Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-11-25][nuasmenintas sprendimas byloje][I-5293-872-2019].docx
Bylos nr.: I-5293-872/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų 188721271 atsakovas
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygos
Teismo procesiniai dokumentai

?Administracinė byla Nr

          Administracinė byla Nr. I-5293-872/2019

          Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03405-2019-7

          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. lapkričio 25 d. 

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

dalyvaujant pareiškėjui D. A. B. (D. A. B.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. B. (D. A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas D. A. B. (D. A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitu asmeniu, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam kameroje laikomam asmeniui, nes kamerose buvo laikomi 1–2 asmenys, o didžiąją dalį kameros ploto užėmė baldai (nereikalinga lova užėmė beveik 2 kv. m), todėl atskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui likdavo ne daugiau kaip 1,5 kv. m laisvo ploto. Nepaisant to, kad baldai užėmė didžiąją dalį kameros ploto, pareiškėjui trūko baldų maistui susidėti, nes kameroje buvo tik 2 pakabinamos lentynėlės, kuriose buvo galima susidėti tik indus ir higienos reikmenis. Sanitariniai mazgai kamerose nuo likusio kameros ploto buvo atitverti tik neaukšta sienele, todėl atliekant gamtinius reikalus nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, nes jis galėjo būti stebimas pareigūnų ir kitų kameroje esančių asmenų.

Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimas buvo vykdomas be jokio grafiko, jei jo nebūdavo tuo metu kameroje, laikydavo, kad jis atsisako pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo grafikas buvo sudarytas tik 2018 m. vasario 23 d. ir iki to laiko pareiškėjas nebuvo įspėtas kokiu laiku ir kada bus vedamas pasivaikščioti, todėl jis negalėjo suplanuoti savo dienotvarkės. Didelė dalis pasivaikščiojimo kiemelių buvo avarinės būklės, pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijose buvo šiferio, kuriame yra asbesto, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo valomi. Pareiškėjas kartą buvo paslydęs ir susižalojęs, nes nebuvo išvalytas sniegas.  

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo maitinamas prastos kokybės ir netinkamo svorio maistu, todėl ne kartą budinčio pareigūno žodžiu prašė atnešti svarstykles, tačiau jo prašymo buvo nepaisoma, o dėl sugedusio maisto pareiškėjas buvo apsinuodijęs ir kreipęsis į medicinos punktą.

Pareiškėjo teigimu, dušo patalpos nebuvo dezinfekuojamos, be to, jis tik vieną kartą per savaitę galėjo nusiprausti po dušu.

Kamerose jautėsi didelė drėgmė, nebuvo ventiliacijos. Išduodami čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, juose veisėsi utėlės, blakės ir kiti kenkėjai, kurie ne kartą pareiškėją apkandžiojo.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K parduotuvėje tiekiamų maisto produktų galiojimo laikas buvo pasibaigęs arba tos dienos, kurią apsiperki, be to, kainų skirtumas palyginus su laisvėje esančiomis parduotuvėmis, skyrėsi bent dvigubai. Nusipirktų priekių svoris neatitikdavo čekyje nurodytam svoriui.

Pareiškėjui buvo itin sunku užsiregistruoti pas psichologą, be to, nebuvo vykdoma pozityvaus užimtumo programa.

Nakties metu į kameras buvo ribojamas elektros tiekimas, todėl pareiškėjas negalėdavo užvirti vandens ir atsigerti ko nors karšto. Visą naktį degdavo šviesa, dėl kurios pareiškėjas negalėdavo užmigti, be to, apšvietimui naudotos lemputės, kurios negali būti naudojamos gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjui nuo jų pablogėjo regėjimas.  

        Pareiškėjo teigimu, daugumoje kamerų nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl esant reikalui negalėjo išsikviesti budinčio pareigūno ir turėjo daužyti į duris, o tose kamerose, kuriose buvo įrengti signalizacijos mygtukai, jie buvo išjungti, kad netrukdytų pareigūnams. Kamerose nebuvo sumontuota priešgaisrinės saugos signalizacija.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia, kad buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sutrikdyta sveikata, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo.        

Teismo posėdyje pareiškėjas D. A. B. (D. A. B.) prašė skundą patenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 18–26) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

        Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

        Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Paaiškina, kad visiems Lukiškių TI-K nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną.

        Paaiškina, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Visose kamerose, be kita ko, įrengtos lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai.

        Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomi nuteistieji (suimtieji) buvo išvedami pasivaikščioti griežtai laikantis dienotvarkės. Taip pat šioje kalinimo įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, be to, dušo patalpų įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinasi pagal patvirtintas mitybos normas. Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Atkreipia dėmesį, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos.

Nurodo, kad asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimo terminas baigiasi pirkimo dieną) atsisakius paimti prekę iš įstaigos teritorijoje veikiančios UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas. Prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Pažymi, kad įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės prekių.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. - Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į laisvalaikio užimtumo patalpas. Pabrėžia, jog teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti individualiose pataisos programose, individualiuose konsultacijose, kurias veda Resocializacijos psichologai, lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose.

Taip pat pažymi, kad psichologo konsultacijų skaičius gali būti koreguojamas esant objektyvioms priežastims ir subjektyvūs pageidavimai dėl psichologinių konsultacijų ar tam tikrų programų vykdymo poreikio yra svarstomi pagal būtinumą. Nuteistieji (suimtieji) pokalbiams yra kviečiami, esant jų žodiniam arba rašytiniam prašymui. Pareiškėjo rašytinių prašymų arba skundų dėl psichologinės konsultacijos, įstaigos administracija ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi, o žodiniai nuteistųjų (suimtųjų) prašymai nėra registruojami.

Nurodo, jog elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra teikiama nepertraukiamojo miego metu, nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje. Priešgaisrinės apsaugos reikalavimuose nenurodomas privalomas kamerose autonominių dūmų signalizatorių įrengimas.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

        Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. kovo 20 d.

 

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

 

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

 

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

 

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes kamerose buvo laikomi 1–2 asmenys, o didžiąją dalį kameros ploto užėmė baldai (nereikalinga lova užėmė beveik 2 kv. m), todėl atskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui likdavo ne daugiau kaip 1,5 kv. m laisvo ploto.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėnesio pranešime „Dėl D. A. B. skundo“ (b. l. 71–73) nurodoma, kad visose Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuoto į Vilniaus PN) kamerose miegamųjų vietų įrengta tiek, kad būtų užtikrinamas 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas kiekvienam asmeniui. Taip pat nurodoma, kad gulto matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), baldai ir kitas inventorius gyvenamosiose kamerose buvo išdėstytas taip, kad būtų patogu jais naudotis, nereikalingų gultų išmontavimo darbai buvo atliekami nuo 2016 m. iki 2017 m. birželio mėn.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 18–19) į skundą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose: Nr. 109 (7,31 kv. m), Nr. 199 (7,94 kv. m), Nr. 253 (34,43 kv. m), Nr. 286 (7,60 kv. m), Nr. 347 (7,49 kv. m), Nr. 381 (7,28 kv. m). Minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu, t. y. dviese, arba septyniese ar aštuoniese. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K (šiuo metu Vilniaus PN) kamerose tekdavo nuo 3,64 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Akcentuotina, jog teisės aktai nenumato kiek laisvo ploto turi likti kameroje laikomam asmeniui, atskaičius gyvenamojoje kameroje esančius baldus ir inventorių, o kaip nustatyta, ploto norma, turinti tekti vienam kameroje laikomam asmeniui, nebuvo pažeista. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, kad nereikalingi gultai buvo išmontuoti nuo 2016 m. iki 2017 m. birželio mėn., t. y. dar iki ginčo laikotarpio, todėl pareiškėjo pretenzijos, kad kamerose buvo nereikalingų lovų, atmestinos kaip nepagrįstos.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

 

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

 

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose sanitarinis mazgas atskirtas tik sienele. Atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų ir kitų kameroje esančių asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.

Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 18 d. pranešime „Dėl duomenų pateikimo“ nurodoma, kad kameroje Nr. 253, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengta atskira sanitarinio mazgo kabina su durimis, o kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti atskiras sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 110–111).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.) 16.5 papunktyje buvo nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 109, Nr. 199, Nr. 253, Nr. 286, Nr. 347, Nr. 381 iš viso 203 paras. Iš jų 12 parų (2018 m. rugpjūčio 30 d., 2018 m. rugsėjo 8–10 d., 2018 m. gruodžio 7, 14 d., 2019 m. sausio 7, 18, 24 d., 2019 m. vasario 1 d. bei 2019 m. kovo 1 ir 8 d.) pareiškėjas buvo laikomas vienas. Dar 6 paras (2018 m. rugpjūčio 31 d. – 2019 m. rugsėjo 5 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 253, kurioje yra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa su durimis.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, D. A. B. (D. A. B.) laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 18 parų buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, taip pat buvo laikomas kameroje Nr. 253, kurioje yra atskira sanitarinio mazgo patalpa, o likusias 185 paras Vilniaus PN (anksčiau - Lukiškių TI-K) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 185 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

        Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

        Pažymėtina, kad tam tikri kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, nes kalinimo įstaigose yra nustatytos tvarkos ir režimai, kurių privalo laikytis jose esantys nuteistieji bei suimtieji, įskaitant ir pareiškėją. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

 

Dėl higienos sąlygų (drėgmės ir nedezinfekuojamo minkštojo inventoriaus) kamerose 

 

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose jautėsi didelė drėgmė, nebuvo ventiliacijos. Išduodami čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, juose veisėsi utėlės, blakės ir kiti kenkėjai, kurie ne kartą pareiškėją apkandžiojo. Dušo patalpos taip pat nebuvo dezinfekuojamos.

Atsakovės atstovas nesutinka su šiais pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad visiems Lukiškių TI-K nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Pažymi, kad Lukiškių TI-K esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėnesio pranešime „Dėl D. A. B. skundo“ nurodoma, kad dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcines priemones (b. l. 71–73). Taip pat nurodoma, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai buvo naikinami. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. HN 134:2015 punkte 42 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.

        Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) patikrinimų aktų, matyti, jog ne visi aktai susiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas, todėl teismas vadovausis tik tais patikrinimų aktais, kurie aktualūs nagrinėjamam ginčui.

        Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrinta kamera Nr. 109 (b. l. 113–117). Patikrinimo metu išmatuota oro temperatūra kameroje siekė 18°C, o santykinė drėgmė buvo 47–50 proc. Kontrolės metu nustatyta, kad kameroje sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per langą, higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta. Be to, šio patikrinimo metu nustatyta, kad minkštasis inventorius, t. y. čiužiniai yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2019 m. gegužės 30 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrinta kamera Nr. 286 (b. l. 127–130). Patikrinimo metu išmatuota oro temperatūra kameroje siekė 24°C, o santykinė drėgmė buvo 44 proc. Kontrolės metu nustatyta, kad kameroje sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per langą, higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta.

Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas paneigė tik dalį pareiškėjo nusiskundimų dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde nenurodo, kad ginčo laikotarpiu būtų raštu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar NVSC Vilniaus departamentą dėl drėgmės ar kitų higienos normų reikalavimų nesilaikymo Lukiškių TI-K kalinimo metu. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad Lukiškių TI-K neturėdamas pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.

Akcentuotina, jog iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2019 m. spalio mėnesio atsakymo teismui matyti, jog laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. kovo 20 d. pareiškėjo D. A. B. (D. A. B.) skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, nebuvo gauta (b. l. 10).

Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose jautėsi didelė santykinė oro drėgmė, tačiau iš aptartų patikrinimų aktų matyti, kad oro drėgmės pažeidimų kamerose nenustatyta. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad čiužiniai buvo nedezinfekuojami, juose veisėsi utėlės, blakės ir kiti kenkėjai, tačiau minėtas patikrinimo aktas paneigia pareikėjo nusiskundimus. Be to, iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos (b. l. 65–69) nematyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų buvęs apkandžiotas blakių ar kitų kenkėjų. Pareiškėjas nenurodo, kada galimai buvo neišvalyta dušo patalpa.

Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. natūraliai per langus, o pareiškėjas skunde nenurodo, kad langai kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo netinkami vėdinimui. Pažymėtina ir tai, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl drėgmės kamerose ir nedezinfekuojamų čiužinių bei dušo patalpų atmestini kaip nepagrįsti.

 

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore ir pasivaikščiojimo kiemelių

 

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog pasivaikščiojimas buvo vykdomas be jokio grafiko, jei jo nebūdavo tuo metu kameroje, laikydavo, kad jis atsisako pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo grafikas buvo sudarytas tik 2018 m. vasario 23 d. ir iki to laiko pareiškėjas nebuvo įspėtas kokiu laiku ir kada bus vedamas pasivaikščioti, todėl jis negalėjo suplanuoti savo dienotvarkės. Didelė dalis pasivaikščiojimo kiemelių buvo avarinės būklės, pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijose buvo šiferio, kuriame yra asbesto, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo valomi. Pareiškėjas kartą buvo paslydęs ir susižalojęs, nes nebuvo išvalytas sniegas.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomi nuteistieji (suimtieji) buvo išvedami pasivaikščioti griežtai laikantis dienotvarkės. Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, jie periodiškai valomi, jeigu dulka - laistomi. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, o III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai.

Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1-205 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo“ buvo patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkė (toliau – ir Dienotvarkė) (b. l. 46–48, 131–133), iš kurios matyti, kad kiekvieną darbo dieną bei poilsio ir švenčių dienomis, Lukiškių TI-K esantys suimtieji ir nuteistieji išvedami pasivaikščioti. Galimybė pasivaikščioti numatyta skirtingomis paros valandomis, be to, esant laisvam laikui nuo suimtiesiems ir nuteistiesiems nustatytos veiklos, vykdomas pasivaikščiojimas, užsiimama kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo grafikas buvo sudarytas tik 2018 m. vasario 23 d. ir iki to laiko pareiškėjas nebuvo įspėtas kokiu laiku ir kada bus vedamas pasivaikščioti. Ši pareiškėjo pretenzija atmestina kaip nepagrįsta, kadangi ginčo laikotarpis nagrinėjamu atveju yra nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. kovo 20 d. Be to, pareiškėjas skunde nenurodo, kad būtų kreipęsis raštu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu išvesti jį pasivaikščioti kitu laiku, jei dėl tam tikrų priežasčių jis nebuvo išvestas pasivaikščioti nustatytu laiku. Pažymėtina ir tai, kad Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji gyveno pagal jiems nustatytą Dienotvarkę, o ne pagal savo asmeniškai suplanuotą, todėl pareiškėjo pretenzija, kad jis negalėjo suplanuoti savo dienotvarkės atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pagal TIĮET 22 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 21 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 233 punkte nustatyta, kad, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

Iš byloje esančių atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėn. pranešime nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K įrengti vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET reikalavimais (b. l. 72). Akcentuojama, kad švarą ir tvarką pasivaikščiojimo kiemeliuose turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, taip pat juos valyti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kurio korpuso, kurie konkrečiai pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės ir kuo pasireiškė ta avarinė būklė. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad pasivaikščiojimo kiemelius tvarko ir valo patys suimtieji ir nuteistieji, todėl pareiškėjo pretenzijos, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo valomi, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, kartą jis buvo paslydęs ir susižalojęs, nes nebuvo išvalytas sniegas. Tačiau šio pareiškėjo argumento nepatvirtinta byloje esanti pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija (b. l. 65–69), nes joje neužfiksuota, kad pareiškėjas žiemos metu būtų patyręs lauke traumą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo laikomi nepagrįstais.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu (2002 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 102 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 27 d.) uždraudė Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto Vėžio profilaktikos ir kontrolės centro epidemiologinės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. R. P.-Everatt yra nurodžiusi, kad, kol asbesto turintys statiniai ar gaminiai yra neliečiami, asbestas didesnio pavojaus nekelia. Tačiau, tuos statinius griaunant, o asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai. Žmogui įkvepiant asbesto plaušelių, jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi (viešai prieinama informacija: http://www.sveikaszmogus.lt/Profilaktika-2874-Asbesto_pavojai_ka_turime_zinoti).

Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėn. pranešime nurodoma, kad ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių kontūruose ir stoguose nebuvo asbesto (b. l. 71–73).

Akcentuotina, kad į bylą nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taigi, teismo nuomone, net ir darant prielaidą, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemelių stogų konstrukcijose buvo aptartos draudžiamos medžiagos, jos negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų. Tokią teismo išvadą patvirtina LVAT praktika (žr. pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl asbesto naudojimo Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose ir dėl sukelto pavojaus pareiškėjo sveikatai, laikytini neįrodytais, nepagrįstais, todėl teismas jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

 

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko ir priešgaisrinės saugos signalizacijos

 

        Pareiškėjo teigimu, daugumoje kamerų nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl esant reikalui negalėjo išsikviesti budinčio pareigūno ir turėjo daužyti į duris, o tose kamerose, kuriose buvo įrengti signalizacijos mygtukai, jie buvo išjungti, kad netrukdytų pareigūnams. Kamerose nebuvo sumontuota priešgaisrinės saugos signalizacija.

        Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Priešgaisrinės apsaugos reikalavimuose nenurodomas privalomas kamerose autonominių dūmų signalizatorių įrengimas.

        Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d įsakymu Nr. 1-168 „Dėl priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1-66 „Dėl normatyvinių statinio saugos dokumentų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintose Gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemų projektavimo ir įrengimo taisyklėse nėra numatyta, kad gyvenamosiose kamerose turi būti įrengti autonominių dūmų signalizatoriai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimas, kad kamerose nebuvo sumontuota priešgaisrinės saugos signalizacija, atmestinas kaip nepagrįstas.

        TIĮET 14.4 papunktyje ir PĮĮET 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas).

Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

        Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

 

Dėl maisto kokybės ir kiekio

 

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, nes pareiškėjas buvo maitinamas prastos kokybės ir netinkamo svorio maistu, todėl ne kartą budinčio pareigūno žodžiu prašė atnešti svarstykles, tačiau jo prašymo buvo nepaisoma, o dėl sugedusio maisto pareiškėjas buvo apsinuodijęs ir kreipęsis į medicinos punktą.

Atsakovės atstovas nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinasi pagal patvirtintas mitybos normas. Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Atkreipia dėmesį, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad valgiaraščius tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Valgiaraščiai sudaryti 31 dienai. Kai mėnesyje yra mažiau dienų, nesančioms einamąjį mėnesį dienoms maisto produktai neskiriami (neišrašomi). Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. 

Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtino: valgiaraštį dirbantiems vyrams; valgiaraštį nedirbantiems vyrams; valgiaraštį dirbančioms moterims; valgiaraštį nedirbančioms moterims; valgiaraštį nepilnamečiams; valgiaraštį nėščioms moterims; valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims; valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams); valgiaraštį nedirbantiems vyrams (vegetarams); valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms); valgiaraštį nedirbančioms moterims (vegetarėms); dietinio maitinimo valgiaraštį.

Vertinant fiziologines mitybos normas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nustatyta, kad dirbantiems vyrams energetinė maisto vertė vienam asmeniui per parą yra 3 301 kcal, nedirbantiems vyrams – 2 298 kcal. Pagal Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščio dirbantiems vyrams maisto produktų kiekius matyti, kad dirbantiems vyrams maisto kaloringumas pagal valgiaraštį skirtingomis dienomis svyruoja nuo 3 167 kcal iki 3 761 kcal per parą, o vidutinis maisto kaloringumas yra 3 380 kcal. Tuo tarpu nedirbančių vyrų maisto kaloringumas per parą svyruoja nuo 2 017 kcal iki 2 894 kcal (vidutiniškai 2 421 kcal).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Minėti asmenys maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologinės mitybos normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad maistas buvo netinkamos kokybės ir svorio, tačiau raštu su skundu į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamos kokybės maisto pareiškėjas būtų kreipęsis į institucijas, galinčias patikrinti maisto kokybę. Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kada konkrečiai buvo patiektas nepakankamos kokybės ar svorio maistas. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamos kokybės maisto jis buvo apsinuodijęs ir kreipęsis į medicinos punktą, tačiau byloje esanti pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija ginčui aktualiu laikotarpiu (b. l. 65–69) šio pareiškėjo nusiskundimo nepatvirtina, t. y. joje nėra užfiksuota, kad pareiškėjas buvo apsinuodijęs nuo maisto.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys dėl neužtikrinto tinkamo maitinimo pagrįstas jo subjektyvia nuomone, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jam maitinimas Lukiškių TI-K buvo tiekiamas pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

 

Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų

 

Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant to, kad baldai užėmė didžiąją dalį kameros ploto, jam trūko baldų maistui susidėti, nes kameroje buvo tik 2 pakabinamos lentynėlės, kuriose buvo galima susidėti tik indus ir higienos reikmenis.

Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėnesio pranešime „Dėl D. A. B. skundo“ (b. l. 71) nurodoma, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, visose kamerose yra lentyna maisto produktams susidėti, spintelė ir viršutinių drabužių pakabos.

TIĮET 14.7 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 papunktis); viršutinių drabužių pakaba (14.9 papunktis).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus, be to, pats pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje buvo įrengtos dvi lentynėlės. Akcentuotina, jog šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato, kad pagal kalinamų asmenų asmeninius poreikius būtų galima įrengti daugiau lentynų. Kokiu būdu dėl inventoriaus trūkumo pareiškėjui pasireiškė prašoma atlyginti žala, net nedetalizavo, nenurodė ir kokiose konkrečiai kamerose jam jo trūko.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimas dėl to, kad kamerose jam trūko inventoriaus maisto produktams susidėti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K parduotuvėje tiekiamų maisto produktų galiojimo laikas buvo pasibaigęs arba tos dienos, kurią apsiperki, be to, kainų skirtumas palyginus su laisvėje esančiomis parduotuvėmis, skyrėsi bent dvigubai. Nusipirktų priekių svoris neatitikdavo čekyje nurodytam svoriui.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimo terminas baigiasi pirkimo dieną) atsisakius paimti prekę iš įstaigos teritorijoje veikiančios UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas. Prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Pažymi, kad įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės prekių.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėn. pranešime „Dėl D. A. B. skundo“ nurodoma, kad Lukiškių TI-K buvo sudaryta komisija, kuri reguliariai atlikinėjo patikrinimus įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje, kurių metu buvo tikrinamos maisto produktų ir būtiniausių reikmenų prekių kainos bei maisto produktų galiojimo terminai.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę grąžinti jam netinkamą prekę dėl kokybės, t. y. galiojimo laiko ar dėl netinkamos kainos, tačiau ja niekada nepasinaudojo. Akcentuotina, jog pareiškėjas abstrakčiai nurodo šiuos nusiskundimus, nedetalizuoja, kada konkrečiai apsipirko kalinimo įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, kada jis nusipirko netinkamo galiojimo ar kiekio maisto produktus ir kokius, nepateikė jokių jo nusiskundimus pagrindžiančių įrodymų, t. y. čekių ir pan.

        Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo pretenzijas dėl Lukiškių TI-K parduotuvėje tiekiamų maisto produktų kainų ir kokybės laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Pareiškėjo teigimu, jis tik vieną kartą per savaitę galėjo nusiprausti po dušu.

Atsakovės atstovas nurodo, kad šioje kalinimo įstaigoje laikomiems asmenims, įskaitant ir pareiškėją, vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše 

HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo nusiskundimas dėl prausimosi po dušu, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, jam buvo itin sunku užsiregistruoti pas psichologą, be to, nebuvo vykdoma pozityvaus užimtumo programa.

Atsakovas su šiuo pareiškėjo nusiskundimu nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti individualiose pataisos programose, individualiuose konsultacijose, kurias veda Resocializacijos skyriaus psichologai, lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose. Taip pat pažymi, kad psichologo konsultacijų skaičius gali būti koreguojamas esant objektyvioms priežastims ir subjektyvūs pageidavimai dėl psichologinių konsultacijų ar tam tikrų programų vykdymo poreikio yra svarstomi pagal būtinumą. Nuteistieji (suimtieji) pokalbiams yra kviečiami, esant jų žodiniam arba rašytiniam prašymui. Pareiškėjo rašytinių prašymų arba skundų dėl psichologinės konsultacijos, įstaigos administracija ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi, o žodiniai nuteistųjų (suimtųjų) prašymai nėra registruojami.

Pažymėtina, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai buvo sunku užsiregistruoti pas psichologą, tačiau, kad visai nepavyko užsiregistruoti jis to nenurodo, be to, skunde nenurodo, kad būtų kreipęsis su rašytiniu prašymu į įstaigos administraciją ar Resocializacijos skyrių dėl psichologinės konsultacijos ar noro dalyvauti tam tikroje programoje ir, kad šis jo prašymas būtų buvęs netenkintas, todėl minėtos pareiškėjo pretenzijos atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad nakties metu į kameras buvo ribojamas elektros tiekimas, todėl jis negalėdavo užvirti vandens ir atsigerti ko nors karšto. Visą naktį degdavo šviesa, dėl kurios pareiškėjas negalėdavo užmigti, be to, apšvietimui naudotos lemputės, kurios negali būti naudojamos gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjui nuo jų pablogėjo regėjimas.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra tiekiama nepertraukiamojo miego metu, nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 „Dėl elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vielų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 27.1 papunktis nustato, kad suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamo miego, metu. Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1-205 patvirtintos Dienotvarkės (b. l. 46–48, 131–133) 14 punktas nustato, kad miego laikas darbo dienomis 22:00–6:00 val., poilsio ir švenčių dienomis 23:00–7:00 val.

Pažymėtina, kad Dienotvarkėje nustatyti reikalavimai taikomi visiems Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, nepaisant individualių nuteistųjų poreikių. Suteikiant galimybę naudotis elektros prietaisais miegui skirtu metu, nebūtų įmanoma užtikrinti kitų toje pačioje įstaigoje laikomų asmenų teisę į nepertraukiamą miegą ir ramybę. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nuteistieji Lukiškių TI-K nustatytu miego metu elektros prietaisais naudotis negali, todėl pareiškėjo pretenzijos atmestinos kaip nepagrįstos.

PĮĮET 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėnesio pranešime „Dėl D. A. B. skundo“ nurodoma, kad Lukiškių TI-K administracija atsižvelgė į suimtųjų bei nuteistųjų kalinimo sąlygų gerinimą, todėl naktinio apšvietimo lemputės buvo perkamos kuo mažesnio galingumo (b. l. 71–73). Minėtos lemputės yra tinkamos naudojimui patalpose. Patikslina, kad gamintojo pateiktoje informacijoje apie lemputes yra paaiškinta, jog kaitrinė lempa yra specialios paskirties, skirta naudoti specialiuose šviestuvuose, temperatūros sąlygomis 50°C ir daugiau. Gamintojas atkreipia dėmesį į šviestuvų parametrus, bet ne į patalpų oro temperatūrą. Lukiškių TI-K kamerose įrengti šviestuvai atitiko šiuos parametrus, todėl lemputės tinkamos naudojimui, be to, atitinka ir Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus.

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad kamerose turi būti įrengtas ir naktinis elektros apšvietimas. Pažymėtina, kad naktinio elektros apšvietimo įrengimas kamerose yra viena iš priemonių, skirtų pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti.

Pareiškėjo teigimu, apšvietimui naudotos lemputės, kurios negali būti naudojamos gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjui nuo jų pablogėjo regėjimas. Pažymėtina, jog pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jo manymu kameroje naudotos lemputės, kurios negali būti naudojamos gyvenamosiose patalpose, jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, be to, iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjo kairės akies regėjimas pablogėjo po traumos (b. l. 67), o ne nuo naktinio apšvietimo. Pažymėtina ir tai, kad tam tikri kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, nes kalinimo įstaigose yra nustatytos tvarkos ir režimai, kurių privalo laikytis jose esantys nuteistieji bei suimtieji, įskaitant ir pareiškėją.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų dėl naktinio elektros apšvietimo, todėl pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti.

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

 

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sutrikdyta sveikata.

Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis. Pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo sveikatos sutrikdymas, o iš byloje esančios pareiškėjo nuotraukos ir medicinos dokumento išrašo matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K jau atvyko sumuštu veidu ir su žaizda smakre (b. l. 29, 32).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad D. A. B. (D. A. B.) dėl nustatyto pažeidimo (185 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 370 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 370 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

        

        Pareiškėjo D. A. B. (D. A. B.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. A. B. (D. A. B.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

         Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėja                                                                                                              Fausta Vitkienė

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • A-561-261/2017
  • A-492-146/2017
  • A-3408-261/2017
  • A-1320-552/2018
  • A-2446-624/2015
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • A-309-438/2017
  • A-235-492/2017
  • A-3358-624/2016