Civilinė byla Nr. 3K-3-50/2013
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-09063-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 25.3; 27.12 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vedautos autotransportas“ ieškinį atsakovui S. G. dėl prieigos prie atsakovo administruojamoje svetainėje saugomos draudžiamos skleisti, platinti, skelbti informacijos uždraudimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Atsakovo S. G. valdomo interneto tinklalapio rubrikoje „Skundai.lt apie darbdavius“ laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m. gegužės mėn. pabaigos buvo paskelbti tokie komentarai:
1) „Didele tikimybe, jog tai, kas yra sutariama zodziu pokalbio metu, nebus įforminama darbo sutartyje. Tai liečia tiek atlygi, tiek darbo pobūdi bei kitus niuansus. Tikrai nėra sąžininga imone. Kaip jie patys sako: „tokia pasmus tvarka.“;
2) „Yra ragus istate uz 800 litu“;
3) „miku klanas, buvo 3, liko 2 , darbas tupiems lituviams „„neuzsiraukit chebra su stogu s rūmuose ....t...“;
4) „neuzsiraukit aferistai net atsiskaitymu nemoka“;
5) „atkele dienpigiu mokėjimą bet ir po mėnesio nesulaukiu atrodo teks eiti lauk is tos saraskino kontoros visai nesiskaito su vairais moka centus ir tu pačiu reikia maldauti“;
6) „NERIMTA vedautos ADMIMSTARCIJA- ŠARAŠKINO KONTORA“;
7) „vedauta dar anksčiau esu girdėjęs kad tai keiksmažodis“;
8) „Ši įmonė įmonė pūva nuo „galvos“: p. Erlandas „labai kompetentingas“, reto „sąžiningumo“ asmenybė, tikras „verslo žmogaus etalonas“. Laikantis tokios įmonės politikos greitu laiku tikrai nebeliks nei vieno Jonavos gyventojo nedirbusio šioje įmonėje vadybininku. Labai didelė žmonių kaita. Vien įsidarbinant ir utaisykles ir kt.) į akis negali nekristi didelis pasirašiusiųjų „asortimentas“. Nieko, kas yra sutariama darbo pokalbio metu su p. Erlandu metu, tikėtis neverta. Ir viskas „dėl gerbiamjo E. M. trumpos atminties“. Kaip p. Ugnė pasakytų: „pas mus tokia tvarka“;
9) „jau 12 metu jie bankrotuoja. mikenas verkia kad pastoviai nėra pinigu bet is jo pirkiniu to nepasakysi, visa vedauta negaus puse metu atlyginimo bet mikenas savęs nenuskriaus, šitas verslininkas piršto nepajudins be naudos sau o jei kažkokiu mistiniu būdu jis tau padarys paslauga tai labai ilgai prisimins ir primins tau apie tai. taip jis atsiims desimteriopai.galit ir toliau linkėti kad šita saraske užsilenktu bet greičiau neris per jonava i kita puse pradės teketi nei šita kontora užsilenks.zodziu, sūnys loja-karavanas eina ir gana sėkmingai“;
10) „Išnaudotojai apgavikai, žodžių trūksta. Kad jie bankrutuotų greičiau. AFERISTAl.Dirbk.it už ačiū, nors ir to nepasakys...“;
11) „siūlau bekt kuo toliau,cia dar baisiau negu modus. Turiu pažįstamu kas dirba Moduse ir pats dirbau .vedautoj. Be abejones tai Vedauta paskutine imone kur galima dirbt,nebent is nevilties kad badu nenumirt. Visiškas nesiskaitymas su vairais. Išmesk tas mintis is galvos ir galvok api ka nors kita. Žada žinoma sąlygas idialias o kai ateina laikas mokėt pinigėliu nėra. Visas normalus personalas išbėgiojo o kas neišėjo ta isede. Liko niekam tikus vadybininke INDRE ir tipo vadove UGNE. Mirk is juoko is tokiu vadovių. Snargles ir tiek. Vaiku darželis“;
12) „Jai XXI amžiuj dar kažkur egzistuoja vergove tai vedautoj. O vergvaldis E M priedo yra ir paranojikas. Ne tik kad seka visus bet reikalauja totalinio skundimo. įsitikinės kad visi jam dirbantys yra lodoriai ir zulikai. Žmogus apie kitus sprendžia pagal savo paties sugedimo laipsni. Nes tie patys darbuotojai iseje kitur yra vertinami o vedautoj buvo sunio vietoj, gaudavo apgriauzta kaulą ir buvo ujami“;
13) „atsakymas7-to komentaro autoriui: vokeliuose mokėjo ir labai ilgai, bet vokelio turinys beveik niekada neatitikdavo susitarimo. Jei kas domėjosi kiek jau pasikeitė buhalteriu, taps aišku kodėl ir ant ko pakabinta visa atsakomybe uz juodus finansus. E. M. nekaltas - aplinka kalta :)“;
14) „100 pr gali patvirtinti tamstos žodžius...kasininkių per kelis metus pasikeitė net kelios...kodėl??? ateina laikas nurašyti tokius dalykus kai kasos išlaidu orderiukus ir paaiškėja kad orderiu nėra uz kokius 100000lt...ka daro??? atleidžia kasininke ir toliau ta pati suda daro...“;
15) „is normaliu firmų darbuotojai nebėga ir cia ne vien apie vairus...kiek vedautoj jau pasikeitė buhalteriu, kasininkių, vadybos ir net ugnytes nebėr...vedauta net pačius lojaliausius iseda. As pats dirbu normalioj firmoj penkti metai ir esu patenkitas, yra ir dvigubai ilgiau dirbančiu, kai tuo tarpu vedautoj kas keli mėnesiai keičiasi žmones. E. m. gerai pataupo mokėdamas grasius uz bandoma laikotarpi, o ir komentare apie vokeliu turini yra teisingai pasakyta.“;
16) „kas tiesa tai tiesa E.MIKENO ir RČepukaičio klanas baigia sužlugdyti įmonę. Pabėgo visi normalūs žmonės su kuriais buvo galima dirbti. Greitu laiku jums atsiruks ižgamos jus. Tepadeda jums LINAVA.......“.
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Vedautos autotransportas“ prašė uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie pirmiau nurodytos atsakovo administruojamoje svetainėje www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos; priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Ieškovas nurodė, kad atsakovo tinklalapyje įdėti komentarai apie ieškovą neatitinka tikrovės ir žemina bendrovės dalykinę reputaciją. Ieškovas 2011 m. sausio 11 d., balandžio 29 d., gegužės 3 ir 6 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pašalinti informaciją. 2011 m. gegužės 2 d. atsakovas pašalino dalį žinučių. Ieškovo nuomone, atsakovas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą, Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 5 punktą, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881 patvirtintą Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Atsakovo tinklalapyje paskleista informacija apie ieškovo neva vykdomą neteisėtą veiklą, negarbingą elgesį su darbuotojais, darbuotojų daromas nusikalstamas veikas, ieškovo manymu, priskirtina draudžiamai skleisti, skelbti ir platinti informacijai dėl jos neatitikties tikrovei bei šmeižiančio ir įžeidžiančio pobūdžio. Tokios informacijos skleidimu ieškovui daroma žala (CK 2.24 straipsnio 1 dalis): pasunkėjo bendravimas su verslo partneriais, klientais ir tiekėjais, sumenko ieškovo, kaip patikimo darbdavio, geras vardas, pakenkta jo konkurencingumui tarp kitų vežimo, ekspedijavimo paslaugas teikiančių bendrovių, taip pat pažeisti bendrovėje dirbančių darbuotojų garbė ir orumas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: uždraudė visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie atsakovo administruojamoje svetainėje www.skundai.lt saugomos ieškinyje nurodytos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo 3210,35 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant šią bylą reikia vadovautis įstatymais, reglamentuojančiais elektroninę erdvę ES ir nacionaliniu lygmeniu; tai įtvirtinta 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (toliau – Elektroninės komercijos direktyva), CK, Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme, Tvarkoje, Apraše. Teismas konstatavo, kad atsakovas atitinka informacinės visuomenės paslaugų teikėjo sąvoką, todėl yra tinkamas atsakovas byloje.
Teismas nustatė, kad ieškovo prašymai atitiko Aprašo 4 punkte nustatytus reikalavimus (tokią nuomonę išreiškė ir išvadą teikianti institucija), t. y. juose buvo nurodytas pranešimą pateikusio juridinio asmens pavadinimas; duomenys apie jo atstovę; kontaktiniai duomenys, kad paslaugos teikėjas galėtų susisiekti su pranešimą pateikusiu asmeniu; buvo išvardyta informacija, kurią, pranešimą pateikusio asmens manymu, draudžiama skelbti, platinti ar skleisti; nurodytas tikslus jos saugojimo adresas; pateikti faktiniais duomenimis pagrįsti argumentai, kodėl manoma, kad pagal šio Aprašo 4.2 punktą nurodyta informacija priskirtina informacijai, kurią draudžiama skelbti, platinti ar skleisti pagal Visuomenės informavimo įstatymą (žodžių sąvokos pagal Lietuvių kalbos aiškinimą, Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, taip pat žodžių junginių sąvokos ir jų suvokimas visuomenėje); patvirtinta, kad pateiktame pranešime nurodyta informacija teisinga. Dėl to atsakovas turėjo imtis Aprašo 8 punkte (jei gali susisiekti su paslaugos gavėju, kurio prašymu saugo minėtame pranešime nurodytą numanomai neteisėtą informaciją) ar 15 punkte (jei neturi informacijos, kuria naudodamasis galėtų susisiekti su paslaugos gavėju) nurodytų veiksmų, tačiau jų nesiėmė, t. y. nesilaikė trijų dienų termino nustatyti, ar saugo pranešime nurodytą informaciją, ar pranešimas atitinka Aprašo reikalavimus, ar nurodyta informacija ir argumentai yra pagrįsti, bei vienos dienos termino panaikinti galimybę pasiekti neteisėtą informaciją arba informuoti ieškovą, nurodant, kodėl nusprendė, kad pateiktame pranešime nurodyta informacija ir argumentai nepagrįsti. Be to, atsakovas nepagrįstai 2011 m. birželio 14 d. elektroniniu laišku ieškovui nurodė, kad jo pranešimas neatitinka Aprašo reikalavimų, nes neva nepateikti faktiniai duomenys.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas neatliko Aprašo 16 punkte nustatytų veiksmų –kilus abejonių dėl pateikto prašymo pagrįstumo, kreiptis į kompetentingą instituciją dėl prašyme nurodytos informacijos ir faktų pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagal Aprašo 22.2 punktą laikomas sužinojęs apie neteisėtą informaciją ir jam taikytina atsakomybė už šios informacijos saugojimą, nes jis nepriėmė sprendimo dėl gauto pranešimo, ir pats vertino gautą informaciją iš ieškovo; be to, iš atsakovo atsakymų ieškovui turinio matyti, jog atsakovas su ieškovu bendravo nepagarbiai, nesiekė bendradarbiauti, nustatant, ar nurodyta informacija yra skelbtina, nesusisiekė su asmenimis, parašiusiais komentarus. Teismas pripažino, kad atsakovas kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjas pažeidė Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnį, Aprašo 8, 16 punktus, todėl privalo pašalinti iš svetainės www.skundai.lt ieškovo nurodytą informaciją.
Atmesdamas ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų CK 2.24 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes: kad interneto svetainė (laikytina visuomenės informavimo priemone) žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė darbuotojai, ar duomenys skleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis paskleidusį asmenį.
Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas priteisė iš atsakovo ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patekintai ieškinio reikalavimų daliai, atsižvelgęs į atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir atmestų ieškinio reikalavimų dalies proporciją: 150 Lt žyminio mokesčio + 4035,35 Lt advokato pagalbai apmokėti = 4185,35 Lt – 675 Lt atsakovo išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi atmetė šalių apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovas yra informacinės visuomenės paslaugų teikėjas pagal Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 straipsnio 9 dalį bei informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 17, 76 dalis; atsakovo administruojamas tinklalapis taip pat atitinka ir Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 dalyje apibrėžtą informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo pareiškimai atitiko Aprašo 4 punkto reikalavimus, atsakovas pažeidė Aprašo 8, 16 punktų reikalavimus ir informacijos saugojimą reglamentuojantį Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnį; pažymėjo, jog atsakovas be pagrindo išplečia Aprašo 4 punkto reikalavimus, nes Aprašas nereikalauja, kad asmuo, manantis, jog paslaugos teikėjo saugoma informacija priskirtina draudžiamai skelbti, skleisti ir platinti, privalo savo pranešimą ir vertinimą pagrįsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nuosprendžiu ar kitos kompetentingos institucijos išduotu dokumentu. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, netenkindamas ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo, o Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio pažeidimui fiksuoti tai nėra aktualu. Iš ieškovo pranešimų ir atsakovo atsakymo kolegija nustatė, kad Aprašo reikalavimų neatitinka ne ieškovo pranešimai, o gramatinių klaidų turintis bei nepagarbus atsakovo atsakymas; ši aplinkybė leidžia spręsti, jog atsakovas turėjo pagrindą abejoti ne ieškovo pranešimuose nurodytos informacijos ir argumentų pagrįstumu, o savo kaip pranešimų vertintojo kvalifikacija, ir pasinaudoti Aprašo 16 punkto suteikta galimybe kreiptis į kompetentingą instituciją prašant nustatyti, ar pateiktuose pranešimuose nurodyta informacija ir argumentai pagrįsti. Kolegija sprendė, kad tuo atveju, jei atsakovas negali nusiųsti paslaugos gavėjui Aprašo 8 punkte numatyto prašymo pagal tinklalapyje skelbiamus identifikacinius duomenis ir nepagrįstai didelių sąnaudų nereikalingomis priemonėmis nesugeba tokios informacijos apie paslaugos gavėją gauti, jei kitokiu būdu nėra galimybės įvykdyti Aprašo 8 punkte įtvirtintą paslaugos teikėjo pareigą (pvz., kreiptis į operatyvinės veiklos subjektus publikacijos autoriams identifikuoti), paslaugos teikėjui kyla padariniai, analogiški paslaugos gavėjo atsakymo į prašymą negavimui, t. y. pareiga panaikinti galimybę pasiekti pranešime nurodytą informaciją (Aprašo 9, 15 punktai); šios pareigos nepanaikina aplinkybė, jog ieškovo prašytą pašalinti informaciją atsakovas traktuoja kaip žinutes rašiusių asmenų nuomonę. Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytos, sukurtos, pakeistos ar naudojamos informacijos panaikinimo Aprašas nesieja su informacijos pateikimo forma, todėl teismas neturėjo pareigos analizuoti visą publikacijos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, publikacijos turinį, tikslą, kryptingumą, pavartotas meninės išraiškos formas, sakinio konstrukciją ir kt. Sistemiškai aiškindama Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio 3 dalies ir Aprašo teisės normas, kolegija padarė išvadą, jog Apraše nustatytos tvarkos pažeidimas kartu yra Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio pažeidimas. Kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju specialiojoje normoje – Aprašo 4.2, 4.3 ir 4.4 punktuose – pranešime nurodytų duomenų pateikimu yra preziumuojamas ne paskelbtų žinių neatitiktis tikrovei, o jų neskelbtinumas pagal Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnį. Aprašas ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas atsakovo kaip paslaugos teikėjo neprilygina žinučių autoriams, jis neprivalo įrodinėti žinučių turinio teisėtumo, tačiau, netinkamai įgyvendindamas Apraše nustatytas pareigas, yra atsakingas už šių žinučių saugojimą. Situacijos, kai kiekvieno suinteresuoto asmens reikalavimas pašalinti nepageidaujamas publikacijas visuomet turėtų pasibaigti jų šalinimu, negalimumą, kolegijos vertinimu, eliminuoja Aprašo 8–10 punktų reikalavimų laikymasis. Priimtas sprendimas apriboja ne visuomenės teisę žinoti, o informacinės visuomenės paslaugos teikėjo galimybę saugoti neteisėtai sukurtą, pakeistą ar naudojamą paslaugos gavėjo informaciją (Aprašo 1 punktas).
Spręsdama dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal faktines ieškinį grindžiančias aplinkybes ieškovo reikalavimas į atsakovą kaip fizinį asmenį nebūtų nukreiptas, jeigu jis nebūtų tinklalapio – elektroninės visuomenės informavimo priemonės – įsteigėjas ir tvarkytojas. Nenusiuntus paslaugos gavėjui Aprašo 8 punkte numatyto prašymo dėl gautame pranešime nurodytos informacijos pagrįstumo, visuomenės informavimo priemonei atsiranda pareiga panaikinti galimybę pasiekti neteisėtą informaciją, tačiau, kolegijos vertinimu, nekyla prievolės atlyginti neteisėtos informacijos paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą – kaip visuomenės informavimo priemonės valdytojas, atsakovas žinojo, kad informacija neteisėta, tačiau nežinojo ir neturėjo žinoti, jog paskelbti duomenys neatitinka tikrovės; ta aplinkybė, kad dėl naujausių technologijų ne visada galima nustatyti žinučių autorius operatyvinės veiklos ar kitomis priemonėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog duomenų paskleidimu padarytą žalą turi atlyginti visuomenės informavimo priemonė.
Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovo reikalavimus dėl nepagrįstai didelių advokato pagalbos išlaidų. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2 punktą maksimali už ieškinio parengimą mokėtina suma yra 2400 Lt, už dubliką – 1400 Lt, iš viso – 3800 Lt. Pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 3210,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, maksimalios sumos neviršydamas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcingumo, kurį taikė teismas pagal CPK 93 straipsnį, atsakovas neginčijo (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas S. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl netinkamo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos“ (toliau – Tvarka), Aprašo nuostatų taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino kasatorių – informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėją, saugantį kitų asmenų paskelbtas publikacijas – viešosios informacijos skleidėju (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalis), kuris skelbia viešąją informaciją, yra atsakingas už jo teikiamos paslaugos gavėjo prašymu saugomą informaciją. Kasatoriaus veikla apsiriboja interneto tinklalapio www.skundai.lt tarnybinės stoties (interneto serverio) eksploatavimo techniniu procesu, ji yra techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, todėl kasatorius laikytinas informacijos prieglobos (duomenų saugojimo) paslaugų teikėju ir jam taikytinos Tvarkos bei Aprašo nuostatos, jo atsakomybė už kitų asmenų interneto tinklalapyje www.skundai.lt viešai paskelbtus (pateiktus saugoti) duomenis yra ribojama Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje, Tvarkos 12 straipsnyje, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 ir kituose straipsniuose ir kitų šio įstatymo straipsnių, Aprašo nuostatomis. Tai, kad kasatorius negali būti laikomas viešosios informacijos skleidėju, platintoju, skelbėju, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugu teikėjas negali būti tapatinami su Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nurodytais subjektais – viešosios informacijos rengėju ir (arba) platintoju. Tai, kad kasatorius negali būti atsakingas už kitų asmenų pateiktų saugoti ir viešai skelbiamų duomenų turinį, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimas sujungtose bylose Google France ir Google, sujungtos bylos Nr. C‑236/08 iki C‑238/08, kurio rezoliucinėje dalyje konstatuota, jog Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinta norma yra taikoma paslaugos internete teikėjui, kai jis neatliko aktyvaus vaidmens, kuris būtų leidęs jam turėti žinių apie saugomus duomenis ar juos kontroliuoti ir, jeigu paslaugos internete teikėjas nevaidino tokio vaidmens, jis negali būti laikomas atsakingu už duomenis, kuriuos išsaugojo paslaugos gavėjo prašymu, nebent sužinojęs, kad šie duomenys arba paslaugos gavėjo veiksmai yra neteisėti, jis nesiėmė skubių priemonių panaikinti tą informaciją arba atimti galimybę ja naudotis. Vadovaujantis direktyvos 15 straipsniu, kasatoriui nėra nustatyta nei bendros prievolės teikiant paslaugas stebėti informaciją, kurią jis saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.
Atsižvelgiant į tai, kad Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, Tvarkos 12 straipsnio ir Aprašo nuostatos taikomos įvairaus pobūdžio duomenims, šiuose teisės aktuose nenurodyta, kokiais konkrečiai faktiniais duomenimis reikia pagrįsti argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimas pašalinti galimą neteisėtą informaciją. Kasatoriaus nuomone, faktu laikytinas teismo atliktas duomenų pripažinimas tikrovę neatitinkančiais ir (ar) dalykinę reputaciją (garbę ir orumą) žeminančiais, o duomenimis laikytinas įsiteisėjęs teismo sprendimas; argumentai, kad esą publikacijos laikytinos informacija, kurią yra ribojama skleisti, turėtų būti grindžiami Žurnalistų inspektoriaus tarnybos sprendimu. Atsižvelgiant į klasikinių garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimo bylų praktiką, paskleisti duomenys gali būti pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir (ar) garbę ir orumą, dalykinę reputaciją žeminančiais tik įstatymų nustatyta tvarka. Privačiam subjektui įstatymų tokia teisė nesuteikta.
Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškovo deklaratyvaus pobūdžio teiginius traktavo kaip faktiniais duomenimis pagrįstus argumentus ir aiškino, kad Aprašas nereikalauja, kad asmuo privalo savo pranešimą ir vertinimą pagrįsti faktiniais duomenimis, nors Aprašo 4.3 punkto nuostatose teigiama priešingai. Aiškinant Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio nuostatas, kurios į nacionalinę teisę buvo perkeltos iš Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio, derėtų atsižvelgti į Direktyvos preambulės 45, 47 punktus, kuriuose minimi teismų arba administracinių institucijų priimti sprendimai, kuriais reikalaujama nutraukti bet kokius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią, įskaitant neteisėtos informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.
Skundžiami procesiniai sprendimai, kasatoriaus nuomone, prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams: privatūs subjektai, nevykdantys teisingumo ir nedalyvaujantys jį vykdant, negali būti tapatinami su Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime įvardytais „kitais šaltiniais“, kurių vertinimo pagrindu informacinės visuomenės paslaugų teikėjui kiltų pareiga panaikinti prieigą prie tam tikrų saugomų duomenų. Kasatorius mano, kad duomenys (viešoji informacija), kurie įstatymų nustatyta tvarka (teismo arba Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos) nėra pripažinti neskelbtina arba ribojama informacija, nėra ir negali būti laikomi neteisėtu būdu įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama informacija Aprašo nuostatų prasme. Konstitucinio Teismo nutarime aiškinto Tvarkos 12 straipsnio nuostatos yra analogiškos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio nuostatoms, todėl privalo būti aiškinamos tapačiai.
Skundžiami procesiniai sprendimai pateisina ieškovo, kaip privataus asmens, įvykdytą kitų asmenų (publikacijų autorių) teisių ir laisvių ribojimą, kuriam kasatorius prieštaravo. Aprašo nuostatos netaikytinos publikacijų autorių saviraiškos laisvės bei ieškovo dalykinės reputacijos kolizijai spręsti. Tokios kolizijos bylose teismui kyla pareiga išspręsti klausimą, kurį teisinį gėrį – saviraiškos laisvę ar dalykinę reputaciją kaip vertybę – teismas laiko svarbesne; ieškovo dalykinė reputacija kaip vertybė teismų ad hoc buvo laikyta svarbesne, neatsižvelgiant į publikacijų autorių saviraiškos laisvę ir teisę.
Galimybės pasiekti informaciją panaikinimas yrą techninio, o ne sprendžiamojo dėl informacijos teisėtumo pobūdžio dalykas. Aprašas netaikytinas kaip alternatyvus galbūt pažeistų teisių, ginamų CK 2.24 straipsnio, gynimo būdas saviraiškos laisvės bei dalykinės reputacijos kolizijos atvejais, išvengiant klasikinių dalykinės reputacijos gynimo bylų ar kreipimosi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Aprašo nuostatos nenumato pareigos automatiškai panaikinti prieigą prie saugomų duomenų, jei informacinės visuomenės paslaugos teikėjas neturi galimybės susisiekti su duomenų (publikacijų) autoriumi; Aprašo 17 punkte nustatyta, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjui kyla pareiga nepanaikinti galimybės pasiekti suinteresuoto asmens pranešime nurodytų saugomų duomenų, kai argumentai yra nepagrįsti faktiniais duomenimis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. liepos 12 d. prejudicinio sprendimo, priimto byloje L‘Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., bylos Nr. C-324/09, 122 punkte yra pasisakęs, kad dėl pranešimo negali būti automatiškai atimama galimybė remtis Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, nes gali paaiškėti, kad pranešimai apie tariamai neteisėtą veiklą ar informaciją, yra nepakankamai tikslūs ir pagrįsti, vis dėlto toks pranešimas paprastai yra elementas, į kurį nacionalinis teismas turi atsižvelgti vertindamas, ar, atsižvelgiant į taip operatoriui perduotą informaciją jis realiai žinojo apie faktus ir aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti pažeidimą. Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime aiškinama, kad teisės pažeidimu yra laikytinas ir informacinės visuomenės paslaugos teikėjo atsakomybė kyla už pagal įstatymus neskelbtinos informacijos laikymą, platinimą ir t. t. Teisinis mechanizmas, kada dėl internete paskleistos viešosios informacijos pagal IP adresą nustačius galimus dalykinės reputacijos pažeidimus padariusius asmenis, jiems reiškiami reikalavimai, yra veikiantis, tai rodo teismų praktika.
Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad kasatorius pažeidė Aprašo 8, 15 punktų nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas ne pagal įstatymų leidėjo valią aiškino Aprašo 8–10, 15, 17 punktų nuostatas. Kasatorius apie kiekvienos publikacijos autorių yra surinkęs šiuos privalomus surinkti duomenis – interneto protokolo (IP) adresą ir tikslų paskelbimo laiką; jokių kitų duomenų apie publikacijų autorius kasatorius įstatymu nėra įpareigotas surinkti, todėl nerinko. Aprašo 8 punkte nenustatyta pareigos siųsti prašymą paslaugos gavėjui, jei pranešimas neatitinka Aprašo 4.1–4.4 punktų reikalavimų, kaip šios bylos atveju. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas, kad, nesant galimybės nusiųsti pranešimą publikacijos autoriui, preziumuojant publikacijos neskelbtinumą, privalo būti panaikinta prieiga prie publikacijos, ignoravo Aprašo 15, 17 punktų nuostatas, kad jei argumentai yra nepagrįsti faktiniais duomenimis, tai prieiga prie publikacijos privalo būti palikta. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pasisakė dėl kasatoriaus pareigos kreiptis į kompetentingą instituciją ir pripažino jos nesilaikymą pažeidimu, nes pagal Aprašo 16 punktą tai yra ne pareiga, o teisė, kuria dera pasinaudoti kilus abejonių vertinant pateiktus faktinius duomenis ir jais grindžiamus argumentus. Kasatoriaus abejojimo faktas byloje nenustatytas. Aprašo 16 punktas taikytinas esant poreikiui ir pareigai tinkamai įvertinti pateiktų faktinių duomenų, kurių ieškovas nepateikė, pagrįstumą. Atsakovas, vykdydamas Aprašu jam nustatytas pareigas, vertina pranešimus ir faktinius duomenis ne ex officio, o kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pirmiau nurodyto sprendimo, priimto byloje Nr. C-324/09, 122 punkte, vertina pranešimą ir faktinius duomenis kaip rūpestingas ūkio subjektas.
Teismai priešingai byloje surinktiems duomenims bei kitoms išvadoms nepagrįstai ir neteisėtai pripažino kasatorių sužinojusiu apie saugomą neteisėtą informaciją. Kasatorius Aprašu nustatytas pareigas atliko tinkamai. Teismai kasatoriui pritaikė tokį atsakomybės pobūdį, kurio nenumatyta ATPK 214(25) straipsnyje, kuris nereglamentuotas teisės aktais, neatitinka teisingumo principo, pažeidžia publikacijų autorių teises.
Institucija, teikusi išvadą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstos prielaidos pagrindu išsakė savo nuomonę, kad kasatoriui turėtų būti taikoma atsakomybė už saugomą ieškinyje nurodytą neteisėtą informaciją. Ši institucija, kasatoriaus nuomone, nekompetentinga spręsti bei daryti išvadas apie informacijos (ne)teisėtumą, tai ji pati pripažino savo išvadose. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pirmiau nurodytoje byloje Nr. C-324/09 (sprendimo 122 punktas) yra išaiškinęs, kad sprendimas dėl pranešimo atitikties Aprašo 4 punkto reikalavimams, pateiktų argumentų ir juos pagrindžiančių faktinių duomenų, jų tikslumo ir pakankamumo vertinimas yra teismo kompetencijos klausimas.
2. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Pagrindas panaikinti prieigą prie saugomų duomenų yra ne kasatoriaus, kaip informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjo, pareigų neatlikimas, o argumentų, pagrįstų faktiniais duomenimis, pateikimas. Neanalizuodami ir nevertindami ieškovo pateiktų argumentų tikslumo, pakankamumo ir pan., ignoruodami tai, kad ieškovas jokių faktinių duomenų nepateikė, automatiškai vertindami, kad bet kokia ieškovo pateiktų argumentų visuma yra pakankama jo reikalavimui patenkinti, teismai ignoravo įstatymų leidėjo valią bei nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teismai privalėjo vertinti ieškovo pranešimų turinį ir atsakyti, ar pranešimai apie tariamai neteisėtą veiklą ar informaciją kiekvienu konkrečios publikacijos atveju yra pakankamai tikslūs ir pagrįsti, siekiant nustatyti, ar kasatoriui, kaip bet kuriam rūpestingam ūkio subjektui ir informacinės visuomenės paslaugų teikėjui, buvo kilusi pareiga panaikinti prieigą prie ieškovo nurodytų duomenų. Teismai šių esminių aplinkybių nevertino, todėl netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą civiliniame procese (CPK 177, 178 straipsniai, 185 straipsnio 1 dalis), netinkamai nustatė bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, paskirstė įrodinėjimo pareigas, dėl to iš kasatoriaus buvo neteisėtai ir nepagrįstai atimta galimybė remtis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje (Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnyje) įtvirtintu atleidimu nuo atsakomybės. Faktinių duomenų apie tariamai neteisėtą paslaugų gavėjų veiklą trūkumą ieškovas bandė „kompensuoti“, pateikdamas nuorodas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, aiškindamas žodžių junginių sąvokas ir jų suvokimą visuomenėje, tačiau šie duomenys turėjo būti vertinami kaip neatitinkantys faktinių duomenų pobūdžio, nes bet tokie įsitikinimai negali būti tapatinami su fakto duomenimis Aprašo 4.3 punkto reikalavimo prasme, kuriuos pateikia teismas, jurisdikcinė institucija ar pan.
Už paskleistų duomenų turinį atsako juos pirmas paskleidęs asmuo (CK 2.24 straipsnio 5 dalis). Teismų praktikoje, kuria bylą nagrinėję teismai nesivadovavo, technologinės infrastruktūrinės platformos valdytojai netraukiami teisinėn atsakomybėn sprendžiant dėl paskleistų duomenų turinio teisėtumo. Šios bylos atveju, nusižengiant teisingumo ir protingumo principams, išvestinis (paskesnis) teisės klausimas (dėl publikacijų pašalinimo) buvo išspręstas, tinkamai neišsprendus pagrindinio (pirminio) teisės klausimo (dėl publikacijų pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės ir (ar) garbę ir orumą žeminančiomis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 16 punkte yra išaiškinęs teismams, kad CK tvarka nenagrinėtinas reikalavimas paneigti paskleistas žinias, kurių skleidėjas nežinomas (anonimas). Toks ieškinio pareiškimas, kaip neatitinkantis CPK reikalavimų, grąžintinas ieškovui. Kasatoriaus teigimu, reikalavimas pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais garbę ir orumą, kaip kildinamas iš to paties CK 2.24 straipsnio ir kurio teisinės atsakomybės subjektas yra tas pats (duomenis paskleidęs asmuo) kaip ir reikalavimo paneigti paskleistus duomenis bylose, bei išvestinis (paskesnis) reikalavimas pašalinti paskleistus duomenis iš tam tikros informacijos sklaidos terpės CK tvarka nenagrinėtini, jei skleidėjas nežinomas (anonimas).
Kasatoriaus manymu, ieškovo veiksmai (ikiteismine tvarka pateiktas reikalavimas pašalinti saugomus duomenis, kurie įstatymu nebuvo ir nėra pripažinti neskelbtina informacija, analogiško ieškinio reikalavimo pateikimas) laikytini ieškovo siekimu apeiti teisinį mechanizmą, nustatant ieškovo nurodomus galimus pažeidimus padariusius asmenis, kuriuos pripažinus atsakingais, galėtų atsirasti faktinis pagrindas prieigai prie publikacijų pašalinti. Teismų praktikoje toks siekimas apeiti minėtą teisinį mechanizmą pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Digiprotect Gesellschaft zum Schutze digitaler Medien mbH“ v. AB „TEO LT“, bylos Nr. 2S-1416-302/2012).
Paskleistų duomenų pašalinimas iš interneto tinklalapio nagrinėtinas kaip kompensuojamojo pobūdžio teisių gynimo būdas, kuris plačiąja prasme yra skirtas padėčiai, buvusiai iki teisių, ginamų CK 2.24 straipsnio nuostatų, pažeidimo atkurti. Teismas nenustatė ieškovo teisių, ginamų CK 2.24 straipsnio nuostatų, pažeidimo fakto, todėl kompensuojamojo pobūdžio teisių gynimo priemonė buvo teismo taikyta neteisėtai ir nepagrįstai.
Skundžiami teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo – jais nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą publikacijų autorių teisių ir pareigų. Šios bylos specifiškumas yra ne tik jos šalių teisinių santykių aiškinimo aktualumas, bet ir ieškovų bei informacinės visuomenės paslaugų gavėjų (publikacijų autorių, interneto tinklalapio www.skundai.lt lankytojų) teisių pusiausvyros aktualumas. Aprašas taip pat subalansuoja informacijos pašalinimu suinteresuoto asmens ir informaciją (duomenis) paskleidusių asmenų teisinius santykius bei teisių pusiausvyrą – kad be teisinio ir faktinio (faktinių duomenų) pagrindo nebūtų šalinami paskleisti duomenys, taip pažeidžiant informaciją (duomenis) paskleidusių asmenų teises ir kad būtų užtikrintas įstatymu numatytas teisingumas, nesuteikiant nepagrįsto prioriteto tik vieno asmens interesams (Aprašo 17 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvės bei asmens garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) kolizijos bylose yra suformavęs doktriną, kad jei pateikiama informacija yra priskiriama faktinei, nacionalinė teisė turi garantuoti galimybę duomenis paskleidusiam asmeniui gintis įrodant paskleistų duomenų teisingumą. Nustatant teisingą pusiausvyrą tarp asmens teisės į saviraiškos laisvę ir asmenų garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimo ypač svarbus yra platus ir visapusiškas abiejų konfliktuojančių vertybių atskleidimas. Tai tinkamai atlikus, galima teisinga šių vertybių pusiausvyra. Bylą nagrinėję teismai pažeidė šios doktrinos nuostatas, todėl jų procesiniai sprendimai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms (8, 10, 11 straipsniai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat akcentuoja būtinybę atrasti tinkamą pusiausvyrą tarp savo teises ginančių asmenų teisių gynimo ir informacinės visuomenės paslaugų gavėjų teisės į laisvę gauti ar skleisti informaciją (2012 m. vasario 16 d. prejudicinis sprendimas byloje „Netlog NV“ v. „Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers“ (SABAM), byla Nr. C-360/10; 2011 m. lapkričio 24 d. prejudicinis sprendimas byloje „Scarlet Extended SA" v. „Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs SCRL“ (SABAM), byla Nr. C-70/10). Dėl to skundžiami procesiniai sprendimai prieštarauja ir vienodam Elektroninės komercijos direktyvos nuostatų, kurios į nacionalinę teisę buvo perkeltos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymu, taikymui. Atsižvelgiant į tai, kad publikacijų autorių teisė viešai skelbti savo nuomonę, įsitikinimus, komentarus ir pan. yra vienodai įstatymu saugotina ir ginama publikacijas skelbiant tiek savo pavarde, tiek slapyvardžiu, tiek anonimiškai (Visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimo išaiškinimu, autorių, anonimiškai ar slapyvardžiu paskelbusių publikacijas, teisės į saviraiškos laisvę negali būti ignoruojamos, nes tokios pat teisės į saviraiškos laisvę nėra ignoruojamos esant identifikuotiems (operatyvinės veiklos būdais ir priemonėms nustatytiems, vardu ir pavarde prisistačiusiems) publikacijų autoriams. Taip pat, kasatoriaus nuomone, publikacijų teisėtumas privalo būti nustatinėjamas esant publikacijų paskelbimui ir internete taip pat (analogiškai), kaip jis nustatinėjamas esant publikacijų paskelbimui kitose informacijos sklaidos terpėse (spaudoje, televizijoje, radijuje, viešoje vietoje), užtikrinant, kad nebūtų diskriminuojamos informacijos sklaidos terpę pasirinkusių asmenų teisės.
Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tam tikrus interneto erdvei būdingus techninius aspektus, netinkamai ir ne pagal įstatymų leidėjo valią aiškino Aprašo nuostatas. Interneto tinklalapių valdytojai paprastai (Tvarkos 13.1 punkte nustatytų pareigų pagrindu) operatyvinės veiklos tikslams surenka tik interneto naudotojų IP adresą ir publikacijos paskelbimo laiką, kurie negali būti panaudoti susisiekti su naudotoju, taigi bylą nagrinėję teismai pateisina tai, kad kiekvieno suinteresuoto asmens reikalavimas pašalinti jiems nepageidaujamas publikacijas visuomet turėtų automatiškai pasibaigti publikacijų pašalinimu. Toks aiškinimas prieštarauja minėtame Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime esantiems teiginiams.
3. Dėl visuomenės teisės žinoti pažeidimo. Šiuolaikiniame sprendimo priėmimo procese, renkantis įmonę kaip darbdavį, kitų asmenų (esamų ir buvusių darbuotojų) patirtis, nuomonės, komentarai, vertinimai ir pan. yra labai noriai ir dažnai internete ieškoma informacija. Ši informacija rodo kritišką įmonės kaip darbdavio darbo sąlygų, darbinės atmosferos, požiūrio į darbuotoją ir pan. vertinimą. Nors toks vertinimas darbdaviams visada nepatinka, tačiau kiekvienas visuomenės narys turi teisę gauti ne tik tą informaciją, kurią viešai išplatina patys darbdaviai, bet ir tą, kurią išsako pas darbdavį jau dirbantys arba dirbę asmenys ar kiti visuomenės nariai. Visuomenės nariai turi teisę dalyvauti diskusijose, vertinimuose bei komunikuoti tarpusavyje jiems aktualiais darbdavio pasirinkimo klausimais, tokios teisės ribojimas prieštarautų tiek teisės, tiek demokratijos principams. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, ginama vien tik dalykinė reputacija. Beatodairiškas dalykinės reputacijos gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą. Dalykinės reputacijos sureikšminimas – tai ir visuomenės teisės žinoti pažeidimas, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta byloje G. P. v. UAB „Leosona“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1621/2002).
4. Dėl ieškovui priteistų atstovavimo išlaidų. Ieškovo atstovavimo išlaidos patvirtintos bendrai 8070,50 Lt sumai. Kasatoriaus nuomone, tokios advokato išlaidos pripažintinos nepagrįstai didelėmis. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šias išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad jos sumokėtos advokatei tik už ieškinio bei dubliko surašymą. Ieškovas už atstovavimą teismo posėdžiuose bei kitas teisines paslaugas išlaidų atlyginimo neprašė. Teismai neatsižvelgė į tai, kad bylos apimtis nedidelė, vyko tik du teismo posėdžiai, byla nebuvo sudėtinga, pirmosios instancijos teisme šalys buvo atstovaujamos advokatų padėjėjų; nukrypo nuo CPK 98 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009, esančių išaiškinimų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Vedautos autotransportas“ prašo kasacinį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidas Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl kasatoriui įstatymų nustatytos pareigos pažeidimo. Teismai, atsižvelgdami į interneto svetainės struktūrą bei kasatoriaus vaidmenį skelbiant informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad kasatorius laikytinas informacinės visuomenės paslaugų teikėju. Teismas nenurodė, kad kasatorius laikomas viešosios informacijos skleidėju, ir kad jo atsakomybės atsiradimui taikomos viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui nustatytos atsakomybės atsiradimo sąlygos. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nebuvo keliamas kasatoriaus pareigos stebėti jo administruojamoje svetainėje esančią informaciją klausimas ir nebuvo pripažinta, kad už tokios pareigos nevykdymą jam kyla atsakomybė, priešingai, buvo nagrinėjamas kasatoriaus faktiškai atliktų veiksmų, gavus pranešimą apie interneto svetainėje www.skundai.lt saugomą draudžiamą skelbti informaciją, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, taip pat tokių veiksmų atitiktis įstatymo reikalavimams. Kasatoriaus atsakomybės nebuvimo garantija nėra absoliuti. Jo atsakomybė už svetainėje saugomus duomenis ribojama Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, Aprašo ir Tvarkos nuostatų. Byloje konstatuota ir kasatorius neginčija, kad jis, gavęs pranešimą (Aprašo 4 punktas), nesiėmė Aprašo 8 ar 15 punktuose nurodytų veiksmų. Taip buvo pažeistos Apraše nurodytos paslaugų teikėjo pareigos, todėl, remiantis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsniu, kasatorius yra atsakingas už šios informacijos saugojimą.
Nei Apraše, nei kituose teisės aktuose, nei teismų praktikoje nenurodyta, kad asmuo, kuris mano, kad paslaugos teikėjo saugoma informacija, priskirtina draudžiamai skelbti, privalo savo pranešimą ir vertinimą pagrįsti įsiteisėjusio teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu. Suteikiant kasatoriui teisę taip plečiamai aiškinti Aprašo 4.3 punktą, paslaugų teikėjui būtų suteikta visiška laisvė spręsti dėl dokumentų pakankamo pagrįstumo. Aprašo 4, 4.2, 4.3 punktų nuostatos akivaizdžiai išreiškia įstatymo leidėjo valią, kad asmuo turi pateikti informaciją, kuri, jo vertinimu, atitinka neteisėtos informacijos pobūdį. Jei faktinių duomenų sąvoka būtų aiškinama kaip teismo ar kitos institucijos sprendimas, tai reikštų, kad pagal Aprašo 16 punktą teismo ar kitos institucijos sprendimą yra leidžiama tikrinti ir kontroliuoti dar kitai (ne teismo) institucijai. Toks aiškinimas yra priešingas įstatymų nustatytam teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procesui, taip pat neaišku, ar konkrečios institucijos pirminis su pranešimu pateiktas sprendimas gali būti kvestionuojamas kitos Apraše nurodytos institucijos (kompetencijos ir įgaliojimų klausimas). Jeigu įstatymo leidėjas suteikia teisę pranešti apie draudžiamą skelbti, skleisti, platinti informaciją bet kuriam asmeniui, akivaizdu, kad iš tokių asmenų negali būti reikalaujama pateikti teismo sprendimų. Be to, pavyzdžiui, reikalavimai, keliami tikrovės neatitinkančios ir dalykinę reputaciją žeminančios informacijos, kai ji yra skelbiama visuomenės informavimo priemonėse, paneigimo turiniui (Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis) yra labai panašūs pranešimo pagal Aprašo 4 punktą turinio reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo susiformavusi praktika šios kategorijos bylose aiškiai nurodo, kad toks asmuo, prieš kreipdamasis į visuomenės informavimo priemonę su prašymu paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, neturi jai pateikti jokios kompetentingos (Žurnalistų etikos inspektoriaus ar kitos) institucijos sprendimo dėl tikrovės neatitinkančios informacijos ir jos žeidžiančio pobūdžio, juolab teismo sprendimo šiuo klausimu. Kasatoriui, kaip neutraliam www.skundai.lt skelbiamos informacijos atžvilgiu subjektui, negali būti nustatyti griežtesni tokios informacijos išėmimo (panaikinimo) reikalavimai. Apraše nustatytos pranešimo apie neteisėtą informaciją pateikimo taisyklės, pranešimo turinio reikalavimai, paslaugos teikėjo veiksmai, gavus tokį pranešimą, užtikrina Elektroninės komercijos direktyvos preambulės 40 punkte keliamą tikslą – nustatyti greitą neteisėtos informacijos pašalinimo iš interneto mechanizmą. Konstitucinis Teismas savo nutarime, priešingai nei nurodo kasatorius, aiškiai nurodė, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas neatsako už saugomą informaciją, jei apie jos neteisėtumą sužino iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ar kitų šaltinių ir nutraukia paslaugų teikimą, tačiau nenurodė, kas yra šie kiti šaltiniai, bet jų nesutapatino su kitomis valstybės institucijomis ar teismu. Konstitucinis Teismas, apibūdindamas neskelbtinos informacijos sąvoką, nurodė, kad tokia informacija laikytina nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, nepateikdamas tokios informacijos pripažinimo neskelbtina procedūrų. Ieškovo nuomone, teismas nėra juridinių faktų konstatavimo organas, o valstybės institucija, vykdanti teisingumą, todėl negali būti reikalaujama, kad į teismą būtų kreipiamasi tik tam, kad jis konstatuotų informacijos priskirtinumą neskelbtinai. Kasatorius dalį žinučių pašalino nesant jokio teismo sprendimo, nuosprendžio ar institucijos išvados. Šiuos argumentus pagrindžia ir išvadą teikiančios institucijos pozicija, ir Europos Teisingumo Teismo praktika (pirmiau nurodyto sprendimo, priimto byloje Nr. C-324/09, 121,122 punktai), kad neteisėtos informacijos sužinojimo šaltiniais gali būti žalą patyrusio asmens pateikta informacija ar koks nors kitas sužinojimas.
Tai, kad kasatorius nėra žinučių autorius, nesuteikia jam teisės atsiriboti nuo šios informacijos, nes būtent jis suteikė galimybę interneto svetainėje www.skundai.lt palikti žinutes, kurti paskyras apie atskirus darbdavius, sukūrė šios svetainės platformos veikimą (anonimiškumas, galimi pasikartojantys pranešimai, jokios informacijos filtravimo sistemos nebuvimas ir pan.), todėl jam, kaip paslaugos teikėjui, įstatymo leidėjo yra nustatytos pareigos, kurių vykdyti jis negali savavališkai atsisakyti arba jas vykdyti netinkamai, įskaitant ir negerbti asmenų, kurie kreipiasi į jį laikydamiesi jiems įstatymų suteiktos tokios teisės ir nustatytų procedūrų. Reikalavimas panaikinti prieigas prie publikacijų yra viena iš ieškovo pažeistų teisių gynimo būdų, numatytų Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14–15 straipsniuose ir Apraše. Europos Teisingumo Teismas pirmiau nurodytame sprendime, priimtame byloje Nr. C-324/09, nurodė, kad Elektroninės komercijos direktyvos 4 skirsnis „Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė“ ir jo 12 straipsnis neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti procedūras, reglamentuojančias informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.
Informacinės visuomenės plėtros komitetas yra institucija, prižiūrinti, kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjai laikosi Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo ir jį įgyvendinančių nuostatų, taigi turi kompetenciją vertinti šią sritį reguliuojančių įstatymų nuostatas bei jas aiškinti paslaugų teikėjams ir paslaugų gavėjams (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1, 5 punktai).
2. Dėl proceso teisės normų taikymo. Kasatorius, nurodydamas, kad šios bylos kontekste turėjo būti vertinamas žinučių turinys, klaidina teismą, painiodamas skirtingų kategorijų bylas: bylas dėl visuomenės informavimo priemonės (viešosios informacijos skleidėjų) tikrovės neatitinkančios ir dalykinę reputaciją žeminančios informacijos paskleidimo ir bylas dėl paslaugų teikėjų, kaip neutralių tarpinių teikėjų, atsakomybės už tokios informacijos saugojimą. Kasatoriaus ir žinučių autorių atsakomybės yra skirtingos, atsiranda esant skirtingoms sąlygoms, nėra nulemtos viena kitos. Kasatorius yra atsakingas kaip paslaugos teikėjas už savo pareigų netinkamą vykdymą ar visišką nevykdymą, laikomas atsakingu nuo įstatyme nustatyto momento (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnis); jo atsakomybės atsiradimui neturi įtakos žinučių autorių atsakomybės konstatavimas, atsiradimo momentas ar apimtis, nes jie veikia kaip skirtingi subjektai, yra atsakingi už skirtingas veikas. Nei teismų praktikoje, nei įstatyme paslaugos gavėjo, kurio prašymu paslaugos teikėjas saugo informaciją, atsakomybės pripažinimas teismo tvarka nenurodyta kaip viena paslaugos teikėjo atsakomybės atsiradimo sąlygų. Kasatoriaus argumentas dėl neteisėtos paslaugos gavėjo (žinučių autoriaus) veikos konstatavimo arba pirminio kreipimosi į žinučių autorius atmestinas taip pat dėl to, kad toks aiškinimas neatitinka faktiškai susiklostančių bei kitais teisės aktais apibrėžtų su šiuo ginču susijusių situacijų. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 4 dalį sukaupti abonentų ar registruotų elektroninių ryšių paslaugų naudotojų srauto duomenys gali būti saugomi ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo ryšio datos. Taigi akivaizdu, kad tais atvejais, kai žinutė buvo įdėta seniau nei prieš pusmetį, nustatyti jos autoriaus nėra galimybės. Atkreiptinas dėmesys taip pat į šiuolaikines technologijas, leidžiančias prisijungti prie interneto ne tik iš stacionarių kompiuterių ar kitų priemonių, kurių savininkus galima identifikuoti, tačiau naudojant ir anonimiškus būdus. Kasatoriaus nurodytas jo atsakomybės taikymo mechanizmas yra ne tik prieštaraujantis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo bei Aprašo nuostatoms, bet ir nelogiškas, neužtikrinantis pagrindinių apsaugos nuo neteisėtos informacijos, kuri yra viešinama naudojantis informacinės visuomenės paslaugomis, siekiamų tikslų – užtikrinti neteisėtos informacijos elektroninėje erdvėje greitą bei efektyvų pašalinimą. Pareiga panaikinti galimybę pasiekti pranešime nurodytą informaciją nesusijusi su šių žinučių vertinimu šio reikalavimo kontekste; žinučių turinio vertinimas atliekamas, kai yra nagrinėjamos viešosios informacijos skleidėjų, rengėjų atsakomybės bylos. Kasatorius klaidina teismą, pateikdamas argumentus dėl reikalavimo uždrausti prieigas prie informacijos garbės ir orumo gynimo bylos kontekste, šią situaciją prilygindamas visuomenės informavimo priemonėms nustatytoms informacijos paneigimo, pripažinimo neatitinkančia tikrovės ir žeminančia garbę bei orumą (dalykinę reputaciją) procedūroms. Visuomenės informavimo priemonės bei paslaugos teikėjo statusas ir jiems nustatytų pareigų skelbiamos informacijos atžvilgiu pobūdis skiriasi. Visuomenės informavimo priemonė, prieš pateikdama tam tikrą informaciją, turi ją patikrinti, įsitikinti skelbiamų žinių pagrįstumu, rinkdama informaciją, turi būti nešališka, objektyvi, rinkti informaciją iš kelių šaltinių ir pan., todėl nagrinėjant tokio pobūdžio bylas keliamas informacijos atitikties tikrovei bei žeminančio pobūdžio įrodinėjimo klausimas. Tačiau tarpinis paslaugos teikėjas nevykdo tokių aktyvių veiksmų, todėl jam netaikomos tos pačios taisyklės, kaip ir visuomenės informavimo priemonėms. Jeigu teismas šios bylos kontekste vertintų žinučių turinį, tai reikštų, kad kasatorius prilyginamas jų paskleidėjui, ir jam tektų, remiantis CK 2.24 straipsnio nuostatomis, paneigti prezumpciją dėl šios informacijos neatitikties tikrovei, nors to jis akivaizdžiai negali daryti, nebūdamas šios informacijos autoriumi ir skleidėju. Kasaciniam teismui aiškinant Aprašo nuostatas, turi būti atsižvelgiama ir į platesnį šio ginčo aspektą, pvz., jei analogiškoje interneto erdvėje pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės. Tokių ginčų kontekste Europos Teisingumo Teismas pirmiau nurodytame sprendime, priimtame byloje Nr. C-324/09, nurodė, kad turi būti užtikrinamas Elektroninės komercijos direktyvos 18 straipsnio, kuriame nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad pagal nacionalinę teisę galimos teismo priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų greitai imtis priemonių, įskaitant laikinųjų, skirtų nutraukti bet kokį įtariamą pažeidimą ar užkirsti kelią tolesniam susijusių interesų pažeidimui, įgyvendinimas. Taigi net tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiamas ne tik prieigos panaikinimo, bet ir žalos atlyginimo klausimas, teismas konstatavo, kad kalbama apie įtariamus pažeidimus, t. y. pažeidimo konstatavimas teisėsaugos institucijų nėra privalomas.
3. Dėl absoliutaus sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindo. Šie kasacinio skundo argumentai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktikos, nes sprendime nebuvo konstatuota žinučių autorių pažeidimų, nebuvo vertinamas informacijos pobūdis, nebuvo nuspręsta dėl jų teisių ir pareigų. Ta aplinkybė, kad nuspręsta panaikinti prieigą prie publikacijų, ir tai galėtų koreguoti žinučių autorių santykį su kasatoriumi, nėra pagrindas teigti, jog teismas nusprendė ir dėl žinučių autorių teisių bei pareigų. Atsakomybė paslaugos teikėjui nustatyta už informacijos saugojimą, tai nesusiję su žinučių autorių teisėmis, nes jų atsakomybė yra susijusi su informacijos paskelbimu. Apraše taip pat nustatyta galimybė panaikinti neteisėtą informaciją be paslaugos gavėjo dalyvavimo. Toks reguliavimas atitinka supaprastinto ir greito draudžiamos skelbti informacijos panaikinimo tikslą. Iš pateiktų prie ieškinio žinučių matyti, kad jų autoriai, skelbdami šmeižikiško pobūdžio informaciją, siekė būti anonimai, taip atsiribojo nuo bet kokio bendradarbiavimo su paslaugos teikėju ir galimybės apginti savo informaciją Aprašo kontekste. Pagrindinis tokio pobūdžio portalų populiarumo kriterijus ir yra anonimiškumas. Jis nedrausmina žinučių autorių, sukuria terpę palikti bet kokio pobūdžio informaciją be neigiamų padarinių. Tai supranta ir paslaugos teikėjas, sukūręs tokį svetainės algoritmą, kuris sukuria šiam interneto puslapiui pridėtinę vertę. Suprasdamas tokią padėtį, paslaugos teikėjas turi žinoti, kad jei jo sukurtoje svetainėje nėra jokio mechanizmo susisiekti su autoriais, tai jam tenka vykdyti Aprašo 16 punkte nurodytus reikalavimus ir nėra pagrindo teigti apie pažeistas trečiųjų asmenų teises. Paslaugos teikėjui pačiam sukūrus anonimiškumo galimybę ir paskui šiomis aplinkybėmis ginantis, įrodinėjant ne savo, o autorių vykdomą pažeidimą, sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti suteikta teise skleisti informaciją.
4. Dėl atstovavimo išlaidų. Atsakovo pateikti argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atmestini, nes nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas apeliaciniame skunde kėlė klausimą dėl nepagrįstai didelių išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau kasaciniame skunde iš esmės kelia ne išlaidų dydžio neatitikties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (nes tokio fakto nėra: priteista 3210,35 Lt, kai maksimaliai galima 3800 Lt), bet išlaidų paskirstymo proporcingumo klausimą. Šio klausimo kasatorius nekėlė apeliacine tvarka, todėl jis negali būti nagrinėjamas kasacine tvarka (CPK 353 straipsnis). Be to, Rekomendacijų 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo jų, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Nagrinėjamas ginčas, priešingai nei nurodo kasatorius, labai sudėtingas, kompleksinis, apimantis sudėtingą mažai kol kas visuomenėje bei teismuose sutinkamą informacinės visuomenės paslaugų teikimo sritį, nagrinėjamu klausimu nėra susiformavusios teismų praktikos, dėl to šiam ginčui pasiruošti reikėjo daugiau laiko ir specialių žinių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl byloje pareikštų reikalavimų atribojimo
Nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo pareiškęs du reikalavimus: 1) uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie ieškinyje nurodytos kasatoriaus administruojamoje svetainėje www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos; 2) priteisti iš kasatoriaus 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek bylą nagrinėję teismai, tiek šalys savo procesiniuose dokumentuose aiškiai neatriboja šių dviejų reikalavimų ir jų tenkinimo sąlygų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogiškoje nagrinėjamai civilinėje byloje J. K. ir UAB CAN2 FASHION v. S. G., bylos Nr. 3K-3-586/2012, išaiškino, kad įpareigojimas pašalinti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo perduodamą ir (ar) saugomą neteisėtą informaciją negali būti tapatinamas su teisinės atsakomybės (civilinės, administracinės, baudžiamosios) už neteisėtos informacijos saugojimą ir skleidimą taikymu tokiam paslaugų teikėjui. Taigi ieškovo reikalavimas uždrausti prieigą prie kasatoriaus tinklalapyje saugomos neteisėtos informacijos yra savarankiškas reikalavimo priteisti neturtinę žalą (t. y. taikyti deliktinę civilinę atsakomybę) atžvilgiu, jam patenkinti nustatytina mažiau aplinkybių, jo tenkinimas nepriklauso nuo civilinės atsakomybės informacinės visuomenės paslaugų teikėjui (ne)taikymo. Šią išvadą kasacinis teismas grindė Elektroninės komercijos direktyvos ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo nuostatų analize. Elektroninės komercijos direktyvos 12–14 straipsniuose nustatytos atitinkamų tarpinių informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės išimtys (šios nuostatos įgyvendintos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12–14 straipsniuose), tačiau Direktyvos konstatuojamosios dalies 45 punkte nurodyta, jog šie atsakomybės apribojimai neturi įtakos galimybei taikyti įvairius draudimus; tokie draudimai konkrečiai gali būti teismų arba administracinių institucijų priimti sprendimai, kuriais reikalaujama nutraukti bet kokius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią, įskaitant neteisėtos informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą. Ši nuostata atkartojama taip pat Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje, 13 straipsnio 2 dalyje ir 14 straipsnio 3 dalyje. Nacionalinėje teisėje ši nuostata įgyvendinta Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmenys, kurių teises pažeidžia paslaugų teikėjo perduodama ir (ar) saugoma informacija ar su ja susijusi veikla, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti paslaugos teikėją imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas pažeidimas, vykdomas naudojant informacinės visuomenės paslaugas, nurodytas šio įstatymo 12–14 straipsniuose, ar užkirstas jam kelias, nepaisant to, kad už tokį pažeidimą pagal šio įstatymo 12–14 straipsnius paslaugos teikėjas neatsako.
Nurodytoje kasacinėje nutartyje Nr. 3K-3-586/2012 taip pat išaiškinta, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjo statusas (tarpinis teikėjas ar ne) yra reikšmingas sprendžiant dėl atsakomybės (civilinės, administracinės, baudžiamosios) jam taikymo, tačiau neturi reikšmės sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti neteisėtą informaciją tenkinimo sąlygų. Taip pat neturi reikšmės, kas yra informacijos autorius ar šaltinis, ar jie nustatyti ir kokia jų nuomonė (pozicija) dėl reikalavimo pašalinti informaciją, nes tokiu atveju sprendžiama dėl neteisėtų veiksmų (neteisėtos informacijos viešo skelbimo) nutraukimo. Dėl šios priežasties atmestini kasacinio skundo argumentai, grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatomis, kad reikalavimas pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais garbę ir orumą bei išvestinis reikalavimas pašalinti paskleistus duomenis iš tam tikros informacijos sklaidos terpės CK tvarka nenagrinėtini, jei skleidėjas nežinomas (anonimas). Informacijos neteisėtas pobūdis (neskelbtinumas) įstatyme nesiejamas su ją sukūrusiu ir paskleidusiu asmeniu, todėl atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir dėl absoliutaus jų negaliojimo pagrindo – neva jais nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą publikacijų autorių teisių ir pareigų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-159/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2010). Šioje byloje prašomų pašalinti teiginių autoriai neidentifikuoti, teisės ar pareigos jiems teismo sprendimais nenustatytos.
Nagrinėjamoje byloje skundžiamais teismų procesiniais sprendimais buvo patenkintas ieškovo reikalavimas uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie ieškinyje nurodytos kasatoriaus administruojamoje svetainėje www.skundai.lt saugomos informacijos, tačiau atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš kasatoriaus neturtinę žalą. Ieškovas nepateikė kasacinio skundo dėl teismų procesinių sprendimų dalies, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti neturtinę žalą (taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę). Taigi bylos dalis dėl civilinės atsakomybės kasatoriui taikymo pasibaigė įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą šį reikalavimą atmesti. Kasacinis teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl neperžiūri šios skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalies, nesant dėl jos nė vienos šalies skundo, ir nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo, Elektroninės komercijos direktyvos ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės pagrindus ir ribojimus, aiškinimu ir taikymu.
Dėl reikalavimo uždrausti prieigą prie informacinės visuomenės paslaugų teikėjo saugomos neteisėtos informacijos tenkinimo sąlygų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2012, išaiškina, kad reikalavimui pašalinti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo perduodamą ir (ar) saugomą neteisėtą informaciją (t. y. uždrausti prieigą prie tokios informacijos) tenkinti byloje turi būti nustatytos tokios aplinkybės: informacijos neteisėtumas (neskelbtinumas), informacijos perdavimo ir (ar) saugojimo faktas ir atsakovo buvimo atitinkamų informacinės visuomenės paslaugų teikėju faktas.
Neskelbtina informacija apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija), kurios taikymas aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Į šias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas pateikiamos nuorodos tiek Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 5 punkte, kuriame nustatyta, kad viešo naudojimo kompiuterių tinkluose draudžiama paviešinti ir (ar) platinti neskelbtiną informaciją, tiek Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo 2 punkte, kuriame pirmiau nurodyta neskelbtina informacija pripažįstama neteisėta.
Pažymėtina, kad Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją tvarkos aprašas, kurio pažeidimais savo procesinius sprendimus dėl įpareigojimo pašalinti informaciją iš kasatoriaus valdomo tinklalapio motyvavo bylą nagrinėję teismai ir kurio nuostatomis remiamasi kasaciniame skunde, patvirtintas įgyvendinant Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio paslaugos gavėjo pateiktą informaciją saugančio paslaugos teikėjo atsakomybės ribojimus, 3 dalies nuostatą – jame nustatyti kriterijai, kada informacinės visuomenės paslaugos teikėjas laikomas sužinojusiu apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu (Aprašo 1 punktas). Dėl to informacinės visuomenės paslaugų teikėjui pateikto pranešimo apie jo saugomą numanomai neteisėtą informaciją turinio ir paslaugų teikėjo veiksmų gavus tokį pranešimą vertinimas atitikties Aprašui aspektu yra reikšmingas sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo atsakomybės ribojimų, nustatytų Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012), tačiau informacinės visuomenės paslaugos teikėjo veiksmų teisėtumas jų atitikties Aprašui aspektu nėra reikšmingas sprendžiant dėl reikalavimo uždrausti prieigą prie neteisėtos informacijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012, išaiškino, kad, priešingai nei nurodyta atsiliepime į kasacinį skundą, tuo atveju, kai reikalavimas pašalinti iš tinklalapio (panaikinti galimybę pasiekti) neteisėtą (neskelbtiną) informaciją pareiškiamas teisme, vertintinas prašomos pašalinti informacijos turinys, tokios informacijos atitiktis neskelbtinos informacijos apibrėžčiai, nes būtent tai, o ne informacinės visuomenės paslaugos teikėjo procedūrinių veiksmų teisėtumas jų atitikties Aprašui aspektu, yra tokio reikalavimo pagrindas. Taigi, teismui nagrinėjant reikalavimą pašalinti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo perduodamą ir (ar) saugomą neteisėtą informaciją, turi būti nagrinėjama ir vertinama, ar ji kvalifikuotina kaip neteisėta. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio bei Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją tvarkos aprašo normas, spręsdami dėl ieškovo reikalavimo uždrausti prieigą prie jo nurodytos informacijos tenkinimo, nes šios normos netaikytinos sprendžiant dėl tokio pobūdžio reikalavimo.
Dėl reikalavimo uždrausti prieigą prie informacinės visuomenės paslaugų teikėjo saugomos neteisėtos informacijos, kuri, ieškovo teigimu, neatitinka tikrovės ir žemina jo dalykinę reputaciją, tenkinimo sąlygų nustatymo
Sprendžiant dėl reikalavimo uždrausti prieigą prie tinklalapyje saugomos neteisėtos informacijos tenkinimo, byloje turi būti nustatyta, kad informacija, kurią prašoma pašalinti, yra neteisėta. Jau buvo minėta, kad Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija), kurios taikymas aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Taigi šioje įstatymo normoje nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė, ribojimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26; kt.).
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Simon Louwerse International Transport“ v. UAB „Dinaka“, bylos Nr. 3K-3-169/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006).
Ieškovas savo reikalavimą uždrausti prieigą prie kasatoriaus valdomame tinklalapyje saugomos informacijos grindė tuo, kad ji neatitinka tikrovės, žemina jo dalykinę reputaciją (t. y. yra šmeižianti). Tai reiškia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad prašomi pašalinti teiginiai yra, pirma, faktinio pobūdžio, o ne vertinamieji, antra, jie gebėjo sukelti žymios žalos ieškovo reputacijai, tačiau bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę materialiosios teisės normas, reglamentuojančias informacijos neskelbtinumą, šių aplinkybių netyrė, informacijos neteisėtumo nenustatinėjo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie kasatoriaus administruojamoje svetainėje www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. ir kt. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006).
Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece (GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujasis aitvaras“ v. UAB „Ekstra“ žurnalo „Ekstra“ leidėjas, bylos Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).
Atsižvelgdama į byloje nustatytinų aplinkybių pobūdį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, svarstytina žodinio bylos nagrinėjimo galimybė (CPK 322 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Grąžindama bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes šios išlaidos turės būti paskirstytos iš naujo, priėmus procesinį sprendimą dėl ieškovo reikalavimo uždrausti prieigą prie kasatoriaus tinklalapyje saugomos informacijos (ne)tenkinimo.
Kasaciniame teisme patirta 37,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalis ieškinį tenkinti iš dalies ir uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie atsakovo administruojamoje svetainėje www.skundai.lt saugomos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis
Juozas Šerkšnas