Civilinė byla Nr. 2-268-781/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02410-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1.; 35.6.1.; 40.2.; 116.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė,

sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovams bankroto administratoriui A. L., advokatui Z. P.,

atsakovo atstovei advokatei J. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl vienarūšės priešpriešinės prievolės įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei restitucijos taikymo pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „GCW“ ieškinį atsakovui UAB „Vilsarma“, ir

n u s t a t ė:

Ieškovas bankrutuojanti UAB „GCW“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Vilsarma“, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia UAB „GCW“ ir atsakovo UAB „Vilsarma“ 2010 m. gruodžio 1 d. sudarytą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitą Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.66 straipsnio (toliau sprendime - CK) pagrindu, kaip pažeidžiančią kitų ieškovo kreditorių teises, pripažinus įskaitą negaliojančia, taikyti restituciją - priteisti iš atsakovo UAB „Vilsarma“ 18 607, 82 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už nepagrįstai įgytą 18 607, 82 Lt sumą, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad 2010 m. gruodžio 1 d., t. y. prieš pat bankroto bylos iškėlimą UAB „GCW“, tarp ieškovo, atstovaujamo direktoriaus A. A., ir atsakovo, atstovaujamo direktoriaus D. K., buvo sudaryta prievolių įskaitymo sutartis, kurios pagrindu buvo atlikta vienarūšės priešpriešinės UAB „GCW“ 18 607, 82 Lt prievolės įskaita atsakovo UAB „Vilsarma“ naudai. Atsakovas pateikė šią prievolių įskaitymo sutartį kaip pagrindą įtraukti jį į bankrutuojančios UAB „GCW“ kreditorių sąrašą su 1 035 384, 23 Lt finansiniu reikalavimu. Savo ieškinį jis grindžia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes yra visi ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindai ir sąlygos. 2011 m. vasario 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad UAB „GCW“ turimų pradelstų finansinių įsipareigojimų suma ženkliai viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę, todėl įmonę pripažino nemokia ir jai iškėlė bankroto bylą. Iš 2010 m. gruodžio 3 d. balanso matyti, kad 2010 m. įmonės veikla buvo nuostolinga, ataskaitinių metų pradžioje įmonės turimas turtas buvo vertinamas 20 463 163 Lt, o 2010 m. pabaigoje įmonės turimo turto vertė sudarė 730 961 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 182 707 Lt. Ginčijamo sandorio sudarymo dieną skolos mokėjimo terminai nebuvo pasibaigę, todėl UAB „GCW“ neprivalėjo privilegijuotai tenkinti vieno iš kreditoriaus finansinius reikalavimus, kadangi tokio sandorio sudarymas ne tik pablogino įmonės finansinę būklę, bet ir dar labiau sumažino kitų kreditorių galimybes bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo jam buvo pateiktas 2010 m. rugsėjo mėn. UAB „GCW“ pagrindinė veikla buvo viešojo maitinimo bei renginių organizavimo srityje. Tiek ginčijamo sandorio sudarymo metu, tiek metus iki jo, įmonė jau nebevykdė savo veiklos, t. y. įmonė nebesistengė pagerinti savo finansinės padėties. Kadangi UAB „Čilija“ buvo reorganizuota į 6 įmones, tarp kurių buvo ir UAB „GCW“ ir UAB „Čili Holdings“, kurios generalinio direktoriaus pareigas iki 2010 m. gruodžio 1 d. ėjo dabartinis UAB „Vilsarma“ direktorius D. K., t. y. kadangi visos įmonės yra susijusios, registruotos tuo pačiu adresu, UAB „GCW“ tuo metu buvęs direktorius A. A. ir atsakovo direktorius yra pažįstami ne tik kaip verslo partneriai, bet ir asmeniškai, nėra pagrindo abejoti, kad atsakovo direktorius nežinojo, jog UAB „GCW“ yra nemoki (b. l. 1 - 4).

Atsakovas UAB „Vilsarma“ atsiliepime į ieškinį prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad nėra sąlygų taikyti actio Pauliana. Ginčijama sutartis sudaryta kelis mėnesius iki teismo nutarties, kuria ieškovui iškelta bankroto byla, priėmimo momento, kuri įsiteisėjo tik 2011 m. birželio 5 d. (praėjus žymiam laiko tarpui nuo ginčijamos sutarties sudarymo). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sutarties sudarymas prieštarauja ieškovo įmonės veiklos tikslams, ieškovas taip pat neįrodė, jog dėl ginčo sutarties sudarymo pablogėjo jo įmonės finansinė būklė ir/ar ieškovas tapo nemokus. Pirmenybė jam, kaip kreditoriui, taip pat nebuvo suteikta, nes kreditorinį reikalavimą jis pareiškė tik bankroto byloje. Ieškovas neįrodė, jog ginčo sutarties šalys žinojo apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą teismui ir kad jos buvo nesąžiningos sutarties sudarymo metu, t. y. kad jis žinojo ar turėjo žinoti apie ieškovo faktinę nemokumo būseną, todėl negalėjo sudaryti ginčo sutarties. Be to, ieškovas nenurodė jokių motyvų ir argumentų, dėl ko prašo priteisti iš jo dvigubas procesines palūkanas (b. l. 69 - 72).

Ieškovas bankrutuojanti UAB „GCW“ dubliku atsikirto į atsakovo argumentus, palaikydamas savo poziciją, jog yra visos actio Pauliana sąlygos ir sandoris privalo būti pripažintas negaliojančiu. Papildomai nurodė, jog 2010 m. gruodžio 1 d. sandorio sudarymo metu turto arešto akto registre buvo įregistruotas laikinas bankrutuojančios UAB „GCW“ turto areštas, t. y. laikino turto arešto galiojimo metu ieškovas neturėjo teisės disponuoti visu turtu ir sudaryti 2010 m. gruodžio 1 d. susitarimo, kuriuo buvo perleista reikalavimo teisė, todėl nebuvo galimas įskaitymo sutarties sudarymas ir yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (b. l. 82 - 86).

Atsakovas UAB „Vilsarma“ triplike papildomai nurodo, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės pareiškimo, t. y. vienos šalies išreiktos valios, kad ginčijamoje prievolių įskaitymo sutartyje yra išreikšta abiejų šalių valia įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Ieškovas nėra jo kreditorius, todėl neturi teisės ginčyti atsakovo sudaryto vienašalio sandorio – 2010 m. gruodžio 1 d. sutartyje išreikštos jo valios įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Jo valios išreiškimo pakako, kad jo prievolė ieškovui pasibaigtų jos įskaitymu, nes draudimas įvykdyti visas finansines prievoles pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą dar nebuvo įsigaliojęs. Laikinas ieškovo turto areštas nekliudė tretiesiems asmenims vykdyti prievolių šiam skolininkui, įskaitant jam pareikšti apie prievolės pasibaigimą įskaitymu (b. l. 112 – 114).

           Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Z. P. prašė tenkinti ieškinį dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, atsakovo atstovė advokatė J. J. prašė atmesti ieškinį dėl atsiliepime į ieškinį nurodytų aplinkybių.

            Ieškinys tenkintinas iš dalies.

            Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi UAB „GCW“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas A. L. (b. l. 6 - 7). Lietuvos teismų informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, nutartis įsiteisėjo 2011 m. balandžio 28 d., Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus UAB „Čili Holdings“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutarties dalies dėl bankroto administratoriaus paskyrimo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartyje yra nurodyta, kad iš UAB „GCW“ 2010 m. gruodžio 3 d. balanso matyti, kad UAB „GCW“ turtas sudaro 730 961 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 165 930 Lt, kad bendrovė metus baigė su 9 091 198 Lt nuostoliu, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 2 182 707, 30 Lt, o debitorinės skolos sudaro tik 16 653, 37 Lt. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, padarė išvadą, kad UAB „GCW“ pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę, todėl UAB „GCW“ yra nemoki. Bankroto administratorius 2011 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė actio Pauliana ieškinį, kuriuo prašo pripažinti UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ 2010 m. gruodžio 1 d. sudarytą prievolių įskaitymo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją: priteisti jam iš atsakovo UAB „Vilsarma“ 18 607, 82 Lt, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už nepagrįstai įgytą 18 607, 82 Lt sumą, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata rodo, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymas gali būti atliekamas vienos šalies pareiškimu, o tai reiškia, kad kita prievolės šalis neprivalo pasisakyti dėl to, ar ji sutinka su įskaitymu, ar ne. Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą. Vienos šalies pareiškimu kaip vienašaliu sandoriu pakeičiami ar nutraukiami prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko, turėjusių priešpriešinių vienarūšių įskaitytinų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001). Abiejų šalių pasirašytas dokumentas gali būti tarpusavio skolų suderinimo ir įskaitymo aktas. Jeigu prievolės šalys, t. y. atitinkamus įgalinimus turintys jų atstovai, surašo ir pasirašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodoma, kokios sumos įskaitomos, yra pagrindas pripažinti, kad abi šalys pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo. Įmonių tarpusavio skolos gali būti padengiamos ir sudarant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, jeigu juo šalys aiškiai pareiškia savo valią įskaityti abipuses skolas ir nustato sąlygas, pagal kurias turi būti sumokamas skolos likutis. Sudarant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ar kitą panašų dokumentą, kuriuo šalys pareiškia savo valią įskaityti abipuses skolas bei nustato sąlygas skolos likučiui sumokėti – laikoma, jog įmonių tarpusavio skolos pasibaigė įskaitymo būdu. Rašytinio akto pasirašymo metu juridinio asmens atstovai ne tik patvirtina savo atsiskaitymus bei tuo pačiu patvirtina sutikimą įskaityti abipusius priešpriešinius reikalavimus, bet ir yra informuojami apie kito asmens atliekamą įskaitymą. Tačiau tiek skolų suderinimo ir įskaitymo aktas, tiek tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas ar kitas panašus dokumentas yra dvišaliai abipusių reikalavimų įskaitymo dokumentai, bet ne vienašalis vienos iš šalių pareiškimas apie įskaitymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-266/2009). Iš ginčijamos UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ 2010 m. gruodžio 1 d. prievolių įskaitymo sutarties matyti, jog atsakovas UAB „Vilsarma“ turi reikalavimo teisę į 1 035 384, 23 Lt pagal ieškovo ir atsakovo 2010 m. rugsėjo 16 d. prievolių įskaitymo sutartį ir 2010 m. gruodžio 1 d. skolų suderinimo aktą ieškovui UAB „GCW“. Ieškovas UAB „GCW“ turi reikalavimo teisę į 18 607, 82 Lt pagal 2010 m. gruodžio 1 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą reikalavimo į UAB „Cukrus media“ perleidimo sutartį atsakovui UAB „Vilsarma“ (b. l. 8). Abiem šalims atlikus šių sumų tarpusavio įskaitymus matyti, kad ieškovas UAB „GCW“ liko skolingas atsakovui UAB „Vilsarma“ 1 016 776, 41 Lt. Nagrinėjamu atveju vertinant ieškovo ginčijamą 2010 m. gruodžio 1 d. prievolių įskaitymo sutartį, darytina išvada, kad šis aktas yra dvišalis abipusių reikalavimų įskaitymo dokumentas, tačiau ne vienašalis vienos iš šalių pareiškimas apie įskaitymą. Šis aktas pasirašytas abiejų ginčo subjektų, jame aiškiai išreikšta abiejų šalių valia. Šis sandoris yra ginčijamas vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, numatančiu kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana).

CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Nagrinėjamoje byloje yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti ieškovo ir atsakovo sudarytą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu.

Ieškiniu ginčijamas sandoris sudarytas likus šiek tiek daugiau nei mėnuo iki bankroto bylos UAB „GCW“ iškėlimo. Ieškovo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „GCW“ 2010 m. gruodžio 3 d. buvo skolinga tiek darbuotojams, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tiek kitiems kreditoriams (b. l. 13 - 14, 87), kreditoriniai įsipareigojimai 2010 m. gruodžio 3 d. sudarė 2 182 707, 30 Lt, pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 165 930 Lt (b. l. 9 - 10). Sandorio sudarymo momentu įmonė buvo nemoki, nes pagal UAB GCW“ 2010 m. gruodžio 3 d. balansą (b. l. 9 - 10) UAB „GCW“ 2010 m. turėjo ilgalaikio turto už 564 308 (praėję finansiniai metai - 18 521 537 Lt), trumpalaikio turto už 166 653 Lt (praėję finansiniai metai - 1 941 631 Lt), iš viso turto už 730 961 Lt (praėję finansiniai metai - 20 463 168 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 182 707 Lt (praėję finansiniai metai - 12 823 716 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 1 165 930 Lt (praėję finansiniai metai - 4 897 973 Lt). Tai, kad nuo praėjusių, t. y. 2009 m., įmonės turto sumažėjo nuo 20 463 168 Lt iki 730 961 Lt, kad įmonė per 2010 m. patyrė 9 091 198 Lt nuostolį (b. l. 11), rodo, jog iki bankroto bylos įmonei iškėlimo įmonės finansinė padėtis tik sunkėjo ir blogėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „GCW“ faktiškai buvo nemoki. Į bylą nepateikti įrodymai, paneigiantys įmonės nemokumą ieškiniu ginčijamo sandorio sudarymo momentu. Į bylą taip pat yra pateikti duomenys apie tai, kad 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. vasario 1 d. turto ir atsargų pirkimo - pardavimo sutartimis UAB „GCW“ pardavė turtą, kurį naudojo savo veikloje (sutarčių 7.4 p.), o tai patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „GCW“ buvo nemoki ir nesistengė pagerinti savo finansinės padėties (b. l. 15 - 65). Be to, kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi konstatavo, kad UAB „GCW“ yra nemoki. Taigi šios aplinkybės rodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises bankrutuojančiai UAB „GCW“, kuri ginčo sandorio sudarymo momentu buvo nemoki, šis sandoris pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus. Dėl ginčijamo sandorio buvo sumažintos kitų kreditorių galimybės gauti jų reikalavimo patenkinimą. Nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovą ir atsakovą sudaryti ginčijamą sandorį, t. y. ginčijamo sandorio šalys neprivalėjo sudaryti. Sandorio šalys buvo nesąžiningos. Vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, sandorio šalys laikomos nesąžiningomis, jei sudarydamos sandorį jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kitų kreditorių interesus. Aplinkybė, jog ginčijamu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, UAB „GCW“ buvo žinoma, kadangi UAB „GCW“ buvo skolinga kitiems kreditoriams, teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, jos turtui pritaikytas areštas. Apie tai, kad ginčijamu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, turėjo žinoti ir atsakovas UAB „Vilsarma“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „kreditorius, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Atsakovas, sudarydamas sutartį turi protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė, konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002). Jei atsakovas nežinojo apie kitų kreditorių reikalavimo teises ir UAB „GCW“ nemokumą, tai atsakovas, būdamas verslininkas, kuriam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, turėjo pasidomėti, ar ginčijama įskaitymo sutartimi nepažeidžiami kitų kreditorių interesai, galėjo pareikalauti pateikti UAB „GCW“ finansinę atskaitomybę. Atsakovas nenurodo, ar tikrino registruose UAB „GCW“ finansinę atskaitomybę, ar paprašė, kad UAB „GCW“ pateiktų 2010 m. finansinę atskaitomybę, kuri, kaip jau minėta, rodo, jog UAB „GCW“ 2010 m. buvo faktiškai nemoki. Atsakovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jis domėjosi, ar UAB „GCW“ nėra inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas. Tam, kad atsakovas, kaip verslininkas, būtų laikomas sąžiningu dėl sandorio sudarymo, jis privalėjo pasidomėti UAB „GCW“ finansine būkle ir tik įsitikinęs, kad įmonė neturi kreditorių, kurių interesai gali būti pažeisti, galėjo sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikrų aplinkybių, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir kitais asmenimis. Sudarytų sandorių pobūdis ir skolos dydis leidžia daryti išvadą, kad UAB „Vilsarma“ buvo žinoma, jog UAB „GCW“ neturi lėšų atsiskaitymams dėl savo sunkios finansinės būklės. Atsakovo veiksmai neatitinka sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes.

Be to, CK 6.67 straipsnio 5 punkte preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo, o UAB „GCW“ 2010 m. gruodžio 3 d. skolininkų sąraše nurodyta, kad atsakovo UAB „Vilsarma“ skola nėra pradelsta, t. y. jos mokėjimo terminas nurodytas 2011 m. balandžio 6 d. (b. l. 13), toks pats mokėjimo terminas nurodytas ir ieškovo ir atsakovo sudarytoje 2010 m. rugsėjo 16 d. prievolių įskaitymo sutartyje, 2010 m. gruodžio 1 d. prievolių įskaitymo sutartyje. Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „GCW“ buvo gautas teisme 2010 m. rugsėjo 14 d. Taigi bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas ne tik turėjo, bet ir žinojo apie UAB „GCW“ nemokumą ir aplinkybę, jog šiuo sandoriu bus pažeisti kitų kreditorių interesai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovo ir atsakovo 2010 m. gruodžio 1 d. sudaryta prievolių įskaitymo sutartis pažeidė kitų kreditorių teises, nes pirmenybės teise buvo patenkinta atsakovo reikalavimo dalis.

Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, lemia tai, jog ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Byloje nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovui buvo įregistruotas laikinas UAB „GCW“ turto arešto aktas, t. y. turto arešto aktas Nr. 0310004549, iš kurio matyti, kad UAB „GCW“ turtui pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį buvo pritaikytas areštas, t. y. pritaikytas areštas UAB „GCW“ nuosavybės teise priklausančiam turtui, turto nesant ar jo nepakankant, lėšoms, leista atsikaityti su ieškovu, bendrovės darbuotojais, Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (b. l. 88 - 89). Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010). Taigi ieškovas nuo laikino turto arešto akto įregistravimo negalėjo disponuoti visu savo turtu, taip pat ir sudaryti 2010 m. gruodžio 1 d. prievolių įskaitymo sutartį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu būtų buvęs įregistruotas turto arešto akto pakeitimas, areštuojant konkretų skolininko turtą. Vadovaujantis Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, ieškovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, lėšų laikino arešto metu buvo apribotas disponavimas visu nurodytu ieškovo turtu. Be to, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau sprendime – CPK) 145 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybės paskelbti, taip pat tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, - nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, todėl, Turto arešto aktų registro taisyklių nustatyta tvarka, su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Laikinas ieškovo turto areštas pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas 2010 m. rugpjūčio 27 d., todėl nuo šios dienos bylos šalims buvo žinoma apie ieškovo turto apribojimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galiojant laikinam turto arešto aktui, įskaitymas, atliktas ieškovo ir atsakovo 2010 m. gruodžio 1 d. prievolių įskaitymo sutartimi, nebuvo galimas, todėl yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Kadangi sandoris pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, todėl pagal CK 6.145 straipsnį, taikoma restitucija, t. y. sandorių šalys atstatomos į pirmesnę padėtį. Pripažinus šį sandorį negaliojančiu iš atsakovo UAB „Vilsarma“ ieškovui UAB „GCW“ priteistina 18 607, 82 Lt. Šis turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už nepagrįstai įgytą 18 607, 82 Lt sumą, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 1 dalimi, be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Tačiau šis ieškovo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant palūkanas nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki sprendimo priėmimo, kadangi nuo sprendimo priėmimo priteistinos procesinės palūkanos.

Patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistinos ir 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. rugpjūčio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas už ieškinį, kuriuo buvo reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011), nemokėjo 139, 10 Lt žyminio mokesčio, nes nuo šio žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Kadangi ieškovo ieškinys tenkintas, todėl iš atsakovo priteistinas į valstybės biudžetą šis žyminis mokestis (CPK 96 straipsnis).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje teismas turėjo 10, 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovo ieškinys tenkintas, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovų į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškovo bankrutuojančios UAB „GCW“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 1 d. prievolių įskaitymo sutartį, kurią sudarė ieškovas bankrutuojanti UAB „GCW“ ir atsakovas UAB „Vilsarma“, grąžinant šalis į ankstesnę padėtį.

Priteisti iš atsakovo UAB „Vilsarma“ (juridinio asmens kodas: 125409842) 18 607, 82 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 18 607, 82 Lt sumą nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo UAB „Vilsarma“ (juridinio asmens kodas: 125409842) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 18 607, 82 Lt sumą, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki ieškinio priėmimo (2011 m. rugpjūčio 31 d.).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Vilsarma“ (juridinio asmens kodas: 125409842) (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) 139, 10 Lt žyminio mokesčio bei 10, 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

              Teisėja                                                                                                                 Jūratė Varanauskaitė