Civilinė byla Nr. 2A-240-516/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15436-2009-6
Procesinio sprendimo kategorija: 121.7; 121.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilko pėda“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilko pėda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2545,96 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas administruoja ir eksploatuoja namą, kuriame yra butas priklausantis atsakovui, skaičiuoja komunalinių paslaugų mokesčius. Atsakovas laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2009-06-30 tinkamai neatsiskaitė su ieškovu už administravimo, komunalines paslaugas ir eksploatacines išlaidas pagal pateiktas sąskaitas. Paaiškino, kad įsiskolinimas sudaro 2545,96 Lt už laiku nevykdomą prievolę.
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2545,96 Lt skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2545,96 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2009-09-21) iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 240,40 bylinėjimosi išlaidu.
Teismas konstatavo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ginčo butas patikėjimo teise perduotas trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Byloje įrodymų, kad tarp trečiojo asmens R. S. ir atsakovo buvo sudaryta minėtų patalpų nuomos sutartis, kurią patalpų nuomininkui būtų perduota pareiga atsiskaityti už patalpoms patiektą šilumos energiją, byloje nėra. Todėl šias atsakovo nurodytas aplinkybes teismas laikė neįrodytomis. Duomenų, kad nuomos sutartis buvo įregistruota viešame registre byloje taip pat nėra ir atsakovas jų nepateikė. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis teismui nebuvo pateikta, neįregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl vadovaujantis CK 6.579 str. 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, jog atsakovas kaip gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkas, t.y. atsakovas turi prievolę atsiskaityti už šioms patalpoms laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2009-06-30 suteiktas komunalines bei bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir administravimo paslaugas. Todėl teismas iš atsakovo priteisė ieškovui 2545,96 Lt skolos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad už susidariusį įsiskolinimą yra atsakingas buto savininkas, t.y. atsakovas. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi CK 4.82 str. 3 d. ir 4.84 str. 4 d., kadangi šiuo atveju turėtų būti remiamasi specialiomis teisės normomis, t.y. turi būti įvertinta situacija, kad butas nuomojamas, vykdant LR vietos savivaldos įstatymo 7 str. 17 p. savivaldybėms priskirtą socialinio būsto suteikimo funkciją. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių.
- teigia, kad R. S. gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) yra deklaravęs jau nuo 1971-02-02, o UAB „Vilko pėda“ visą laikotarpį, už kurį prašo priteisti įsiskolinimą, žinojo, kas minėtame bute gyvena ir kokiu pagrindu. Nurodo, jog tuo metu ieškovas buvo savivaldybės įmonė, todėl kaip namą (duomenys neskelbtini) administruojanti įmonė turėjo pareigą sudaryti rašytinę nuomos sutartį su R. S.. Be to, teismas neteisingai aiškino CK nuostatas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomą, dėl to nepagrįstai netaikė CK 6.584 str. 1 d., bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu patvirtintos tvarkos. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju sutarties formos nesilaikymas nedaro gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties negaliojančia.
- ieškovas niekada per įsiskolinimo laikotarpį nepateikė atsakovui sąskaitų už teikiamas paslaugas. Apeliantas taip pat pažymi, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ savivaldybės perduotos nuosavybės atžvilgiu turi visas savininko teises ir pareigas, detalizuotas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatuose ir sudarančias patikėjimo teisės turinį. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė yra įsteigusi savarankišką juridinį asmenį – SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuri veiklos pagrindinė paskirtis yra Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimas ir priežiūra. Apelianto nuomone, šiuo atveju ieškovą sieja teisiniai santykiai dėl ginčo patalpų ne su atsakovu, bet su šiuo turto patikėtine SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Atsižvelgiant į tai, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdo patikėjimo teise visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, be to šias patalpas apskaito, atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kurias tinkamu atsakovu byloje pripažinta Vilniaus miesto savivaldybė, yra nepagrįsti.
- dėl formuojamos teismų praktikos nurodo, jog pirmosios instancijos teismas formuoja ydingą teismų praktiką. Teigia, kad formuojama praktika, jog tokiais atvejais skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, pažeistų ne tik tesiės aktų reikalavimus, bet ir būtų neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu. Nurodo, jog LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010 nagrinėjo ginčą, kuris kilo siekiant nustatyti ar savivaldybei nuosavybės teises priklausančių gyvenamųjų namų butų nuomininkai, kai paskirtas butų ir kitų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius ir su juo sudaryta administravimo sutartis, privalo mokėti daugiabučio namo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo išlaidas, ar jas turi apmokėti savivaldybė, kaip butų savininkė. Apeliantas pažymi, kad LAT sprendimu buvo atmestas analogiškas pastatą administruojančios įmonės ieškinys. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesirėmė paminėta LAT nutartimi. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad VAT 2010-10-04 nutartyje išnagrinėjęs savo esme analogišką šiai nagrinėjamai bylai civilinę bylą Nr. 2A-828-516/2010, panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-18 sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmetė. Taigi nagrinėjamu atveju reikia vadovautis LAT ir VAT formuojama praktika ir ieškinį atmesti.
- dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo nurodo, jog padidintų procesinių palūkanų skaičiavimas kai atsakovu yra valstybės ar savivaldybės institucija, prieštarauja Lietuvos teismų formuojamai praktikai. (LAT 2005-09-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-400/2005), todėl teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui 6 proc. dydžio metines palūkanas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilko pėda“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-04 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad CK 4.82 str., 4.83 str., 4.84 str. imperatyviai nustato, jog minėtų CK straipsnių pagrindu atsirandančių bendrosios dalinės nuosavybės administravimo teisinių santykių dalyviai yra namo bendrosios dalinės nuosavybės administratorius ir buto ar kitos name esančios patalpos savininkas. Ieškovo nuomone, toks teisinis reguliavimas nulemia tai, kad nepaisant to, kas gyvena ar kitaip naudojasi administruojamame name esančiu butu, administravimo teisinių santykių dalyviais visada išlieka namo bendrosios dalinės nuosavybės administratorius ir namo bendraturtis. Šiuo atveju teisiniai santykiai atsiradę tarp buto savininko ir butu besinaudojančio asmens, negali sukelti jokių pasekmių įstatymų pagrindu atsiradusiems teisiniams santykiams tarp namo administratoriaus ir namo bendraturčio.
Nurodo, jog namo administratorių ir buto savininką sieja bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir priežiūros teisiniai santykiai, o šių teisinių santykių turinio negali pakeisti buto savininko vienašališki veiksmai ar susitarimai su trečiaisiais asmenimis, todėl buto savininkas net ir išnuomavęs ar kokiu nors kitu pagrindu tretiesiems asmenims perleidęs teisę naudotis nuosavybės teise priklausančiu butu išlieka atsakingu prieš bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir priežiūros paslaugas teikiantį subjektą bei turi pareigą atsakyti už trečiųjų asmenų neteisėtus veiksmus namo administratoriaus atžvilgiu. Be to, atsakovas privalėjo pasirūpinti, jog visi mokesčiai už savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktas paslaugas būtų mokami tinkamai ir laiku. Visu skolos susidarymo laikotarpiu atsakovas neatitiko atidaus bei rūpestingo šeimininko elgesio reikalavimų.
Teigia, kad vien faktas, jog ieškovas turėjo informaciją apie bute gyvenančius asmenis negali sukelti jokių teisinių pasekmių ieškovui. Be to, net jei ir būtų galima konstatuoti, jog atsakovas konkliudentiniais veiksmais buvo sudariusi susitarimą dėl naudojimosi jam nuosavybės teise priklausančio buto, yra akivaizdu, kad toks susitarimas savaime nenulemia, jog visus mokesčius už ieškovo suteiktas paslaugas šio susitarimo pagrindu privalo atlyginti patalpų naudotojas. Taigi pareigą užtikrinti tinkamą bendrosios dalinės nuosavybės priežiūrą ir išlaikymą turi buto savininkas, o ne buto nuomininkas.
Dėl formuojamos teismų praktikos nurodo, jog teismas turėjo atsisakyti remtis LAT 2010-04-09 nutartimi, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vienas iš esminių principų, kuriais grindžiamas bylų nagrinėjimas civilinio proceso tvarka yra Civilinio proceso kodekso 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. Šio principo esmė yra ta, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.
Byloje yra nustatyta, kad atsakovas- Vilniaus m. savivaldybė yra buto (duomenys neskelbtini) savininkas (nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas- b.l. 23). Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas, kaip buto savininkas, turi prievolę apmokėti ieškovui, kuris yra daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, mokesčius už teikiamas administravimo paslaugas, eksploatacines išlaidas bei tam tikrų rūšių komunalines paslaugas. Remiantis ieškovo pateiktu išrašu iš buto (duomenys neskelbtini) asmeninės sąskaitos, laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. skola už paslaugas (pastato eksploatacinę ir profilaktinę priežiūrą, šilumos tinklų eksploataciją, bendrosios nuosavybės administravimą, didžiųjų atliekų išvežimą, avarijų likvidavimą, bendrą elektrą, buitinių atliekų išvežimą) sudaro 2545,96 Lt (b.l. 55-56).
Atsakovas apeliaciniame skunde kaip vieną iš nesutikimo su ieškiniu, o taip pat ir skundžiamu teismo sprendimu, argumentų nurodo tai, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t.y. taikė normas, susijusias su daiktinėmis teisėmis, kai tuo tarpu remiantis Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos santykius, mokesčius, kuriuos prašo priteisti ieškovas, turi mokėti savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomininkai.
Teismas pažymi, kad atsakovas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų apie nuomos sutarties sudarymą su jo nurodomu asmeniu R. S.. Apeliaciniame skunde remiamasi faktine aplinkybe, kad R. S. savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra deklaravęs dar nuo (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad bute savo gyvenamąją vietą deklaravęs asmuo yra atitinkamos gyvenamosios patalpos nuomininkas, nėra priskiriama prie aplinkybių, kurių remiantis Civilinio proceso kodekso 182 str. nuostatomis, nereikia įrodinėti. Tai reiškia, kad atsakovas, būdamas atitinkamos gyvenamosios patalpos savininku, turi pareigą pateikti įrodymus, jog asmuo, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota savivaldybei priklausančiame bute, yra sudaręs šių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ar naudojasi šia patalpa kitu pagrindu (kitokio pobūdžio sutarties pagrindu) (Civilinio proceso kodekso 12, 178 str.). Tokių įrodymų atsakovas nepateikė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui. Vadinasi, aplinkybė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausanti gyvenamoji patalpa- butas (duomenys neskelbtini)yra išnuomotas, byloje nėra įrodyta.
Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde) nurodo, esą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-01-18 sprendimu Nr. 61V seniūnijų Uždarosios akcinės bendrovės buvo įpareigotos iki 2001-05-31 perrašyti nuomojamų butų nuomos sutartis. Šio sprendimo priėmimo metu UAB ,,Vilko pėda“ buvo savivaldybės įmonė , taigi, remiantis Vilniaus m. valdybos sprendimu, jai teko pareiga teisiškai įforminti santykius su savivaldybei priklausančių butų nuomininkais, šiuo atveju- R. S.. Todėl, apelianto manymu, UAB ,,Vilko pėda“ bei teismas neturėjo pagrindo remtis aplinkybe, kad su nuomininku nebuvo sudarytos rašytinės sutarties, nes būtent dėl UAB ,,Vilko pėda“ kaltės tokia sutartis nebuvo pasirašyta. Dėl šio argumento teismas pažymi, jog aplinkybė, kad UAB ,,Vilko pėda“ 2001-01-18 buvo savivaldybės įmonė ar seniūnijos uždaroji akcinė bendrovė taip pat nėra prisikirta prie tų kurių pagal įstatymą nereikia įrodinėti (Civilinio proceso kodekso 182 str.), tačiau įrodymų, kad UAB ,,Vilko pėda“ teisinis statusas 2001 m. buvo toks, kokį nurodo apeliantas, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta, t.y. nepagrįstas įrodymais apelianto argumentas, kad būtent ieškovas turėjo pareigą sudaryti rašytinę savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su R. S.. Taip pat pastebėtina, kad apelianto nurodomu Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-01-18 sprendimu Nr. 61V seniūnijų Uždarosios akcinės bendrovės buvo įpareigotos iki 2001-05-31 perrašyti nuomojamų butų nuomos sutartis. Tačiau byloje nėra duomenų, kad iki šio sprendimo priėmimo butas (duomenys neskelbtini) buvo nuomojamas R. S., t.y. kad tuo metu su juo buvo sudaryta buto nuomos sutartis, kurią seniūnijos Uždaroji akcinė bendrovė 2001-01-18 sprendimo Nr. 61V pagrindu galėjo (privalėjo) perrašyti (pakeisti). Tai reiškia, jog apelianto argumentas, kad rašytinė sutartis su R. S. nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, yra neįrodytas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010 išaiškino turto administravimo sampratą, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo sampratą, jo turinio ir teisinio reglamentavimo, administravimo bei kitų bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo išlaidų apmokėjimo tvarką. Apeliantas šią nutartį cituoja bei ja remiasi savo apeliaciniame skunde nepagrįstai dėl to, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nuo aplinkybių aptariamoje byloje skiriasi būtent tuo, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, jog butas (duomenys neskelbtini) jo savininko- Vilniaus m. savivaldybės- buvo išnuomotas ir galutiniu paslaugų gavėju buvo kitas asmuo.
Aptariamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra nurodyta, jog administratorius atlieka funkcijas, nustatytas Pavyzdinių administravimo nuostatų 5.1–5.11 punktuose, tame tarpe ir apskaičiuoja mėnesinius mokesčius už suteiktas paslaugas bei pateikia patalpų savininkams ir valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą, tvarko mokesčių surinkimo ir naudojimo apskaitą, proporcingai bendrosios dalinės nuosavybės daliai (patalpų naudingam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkų ir nuomininkų, kai nuomojamas savivaldybės būstas, mėnesinius mokesčius, jeigu sutartyse su paslaugų tiekėjais nenustatyta kitaip, ir nustato tokio mokesčio sudėtines dalis. Kai nustatyta tvarka paskirtas administratorius, o gyvenamajame name dalis butų priklauso nuosavybės teise savivaldybei, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, jog tokiu atveju aktualu, kaip apmokėjimas už gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimą reglamentuotas įstatymuose ir kituose teisės aktuose.
Remdamasis teisės aktuose nustatytu valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos bei kitų mokesčių mokėjimo reglamentavimu (CK 6.583 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, analogiška CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostata dėl mokesčio už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas, Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (patvirtintu Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472), kasacinės instancijos teismas minėtoje byloje sprendė, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai gali neįtraukti bendrojo naudojimo objektų administravimo ir eksploatavimo išlaidų į nuomos mokestį ir, sudarydami nuomos sutartį su nuomininku, sulygti, kad šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai.
Tačiau, minėta, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, jog butas (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas, taigi, nėra ir jokių įrodymų, kad nuomos sutartyje būtų buvęs susitarimas, kurio pagrindu minėtas išlaidas administratoriui turėtų apmokėti nuomininkas, o ne savininkas.
Butų ir kitų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas yra nustatomas administraciniu aktu (CK 4.84 straipsnio 3 dalis, 4.236 straipsnio 2 dalis). Turto administratoriaus veikla administruojant jam priskirtas bendrojo naudojimo patalpas detaliai reglamentuota įstatymo ir kitų teisės aktų, taip pat ir vietos savivaldos institucijų priimtų lokalinių poįstatyminių teisės aktų, kuriais administratorius įpareigotas atlikti visus veiksmus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų išsaugojimu, naudojimu ir priežiūra pagal jų tikslinę paskirtį, taip pat įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra.
Ieškovas UAB „Vilko pėda“ Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2003 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 232V, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 30-1357, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 30-740 paskirtas šių dokumentų prieduose nurodytų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi. Taigi, savivaldybės įgaliotas asmuo – savivaldybės valdyba bei administracijos direktorius – administraciniu aktu paskyrė ieškovą konkrečių savivaldybei priklausančių butų ir kitų patalpų savininkų administratoriumi. Aplinkybė, jog savivaldybė, kaip butų ir kitų patalpų savininkė, siekdama įgyvendinti savininko teises, paveda administratoriui surinkti mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų administravimą ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidas administracine tvarka (paskirdama administratorių), o ne administravimo sutarties pagrindu, negali būti vertinama kaip faktinis esminis skirtumas nuo situacijos, kai administratorius veikia dar ir administravimo sutarties pagrindu, kaip kad buvo civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010.
Tačiau, minėta, jog esminis faktinių aplinkybių skirtumas yra tas, kad minėtoje byloje buvo spręstas savivaldybės prievolės apmokėti už administravimo paslaugas klausimas, kai savivaldybei priklausančiuose butuose gyvena nuomininkai. Būtent tuo aspektu nurodytoje byloje ir pasisakyta dėl savivaldybės prievolės nebuvimo ir atitinkamai - nuomininkų prievolės prieš administratorių buvimo. Kai savivaldybei priklausantis butas nėra išnuomotas (arba, kaip šiuo atveju- nėra įrodymų apie tokių nuomos santykių egzistavimą), nei administratoriaus paskyrimo administracine tvarka faktas, nei administravimo sutarties, jeigu tokia būtų sudaryta, egzistavimas, negali būti pagrindu atleisti savivaldybę nuo pareigos kartu su kitais namo butų bei patalpų bendraturčiais apmokėti administravimo išlaidas bei kitas mokesčių, skaičiuojamų savivaldybei priklausančiam butui, išlaidas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnio 4 dalis).
Remiantis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad tuo atveju, kai nėra įrodymų, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis butas yra išnuomotas ir, atitinkami, įrodymų, kad su nuomininku sudarytoje sutartyje yra susitarta, jog aptarimus mokesčius, atskirai nuo buto nuomos mokesčio, apmokės buto nuomininkas, prievolė mokėti mokesčius tenka buto savininkui, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai taikė materialinės teisės normas.
Teismas pažymi, kad apeliantas savo argumentus grindžia išskirtinai teisės normomis bei teismų precedentais panašaus pobūdžio bylose, tačiau, minėta, jog konkrečioje byloje pagal joje esančius (šalių pateiktus) įrodymus nagrinėjamos (nustatomos) konkrečios faktinės aplinkybės, kurios lemia teisnių santykių kvalifikavimą, todėl atsakovui neteikiant į bylą jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jo nurodomas aplinkybes, t.y. faktinį atsikirtimų į pareikštą ieškinį pagrindą, teismas neturi galimybės įvertinti, ar nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėtoms apelianto nurodomose bylose, ar tik tam tikrais aspektais panašios.
Apeliacinį skundą atsakovas grindžia ir savo, kaip atsakovo, netinkamumu, nurodydamas, kad tinkamu atsakovu byloje turėtų būti SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“, kuri patikėjimo teise valdo visas Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas ir kurios įstatuose numatyta veikla susijusi su savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimu bei priežiūra.
Teismas pažymi, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog skolos susidarymo laikotarpiu 2006 m. rugsėjo -2009 m. birželio mėnesiais gyvenamosios patalpos (butas (duomenys neskelbtini)) buvo perduotos SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise. UAB ,,Bendruva“ į SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ buvo pertvarkyta Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2008 m gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474. Šio sprendimo 5 punktu savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise iš tiesų buvo perduotos valdyti visos Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos. Tačiau pažymėtina, jog to paties sprendimo 6 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pavesta vykdyti visus reikalingus veiksmus, susijusius su visų Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų perdavimu savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad iki 2009 m. liepos 1 d. butas (duomenys neskelbtini) buvo perduotas valdyti patikėjimo teise SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“, o 2008 m gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 patvirtintuose įmonės įstatuose nebuvo numatyta tokia SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ funkcija kaip Vilniaus m. savivaldybės atstovavimas teisme.
Pažymėtina, kad perduoti patikėjimo teise valdyti savivaldybės įmonei ,,Vilniaus miesto būstas“ socialinio būsto gyvenamąsias patalpas buvo nuspręsta tik 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus m. Tarybos sprendimu Nr. 1-1291 (kuris priimtas vėliau, negu skolos susidarymo laikotarpis), be to, šio sprendimo 3 punkte nustatyta, kad nurodytas nekilnojamasis turtas perduodamas pasirašant turto perdavimo–priėmimo aktus. Kadangi atsakovas nepateikė turto priėmimo- perdavimo akto, kurio pagrindu būtų galima spręsti, jog skolos susidarymo laikotarpiu butas jau buvo perduotas valdyti SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“, nėra pagrindo išvadai, kad kokias nors pareigas dėl aptariamo nekilnojamojo turto valdymo ginčo laikotarpiu buvo įgijęs atsakovo nurodomas subjektas- SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“. Tuo pačiu nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.
Teismas taip pat pažymi, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-1538 pavesdama SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės interesams visų instancijų Lietuvos Respublikos bendros kompetencijos ir administraciniuose teismuose bylose, susijusiose su savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ veiklos sritimi, nenustatė, jog ši įmonė atsako pagal ieškinius, pareikštus savivaldybei, dėl skolų priteisimo, juo labiau, nei šiuo sprendimu, nei juo patvirtintais įstatais nėra nustatyta nurodytos įmonės prievolė atsakyti prieš trečiuosius asmenis už skolas, atsiradusiais iki turto perdavimo jai patikėjimo teise.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė