Civilinė byla Nr. 2A-1997-395/2011

(Teisminio proceso Nr. 2-05-3-03877-2011-9)

                                                                 Pirmosios instancijos teismo teisėja Snieguolė Vilutienė

                  Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3;33;128.2;121.18;121.21;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Arvydo Žibo, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant pareiškėjų D. U. ir J. U. atstovui advokatui Dominykui Varnui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. U. ir J. U. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7489-748/2011 pagal pareiškėjų D. U. ir J. U. pareiškimą suinteresuotam asmeniui DNSB „Vėtrungė“ dėl juridinio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

              Pareiškėjai prašė nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. U. ir J. U. nuosavybės teise valdo 81,56 kv.m. ploto pastogę (palėpę) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip jų buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį. Nurodė, kad 1986 m. gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), jiems buvo paskirtas butas Nr. 7 su rūsiu. Išmokėjus pajų, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos pagrindu šis butas 1992-12-23 buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre J. U. vardu nuosavybės teise. 1994-06-21 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narių visuotinis susirinkimas nusprendė leisti namo palėpes nusipirkti trečio aukšto gyventojams; palėpę virš 7-o buto nusprendė parduoti J. U. už 2000 Lt. 1994-07-08 jis sumokėjo už palėpę 2000 Lt Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui. Pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Mano, kad kooperatyvo nariams priėmus sprendimą parduoti palėpę ir pareiškėjui J. U. apmokėjus nurodytą pardavimo kainą, jis nusipirko palėpę. Nuo to laiko pareiškėjai pastoviai ir nepertraukiamai naudojasi palėpe, ją valdo kaip savo nuosavybę. Palėpė yra nuolat ir neatsiejamai susijusi su butu, nes turi bendrą elektros, vandens ir kanalizacijos sistemą bei įvadus, elektros ir vandens skaitliukus, todėl ji yra buto Nr.7 priklausinys. 2002-12-09 buvo atlikti palėpės (pastogės dalių P1 ir P2) kadastriniai matavimai, nustatytas jų bendras plotas 81,56 kv. m. Pastogės dalyje, esančioje virš buto Nr.7, pareiškėjai įrengė 77,80 kv.m. ploto patalpas, kurioms yra suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2007-04-05 DNSB „Vėtrungė“ narių susirinkime taip pat buvo nutarta bendrijos nariams virš butų (tame tarpe ir buto Nr.7) esančias patalpas (palėpes) leisti tiems butams įsiteisinti kaip nuosavybę.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

Teismas sprendė, jog pareiškėjai neįrodė vienos iš būtinų sąlygų siekiant nustatyti nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teisę, t. y. sąlygos, jog pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu. Teismas nurodė, kad pareiškėjai neturėjo ir neturi dokumentų, patvirtinančių nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo  sandorio sudarymą, nes tokių dokumentų iš viso nebuvo. 1994 m. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo visuotinio susirinkimo sprendimas ir apmokėjimas kvitas negali būti laikomi pirkimo – pardavimo sutartimi, nes neatitinka LR CK (1964 m.) 253 ir 255 straipsniuose įtvirtintos pirkimo-pardavimo  sutarties sąvokos ir formos. Pareiškėjai, prašydami nuosavybės teisės įregistravimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie nuosavybės teise valdo pastogę (palėpę) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip jų buto priklausinį, siekia pakeisti teisinį santykį, todėl jie turėtų reikšti ieškinį. Taip pat teismas nurodė, kad pats nekilnojamasis daiktas – 81,56 kv.m. ploto palėpė, dėl kurios valdymo, kaip buto Nr. 7 priklausinio, yra pareikštas prašymas nustatyti juridinį faktą, nėra įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas nekilnojamojo turto registre (yra įregistruotos tik toje palėpėje esančios įrengtos 77,80 kv.m ploto patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl daiktinės teisės į ją iš viso negali būti nustatomos. Be to, palėpės rekonstrukcija buvo atlikta žymiai vėliau, negu įgytas butas, t.y. buto įgijimo metu palėpė nebuvo sujungta bendrais įvadais. Teismas pažymėjo, kad įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso būdu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Todėl nesant duomenų, kad pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka palėpėje atliko statybos darbus, prijungdami komunikacinius įvadus iš savo buto, teismas sprendė, kad nėra pagrindo laikyti palėpės buto priklausiniu.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliantai nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai prašo nustatyti palėpės pirkimo faktą ir, remdamasis LAT išaiškinimu 2011-12-21 nutartyje 3K-3-543/2010, konstatavo, jog tokį faktą nustatyti galiam tik tuomet, jei „nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai" (pirkimo sutartis) „yra dingę"; kad kvitas nėra pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiškėjai nurodo, kad jie įrodinėjo, jog nuo bendrijos nutarimo priėmimo ir apmokėjimo už palėpę pagal kvitą, jie naudojasi ir valdo palėpę kaip savą, t.y. valdo ją nuosavybes teise. Toliau CPK XXXIV skyriaus II skirsnis reglamentuoja civilinį procesą dėl bylų dėl valdymo fakto patvirtinimo, t.y. 526 str. nustato teisę kreiptis į teismą dėl valdymo faktą patvirtinimo pagal suinteresuoto asmens pareiškimą. Pareiškimas dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Šioje teisės normoje nėra jokių nuorodų į tai, kad nuosavybės dokumentas turėjo būti sukurtas, prarastas ir nerandamas. Šiuo atveju yra būtina pagrįsti, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų. Tai teismui ir buvo įrodinėjama - pirkimo sutartis iš viso nebuvo sudaryta, o be jos ar teismo sprendimo, pareiškėjų teisės į palėpę negali būti registruojamos. Be to, palėpė yra pareiškėjų buto priklausinys, jie prašė teismo nustatyti ir šią aplinkybę.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad palėpė yra bendrojo naudojimo patalpa, ir dėl priklausinio statuso pasiūlė reikšti ieškinį. Tačiau nustačius, jog pareiškėjai valdo ją nuosavybės teise, neįmanoma laikyti, jog ji yra bendrojo naudojimo patalpa, t. y. priklausanti ne tik pareiškėjams, bet dar ir kitiems asmenims.

3. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus apie atliktus palėpės kadastrinius matavimus. Jie yra dveji - atlikti 2002-12-09, kaip pareiškėjų valdomos palėpės, ir 2011-01-25, kaip palėpės patalpų. Nei vieni iš šių matavimų nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti. Pareiškėjai teismo prašė nustatyti valdymo nuosavybės teise faktą į 81,56 kv.m. ploto pastogę (palėpę) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip pareiškėjų buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį. Jos unikalaus numerio nėra, ir teismui pateiktoje palėpės kadastrinių matavimų byloje jo taip pat nėra. Tačiau teismas nežinia iš kokių byloje esančių duomenų nustatė, kad viešajame registre jau yra „įregistruotas kitas daiktas - toje palėpėje įrengtos 77,80 kv.m. ploto patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))". Pradiniame pareiškime pareiškėjai prašėme nustatyti juridinį faktą dėl 77,80 kv.m. ploto palėpės patalpų, tačiau vėliau reikalavimą pakeitė ir prašė nustatyti faktą dėl 81,56 kv.m. ploto pastogės.

              4. Teismas teisingai pripažino, kad 81,56 kv.m. pastogė nėra įregistruota nekilnojamojo turto registre, tačiau tokia aplinkybė netrukdo nustatyti bei patvirtinti palėpės valdymo nuosavybės teise faktą (CPK 44 str. 2 d. 5 p., 526 str.). Aplinkybės dėl pareiškėjų buto sujungimo su palėpe bendrais įvadais momento neturi jokios įtakos jos pripažinimui buto priklausiniu. Reikšminga aplinkybė, užfiksuota 2011-02-04 antstolio surašytame protokole, yra ta, kad palėpė šiuo metu yra susijusi funkciniu ryšiu su išimtinai pareiškėjų butu. Teismas nurodė, jog palėpėje yra įrengtos patalpos, dėl to negali tenkinti pareiškimo. Tačiau tokios informacijos byloje nėra, palėpėje neatliktas patalpų įrengimas - nėra dalies stoglangių, t.y. ji dar nepritaikyta naudoti kaip patalpos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo DNSB „Vėtrungė“ nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka. Mano, kad pareiškėjų nurodoma palėpė yra jų buto Nr. 7 priklausinys, valdoma pareiškėjų nuosavybės teise nuo to laiko, kai gyvenamojo namo statybos kooperatyvas Nr.225 narių susirinkime 1994-06-21 nutarė parduoti ją U. ir jie sumokėjo kooperatyvui susirinkimo nutarimu nustatytą pirkimo sumą - 2000 Lt. Todėl nėra pagrindo atmesti patikslintą pareiškimą ar nustatyti, kad palėpė nėra valdoma nuosavybės teise. Nuo minėtos palėpės ploto pareiškėjams yra skaičiuojami ir mokami kooperatyvo mokesčiai. Jokie kiti asmenys į jų valdomą palėpę pretenzijų nereiškia, ja niekada nesinaudojo ir nesinaudoja, tai nėra bendrojo naudojimo patalpa. Ji nėra ir niekada nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Patalpa šios palėpės taip pat niekas nėra pripažinęs, tokio reikalavimo nereiškia ir pareiškėjai. Teismas į tai neatsižvelgė. Palėpė yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjų gyvenamuoju butu Nr. 7, bendromis inžinerinėmis sistemomis, t. y. vandens, kanalizacijos, elektros, jų apskaita ir įvadais, todėl ši palėpė yra minėto buto priklausinys - tarnauti jam skirtas antraeilis daiktas, pagal savo savybes nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai į teismą kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – nuosavybės teise valdomų 77,80 m2 ploto palėpės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nustatymo, remiantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis (b. l. 4, 22-23). Pareiškime teismui nurodė, jog prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, nes minėtos palėpės patalpos iš suinteresuoto asmens DNSB „Vėtrungė“ buvo pareiškėjų nupirktos 1994-07-08 už 2000 Lt kaip pareiškėjų buto Nr. 7 priklausinys.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pažymi, jog CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjai buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t.t.) įgiję nuosavybės teisę; 2) pareiškėjai turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjų pareiškime ir bylos medžiagoje nėra nei vienos iš nurodytų būtinų sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų D. U. ir J. U. pareiškimo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro todėl, kad pats nekilnojamasis daiktas – 81,56m2 ploto palėpė, dėl kurio valdymo, kaip apeliantų buto Nr. 7 priklausinio, yra pareikštas prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, iš viso nėra įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas. Būtent dėl šios priežasties jis yra neįregistruotas nekilnojamojo turto registre ir 1994-07-08 ( pareiškėjų nurodomą kaip pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo datą) negalėjo būti tuo metu galiojusio 1964 m. CK 149 straipsnio prasme nuosavybės teisės objektu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų pateiktas teismui 1994-07-08 kvitas Nr.401 ir GNSK Nr.225 susirinkimo nutarimas (b. l. 7-13, 14) negali būti laikomi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi (CPK 178 straipsnis). Be to, šią teisėjų kolegijos išvadą teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir pareiškėjų atstovas, nurodęs, jog palėpės patalpų kaip savarankiško nuosavybės teisės objekto nei jo tariamo oficialaus įgijimo metu, nei šiuo metu, nėra.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija  sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kol neišspręstas pareiškėjų minimų patalpų kaip atskiro nekilnojamojo daikto, t. y. savarankiško nuosavybės objekto sukūrimo teisėtumo klausimas, nėra procesinių prielaidų nustatinėti jų valdymo nuosavybės teise teisėtumo klausimą.

Esant šioms aplinkybėms nepagrįstais laikytini ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantų nurodomi kadastrinių matavimų duomenys ir palėpės patalpų funkcinis ryšys su pareiškėjams priklausančio buto šildymo ir vandentiekio bei kanalizacijos sistemomis sudaro įstatymines prielaidas 81,56 m2 ploto palėpę pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neabejotinai pakeistų kitų gyvenamojo namo butų savininkų dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomose patalpose, todėl šį ginčą galima būtų išspręsti tik ieškininės teisenos tvarka, pareiškėjams reiškiant ieškinį bendrais pagrindais (CK 4.82 str. 4-5 dalys, CPK 5, 135 straipsniai).

Įvertinusi aukščiau išvardintų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti arba keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).

  Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                Albinas Čeplinskas

Kolegijos teisėjai                                                                                                                Arvydo Žibas

Algirdas Remeika