Administracinė byla Nr. eA-1256-261/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02880-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 13.7.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. (D. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. R. (D. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 7PM190318 (toliau – ir Sprendimas Nr. 7PM190318) ir jį patvirtinantį Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 1A-193 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-193); 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 4PM190585 (toliau – ir Sprendimas Nr. 4PM190585) dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei; 3) įpareigoti Kauno teritorinę jos Sprendimu Nr. 4PM190585 nustatytą pareiškėjo skolą muitinei ir mokestinę prievolę pripažinti išnykusiomis.
2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad neginčija skundžiamuose Sprendimuose nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su dėl pareiškėjo veiksmų priimtu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, tačiau nesutinka su Departamento ir Kauno teritorinės muitinės argumentais, kad pareiškėjas prašo naują teisinį reguliavimą taikyti atgal. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal naują Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamente (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), įtvirtintą teisinį reguliavimą, esant tam tikroms sąlygoms, nuo 2016 m. gegužės 1 d. bet kuri esama skola muitinei išnyksta ir toks skolos išnykimas nėra siejamas su kokiu nors specifiniu atitinkamu skolos išnykimą lemiančių sąlygų atsiradimo terminu. Pareiškėjas savo skunde neginčijo, kad Kauno teritorinei muitinei priimant Sprendimą Nr. 4PM190585 jis buvo pagrįstas tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, tačiau teigė, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui pareiškėjo skola muitinei išnyko. Išnykus skolai turėjo būti priimtas naujas muitinės sprendimas, leidžiantis sustabdyti vykdymo veiksmus. Pareiškėjo teigimu, Sąjungos muitinės kodeksas nenustato jokių apribojimų dėl to, kada turėjo atsirasti skolos muitinei išnykimą lemiančios aplinkybės. Šiuo požiūriu svarbu tik tai, kad atitinkamos aplinkybės realiai egzistuotų nuo 2016 m. gegužės 1 d. ir šiuo metu taikant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį.
3. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Kauno teritorinė muitinė atsiliepime nurodė, kad Sprendimu Nr. 4PM190585 pripažino pareiškėją solidariu skolininku muitinei ir įregistravo importo skolą už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas cigaretes: muitą – 13 680 Lt, akcizą – 112 625 Lt, pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) – 31 512 Lt, akcizo delspinigius – 17 671 Lt ir PVM delspinigius – 4 944 Lt. Į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės (cigaretės), kurias 2012 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas kartu su kitais asmenimis laikė ir gabeno nepristatę jų į muitinės įstaigą, Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio prasme vertintinos kaip neteisėtai įvežtos, o jų įvežimo momentu atsirado importo skola muitinei. Pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2012 m. rugpjūčio 22 d., kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu, o prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Todėl skolos muitinei atsiradimo momentas lemia tai, kokios muito apskaičiavimo taisyklės bus taikomos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei, yra materialiosios teisės normos, kurios taikomos tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos – 2016 m. gegužės 1 d. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenustato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data. Prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi, prekės konfiskuotos ir sunaikintos jau galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Atsiliepime Departamentas nurodė, kad pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko galiojant Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio (d) punkto normai, nustatančiai skolos muitinei išnykimą tik tada, kai prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, yra materialiosios, o ne proceso teisės norma, todėl galioja situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos, t. y. 2016 m. gegužės 1 d. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenustato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-209/2014 pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje, paskyrė 9 880 Lt baudą bei nurodė, kad nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuotos cigaretės turi būti sunaikintos; Kauno teritorinė muitinė 2014 m. birželio 3 d. Sprendimu Nr. 4PM190585 pareiškėją kartu su kitais dviem asmenimis pripažino solidariais muitinės skolininkais; Kauno teritorinė muitinė 2014 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (11.73/2)-1B-8428 į apskaitą įtraukė muito mokestį – 7 488 Lt, akcizo mokestį – 94 850 Lt, PVM – 24 221 Lt, delspinigius už akcizą – 18 496 Lt, delspinigius už PVM – 4 723 Lt ir įpareigojo pareiškėją per 10 dienų nuo pranešimo įteikimo įvykdyti nurodytą mokestinę prievolę; pareiškėjas Kauno teritorinei muitinei 2017 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą priimti naują sprendimą, motyvuodamas pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu – nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Sąjungos muitinės kodeksu; Kauno teritorinė muitinė 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimu Nr. 7PM190318 atmetė pareiškėjo prašymą; Departamentas 2017 m. liepos 26 d. Sprendimu Nr. 1A-193 patvirtino Kauno teritorinės muitinės Sprendimą Nr. 7PM190318.
9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje taikant Bendrijos muitinės kodekso nuostatas buvo laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, prievolei dėl importo muitų skolos muitinei jokios reikšmės neturi. Pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už neteisėtai importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos.
10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Sąjungos muitinės kodekso 288 straipsnio 1 dalyje nurodyti šio kodekso straipsniai, taikomi nuo 2013 m. spalio 30 d., o 2 dalyje nustatyta, kad kiti kodekso straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d. Todėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnis, kuriame įtvirtintos importo skolos muitinei išnykimo sąlygos, taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d.
11. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežus prekes (cigaretes), kurias, kaip nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-209/2014, pareiškėjas kartu su kitais asmenimis 2012 m. rugpjūčio 22 d. pasikėsino įvežti iš Baltarusijos Respublikos, o nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, ir prekių nepristačius į muitinės įstaigą, šios prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme vertintinos kaip neteisėtai įvežtos, o jų įvežimo momentu atsirado importo skola muitinei. Bylos medžiaga patvirtina, kad sulaikytos prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos ir sunaikintos remiantis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-209/2014, galiojant Bendrijos muitinės kodeksui. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo prievolė atsirado, prekės konfiskuotos ir sunaikintos dar iki įsigaliojant Sąjungos muitinės kodeksui, todėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo faktas prievolei dėl importo muitų skolos muitinei reikšmės neturėjo, importo skolos muitinei išnykimo nelėmė. Minėtai prievolei reikšmės neturi ir aplinkybė, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau sunaikintos, kadangi pareiškėjas su ginčo prekėmis buvo sulaikytas šalies viduje.
12. Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalimi (Sąjungos muitinės kodekso 85 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad skolos muitinei atsiradimo momentas lemia tai, kokios muito apskaičiavimo taisyklės bus taikomos. Teismas taip pat pažymėjo, jog Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei, yra materialiosios teisės normos, taikomos santykiams, susiklosčiusiems jau galiojant šioms normoms.
13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 4PM190585 pareiškėją pagrįstai įpareigojo sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Konstatavęs pareiškėjo prievolės Kauno teritorinei muitinei įregistravimo teisėtumą, teismas darė išvadą, kad Kauno teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 7PM190318 pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priimti naują sprendimą, kuriuo skola muitinei būtų pripažinta išnykusia, mokestinė prievolė – pasibaigusia, ir būtų atšauktas įpareigojimas sumokėti muitinei apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę, o Departamentas Sprendime Nr. 1A-193 tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas.
III.
14. Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, jog atsakovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl skolos muitinei išnykimo yra materialiosios, o ne proceso teisės normos, todėl gali būti taikomos tik jų galiojimo metu susiklosčiusiems santykiams, būtų logiška tik tuo atveju, jeigu Sąjungos muitinės kodeksas įtvirtintų tik skolos muitinei atsiradimą ir pagal naują Sąjungos muitinės kodekse įtvirtintą reguliavimą pokytis būtų tik toks, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. skola muitinei atitinkamais atvejais nebeatsiranda. Vis dėlto teisinis reguliavimas pakito kitaip, nes pagal jį nuo 2016 m. gegužės 1 d. išnyksta bet kuri skola muitinei.
16. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Ginčas šioje byloje kilo dėl Kauno teritorinės muitinės Sprendimo Nr. 7PM190318, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas dėl skolos muitinei pripažinimo išnykusia, taip pat dėl Departamento Sprendimo Nr. 1A-193, kuriuo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės Sprendimas Nr. 7PM190318, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjo prievolė atsirado, prekės konfiskuotos ir sunaikintos dar iki įsigaliojant Sąjungos muitinės kodeksui, todėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo faktas prievolei dėl importo muitų skolos muitinei reikšmės neturėjo ir importo skolos muitinei išnykimo nelėmė.
19. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad pagal Sąjungos muitinės kodeksą nuo 2016 m. gegužės 1 d. išnyksta bet kuri skola muitinei, nepaisant nuo to, kada tokia skola atsirado. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju svarbu tik tai, kad atitinkamos aplinkybės realiai egzistuotų nuo 2016 m. gegužės 1 d. ir taikant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
22. Kaip minėta, pareiškėjas 2017 m. balandžio 3 d. prašymą pripažinti jo skolą muitinei išnykusia grindė Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e), (f) ir (g) punktais, kuriuose nustatyta, kad nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos; kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn; kai prekių dingimo arba muitų teisės aktais nustatytų pareigų neįvykdymo priežastis yra visiškas minėtų prekių sunaikinimas arba negrąžinamas praradimas, nulemtas prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių, force majeure (nenugalimos jėgos) arba muitinės duotų nurodymų (taikant šį punktą, prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo). Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos pagal teismo sprendimą, todėl jo skola muitinei, 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsniui, turėjo būti pripažinta išnykusia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus vertina kritiškai.
23. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalimi, importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Taigi nagrinėjamu atveju prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos bei sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e), (f) ir (g) punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog prekės buvo neteisėtai įvežtos (atsirado skola muitinei) ir konfiskuotos bei sunaikintos dar iki šios datos, galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, šis faktas importo skolos muitinei išnykimo nelėmė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą / išnykimą, yra materialiojo pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo. Be to, nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenustato skolos muitinei išnykimą įtvirtinančių normų galiojimo atgal. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios išvados niekaip nekeičia.
24. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos, nagrinėdamas bylą dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatų taikymo iki 2016 m. gegužės 1 d. atsiradusiai skolai muitinei, laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019). Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių tarp pareiškėjo D. R. ir muitinės kilusį ginčą bei byloje nustatytus faktus reikėtų vertinti kitaip.
25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. R. (D. R.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius