln. klientų visoje Lietuvoje, t. y. pagal VKEKK informaciją, 2012 metais atsakovė užėmė apie 44 proc. elektros energijos tiekimo rinkos.

33.9.                      Teismas kainų lyginimui nepagrįstai taikė galutinę ieškovei už elektros energiją mokamą kainą (29,07 ct/kWh), o ne atsakovės pagal sutartis mokamą kainą – 15,9 ct/kWh. Kainos skirtumas tarp VKEKK nustatytos (29.07 ct/kWh) ir sutartyse su atsakove nurodytos (15,9 ct/kWh) apmokamas gamintojams visai kito juridinio asmens t. y. paskirtojo VIAP lėšų administratoriaus (BALTPOOL UAB) kitos sutarties tarp ieškovės ir BALTPOOL UAB pagrindu. Atsakovė, biržos kainą lygindama su galutine ieškovei už elektros energiją mokama kaina (29,07 ct/kWh), ignoravo VIAP sistemoje aiškiai apibrėžto valstybės institucijoms, paslaugų teikėjams, mokėtojams priskirtų teisių bei pareigų atribojimo principą, t. y. ėmėsi visos energetikos politikos formavimo funkcijos. Visa VIAP sistema buvo sukurta būtent tam, kad būtų skatinamas kaip VIAP apibrėžtų paslaugų kūrimas, nagrinėjamu atveju – energijos gamyba kogeneracinėse elektrinėse. Jeigu palyginimui būtų naudota sutarčių kaina, teismas būtų padaręs išvadą, kad atsakovė iš kitų gamintojų ir iš biržos pirko už brangesnę kainą, o tai reiškia nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 pažeidimą.

33.10.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad „Lietuvos energijos gamyba“, AB negali būti lyginama su ieškove dėl skirtingos prigimties teikiamų paslaugų, nes padarė esminę klaidą, sumaišydamas elektros energijos gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nurodytas paslaugas, pareigas ir šių paslaugų teikimo specifiką su atsakovės, kaip elektros energijos supirkėjos iš tokių gamintojų, pareigomis. Nors teisės aktai būtent VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nurodytiems gamintojams nustato skirtingus pagrindus, dėl kurių skiriama RGA, tačiau elektros energijos pardavimo, o tuo labiau elektros supirkimo kriterijai yra vienodi. Dėl to atsakovės, kaip vienintelės tokios rūšies elektros energijos pirkėjos, pareigos ir teisės ir VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytų paslaugų teikėjų ir 7.3 punkte nurodyto paslaugų teikėjo atžvilgiu yra vienodos. VIAP aprašo 7.2 ir 7.2 punktuose nurodytos paslaugos savo technine ir ekonomine prasme yra analogiškos, todėl ieškovė negali būti diskriminuojama ne tik tų subjektų, kurie teikia VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas, bet ir tų, kurie teikia 7.3 punkte nurodytas paslaugas atžvilgiu, t. y. atsakovė energiją iš „Lietuvos energijos gamyba“, AB turi supirkti vadovaudamasi tais pačiais kriterijais kaip ir supirkdama energiją iš termofikacinių elektrinių, įskaitant ir ieškovę. Nepaisant formalaus VIAP paslaugų skirtumo, tiek ieškovė, tiek ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB gamina elektros energiją, kuri perduodama į tą patį elektros perdavimo tinklą ir galiausiai patiekiama vartotojams, kuriems visiškai nesvarbu, kokią ir kur pagamintą elektros energiją vartoti. Kadangi šios elektros energijos supirkimui taikomi tie patys reikalavimai ir energija yra naudojama tai pačiai paskirčiai, t. y. parduodama vartotojams, šių paslaugų pirkimui turi būti taikomos analogiškos sąlygos ir jos negali būti tarpusavyje supriešinamos.

33.11.                      Teismas privalėjo lyginti, kokiu kiekiu ir už kokią kainą kvotinė elektros energija buvo perkama iš „Lietuvos energijos gamyba“, AB ir iš ieškovės. Kadangi „Lietuvos energijos gamyba“, AB kaina buvo dvigubai didesnė už ieškovės gamintos elektros kainą, tai iš „Lietuvos energijos gamyba“, AB 2014 ir 2015 metais turėjo būti nupirkta daug mažiau elektros energijos nei iš ieškovės, tačiau atsakovė veikė priešingai, iš „Lietuvos energijos gamyba“, AB 2014 ir 2015 metais supirkdama beveik 100 proc. nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytos kvotos. Atsakovė diskriminavo ieškovę tiek susijusio asmens „Lietuvos energijos gamyba“, AB (atsakovė ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB priklauso „Lietuvos energija“, UAB įmonių grupei), tiek ir užsienyje pagamintos energijos gamintojų, balansavimo energijos tiekėjų, tiek ir kitų kogeneracinių elektrinių, teikiančių tas pačias paslaugas kaip ir ieškovė, atžvilgiu, tačiau teismas apskritai to nevertino, nors ieškovė prašė atlikti tokį įvertinimą. Iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė 2014 ir 2015 metais vykdė pirkimus aiškiai diskriminuodama remiamus gamintojus tarpusavyje, nes nesivadovavo mažiausios kainos kriterijumi – iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinės elektrinės Nr. 3 supirko mažiausią procentinį kiekį nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytos kvotinės elektros energijos, nors jos kaina buvo pati mažiausia iš visų remiamų gamintojų.

33.12.                      Teismo sprendime nurodoma aplinkybė, kad atsakovė savo veiksmais sutaupė VIAP lėšas, yra nepagrįsta, nes, viena vertus, VIAP lėšų administravimo, skirstymo ar taupymo funkcija nėra priskirta atsakovei, o kita vertus, išvada apie tariamai pasiektą naudą vartotojams yra nepagrįsta, nes atsakovė, pirkdama ne VIAP energiją, už ją tikėtinai sumokėjo daug daugiau nei būtų kainavusi iš ieškovės įsigyta energija. 2014 metais šildymo sezono metu 1 421 val. sutartyje su ieškove nurodyta supirkimo kaina buvo mažesnė nei elektros biržoje. Tai reiškia kad atsakovė 1 421 val. 2014 metais pirko brangiau nei galėjo pirkti iš ieškovės, o vartotojams pirkimo sąnaudos buvo 1 119 582 Eur didesnės nei galėjo būti. 2015 metais atsakovė 943 val. pirko brangiau nei galėjo pirkti iš ieškovės, o vartotojams pirkimo sąnaudos buvo 515 375 Eur didesnės nei galėjo būti. Atsakovė nėra pateikusi jokių duomenų, už kokią kainą pirko balansavimo elektros energiją iš „Lietuvos energijos gamyba“, AB, tačiau egzistuoja didelė tikimybė, kad ši kaina buvo dar didesnė nei elektros kaina biržoje. M. N. yra aiškiai pažymėjęs, kad nuo 2014 metų pradėta taikyti nauja VIAP tvarka yra nenaudinga vartotojams.

33.13.                      Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 19 d. nutarimas nutraukti tyrimą pagal ieškovės pareiškimą nepaneigia ieškovės argumentų dėl konkurencijos teisės pažeidimo, nes jis nesusijęs su nagrinėjama byla, kadangi Konkurencijos tarybos tyrimo objektas buvo ne atsakovės veiksmai, o teisinis reguliavimas ir jo suderinamumas su konkurencijos teise. Faktas, kad tyrimas dėl konkrečių teisės aktų atitikties konkurencijos teisei buvo nutrauktas, savaime nereiškia, jog atsakovės veiksmuose nebuvo konkurencijos teisės pažeidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-596-858/2016 yra pasisakyta ne dėl atsakovės, o dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB veiksmų, todėl nurodytoje byloje konstatuotos aplinkybės taip pat neturi esminės reikšmės šioje byloje sprendžiant, ar atsakovė nepažeidė konkurencijos teisės ir neatliko kitų neteisėtų veiksmų.

33.14.                      Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nuostolius patyrė dėl savo pačios neveikimo, t. y. kad atsakovės veiksmuose nėra kaltės dėl atsiradusių ieškovės nuostolių. Ieškovė dėjo visas įmanomas pastangas išvengti nuostolių (2014 metais kreipėsi tiek į VKEKK, tiek ir į Energetikos ministeriją), tačiau to nebuvo įmanoma padaryti dėl ne nuo ieškovės priklausančių aplinkybių, nes nė viena valstybės institucija nesiėmė jokių veiksmų, kad išspręstų susidariusią situaciją.

33.15.                      Teismas neįvertino, kad ieškovė negalėjo elektros energijos parduoti biržoje, o net jei būtų pardavusi, tai nebūtų padengę būtinųjų sąnaudų. Nors VIAP aprašo 121.2 ir 121.3 punktai nustato galimybę ieškovei RGA elektros energiją parduoti nebūtinai atsakovei ir vis tiek gauti VIAP lėšas, tai vis tiek neužtikrina ieškovės būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo ir lemia ieškovės nuostolius dėl to, kad, pirma, atsakovės nesupirktą RGA elektros energiją ieškovė gali neturėti galimybių realizuoti rinkoje, nes kiti tiekėjai neturi pareigos supirkti RGA elektros energijos, antra, net ieškovei pardavus atsakovės nesupirktos RGA elektros energijos dalį rinkoje kitiems tiekėjams ar biržoje, ieškovei vis tiek nebūtų užtikrintas visų VKEKK nustatytų būtinųjų sąnaudų padengimas, nes tokiam pardavimui būtų taikomos VIAP aprašo 121.2, 121.3, 121.4, 121.5 punktų ir Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 (toliau – nutarimas Nr. 1157) patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo (toliau – VIAP lėšų administravimo aprašas) 23.4, 23.5 punktų sąlygos, pagal kurias VIAP lėšos būtų išmokamos tik tada, jei dėl techninių ar technologinių priežasčių buvo būtina elektros energijos gamyba, o tai jau subjektyvus vertinimas, atliekamas post factum.

33.16.                      Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jos nuostoliai atsirado dėl atsakovės kaltės, nes nagrinėjamu atveju atsakovės kaltė apskritai neturi būti vertinama dėl to, jog pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį kaltė yra preziumuojama. Pagal generalinio delikto doktriną, kuria ieškovė remiasi šioje byloje, vien žalos įrodymo faktas savaime suponuoja ir asmens veiksmų, kuriais buvos sukelta žala, neteisėtumą, ir jo kaltę, o žalą padaręs asmuo privalo įrodyti aplinkybes, dėl kurių jo atsakomybė negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-23/2005, 2013 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-386/2013). Šiuo atveju tai reiškia, kad jei nustatomas ieškovės nuostolių faktas ir dydis, tai kartu reiškia, jog atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu buvo neteisėti ir pasižymėjo kalte.

33.17.                      Teismo sprendime nepasisakyta dėl esminės šalių nelygybės (CK 6.228 straipsnis), o tai sudaro savarankišką pagrindą ginčijamas sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis. Nors ieškovė 2013 m. gruodžio 23 d. pateikė atsakovei suderinti ateinančių kalendorinių metų RGA elektros energijos supirkimo mėnesinius kiekius kiekvienam šildymo sezono mėnesiui, tačiau iš tikrųjų ieškovė neturėjo ūkio subjektų civiliniuose santykiuose įprastos galimybės derėtis dėl sudaromo sandorio nuostatų, kadangi atsakovė, kuriai pavesta supirkti RGA elektros energija iš termofikacinių elektrinių, pasinaudojo neatidėliotinais ieškovės poreikiais iki metų pabaigos sudaryti sutartis, nes priešingu atveju jai nebūtų teikiama valstybės parama per VIAP lėšas, ir tuo, kad ieškovė buvo iš esmės priklausoma nuo atsakovės, nes ieškovei nesutikus su atsakovės sąlygomis, atsakovė galėjo apskritai atsisakyti sudaryti sutartį su ieškove, taip lemdama ieškovei nuostolius dėl neparduotos elektros energijos. Ieškovė neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik pasirašyti atsakovės primestas nesąžiningas sutarčių sąlygas, o tai reiškia, kad buvo apribotas sutarties laisvės principas.

33.18.                      Pagal ginčijamas nesąžiningai primestas sutarčių nuostatas atsakovė įsipareigojo supirkti tik 30–40 proc. nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatyto elektros energijos kiekio ir nustatė sau nevaržomą teisę papildomai supirkti iš atsakovės RGA elektros energiją virš techninio minimumo, tokiu būdu atsakovė sau suteikė absoliutų pranašumą prieš ieškovę, nes ieškovė pagal VIAP aprašą yra įpareigota visų pirmą RGA elektros energiją pasiūlyti atsakovei, tačiau joks protingas ir apdairus žmogus laisva valia tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010).

33.19.                      Nors teismas posėdžio metu įpareigojo atsakovę pateikti konkrečius duomenis ir informaciją, atsakovė dalies duomenų nepateikė (nepateikė sutarčių su „Lietuvos energijos gamyba“, AB, sudarytų 2014 ir 2015 metams tiek dėl RGA elektros energijos, tiek dėl balansavimo elektros energijos) išimtinai dėl savo apsisprendimo, motyvuodama tuo, kad tai nesusiję su byla, nes teikiamos skirtinguose VIAP aprašo punktuose nustatytos paslaugos, nors šias sutartis atsakovė tikrai turi, nes pati jas sudarė. Jeigu atsakovė manė, kad ieškovės prašomos išreikalauti sutartys yra nesusijusios su nagrinėjama byla, šiuos argumentus atsakovė turėjo išdėstyti tuo metu, kai teismas sprendė, ar tenkinti ieškovės prašymą dėl duomenų išreikalavimo, tačiau teismui priėmus procesinį sprendimą šiuos duomenis išreikalauti, turėjo vykdyti tokį teismo įpareigojimą, o teismas jau būtų sprendęs, ar pateikti duomenys aktualūs bylai. Atsakovė sąmoningai nepateikė nurodytų sutarčių, nes žinojo, kad jos pagrįstų ieškovės poziciją byloje, t. y. kad atsakovė diskriminavo ieškovę „Lietuvos energijos gamyba“, AB atžvilgiu, pirkdama iš šios įmonės daugiau elektros energijos nei iš atsakovės ir už didesnę kainą. Teismo sprendime nepagrįstai netaikyta contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklė (atsakovės atsisakymas pateikti konkrečius dokumentus turėtų būti vertinamas jos nenaudai), nors atsakovės veiksmai sąmoningai nepateikiant teismo reikalautų dokumentų turėtų būti vertintini būtent pagal šią taisyklę, t. y. turėjo būti laikoma, kad nepateikti duomenys įrodo pačias atsakovei nepalankiausias aplinkybes ginčo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010, 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

33.20.                      Teismo sprendime neteisingai įvertinti ieškovės nuostolių dydį ir priežastinį ryšį pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, įskaitant ir nepriklausomos valstybinės institucijos – VKEKK sprendimai, aiškiai įrodantys ieškovės patirtų nuostolių faktą, nors, ieškovės skaičiavimais, nuostolių suma yra didesnė už nurodytą VKEKK. Teismas savo pozicijos, kuri yra kitokia nei ieškovės pateikti įrodymai, nepagrindė jokiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas 2016 m. sausio 11 d. nutartimi buvo sustabdęs bylos nagrinėjimą būtent iki tol, kol VKEKK priims nutarimą dėl ieškovės šilumos bazinės kainos dedamųjų patvirtinimo 2016–2021 metams, nes, kaip nurodyta minėtoje teismo nutartyje, VKEKK apskaičiavus susidariusius nuostolius, gali būti iš dalies išspręstas ginčas šioje byloje. VKEKK 2016 m. spalio 14 d. priėmė nutarimą Nr. O3-318, kuriame pripažino, kad ieškovė 2014 metais patyrė 2,499 mln. Eur tiesioginių nuostolių iš kvotinės elektros energijos gamybos (pažymos 25 l.). Nors VKEKK 2016 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. O3-318 ieškovė yra apskundusi administraciniam teismui, šio VKEKK nutarimo galiojimas nėra sustabdytas ir ginčo dėl tiesioginių nuostolių 2014 metais dydžio bei pripažinimo fakto administracinėje byloje nėra. Todėl teismas turėjo įvertinti šią informaciją, tačiau to nepadarė. Svarbu tai, kad ieškovei faktiškai buvo kompensuota tik nedidelė dalis patirtų ir VKEKK apskaičiuotų nuostolių, nes ieškovei III bazinė kaina (nors ir nustatyta laikotarpiui nuo 2016 iki 2021 metų) buvo taikoma tik apytiksliai 4 mėnesius, kadangi nuo 2017 metų kovo mėnesio pabaigos ieškovė nebėra licencijuota šilumos tiekėja Vilniaus mieste.

33.21.                      Teismas nepagrįstai abejoja A. G., V. J. ir M. N. kvalifikacija ir kompetencija. A. G. ir V. J. yra ieškovės darbuotojai, šios aplinkybės suprantamos iš 2017 m. sausio 20 d. pažymos Nr. 008-10-922. Abu šie asmenys yra ieškovės specialistai, kurių veikla betarpiškai susijusi su ieškovės finansų apskaita ir energetika. Be to, V. J. betarpiškai dalyvavo ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje. Jeigu teismui kilo klausimų ar abejonių dėl V. J. ir / ar A. G. kvalifikacijos ar pareigybių, jis privalėjo pašalinti prieštaravimus, neaiškumus ir abejones, šiuos aspektus patikslinti, tačiau teismas tokių abejonių nekėlė. Iki pat priimant sprendimą teismas nekvestionavo ir M. N. kompetencijos ar pateiktų dokumentų pagrįstumo. Teismui kartu su 2015 m. lapkričio 17 d. patikslintu prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo pateikta M. N. biografija, pagrindžianti šio asmens kompetenciją energetikos klausimais.

33.22.                      Teismas, nepaisydamas to, kad ieškovė yra pateikusi pakankamus ir nenuginčytus įrodymus dėl patirtų nuostolių ir jų atsiradimo priežasčių, nustatė, jog ieškovė dėl atsakovės veiksmų nepatyrė nuostolių. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nėra pateikusi duomenų, jog jos patirti nuostoliai atsirado dėl atsakovės veiksmų, nes ieškovė pateikė argumentus, įrodančius, kad atsakovės veiksmai buvo nesuderinami su teisės aktų nuostatomis, atsakovė diskriminavo ieškovę, be to, jos veiksmai negalėjo būti pateisinami jokiu ekonominiu naudingumu. Ieškovė pateikė paaiškinimus bei įrodymus, kad atsakovės veiksmai lėmė ieškovės nuostolių atsiradimą ir tokie veiksmai buvo neteisėti. Priešingų įrodymų, t. y. įrodymų, kad ieškovė nepatyrė nuostolių dėl atsakovės primestų sutarčių nuostatų ir atsakovės veiksmų sprendžiant, kiek energijos pirkti iš ieškovės, nagrinėjamoje byloje nėra.

33.23.                      Skundžiamame teismo sprendime apskritai nemotyvuotas procesinis sprendimas neskirti ekspertizės ieškovės patirtiems nuostoliams ir jų priežastims įvertinti. Kadangi atsakovė kėlė ieškovės pateiktų skaičiavimų pagrįstumo klausimą, kritikavo specialisto M. N. atliktą ekspertinio pobūdžio vertinimą, ieškovė 2017 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą skirti ekspertizę. Tai reiškia, kad byloje buvo kilęs ginčas dėl ieškovės patirtų nuostolių ir jų priežasčių, kurioms įvertinti reikalingos specialios žinios, todėl ieškovė prašė paskirti nepriklausomą teismo ekspertą šioms aplinkybėms ištirti, tačiau teismas, nagrinėdamas bylą, nusprendė ekspertizės neskirti. Teismo nurodyti argumentai, kuriais abejojama M. N. atliktu vertinimu, būtent ir pagrindžiančia, kad teismas byloje turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą paskirti ekspertizę, nes nusprendė nesiremti į bylą pateiktais ekspertinio pobūdžio rašytiniais įrodymais, kurie nebuvo paneigti jokiais kitais rašytiniais įrodymais, t. y. jokiu ekspertiniu tyrimu, kuriame būtų padarytos kitokios išvados. Esant tokioms aplinkybėms, tam, kad teismas galėtų pagrįstai nesivadovauti į bylą pateiktu ekspertinio pobūdžio rašytiniu įrodymu, byloje privalėjo būti paskirta ekspertizė. Tik esant atliktai ekspertizei, teismas būtų galėjęs padaryti pagrįstas išvadas dėl M. N. tyrimo turinio.

33.24.                      Teismas nepagrįstai atsisakė pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad teismui nekyla abejonių dėl esamo reguliavimo, kad konkretūs teisės aktai buvo priimti pagal suteiktus įgaliojimus, nors tas pats teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi buvo nusprendęs kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to paties reguliavimo, įtvirtinto Vyriausybės nutarimuose Nr. 1051, Nr. 1215, Nr. 1216 ir Nr. 1157, teisėtumo. Tokie teismo argumentai prieštarauja jo paties 2015 m. birželio 17 d. nutartyje išdėstytiems argumentams. Šis nenuoseklumas ir nelogiškumas turėjo būti pašalintas kreipiantis į Konstitucinį Teismą su pakartotiniu prašymu. Kadangi pirminis kreipimasis dėl nepakankamos teisinės argumentacijos, o ne dėl teisinės problemos nebuvimo nebuvo priimtas, tai neatėmė teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, jeigu nustatyti trūkumai, trukdę priimti kreipimąsi, pašalinami. 2016 m. lapkričio 17 d. ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ir papildytu prašymu, kuriame pašalinti Konstitucinio Teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendime nurodyti trūkumai. Kadangi dar 2015 m. birželio 17 d. nutartyje teismas nustatė, kad byloje taikytinų teisės aktų teisėtumas yra abejotinas, pagal Konstitucijos 110 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnio 3 dalį jis negalėjo vadovautis šiais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017).

33.25.                      Ginčui aktualiu metu teisinis reguliavimas aiškiai nustatė privalomą termofikacijos, kaip efektyvaus ir ekologijos principus atitinkančio energijos gamybos būdo, skatinimą ir VIAP kriterijus. Toks reguliavimas buvo nustatytas ir Direktyvos 2004/8/EB 7 straipsnyje. Nurodyta direktyva galiojo priimant Nutarimą Nr. 1051, taigi jau vien ši aplinkybė buvo pakankama tam, kad būtų kreiptasi dėl nutarimų Nr. 1051, Nr. 1215, Nr. 1216 ir Nr. 1157 teisėtumo. Atsakovė vietoj to, kad pirktų energiją, pagamintą termofikaciniu būdu iš ieškovės, pirko energiją iš „Lietuvos energijos gamyba“, AB, kuri veikia ne termofikaciniu režimu ir naudoja neatsinaujinantį kurą. Teisinis reguliavimas, kuris suteikė atsakovei teisę vietoje ekologiškai ieškovės pagamintos energijos įsigyti energiją, kuri buvo pagaminta daug labiau teršiant aplinką, yra nesuderinamas su Direktyva 2004/8/EB.

33.26.                      Vyriausybės ketinimai, užfiksuoti travaux preparatoires (parengiamuosiuose teisės aktų priėmimo darbuose), patvirtina skundžiamų nuostatų prieštaravimą Konstitucijai. 2013 m. lapkričio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1051 projekto derinimo pažymoje nurodytos įvairių institucijų pateiktos pastabos ir pasiūlymai, tačiau šio teisės akto projekto rengėjai nė į vieną iš nurodytų pastabų ir pasiūlymų, kuriuose nurodomas galimas prieštaravimas Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms, neatsižvelgė. Ginčijamus teisės aktus Vyriausybė priėmė vadovaudamasi to paties teisinės galios lygmens aktu – Vyriausybės nutarimu patvirtintu VIAP aprašu ir netgi energetikos ministro įsakymu, kuris teisės aktų hierarchijoje yra žemesnės galios teisės aktas, o tai visiškai nėra suderinama su konstituciniu teisinės valstybės principu. Šios aplinkybės, o taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos šiam Vyriausybės nutarimo projektui bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1083 projektui pateiktos iš esmės nepalankios išvados tik patvirtina tai, jog ginčijamų Vyriausybės aktų pakeitimo tikslas apskritai negali būti vertinamas kaip aiškus ir suprantamas.

33.27.                      Vyriausybė pažeidė konstitucinius imperatyvus bei įstatymus, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Vyriausybė, nenustatydama konkretaus RGA kvotos dydžio, o nutarime Nr. 1083 apskritai nebenustatydama jokio kvotos dydžio, savaime pažeidė konstitucinės ir ordinarinės teisės nuostatas, nes nei Konstitucijoje, nei įstatymuose Vyriausybei nėra suteikta teisė tvirtinti maksimaliu galimu dydžiu apibrėžtą kvotą ar apskritai nepatvirtinti jokios kvotos, priešingai, Vyriausybei nustatyta pareiga iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. tvirtinti tik konkrečiu fiksuotu apimties dydžiu apibrėžtą kvotą.

33.28.                      Maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta kvota bei remtinos elektros energijos gamybos apimčių nebenustatymas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis kompleksinis, universalus konstitucinis principas suponuoja Vyriausybės pareigą, atsižvelgiant į būtinybę veiksmingai naudoti elektros energiją ir šilumą generuojančius pajėgumus, aiškiai nustatyti elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą ir tvarką, nustatant aiškiai apibrėžtą RGA kvotą, kuri suponuoja teisinį tikrumą ir teisinį aiškumą tiek VIAP teikėjai ieškovei, tiek ir vartotojams. Ieškovės argumentacija pagrindžiama ir reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytomis eksperto ataskaitoje, kurioje yra įvertinamas realus scenarijus, jog visi elektros gamybos nuostoliai ateityje būtų perkelti į šilumos kainą, kurią moka vartotojai. Ieškovės argumentus papildo ir eksperto pažymoje nurodyta išvada, jog nuo 2016 metų atsisakius supirkti remtiną elektros energiją iš kogeneracinių elektrinių, nebebus įmanoma ieškovei, kaip ir kitoms kogeneracinėms elektrinėms, ne tik padengti 2016 metais patiriamas elektros energijos gamybos šaltinių išlaikymo sąnaudas, bet ir neleis nors iš dalies kompensuoti ir 2014 bei 2015 metais patirtų nuostolių, susidariusių dėl remtinos elektros energijos nesupirkimo. Tuo būtų sudarytos prielaidos paneigti konstitucinį bendros tautos gerovės siekį. Šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip teisiškai nereikšmingos, kadangi Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus prireikus tirti bylos sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes.

33.29.                      Iš atsakingo valdymo principo kyla reikalavimas nustatyti aiškias ir bent tam tikrą protingai prognozuojamą laiką nekintančias kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos supirkimo kvotų taikymo taisykles ir konkrečius terminus, kuriems šios kvotos bus taikomos. Atsakingo valdymo principas reikalauja, kad ginčijamų Vyriausybės aktų turinys privalo būti toks, kad juose įtvirtintas teisinis reguliavimas tarnautų bendrai tautos gerovei, valstybės ir visuomenės interesams ir jo atitiktis Konstitucijai būtų neabejotina, nepaneigtų Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių. Todėl Vyriausybės sprendimų poveikis visuomenės ir valstybės interesams, valstybės energetikos ūkio ir ekonominei raidai turi būti vertinamas ilgalaikėje perspektyvoje. Šiuo atsakingo valdymo principo aspektu nėra pateisinami Vyriausybės staigūs politiniai sprendimai, kuriais RGA kvota nustatoma jau ne kaip konkrečiu dydžiu apibrėžta, o kaip maksimaliai galima apimtimi apibrėžta kvota, juo labiau nebenustatoma jokia kvota. Šiuo aspektu kyla pagrįstas klausimas, ar Vyriausybė gali nepažeisdama atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitų konstitucinių principų ne tik staiga, neprognozuojamai pakeisti kvotą iš konkrečiu dydžiu nustatytos į abstrakčiai maksimalia apimtimi nustatytą kvotą, bet ir, pavyzdžiui, numatyti, jog remtinos elektros energijos gamybos apimtis ateinantiems kalendoriniams metams iš viso gali būti nenustatoma.

33.30.                      Ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad jos kogeneracinėms elektrinėms nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1083 bus taikomos tokios paramos priemonės, kurios atitiks ES ir Lietuvos teisėje nustatytus termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijus ir garantuos visų būtinųjų sąnaudų kompensavimą. Atitinkamai ieškovės teisėtas lūkestis buvo, kad Vyriausybės nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1083 bus nustatyta fiksuota, o ne maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta kvota. Lietuvos teisėkūros institucijos suteikė ieškovei pakankamą pagrindą manyti, kad šios suteiktos aiškiai apibrėžto dydžio kvotos garantijos bus tęstinės, o tai reiškia, kad teisėti lūkesčiai susiformavo tada, kai valdžios institucijos savo teisės aktais įtikino ieškovę, jog ji, atitikdama teisės aktų nustatytas sąlygas, gaus tam tikrą naudą, kuri nebus panaikinta, ir nepatirs nepagrįstų, nenumatytų suvaržymų. Todėl Vyriausybė privalėjo gerbti ir išlaikyti teisinio apibrėžtumo situaciją, nes būtent teisinio apibrėžtumo turinio vienas iš esminių elementų yra pagrįstas tikėjimas arba teisėti lūkesčiai, kaip draudimas pernelyg dažnai keisti įstatymus, verslo sąlygas, kadangi asmuo, veikdamas tam tikru momentu, turi būti tikras, jog ir toliau teisinių santykių reglamentavimas iš esmės nepasikeis.

33.31.                      Nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1083 nuostatos teisine prasme ydingos dėl to, kad jos neatitinka konstitucinio teisinio tikrumo principo, t. y. suformuluotos nuostatos dėl maksimaliu galimu dydžiu apibrėžtos kvotos bei kvotos nustatymo atsisakymo apskritai akivaizdžiai nebeatitinka aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, pavyzdžiui, Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, kurios suformavo ieškovės teisėtą lūkestį, o taip pat ankstesnių poįstatyminių teisės aktų nuostatų, kuriomis nustatytos konkretaus dydžio kvotos, todėl tai suformavo ieškovei teisinio netikrumo būseną.

33.32.                      Maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta kvota ir apskritai nebenustatoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis yra nesuderinama su konstitucine pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Ekonominio naudingumo kriterijus negali būti vertinamas kaip lygiavertis konstitucinei pareigai tausoti gamtą. Vyriausybė, priimdama nutarimus Nr. 1051 ir Nr. 1083, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį privalėjo šią veiklą reguliuoti taip, kad paisytų Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų. Vyriausybė ginčijamuose aktuose privalėjo nustatyti tokį remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimties teisinį reguliavimą, kad valstybė šioje srityje užtikrintų vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

33.33.                      Įstatymų leidėjas nenubrėžė jokių naujų kogeneracinės elektros energijos supirkimo kvotų nustatymo kriterijų, gairių, o Vyriausybė, staiga nustatydama maksimaliu dydžiu apibrėžtas kvotas, elgėsi visiškai savavališkai, voliuntaristiškai, todėl Vyriausybės nutarimo Nr. 1051 3.1 punkto nuostatos neproporcingai apriboja pačią ieškovės teisės esmę. Ieškovės teisė veikti energetikos ūkio sektoriuje buvo iš esmės apribota, t. y. ši teisė apskritai buvo paneigta, nutarimo Nr. 1083 3 punkte įtvirtinant nuostatą, jog remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2016 metams iš viso nebenustatoma, o šio nutarimo 1 punkte nebenustatant ieškovės, kaip VIAP elektros energetikos sektoriuje teikiančio asmens 2016 metais. Vyriausybė turi konstitucinius įgaliojimus savo aktais nustatyti energetikos ūkio srityje veikiančių subjektų veiklos sąlygas, konkretų remtinos elektros energijos gamybos dydį kalendoriniams metams, tačiau negali staiga, be jokio konstitucinio ar įstatyminio pagrindo, nustatyti abstrakčias, konkrečiai neapibrėžtas kvotos apimtis ar iš viso nenustatyti ir neapibrėžti remtinos elektros energijos gamybos apimčių, kadangi tokiomis taikomomis priemonėmis Vyriausybė įsikiša į šioje energetikos srityje veikiančių subjektų teisių esmę. Tai, kad VIAP teikėjas be jokio teisinio pagrindo pasikeitimų iš esmės staiga tampa nebe VIAP teikėju, nes visuomeninis tiekėjas nebėra įpareigotas iš jo supirkti jokio konkretaus energijos kiekio, negali būti konstituciškai pateisinama.

33.34.                      Konstituciniai imperatyvai nustato draudimą valstybei nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti netinkamos sąlygos. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Todėl tai, kad, kaip yra konstatuota eksperto ataskaitoje, VIAP biudžeto sąnaudų sumažinimas turėtų daug neigiamų pasekmių, negali būti pateisinama konstitucinių asmens ir visuomenės interesų reguliuojant ūkinę veiklą derinimo bei konstitucinės ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos garantijos požiūriu. Šiuo požiūriu negali būti pateisinta ir eksperto pažymoje nurodyta aplinkybė, jog nuo 2016 metų atsisakius supirkti remtiną elektros energiją iš kogeneracinių elektrinių, nebebus kompensuoti 2014 bei 2015 metais patirti nuostoliai, susidarę dėl remtinos elektros energijos nesupirkimo.

33.35.                      Ginčijami Vyriausybės aktai, kuriais įtvirtinamas reguliuojamų vartotojų poreikių tenkinimas iš bet kurio gamintojo / tiekėjo siūlomos elektros remiantis vien neapibrėžtu ekonominio naudingumo kriterijumi, neatitinka sąžiningos konkurencijos principo. Valstybei įpareigojus ieškovę teikti VIAP, turi būti užtikrintas ieškovės būtinųjų sąnaudų susigrąžinimas ir tokios veiklos nenuostolingumas. Priešingu atveju, toks įpareigojimas prieštarauja konstituciniam įpareigojimui užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei.

34.       Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir netenkinti jame išdėstytų procesinių prašymų. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34.1.                      Skundžiamame teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog sutarčių nuostatos, kurios kildinamos iš nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091, atitinka įstatymų normas, reglamentuojančias VIAP sistemą. Atsakovė turėjo teisę sutartyse, sudarytose su elektros energijos gamintojais, numatyti ne maksimalų nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą superkamos remtinos elektros energijos gamybos kiekį, tačiau bet kokį kitą (neviršijant maksimalaus) atsakovės poreikius atitinkantį kiekį, kadangi taip yra siekiama užtikrinti vartotojų, kuriems elektros energijos kainos yra reguliuojamos, poreikiams tenkinti reikalingos elektros energijos apimties įsigijimą ekonomiškai naudingiausiu būdu, perkant pasirinktinai elektros energijos biržoje, iš kitų tiekėjų ar kitais būdais. Priešingi apeliantės teiginiai ir subjektyvios išvados yra nepagrįstos.

34.2.                      Teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo VIAP sistemos teisinį reglamentavimą bei padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovė turėjo teisę pati nuspręsti dėl reikalingo įsigyti RGA elektros energijos kiekio apimties visuomeninių (savo) vartotojų poreikiams, ir apsisprendusi dėl RGA elektros energijos kiekio apimties, derinti šį poreikį su konkrečiu gamintoju. Vadovaudamasi VIAP aprašo, VIAP lėšų administravimo aprašo, taip pat nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 nuostatomis, atsakovė turėjo teisę, bet ne pareigą supirkti visą nustatytą remtinos elektros energijos gamybos kiekį, nes nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3 punktuose nurodytos remtinos elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu, kvotos (apimtys) yra orientacinio pobūdžio ir reiškiančios didžiausius galimus pirkti iš konkrečių gamintojų remtinos elektros energijos kiekius, tačiau ne atsakovės privalomus nupirkti remtinos elektros energijos kiekius. Taigi atsakovė, laikydamasi nediskriminavimo bei ekonominio naudingumo principų, turėjo teisę pati nuspręsti, kokį konkretų paslaugą teikiančių gamintojų pagamintos remtinos energijos kiekį įsigis, nes nei nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091, nei VIAP apraše, nei sutartyse nėra atsakovei nurodoma supirkti maksimaliai visą nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 įvardytą remtinos elektros energijos kiekį iš apeliantės. Sutartys suteikia teisę atsakovei prieš įsigyjant jai reikalingą elektros energijos kiekį įvertinti ekonominį naudingumą, o apeliantei – teisę atsakovės atsisakytą nupirkti elektros energijos kiekį parduoti elektros biržoje. Tai reiškia, kad apeliantė turėjo alternatyvų kelią realizuoti savo pagamintos remtinos elektros energijos kiekį, kurio nenupirko atsakovė, ir apie tokią alternatyvą apeliantė žinojo tiek nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 priėmimo metu, tiek sutarčių sudarymo metu.

34.3.                      Sutarčių nuostatos atitinka termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijus. Teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, jog apeliantės nurodyta Direktyva 2004/8/EB nuo 2014 m. birželio 1 d. yra negaliojanti. Be to, Direktyva 2004/8/EB valstybėms narėms buvo duotas leidimas (o ne nustatyta pareiga) remti termofikaciją, jei tokia parama atitinka Direktyvoje įtvirtintus kriterijus. Supirkimo taisyklės, kuriomis apeliantė grindžia sutarčių negaliojimą, nuo 2015 m. liepos 4 d. taip pat negalioja, taigi sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu.

34.4.                      Apeliantės teiginys, jog VKEKK laikosi nuomonės, kad tik viso energetikos ministerijos apskaičiuoto optimalaus RGA elektros energijos kiekio privalomas supirkimas atitinka ES ir Lietuvos teisėje nustatytus termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijus, neatitinka tikrovės ir yra klaidinantis. Atsakovė yra pateikusi VKEKK 2014 m. liepos 30 d. raštą, kuriame VKEKK aiškiai išdėstė savo poziciją dėl apeliantės akcentuojamoje VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 05-435 nurodytų duomenų. VKEKK nuomone, VIAP aprašo 121 punkte įtvirtinta pagamintos elektros energijos, teikiant VIAP, naudojimo tvarka neįpareigoja AB LESTO, tenkinant reguliuojamų vartotojų poreikį, supirkti visos nutarimu Nr. 1051 nustatytų remtinų gamintojų gamybos apimties, jeigu elektros energijos pirkimas iš VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nurodytas VIAP paslaugas teikiančių gamintojų neatitiktų nutarimo Nr. 1051 5 punkte numatytų tikslų ir (ar) netenkintų faktinio AB LESTO reguliuojamų vartotojų elektros energijos poreikio. 

34.5.                      Visiškai nepagrįsta apeliaciniame skunde nurodyta VIAP aprašo 121 punkto interpretacija, pagal kurią visuomeninis tiekėjas turėjo teisę atsisakyti supirkti visą pagamintą RGA elektros energiją iš gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2, 7.3 punktuose nurodytas paslaugas, tik tuo atveju, kai šių gamintojų norima patiekti elektros energijos apimtis viršijo vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius. Atsakovė galėjo atsisakyti tai daryti siekdama užtikrinti vartotojų, kuriems elektros energijos kainos yra reguliuojamos, poreikiams tenkinti reikalingos elektros energijos apimties įsigijimą ekonomiškai naudingiausiu būdu. Atsakovė, vykdydama sutartis, veikė ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuodama nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 1.1 punktuose nurodytų gamintojų (kaip nustatyta nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 5 punktuose), iš VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytų gamintojų (tarp jų ir apeliantės) įsigydama ne visą nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą RGA elektros energijos kiekį, taip sutaupydama VIAP lėšų už 14,524 mln. Eur (atsakovės 2016 m. sausio 11 d. pateikti rašytiniai įrodymai).

34.6.                      Sutarčių nuostatos neprieštarauja teisėtų lūkesčių, visuomeninio tiekėjo veiklos ir būtinųjų sąnaudų padengimo principams. Apeliantė, grįsdama tam tikrų sutarčių nuostatų prieštaravimą jos teisėtų lūkesčių principui, klaidingai interpretuoja įsakymo Nr. 1-256 1.1 punktą, kuriame tik nustatytas 2014–2015 metams prognozuotas RGA elektros energijos mastas, tačiau nebuvo nurodyta, jog jis bus supirktas ar juolab privalo būti supirktas. Priešingai nei nurodo apeliantė, valstybės institucijų politika jau nuo 2009 metų buvo nuosekliai formuojama RGA elektros energijos apimčių mažinimo linkme. VKEKK 2014 m. liepos 30 d. rašte išdėstė poziciją, kad valstybės paramos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėms modelyje nėra numatytas visiškas įmonės sąnaudų padengimas, nes termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinės turi galimybę prekiauti elektros energijos rinkoje, visų įmonės sąnaudų užtikrinimas galimai neskatintų ieškoti efektyvesnių veiklos būdų, didintų priklausomybę nuo kuro tiekėjų, stabdytų konkurencingos rinkos plėtrą, o tai galimai darytų neigiamą įtaką Lietuvos vartotojams, nes sudarytų prielaidas nepagrįstai padidinti elektros energijos kainas. Taigi ieškovė, kaip ūkio subjektas ir verslininkė, kurios ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, neturėjo pagrindo turėti teisėtų lūkesčių, kad teisinis reguliavimas visą laiką išliks vienodas, t. y. kad esama situacija nesikeis.

34.7.                      Teisiškai nereikšmingi apeliantės argumentai dėl sutarčių prieštaravimo žemesnės nei įstatymai galios teisės aktams, nes pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies formuluotę negalioja ir yra niekinis sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Direktyvos nėra tiesiogiai taikomi dokumentai, Lietuva direktyvų nuostatas yra perkėlusi į įstatymus, o jeigu apeliantė mano, jog šiuo atveju aktualios direktyvos yra įgyvendintos netinkamai, tai ji turėtų pasirinkti kitokį savo teisių gynimo būdą. Be to, direktyvų įgyvendinimo klausimas nepatenka į konstitucinės justicijos kompetencijos ribas. Sutarčių nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Nei Energetikos įstatymas, nei Elektros energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas neįpareigoja Vyriausybės priimti sprendimų, kad konkrečia apimtimi būtų remiama elektros energijos termofikacinėse elektrinėse gamyba, todėl apeliantės argumentai, jog nutarimai Nr. 1051 ir Nr. 1091 ir jų pagrindu sudarytos sutartys prieštarauja šiems įstatymams, yra visiškai nepagrįsti.

34.8.                      Apeliantės pozicija yra nenuosekli ir prieštaringa, nes jeigu apeliantė prašo sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis, reikalauti nuostolių atlyginimo šiuo pagrindu nėra galima. Jeigu apeliantė reikalauja nuostolių atlyginimo, tai pirmiausia turi pagrįsti visas būtinas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti (sutarčių negaliojimas nėra nei neteisėtas veiksmas, nei kaltė, nei priežastinis ryšys, nei žala). Jeigu apeliantė įsitikinusi, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė vykdant sutartis, tada nėra aišku, kodėl prašoma taikyti deliktinę, o ne sutartinę atsakomybę. Teismui įvertinus, jog sutarčių nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra galiojančios, toliau atsakovės veiksmai turėtų būti vertinami kaip atitinkantys / neatitinkantys sudarytų sutarčių nuostatas. Todėl apeliantės pozicija, jog šiuo atveju turėtų būti taikoma generalinio delikto taisyklė ir atsakovės neteisėti veiksmai bei kaltė turi būti preziumuojami, neatitinka teismų formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-687/2017) bei CK nuostatų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

34.9.                      Skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, jog atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir konkurencijos teisės pažeidimų. Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju prekės (paslaugos) rinka apibrėžtina kaip visuomeninio elektros energijos tiekimo rinka. Apeliantė, teikdama VIAP ir parduodama termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3 pagamintą RGA elektros energiją, o atsakovė ją supirkdama, veikia ne kaip visuomeninis elektros energijos tiekėjas apeliantės elektros įrenginiams visuomeninio elektros energijos tiekimo rinkoje, tačiau kaip apeliantės teikiamų VIAP paslaugų pirkėjas, todėl tokia rinka turėtų būti apibrėžta taip, kaip ją apibrėžė teismas, t. y. kaip VIAP elektros energetikos sektoriuje teikimo rinka. Atsakovė neužima dominuojančios padėties VIAP elektros energetikos sektoriuje teikimo rinkoje.

34.10.                      Konkurencijos taryba niekada netyrė atsakovės veiklos, kaip galimai pažeidžiančios Konkurencijos įstatymo nuostatas, bei nėra priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriame būtų konstatuota, jog atsakovė pažeidė Konkurencijos įstatymo nuostatas. Be to, Elektros energetikos įstatymo nuostatos laikytinos specialiosiomis Konkurencijos įstatymo nuostatų atžvilgiu, tačiau apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų priimtas VKEKK nutarimas įvardyti atsakovę kaip dominuojančią padėtį VIAP rinkoje užimantį asmenį (Elektros energetikos įstatymo 65, 66 straipsniai). Be to, net ir tuo atveju, jeigu teismas ir būtų atsakovę pripažinęs didelę įtaką VIAP rinkoje turinčiu asmeniu (nors tokią kompetenciją turi ne teismas, o VKEKK), toks pripažinimas automatiškai nesuponuoja piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Apeliantė akivaizdaus ir neabejotino atsakovės piktnaudžiavimo neįrodė. Todėl apeliantės teiginiai, jog atsakovė, vykdydama visuomeninio tiekėjo ir skirstomojo tinklo operatoriaus funkcijas jai išduotoje licencijoje nurodytos teritorijos ribose, padarė konkurencijos teisės pažeidimus ir privalo atlyginti padarytą žalą, yra nepagrįsti.

34.11.                      Teismas kainų lyginimui pagrįstai taikė galutinę apeliantei už elektros energiją mokamą kainą, o ne atsakovės pagal sutartis mokamą kainą. Apeliantė prašomus priteisti nuostolius iš esmės kildina būtent iš negautų VIAP lėšų dėl to, kad atsakovė 2014 ir 2015 metais iš jos supirko ne visą einamiesiems kalendoriniams metams Vyriausybės nustatytą remtinos elektros energijos gamybos apimtį. Taigi vertinant, ar atsakovė tinkamai įgyvendino Vyriausybės nutarimuose nustatytą reikalavimą superkant elektros energiją iš remiamų gamintojų užtikrinti, kad (buitinių) vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, būtina vertinti galutinę apeliantei už elektros energiją mokamą kainą, kuri susideda iš dviejų dalių (metinės elektros rinkos kainos ir supirkimo kainos, kuri dengiama iš VIAP lėšų), o ne kainą, nustatytą sutartyse. Atsižvelgdama į įpareigojimą elektros energiją pirkti ekonomiškai naudingiausiu (vartotojams) būdu, atsakovė būtent galutinę apeliantei už elektros energiją mokamą kainą lygino su elektros biržos kainomis ir, kai ji buvo mažesnė už apeliantei mokamą kainą, įsigijo ją elektros biržoje, taip sutaupydama 14,524 mln. Eur VIAP lėšų. Būtent tokiu būdu buvo užtikrinamas įpareigojimo pirkti elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu įgyvendinimas. 

34.12.                      Atsakovė nediskriminavo apeliantės Lietuvos elektrinės atžvilgiu ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB negali būti lyginama su apeliante, nes: 1) Lietuvos elektrinėje ir apeliantės termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3 pagaminta elektros energija buvo įsigyjama skirtingais laikotarpiais (iš apeliantės buvo įsigyjama tik šildymo sezono metu, kai tuo metu visiškai nedirbo ir nebuvo perkama iš Lietuvos elektrinės); 2) Lietuvos energetikos sistemoje termofikacinės elektrinės Nr. 2 ir Nr. 3, palyginti jas su Lietuvos elektrine, teikia visiškai skirtingas paslaugas, t. y. termofikacinės elektrinės Nr. 2 ir Nr. 3 teikia VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas, o Lietuvos elektrinė teikia VIAP aprašo 7.3 ir 7.4 punktuose nurodytas paslaugas (apeliantės akcentuojama galutinė perkamos elektros energijos paskirtis nėra lemiamas kriterijus, suteikiantis galimybę sulyginti dvi skirtingas paslaugas); 3) įsigijimo kiekius iš termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 reguliavo nutarimai Nr. 1051 ir Nr. 1091, o Lietuvos elektrinės atžvilgiu įsigijimų kiekius reguliavo LITGRID AB.

34.13.                      Atsakovė nediskriminavo gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytą paslaugą, tarpusavyje ar užsienyje pagamintos energijos gamintojų atžvilgiu. Apeliantė nebuvo nepagrįstai diskriminuojama kitų gamintojų atžvilgiu, nes analogiškos nuostatos yra įtvirtinamos ir kitose sutartyse, kurios buvo sudarytos tarp atsakovės ir kitų tokią pačią paslaugą teikiančių gamintojų. Aplinkybė, jog iš kai kurių elektrinių buvo superkamas visas ar beveik visas nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytas kvotinis kiekis, dar nereiškia apeliantės diskriminavimo jų atžvilgiu, kadangi visas ar beveik visas nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytas kvotinis kiekis iš mažųjų paslaugą teikusių gamintojų buvo toks, kad apskritai užtikrintų šių gamintojų veikimą ir skyrėsi (buvo mažesnis) nuo iš apeliantės superkamo kiekio. Tuo atveju, kai atsakovė nepirko elektros energijos iš apeliantės, reikalingas kiekis buvo nusiperkamas Nord Pool biržoje, kurioje nėra sudaromos sutartys, o prekyba vyksta atvirai ir skaidriai. Nepagrįsta teigti, kad apeliantė buvo diskriminuojama užsienio elektros gamintojų atžvilgiu, kai ji pati kartu su užsienio gamintojais ir atsakove dalyvauja vienoje bendroje elektros biržoje, kuri veikia pagal vieningus principus ir reikalavimus.

34.14.                      Atsakovės veiksmuose nėra kaltės dėl apeliantės galimai patirtų nuostolių ir jie galimai atsirado dėl pačios apeliantės neveikimo, t. y. nepasinaudojimo kitu savo gamybos sąnaudų kompensavimo būdu. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog ji, siekdama gauti didesnes pajamas už pagamintą RGA elektros energiją ir taip sumažinti reikalaujamus priteisti galimai patirtus nuostolius, ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. apeliantė nepateikė įrodymų, jog ji pagamino ir teisės aktų nustatyta tvarka pardavė ar stengėsi parduoti, pavyzdžiui, biržoje daugiau RGA elektros energijos, nei buvo sutarta su atsakove sutartyse. Apeliantės argumentai, jog ji raštu kreipėsi į valstybės institucijas, jog ji galėjo neturėti galimybių realizuoti rinkoje atsakovės nesupirktą RGA elektros energiją, jog net ir pardavus atsakovės nesupirktos RGA elektros energijos dalį rinkoje, apeliantei vis tiek nebūtų užtikrintas visų VKEKK nustatytų būtinųjų sąnaudų padengimas, niekaip negali pagrįsti ir nepagrindžia tokio apeliantės neveikimo, todėl visa atsakomybė dėl reikalaujamų priteisti nuostolių, jeigu tokie apskritai kilo, atsiradimo tenka pačiai apeliantei (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

34.15.                      Sutartys nesukėlė esminės šalių nelygybės, nes apeliantė pati savanoriškai dalyvauja VIAP teikimo schemoje, kuri nėra privaloma energetikos sektoriuje veikiančių asmenų veikla. Ūkio subjekto (gamintojo) apsisprendimas teikti kurią nors iš VIAP yra savanoriškas, t. y. joks elektros energijos gamintojas nėra įpareigotas dalyvauti VIAP teikime. Apeliantės savanoriškas pasirinkimas teikti paslaugą ir gauti už ją VIAP lėšas reiškia, kad visos sąlygos ir principai bei teisinis reglamentavimas, susiję su paslaugos teikimu, yra priimtini apeliantei. Tai, kad pati apeliantė pasirinko dalyvauti paslaugos teikime, negali būti traktuojama kaip priklausomumas nuo atsakovės ar apeliantės neatidėliotini poreikiai. Apeliantės akcentuojama esminė šalių nelygybė nėra CK įtvirtintas sandorių negaliojimo pagrindas, todėl teismas pagrįstai skundžiamame sprendime su tuo susijusių apeliantės argumentų nevertino kaip pagrindo pripažinti sutarčių nuostatas negaliojančiomis.

34.16.                      Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovė pateikė sutartis su „Lietuvos energijos gamyba“, AB apeliantei susipažinti ir tam teismas netgi skyrė pertrauką, tačiau apeliantė, susipažinusi su sutartimis, išreiškė poziciją, jog šių sutarčių nereikia pridėti prie bylos, nes jos pateiktos pavėluotai, neįvykdytas formos reikalavimas ir nėra pateiktų vykdymo dokumentų. Tokiu būdu pati apeliantė išsprendė šių įrodymų aktualumo bylai klausimą. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo taikyti contra spoliatorem taisyklę.

34.17.                      Apeliantė neįrodė nuostolių buvimo ir jų dydžio. Teismas teisingai įvertino, jog atsakovė, vykdydama tarp šalių sudarytas sutartis, neatliko jokių neteisėtų veiksmų apeliantės atžvilgiu, todėl pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nepatyrė jokių nuostolių, kuriuos atsakovė privalėtų atlyginti, t. y. atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Todėl apeliantės argumentai dėl nuostolių egzistavimo ir jų dydžio yra teisiškai nereikšmingi ir neturėtų būti vertinami, o aplinkybė, jog teismas detaliai nepasisakė dėl apeliantės akcentuojamo VKEKK 2016 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 03-318 ar apeliantės nurodomų nuostolių dydžio skaičiavimų, visiškai neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisingumui ir pagrįstumui. Be to, VKEKK 2016 m. spalio 7 d. pažymos Nr. 05-248 turinys nepagrindžia apeliantės argumentų, jog VKEKK 2016 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 03-318 pripažino, kad apeliantė 2014 metais patyrė 2,499 mln. Eur tiesioginių nuostolių iš kvotinės elektros energijos gamybos. Pati apeliantė apeliacinio skundo 203 punkte teigia, jog dalis VKEKK „apskaičiuotų nuostolių“ apeliantei buvo kompensuota taikant III bazinę kainą. VKEKK 2016 m. spalio 7 d. pažyma Nr. 05-248, kurios turiniu remiasi apeliantė, teigdama, jog VKEKK pripažino dalį jos patirtų nuostolių, yra tik VKEKK Šilumos skyriaus siūlymas VKEKK, tačiau galutinį sprendimą priima VKEKK nutarimu. Nurodyta pažyma buvo pagrindas VKEKK priimti 2016 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 03-318, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-1531-789/2017. Kadangi šis VKEKK nutarimas yra apskųstas, jis gali būti panaikintas. 

34.18.                      Teismas, padaręs išvadą, jog apeliantė nepatyrė jos nurodytų nuostolių, pagrįstai neskyrė ekspertizės, nes apeliantės nurodomų nuostolių dydžio klausimas neturi jokios įtakos teisingam bylos išsprendimui. Dėl tokio procesinio sprendimo (ne)motyvavimo svarbu tai, kad nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

34.19.                      Teismas, spręsdamas prašymą pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, visapusiškai, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir argumentus bei pagrįstai pakartotinai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, nes apeliantės ginčijamos Vyriausybės nutarimų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos ir (ar) įstatymų nuostatoms. Apeliaciniame skunde yra išplečiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes dėstomi argumentai ir dėl to, jog teisės aktams prieštarauja ir nutarimų Nr. 1215, Nr.1157 tam tikros nuostatos, nors iš pradžių buvo abejojama tik dėl nutarimų Nr. 1051, Nr. 1216 ir Nr. 1083 tam tikrų nuostatų teisėtumo. Kadangi apeliantė neprašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nutarimų Nr. 1157 ir Nr. 1216 teisėtumo patikrinimo, todėl argumentai dėl šių nutarimų tam tikrų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai ir / ar įstatymams laikyti teisiškai nereikšmingais.

34.20.                      Apeliantė nei prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų įrodymų, teisinių ir / ar faktinių argumentų, kurie pagrįstų, jog jos ginčijamos nutarimų Nr. 1051, Nr. 1216 ir Nr. 1083 nuostatos prieštarauja Direktyvos 2004/8/EB, Konstitucijos, Energetikos įstatymo, Elektros energetikos įstatymo, Konkurencijos įstatymo ir / ar Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms. Šioje byloje atsakovė pateikė pakankamai daug teisinių argumentų dėl ginčijamų nutarimų nuostatų atitikimo Direktyvos 2004/8/EB (kuri, kaip minėta, yra nebegaliojanti) ir nurodytų įstatymų nuostatoms pagrįsti.

34.21.                      Šioje byloje vykstančio ginčo esmė yra apeliantei 2014, 2015 metais priklausiusių termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 pagamintos RGA elektros energijos kiekis, kurį turėtų supirkti atsakovė, ir dėl, apeliantės vertinimu, netinkamai vykdytų sutarčių apeliantės patirtos žalos dydžio bei jos atlyginimo klausimas, tačiau pateiktu prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą apeliantė iš esmės ginčija Vyriausybės sprendimus apriboti elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse. Šioje byloje nėra sprendžiamas apeliantei už pagamintą RGA elektros energiją mokėtinų VIAP lėšų dydžio ir / ar pagrįstumo klausimas, todėl akivaizdu, jog ginčijamo nutarimo Nr. 1216 bei naujai ginčijamo nutarimo Nr. 1083 nuostatos nereglamentuoja šioje byloje kilusio ginčo. Todėl apeliantės prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą išdėstyti argumentai, susiję su šių nutarimų tam tikrų nuostatų galimu prieštaravimu Konstitucijai, ir apeliacinio skundo 265.1.3, 265.1.4 punktuose išdėstyti prašymai yra visiškai nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl yra nepagrįsti, ir vien dėl šių aplinkybių neturi būti nagrinėjami ir tenkinami.

34.22.                      Nutarimų Nr. 1051, Nr. 1216 ir Nr. 1083 įgyvendinimas sudaro galimybes atsakovei įsigyti elektros energiją, pagamintą aplinkai palankiausiomis priemonėmis. Apeliantės teiginiai, kad elektros energiją gaminant termofikacinėse elektrinėse, sutaupoma pirminės energijos ir taip sumažinama į atmosferą išmetamų CO2, būtų aktualūs tik tuo atveju, jei atsakovė būtų pirkusi elektros energiją ne iš apeliantės, o iš kitų gamintojų, Lietuvoje gaminančių elektros energiją būdais, labiau teršiančiais aplinką nei gaminant termofikacinėse elektrinėse, tačiau atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ginčo laikotarpiu buvo perkama elektros energija, pagaminta Lietuvos gamintojų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, arba pagaminta ne Lietuvoje, o importuota, t. y. gaminant šią elektros energiją Lietuvos aplinka nebuvo teršiama visiškai.

34.23.                      Jau minėta, kad apeliantė nėra ir nebuvo diskriminuojama Lietuvos elektrinės atžvilgiu, taigi negalima įžvelgti jokio prieštaravimo konstituciniam lygiateisiškumo principui. Kadangi šie asmenys teikia skirtingas VIAP, akivaizdu, kad ir šių paslaugų teikėjų rėmimo sąlygos gali ir turi būti skirtingos, nes jos taikomas skirtingoms asmenų grupėms, o visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas tik tuo atveju, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama konkreti teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama.

34.24.                      Apeliantės nurodomi argumentai, susiję su Vyriausybės ketinimais, užfiksuotais travaux preparatoires, nepatvirtina skundžiamų nutarimų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Energetikos ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. raštas bei 2013 m. lapkričio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1051 projekto derinimo pažyma tėra lydintieji dokumentai, kuriuose išdėstytos skirtingų institucijų nuomonės, neturinčios jokios (o ypač privalomosios) teisinės galios kitiems ūkio subjektams, skirtingai nei nutarimas Nr. 1051. Institucijų raštai nėra norminio ar individualaus pobūdžio teisės aktai, todėl negali sukurti ar panaikinti subjekto teisių ar pareigų. VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 05-435 nurodyta, jog 700 GWh tėra maksimalus (pagal nutarimo Nr. 1051 nustatytas kvotas) planuojamas (galimas) pagaminti RGA elektros energijos kiekis. Ši pažymos nuostata, priešingai, nei teigia apeliantė, negali būti interpretuojama ir aiškinama kaip nustatanti pareigą apeliantei ir kitiems gamintojams privalomai pagaminti, o atsakovei privalomai supirkti maksimalius nutarime Nr. 1051 numatytus RGA elektros energijos kiekius, nes toks aiškinimas neatitiktų nei teisinės logikos, nei teisės aktuose nustatytų VIAP teisinio reglamentavimo ir veikimo principų. Kaip paaiškinama VKEKK 2014 m. liepos 30 d. rašte, nutarimu Nr. 1051 patvirtintos maksimalios remtinos gamybos apimties supirkimo kvotos buvo naudojamos VKEKK apskaičiuojant AB LESTO elektros energijos įsigijimo kainą ir perskaičiuojant visuomeninės elektros energijos kainos viršutinę ribą, tačiau galiojančių teisės aktų nuostatos neįpareigoja atsakovės supirkti visos nutarimu Nr. 1051 nustatytų remtinų gamintojų gamybos apimties.

34.25.                      Nutarimų nuostatos neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, o maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta kvota bei remtinos elektros energijos gamybos apimčių nebenustatymas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams. Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis: 1) neįpareigoja Vyriausybės nustatyti elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą; 2) suteikia teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai vertinti būtinybę veiksmingai naudoti elektros energiją ir šilumą generuojančius pajėgumus bei, tik atsižvelgiant į tokios būtinybės buvimą ar nebuvimą, nustatyti elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą; 3) suteikia teisę nustatyti ne tik elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą, bet ir tokio supirkimo tvarką. Priešingai nei nurodo apeliantė, Elektros energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 74 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 5 dalis nenustato jokių termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijų, nenustato privalomo paslaugų, pripažintinų atitinkančioms viešuosius interesus, sąrašo, o tik suteikia teisę Vyriausybei nustatyti, kurios iš nurodytųjų paslaugų tam tikru laikotarpiu pripažintinos VIAP. Taigi nei Energetikos įstatymas, nei Elektros energetikos įstatymas nei Šilumos ūkio įstatymas neįpareigoja Vyriausybės priimti sprendimų, kad konkrečia apimtimi būtų remiama elektros energijos termofikacinėse elektrinėse gamyba, priešingai, jie suteikia diskrecijos teisę nustatyti elektros energijos supirkimo tvarką.

34.26.                      Maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta RGA elektros energijos kvota nepažeidžia konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei atsakingo valdymo principų ir neteisėtai neapriboja apeliantės teisių. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarime yra konstatavęs, kad dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, be kita ko, siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Vyriausybės 2012–2016 metų programoje buvo nustatytas prioritetas siekti elektros energijos kainos vartotojams sumažinimo, šilumos ir elektros gamybos termofikacinėse elektrinėse skatinimą numatant tik ten, kur tai ekonomiškai pagrįsta. Kaip minėta, įsakyme Nr.1-256 buvo numatytas tik prognozuojamas termofikaciniu režimu pagamintos elektros energijos kvotų dydis 2014 metams, o valstybės institucijų politika jau nuo 2009 metų buvo nuosekliai formuojama RGA elektros energijos apimčių mažinimo linkme. Todėl akivaizdu, kad apeliantė neturėjo pagrindo turėti lūkesčių, jog teisinis remtinos gamybos apimties dydžio bei jo supirkimo reglamentavimas nepasikeis.

34.27.                      Šioje byloje analizuojamų nutarimų nuostatos, suteikiančios diskreciją atsakovei sutartyse susitarti nepirkti iš apeliantės viso (maksimalaus) pagaminti leistino RGA elektros energijos kiekio, pagrįstos viešuoju interesu, t. y. siekiant užtikrinti, kad vartotojų elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu. Tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos atsakovei pigiau įsigyti elektros energiją, taip sudarant galimybes ateityje mažėti (nedidėti) elektros energijos kainoms. Šios srities pobūdis lemia itin plačią įstatymų leidėjo (ar jo įgaliotos institucijos) diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius.

34.28.                      Konstitucinis Teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindžia to, kad pagal jo nurodytas įstatymų nuostatas remtinos elektros energijos gamybos apimtis turi būti nustatyta nurodant būtent fiksuotą kvotą (atitinkamai įpareigojant visuomeninį tiekėją visais atvejais supirkti maksimalų kiekį remtinos elektros energijos). Taigi darytina išvada, jog nutarimo Nr. 1051 3.1 punkto dalis, kurioje remtina elektros energijos apimtis yra paskirstoma nustatant energijos kiekį ne tiksliu skaičiumi, o formuluote „ne daugiau kaip“, ir nutarimo Nr. 1083 1 punkto dalis ta apimtimi, kiek jame kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinės, inter alia apeliantė, nebepatvirtinti kaip VIAP elektros energetikos sektoriuje teikiantys asmenys 2016 metams, ir šio Vyriausybės nutarimo 3 punktas, kuriame įtvirtinta, kad remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2016 metams nebenustatoma, nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo. 

34.29.                      Maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta kvota ir apskritai nebenustatoma remtinos gamybos apimtis atitinka konstitucinę pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Priešingai nei nurodo apeliantė, remtinos elektros energijos gamybos kvotų reguliavimas (kvotos apibrėžimas maksimaliu galimu dydžiu) sudarant teisines prielaidas įsigyti mažiau RGA elektros energijos ir pagal poreikį trūkstamą elektros energiją įsigyjant per elektros energijos biržą, leido ne tik užsitikrinti mažesnes elektros kainas vartotojams, bet įsigyti iš atsinaujinančių šaltinių Lietuvoje ir užsienyje pagamintą elektros energiją, taip išskiriant į aplinką mažiau kenksmingų medžiagų. Todėl darytina išvada, jog nutarimo Nr. 1051 3.1 punkto dalis, kurioje remtina elektros energijos apimtis (įskaitant ir termofikacinę energiją) yra paskirstoma nustatant energijos kiekį ne tiksliu skaičiumi, o formuluote „ne daugiau kaip“, neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai pareigai saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

34.30.                      Maksimaliu galimu dydžiu apibrėžta kvota ir nebenustatoma jokia remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis neprieštarauja konstituciniam tikslui derinti asmens ir visuomenės interesus reguliuojant ūkinę veiklą. Remtinos elektros energijos gamybos kvotų reguliavimas (kvotos apibrėžimas maksimaliu galimu dydžiu) sudarant teisines prielaidas įsigyti mažiau RGA elektros energijos ir pagal poreikį trūkstamą elektros energijos kiekį įsigyjant per elektros energijos biržą, leido užtikrinti mažesnes elektros energijos kainas buitiniams vartotojams. Jau minėta, kad perkant pigesnę elektros energiją buvo sutaupyta 14,524 mln. Eur VIAP lėšų. Visiems yra žinoma aplinkybė, kad nuo 2016 metų atsisakius supirkti remtiną elektros energiją iš kogeneracinių elektrinių, 2016 ir 2017 metais tiek elektros energijos, tiek ir gamtinių dujų kainos buitiniams vartotojams sumažėjo. 

34.31.                      Galiojančių teisės aktų nuostatos termofikacinėse elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3 pagamintos RGA elektros energijos kiekio supirkimo ir VIAP lėšų mokėjimo mechanizmą reguliavo taip, kad tuo atveju, jei atsakovė nesupirktų maksimalaus nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktais nustatyto RGA elektros energijos kiekio, apeliantė turėjo teisę pagamintą didesnį RGA elektros energijos kiekį parduoti elektros rinkoje bei gauti VIAP lėšas, jei laikomasi VIAP aprašo reikalavimų, t. y. jei dėl techninių ir (ar) technologinių priežasčių gamyba buvo privaloma. Ginčijami Vyriausybės aktai, kuriais įtvirtintas reguliuojamų vartotojų poreikių tenkinimas iš bet kurio gamintojo / tiekėjo siūlomos elektros energijos remiantis ekonominio naudingumo kriterijumi, atitinka sąžiningos konkurencijos principą ir suteikė teisę apeliantei prekiauti pagamintu didesniu RGA elektros energijos kiekiu elektros rinkoje, jį parduoti bei gauti pajamas už parduotą elektros energiją bei VIAP lėšas ir tokiu būdu užsitikrinti patiriamų sąnaudų padengimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

35.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

36.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuria atmesti UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ ieškinio reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra.

Dėl pareikštų reikalavimų ir pasirinktų teisių gynimo būdų

37.       Konstitucinės asmens teisės į teismą esmė yra ta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnis). Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę. Besikreipiančiam į teismą asmeniui, nusprendusiam ginti pažeistą teisę, tenka teisė ir pareiga suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis ieškovo reikalavimas atsakovui, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus. Jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo, ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra. Ieškovas taip pat turi teisę CPK nustatyta tvarka pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Tik tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises.

38.       Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas teisių gynimo būdais, nustatytais CK 1.138 straipsnyje bei kituose įstatymuose. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas sprendžiant ginčą. Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą nustatyti nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir jų pagrindu įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

39.       Šiuo atveju UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ 2014 m. kovo 27 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2013 m. gruodžio 30 d. sutarties nuostatas (1.5, 3.2 punktus, priedą Nr. 1, priedo Nr. 3 4 punktą) ta apimtimi, kiek jomis įtvirtinta AB LESTO pareiga iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2014 metus supirkti ne maksimalų nutarimo Nr. 1051 3.1 punkte nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisę, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio), įpareigoti AB LESTO iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 2014 metais supirkti maksimalų nutarimo Nr. 1051 3.1 punkte nustatytą RGA elektros energijos kiekį, priteisti iš AB LESTO 20 888 000 Lt nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Kadangi 2013 m. gruodžio 30 d. sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta dėl elektros energijos pirkimo 2014 metais, UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ 2015 m. sausio 19 d. patikslino ieškinio reikalavimus, palaikė reikalavimą pripažinti ieškinyje nurodytas 2013 m. gruodžio 30 d. sutarties nuostatas niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio) bei nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tapo teisiškai neaktualus, todėl padidino prašomą priteisti žalos dydį iki 9 284 348,90 Eur. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškinio dalyko pakeitimą priėmė 2015 m. sausio 26 d. rezoliucija.

40.       Kadangi vykstant bylos nagrinėjimui tarp šalių buvo sudaryta iš esmės analogiška 2013 m. gruodžio 30 d. sutarčiai 2014 m. gruodžio 29 d. sutartis dėl elektros energijos pirkimo 2015 metais, 2017 m. kovo 17 d. UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ dar kartą patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio) ne tik ieškinyje nurodytas 2013 m. gruodžio 30 d. sutarties nuostatas, tačiau ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutarties nuostatas (1.5, 3.2 punktus, priedą Nr. 1, priedo Nr. 3 4 punktą) ta apimtimi, kiek jomis įtvirtinta AB LESTO pareiga iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2015 metus supirkti ne maksimalų nutarimo Nr. 1091 3.1 punkte nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisę, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, taip pat sumažino (palyginti su 2015 m. sausio 19 d. ieškinio patikslinimu) prašomą priteisti žalos dydį už 2014 metus – iki 6 339 800 Eur bei prašė priteisti 4 371 900 Eur nuostolių atlyginimą už 2015 metus. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškinio dalyko pakeitimą priėmė 2017 m. kovo 21 d. rezoliucija. 

41.       Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, nagrinėjo būtent 2017 metais galutinai suformuluotus ieškinio reikalavimus, kuriais buvo prašoma taikyti du pažeistų civilinių teisių gynimo būdus, t. y. reikalavimą taikyti sandorių nuostatų pripažinimą negaliojančiomis ir reikalavimą taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. 

42.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu ir civilinė atsakomybė (žalos atlyginimas) yra atskiri civilinių teisių gynimo būdai, kurių taikymą reglamentuoja skirtingi CK institutai. Bendrosios sandorių negaliojimo nuostatos, be kita ko, sandorių negaliojimo pagrindai ir pasekmės, įtvirtintos CK 1.78–1.96 straipsniuose. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija, jeigu įstatymas nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145–6.153 straipsniai). Civilinės atsakomybės taikymą, be kita ko, jos atsiradimo pagrindus ir taikymo sąlygas, reglamentuoja CK 6.245–6.304 straipsniai. Restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija; kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės). Civilinė atsakomybė nėra sandorio negaliojimo padarinys, o sandorio negaliojimas nėra civilinės atsakomybės taikymo pagrindas, todėl tais atvejais, kai asmuo prašo taikyti abu šiuos civilinių teisių gynimo būdus, bylą nagrinėjantis teismas turi atskirai įvertinti kiekvieno šių reikalavimų pagrįstumą atitinkamų teisės normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-469/2018). 

43.       Kadangi apeliantė, pateikusi ieškinio patikslinimus, pradiniame ieškinyje pareikšto reikalavimo įpareigoti atsakovę atlikti pageidaujamus veiksmus neatsisakė (CPK 140 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti ir šį reikalavimą (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Be to, apeliantė, pateikusi ieškinio patikslinimus, nepatikslino ieškinio pagrindo, todėl aplinkybės, susijusios su esmine šalių nelygybe (sudarant sutartis), laikytinos ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis.

44.       Nors apeliantė aiškiai to neįvardino nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde, tačiau iš faktinio ieškinio pagrindo matyti, kad ji žalą šioje byloje iš esmės grindžia dviem savarankiškais pagrindais: 1) tuo, jog atsakovė, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, turėjo ginčo laikotarpiu (2014–2015 metais) pagal sutartis supirkti iš apeliantės maksimalų nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą RGA elektros energijos kiekį; 2) tuo, jog atsakovė, laikydamasi teisės aktų reikalavimų (nepiktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, nediskriminuoti elektros energijos gamintojų, elektros energiją įsigyti ekonomiškai naudingiausiu būdu), turėjo ginčo laikotarpiu (2014–2015 metais) pagal sutartis supirkti iš apeliantės didesnį kiekį elektros energijos, negu realiai supirko. Antrasis iš nurodytų savarankiškų civilinės atsakomybės taikymo pagrindų būtų aktualus tokiu atveju, jeigu nepasitvirtintų pirmasis civilinės atsakomybės taikymo pagrindas.

45.       Atsižvelgdama į ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. į apeliantės pasirinktus teisių gynimo būdus ir į aptartą kasacinio teismo praktiką dėl teisių gynimo būdų savarankiškumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje vertins skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą būtent pagal tai, kaip pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kiekvieno iš ieškinio reikalavimų pagrįstumą atitinkamų tokių reikalavimų nagrinėjimą reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

Dėl sutarčių nuostatų pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį

46.       Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), tačiau imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Tokio sandorio ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Sandorio negaliojimo pagrindu paprastai gali būti tik tos aplinkybės, kurios egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu, jeigu dėl jų sandoris negalėjo būti sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-421/2016).

47.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

48.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-708-378/2015). Imperatyvias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. – aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvų pobūdį. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus. Kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018).

49.       Nagrinėjamu atveju ginčijama sutarčių, sudarytų elektros energetikos srityje, nuostatų atitiktis imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Ieškinyje nurodyta, kad ginčijamos sutarčių nuostatos turėtų būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio), nes prieštarauja SESV 102 straipsniui, Direktyvos 2004/8/EB 7 straipsniui, Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnio 2 daliai, Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, Konkurencijos įstatymo 7 straipsniui, Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 4, 5 dalims, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 6.263 straipsnio 1 daliai, Supirkimo taisyklių 7 punktui, Metodikos 7 punktui, įsakymo Nr. 1-256 1.1 punktui, VIAP aprašo 121.1 punktui ir nutarimo 1051 3 punktui.

50.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. sutartys ar atskiros jų nuostatos yra niekinės ir negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, nes apeliantė nepateikė įrodymų, kad šios sutartys prieštarauja apeliantės nurodytiems įstatymams.

51.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino VIAP teisinį reguliavimą, todėl nepagrįstai nustatė, kad ginčijamos sutarčių nuostatos ta apimtimi, kiek jose įtvirtinta atsakovės pareiga supirkti ne maksimalų nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisė, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Apeliantė šioje byloje įrodinėja, kad tam, jog ginčijamos sutarčių nuostatos atitiktų imperatyvų teisinį reglamentavimą, jose turėjo būti nustatyta atsakovės pareiga supirkti iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 visą nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatytą RGA elektros energijos kiekį, nes tik toks supirkimo modelis atitinka: 1) termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijus; 2) teisėtų lūkesčių apsaugos principą; 3) visuomeninio elektros tiekėjo veiklos principus; 4) būtinųjų sąnaudų padengimo principą. 

52.       Kaip teisingai nurodo atsakovė, apeliantė procesiniuose dokumentuose nepasisako dėl CK 1.80 straipsnio 2 dalies (restitucijos) taikymo tuo atveju, jeigu teismas tenkintų reikalavimus dėl sutarčių nuostatų pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

53.       Apeliantė reikalavimą panaikinti ginčijamų sutarčių nuostatas, be kita ko, grindžia CK 6.263 straipsnio 1 dalies, kaip imperatyvios teisės normos, kurioje nustatyta, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, pažeidimu. Šios nuostatos pažeidimo pasekmė yra pareiga atlyginti padarytą žalą, o ne sandorio negaliojimas, todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinų CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių (ar jų dalių) negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų, nes, kaip jau minėta, CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti ne tik tai, kad teisės norma yra imperatyvi, tačiau ir tai, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas.

54.       Apeliantė reikalavimą panaikinti ginčijamų sutarčių nuostatas taip pat grindžia SESV 102 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio, kaip imperatyvių teisės normų, pažeidimu, t. y. atsakovės piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, kuris yra draudžiamas. Pagal SESV 102 straipsnio 1 dalį kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Toks piktnaudžiavimas konkrečiai gali būti: a) nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas; b) gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimas pažeidžiant vartotojų interesus; c) nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį; d) vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis ir komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokių sutarčių dalyku. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje taip pat yra įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, nurodant, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.

55.       Pažymėtina, kad elektros energetikos srityje VKEKK turi užtikrinti konkurenciją tarp elektros energijos rinkos dalyvių, atskirų rinkos dalyvių ir vartotojų nediskriminavimą bei nustatytos kokybės paslaugų teikimą vartotojams. Siekdama šio tikslo, VKEKK kontroliuoja, kad būtų užtikrintas efektyvus elektros energijos rinkos veikimas ir užkertamas kelias asmenims piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje ar kitokiais veiksmais daryti neigiamą įtaką efektyviai konkurencijai tarp elektros energijos rinkos dalyvių (Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 8 punktas). VKEKK siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai konkurencijai elektros energetikos sektoriuje ir jos plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią asmenims piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Siekdama šio tikslo, VKEKK šio įstatymo nustatyta tvarka atlieka elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje ir didelę įtaką elektros energijos rinkoje turintiems asmenims užkirsti kelią piktnaudžiauti šia įtaka (Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 1 dalis). Konkurencijos priežiūrą elektros energetikos sektoriuje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba (Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 11 dalis).

56.       Konkurencijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi tiria Konkurencijos taryba. Pagal Konkurencijos įstatymo 36 ir 40 straipsnius ūkio subjektui už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi skiriama sankcija yra piniginė bauda, o ūkio subjekto vadovui už prisidėjimą prie ūkio subjekto piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi – teisės eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu apribojimas ir papildomai dar gali būti skiriama bauda. Konkurencijos įstatyme nėra nustatyta, kad Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo, t. y. piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, pasekmė yra sandorio (ar jo dalies) negaliojimas. To paties įstatymo 5 straipsnyje, kuriame įtvirtintas konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas, tokia pasekmė yra tiesiogiai nustatyta, šio straipsnio 1 dalyje nurodant, jog visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, tačiau reikalavimo ginčijamas sutarčių nuostatas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis šiuo pagrindu apeliantė byloje nėra pareiškusi. Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas kitas Konkurencijos įstatymo, įskaitant ir jo 7 straipsnį, pažeidimo atveju taikytinas civilinių teisių gynimo būdas, nurodant, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams ir juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra neteisėtas veiksmas, asmenys, dėl to patyrę žalos, gali savo pažeistas teise ginti reikšdami reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, kaip nustatyta Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, ir įrodinėti CK nustatytas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

57.       Tokiu būdu apeliantė atsakovės piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi grindžia ne tik reikalavimą atsakovei taikyti civilinę atsakomybę (šis aspektas nutartyje bus aptariamas vėliau), tačiau ir reikalavimą panaikinti ginčijamų sutarčių nuostatas, nors, kaip jau minėta, toks jos teisių gynimo būdas Konkurencijos įstatyme, kaip specialiajame konkurencijos teisės normų pažeidimų teisines pasekmes reglamentuojančiame teisės akte, nenustatytas. Pagal Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį viena iš Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo pasekmių (be įtvirtintų Konkurencijos įstatymo 36 ir 40 straipsniuose) yra jį pažeidusio ūkio subjekto pareiga atlyginti kitiems ūkio subjektams ar fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą žalą, o ne sandorio negaliojimas. Todėl konstatuotina, kad šiuo aspektu nėra vienos iš būtinų CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių (ar jų dalių) negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų, nes, kaip jau minėta, CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti ne tik tai, kad teisės norma yra imperatyvi, tačiau ir tai, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas.

58.       Kadangi apeliantė nurodo ne tik įstatymų bei žemesnės galios teisės aktų, tačiau ir ES direktyvų nuostatas, kurioms, jos teigimu, prieštarauja ginčijamų sutarčių nuostatos, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas (1984 m. balandžio 10 d. sprendimas von Colson ir Kamann, 14/83, 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas Marleasing, C-106/89, 2005 m. kovo 10 d. sprendimas Nikoloudi, C-196/02, 2010 m. sausio 28 d. sprendimas Uniplex (UK), C-406/08). Taigi toliau šioje nutartyje teisinis reglamentavimas vertinamas atsižvelgiant ir į apeliantės nurodytų direktyvų tikslus, tačiau ginčijamų sutarčių nuostatų atitiktis ES direktyvoms atskirai netiriama bei dėl ginčijamų sutarčių nuostatų atitikties ES direktyvoms atskirai nepasisakoma, nes pagal bendrą taisyklę ES direktyvos nėra tiesiogiai taikomi aktai (jos turi būti laiku ir tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą, o apeliantė šioje byloje neįrodinėja, kad aktualios ES direktyvų nuostatos nebuvo laiku ar tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę).

59.       Apeliantės minimos Direktyvos 2004/8/EB tikslas – padidinti energijos naudingumą ir pagerinti tiekimo saugumą, sukuriant pagrindą skatinti ir plėtoti šilumos ir elektros energijos didelio naudingumo termofikaciją, pagrįstą naudingosios šilumos paklausa ir pirminės energijos taupymu energetikos vidaus rinkoje, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines aplinkybes, ypač susijusias su klimato ir ekonominėmis sąlygomis (Direktyvos 2004/8/EB 1 straipsnis). Direktyvos 2004/8/EB 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad termofikacijai (esamiems ir būsimiems įrenginiams) teikiama parama būtų pagrįsta naudingosios šilumos paklausa ir sutaupytu pirminės energijos kiekiu, atsižvelgiant į esamas galimybes mažinti energijos paklausą kitomis ekonomiškai įmanomomis ar aplinkai palankiomis priemonėmis, tokiomis kaip kitos energijos naudingumą didinančios priemonės.

60.       Kita apeliantės minima Direktyva 2009/72/EB nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Bendrijos elektros energijos rinkas. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir sistemų eksploatavimą. Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai. Visiškai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas, visų pirma, į jos 86 straipsnį, valstybės narės elektros energijos sektoriuje veikiančioms įmonėms gali nustatyti įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti Bendrijos elektros energijos įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. Siekdamos užtikrinti tiekimo saugumą bei energijos vartojimo efektyvumo ir paklausos valdymą bei įgyvendinti aplinkosaugos tikslus ir tikslus, susijusius su energija iš atsinaujinančių išteklių, kaip nurodyta šioje dalyje, valstybės narės gali pradėti įgyvendinti ilgalaikį planavimą, atsižvelgdamos į galimybę, kad trečiosios šalys gali pageidauti prieigos prie sistemos (Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnio 2 dalis). 

61.       Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje reglamentuojama šilumos kainodara. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Energetikos įstatymo 19 straipsnyje reglamentuojamos šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo–pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms; individualiai aptartos sąlygos negali pažeisti vartotojų teisių ir interesų. Kadangi ginčijamos sutartys sudarytos elektros energetikos, o ne šilumos ūkio srityje, ginčijamos sutarčių nuostatos negali prieštarauti įstatymų normoms, kurios nereglamentuoja ginčijamų teisinių santykių. 

62.       Elektros energetikos įstatymo (ginčo kilimo laikotarpiu galiojusioje redakcijoje) 74 straipsnyje buvo reglamentuojamas VIAP teikimas elektros energetikos sektoriuje. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Vyriausybė, išimtinai vadovaudamasi šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, patvirtina viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą ir nustato šių paslaugų teikimo tvarką. Pagal Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 4 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje ir įvertinusi rinkos dalyvių vykdomą veiklą, jos pobūdį, mastą ir poveikį bendrai valstybės elektros energetikos sistemai, gali įpareigoti rinkos dalyvius teikti Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 2 dalyje nustatytas VIAP elektros energetikos sektoriuje, nediskriminuodama šių rinkos dalyvių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu. Tvirtinant VIAP elektros energetikos sektoriuje sąrašą ir nustatant įpareigojimus teikti VIAP, turi būti vadovaujamasi ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijais (Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 5 dalis).

63.       Pažymėtina, kad aukščiau nurodytas energetikos sektoriuje įtvirtintas nacionalinis reguliavimas atitinka minėtų ES direktyvų tikslus – atsižvelgiant į konkrečias nacionalines aplinkybes, skatinti ir plėtoti šilumos ir elektros energijos didelio naudingumo termofikaciją; termofikacijai (esamiems ir būsimiems įrenginiams) teikiamą paramą grįsti naudingosios šilumos paklausa ir sutaupytu pirminės energijos kiekiu, atsižvelgiant į esamas galimybes mažinti energijos paklausą kitomis ekonomiškai įmanomomis ar aplinkai palankiomis priemonėmis; nustatyti įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga. Nėra pagrindo išvadai, kokią daro apeliantė, jog ES direktyvos įpareigojo valstybes nares remti (skatinti) gamintojus, gaminančius elektros energiją termofikaciniu būdu, nes tokio įpareigojimo direktyvose nebuvo nustatyta. Direktyva 2004/8/EB valstybėms narėms buvo duotas leidimas (o ne nustatyta pareiga) remti termofikaciją, jei tokia parama atitinka Direktyvoje 2004/8/EB įtvirtintus kriterijus. Pagal nacionalinį reguliavimą įpareigoti rinkos dalyvius teikti ar ne VIAP elektros energetikos sektoriuje įstatymu pavesta Vyriausybei, kuri gali, bet neprivalo įpareigoti rinkos dalyvius teikti konkrečias VIAP ir konkrečiais mastais. Vyriausybė, turėdama tokius įgaliojimus šioje srityje, atitinkamus sprendimus privalo priimti įvertinusi rinkos dalyvių vykdomą veiklą, jos pobūdį, mastą ir poveikį bendrai valstybės elektros energetikos sistemai, nediskriminuodama šių rinkos dalyvių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu. Nei Energetikos įstatymas, nei Elektros energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas neįpareigojo Vyriausybės priimti sprendimų, kad konkrečia apimtimi būtų remiama elektros energijos termofikacinėse elektrinėse gamyba.

64.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio nuostatos, galiojusios ginčo laikotarpiu, nebuvo skirtos tiesiogiai reglamentuoti elektros energijos gamintojų ir visuomeninio tiekėjo teisinius santykius, t. y. nustatyti jiems konkrečias elgesio taisykles, jos tik nustatė Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos diskrecijos teisę įpareigoti rinkos dalyvius teikti VIAP elektros energetikos sektoriuje ir kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi, tvirtinant VIAP elektros energetikos sektoriuje sąrašą ir nustatant įpareigojimus teikti VIAP. Įvertinusi Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnyje ginčo laikotarpiu įtvirtintą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis neįpareigojo Vyriausybės priimti sprendimų dėl elektros energijos termofikacinėse elektrinėse gamybos rėmimo konkrečia (fiksuota), o ne maksimalia galima apimtimi, kaip ir buvo padaryta ginčo laikotarpiu. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad Vyriausybės nutarimai Nr. 1051 ir Nr. 1091 bei ginčijamos sutarčių sąlygos, kuriomis susitarta dėl atsakovės iš apeliantės superkamo elektros energijos kiekio (minimalus iš apeliantės superkamas elektros energijos kiekis apibrėžtas kaip techninio minimumo gamybos režimu pagamintas elektros energijos kiekis, tačiau susitarta ir dėl didesnio kiekio supirkimo galimybės), prieštaravo Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio ar Energetikos įstatymo 19 straipsnio nuostatoms. Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenustatė jokių termofikacinių elektrinių skatinimo priemonių kriterijų ar privalomojo paslaugų, pripažintinų atitinkančioms viešuosius interesus, sąrašo, o tik suteikė teisę Vyriausybei nustatyti, kurios iš nurodytųjų paslaugų tam tikru laikotarpiu pripažintinos viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis. Pagal Energetikos įstatymą termofikacijos skatinimo tvarka ir sąlygos, taip pat valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principai, kainų nustatymo metodika yra Vyriausybės ir VKEKK kompetencija, todėl Vyriausybės nutarimai Nr. 1051 ir Nr. 1091 bei jų pagrindu sudarytų sutarčių ieškovės ginčijamos sąlygos neprieštarauja nurodytiems įstatymams. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2013 metų pabaigoje ir vėliau priimtų Vyriausybės nutarimų pagrindinis tikslas buvo užtikrinti, kad elektros energijos kaina visuomeniniams elektros energijos vartotojams nedidėtų. Vyriausybės 2012–2016 metų programoje buvo nustatytas prioritetas siekti elektros energijos kainos vartotojams sumažinimo, šilumos ir elektros gamybos termofikacinėse elektrinėse skatinimą numatant tik ten, kur tai ekonomiškai pagrįsta. Visuomeniniam tiekėjui (atsakovei) perkant elektros energiją iš gamintojų, kuriems nėra taikomas skatinimas, t. y. nemokamos VIAP lėšos, bei perkant elektros energiją už mažesnę nei nustatyta VKEKK įsigijimo kainą, elektros energijos pirkimui skirtų lėšų taupymas lemia mažesnę elektros energijos kainą ateities laikotarpiais galutiniams reguliuojamiems elektros energijos vartotojams. Atsakovei, kaip visuomeniniam tiekėjui, buvo nustatyta pareiga, siekiant užtikrinti, kad elektros energija būtų perkama ekonomiškai naudingiausiu reguliuojamiems vartotojams būdu, elektros energiją pirkti iš visų galimų šaltinių, atsižvelgiant ne tik į kainą, bet ir į ekonominį naudingumą. 

65.       Kaip jau minėta, apeliantė ieškinyje nurodė, kad ginčijamos sutarčių nuostatos taip pat prieštarauja šiems žemesnės nei įstatymai galios teisės aktams – Supirkimo taisyklių 7 punktui, Metodikos 7 punktui, įsakymo Nr. 1-256 1.1 punktui, VIAP aprašo 121.1 punktui ir nutarimo 1051 3 punktui.

66.       Visų pirma, kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį sandoris yra niekinis ir negalioja, jeigu jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo, o ne žemesnės galios teisės akto, normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016). Tai paaiškinama tuo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymu, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).

67.       Antra, Supirkimo taisyklių, kurios galiojo dalį ginčo laikotarpio (iki 2015 m. liepos 4 d.), 7 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras nustato elektros energijos, pagamintos šių taisyklių 2 punkte nurodytose elektrinėse, metinį supirkimo mastą Wm (GWh) šalyje bei jo prognozę trejiems metams. Įsakymo Nr. 1-256 1.1 punktu buvo nustatytas remtinos elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu bendrojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, metinis mastas 2012 metams – 900 GWh ir prognozuojamas mastas 2013 metams – 800 GWh, 2014 metams – 700 GWh, 2015 metams – 600 GWh. Vyriausybė nutarimo Nr. 1051 3 punktu patvirtino maksimalią remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtį 2014 metams (700 GWh) ir paskirstė ją šio nutarimo 1.1 punkte nurodytiems asmenims, UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ skirdama ne daugiau kaip 402,57 GWh, iš jų: termofikacinei elektrinei Nr. 2 – ne daugiau kaip 36,71 GWh, termofikacinei elektrinei Nr. 3 – ne daugiau kaip 365,23 GWh, Salininkų katilinės termofikacinei elektrinei – ne daugiau kaip 0,63 GWh. Vyriausybė nutarimo Nr. 1091 3 punktu patvirtino maksimalią remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtį 2015 metams (600 GWh) ir paskirstė ją šio nutarimo 1.1 punkte nurodytiems asmenims, UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ skirdama ne daugiau kaip 327,61 GWh, iš jų: termofikacinei elektrinei Nr. 2 – ne daugiau kaip 27 GWh, termofikacinei elektrinei Nr. 3 – ne daugiau kaip 299,83 GWh, Salininkų katilinės termofikacinei elektrinei – ne daugiau kaip 0,78 GWh.

68.       Pagal VIAP aprašo 121.1 punktą elektros energijos gamintojai, teikiantys VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, visais atvejais parduodami remtinos elektros energijos gamybos apimčiai priskiriamą pagamintą elektros energiją, pirmiausia tenkina visuomeninio tiekėjo vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius. VKEKK nustato bazinę elektros energijos supirkimo kainą, naudodama alternatyvaus elektros energijos gamintojo, galinčio pagaminti visą nustatytą supirkimo apimtį vienoje elektrinėje, techninius ir ekonominius gamybos rodiklius, ir vadovaudamasi formule (Metodikos 7 punktas). 

69.       Taigi Supirkimo taisyklių 7 punkte buvo nustatytas įpareigojimas Lietuvos Respublikos energetikos ministrui, kuris jį įvykdė 2011 metais priimdamas įsakymą Nr. 1-256, kurio 1.1 punktu nustatė remtinos elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu bendrojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, prognozuojamą mastą, be kita ko, 2014–2015 metams, tačiau ši 2011 metų prognozė negalėjo suteikti apeliantei teisėtų lūkesčių, jog būtent prognozuojamas kiekis ir bus realiai supirktas 2014–2015 metais, nes VIAP sąrašas bei mokėjimų už šias paslaugas teisinis reguliavimas neteikė privilegijų atskiriems elektros energijos gamintojams. Juo labiau, iš šio teisės akto buvo aiški elektros energijos supirkimo masto mažėjimo tendencija. Vyriausybės nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3 punktais buvo patvirtintos maksimalios remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtys (vartojant lingvistinę žodžių konstrukciją „ne daugiau kaip“), o minimalios – nereglamentuotos, todėl ginčijamose sutartyse apibrėžtas supirktinas elektros energijos kiekis turėjo neviršyti Vyriausybės nustatytų maksimalių apeliantės elektrinėms nustatytų kiekių, tačiau neprivalėjo būti lygus nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatytiems maksimaliems dydžiams, kaip įrodinėja apeliantė. Ginčijamų sutarčių 1.5 punktai, pagal kuriuos apeliantė įsipareigojo visada pirmumo teise pasiūlyti įsigyti remtiną elektros energijos gamybos apimtį atsakovei, atitiko VIAP aprašo 121.1 punktą, pagal kurį elektros energijos gamintojai, teikiantys VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, visais atvejais parduodami remtinos elektros energijos gamybos apimčiai priskiriamą pagamintą elektros energiją, pirmiausia tenkina visuomeninio tiekėjo vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius. Ginčijamų sutarčių 4 punktų nuostatos dėl kainos nustatymo atitiko Metodikos 7 punktą, kad VKEKK nustato bazinę elektros energijos supirkimo kainą.

70.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, kad, viena vertus, CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo prasme teisiškai nereikšmingi apeliantės argumentai dėl ginčijamų sutarčių nuostatų prieštaravimo žemesnės nei įstatymai galios teisės aktams, kuriuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktų nuostatas. Kita vertus, nenustatyta, kad ginčijamos sutarčių nuostatos prieštarautų apeliantės nurodytiems žemesnės nei įstatymai galios teisės aktams. Priešingai, sutarčių nuostatos atitiko nurodytuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. 

71.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovė, turėjusi tam tikrą elektros energijos įsigijimo būdų pasirinkimą, pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą turėjo teisę (ir pareigą) su VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas teikiančiais gamintojais, įskaitant ir su apeliante, sudaryti tokias elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios užtikrintų, jog elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl ginčijamų sutarčių nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, nes jos neprieštarauja ieškinyje nurodytoms imperatyvioms įstatymų bei kitų teisės aktų normoms.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

72.       Apeliantės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pareikštas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikrų Vyriausybės nutarimų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams patvirtina, jog apeliantė abejoja Vyriausybės nutarimuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Todėl toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų įvertinta apeliantės nurodytuose Vyriausybės nutarimuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

73.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, jog, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savarankiškai, t. y. savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl Kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas. Tai reiškia, kad teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu. Joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigta Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 110 straipsnio 2 dalyje, CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo (teisėjo) diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindo buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).

74.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų pažeidimų šiuo aspektu nepadarė, nes išsprendė apeliantės pirmosios instancijos teismui teiktus prašymus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, vieną kartą kreipdamasis į Konstitucinį Teismą (2015 m. birželio 16 d. nutartimi teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą, pastarasis 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo prašymą grąžino), o kitą kartą – netenkindamas pakartotinio apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą (skundžiamu teismo sprendimu). Atsižvelgusi į minėtą kasacinio teismo praktiką, jog aukštesnės instancijos teismo neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nepasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, savarankiškai įvertina apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

75.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes abejoja net kelių Vyriausybės nutarimų dalių (nutarimo Nr. 1051 3.1 ir 5 punktų, nutarimo Nr. 1216 2.4, 2.5 punktų, nutarimo Nr. 1083 1 ir 3 punktų) konstitucingumu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja, kad nutarimas Nr. 1051 yra šioje byloje taikytinas teisės aktas, todėl jo konstitucingumo klausimas šioje byloje yra aktualus ir gali būti keliamas. Nutarimas Nr. 1216 yra Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 916, kuriuo buvo patvirtintas VIAP aprašas, keičiantis teisės aktas, todėl apeliantės abejonė dėl jo 2.4 ir 2.5 punktų, kuriais VIAP aprašas buvo papildytas tam tikromis nuostatomis, konstitucingumo iš esmės reiškia abejonę dėl tam tikros redakcijos VIAP aprašo konstitucingumo. Kadangi VIAP aprašas yra šioje byloje taikytinas teisės aktas, todėl jo konstitucingumo klausimas šioje byloje taip pat yra aktualus ir gali būti keliamas.

76.       Tačiau dėl kito apeliantės keliamo klausimo, t. y. dėl nutarimo Nr. 1083 1 ir 3 punktų, kuriais kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinės, inter alia (be kita ko), ieškovės UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, nebepatvirtintos VIAP elektros energetikos sektoriuje teikiančiais asmenimis 2016 metams ir remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2016 metams nebenustatyta, konstitucingumo, darytina priešinga išvada. Šio akto konstitucingumo klausimas šioje byloje nėra aktualus ir negali būti keliamas, nes nutarimas Nr. 1083 nėra šioje byloje taikytinas teisės aktas dėl to, kad juo patvirtinti VIAP elektros energetikos sektoriuje teikiantys asmenys 2016 metams ir nenustatoma remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2016 metams, t. y jis reglamentuoja už ginčo ribų esančius santykius dėl VIAP teikimo 2016 metais. Ginčas šioje byloje kilęs tik dėl apeliantės sudarytų sutarčių dėl VIAP teikimo 2014–2015 metais ir dėl nurodytu laikotarpiu kildinamos žalos.

77.       Apeliantė abejoja Vyriausybės nutarimo Nr. 1051 3.1 punkto ta apimtimi, kiek jame nustatoma ne fiksuota, o maksimali kvota, atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalims, 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo, teisinio apibrėžtumo ir teisinio saugumo principams, konstituciniam tikslui derinti asmens ir visuomenės interesus reguliuojant ūkinę veiklą, konstitucinei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos garantijai, Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktui ir 19 straipsnio 2 daliai.

78.       Apeliantė taip pat abejoja nutarimo Nr. 1051 5 punkto konstitucingumu ta apimtimi, kiek jame nustatyta, kad visuomeninis tiekėjas reguliuojamų vartotojų elektros energijos poreikius tenkina ne visų pirma iš VIAP teikiančių elektros energijos gamintojų, o iš bet kurių elektros energijos rinkos dalyvių remiantis vien šiame nutarime neapibrėžtu ekonominio naudingumo kriterijumi. Apeliantės teigimu, toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalims, 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo, teisinio apibrėžtumo ir teisinio saugumo principams, konstituciniam tikslui derinti asmens ir visuomenės interesus reguliuojant ūkinę veiklą, konstitucinei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos garantijai, Elektros energetikos įstatymo 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 2 daliai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

79.       Nutarimo Nr. 1216 2.4, 2.5 punktais VIAP aprašas buvo papildytas VIAP, nustatytos VIAP aprašo 7.2 punkte, teikimo tvarka (VIAP aprašo 111 punktas) ir teikiant VIAP aprašo 7.1–7.3 punktuose nustatytas VIAP pagamintos elektros energijos naudojimo tvarka (VIAP aprašo 121 punktas). Šiuose punktuose nebuvo, tačiau, apeliantės teigimu, turėjo būti nustatyta, kad visuomeninis tiekėjas, pirkdamas elektros energiją reguliuojamų vartotojų poreikio tenkinimui, pirmenybę teikia VIAP teikiantiems elektros energijos gamintojams. Taigi apeliantė iš esmės laikosi pozicijos, kad šios nuostatos neįtvirtinimas VIAP apraše yra legislatyvinė omisija, kuri prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, Elektros energetikos įstatymo 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 2 daliai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

80.       Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis). Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalis). Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalis). Pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriausybė, be kita ko, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (2 punktas), vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punktas).

81.       Vyriausybė ar jos įgaliota institucija įstatymų nustatytais atvejais turi teisę įpareigoti energetikos įmonę teikti VIAP (Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir Energetikos įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, VIAP teikimą (Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis).

82.       Skirstomųjų tinklų operatorius, kai jo turimoje elektros energijos skirstymo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje kitam asmeniui neišduota visuomeninio tiekimo veiklos licencija, privalo vykdyti ir elektros energijos visuomeninio tiekimo veiklą, užtikrindamas saugų ir patikimą galutinių vartotojų aprūpinimą elektros energija šiame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis, siekiant apsaugoti tokių vartotojų teises ir teisėtus interesus, susijusius su elektros energijos vartojimu kasdieniams poreikiams patenkinti (Elektros energetikos įstatymo 42 straipsnio 1 dalis). Nuo 2013 m. sausio 1 d. visuomeninis tiekėjas privalo sudaryti sutartis ir tiekti elektros energiją visuomenine elektros energijos kaina visiems jam išduotoje licencijoje nustatytoje teritorijoje esantiems buitiniams vartotojams, kurie nepasirinko nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, taip pat socialiai pažeidžiamiems vartotojams ar jų grupėms (Elektros energetikos įstatymo 43 straipsnio 2 dalis). Siekiant įgyvendinti valstybės energetikos, ekonominės ir aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus elektros energetikos sektoriuje ir užtikrinti visuomenės interesų įgyvendinimą, Vyriausybė, vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymo ir kitų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojančių įstatymų nuostatomis, gali nustatyti, kad viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje priskiriama elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir yra sutaupomas toks pirminės energijos kiekis, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia (Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

83.       Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, atsižvelgdama į būtinybę veiksmingai naudoti elektros energiją ir šilumą generuojančius pajėgumus, nustato elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą ir tvarką (Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis).

84.       Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

85.       Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, be kita ko, asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą. Energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, be kita ko, visų vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais, yra specifinė ūkinė veikla, kuriai būdinga tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui, įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, be kita ko, riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai. Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, be kita ko, galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis (Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarimas).

86.       Pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 2, 3 dalis, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi atsižvelgti į viešojo intereso dinamiškumą ir kintamumą, taigi ir atitinkamai koreguoti ūkinės veiklos reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas), tačiau, keičiantis teisinio reguliavimo turiniui, negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas). Taigi iš esmės ūkio subjektai negali įgyti teisėto lūkesčio, kad su jų veikla susijęs teisinis reguliavimas nebus keičiamas, svarbu tik tai, jog tais pakeitimais nebūtų paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai.

87.       Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarimas).

88.       Vyriausybė, vadovaudamasi, be kita ko, Elektros energetikos įstatymo 74 straipsniu, patvirtino VIAP aprašą, ginčo laikotarpiu nustačiusį VIAP elektros energetikos sektoriuje sąrašą, paslaugų teikimo tvarką, įpareigojimus teikti paslaugas ir paslaugų teikimo kompensavimo tvarką (VIAP aprašo (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 1 punktas). Pirmiausia, pabrėžtina, kad Vyriausybė kiekvienais 2012–2017 metais priimdavo atskirą nutarimą dėl VIAP teikėjų ir VIAP teikimo apimties kitiems metams nustatymo, taigi ūkio subjektams, įskaitant ir ieškovę, teisėtas lūkestis, jog tam tikras elektros energijos kiekis iš jų bus superkamas, galėjo susiformuoti tik vieneriems metams po to, kai būdavo priimamas tų metų apimtį nustatantis Vyriausybės nutarimas. Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1035 buvo nustatyta fiksuota remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2013 metams (800 GWh), konkrečius jos kiekius paskirstant nutarimo 1.1 punkte nurodytiems asmenims, įskaitant ir apeliantę. Tačiau Vyriausybė 2014 ir 2015 metams atitinkamai nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3 punktais patvirtino nebe fiksuotas, o maksimalias remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis, atitinkamai 700 ir 600 GWh 2014 ir 2015 metams. Šių maksimalių kvotų paskirstymas VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytiems VIAP teikiantiems ir nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 1.1 punktuose nurodytiems asmenims taip pat buvo apibrėžtas vartojant lingvistinę žodžių konstrukciją „ne daugiau kaip“. Minėtų nutarimų 5 punktuose buvo nustatyta, kad šių nutarimų 1.1 punkte nurodyti asmenys remtinos elektros energijos kiekį, neviršydami šių nutarimų 3 punkte nurodytų apimčių, šildymo sezono metu gamina pagal visuomeninio tiekėjo pareikštą ir su konkrečiu gamintoju suderintą poreikį, siekiant užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuojant šių nutarimų 1. 1 punkte nurodytų gamintojų ir užtikrinant Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

89.       Apeliantės nurodytos įstatymų nuostatos nereikalauja, kad remtinos elektros energijos gamybos apimtis turi būti nustatyta nurodant būtent fiksuotą kvotą ir atitinkamai įpareigojant visuomeninį tiekėją visais atvejais supirkti maksimalų kiekį remtinos elektros energijos. Apeliantės pateiktas priešingas įstatymų aiškinimas nėra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti teisinio reguliavimo pokyčiai (kvotos apibrėžimas nebe fiksuota, o maksimaliai galima supirkti apimtimi) patys savaime nereiškia ūkio subjektų (šiuo atveju – apeliantės) teisėtų interesų pažeidimo, nes ūkio subjektai, įskaitant ir apeliantę, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad, viena vertus, kiekvienais metais bus nustatyta tokia pati remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis kitiems metams (pati apeliantė šioje byloje neginčija, jog apimtys galėjo būti mažinamos ir tokia tendencija egzistavo dar iki ginčo laikotarpio), kita vertus, kad supirktina apimtis kiekvienais metais bus apibrėžta fiksuota kvota, o ne kitaip, pavyzdžiui, maksimaliai galima supirkti apimtimi, kaip buvo padaryta ginčo laikotarpiu. Teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas supirktiną elektros energijos apimtį apibrėžti būtent fiksuotu dydžiu, kurį būtų įpareigotas supirkti visuomeninis tiekėjas. Kiekvienais metais tam tikru būdu nustatyti supirktinos remtinos elektros energijos apimtį buvo Vyriausybės diskrecija, kuri turėjo būti įgyvendinama derinant įvairias konstitucines vertybes ir ūkinę veiklą reguliuojant taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių, kad Vyriausybė, ginčo laikotarpiu nustatydama atitinkamą remtinos elektros energijos kiekį, kuris negali būti viršytas, jai suteiktą diskreciją įgyvendino netinkamai.

90.       Jeigu, kaip pageidauja apeliantė, būtų buvęs įtvirtintas jos pageidaujamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį visuomeninis tiekėjas, pirkdamas elektros energiją reguliuojamų vartotojų poreikio tenkinimui, pirmenybę būtų turėjęs teikti VIAP teikiantiems elektros energijos gamintojams, nepriklausomai nuo to, kokios sąlygos egzistuotų įsigyti elektros energiją iš kitų gamintojų, tokios nuostatos ne padėtų užtikrinti konkurenciją elektros energetikos srityje, elektros energijos vartotojams palankiausią kainą, o priešingai, toks teisinis reglamentavimas galėtų sudaryti sąlygas be pakankamo pagrindo suteikti privilegijas ūkio subjektams, teikiantiems VIAP, ir pažeisti vartotojų teises ir teisėtus interesus už elektros energiją mokėti kuo mažesnę kainą. Vien tai, kad teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtas Vyriausybės nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 vartojamas elektros energijos įsigijimo ekonomiškai naudingiausiu būdu kriterijus, nereiškia, jog jo įtvirtinimas teisės aktuose yra nepagrįstas. Ekonomiškai naudingiausias būdas šiame kontekste reiškia elektros energijos įsigijimą tokiu būdu, kad tai lemtų mažiausią kainą elektros energijos vartotojams. Visuomeniniam tiekėjui Vyriausybės nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatyta pareiga elektros energijos poreikį tenkinti elektros energiją įsigyjant vartotojams ekonomiškai naudingiausiu būdu, t. y. nebūtinai pirmiausia tik iš VIAP teikiančių elektros energijos gamintojų, tačiau, nediskriminuojant VIAP teikiančių gamintojų, siekiant derinti asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę ir vartotojų interesų apsaugą. Pirmenybės suteikimas VIAP teikiantiems elektros energijos gamintojams galėtų pažeisti šias konstitucines vertybes, ypač tuo atveju, jeigu elektros energiją iš kitų gamintojų būtų galima įsigyti už mažesnę kainą nei iš ūkio subjektų, teikiančių VIAP.

91.       Byloje nėra ginčo, kad apeliantė tiek pagal sutartis (jų 1.5 punktus), tiek pagal teisinį reglamentavimą (VIAP aprašo 121.2 ir 121.3 punktus) turėjo teisę visuomeninio tiekėjo nesupirktą elektros energijos kiekį parduoti rinkoje (biržoje). Apeliantės teiginiai, kad kai jos pagaminta elektros energija nėra superkama visuomeninio tiekėjo, už parduotą elektros energiją gauta lėšų suma nepadengtų jos būtinųjų sąnaudų, nes ją parduodant ne visuomeniniam tiekėjui, paprastai yra sumokama mažesnė kaina, yra pagrįsti prielaidomis, bet ne įrodymais. Be to, apeliantės nurodyti bendrieji šilumos kainodaros ir elektros energijos kainų nustatymo principai nesuponuoja reikalavimo nustatyti tokį VIAP elektros energetikos sektoriuje teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų atlygintos būtinosios sąnaudos. Visuomeninio tiekėjo atsisakyta nupirkti elektros energijos dalis būtų laikoma remtina elektros energijos gamybos apimtimi, jei gamintojai, teikiantys VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytas VIAP, dėl techninių ir (ar) technologinių priežasčių privalėjo elektros energiją gaminti, o gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas VIAP, pagaminta elektros energija taip pat atitiko didelio efektyvumo reikalavimus (VIAP aprašo 121.2 punktas). Taigi jeigu apeliantė dėl techninių ir (ar) technologinių priežasčių ginčo laikotarpiu privalėjo gaminti daugiau elektros energijos nei jos supirkdavo atsakovė, ji, kaip rūpestingas ūkio subjektas, visuomeniniam tiekėjui atsisakius supirkti pagamintą kiekį, turėjo dėti protingas pastangas ją realizuoti rinkoje (biržoje), ir, jeigu pagaminta elektros energija būtų atitikusi didelio efektyvumo reikalavimus, tokia visuomeninio tiekėjo atsisakyta nupirkti elektros energijos dalis būtų laikoma remtina elektros energijos gamybos apimtimi (VIAP aprašo 121.2 punktas).

92.       Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti nutarimo Nr. 1051 3.1 punkto ta apimtimi, kiek nustatoma ne fiksuota, o maksimali kvota, ir 5 punkto ta apimtimi, kiek jame nustatyta, kad visuomeninis tiekėjas reguliuojamų vartotojų elektros energijos poreikius tenkina ne visų pirma iš VIAP teikiančių elektros energijos gamintojų, o iš bet kurių elektros energijos rinkos dalyvių remiantis vien šiame nutarime neapibrėžtu ekonominio naudingumo kriterijumi, atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, į ūkinės veiklos elektros energetikos srityje ypatumus ir reguliavimo tikslus, įvertinusi ginčo laikotarpiu galiojusį su VIAP teikimu susijusį teisinį reglamentavimą, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taip pat sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmenybės nesuteikimas būtent VIAP teikiantiems elektros energijos gamintojams yra teisėkūros spraga, inter alia legislatyvinė omisija, ar apeliantės nurodytų teisės aktų pažeidimas. Taigi teisėjų kolegijai nekilus pagrįstų abejonių ir dėl nutarimo Nr. 1216 2.4, 2.5 punktų konstitucingumo, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju taip pat nėra.

Dėl esminės šalių nelygybės

93.       Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos CK 6.228 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 straipsnio 2 dalis). Teismas gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar neatsisakė (CK 6.228 straipsnio 3 dalis). 

94.       Kasacinio teismo praktikoje CK 6.228 straipsnio nuostatos aiškinamos pabrėžiant išimtinį šio instituto pobūdį bei būtinybę jį taikant derinti sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principus su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016). Kasacinio teismo nagrinėtose bylose taip pat pabrėžiama, kad taikant CK 6.228 straipsnį pagrindas konstatuoti perdėtą vienos sutarties šalies pranašumą yra tada, kai sutarties sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Pagal CK 6.228 straipsnį sprendžiant, ar sutarties šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. CK 6.228 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalies teisė vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos teismų turi būti vertinama ir taikoma kaip išimtinė priemonė – įstatymo nustatyta tvarka konstatavus pakankamą pagrindą. Sutarties šalies reikalavimas atsisakyti ar pakeisti sutartį dėl esminės nelygybės teismo gali būti patenkintas ne dėl bet kokio neatitikimo tarp sutarties šalių tarpusavio prievolių, o tik tuo atveju, kai teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad egzistuoja didžiulė sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybė, suteikianti kitai sutarties šaliai nepateisinamą perdėtą pranašumą, tokia teismo išvada turi būti pagrįsta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-469/2018).

95.       CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014). Nagrinėjamoje byloje apeliantė nepasinaudojo teise atsisakyti sutarties ar atskirų jos sąlygų. Taigi nagrinėjamu atveju galėtų būti aktualus tik kitas CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas pažeistų teisių gynimo būdas – sutarties modifikavimas dėl esminės šalių nelygybės, kuris atitinka CK 1.138 straipsnio 5 punkte nustatytą pažeistų civilinių teisių gynimo būdą (teisinio santykio pakeitimą). Tokio sutarties (jos sąlygų) modifikavimo, kaip pažeistų teisių gynimo būdo, tikslas ir paskirtis – atkurti sutarties šalių lygybę taip, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, ir nereikėtų vykdyti esminę šalių nelygybę įtvirtinančios sutarties. Tačiau teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Teismas ex officio, nesant šalių prašymo, negali pakeisti šalių pasirinktų pažeistų teisių gynybos būdų ir konstatuoti esminės šalių nelygybės kaip pagrindo pakeisti šalių laisva valia sutartyje suderintas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

96.       Apeliantė savo ieškinį, paduotą teismui 2014 m. kovo 27 d., t. y. kai ginčo šalių teisiniams santykiams 2013 m. gruodžio 30 d. sutarties nuostatos dar buvo aktualios, be kita ko, grindė esmine šalių nelygybe ir prašė pirmosios instancijos teismo įpareigoti atsakovę iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 2014 metais supirkti maksimalų nutarimo Nr. 1051 3.1 punkte nustatytą RGA elektros energijos kiekį. Nei 2015 metų ieškinio patikslinime, nei vėliau 2017 metų ieškinio patikslinime, kuriame pareikštus reikalavimus pirmosios instancijos teismas ir nagrinėjo, apeliantė šio reikalavimo nebesuformulavo, nurodydama, kad ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tapo teisiškai neaktualus, tačiau ieškinio pagrindo netikslino, t. y. esminė sutarties šalių nelygybė išliko kaip pareikšto ieškinio pagrindas. Kaip jau minėta, kadangi apeliantė, pateikusi ieškinio patikslinimus, pradiniame ieškinyje pareikšto reikalavimo įpareigoti atsakovę atlikti pageidaujamus veiksmus neatsisakė, pirmosios instancijos teismas turėjo šį reikalavimą išnagrinėti. Be to, kadangi apeliantė nepatikslino ieškinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, susijusių su esmine šalių nelygybe (sudarant sutartis). Kadangi apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime be pagrindo nepasisakyta dėl esminės šalių nelygybės (CK 6.228 straipsnis), šis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo trūkumas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme.

97.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad esminę šalių nelygybę įtvirtinančios sutarties modifikavimas ar įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus tuo metu, kai tarp šalių ginčijamos sutarties pagrindu susiklostę teisiniai santykiai jau yra pasibaigę, pavyzdžiui, dėl užsitęsusio ginčo nagrinėjimo teisme, netenka prasmės, nes tai negalėtų realiai apginti sutarties šalies, kurios teisės buvo pažeistos, teisių. Ginčas pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas tik 2017 metais, todėl sutarčių modifikavimas, jeigu jis būtų prašytas taikyti ir teismo taikytas, reikštų tik praeityje (2014–2015 metais) ginčo šalių teisinius santykius reguliavusių sutarčių nuostatų pakeitimą, kuris realių teisinių pasekmių ginčo šalims taip pat neturėtų. Esant tokioms aplinkybėms, sutarties šalis, siekianti veiksmingai apginti savo pažeistas teises, iš esmės turi pasirinkti ir prašyti teismo taikyti kitą CK 1.138 straipsnyje įtvirtintą jos teisių gynimo būdą, pavyzdžiui, žalos atlyginimo priteisimą, ir atitinkamai įrodinėti tokio pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo sąlygas. Tokia savo teise apeliantė yra pasinaudojusi, nes nuo pat ginčo pradžios reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, patirtą žalą, kurios dydį tikslino pagal pasikeitusius elektros energijos supirkimo duomenis, grįsdama neteisėtais atsakovės veiksmais (neveikimu), pasireiškusiais iš esmės per mažo elektros energijos kiekio supirkimu iš apeliantės.

98.       Atsižvelgusi į ieškinio reikalavimus, į ginčo išnagrinėjimo momentą, į CK 6.228 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, į aptartą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl apeliantės įrodinėtų esminės šalių nelygybės aspektų, nesudaro savarankiško pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pirmiausia dėl to, kad apeliantės ieškinio pagrindas, susijęs su esminės šalių nelygybės įrodinėjimu, neatitiko ieškinio dalyko (nebuvo pareikštas reikalavimas modifikuoti sutartis), nes esminė šalių nelygybė nėra nei sutarčių (jų dalių) pripažinimo negaliojančiomis pagrindas, nei pagrindas šaliai taikyti civilinę atsakomybę. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nepripažinti apeliantės įrodinėto esminės šalių nelygybės aspekto kaip pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus vien dėl to, jog toks ieškinio pagrindas neatitiko pačios apeliantės pasirinktų jos teisių gynybos būdų. Aplinkybė, kad teismas sprendime dėl esminės šalių nelygybės nepasisakė, taip pat nėra pakankamas pagrindas panaikinti šią skundžiamo teismo sprendimo dalį, nes šis teismo sprendimo trūkumas pašalintas apeliacinės instancijos teisme, motyvuotai atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

99.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju net neegzistuoja CK 6.228 straipsniui taikyti būtina tokia esminė šalių nelygybė, kaip ji suprantama šio straipsnio aiškinimui ir taikymui aktualioje kasacinio teismo praktikoje. Dėl apeliantės argumentų, kad ji neturėjo ūkio subjektų civiliniuose santykiuose įprastos galimybės derėtis dėl sudaromo sandorio nuostatų, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju sutarčių šalys dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino imperatyvaus teisinio reglamentavimo nebuvo visiškai laisvos susitarti dėl atsakovės iš apeliantės superkamo elektros energijos kiekio ir kitų sutarčių sąlygų, nes toks susitarimas pirmiausia turėjo atitikti remtinos elektros energijos supirkimą iš gamintojų reglamentavimą, įskaitant ir dėl supirkimo kiekių, gamintojų nediskriminavimo, kitų nesupirktos elektros energijos kiekio realizavimo būdų ir sąlygų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sutarčių nuostatos atitiko imperatyvų teisinį reglamentavimą. Šalys sutartyse susitarė ne tik dėl minimalaus iš apeliantės superkamo elektros energijos kiekio, tačiau ir dėl didesnio nei techninio minimumo gamybos režimu pagaminto elektros energijos kiekio siūlymo atsakovei, o atsakovei atsisakius jį pirkti, apeliantės teisės šį kiekį parduoti elektros energijos biržoje. Elektros energija pagal sutartis iš apeliantės buvo perkama pagal iš anksto suderintą grafiką, o apmokama už realiai atsakovės iš apeliantės supirktą elektros energijos kiekį pagal sutartyse nustatytą kainą.

100.       Apeliantė šioje byloje neįrodinėjo, kad ji sutarčių sudarymo metu būtų turėjusi ekonominių sunkumų, buvo ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikė neapdairiai, neturėjo derybų patirties ir atsakovė būtų būtent tuo pasinaudojusi, sudarydama apeliantei itin nenaudingas sutartis. Apeliantės teigimu, atsakovė pasinaudojo neatidėliotinais apeliantės poreikiais iki metų pabaigos sudaryti sutartis ir tuo, kad apeliantė buvo iš esmės priklausoma nuo atsakovės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes, kaip teisingai pažymi atsakovė, VIAP aprašo 7.2 punkte aprašytos VIAP teikiamos pačių gamintojų pageidavimu (VIAP aprašo 10.1 punktas) ir tai, kad pati apeliantė pasirinko dalyvauti VIAP teikime, negali būti aiškinama kaip priklausomumas nuo atsakovės ar apeliantės neatidėliotini poreikiai.

101.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės ginčijamos sutarčių nuostatos patvirtina ne perdėtą vienos sutarčių šalies (šiuo atveju – atsakovės) pranašumą, o rinkos, kurioje sudarytos sutartys, specifiką ir jos reglamentavimo ypatumus: iš anksto nėra žinomas elektros energijos poreikis, tačiau turi būti užtikrinta, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, elektros energija turi būti perkama nediskriminuojant gamintojų, atsakovas turi galimybę įsigyti įvairiais būdais pagamintą ir įvairiais būdais (pagal skirtingas sutartis, elektros energijos biržoje) pardavinėjamą elektros energiją, teisės aktuose (Vyriausybės nutarimuose) apibrėžta tik maksimali remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis, o minimali – nereglamentuota. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad apeliantės ginčijamos sutarčių nuostatos jai buvo nesąžiningai primestos atsakovės ir kad joks protingas ir apdairus asmuo laisva valia tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų, kaip teigia apeliantė, nes sutarčių nuostatos pačios savaime jų sudarymo metu neįtvirtino esminės šalių nelygybės.

Dėl sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės atribojimo bei žalos atsiradimo pagrindų

102.       CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

103.       Nagrinėjamu atveju aktualus sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimas, nes apeliantė žalos atlyginimo pareigą kildina iš deliktinės atsakomybės, o atsakovė tvirtina, kad šiuo atveju jai galėtų būti taikoma tik sutartinė atsakomybė, jeigu būtų įrodytos jos taikymo sąlygos, tačiau jokiu būdu ne deliktinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė dėl civilinės atsakomybės rūšies.

104.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė skiriama priklausomai nuo neteisėtų veiksmų pobūdžio (pažeidimo objekto) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Deliktine teise iš esmės ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto. Esant sutartiniams šalių santykiams, deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018). Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018). Tai, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, reiškia, jog, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547-969/2016). Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-687/2017). Nėra delikto, jeigu žala yra susijusi su sutartiniais santykiais. Pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

105.       Byloje nėra ginčo, kad šalis siejo sutartiniai elektros energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantė šioje byloje neįrodinėja, kad atsakovė būtų netinkamai įvykdžiusi tiesiogiai iš sutarčių kylančius įsipareigojimus, t. y. kad būtų nesupirkusi iš apeliantės sutartyse įsipareigoto supirkti minimalaus elektros energijos kiekio, apibrėžto kaip techninio minimumo gamybos režimu pagamintas elektros energijos kiekis, kad būtų netinkamai atsiskaičiusi už supirktą elektros energijos kiekį ar būtų pažeidusi kitas sutarčių nuostatas, tačiau, kaip jau minėta, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

106.       Apeliantės teigimu, ji dėl nesupirktos elektros energijos patyrė tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, kuriuos turi atlyginti atsakovė, nes jie nebuvo kompensuoti. Nors pirmosios instancijos teismas aiškiai to neįvardino, tačiau iš faktinio ieškinio pagrindo matyti, kad apeliantė žalą šioje byloje iš esmės grindžia dviem savarankiškais pagrindais: 1) tuo, jog atsakovė, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, turėjo ginčo laikotarpiu (2014–2015 metais) pagal sutartis supirkti iš apeliantės maksimalų nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytą RGA elektros energijos kiekį; 2) tuo, jog atsakovė, laikydamasi teisės aktų reikalavimų (nepiktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, nediskriminuoti elektros energijos gamintojų, elektros energiją įsigyti ekonomiškai naudingiausiu būdu), turėjo ginčo laikotarpiu (2014–2015 metais) pagal sutartis supirkti iš apeliantės didesnį kiekį elektros energijos, negu realiai supirko.

107.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant savarankiškiems reikalavimams, ieškovas turi galimybę pasinaudoti kiekvienu jo prašomu teisminės gynybos būdu ir dėl kiekvieno iš jų taikymo turi pasisakyti ginčą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014, 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Šiuo atveju apeliantei nurodžius minėtas ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, kuriomis grindžiamas civilinės atsakomybės atsakovei taikymas, pirmosios instancijos teismas turėjo abu šiuos pagrindus išnagrinėti, nebent, išnagrinėjus tik dalį aplinkybių, būtų nustatytas pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, nes tokiu atveju, esant kelioms tos pačios žalos atsiradimo priežastims, kitų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių nagrinėjimas teisiškai taptų beprasmis. Atsižvelgiant į ieškinyje nurodytų bylos aplinkybių bei suformuluotų ieškinio reikalavimų esmę, šiuo atveju antrasis iš nurodytų pagrindų taikyti civilinę atsakomybę atsakovei laikytinas papildomu (fakultatyviu) ir taikytinas tik tokiu atveju, jeigu ieškinys nebūtų tenkinamas pirmuoju pagrindu.

108.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama taikyti atsakovei deliktinę atsakomybę, nenurodė įstatymo, kurio pagrindu sutartiniuose santykiuose šaliai būtų galima taikyti deliktinę atsakomybę, nors, kaip jau minėta, esant sutartiniams šalių santykiams, deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę. Taigi apeliantė nepagrindė deliktinės atsakomybės taikymo sutartiniuose teisiniuose santykiuose, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nepriklausomai nuo to, kad atsakovė kaltinama pažeidusi ne pačių sutarčių, o teisės aktų nuostatas, taip pat nenustatė pagrindo spręsti dėl deliktinės atsakomybės atsakovei taikymo galimumo, esant sutartiniams šalių santykiams.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatyto elektros energijos kiekio nesupirkimo

109.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama šioje nutartyje jau išdėstytų argumentų dėl atsakovės pareigų santykiuose su VIAP teikėjais pagal nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3 punktus (nustatyta maksimali kvota, tačiau minimali – nereglamentuota), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Vyriausybės nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktų nuostatos neįpareigojo visuomeninio tiekėjo ginčo laikotarpiu supirkti iš apeliantės viso maksimaliu dydžiu apibrėžto elektros energijos kiekio. Tai reiškia, kad atsakovė su gamintojais, įskaitant su apeliante, sudarytose sutartyse turėjo teisę susitarti supirkti ne maksimalų remtinos elektros energijos kiekį. Taigi atsakovė, pagal sutartis įsipareigojusi supirkti iš apeliantės techninio minimumo režimu pagamintą remtiną elektros energijos kiekį ir jį supirkusi, nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktų nepažeidė ir neteisėtų veiksmų, dėl kurių jai galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, neatliko. Todėl nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), civilinė atsakomybė atsakovei šiuo pagrindu negali būti taikoma (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio reikalavimo atlyginti padarytą žalą, pareikšto kitais pagrindais, (ne)išnagrinėjimo

110.       Kita apeliacinio skundo argumentų grupe apeliantė iš esmės teigia, kad atsakovė, jeigu ginčo laikotarpiu nebūtų piktnaudžiavusi dominuojančia padėtimi, nebūtų diskriminavusi elektros energijos gamintojų ir elektros energiją būtų įsigijusi ekonomiškai naudingiausiu būdu, pagal sutartis su ieškove taip pat privalėjo supirkti iš jos didesnį kiekį elektros energijos, negu realiai supirko.

111.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018). Taigi jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar ją atskleidė netinkamai, šis trūkumas turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-684/2017).

112.       Atsižvelgiant į tai, kad dalį iš šios nutarties 106 punkte nurodytų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, tačiau kitos dalies – ne, pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoji ieškinio argumentų dalis tikrintina apeliacine tvarka, o dėl kitos (pirmosios instancijos teismo neišnagrinėtos) argumentų dalies spręstina, ar jie gali būti išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, ar yra pagrindas šią bylos dalį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. 

113.       Pirmosios instancijos teismas dėl apeliantės akcentuojamo jos, kaip VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas VIAP teikiančio subjekto, diskriminavimo „Lietuvos energijos gamyba“, AB padalinio Lietuvos elektrinės, kaip VIAP aprašo 7.3 ir 7.4 punktuose nustatytas VIAP teikiančio subjekto, atžvilgiu nurodė, kad „Lietuvos energijos gamyba“, AB negali būti lyginama su apeliante dėl skirtingos prigimties teikiamų paslaugų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad net nepriklausomai nuo teikiamų paslaugų skirtumų apeliantė negali būti lyginama su „Lietuvos energijos gamyba“, AB padaliniu Lietuvos elektrine, kaip VIAP aprašo 7.3 ir 7.4 punktuose nustatytas VIAP teikiančiu subjektu, dėl skirtingo šių paslaugų teikimo laikotarpio: ginčo laikotarpiu atsakovė iš apeliantės elektros energiją įsigydavo tik šildymo sezono metu, o iš Lietuvos elektrinės – nuo balandžio 15 d. iki spalio 15 d. (2 t., b. l. 31–37). Kadangi elektros energija turi būti įsigyjama tuo metu, kai yra poreikis ją vartoti, tarp apeliantės ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB padalinio Lietuvos elektrinės egzistavęs elektros energijos gamybos laiko skirtumas būtent ir lemia, kad atsakovė, nuo balandžio 15 d. iki spalio 15 d. įsigydama elektros energiją iš VIAP aprašo 7.3 ir 7.4 punktuose nustatytas VIAP teikiančio subjekto, objektyviai net negalėjo diskriminuoti apeliantės, kuri tuo metu elektros energijos negamino, dėl to negalėjo ir padaryti apeliantei jokios žalos. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė diskriminavo apeliantę susijusio asmens „Lietuvos energijos gamyba“, AB, kaip VIAP aprašo 7.3 ir 7.4 punktuose nustatytas VIAP teikiančio subjekto, atžvilgiu, atmestini.

114.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė, iš apeliantės nupirkdama techninio minimumo režimu pagamintą elektros energijos kiekį, o papildomą kiekį nupirkdama Nord Pool biržoje, veikė akivaizdžiai ekonomiškai naudingiausiu būdu, todėl teisės aktų ir apeliantės teisių nepažeidė. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, nes lygino elektros energijos įsigijimo biržoje kainas su VKEKK patvirtintomis elektros energijos supirkimo iš apeliantės kainomis. Apeliaciniame skunde toks vertinimas kritikuojamas tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo lyginti elektros energijos įsigijimo biržoje kainas su VKEKK tiems metams nustatyta rinkos kaina, kurią pagal sutartis ir moka atsakovė, nes kitą VKEKK patvirtintos elektros energijos supirkimo kainos dalį moka VIAP lėšų administratorius (BALTPOOL UAB) kitos sutarties tarp apeliantės ir BALTPOOL UAB pagrindu. Palyginusi elektros energijos įsigijimo biržoje kainas su VKEKK nustatytomis rinkos kainomis, apeliantė tvirtina, kad atsakovė daug valandų elektros energiją biržoje įsigijo brangiau nei už ją būtų sumokėjusi apeliantei, o tai nereiškia elektros energijos įsigijimo ekonomiškai naudingiausiu būdu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrįstas būtent pirmosios instancijos teismo atliktas kainų palyginimas, o ne apeliaciniame skunde pateiktas apeliantei palankesnis kitų kainų palyginimas.

115.       Elektros energijos supirkimo kaina 2014 metams (be PVM) iš apeliantės termofikacinės elektrinės Nr. 2 buvo 31,89 ct/kWh, o iš termofikacinės elektrinės Nr. 3 – 29,07 ct/kWh (VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. O3-706 1–2 punktai). Elektros energijos rinkos kaina 2014 metams – 15,9 ct/kWh (VKEKK 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. O3-386). Elektros energijos supirkimo kaina 2015 metams (be PVM) iš apeliantės termofikacinės elektrinės Nr. 2 buvo 32,56 ct/kWh (9,43 euro ct/kWh, o iš termofikacinės elektrinės Nr. 3 – 25,65 ct/kWh (7,43 euro ct/kWh) (VKEKK 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-865 1.1–1.2 punktai). Elektros energijos rinkos kaina 2015 metams – 16,54 ct/kWh (4,79 euro ct/kWh) (VKEKK 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimas Nr. O3-797).

116.       Nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 5 punktuose įtvirtintas įpareigojimas pirkti elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu reiškia elektros energijos įsigijimą vartotojams ekonomiškai naudingiausiu būdu, t. y. tokiu būdu, kuris lemtų mažiausią kainą elektros energijos vartotojams. Supirkimo kaina – VKEKK nustatyta kaina, už kurią gamintojo pagaminta, teikiant VIAP, elektros energija yra superkama (Metodikos 5.2 punktas). Byloje nėra ginčo, kad apeliantei už elektros energiją mokama kaina (supirkimo kaina) susideda iš dviejų dalių: iš atsakovės mokamos VKEKK patvirtintos rinkos kainos ir VIAP lėšų, apskaičiuotų pagal sutarčių 5 priedų 3.3 punktus, t. y. iš VKEKK tvirtinamos supirkimo kainos atimant atsakovės pagal sutartis mokamą ir taip pat VKEKK tvirtinamą rinkos kainą. Rinkos kainą taip pat nustato VKEKK pagal VKEKK 2011 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-175 patvirtintą Elektros energijos rinkos kainos nustatymo metodiką. VIAP lėšos – lėšos, skirtos VIAP apraše nustatytų VIAP teikimui kompensuoti (VIAP aprašo 5 punktas). Pagal Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodikos, patvirtintos VKEKK 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-279, 6.1–6.3 punktus VKEKK VIAP lėšas nustato, be kita ko, įvertinusi kiekvienos VIAP teikimo apimties prognozę ateinantiems kalendoriniams metams, kiekvienos VIAP teikimo sąnaudų metinę prognozę ateinantiems kalendoriniams metams, kiekvienos VIAP faktiškai suteiktos apimties ir prognozuotos apimties neatitikimą per praėjusius kalendorinius metus, išskyrus šioje metodikoje nurodytus atvejus. VIAP lėšos surenkamos iš visų elektros energijos pirkėjų (VIAP lėšų administravimo aprašo 16 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-924/2013). Pagal VIAP lėšų administravimo aprašo 23 punktą elektros energijos gamintojams, teikiantiems VIAP aprašo 7.2–7.4 punktuose nurodytas paslaugas, lėšas išmoka administratorius, kuriuo Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1338 yra paskirtas BALTPOOL UAB.

117.       Įvertinusi su VIAP susijusį teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kadangi ne tik atsakovės mokama rinkos kaina, bet ir VIAP lėšos yra sudedamosios supirkimo kainos, sumokamos gamintojui už iš jo superkamą elektros energiją, dalys, kurios abi yra surenkamos iš galutinių elektros energijos vartotojų ir todėl lemia galutinę elektros energijos kainą jiems, tik supirkimo kainos, kaip galutinės elektros energijos kainos, lyginimas su elektros energijos įsigijimo biržoje kaina, kuri taip pat yra galutinė biržoje elektros energiją parduodančiam asmeniui mokama kaina, leidžia įvertinti, kuriuo būdu elektros energijos įsigijimas yra ekonomiškai naudingesnis vartotojui, galintis lemti mažesnę ar bent ne didesnę kainą ateityje. Pirkimas pigiau nei supirkimo iš apeliantės kaina ir reiškia pirkimą ekonomiškai naudingiausiu būdu. Taigi tam, kad elektros energijos pirkimas būtų pripažintas įvykęs vartotojams ekonomiškai naudingiausiu būdu, nebūtinai atsakovė turėjo sutaupyti jos gamintojams mokamą kainos dalį, nes VIAP lėšų sutaupymas taip pat yra ekonomiškai naudingas vartotojams.

118.       Atsakovės teigimu, 2014–2015 metais buvo sutaupyta daugiau nei 14 mln. Eur VIAP lėšų ir tai sudarė galimybę VKEKK nustatyta tvarka mažinti VIAP kainą kitiems metams visiems šalies vartotojams (2016 ir 2017 metais elektros energijos kaina buitiniams vartotojams sumažėjo). Šiuos atsakovės argumentus patvirtina VKEKK nutarimai dėl VIAP kainos visiems asmenims, išskyrus asmenis, nurodytus VIAP aprašo 21 punkte, nustatymo, nes 2013 metams ši kaina buvo 9,377 ct/kWh be PVM (VKEKK 2012 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. O3-299 2 punktas), o vėliau tik mažėjo: 2014 metams buvo nustatyta 7,141 ct/kWh be PVM (VKEKK 2013 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. O3-442 2 punktas), 2015 metams – 5,671 ct/kWh (1,642 Eur ct/kWh) be PVM (VKEKK 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-840 2 punktas), 2016 metams – 1,497 ct/kWh be PVM (VKEKK 2015 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-579 2 punktas), 2017 metams – 1,386 ct/kWh be PVM (VKEKK 2016 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. O3-347 2 punktas) ir 2018 metams – 1,350 ct/kWh be PVM (VKEKK 2017 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3E-472 2 punktas).

119.       Atsakovė pateikė duomenis, kad tik 10 valandų 2014 metais ir 8 valandas 2015 metais elektros energijos kaina biržoje viršijo supirkimo iš apeliantės termofikacinės elektrinės Nr. 3 kainą (atitinkamai 3244 valandas 2014 metais ir 3733 valandas 2015 metais ši kaina buvo mažesnė). Kaip minėta, supirkimo kaina tiek 2014, tiek 2015 metais iš apeliantės termofikacinės elektrinės Nr. 2 buvo dar didesnė nei iš apeliantės termofikacinės elektrinės Nr. 3. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės pasirinkimas pirkti iš esmės visada pigesnę elektros energiją biržoje (su itin retomis išimtimis, kai biržoje ji buvo brangesnė), o ne iš apeliantės, reiškė veikimą vartotojams ekonomiškai naudingiausiu būdu, todėl nėra neteisėtas veiksmas, dėl kurio atsakovei galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė.

120.       Kitas aspektas, kurį apeliantė nuosekliai įrodinėja šioje byloje, tai žalos jai padarymas vietoj jos pagamintos elektros energijos perkant balansavimo elektros energiją (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 26 dalis). Ieškinyje buvo teigiama, kad atsakovė piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi, nes sudarė sąlygas reguliuojamų vartotojų poreikius vietoje apeliantės RGA elektros energijos tenkinti iš „Lietuvos energijos gamyba“, AB, kaip balansavimo elektros energijos tiekėjo ir su atsakove susijusio asmens (atsakovė ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB priklauso „Lietuvos energija“, UAB įmonių grupei), siūlomos elektros energijos. Dėl to apeliantė buvo pateikusi pirmosios instancijos teismui prašymą išreikalauti iš atsakovės, be kita ko, sutartis tarp AB LESTO ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB ir šių sutarčių vykdymo dokumentus (faktiškai įsigytų elektros energijos kiekių apskaitos dokumentus). Atsakovė, be kitų prašytų duomenų, 2017 m. liepos 31 d. pateikė duomenis (lenteles excel formatu) apie vartotojų poreikį ir tai, kokia apimtimi tas poreikis buvo tenkinamas perkant elektros energiją skirtingais būdais, įskaitant ir iš balansavimo elektros energijos tiekėjo, tačiau sutarčių su balansavimo elektros energijos tiekėju ir su jų vykdymu susijusių dokumentų nepateikė.

121.       Kaip teigia atsakovė, bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovė pateikė sutartis su „Lietuvos energijos gamyba“, AB apeliantei susipažinti ir tam teismas netgi skyrė pertrauką, tačiau apeliantė, susipažinusi su sutartimis, išreiškė poziciją, jog šių sutarčių nereikia pridėti prie bylos, nes jos pateiktos pavėluotai, neįvykdytas formos reikalavimas ir nėra pateikti sutarčių vykdymo dokumentai. Apeliantės atstovai 2017 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje, pasisakydami dėl šių sutarčių pridėjimo prie bylos, nurodė, kad nėra pateiktos sutartys su balansavimo elektros energijos tiekėju. Kadangi 2017 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje buvo nutarta šių dokumentų nepridėti prie bylos ir dėl to nėra žinomas jų turinys, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali tiksliai nustatyti, dėl kokių įrodymų pridėjimo prie bylos 2017 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje buvo sprendžiama, t. y. ar buvo sprendžiama būtent dėl su balansavimo elektros energijos tiekėju sudarytų sutarčių pridėjimo prie bylos. Pirmosios instancijos teismas apeliantės diskriminavimo balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu netyrė, nors šis aspektas buvo nurodytas kaip vienas iš ieškinio pagrindų.

122.       Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad atsakovė nėra pateikusi jokių duomenų, už kokią kainą pirko balansavimo elektros energiją, tačiau egzistuoja didelė tikimybė, jog ši kaina buvo dar didesnė nei elektros kaina biržoje. 2018 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti apeliantės papildomi paaiškinimai, kuriuose, be kita ko, nurodyta, kad didelė elektros energijos poreikio dalis ginčo laikotarpiu buvo tenkinama įsigyjant elektros energiją iš neįvardyto balansavimo elektros energijos tiekėjo ir už neįvardytą kainą, kuri galėjo būti didesnė nei perkant iš apeliantės, be to, galimai buvo perkama iš su atsakove susijusios įmonės. Šiuose paaiškinimuose taip pat buvo pareikštas apeliantės prašymas dėl papildomų dokumentų išreikalavimo iš atsakovės, prašant įpareigoti atsakovę: 1) nurodyti, iš kokio juridinio asmens buvo perkama elektros energija atsakovės pateiktame grafike (pateikta kaip priedas Nr. 22 kartu su atsakovės 2017 m. liepos 31 d. rašytiniais paaiškinimais), nurodyta kaip „Likutinis EE kiekis pirktas iš BET“; 2) nurodyti, ar šis juridinis asmuo yra su atsakove susijusi įmonė, ir jei taip, konkrečiai įvardyti šias sąsajas; 3) pateikti sutartį su grafike nurodytu BET (įskaitant vykdymo dokumentus); 4) pateikti visas sąskaitas, kurias pateikė grafike nurodytas BET už atsakovės parduotą elektros energiją per 2014 ir 2015 metų laikotarpį, kuriose atsispindi parduotas elektros energijos kiekis, parduoto elektros energijos kiekio vieneto kaina, mokėtina suma (be PVM).

123.       Aplinkybę, kad pakankamai didelė elektros energijos poreikio dalis ginčo laikotarpiu buvo tenkinama įsigyjant elektros energiją iš balansavimo elektros energijos tiekėjo, patvirtina pačios atsakovės 2017 m. liepos 31 d. pateikti duomenys (lentelės excel formatu). Pavyzdžiui, 2014 m. sausio mėnesį AB LESTO poreikis iš perdavimo tinklo buvo 381 584 MWh ir jis tenkintas įsigyjant elektros energiją taip: 74 303 MWh iš apeliantės, 40 57 MWh iš UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“, 14 880 MWh iš AB „Panevėžio energija“, 5 081 MWh iš biržos ir 246 743 MWh iš balansavimo elektros energijos tiekėjo, t. y. net 64,66 proc. viso to mėnesio elektros energijos poreikio buvo perkama iš balansavimo elektros energijos tiekėjo. Pažymėtina, kad ir kitais ginčo laikotarpio mėnesiais, kai atsakovei elektros energiją tiekė ir apeliantė, t. y. šildymo sezono metu, situacija buvo panaši.

124.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad elektros energija, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ji nupirkta, yra ta pati energija, kad ginčo laikotarpiu vartotojų poreikiams tenkinti nežinomomis sąlygomis buvo pirkti labai dideli kiekiai balansavimo elektros energijos (net ir įvertinant nacionalinės balansavimo funkcijos paskirtį ir vykdymo specifiką), o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai netyrė, nors, kaip jau minėta, apeliantės diskriminavimo balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu aspektas buvo nurodytas kaip vienas iš ieškinio pagrindų, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šių apeliantės įvardytų atsakovės veiksmų jų (ne)teisėtumo aspektu visiškai neįvertino, t. y. pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista su tuo susijusi bylos dalies dėl reikalavimo atlyginti žalą esmė. Pažymėtina, kad šiems atsakovės veiksmams įvertinti reikia surinkti naujus įrodymus, susijusius su balansavimo elektros energijos pirkimu ginčo laikotarpiu, ir juos įvertinti atsižvelgiant į balansavimo elektros energijos specifiką, t. y. jos paskirtį, ribotas galimybes prognozuoti elektros energijos poreikį ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Elektros energetikos įstatymo 31 straipsnio 11 punktą perdavimo sistemos operatorius nacionalinio balansavimo funkciją privalo atlikti sudarant vienodas, nediskriminuojančias ir konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams.

125.       Dėl apeliantės argumentų dėl jos diskriminavimo kitų VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas teikiančių gamintojų atžvilgiu pažymėtina, kad nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 5 punktuose yra įtvirtintas įpareigojimas elektros energijos poreikį tenkinti įsigyjant elektros energiją ne tik ekonomiškai naudingiausiu būdu, tačiau ir nediskriminuojant šių nutarimų 1.1 punktuose nurodytų gamintojų, t. y. nediskriminuojant gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas, tarpusavyje. Ieškinys buvo grindžiamas apeliantės diskriminavimu, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl galimo apeliantės diskriminavimo kitų VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas teikusių gamintojų atžvilgiu.

126.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė 2014 ir 2015 metais vykdė pirkimus aiškiai diskriminuodama remiamus gamintojus tarpusavyje, nes nesivadovavo mažiausios kainos kriterijumi – iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinės elektrinės Nr. 3 supirko mažiausią procentinį kiekį nutarimais Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytos kvotinės elektros energijos, nors jos kaina buvo pati mažiausia iš visų remiamų gamintojų. Atsakovė pripažįsta, kad ji, laikydamasi nediskriminavimo bei ekonominio naudingumo principų, turėjo teisę pati nuspręsti, kokį konkretų VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas teikiančių gamintojų pagamintos remtinos elektros energijos kiekį įsigis, ir teigia, jog ji, vykdydama sutartis, veikė ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuodama nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 1.1 punktuose nurodytų gamintojų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pačios atsakovės pateiktus įrodymus, atsakovės pozicijos, kad ji nediskriminavo nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 1.1 punktuose nurodytų gamintojų tarpusavyje, pagal esančius byloje įrodymus nepripažįsta pagrįsta.

127.       Nustatyta, kad ginčijamomis sutarčių nuostatomis buvo susitarta dėl minimalaus atsakovės iš apeliantės superkamo elektros energijos kiekio, apibūdinto kaip techninio minimumo gamybos režimu pagamintas elektros energijos kiekis, be to, susitarta ir dėl didesnio kiekio supirkimo galimybės. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, techninis gamybos minimumas iš esmės reiškia mažiausią galimą elektros energijos teikimo į tinklą režimą, kuriuo pajėgi dirbti elektrinė, dažniausiai užtikrinantį termofikacinių elektrinių efektyvią kogeneraciją. Atsakovė pateikė beveik visas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su elektros energijos gamintojais, kurie teikia analogišką VIAP, kaip ir apeliantė, išskyrus sutartis su AB „Kauno energija“ dėl Petrašiūnų elektrinės, tačiau šių sutarčių nuostatų ir duomenų apie pagal jas supirktus elektros energijos kiekius pirmosios instancijos teismas neanalizavo, trūkstamų duomenų apie realiai pagal šias sutartis iš gamintojų supirktus elektros energijos kiekius neišreikalavo, dėl contra spoliatorem taisyklės taikymo nesprendė.

128.       Byloje nėra ginčo, kad techninio minimumo gamybos režimas kiekvienoje iš elektrinių yra skirtingas ir jis yra nurodytas beveik visose su atsakove sudarytose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, išskyrus sutartį, sudarytą su UAB „Litesko“ filialu „Marijampolės šiluma“. Apeliantė šioje byloje neginčija techninio minimumo nustatymo teisingumo. Išanalizavusi šias sutartis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad kai kuriose su kitais tas pačias paslaugas kaip ir apeliantė ginčo laikotarpiu teikusiais gamintojais sudarytose sutartyse buvo įtvirtintos analogiškos nuostatos dėl įsipareigojamo supirkti elektros energijos kiekio, numatant, kad tai yra elektrinės techninio minimumo gamybos režimu pagamintas elektros energijos kiekis (sutartys su UAB Kauno termofikacijos elektrine, AB „Panevėžio energija“, 2014 m. gruodžio 23 d. sutartis su AB „Kauno energija“ dėl Noreikiškių elektrinės, 2014 metų sutartys su UAB „Litesko“ filialu „Alytaus energija“, su UAB „ENG“, su AB „Klaipėdos mediena“), tačiau kai kuriomis sutartimis buvo įsipareigota supirkti daugiau už tų elektrinių techninio minimumo gamybos režimu pagamintą elektros energijos kiekį (2013 metų sutartys su UAB „Litesko“ filialu „Alytaus energija“, su UAB „ENG“, su AB „Klaipėdos mediena“, 2014 m. kovo 10 d. sutartis su AB „Kauno energija“ dėl Noreikiškių elektrinės (įsipareigota supirkti daugiau nei jų techninis minimumas arba net visą remtiną elektros energijos kiekį, nors jis viršijo elektrinių techninio minimumo gamybos režimu pagamintą elektros energijos kiekį)).

129.       Šias aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir atsakovė, atsiliepime į apeliacinį skundą teigdama, kad aplinkybė, jog iš kai kurių elektrinių, pavyzdžiui, UAB „ENG“ ir AB „Klaipėdos mediena“, buvo superkamas visas ar beveik visas nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytas kvotinis kiekis, dar nereiškia apeliantės diskriminavimo jų atžvilgiu, kadangi visas ar beveik visas nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nustatytas kvotinis kiekis iš mažųjų paslaugą teikusių gamintojų buvo toks, kad apskritai užtikrintų šių gamintojų veikimą ir skyrėsi (buvo mažesnis) nuo iš apeliantės superkamo kiekio. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu atsakovė pasirinko iš vienų gamintojų, įskaitant apeliantę, supirkti minimalų techninio minimumo gamybos režimu pagamintą elektros energijos kiekį, tam, kad nebūtų VIAP aprašo 7.2 punkte konstatuota paslaugas teikiančių gamintojų diskriminacija, iš esmės tas pats kriterijus turėjo būti taikomas ir kitiems šias paslaugas teikiantiems gamintojams, kartu susitariant ir dėl didesnio kiekio supirkimo galimybės, kaip tai buvo padaryta su apeliante, išskyrus kai energijos supirkimo kaina iš tam tikrų gamintojų yra mažesnė. Kitokie susitarimai, suteikiantys pranašumą tam tikriems gamintojams, pripažintini diskriminuojantys apeliantę, kaip tos pačios rinkos dalyvę. 

130.       Pavyzdžiui, UAB „ENG“ Pasvalio rajoninės katilinės (36,76 ct/kWh), AB „Kauno energija“ Noreikiškių elektrinės (38,81 ct/kWh) ir AB „Klaipėdos mediena“ elektrinės (33,28 ct/kWh) pagamintos elektros energijos supirkimo kainos 2014 metais viršijo apeliantės elektrinių Nr. 2 (31,89 ct/kWh) ir Nr. 3 (29,07 ct/kWh) pagamintos elektros energijos supirkimo kainas, o UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ pagamintos elektros energijos supirkimo kaina 2014 metais (30,79 ct/kWh) viršijo apeliantės elektrinės Nr. 3 pagamintos elektros energijos supirkimo kainą (VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. O3-706). Nepaisydama to, atsakovė 2013 metų sutartimis įsipareigojo iš šių elektrinių 2014 metais supirkti daugiau už tų elektrinių techninio minimumo gamybos režimu pagamintą elektros energijos kiekį. Taigi atsakovė, iš esmės jau sutartimis prisiėmusi įsipareigojimus iš kai kurių gamintojų supirkti daugiau negu jų techninio minimumo gamybos režimu pagamintas elektros energijos kiekis, nors iš anksto žinoma VKEKK patvirtinta šios elektros energijos supirkimo kaina nebuvo pati mažiausia (palyginti su kitais VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas teikiančiais gamintojais), nepaisė įpareigojimų elektros energiją pirkti nediskriminuojant gamintojų ir ekonomiškai naudingiausiu būdu. Nors sudarant šias sutartis dar nebuvo žinoma, kokia kaina bus elektros energijos biržoje, šioje nutartyje jau aptarta, kad ji beveik visada buvo mažesnė už elektros energijos supirkimo iš apeliantės kainą, taigi mažesnė ir už elektros energijos supirkimo iš nurodytų gamintojų kainą. 

131.       Atsakovės argumentas, kad tuo atveju, kai ji nepirko elektros energijos iš apeliantės, reikalingas kiekis buvo nusiperkamas biržoje, yra prieštaringas ir tik iš dalies atitinka byloje esančius įrodymus, nes atsakovė elektros energijos poreikį tenkino ne tik ją pirkdama biržoje, tačiau ir kitais būdais: iš kitų VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusių gamintojų pirkdama daugiau elektros energijos negu jų techninio minimumo gamybos režimu pagamintas elektros energijos kiekis, be to, didelį dalį poreikio tenkindama iš balansavimo elektros energijos (šis aspektas jau buvo aptartas šioje nutartyje). Tai tik patvirtina, kad atsakovė, jau sutartimis prisiimdama įsipareigojimus iš kai kurių gamintojų supirkti didesnius elektros energijos kiekius nei jų techninio minimumo gamybos režimu pagamintas elektros energijos kiekis, galimai pažeidė nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 5 punktuose nustatytas pareigas elektros energijos poreikį tenkinti nediskriminuojant šių nutarimų 1.1 punktuose nurodytų gamintojų ir įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu. Pirmosios instancijos šių aplinkybių netyrė, joms nustatyti visų reikšmingų įrodymų neišreikalavo ir nevertino, nors tokį procesinį prašymą ieškovė buvo pareiškusi byloje, sprendime dėl to nepasisakė.

132.       Tam, kad būtų tiksliai įvertintas atsakovės veiksmų teisėtumas ir galimai neteisėtų veiksmų mastas, perkant elektros energiją iš VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusių gamintojų juos diskriminuojant ir veikiant ne pačiu ekonomiškai naudingiausiu būdu, svarbu ne tik tai, kokius įsipareigojimus dėl supirktinų elektros energijos kiekių pagal su gamintojais sudarytas sutartis prisiėmė atsakovė, tačiau ir kiek realiai ginčo laikotarpiu supirko remtinos elektros energijos iš šias paslaugas teikusių gamintojų, nes visomis sutartimis pirktinas kiekis buvo apibrėžtas kaip minimalus, numatant galimybę vykdant sutartis pirkti ir daugiau remtinos elektros energijos, bet ne daugiau nei nutarimuose Nr. 1051 ir Nr. 1091 nurodyta maksimali kvota. Byloje trūksta duomenų tokiai analizei atlikti, nes yra duomenys ne apie iš visų VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusių gamintojų atsakovės supirktus remtinos elektros energijos kiekius.

133.       Pažymėtina, kad apeliantė buvo pateikusi pirmosios instancijos teismui prašymą išreikalauti iš atsakovės duomenis dėl reguliuojamų vartotojų faktinio elektros energijos poreikio 2014 bei 2015 metais ir visas elektros energijos įsigijimo 2014 ir 2015 metams sutartis tarp AB LESTO ir „Lietuvos energijos gamyba“, AB (įskaitant padalinius Lietuvos elektrinė, Kauno hidroelektrinė ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė), elektros energijos įsigijimą iš importuotojų (nepriklausomų tiekėjų, prekiaujančių ne Lietuvoje pagaminta elektros energija), šių sutarčių vykdymo dokumentus (faktiškai įsigytų elektros energijos kiekių apskaitos dokumentus) ir AB LESTO elektros energijos įsigijimo kiekius ir kainas 2014 ir 2015 metais iš Nord Pool Spot biržos patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 29 d. posėdžio metu įpareigojo atsakovę pateikti šiuos duomenis. Atsakovė, be duomenų apie biržos kainas, elektros energijos poreikį, pirktą balansavimo elektros energijos kiekį, 2017 m. liepos 31 d. pateikė jau aptartas sutartis su VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas teikiančiais gamintojais ir duomenis apie iš apeliantės, UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir AB „Panevėžio energija“ 2014–2015 metais supirktus elektros energijos kiekius, tačiau kitų prašytų duomenų nepateikė.

134.       Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė tik iš dalies įvykdė teismo įpareigojimą, apeliantė nuosekliai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde kelia contra spoliatorem taisyklės, kuri reiškia kad, šaliai atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę, taikymo klausimą. Pagal teismų praktiką contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017). Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nebuvo nuoseklus, nes tenkinęs prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, bet nepateikus visų įrodymų, bylą išnagrinėjo iš esmės, net nesvarstydamas pakartotinai įpareigoti atsakovę pateikti trūkstamus dokumentus ar skirti atsakovei baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą (CPK 199 straipsnio 2 dalis), o skundžiamame sprendime dėl to iš viso nepasisakė.

135.       Kadangi atsakovė buvo šių santykių su VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusiais gamintojais šalimi ir pateikė duomenis apie iš dalies iš jų ginčo laikotarpiu supirktą elektros energijos kiekį, nėra pagrindo abejoti, kad ji turi informaciją ir apie iš kitų nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 1.1 punktuose nurodytų gamintojų ginčo laikotarpiu supirktą elektros energijos kiekį, todėl galėjo ir turėjo pareigą tokius duomenis pateikti, nes pirmosios instancijos teismas buvo ją tai įpareigojęs padaryti, juolab, kad šiuo aspektu atsakovė net neginčija šių duomenų sąsajumo su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis.

136.       Dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų, kurie pagrįsti su VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusiais gamintojais sudarytų sutarčių analize, išsamių duomenų apie faktiškai vykdant nurodytas sutartis įsigytus elektros energijos kiekius pateikimas yra itin svarbus, nes tik tokios informacijos įvertinimas leistų teismui visapusiškai ir objektyviai įvertinti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą dėl ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumo ir, jeigu jis pagrįstas, spręsti dėl atlygintinos žalos dydžio. Byloje nesant šių duomenų, pirmosios instancijos teisme negalėjo būti atskleista su tuo susijusi bylos dalies dėl reikalavimo atlyginti žalą esmė.

137.       Byloje esantys elektroniniai laiškai su priedais patvirtina, kad ir iš pačios apeliantės tam tikrais laikotarpiais buvo perkamas elektros energijos kiekis, viršijantis jos techninio minimumo gamybos režimu pagamintą kiekį. Be to, nėra abejonių, kad sutartys suteikė teisę apeliantei atsakovės atsisakytą nupirkti elektros energijos kiekį parduoti elektros biržoje, tačiau šis alternatyvus kelias realizuoti savo pagamintos remtinos elektros energijos kiekį, kurio nenupirko atsakovė, savaime nereiškia, jog apeliantė dėl jos diskriminavimo negalėjo patirti žalos. Šiuo aspektu gali būti aktuali CK 6.259 straipsnio taikymo, sprendžiant ginčą, galimybė. Jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.259 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalies taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Tačiau tam, kad šios nuostatos būtų pritaikytos, nustačius skolininkės neteisėtus veiksmus, reikia tirti, kiek žalos apeliantė galėjo patirti dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, ir kokia apimtimi galėjo šiuos nuostolius sumažinti, jeigu būtų pardavinėjusi pagamintą elektros energijos kiekį, kurio nenupirko atsakovė, biržoje. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė galbūt patyrė nuostolių ne dėl atsakovės kaltės, o dėl savo pačios aplaidumo, nepasinaudodama kitu elektros energijos realizavimo būdu, padaryta neištyrus šių aplinkybių.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

138.       Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teisme visiškai netirtų teisiškai reikšmingų aplinkybių pobūdį ir apimtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos dalies, susijusios su ieškinio reikalavimu dėl ieškovės diskriminavimo kitų VIAP aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusių gamintojų ir balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu, esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes tai reikštų, kad ši bylos dalis apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl yra pagrindas šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.

139.       Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį, turėtų nustatyti ir įvertinti pirmiau nutartyje nurodytas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, būtinas byloje pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo teisingai išnagrinėti. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentas, jog ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina prašomų priteisti nuostolių dydžio, savaime nelemia reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo atmetimo, nes jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžiui nustatyti, be kita ko, gali būti skiriama ir ekspertizė. Atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka baigtį, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės prašymo skirti ekspertizę, dėl kurios skyrimo tikslingumo turėtų spręsti pirmosios instancijos teismas. Taip pat pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti ir dėl papildomų įrodymų, kurie iki šiol nebuvo pateikti, išreikalavimo.

140.       Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip teisiškai nereikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui.

141.       Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliantės pareikštas prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes šiame bylos nagrinėjimo etape nėra žinoma šalis, kurios naudai bus priimtas galutinis procesinis sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS ENERGIJA“ ieškinio reikalavimas priteisti iš akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ nuostolių atlyginimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS ENERGIJA“ diskriminavimo kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusių gamintojų ir balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Artūras Driukas

                                                                                Kazys Kailiūnas

                                                                                Egidija Tamošiūnienė