Administracinė byla Nr. A-1515-525/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03742-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) likviduotas, toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose minimalus plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Kamerose nėra atviro priėjimo prie kameroje esančio lango, tarp lango ir grotų, kuriomis langas uždengtas, yra šiukšlių, nuo kurių sklinda blogas kvapas. Kadangi langas uždengtas tinklu, nėra galimybės lango nuvalyti, o dėl šios priežasties kameroje nepakanka natūralios šviesos. Nuolatinis dirbtinės šviesos naudojimas kenkia pareiškėjo sveikatai – prasidėjo akių skausmai ir išsausėjo akys.
3. Nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas prie kameros durų, pro kuriose esantį langelį pareigūnai gali stebėti kalinamą asmenį, be to, sanitarinis mazgas pilnai neatskirtas nuo likusios kameros dalies, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Maistą buvo priverstas laikyti tualete, nes spintelėje nepakankamai vietos. Kamerose esantis stalas yra per mažas, todėl nėra galimybės visiems vienu metu kameroje esantiems asmenims pavalgyti, kameros nedezinfekuojamos. Radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis yra 3 metrų aukštyje ir jo neįmanoma pasiekti, pasijungti kabelį ar pritildyti garsą. Pareiškėjui nesuteikiamos priemonės kamerai išsivalyti – išduodamos šluotos be kotų, neduodama indų ploviklio. Taip pat nepakankamai išduodama higienos priemonių – dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus išduodamas tik vienas rulonėlis per mėnesį.
4. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko, tačiau toks trumpas pasivaikščiojimo laikas yra nepakankamas. Karštas vanduo kameroje netiekiamas. Nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas, kamerose nuolat jaučiama drėgmė. Dušu galima naudotis tik kartą per savaitę ir vienu metu juo naudojasi nuo 1 iki 4 asmenų. Išduodama sintetinė patalynė, o čiužiniai, antklodės, pagalvės prieš išdavimą nedezinfekuojamos, todėl audiniuose veisiasi parazitai. Kamerose ribojama elektros energija. Nėra užtikrinamas tinkamas maitinimas, pareiškėjui suteikiamo maisto energetinė vertė nepakankama. Drabužiai skalbiami tik kartą per mėnesį. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas pareiškėjo sveikatai. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, depresija, orumo pažeminimu.
5. Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpuso gyvenamose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.
6. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsiliepime nurodė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. (laikotarpius, kamerų plotus, jose laikomų asmenų skaičių), pažymėdamas, kad ne visais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrinta ploto norma. Pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
8. Pažymėjo, kad administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams susidėti, kurios, atsižvelgiant į kamerų plotus, įrengtos didesnės arba mažesnės. Dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra tiekiama nepertraukiamojo miego metu. Gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo mygtukai iškviesti apsaugos pareigūnus.
9. Nurodė, kad kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens teikimo sistemos įrengimo gyvenamosios kamerose teisės aktai nenumato. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas ne žemesne kaip 1.5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, dušai atitverti pertvaromis, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat nuteistiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustukai. Higienos priemonės, drabužiai, avalynė išduodami jų neturintiems asmenims, esant jų rašytiniam prašymui.
10. Atsakovo atstovas nurodė, kad ant langų įrengtos metalinės grotos, langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl maitinimo nurodė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui paskirtas nedirbančio vyro maisto racionas. Pareiškėjui kitoks maitinimas nebuvo rekomenduotas. Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims.
11. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina.
12. Atsakovo atstovas taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (6,30 Eur).
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2016 m. rugsėjo 26 d. ir 2016 m. rugsėjo 27 d. vienas 7,38 kv. m ir 7,72 kv. m ploto kamerose Nr. 107 ir Nr. 338; 2016 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 148, kurios plotas 8,02 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 152 (plotas 7,94 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); tokio pat ploto kameroje Nr. 176 laikytas nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. vienas laikytas kameroje Nr. 285, kurios plotas 7,08 kv. m, 2017 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 115, plotas – 7,45 kv. m (2 asmenys kameroje), tą pačią dieną perkeltas į 7,77 kv. m ploto kamerą Nr. 322, kurioje buvo laikomas vienas.
15. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. Lukiškių TI-K 2017 m. lapkričio 17 d. pranešime Nr. 24-7543 nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,56 kv. m. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 341 dieną. Įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), teismas pripažino, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista labai trumpą laiką, tik vieną dieną – 2017 m. rugsėjo 1 d., ir tą pačią dieną pareiškėjas buvo perkeltas į 7,77 kv. m ploto kamerą Nr. 322, kurioje buvo laikomas vienas. Be to, ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista ne tik labai trumpą laiką, bet ir labai nežymiai – vietoje 3,6 kv. m ploto, pareiškėjui teko 3,45 kv. m ploto. Todėl nagrinėjamu atveju teismas minėtą pažeidimą vertino kaip itin trumpalaikį ir mažareikšmį, todėl negalėjęs pareiškėjui sukelti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų ar papildomo diskomforto.
16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną kartą per savaitę, juo naudojosi nuo 1 iki 4 asmenų vienu metu. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pažymėjo, kad suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai. Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše po šiltu vandeniu. Teismas šiuo aspektu pabrėžė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi teisinis reguliavimas įtvirtina mažiausią skaičių kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju atsakovo atstovas nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tokiu reglamentavimu pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi suteikimo vieną kartą per savaitę nėra pažeidžiamas.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nurodė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios kameros ploto 1.5 m aukščio pertvara, nors ir atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau neužtikrina visiško asmens privatumo. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą, neigiamus išgyvenimus.
18. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su tuo, kad prie langų esančios grotos neleido jam išvalyti langų, nurodė, jog grotų ant kamerų langų bei tinklo virš pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, todėl nenustatė neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nurodytu aspektu.
19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su tuo, kad kamerose nuolat degė dirbtinė šviesa, dėl to jam prasidėjo akių skausmai ir išsausėjo akys, kamerose temperatūra neatitiko reikalavimų, kamerose buvo drėgna, neužtikrinamas tinkamas vėdinimas, nurodė, kad iš byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų matyti, jog kamerose Nr. 107, 338, 148, 152, 176, 285, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūra patikrinimo metu buvo nuo 20,9 °C iki 21,4 °C, santykinė oro drėgmė nuo 38,4 proc. iki 47,9 proc., ir tai atitiko higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Patikrinimo metu minėtose kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta, kuri buvo nuo 239 lx iki 257 lx, tai atitiko higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kamerose buvo natūralus apšvietimas, tai atitiko HN 134:2015 15 punkto reikalavimą. Teismas nustatė, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę, todėl pareiškėjo teiginius dėl apšvietimo, drėgmės, temperatūros, vėdinimo vertino kaip nepagrįstus.
20. Pareiškėjas nurodė, kad radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis sumontuoti 3 metrų aukštyje, dėl to jų pasiekti buvo praktiškai neįmanoma. Teismas dėl to pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėl per aukštai įrengtų radijo taško ir kabelinės televizijos kabelio būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, ar kad pareiškėjas dėl radijo taško įrengimo būdo būtų patyręs žalos. Teismas nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra įrengta taburetė, ant kurios palipus, pareiškėjas galėtų pritildyti radijo tašką ar pasiekti reikiamus televizijos kabelius. Teismas pareiškėjo teiginius dėl per aukštai įrengtų radijo taško ir kabelinės televizijos kabelio vertino kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
21. Vertindamas skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo trukmės teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigia, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.
22. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis drabužių skalbimo paslauga tiek kartų, kiek reikia, neužtikrintas būtinas higienos reikmenų kiekis – pareiškėjui nebuvo išduota dantų pasta, skutimosi peiliukai, tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis. Teismas pareiškėjo teiginius, kad atsakovas nesudarė sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius tiek dažnai, kiek pareiškėjui reikia, vertino kritiškai, nes higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, kad jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus, nepaneigė, todėl teismas šiuo aspektu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Lukiškių TI-K patvirtino, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo išduodamos higienos priemonės, tačiau teigia, kad jam jų nepakako. Teismas vertino, kad išduodamas higienos priemonių kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.
23. Teismas dėl į kameras išduodamo netinkamo inventoriaus pažymėjo, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Atsakovas atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Teismas nurodė, kad abejoti tokiais atsakovo teiginiais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl netinkamų priemonių kamerai valyti išdavimo, nenurodė nei kada, nei kokiose kamerose būnant pareiškėjui nebuvo išduotas reikiamas valymo priemonių kiekis, todėl pareiškėjo teiginius vertino kaip nepagrįstus.
24. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl maisto kiekio ir kokybės, teismas nurodė, kad pareiškėjas yra maitinamas pagal nedirbančiųjų vyrų valgiaraštį. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl netinkamo maitinimo (galbūt prarūgusio pieno), 2017 m. balandžio 25 d. rašte Nr. 96-1545 atsakė, kad 2017 m. balandžio 4 d. pusryčių metu pagal numatytą valgiaraštį pareiškėjui buvo patiektas kokybiškas pienas, tai patvirtina įrašas Nuteistųjų ir suimtųjų maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnale. Be to, atsakovas nurodė, kad pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas yra išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriuose yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada yra paduodamas šiltas. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus, vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto ir nepakankamos jo energetinės vertės yra nepagrįsti.
25. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su asbesto pastato konstrukcijose buvimu, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pažymėjo, kad nelaužomi šiferio lakštai, konstrukcijose esantys tvirtai surišti su užpildu asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pareiškėjo teiginius dėl asbesto pastato konstrukcijose ir neigiamo poveikio jo sveikatai vertino kaip deklaratyvius, nepagristus įrodymais.
26. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų – kamerose nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, stalo valgyti, kameros nėra dezinfekuojamos; kameroje esančioje kriauklėje karštas vanduo netiekiamas, kamerų sienos, lubos, grindys yra avarinės būklės, kameroje ribojama elektros energija, nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog kameroje yra įrengta spintelė ir yra stalas, tačiau teigia, kad spintelėje nepakanka vietos, o stalas per mažas. Teismas sprendė, kad vieno stalo bei spintelės įrengimas kameroje atitinka reikalavimus nustatytus kamerų įrengimui, be to, pareiškėjo skundo teiginiai iš esmės yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, nes iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas didžiąją laiko dalį – nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 285, kurios plotas 7,08 kv. m. Todėl pareiškėjo teiginius dėl baldų trūkumo kamerose atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad karšto vandens tiekimas gyvenamųjų kamerų sanitariniuose įrenginiuose nenumatytas, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatė. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovas kameras dezinfekuoja, graužikus ir kitus kenkėjus bei parazitus naikina periodiškai. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), nuteistiesiems išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, tai atitinka higienos normos HN 134:2015 42, 43 punktus. Todėl nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kameros nėra dezinfekuojamos. Pareiškėjo teiginius dėl elektros energijos ribojimo vertino kaip abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kokiais būdais elektros energija pareiškėjui yra ribojama, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad patalpos yra avarinės būklės, neindividualizuodamas kokiais požymiais ši būklė pasireiškia, kokios konkrečiai patalpos yra avarinės būklės. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
27. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad kamerose nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo skambučio, teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiose kamerose jų nebuvo įrengta. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Pareiškėjui konkrečiai nenurodžius kamerų, kuriose nebuvo signalizacijos mygtukų, teismas sprendė, kad atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga įrodyti priešingas aplinkybes, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.
28. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą 69 dienas naudojantis tualetu, kai jis buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu, nebuvo tinkamai užtikrinta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, kėlė diskomfortą, kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
29. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, taip pat įvertinęs galimybę pasinaudoti dušu dažnumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas sprendė, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 150 Eur, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.
III.
30. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
31. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra tokia maža, jog nekompensuoja nei mažiausių pareiškėjo išgyvenimų, patirtų dėl žeminančių kalinimo sąlygų. Neturtinė žala turi būti atlyginta ne tik visiškai, bet ir teisingai. Priteista suma neatitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų. Nurodo, kad patyrė žeminančius nepatogumus naudodamasis neatskirtu sanitariniu mazgu kameroje, kurioje buvau kalinamas kartu su kitu asmeniu. Sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo. Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atskirti nuo gyvenamosios erdvės, tai reiškia, kad pareiškėjas buvo nuolat stebimas, patyrė diskomfortą. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, ar yra galimas visiškas izoliuoto sanitarinio mazgo kameroje įrengimas ir jeigu galimas, kodėl iki šiol nesiėmė jokių veiksmų šiai problemai spręsti. Dėl šių priežasčių priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža, nekompensuoja pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir turi būti priteista didesnė.
32. Pažymi, kad nesutinka su sprendimo argumentais, jog minimalaus ploto norma buvo pažeista nežymiai, tik vieną dieną, todėl pažeidimas laikytinas mažareikšmiu ir neturtinės žalos atlyginimas nepriteisiamas. Jei minimalaus ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista, nors ir vieną dieną, teismas vis tiek privalėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir už vieną dieną. Teismas priimdamas sprendimą, vadovavosi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, kurių 104 punkte nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, tačiau neatsižvelgė į tai, kad kameroje stovi baldai, kurie užima vietą, ir, kad jų užimamą plotą, taip pat kaip ir sanitarinio mazgo plotą, reikia atimti iš bendro kameros ploto ir skaičiuoti vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje. Atėmus baldų užimamą plotą, nei viena kamera, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, neatitinka šio minimalaus ploto reikalavimo.
33. Pareiškėjas nurodo, kad galimybė nusiprausti po šiltu dušu vieną kartą per savaitę 15 minučių neatitinka jokių higienos reikalavimų. Nors formaliai nepažeidžiamos nustatytos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tačiau tai neužtikrina pareiškėjo teisės į orumą, jis negali laikytis asmens higienos, tai neabejotinai laikytina žeminančiomis, netinkamomis kalinimo sąlygomis, todėl nepagrįsta ir nepakankamai motyvuota laiko teismo poziciją šiuo klausimu. Teismas nenurodė jokios higienos normos, kurios pagrindu galima būtų teigti, kad atsakovas Lukiškių TI-K šiuo klausimu pažeidimo nepadarė. Europos Tarybos Ministrų Komitetas, atsižvelgdamas į Europos konvenciją dėl žmogaus teisių ir teismų praktiką Europos žmogaus teisių teisme, yra priėmęs Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių" (toliau – ir Kalėjimų taisyklės) (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų 2006 m. sausio 11 d. posėdyje), kurių 19.4 punkte nustatyta, jog higienai palaikyti turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai. Atsakovas pažeidė šiuos reikalavimus, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai nenustatė pažeidimo.
34. Teismas taip pat nepagrindė ir nepakankamai motyvavo savo poziciją dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo. Atsakovas Lukiškių TI-K nesilaikė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkto reikalavimų, nes nesuteikė sąlygų skalbti rūbus ir džiovinti net ir imant apmokėjimą už tai, todėl teismo pozicija šiuo klausimu neteisinga, nepagrįsta ir nepakankamai motyvuota. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo išduodamos higienos priemonės: 1 rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbimo muilas, 50 mg dantų pastos ir kt., tačiau šių nurodytų švaros priemonių nepakanka kūno švarai ir higienai palaikyti. Nors išduodamos higienos priemonių kiekis atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau pažeidė jo teisę į orumą, sudarė sąlygas kalinimą laikyti žeminančiu, neužtikrinančiu elementarių higienos sąlygų.
35. Pareiškėjas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kiek ir koks valymo inventorius švarai palaikyti buvo išduotas pareiškėjui. Nesant tokių duomenų, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra teisės aktų pažeidimo dėl kameros valymo priemonių išdavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, koks yra nedirbančių vyrų valgiaraštis, kaip faktiškai vykdomas nuteistųjų maitinimas, ar laikomasi nustatyto valgiaraščio. Teismas priėmė sprendimą nesant įrodymų šiuo klausimu, todėl teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.
36. Pareiškėjas teigia, kad kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, o esamos neužtenka, nėra stalo valgyti, kameros nėra dezinfekuojamos, kameroje esančioje kriauklėje karštas vanduo netiekiamas, kamerų sienos, lubos, grindys yra avarinės būklės, kameroje ribojama elektros energija. Atsakovas Lukiškių TI-K nepaneigė šių argumentų, jokių įrodymų šiuo klausimu nepateikė, todėl teismas nepagrįstai atmetė šį reikalavimą ir priėmė neteisingą sprendimą. Nors teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų dėl baldų ar dėl karšto vandens kameroje tiekimo, tačiau baldų trūkumas, karšto vandens nebuvimas sudaro pagrindą kalinimo sąlygas laikyti žeminančiomis, pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, nepriimtinomis.
37. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
38. Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuleistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
39. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.
40. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aklų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirta neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendruosius teisės principus. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.
41. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
42. Akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sielini su jo palies elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasine skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kilus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
43. Pareiškėjas J. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
44. Atsiliepime nurodo, kad teismas pakankamai gerai motyvavo savo sprendimą ir nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas patyrė žeminančių nepatogų 69 dienas naudodamasis sanitariniu mazgu kameroje, kurioje jis buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI- K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo. Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atskirti nuo gyvenamosios erdvės, tai reiškia, kad pareiškėjas buvo nuolat stebimas, patyrė diskomfortą. Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių duomenų, ar yra galimas visiškas izoliuoto sanitarinio mazgo kameroje įrengimas. Nesant duomenų, kad nėra įmanomas visiškas šių erdvių atskyrimas/ izoliavimas nuo likusios kameros dalies taip, kaip numato Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo tinkamai užtikrinta, žemino jo orumą, kėlė diskomfortą. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl ji buvo priteista pagrįstai.
45. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnyje. Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT sprendimuose. Todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d., atlyginimo.
47. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nustatęs, kad atsakovas ginčijamu laikotarpiu 69 dienas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kuomet jis kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nepagrįstai jį skaičiavo neatėmęs baldais ir kitų inventoriumi užimtą kameros plotą, nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl galimybės tik vieną kartą išsimaudyti po dušu, dėl drabužių skalbimo galimybės, nepakankamų higienos priemonių išdavimo, baldų ir kito inventoriaus kamerose nebuvimo, byloje nesant įrodymų dėl kamerų valymo inventoriaus ir jų kiekio išdavimo bei nedirbančių vyrų valgiaraščio ir maitinimo, nepagrįstai nenustatė nurodytų pažeidimų. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl kamerų įrengimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, baldų trūkumo, kamerų dezinfekavimo, karšto vandens kameroje netiekimo, elektros energijos ribojimo, todėl nepagrįstai nepripažino jų pažeidimais. Be to teismas, nustatęs, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, priteisė per mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.
49. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
50. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.
51. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
53. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo ir atsakovo atstovo Lukiškių TI-K apeliacinių skundų argumentus.
54. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į tai, jog į bendrą kameros plotą įskaičiuotinas baldų ir inventoriaus užimamas plotas, pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
55. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 2017 m. rugsėjo 1 d. (dalį dienos) nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 3,45 kv. m ploto). Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, akcentuoja, kad tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kadangi pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,72 kv. m iki 7,94 kv. m kameros ploto (o atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 3,45 kv. m, t. y. ne mažiau nei 3 kv. m). Taigi ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K 1 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, tačiau pagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmetami.
56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu dėl galimybės pareiškėjui pasinaudoti dušu, skalbti ir džiovinti drabužius, kamerų valymo inventoriaus higienos priemonių išdavimo pareiškėjui, baldų ir kito inventoriaus kamerose, karšto vandens tiekimo į kameras, kamerų dezinfekcijos, elektros energijos ribojimo, nuteistųjų maitinimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nurodytus pareiškėjo skundo argumentus nurodytais klausimais, ištyrė byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, nenurodė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, neišreikalavo įrodymų. Tačiau pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių jo skunde pateiktų argumentų pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokius konkrečius įrodymus teismas turėjo išreikalauti, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priėmęs pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovo atstovas teismui pateikė, pareiškėjas jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo neteikė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nurodytais klausimas, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.
57. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).
58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatė, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau neteisingai vertino, kad privatumas pareiškėjui nebuvo užtikrintas tik 69 dienas, kai jis kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu, kadangi kitą ginčo laikotarpį jis kameroje buvo laikomas vienas, todėl jo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
60. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais kameroje buvo vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė, pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis, jie nėra atskirti nuo kameros gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjas buvo nuolat stebimas, atitinkamai yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ne tik laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu (69 dienas), bet per visą ginčo laikotarpį (341 dieną), atitinkamai spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
61. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
62. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
63. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, todėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
64. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
65. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (taip pat) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.
66. Pareiškėjas skunde prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 30 000 Eur suma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais 69 dienas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laikotarpį, kuomet Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (341 diena), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 500 Eur. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas), apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui J. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas likviduotas), 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius