Civilinė byla Nr. 2-315-910/2017

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05189-2012-5

                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 3.2.6.1

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 17 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rasai Švėgždienei, dalyvaujant atsakovo akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo, kurioje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje K. K.,

n u s t a t ė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 11 690,68 Eur (40 365,59 Lt) dydžio draudimo išmoką, 219,78 Eur (758,87 Lt) delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2012-04-03 įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo asmens vairuojamas automobilis atsitrenkė į kelkraštyje stovėjusį ieškovo automobilį, dėl to šiam padaryta 11 690,68 Eur dydžio žala. Eismo įvykio metu trečiasis asmuo savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs atsakovo bendrovėje, todėl ieškovas įgijo tiesioginio reikalavimo teisę į jam padarytos žalos atlyginimą. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes jam kilo įtarimų, kad eismo įvykio dalyvių nurodytos eismo įvykio aplinkybės neatitinka tikrovės, todėl buvo kreiptasi į nepriklausomą specialistą, kad nustatytų, ar automobilių sugadinimai yra tarpusavyje suderinami ir ar nurodytos eismo įvykio aplinkybės techniniu požiūriu yra pagrįstos. Tyrimą atlikęs specialistas priėjo prie išvados, kad eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės techniniu požiūriu nepagrįstos, sugadinimai tarpusavyje nesuderinami. 2012-04-24 atsakovas pateikė ieškovui atsakymą, kuriame nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis specialisto išvada ir Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 punktu, neturi pagrindo išmokėti draudimo išmokos. Ieškovo teigimu, pateikta specialisto išvada vertintina kritiškai, nes joje nustatytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, siekiant nustatyti, ar atsakovas turi pareigą išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Ieškinyje pabrėžta, kad atsakovas neįrodė, jog eismo įvykis, iš kurio ieškovas kildina reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju, todėl atsakovui atsirado prievolė išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, 2012-04-04 ieškovas ir trečiasis asmuo K. K. pranešė AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo Mažeikių atstovybei apie 2012-04-03 Mažeikiuose, Pramonės gatvėje įvykusį eismo įvykį, kurio metu automobilis VW GOLF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas K. K., atsitrenkė į ieškovui priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir jį apgadino. Eismo įvykio deklaracijoje K. K. pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. Pasak atsakovo, apžiūrėjus sugadintas transporto priemones, kilo įtarimų, kad eismo įvykio dalyvių nurodytos eismo įvykio aplinkybės neatitinka tikrovės, nes automobiliams padaryti apgadinimai negalėjo atsirasti nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad esminės eismo įvykio dalyvių pateiktos aplinkybės techniniu požiūriu yra nepagrįstos, o visi automobilio sugadinimai negalėjo būti padaryti vien deklaruojamo eismo įvykio metu, darytina išvada, kad draudžiamojo įvykio faktas neįrodytas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad dėl ieškovo automobiliui padarytos žalos yra atsakingas K. K., t. y. kad būtent jam kyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio. Be to, atsakovas nurodė, kad, siekdamas įrodyti ieškovo ir trečiojo asmens sukčiavimo faktą, turint tikslą neteisėtai gauti draudimo išmoką, kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Dėl atsakovo kreipimosi pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Trečiasis asmuo K. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsiliepime pažymėta, kad po eismo įvykio trečiasis asmuo pripažino savo kaltę, nes iš tiesų buvo kaltas, todėl atsakovui kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką.

Į 2017-03-15 paskirtą teismo posėdį ieškovas ir jo atstovas neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą ieškovui ir jo atstovui nedalyvaujant.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas pareiškė prašymą pakeisti atsakovą jo teisių perėmėju ir atsakovu laikyti akcinę draudimo bendrovę „Gjensidige“. Teismas patenkino šį prašymą (CPK 48 straipsnis).

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017-01-31 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje, konstatavo, jog esminiai ieškovo automobilio sugadinimai padaryti dar iki ginčo eismo įvykio, be to, šis eismo įvykis buvo inscenizuotas ieškovo ir trečiojo asmens bendrais suderintais veiksmais. Pasak atsakovo atstovo, esant tokioms aplinkybėms, įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju ir ieškovas neturi teisės gauti draudimo išmoką.

Ieškinys atmestinas

Byloje nustatyta, kad 2012-04-03 apie 22.14 val. Mažeikiuose, nelygiareikšmių kelių Pramonės ir Matulionio g. sankryžoje, trečiasis asmuo K. K., vairuodamas automobilį VW GOLF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavęs iš šalutinės Matulionio g. į pagrindinę Pramonės g., susidūrė su kelkraštyje stovėjusiu automobiliu (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkas yra ieškovas A. K..

2012-04-03 ieškovas ir trečiasis asmuo užpildė eismo įvykio deklaraciją, o 2012-04-04 kreipėsi į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo Mažeikių atstovybę dėl draudimo išmokos, tačiau draudimo bendrovės darbuotojams suabejojus dėl šio eismo įvykio aplinkybių, draudimo išmoka nebuvo išmokėta.

Atsakovas, turėdamas įtarimų, kad ieškovas ir trečiasis asmuo galbūt sukčiavo, siekdami gauti draudimo išmoką, kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kuriame buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir iškelta baudžiamoji byla.

Šiaulių apygardos teismas 2016-05-26 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-9-135/2016 pripažino ieškovą kaltu dėl sukčiavimo.

Ieškovas pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą dėl nurodyto Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyraius teisėjų kolegija 2017-01-31 nutratimi, primta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-788/2017, atmetė A. K. kasacinį skundą ir paliko galioti apygardos teismo apkaltinąmąjį nuosprendį.

Dėl draudiko teisės ir pareigos atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nepripažįstant įvykio draudžiamuoju

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl draudiko atsisakymo išmokėti ieškovui draudimo išmoką už eismo įvykyje sugadintą automobilį pagrįstumo. Atsakovas (draudikas) atsisakymą mokėti ieškovui draudimo išmoką grindžia tuo, kad esminės eismo įvykio dalyvių pateiktos aplinkybės techniniu požiūriu yra nepagrįstos, o visi automobilio sugadinimai negalėjo būti padaryti vien deklaruojamo eismo įvykio metu, todėl draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmoką.

Pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą (remiamasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčo eismo įvykio metu) draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktas, 96 straipsnis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalis). Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu.

TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio Įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos atsiranda civilinė atsakomybė. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs ieškovo prašymą atlyginti automobilio VW GOLF valdytojo, kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu atsakovo bendrovėje, padarytą žalą, kreipėsi į nepriklausomą specialistą, siekdamas nustatyti, ar ginčo eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai yra tarpusavyje suderinami, o eismo dalyvių nurodytos aplinkybės pagrįstos techniniu požiūriu. Specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilių sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, eismo įvykio vairuotojo nurodytos aplinkybės techniniu požiūriu nepagrįstos, todėl atsakovas dėl galimo ieškovo ir trečiojo asmens sukčiavimo kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Ikiteisminio tyrimo pagrindu Mažeikių rajono apylinkės teisme pradėta baudžiamoji byla Nr. 1-7-636/2015. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015-04-17 nuosprendžiu išteisino A. K. ir K. K., kaltintus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Prokurorei pateikus apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio, Šiaulių apygardos teismas 2016-05-26 nuosprendžiu panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-04-17 nuosprendį, pripažino A. K. ir K. K. kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. K. ir K. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad A. K. pasikėsino apgaule savo naudai, o K. K. – kito naudai, įgyti AAS ,,Gjensidige Baltic” Lietuvos filialo didelės vertės turtą – 40 365,59 Lt (11 690,68 Eur) draudimo išmoką. Teismas nustatė, kad A. K. įsigytas automobilis nebuvo techniškai tvarkingas ir tinkamas naudoti. Prielaidą, kad automobilis galėjo būti suremontuotas, teismas atmetė, atsižvelgęs į tai, kad nuo automobilio pirkimo iki eismo įvykio praėjo tik 9 dienos, be to, pats A. K. visada tvirtino, jog automobilį Tauragėje iš UAB ,,Jolivera“ įgijo visiškai techniškai tvarkingą ir tinkamą naudoti. Be to, A. K. automobilį (duomenys neskelbtini), neužregistravęs jo VĮ „Regitra“, apdraudė AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale nuo 2012-03-27 iki 2012-04-04, t. y. tik savaitei, ši sutartis sudaryta dieną po automobilio įsigijimo ir baigėsi iškart po įvykio. Išnagrinėjusi eismo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad surinkti byloje duomenys leidžia teigti, jog K. K. į kelkraštyje paliktą automobilį (duomenys neskelbtini) įvažiavo tyčia, o jo nurodytos aplinkybės, kad nespėjo pasukti automobilio į dešinę, paneigtos specialisto ir ekspertų paaiškinimais.

Nuteistiesiems pateikus kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017-01-31 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-788/2017, nuteistųjų K. K. ir A. K. kasacinius skundus atmetė. Kasacinis teismas konstatavo, kad byloje nustatytas eismo įvykio inscenizavimo faktas, kurį suderintais ir gerai apgalvotais veiksmais atliko A. K. ir K. K.. Inscenizavę eismo įvykį, abu nuteistieji užpildė eismo įvykio deklaraciją, kitą dieną kreipėsi į draudimo bendrovę, K. K. užpildė pranešimo apie įvykį blanką, o A. K. – prašymo atlyginti žalą blanką, vėliau abu nuteistieji parašė papildomus paaiškinimus apie eismo įvykį. Visuose šiuose dokumentuose nuteistieji melagingai nurodė atsitiktinį eismo įvykio pobūdį ir nuslėpė faktą, kad avariją padarė tyčia.

Pažymėtina, kad aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, yra prejudiciniai faktai, kurių nereikia iš naujo įrodinėti civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

Išanalizavus bylos duomenų visumą, nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu įrodyta aplinkybė, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas, atitinka Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą pagrindą, atleidžiantį draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo. Nurodytų motyvų pagrindu ieškinys dėl ginčo įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškinį, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos. Tuo tarpu iš ieškovo valstybės naudai priteistina 8,32 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

n u t a r ė:

atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,32 Eur (aštuonis eurus 32 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas „Swedbank“ arba sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banko Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                                                       Laima Ribokaitė