Administracinė byla Nr. A-1347-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01234-2015-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. birželio 22 d. Paaiškino, kad kameros plotas, tekęs pareiškėjui, buvo mažesnis, nei numatyta teisės aktuose, nebuvo natūralaus apšvietimo, trūko oro. Be to, sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir neturi atskiros ventiliacijos. Pareiškėjas pasivaikščioti buvo išvedamas tik vieną valandą per dieną. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nebuvo mygtuko pareigūnui išsikviesti, nėra sprendžiama užimtumo problema. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI jis buvo laikomas žeminančiomis orumą, nežmoniškomis sąlygomis, dėl kurių pareiškėjas patyrė diskomfortą, stresą, įtampą ir negatyvių emocijų, o patirtą neturtinę žalą vertina 10 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 11 su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,08 kv. m iki 5,55 kv. m ploto. Atsakovas pažymėjo, kad kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, jo buvimo metu higieninių reikalavimų patikrinimai nebuvo atliekami. Nurodė, kad kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kameros įrengtos pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje; esant poreikiui, suimtiesiems ar nuteistiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris juo pasinaudojus grąžinamas pareigūnams. Sanitarinis mazgas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Pagalbos mygtuko įrengimą reglamentuoja tik Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, kurios taikomos tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl mygtuko neįrengimo nepagrįstos. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl pretenzijos dėl per trumpos pasivaikščiojimo trukmės ar dėl to, kad pasivaikščioti būdavo vedami visi vienoje kameroje laikomi asmenys, neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, įvertinęs kiekvieną dieną vienam asmeniui tekusio kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ploto dydį, konstatavo, kad pareiškėjui 3,6 kv.m plotas Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 82 dienas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė naudotis stalu, laikytina minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo dalimi.

Teismas nurodė, kad analogiško pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, jog atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, tačiau šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą, kuriame numatyti reikalavimai sanitarinio mazgo įrengimui. Teismas pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją, 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją).

Teismas pabrėžė, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo, tačiau šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste.

Remdamasis Suėmimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjui esant Šiaulių TI būtų pažeista jo teisė į pasivaikščiojimą.

Pasisakydamas dėl signalizacijos (pagalbos) mygtukų suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (kamerose) įrengimo, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, kuriame konstatuota, jog pataisos namų kamerų tipo patalpos yra uždaros, todėl jose turi būti įrengtos susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės.

Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.1/01-88 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti atitinkamomis užimtumo veiklomis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimo, pagalbos mygtuko nebuvimo kameroje pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (82 dienos) ir kitas aplinkybes, teismas priteisė pareiškėjui 550 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas G. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą, priteisiant pareiškėjui 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tinkamai įvertinti atsakovo neteisėtais veiksmais jam padarytą dvasinę skriaudą, kurią pareiškėjas vertina 10 000 Eur suma. 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra įrodymais nepagrįsti, bendro pobūdžio nusiskundimai. Atsakovas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo taip pat praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime reiškia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsakovo nuomone, apeliantas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų bei jam padarytos neturtinės žalos, nenurodė kitų reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. birželio 7 d., priteisimo. G. Š. patirtą neturtinę žalą vertiną 10 000 Eur suma ir prašo ją priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje pagrįstai nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. birželio 7 d.) pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI. Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 82 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad Įsakymas nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taip pat atsakovo nepaneigtas pareiškėjo skundo teiginys, jog valgant nebuvo neužtikrinta galimybė naudotis stalu, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikytinas minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo dalimi.

Pareiškėjas žalą taip pat kildina ir iš to, kad kamerose nebuvo tualeto ventiliacijos, dėl ko visada jausdavo nemalonų kvapą, trūko natūralaus apšvietimo, per parą galėdavo pasivaikščioti tik vieną valandą, nesprendžiama asmenų užimtumo problema. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad šiais skundo aspektais apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Įvertinus įvardytas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 10 000 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, kilusius nepatogumus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.  

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (82 dienas neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto vienam asmeniui gyvenamojo ploto normos, taip pat esant kitiems G. Š. skunde nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimams), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 800 Eur suma. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų administracijai neteikė, dėl sveikatos sutrikimų į medikus nesikreipė, galiausiai dėl neturtinės žalos priteisimo delsė kreiptis į teismą (skundą pateikė 2015 m. balandžio 20 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), kas leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip pareiškėjas bando įrodyti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 800 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimas keistinas, priteisiant G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo G. Š. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                             Artūras Drigotas

                                                                                             Vaida Urmonaitė-Maculevičienė