Administracinė byla Nr. eA-3979-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01127-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 9.2; 9.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ 
(toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2.       Pareiškėjas 

3.       Sprendimas paremtas tuo, kad tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

4.       Migracijos departamentas rėmėsi tuo, kad pareiškėjo atsivertimas į (duomenys neskelbtini) nelaikytinas ilgalaikiu ir nuoširdžiu: tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, kad viešas (duomenys neskelbtini) religijos išpažinimas yra esminė pareiškėjo identiteto dalis. Pareiškėjo žinios apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą, apeigas bei dogmas yra paviršutiniškos, neišeinančios už bendro pobūdžio informacijos, žinomos plačiajai visuomenei, ribų. Be to, jis nedėjo esminių pastangų siekdamas savo žinias pagilinti ir suprasti naujos religijos esminių elementų. Taip pat Migracijos departamentas laikėsi nuostatos, kad problemos, su kuriomis potencialiai galėtų susidurti (duomenys neskelbtini), kuris pakeitė religiją bei pageidauja įtraukti šiuos duomenis į oficialius dokumentus, savo pobūdžiu ir poveikiu asmeniui neprilygsta persekiojimo veiksmams 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) kontekste.

5.       Pareiškėjas, pasisakydamas dėl savo tikėjimo nurodė, kad:

5.1.                      Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) suabejojo seniai, (duomenys neskelbtini) pradėjo skaityti dar (duomenys neskelbtini) ir suprato, kad eina neteisinga kryptimi. Lietuvoje susipažino su (duomenys neskelbtini) mergina, su kuria pradėjo švęsti (duomenys neskelbtini) šventes, eiti į cerkvę. Tuomet susapnavo Jėzų Kristų, priėmė sprendimą keisti religiją. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjas nebuvo nuoseklus, nurodydamas kada jam kilo abejonės (duomenys neskelbtini), o pačių abejonių motyvus paaiškino itin abstrakčiai, turėdamas Lietuvoje galimybę studijuoti (duomenys neskelbtini) bei kitas religijas, gilinti į jų propaguojamas vertybes, prieglobsčio prašytojas to nedarė nei prieš krikštą, nei po jo, vengė bendrauti su dvasininku, dvasininko pasakojimai apie cerkvės lankymą yra skirtingi nuo pareiškėjo versijos. Tuo tarpu abejonės (duomenys neskelbtini) yra procesas, kurio apibrėžti konkrečia data neįmanoma. Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad jam kildavo klausimų, pamąstymų. (duomenys neskelbtini) jis domėjosi dar būdamas (duomenys neskelbtini), tačiau neturėjo galimybės jos praktikuoti, nes bijojo, neturėjo galimybės užeiti į bažnyčią, kadangi kilmės šalyje prie kiekvienos bažnyčios budi policijos pareigūnai ir į bažnyčią įleidžia tikinčiuosius tik po asmens dokumento patikrinimo (tai patvirtina pridedamos nuotraukos), jie tikrina, ar asmens dokumente yra įrašas apie tai, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, pareiškėjas domėjosi šia religija.

5.2.                      Pareiškėjo nebuvo paklausta dėl bendravimo su Tėvu (duomenys neskelbtini) kalbos, šios aplinkybės atsakovas niekaip nesitikslino, o tik padarė savo išvadas. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas „apgaudinėjo“ Tėvą (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad pareiškėjas yra vedęs, Tėvui (duomenys neskelbtini) nesakė, tačiau minėjo, kad ketina vesti kartu su juo atėjusią draugę, nes myli ją ir kartu gyvena, tačiau nekaip neprašė jo sutuokti tuo metu, todėl taip pat jokios apgaulės nebuvo.

5.3.                      Atsakovas klaidingai interpretavo ir kitus Tėvo (duomenys neskelbtini) paaiškinimus, kaip pavyzdžiui, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) lankėsi kelis kartus prieš krikštą. Darbuotoja, nagrinėjusi prašymą, buvo šališka, iškraipė faktus. Atsakovas Tėvo (duomenys neskelbtini) paaiškinimus klaidingai interpretavo, teigdamas, kad šis su pareiškėju negalėjo susikalbėti rusiškai, nes šis nemoka rusu kalbos ir jam vertėjavo kartu buvusi draugė. Tuo tarpu akivaizdu, kad pareiškėjas moka rusų kalbą.

5.4.                      Pareiškėjas suvokimą apie religijos praktikavimą gauna iš aplinkinių žmonių, orientuojasi į jų elgesį, pirmiausia iš savo sugyventinės, kuri yra (duomenys neskelbtini). Jei aplinkoje nėra, pavyzdžiui, priimta griežtai laikytis pasninko ar švęsti visas religines šventes, reikšmingas datas, tai ir naujam tikinčiajam nesusiformuoja atitinkami įpročiai. Atsakovo nuomonė ir įsitikinimas, kad asmuo būtinai turi būtinai aktyviai praktikuoti religiją, yra nepagrįsti.

5.5.                      Nenustatyta, kad pareiškėjas yra aktyvus (duomenys neskelbtini) ir Lietuvoje gyvena praktikuodamas (duomenys neskelbtini). Tai leidžia manyti, kad pareiškėjo gyvenimo ženklią dalį užima būtent (duomenys neskelbtini) tikėjimas. Tai, kad pareiškėjas necituoja religinės literatūros, mintinai nemoka dogmų ir visų religinių švenčių savaime nesudaro pagrindo abejoti jo nuoširdumu priimant naują religiją. Iš pareiškėjo buvo reikalaujama per daug specifinių žinių apie religiją.

5.6.                      Atsakovas nepagrįstai rėmėsi leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo istorija sprendžiant dėl pareiškėjo pasakojimo patikimumo ir galimybės taikyti abejonės privilegiją. Abejonės privilegija taikoma ne asmeniui ar jo praeičiai, o pasakojimui apie prieglobsčio prašymo priežastis ir grėsmes kilmės valstybėje.

6.       Pasisakydamas dėl kylančios grėsmės kilmės valstybėje pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

6.1.                      (duomenys neskelbtini) už religijos pakeitimą jis gali būti nužudytas, o visi tai žinos, nes pase įrašoma religija ir jis turės įrašyti, kad yra (duomenys neskelbtini), jo šeima jo nepriims. Pareiškėjo šeima itin religinga, todėl religijos pakeitimo pasekmės pareiškėjui kilmės valstybėje – smurtas.

6.2.                      Atsakovas neanalizavo (duomenys neskelbtini) konstitucijos, t. y. oficialaus šaltinio, o rėmėsi tik internete prieinama informacija. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovas pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) įtvirtina, kad Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Žmogaus teisių paktas skelbia teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, kuri apima asmens laisvę pakeisti savo religiją ir laisvę reikšti ją viešai ar privačiai (Vadovo 71 p.). Be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“
(toliau – ir Aprašas) 116.1.4 punkte įtvirtinama, kad religija pirmiausia apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus. Vertinant tokio prieglobsčio prašytojo baimės būti persekiojamam pagrįstumą, nesivadovaujama prielaida, kad prieglobsčio prašytojas kilmės šalyje gali susilaikyti nuo šių religinių veiksmų.

6.3.                      Pareiškėjas patirtų rimtus apribojimus kilmės šalyje dėl religijos pakeitimo. Atsakovas nenustatė, ar išpažįstamos religijos įtraukimas į asmens dokumentus yra savanoriškas, ar privalomas. Kita vertus, tai nepaneigia fakto, kad, net ir keisdamas dokumentus, pareiškėjas turėtų slėpti savo išpažįstamą religiją, jei norėtų išvengti persekiojimo ir diskriminacijos kilmės valstybėje. (duomenys neskelbtini) išduodama asmens tapatybės kortelė su asmens kodu, kurioje įrašoma religija. Šį dokumentą reikalauja rodyti daugumoje įstaigų, taip pat ir užeinant į bažnyčią. Įleidžiami tik tie asmenys, kurių dokumente yra įrašas „(duomenys neskelbtini)“, o pareiškėjas dabar fiksuojamas kaip (duomenys neskelbtini). Jeigu (duomenys neskelbtini) bažnyčia pareiškėjo nekrikštijo, tai tokio dokumento pareiškėjui niekada neišduos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nuomone, negalima iš asmens reikalauti neatskleisti naujų religinių įsitikinimų, taip išvengiant persekiojimo kilmės valstybėje. Pareiškėjui grėstų rimti religijos praktikavimo apribojimai. Pareiškėjas paaiškina, kad pakeitęs religiją asmuo iš (duomenys neskelbtini) nėra išleidžiamas į kitą šalį. Pagal (duomenys neskelbtini) Konstituciją, pakeitęs religiją vyras neturi teisės vesti jokio kito tikėjimo moters (nes bažnyčia nepriima santuokai konvertitus). (duomenys neskelbtini) pakeitęs religiją asmuo neturi teisės į palikimą, negali rasti oraus darbo (žmonių tikėjimas ir mentalitetas kitatikių ir konvertitų nepriima).

6.4.                      2008 m. kilmės valstybės teismas pateisino valstybės tarnautojo elgesį nepripažįstant religijos keitimo, kai religiją mėgino pakeisti musulmonas. Tai ne tik rodo, kad iš (duomenys neskelbtini) institucijų pareiškėjas negali sulaukti jo teisių ir religinių įsitikinimų apsaugos, bet kilmės šalies institucijos tokius pažeidimus pateisina ir netgi skatina. Visuotinai žinoma apie masinius ir sistemingus ginkluotus išpuolius prie bažnyčių (duomenys neskelbtini). Atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pareiškėją praktiškai smerkia mirčiai.

7.       Pasisakydamas dėl išsiuntimo iš šalies ir draudimo atvykti bei apsigyventi, pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

7.1.                      Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos teritorijoje buvo teisėtai. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, dalyje dėl pareiškėjo išsiuntimo bei uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką taikė seną Įstatymo 125 straipsnio redakciją ir neatsižvelgė į jo pakeitimą, kuris buvo palankesnis pareiškėjui. Atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

7.2.                      Pagal Įstatymo 133 straipsnio 6 punktą Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip
5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės sausumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, turi Lietuvoje socialinių ryšių. Todėl jam turėjo būti taikoma ši nuostata.

7.3.                      Panaikinus Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, naikintina ir Sprendimo dalis įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo atsivertimas į (duomenys neskelbtini) tikėjimą nelaikytinas ilgalaikiu ir nuoširdžiu, be to, tikėtina, kad šį procesą pareiškėjas inicijavo tik siekdamas sukurti pagrindą likti Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu surinkta informacija nepagrindė prielaidos, jog viešas (duomenys neskelbtini) religijos išpažinimas yra esminė pareiškėjo identiteto dalis. Kita vertus, „problemos“, su kuriomis potencialiai galėtų susidurti (duomenys neskelbtini), kuris pakeitė religiją bei pageidauja įtraukti šiuos duomenis į oficialius dokumentus, savo pobūdžiu ir poveikiu asmeniui neprilygsta „persekiojimo veiksmams“ Konvencijos kontekste. Atitinkamai, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta.

8.2.                      Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo žinios apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą, apeigas bei dogmas yra paviršutiniškos, neišeinančios už bendro pobūdžio informacijos, žinomos plačiajai visuomenei, ribų. Pareiškėjas nedėjo esminių pastangų siekdamas savo žinias pagilinti ir suprasti naujos religijos esminių elementų. Pareiškėjo pasakojimas apie religijos pakeitimo procesą iš esmės prieštaravo ir liudytojo, Tėvo (duomenys neskelbtini) (kunigo), pasakojimui, be to, tyrimo metu identifikuota, kad pareiškėjas apgaudinėjo Tėvą (duomenys neskelbtini) ir vengė tiesioginio bendravimo su juo (apsimetė, kad gerai nemoka rusų kalbos). Bendravimui su Tėvu (duomenys neskelbtini) jis pasitelkė savo merginą, kuri, kaip teigė pats pareiškėjas, yra (duomenys neskelbtini). Tėvas (duomenys neskelbtini) nurodė, kad krikštui būtinos tam tikros žinios (pvz., žinoti (duomenys neskelbtini)). Apklausos Migracijos departamente metu buvo nustatyta, kad šių žinių pareiškėjui trūko (pvz., jis težinojo 3 iš 10 (duomenys neskelbtini)), taigi mergina, kurios pagalba pareiškėjas bendravo su kunigu, padėjo jam sudaryti įspūdį, kad pareiškėjas turi reikalingas krikštui žinias.

8.3.                      Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad, kilus neaiškumams religiniais klausimais, jis kreipiasi į Tėvą (duomenys neskelbtini) bei Youtube socialiniame tinkle žiuri „(duomenys neskelbtini)“ filmukus. Apklausos su tėvu (duomenys neskelbtini) metu paaiškėjo, kad pareiškėjas su juo nebendravo jau bent pusmetį. Be to, net be dvasinio vadovo pagalbos, informacijos apie tokius esminius ritualus ir dogmas, kaip (duomenys neskelbtini), pasninko laikas ir pan., galima rasti internete ar religinėse knygose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nesusipratimų galėjo įvykti dėl kalbos barjero yra nepagrįsti.

8.4.                      2019 m. spalio 30 d. Migracijos departamentas buvo priėmęs sprendimą
Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo konstatuota, kad tikrasis pareiškėjo tikslas – ne gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A-4759-1062/pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

8.5.                      (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) keičiantis religiją susiduria su problemomis, kai nori tai paviešinti,
t. y. įtraukti pakeitimą į asmens dokumentus, bei paskelbia apie tai savo šeimai. Tokiu būdu, grėsmė būti persekiojamam dėl religijos pakeitimo (duomenys neskelbtini) kyla tik pasiekus tam tikrą religijos išpažinimo viešumo lygį. Pareiškėjas iki šiol savo šeimai nėra pranešęs apie religijos pakeitimą, todėl iš jų pusės tariamai kylanti grėsmė tėra hipotetinė ir neapibrėžta. Kad žmogus galėtų tapti kitos religinės bendruomenės nariu, jis turi pateikti atsakingoms institucijoms tai patvirtinančius bažnytinius dokumentus, asmens tapatybės dokumentus ir pirštų atspaudus. Tai daroma, nes religijos keitimas susijęs ir su vardo keitimu. Asmenys, kurie keičia religiją iš (duomenys neskelbtini) į kitą religiją, nėra persekiojami valstybės institucijų baudžiamąją ar kita tvarka, t. y. jiems nėra numatomos ar taikomos sankcijos. Tačiau valstybės tarnautojai ir teismai vadovaujasi (duomenys neskelbtini) teise, kuri, jų nuomone, draudžia keisti religiją ir palikti (duomenys neskelbtini). Fiksuoti pranešimai, kai (duomenys neskelbtini) paliekantiems žmonėms neišduoda atitinkamų dokumentų (pvz. asmens tapatybės kortelės), kurie atspindi naujos religijos pasirinkimą. Remiantis 2019 m. Australijos Užsienio reikalų ir prekybos departamento bei Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų biuro ataskaitomis, (duomenys neskelbtini) nėra oficialaus draudimo keisti religiją, (duomenys neskelbtini) paliekantys žmonės susiduria su visuomenės diskriminacija – jie atstumiami bendruomenės, kartais netgi sulaukia smurto iš savo artimųjų. Jungtinių Amerikos Valstijų 2019 m. ataskaita patvirtina aukščiau pateiktą informaciją, be to, joje pažymėta, kad konvertitui gimęs vaikas priskiriamas prie musulmonų, bet sulaukęs 18 m. jis gali pats pasirinkti religiją. Taip pat nurodoma, kad 2008 m. teismas pateisino valstybės tarnautojų elgesį nepripažįstant religijos keitimo, kai religiją mėgino pakeisti musulmonas.

8.6.                      Pareiškėjui nėra taikoma Įstatymo 125 straipsnio 4 dalis. Šiuo atveju pareiškėjui buvo priimtas spendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. 2020 m. kovo 25 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) jau buvo priėmusi sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos per 30 d. nuo sprendimo įteikimo. Pareiškėjas sutiko išvykti, tačiau paprašė išvykimo terminą pratęsti. Jo prašymas buvo tenkintas, tačiau vietoj išvykimo pareiškėjas apskundė grąžinimo sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. spalio 20 d. sprendimu jo skundą atmetė. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 puntu buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) nesuteikiant laikotarpio savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

8.7.                      Įstatymo 133 straipsnio 6 punktas yra taikomas tik tiems Europos Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise. Duomenų, kad pareiškėjui būtų taikomas Įstatymo 133 straipsnio 6 punktas, nėra. Atitinkamai pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, pagal kurią užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Remiantis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu
Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 44.2 punktu, asmeniui kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 punkte. Įvertinus tai, kad pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, tačiau, kaip minėta, jau buvo nustatyta, jog sutuoktiniai iš tikrųjų neketino gyventi kartu ir faktiškai Lietuvos Respublikoje kartu negyvena, o duomenų, kad jo įmonė vykdytų ūkinę–komercinę veiklą, nerasta, nustatytas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą.

10.       Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad:

10.1.                      Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 9 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, kad bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl religinių įsitikinimų, taip pat nurodė, kad dėl turimų religinių įsitikinimų jis gali būti kankinamas, su juo gali būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, be to, jis bijo naudotis šalies gynyba.

10.2.                      2021 m. sausio 25 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir Prašyme. Pareiškėjas nurodė dvasininką (Tėvą (duomenys neskelbtini)), kuris jį krikštijo ir nurodė, kad būtent šis dvasininkas žino jo istoriją ir pataria jam religiniais klausimais. Pareiškėjas paaiškino, kad, jam grįžus į (duomenys neskelbtini), jis užsitrauktų savo šeimos, kuri yra labai religinga, nemalonę, tačiau šeima nežino apie jo atsivertimą į (duomenys neskelbtini), taip pat apie tai, kad jis ruošiasi vesti (duomenys neskelbtini). Tikrindamas nurodytas aplinkybes, 2021 m. vasario 4 d. Migracijos departamentas kalbėjo su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vadovu-šventiku ir Vilniaus (duomenys neskelbtini) vienuolyno nariu R. L..

10.3.                      2021 m. kovo 24 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti vienerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į
C. SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad:

10.3.1.                      Pareiškėjas kelis kartus siekė įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje skirtingais pagrindais (verslo bei santuokos). Įvertinus tai, kad pareiškėjas teikė melagingą informaciją ir siekė likti Lietuvos Respublikoje neteisėtais būdais, t. y. ne kartą sąmoningai siekė suklaidinti Migracijos departamentą, jo pasakojimui netaikytina abejonės privilegija.

10.3.2.                      Pareiškėjas nebuvo nuoseklus, nurodydamas kada jam kilo abejonės (duomenys neskelbtini), o pačių „abejonių“ motyvus paaiškino itin abstrakčiai, iš esmės apsiribodamas stereotipiniu „visas blogis - dėl (duomenys neskelbtini)“, nepaaiškino krikšto priėmimo motyvų.

10.3.3.                      Dėl krikšto proceso identifikuoti ryškūs dvasininko ir pareiškėjo pasakojimų apie krikšto aplinkybes skirtumai: susitiko po mišių cerkvėje (duomenys neskelbtini), o ne Vilniuje; pareiškėjas buvo nurodęs, kad (duomenys neskelbtini) tikėjimu susidomėjo, nes lankėsi cerkvėse (duomenys neskelbtini); pareiškėjas su dvasininku bendravo per vertėją (savo merginą), tačiau gerai moka rusų kalbą; norėjo ir susituokti, tačiau paprašius dokumentų, kad nėra vedęs, daugiau su tokiu prašymu nesikreipė (Sprendimo priėmimo metu jis dar nebuvo išsiskyręs). Mergina, kurios pagalba prieglobsčio prašytojas bendravo su kunigu, galėjo padėti jam sudaryti įspūdį, kad pareiškėjas turi reikalingas krikštui žinias. Pareiškėjas negalėjo teisingai paaiškinti savo pasirinkto krikšto vardo ((duomenys neskelbtini)) kilmės.

10.3.4.                      Nepasitvirtino pareiškėjo nurodyta informacija, kad į mišios jo nurodytoje cerkvėje vykdavo sekmadieniais 8–9 val., į kurias jis vėluodavo (iš tiesų – 7 val. ir 10 val.), dvasininkas nurodė, kad po krikšto priėmimo pareiškėjas lankėsi tik kartą ((duomenys neskelbtini)); pareiškėjas nesidomėjo galimybėmis dalyvauti mišiose nuotoliniu būdu įvedus karantiną. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti jo atliktų ritualų – nurodė, kad neatliko išpažinties, nors po to paaiškėjo, kad atliko; nežinojo patepimo mira prasmės. Pareiškėjo žinios apie (duomenys neskelbtini) svarbius ritualus yra paviršutiniškos: nežinojo, kada laikomasi pasninkų, jų prasmės, paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini), žvakės šviesą, šventes, (duomenys neskelbtini) struktūrą buvo labai abstraktūs. Pareiškėjas iš 10 (duomenys neskelbtini) žinojo tik 3.

10.3.5.                      Pareiškėjo pateikta informacija nepagrindžia prielaidos, jog jis domisi (duomenys neskelbtini) tikėjimu ir šis tikėjimas atlieka reikšmingą vaidmenį jo gyvenime (yra reikšminga jo identiteto dalis), mažai tikėtina, kad atsivertimas į (duomenys neskelbtini) tikėjimą yra ilgalaikis ir nuoširdus, priešingai, atsižvelgus į tai, kad prieglobsčio prašytojas įvairiais būdais siekia gauti leidimą gyventi Lietuvoje, tikėtina, kad religijos pakeitimas yra susijęs būtent su šiuo siekiu, todėl viešas naujos religijos išpažinimas nelaikomas esmine jo identiteto dalimi.

10.3.6.                      Remiantis turima informacija apie kilmės šalį, (duomenys neskelbtini) nėra oficialaus draudimo keisti religiją. Kad žmogus galėtų tapti kitos religinės bendruomenės nariu, jis turi pateikti atsakingoms institucijoms tai patvirtinančius bažnytinius dokumentus, asmens tapatybės dokumentus ir pirštų atspaudus. Asmenys, kurie keičia religiją iš (duomenys neskelbtini) į kitą religiją, nėra persekiojami valstybės institucijų baudžiamąją ar kita tvarka, t. y. jiems nėra numatomos ar taikomos sankcijos, tačiau valstybės institucijos vadovaujasi šariato teise, kuri, jų nuomone, draudžia keisti religiją, gali būti trukdoma gauti dokumentus, kurie atspindi religijos pakeitimą. (duomenys neskelbtini) paliekantys žmonės susiduria su visuomenės diskriminacija. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) keičiantis religiją susiduria su problemomis, kai nori tai paviešinti, t. y. įtraukti pakeitimą į asmens dokumentus. Problemos, su kuriomis potencialiai galėtų susidurti (duomenys neskelbtini), kuris pakeitė religiją bei pageidauja įtraukti šiuos duomenis į oficialius dokumentus, savo pobūdžiu ir poveikiu asmeniui neprilygsta „persekiojimo veiksmams“ Konvencijos kontekste.

10.3.7.                      2020 m. kovo 25 d. VSAT priėmė sprendimą Nr. 159-251 dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo išvykti iš Lietuvos per 30 d. nuo sprendimo įteikimo, t. y. iki 2020 m. balandžio 24 d. Prieglobsčio prašytojas sutiko išvykti, tačiau paprašė išvykimo terminą pratęsti. Jo prašymas buvo tenkintas, tačiau vietoj išvykimo prieglobsčio prašytojas apskundė grąžinimo sprendimą teismui. 2020 m. spalio 20 d. skundas buvo atmestas, o 2020 m. lapkričio 9 d. kreipėsi su Prašymu. Kadangi Pareiškėjas jau kartą buvo neįvykdęs grąžinimo sprendimo, be to, buvo konstatuota nelegalios migracijos grėsmė, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įsiteisėjus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo jis turi būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini) nesuteikiant laikotarpio savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Kadangi nenustatyta aktualių pareiškėjo socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kurie būtų kliūtimi jį išsiųsti, laikoma, kad nėra Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama jį išsiųsti į kilmės valstybę.

10.3.8.                      Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui; Tvarkos 44.2 punkte nurodoma, kad asmeniui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 punkte. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo atveju nebuvo nustatyta Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 punktuose nurodytų aplinkybių, uždraudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

10.3.9.                      Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio
20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Sąrašo taisyklės), 15 punktu, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

10.3.10.                      Migracijos departamentas Sprendime taikė SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir
3 dalis. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui bus taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką
1 metus, taip pat tai, kad jis gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę bei per ją patekti į Lietuvą ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjo duomenis, Migracijos departamentas iš Nacionalinio sąrašo perdavė ir įvedė į C.SIS II.

11.       Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

12.       Teismas apžvelgė Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punktą, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nuostatas (2 str. d p., 5 str. 1–3 d., 9 str. 1 d.), Įstatymo nuostatas (83 str. 2 d., 4 d., 86 str. 1 d., 87 str. 1 d.), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, EŽTT praktiką.

13.       Vertindamas pareiškėjo religinių įsitikinimų nuoširdumą, teismas nurodė, kad nustatyti, kuo tiki pareiškėjas, yra neįmanoma, bet šioje byloje reikia įvertinti, ar atsakovas teisingai įvertino, kad išoriškai pasireiškiantys požymiai nesudaro pagrindo manyti, jog pareiškėjo tikėjimo pakeitimas yra ilgalaikis ir nuoširdus. Atsižvelgęs į tai, teismas atliko vertinimą, ar pareiškėjo nurodomas atsivertimas į kitą religiją yra ilgalaikis ir nuoširdus, pagal anksčiau aptartus kriterijus.

14.       Teismas, atlikdamas nurodytą vertinimą, atsižvelgė į šiais aplinkybes: 1) priežastis, paskatinusias pakeisti religiją; 2) krikšto priėmimą; 3) religinių ritualų praktiką (pareiškėjo lankymąsi apeigose) ir žinias apie naująją religiją; 4) aplinkybių kontekstą. Išsamiai įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė įtikinančių religijos keitimo motyvų. Krikšto proceso metu pareiškėjas stengėsi tiesiogiai nebendrauti su dvasininku, jo nurodytos krikšto ceremonijos aplinkybės skiriasi nuo dvasininko nurodytų, pareiškėjas iš esmės nesilaikė apeigų (po krikšto iki apklausos, t. y. per 7 mėnesius, cerkvėje lankėsi tik 1 kartą). Pareiškėjas apklausos metu žinojo tik apie 3 (duomenys neskelbtini) iš 10, kurie, visuotinai žinoma, (duomenys neskelbtini) vertybių sistemoje užima svarbiausią vietą. Skirtingai nei teigė pareiškėjas, jų žinojimas nėra religinės literatūros subtilumai ir nereikalauja plačių ar gilių religinės literatūros studijų. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo žinios apie kitas religines dogmas ir ritualus yra paviršutiniškos, iš esmės to neneigia ir pareiškėjas, tačiau jis nededa pastangų plėsti ar gilinti savo žinias religinių nuostatų srityje. Teismas vertino, kad tai pagrįstai leidžia abejoti, jog pareiškėjas siekia toliau praktikuoti (duomenys neskelbtini) priimtą (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojos L. G. parodymai nepaneigia aptartų aplinkybių apie motyvus priimti krikštą, krikšto eigą ir religinių teisų žinojimą ir ritualų laikymąsi, be to, jos teiginiai labiau atspindi santykius su pareiškėju, o ne jo religines nuostatas.

15.       Pasisakydamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės kilmės šalyje, teismas vadovavosi teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, EŽTT, ESTT) praktika, Aprašo nuostatomis (96 p., 116 p.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas nustatė, jog kilmės šalyje asmenys, kurie keičia religiją iš (duomenys neskelbtini) į kitą religiją, nėra persekiojami valstybės institucijų baudžiamąją ar kita tvarka, t. y. jiems nėra numatomos ar taikomos sankcijos, taip pat nėra duomenų, kad būtų taikomos kriminalinės bausmės. Atsakovas vertino, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) keičiantis religiją susiduria su problemomis, kai nori tai paviešinti, t. y. įtraukti pakeitimą į asmens dokumentus, bei paskelbia apie tai savo šeimai. Tokiu būdu, grėsmė būti persekiojamam dėl religijos pakeitimo (duomenys neskelbtini) kyla tik pasiekus tam tikrą religijos išpažinimo viešumo lygį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai problemas, su kuriomis (duomenys neskelbtini) susiduria iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) atsivertę žmonės, įvertino kaip pagal intensyvumą ir pobūdį neprilygstančias persekiojimui Konvencijos ar Direktyvos 2011/95/ES prasme.

16.       Teismas pabrėžė, kad į bylą pateikta vaizdo medžiaga yra atskirų žmonių pasakojimai, ji nepaneigia oficialių šaltinių su apibendrinta informacija, kuriais rėmėsi atsakovas.

17.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl išsiuntimo iš šalies ir draudimo atvykti bei apsigyventi Lietuvos Respublikoje, teismas nurodė, kad 2019 m. spalio 3 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo pareiškėjui. Ginčas dėl šio sprendimo išspręstas galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4759-1062/2020 ir Migracijos departamento sprendimas paliktas galioti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje
Nr. I2-3196-1047/2020 nurodyta, kad VSAT įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos, jo paties prašymu pratęsė savanoriško išvykimo terminą iki 2020 m. gegužės 24 d. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą (dėl grąžinimo) teismui, tačiau 2020 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-3196-1047/2020 Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė termino, per kurį turėjo savanoriškai išvykti iš Lietuvos, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

18.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 133 straipsnio 6 punktas yra taikomas tik tiems Europos Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, o nagrinėjamu atveju duomenų, kad pareiškėjui būtų taikomas Įstatymo 133 straipsnio 6 punktas, nėra.

19.       Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti Sprendimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pabrėžė, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo dėl Sprendimo pripažinimo neteisėtu, teismas atmetė išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

III.

20.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

21.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

21.1.                      Pareiškėjas vienareikšmiškai nurodė, kad jo religinis identitetas ir pajautimas formavosi ilgą laiką ir buvo trunkantis procesas. Jis gyveno ir užsienio šalyse ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kur artimiau susipažino su religija, o jo sprendimas priimti krikštą buvo subrandintas. Religinis virsmas nebūtinai turi būti paaiškinamas konkrečia dogma ar tikėjimo tiesa. Tai subjektyvios aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo į tai atsižvelgti ir vertinti taip pat paties pareiškėjo nuoširdumą, tai, kad jis nuosekliai pasakojo apie tai, kaip keitėsi jo religinės nuostatos, abejonės, kas jam buvo priimtina (duomenys neskelbtini), tačiau teismas koncentravosi tik į formalius klausimų–atsakymų pobūdžio momentus, tačiau visiškai neatsižvelgė į subjektyviąją pusę ir pareiškėjo tikėjimo nuoširdumą, kas religiniu požiūriu yra itin reikšminga.

21.2.                      Dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos negalima reikalauti iš pareiškėjo rizikuoti eiti į uždaras daugybės žmonių lankomas vietas, jei jis nesijaustų saugus, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas nelankė apeigų, yra nepagrįsti. Religijos ir ritualų įmanoma laikytis ir privačiai (asmeniškai), kiek tai įmanoma ir kaip tai pareiškėjas galėjo matyti savo aplinkoje.

21.3.                      Pareiškėjas yra pradedantis praktikas, iš jo negalima tikėtis gilių ir neklystamų žinių, neretai jos įsimenamos per praktiką, ilgesnius praktikavimo metus. Pareiškėjas turėjo žinių apie (duomenys neskelbtini) šventes, įsakymus, (duomenys neskelbtini), simbolius ir šiame jo religinio virsmo etape žinios iš esmės turėjo būti vertinamos kaip pakankamos. Nėra pagrįsta tikėtis, kad asmuo kaip iš rašto kartotų religines tiesas, nors nėra dvasininkas, teologas. Be to, pareiškėjas nėra nustojęs domėtis (duomenys neskelbtini), toliau studijuoja, gilinasi ir mokosi, praktikuoja pats ir kartu su drauge, taigi, jo religinis pažinimas yra procese. Tai savaime negali paneigti fakto, kad pareiškėjas yra pakeitęs religiją, nuoširdžiai tiki savo pokyčiais ir pasitiki siekiu dar giliau suprasti (duomenys neskelbtini).

21.4.                      Naujos religijos priėmimas ir praktikavimas yra procesas, neapsiribojantis tik krikšto priėmimu, o trunkantis ilgą laiką ir pareiškėjas domisi ir praktikuoja religiją, tai nėra paneigta, antra, ankstesnis pareiškėjo buvimo Lietuvoje įteisinimas visiškai nėra susijęs su nagrinėjama byla, kadangi buvo visiškai kitos aplinkybės ir objektyvūs teisiniai pagrindai, todėl praeities įvykiai neturėtų būti vertinami kaip trukdžiai suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą nuo jam gresiančio pavojaus kilmės valstybėje, persekiojimo ir diskriminacijos religiniu pagrindu. Taip pat pareiškėjui neturėtų būti nustatomi diskriminaciniai vertinimo kriterijai sprendžiant dėl jo tikėjimo intensyvumo ir nuoširdumo bei žinių, nes didelę įtaką daro ir aplinka bei tai, kaip religija praktikuojama jo artimiausiame rate, todėl neatitinka tikrovės motyvai, jog pareiškėjas nededa pastangų plėsti ar gilinti savo žinias religinių nuostatų srityje.

21.5.                      Teismas kritiškai atsiliepė apie pareiškėjo motyvus keisti religiją, tačiau teismo teiginiai yra nepagrįsti. Teismo pateikti argumentai visiškai nesusiję su motyvais, o tik atkartojo situaciją apie pareiškėjo ir Tėvo (duomenys neskelbtini) bendravimą siekiant pareiškėjui priimti (duomenys neskelbtini), pareiškėjo žinias apie įsakymus, ir kitą teoriją. Šios aplinkybės ir teologinė teorija visiškai nesusijusios su pareiškėjo motyvais keisti religiją, taigi, iš esmės teismas nepagrindė savo išvadų susijusiais įrodymais ar vertinimu, t. y. teismas nepagrindė savo sprendimo išvadų, kad pareiškėjas nenurodė įtikinančių religijos keitimo motyvų. Pareiškėjas kuria artimus santykius su lietuve mergina, kuri yra (duomenys neskelbtini) ir kurią jis norėtų ateityje vesti, kas tik sustiprina įsitikinimą, jog pareiškėjo konvertavimasis į kitą religiją yra nuoširdus ir pagrįstas, siejamas su ateities planais.

21.6.                      Pirmosios instancijos teismas, neapklausęs Tėvo (duomenys neskelbtini), ne tik pažeidė pareiškėjo lūkesčius išsiaiškinti tyrimo metu kilusius nesusipratimus, bet ir nustatyti objektyvią tiesą byloje. 

21.7.                      Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas prašė teismo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus, perklausyti pareiškėjo apklausas, kad būtų galima įsitikinti, kaip detaliai pareiškėjas pasakoja apie savo religines pažiūras, tačiau teismas atsisakė perklausyti pareiškėjo apklausas. Šiuo atveju itin svarbu tiesiogiai įsitikinti, kiek pareiškėjas pats galėjo papasakoti, kokia jo intonacija, kalbėjimas. Tik tiesioginis išklausymas galėjo padėti susidaryti nuomonę apie pareiškėjo tikėjimo stiprumą, tačiau teismas neišnaudojo galimybių prieinamomis priemonėmis tiesiogiai ištirti bylos įrodymų, kurie pareiškėjui turi didelę reikšmę ir sąlygoja galimybę grąžintam į kilmės valstybę susidurti su persekiojimu ir diskriminacija, kuri prilygintina persekiojimui ar žmogaus orumo, teisių pažeidimui.

21.8.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas tyrimą atliko remdamasis ne vienu šaltiniu, tačiau surinkus daug ir įvairios kilmės valstybės informacijos, aprobuotos kitų šalių institucijų, tačiau, vadovaujantis Aprašo 115.1 punktu, tokie duomenys neprilygsta ir negali prilygti tiesioginiams, pirminiams šaltiniams (pvz., kilmės valstybės įstatymams). Tai, kad atsakovas nei citavo, nei skaitė, nei vadovavosi (duomenys neskelbtini) Konstitucija, rodo, kad neatliktas išsamus ir objektyvus, nešališkas tyrimas, su kokiomis kliūtimis ir ribojimais kilmės šalyje susidurtų pareiškėjas ir ar tokie ribojimai savo diskriminaciniu lygiu prilygsta konvencinėms sąlygoms, kurias nustačius užsieniečiui suteiktinas prieglobstis.

21.9.                      Teismas išsamiai neįvertino aplinkybės, jog vertinant tokio prieglobsčio prašytojo baimės būti persekiojamam pagrįstumą, nesivadovaujama prielaida, kad prieglobsčio prašytojas kilmės šalyje gali susilaikyti nuo religinių veiksmų. Teismas neanalizavo šių svarbių faktinių aplinkybių:

21.9.1.                      Pareiškėjo kilmės valstybėje nepriimtų nė viena šalies bažnyčia, kadangi jis pakrikštytas ne (duomenys neskelbtini) ir bažnyčios nepripažintų jo naujų religinių pažiūrų, kadangi jis negimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir nebuvo (duomenys neskelbtini) krikštytas.

21.9.2.                      Pareiškėjas būtų priverstas slėpti savo religines pažiūras;

21.9.3.                      Bažnyčia pareiškėjo nesutuoktų su (duomenys neskelbtini) mergina;

21.9.4.                      Pareiškėjas netenka ir teisės į palikimą.

21.10.                      Atsakovas vertino (duomenys neskelbtini), kurie gimė ar priėmė krikštą (duomenys neskelbtini) padėtį, tačiau pareiškėjas religiją pakeitė kitoje šalyje ir (duomenys neskelbtini) jo padėtis būtų gerokai sudėtingesnė ir labiau komplikuota, tačiau toks skirtumas visiškai nebuvo analizuotas, vertintas, t. y. teismas neatskleidė bylos esmės ir nesiaiškino individualaus pareiškėjui gresiančių pavojų ir diskriminacinio lygio masto, patiriamos žalos dydžio. Tai yra šiurkštus tyrimo ir bylos nagrinėjimo trūkumas, dėl kurio padarytos neteisingos ir kilmės valstybės praktikos neatitinkančios išvados.

21.11.                      Pareiškėjui kylančios baimės gali būti vertinamos ne tik suteikiant pabėgėlio statusą, bet ir papildomą apsaugą. Pareiškėjui kilmės valstybėje neabejotinai gresia didelė žala ir šios žalos pobūdis, rimtumas turėjo būti teismo kruopščiai ir detaliai analizuojamas, vertinamas, tačiau tokio vertinimo pirmosios instancijos teismas neatliko.

22.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo teismui argumentus, papildomai pažymėdamas, kad:

22.1.                      Iš skundžiamo teismo sprendimo akivaizdžiai matyti, kad, siekiant įvertinti pareiškėjo religinių įsitikinimų pakeitimo nuoširdumą, teismas įvertino ne tik pareiškėjo ir jo dvasininko pasakojimų nesutapimus, tačiau įvertino ir pareiškėjo nurodytas priežastis pakeisti religiją, jo žinias apie religiją, lankymąsi apeigose, aplinkybių kontekstą (pareiškėjas (duomenys neskelbtini) šalyse gyveno nuo 2016 m., tačiau religiją apsisprendė pakeisti 2020 m., įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo nepalankiai pareiškėjui išspręsti klausimai dėl leidimo gyventi Lietuvoje ir sprendimo grąžinti pareiškėją) ir kt. Teismo sprendimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

22.2.                      Atsižvelgiant į tai, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie lankymąsi cerkvėje ne karantino metu prieštaravo randamai informacijai, o jo nurodytas pamaldų laikas neegzistuoja bei jam nėra žinoma, kad iš toliau atvykstančių žmonių patogumui mišios vyksta sekmadienio ryte net du kartus (7 val. ir 10 val.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jo nesilankymo apeigose negalima pateisinti karantinu. Taip pat, nepaisant to, kad dėl karantino pareiškėjas lankytis cerkvėje negalėjo, jis nesidomėjo galimybėmis dalyvauti pamaldose nuotoliniu būdu.

22.3.                      Nors pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) suabejojo labai seniai ir (duomenys neskelbtini) skaityti pradėjo dar (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) šalyse pareiškėjas gyveno dar nuo 2016 m., į Lietuvą atvyko 2018 m. ir buvo susituokęs su Lietuvos piliete ir nepaisant to, jokių išorinių intencijų keisti religiją iki 2020 m. birželio mėn. pareiškėjas nerodė. Be to, pareiškėjas kelis kartus siekė įteisinti savo gyvenimą Lietuvoje skirtingais pagrindais (verslo bei santuokos), tačiau Migracijos departamento tyrimo metu buvo identifikuota, kad duomenys, kuriuos pateikė prieglobsčio prašytojas, neatitinka tikrovės. Taigi, į šias aplinkybes buvo atsižvelgiama vertinant bendrą pareiškėjo patikimumą, o jo pasakojimui nebuvo taikomos išlygos, vertinant, ar jo atsivertimas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) yra ilgalaikis ir nuoširdus.

22.4.                      Siekiant įvertinti, ar prieglobsčio prašytojo atsivertimas į naują religiją yra ilgalaikis ir nuoširdus, pareiškėjo atvejis buvo vertinamas pagal EŽTT ir ESTT praktikoje suformuotus vertinimo kriterijus. Atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjo žinios apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą, apeigas bei dogmas buvo paviršutiniškos, neišeinančios už bendro pobūdžio informacijos, žinomos plačiajai visuomenei, ribų. Pareiškėjas nedėjo esminių pastangų siekdamas savo žinias pagilinti ir suprasti naujos religijos esminių elementų. Pareiškėjo pasakojimas apie religijos pakeitimo procesą iš esmės prieštaravo ir liudytojo, Tėvo (duomenys neskelbtini) (kunigo), pasakojimui, be to, tyrimo metu identifikuota, kad pareiškėjas apgaudinėjo Tėvą (duomenys neskelbtini) ir vengė tiesioginio bendravimo su juo (bendravo per vertėją, nors moka rusų kalba, kuria bendrauja ir Tėvas (duomenys neskelbtini)). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateikta informacija nepagrindė prielaidos, jog jis domisi (duomenys neskelbtini) tikėjimu ir šis tikėjimas atlieka reikšmingą vaidmenį jo gyvenime.

22.5.                      Siekiant visapusiškai įvertinti prieglobsčio prašytojo pasakojimą, Migracijos departamentas 2021 m. vasario 4 d. jau buvo apklausęs (duomenys neskelbtini) vadovą-šventiką ir Vilniaus (duomenys neskelbtini) vienuolyno narį R. L., todėl Migracijos departamento išvados apie tai, kad pareiškėjas apgaudinėjo Tėvą (duomenys neskelbtini) dėl kalbos, nėra tik Migracijos departamento interpretacijos, o realiais faktais (Tėvo (duomenys neskelbtini) pasakojimas) pagrįstos išvados. Apklausos garso įrašas ir transkripcija yra pridėti prie pareiškėjo asmens bylos, todėl nėra aišku kokias dar aplinkybes Tėvas (duomenys neskelbtini) būtų galėjęs pateikti teismo posėdžio metu, kai visą susijusią informaciją jis jau yra pateikęs ir tai yra pačioje pareiškėjo prieglobsčio byloje.

22.6.                      Nėra aišku, kokios įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos teismo posėdžio metu, neišklausius Migracijos departamente 2021 m. sausio 25 d. atliktos pareiškėjo apklausos. Vien tai, kad teismas teismo posėdžio metu neišklausė 3 valandas ir 32 minutes trukusios pareiškėjo apklausos, nereiškia, kad teismas visai netyrė šio įrodymo byloje. Pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai matyti, kad teismas ištyrė visus byloje esančius duomenis ir netgi atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose ir duomenyse, be to, ne kartą teismo posėdžiu metu pareiškėjo ir jo atstovo buvo paklausta, kurią būtent apklausos dalį pareiškėjas pageidauja perklausyti, nes dėl didelės įrašo apimties, viso įrašo išklausyti nėra galimybės, tačiau nei pareiškėjas, nei jo atstovas negalėjo atsakyti ir paaiškinti kokias apklausoje nurodytas aplinkybes jie norėtų dar kartą išklausti ir kokią įtaką jos turi Sprendimui.

22.7.                      Nors pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę negali prilygti tiesioginiams šaltiniams (įstatymams), tačiau jokių Migracijos departamento išvadas paneigiančių duomenų su skundu nepateikia. Iš Sprendimo turinio akivaizdu, kad Migracijos departamentas tyrimą atliko remdamasis ne vienu šaltiniu, o surinkęs daug ir įvairios kilmės valstybės informacijos. Šiuo atveju Migracijos departamentas, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), keičiantis religiją, susiduria su problemomis, kai nori tai paviešinti, t. y. įtraukti pakeitimą į asmens dokumentus, bei paskelbia apie tai savo šeimai. Tokiu būdu, grėsmė būti persekiojamam dėl religijos pakeitimo (duomenys neskelbtini) kyla tik pasiekus tam tikrą religijos išpažinimo viešumo lygį.

22.8.                      Pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas nei vadovavosi, nei skaitė (duomenys neskelbtini) Konstitucijos, kas rodo, jog nebuvo atliktas objektyvus tyrimas, yra nepagrįsti, nes įvertinus tyrimo metu surinktą medžiagą ir kilmės valstybės informaciją, nustatyta, kad „problemos“, su kuriomis potencialiai galėtų susidurti (duomenys neskelbtini), kuris pakeitė religiją bei pageidauja įtraukti šiuos duomenis į oficialius dokumentus, savo pobūdžiu ir poveikiu asmeniui neprilygsta „persekiojimo veiksmams“ Konvencijos kontekste.

22.9.                      Pareiškėjo teiginiai, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei Migracijos departamentas neanalizavo aplinkybių, jog pareiškėjas religiją pakeitė kitoje šalyje ir (duomenys neskelbtini) jo padėtis dėl to būtų daug sudėtingesnė, yra nepagrįsti, nes, nors pareiškėjas ir pasikrikštijo, jo atsivertimas į (duomenys neskelbtini) tikėjimą nelaikytinas ilgalaikiu ir nuoširdžiu bei, tikėtina, yra nulemtas vieninteliu tikslu – sukurti prielaidas pareiškėjo buvimo Lietuvoje įteisinimui. Taigi, tyrimo metu surinkta informacija nepagrindė prielaidos, jog viešas (duomenys neskelbtini) religijos išpažinimas yra esminė pareiškėjo identiteto dalis. Kita vertus, problemos, su kuriomis potencialiai galėtų susidurti (duomenys neskelbtini), kuris pakeitė religiją bei pageidauja įtraukti šiuos duomenis į oficialius dokumentus, savo pobūdžiu ir poveikiu asmeniui neprilygsta „persekiojimo veiksmams“ Konvencijos kontekste. Be to, pareiškėjas iki šiol savo šeimai nėra pranešęs apie religijos pakeitimą, todėl iš jų pusės tariamai kylanti grėsmė tėra hipotetinė ir neapibrėžta.

22.10.                      Pareiškėjo teiginiai, kad jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga, yra nepagrįsti, nes be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies
1–2 punktuose. (duomenys neskelbtini) taip pat nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, o pareiškėjas skunde nenurodė jokių duomenų ar informacijos, galinčios paneigti Migracijos departamento išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

24.       Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, konstatavęs, kad tai, jog pareiškėjas nenurodė įtikinančių religijos keitimo motyvų, krikšto proceso metu stengėsi tiesiogiai nebendrauti su dvasininku, jo nurodytos krikšto ceremonijos aplinkybės skiriasi nuo dvasininko nurodytų, o žinios apie religines dogmas ir ritualus yra paviršutiniškos, ko iš esmės to neneigia ir pareiškėjas, nededantis pastangų plėsti ar gilinti savo žinias religinių nuostatų srityje, pagrįstai leidžia abejoti, kad pareiškėjas siekia toliau praktikuoti krikštu priimtą (duomenys neskelbtini) tikėjimą; atsakovas pagrįstai problemas, su kuriomis (duomenys neskelbtini) susiduria iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) atsivertę žmonės, įvertino kaip pagal intensyvumą ir pobūdį neprilygstančias persekiojimui Konvencijos ar Direktyvos 2011/95/ES prasme; atsakovas pagrįstai pritaikė Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nurodė, kad Įstatymo 133 straipsnio
6 punktas yra taikomas tik tiems Europos Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, o duomenų, kad pareiškėjui būtų taikomas Įstatymo 133 straipsnio 6 punktas, nėra.

25.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvestionavo pareiškėjo religines nuostatas ir norą gilintis į (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) tikėjimą, neapklausė liudytoju Tėvo (duomenys neskelbtini), per teismo posėdį neperklausė pareiškėjo apklausos garso įrašo; pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju vertinant prieglobsčio prašytojo baimės būti persekiojamam pagrįstumą, nesivadovaujama prielaida, kad prieglobsčio prašytojas kilmės šalyje gali susilaikyti nuo šių religinių veiksmų; pareiškėjas pažymi, kad atsakovas vertino (duomenys neskelbtini), kurie gimė ar priėmė krikštą (duomenys neskelbtini) padėtį, tačiau pareiškėjas religiją pakeitė kitoje šalyje ir (duomenys neskelbtini) jo padėtis būtų gerokai sudėtingesnė ir labiau komplikuota, tačiau toks skirtumas visiškai nebuvo analizuotas, vertintas; pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko vertinimo dėl galimybės pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą.

26.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo
86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

27.       Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-552/2019).

28.       Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

29.       Įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojui prieglobstis nesuteikiamas, jeigu nustatoma, kad jis savo kilmės valstybės teritorijos dalyje nepatirtų visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ar realaus šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus arba turėtų galimybę naudotis valstybės ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, apsauga, valstybė ar tokia grupė, ar organizacija nori ir gali pasiūlyti veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, o prieglobsčio prašytojas turi galimybę tokia apsauga pasinaudoti, į tą valstybės teritorijos dalį jis gali saugiai ir teisėtai atvykti, taip pat pagrįstai manoma, kad jis joje įsikurs.

30.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

31.       Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

32.       Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nustatyta, kad šioje Konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris, be kita ko, dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.

33.       Konvencijos 33 straipsnyje nurodyta, jog nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

34.       Direktyva 2011/95/ES buvo priimta, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad viena iš pabėgėlio statuso suteikimo pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas (konstatuojamosios dalies 29 p.).

35.       Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio d punkte apibrėžta, kad pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga <...>.

36.       Direktyvos 2011/95/ES 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiami įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies; 2 dalyje nurodyta, jog visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiamas veikla, kurią prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės šalies, ypač jei nustatyta, kad ta veikla yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis; 3 dalyje – jog nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai, valstybės narės gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, pabėgėlio statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies.

37.       Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad religijos sąvoka visų pirma apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus.

38.       To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

39.       ESTT, 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje C-56/17 aiškindamas Direktyvos 2011/95/ES tam tikras nuostatas, be kita ko, padarė šias išvadas:

39.1.                      Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris, grįsdamas savo prašymą, remiasi persekiojimo dėl su religija susijusių motyvų grėsme, neturi pateikti pareiškimų ar dokumentų, susijusių su visais šioje nuostatoje nurodytos sąvokos „religija“ elementais, tam, kad patvirtintų teiginius apie savo religinius įsitikinimus. Tačiau prašytojas turi patikimai patvirtinti minėtus teiginius, pateikdamas informaciją, kuri kompetentingai institucijai leistų įsitikinti jų teisingumu;

39.2.                      Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad veiksmų prieš tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės šalies valstybinę religiją draudimas, grasinant mirties ar įkalinimo bausmėmis, gali būti „persekiojimo veiksmas“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, jeigu šis draudimas praktiškai susietas su tokiomis šios šalies institucijų taikomomis sankcijomis, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas;

39.3.                      ESTT atkreipė dėmesį į generalinio advokato 2018 m. liepos 25 d. išvados 47 punktą, kuriame pažymėta, jog nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, pagrįstus baime būti persekiojamam dėl religinių motyvų, reikia atsižvelgti ne tik į prašytojo individualų statusą ir asmeninę padėtį, bet ir į jo religinius įsitikinimus ir jų susiformavimo aplinkybes, į tai, kaip jis suvokia ir praktikuoja savo tikėjimą ar netikėjimą, į jo santykį su doktrininiais, ritualiniais ar įsakomaisiais religijos, kurios pasekėjas jis teigia esąs ar kurios ketina atsisakyti, aspektais, į galimą jo vaidmenį skleidžiant savo tikėjimą arba į religinių ir tapatybės, etninių ar panašių veiksnių tarpusavio sąveiką.

40.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme būti persekiojamam dėl to, kad jis pakeitė tikėjimą ir tapo (duomenys neskelbtini), o tokie asmenys jo kilmės valstybėje yra persekiojami. Taigi atsakovas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, turėjo atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų pareiškėjo atsivertimo, jo tikėjimo rimtumo, taip, kaip jis reiškė savo (duomenys neskelbtini) tikėjimą Lietuvoje ir kaip jis ketino jį praktikuoti kilmės valstybėje, jeigu būtų įvykdytas sprendimas jį išsiųsti, patikrinimą; atsakovas taip pat turėjo įvertinti / patikrinti, kaip šie pareiškėjo veiksmai būtų traktuojami jo kilmės šalyje tuo atveju, jei pareiškėjas nuspręstų išpažinti (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje. Vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5576-1062/2019).

41.       Valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, surinkta informacija apie kilmės šalį turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti minėtuose teisės aktuose (Direktyva 2011/95/ES, kuri įgyvendinta Įstatyme ir Apraše): turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.

42.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas iš esmės atitinka ir šios nutarties 40-41 punktuose nurodytus vertinimo kriterijus. Iš Migracijos departamento tyrimo medžiagos matyti, kad atsakovas pakankamai išsamiai įvertino religiją pakeitusių asmenų padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo atsivertimo aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis ir liudytojų parodymais, vadovavosi prieglobsčio teisės doktrina ir atliko išsamią analizę, šaltiniai, kuriais vadovavosi atsakovas, yra patikimi.

43.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir Tėvo (duomenys neskelbtini) apklausų turinį, sutinka su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo žinios apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą, apeigas bei dogmas yra paviršutiniškos, neišeinančios už bendro pobūdžio informacijos, žinomos plačiajai visuomenei, ribų (pvz., pareiškėjas negalėjo įvardyti visų (duomenys neskelbtini), nežinojo visų svarbiausių (duomenys neskelbtini) švenčių, negalėjo paaiškinti (duomenys neskelbtini) apeigų ir simbolių reikšmių). Atsižvelgiant į tai, atsakovas priėjo pagrįstos išvados, kad pareiškėjo atsivertimas į (duomenys neskelbtini) tikėjimą nėra ilgalaikis ir nuoširdus. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas iš jo reikalavo pernelyg išsamių žinių apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą, nėra pagrįsti, nes, kaip matyti iš Migracijos departamento surinktos medžiagos apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą, pareiškėjo apklausos metu jam buvo užduodami klausimai dėl pagrindinių (duomenys neskelbtini) tikėjimo aspektų (šventės, simboliai, apeigos, pagrindinės asmenybės), tačiau tiksliai ir išsamiai pareiškėjas į šiuos klausimus negalėjo atsakyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento dėmesys detalėms, susijusioms su pareiškėjo atsivertimu, atsižvelgiant tiek į prašymo suteikti prieglobstį pagrindo specifiką, tiek į pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo priešistorę, savaime nėra nei kažkuo išskirtinis, nei stebinantis.

44.       Vertindama pareiškėjo argumentus, kad, jam grįžus į (duomenys neskelbtini), jis patirtų tam tikrus nepatogumus (žr. šios nutarties 21.9.1–21.9.4 p.), teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, jog byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo nepriims nė viena šalies bažnyčia, kad pareiškėjas turėtų slėpti savo religines pažiūras, taip pat, kad bažnyčia nesutuoktų pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) mergina. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kad jis netektų teisės į palikimą, be to, nenurodė ir nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šaltiniuose, kuriais vadovavosi atsakovas tyrimo metu, yra vertinamos (duomenys neskelbtini) Konstitucijos nuostatos, nurodyta, kad jokios civilinės ar baudžiamosios atsakomybės už atsivertimą į kitą tikėjimą nėra, taip pat tai nėra uždrausta teisės aktuose, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nesivadovavo (duomenys neskelbtini) Konstitucija ir įstatymais, vertintini kritiškai. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad asmenys, kurie atsivertė į kitą tikėjimą ne (duomenys neskelbtini) būtų vertinami kitaip, negu asmenys, kurie tai padarė (duomenys neskelbtini), pareiškėjas taip pat šių savo teiginių niekaip nepagrindė. Atsakovo surinkta medžiaga patvirtina, kad iš (duomenys neskelbtini) atsivertusieji į kitas religijas žmonės paprastai nepatiria oficialiai sankcionuoto smurto, sulaikymo ar sekimo, bet jie gali susidurti su visuomenės diskriminacija (jie atstumiami bendruomenės, kartais netgi sulaukia smurto iš savo artimųjų), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie nepatogumai neprilygsta persekiojimui, kaip jis yra suprantamas pagal Konvenciją. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad šios aplinkybės dėl galimos padėties kilmės šalyje būtų svarbios tik tuo atveju, jeigu būtų pagrindas išvadai, kad pareiškėjo atsivertimas į (duomenys neskelbtini) tikėjimą nėra ilgalaikis ir nuoširdus, ko nagrinėjamu atveju nėra.

45.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

46.       Įvertinusi tai, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jokių kitų aplinkybių dėl papildomos apsaugos suteikimo, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą: nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, taip pat kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose; duomenų, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, nėra, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

47.       Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių nesutikimo argumentų dėl kitų Sprendimo dalių. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam turi būti suteiktas prieglobstis arba papildoma apsauga, todėl kitos Sprendimo dalys turi būti panaikintos. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nustatyta, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobsčio ir papildomos apsaugos, taip pat patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nurodytų Sprendimo dalių teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 3–6 punktai yra pagrįsti ir teisėti.

48.       Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neiškvietė Tėvo (duomenys neskelbtini) liudytoju, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas posėdyje aiškiai įvardijo priežastis, dėl ko netenkina pareiškėjo prašymo apklausti liudytoju Tėvą (duomenys neskelbtini), tinkamai motyvavo savo priimtą procesinį sprendimą: byloje yra pateikta Tėvo (duomenys neskelbtini) apklausos Migracijos departamente stenograma, pareiškėjas aiškiai nenurodė, kokius faktus ar duomenis Tėvas (duomenys neskelbtini) nurodė neteisingai, kokius neaiškumus pareiškėjas siekia pašalinti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esant išsamiai Tėvo (duomenys neskelbtini) apklausai, kurioje nurodytos visos ginčui reikšmingos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs netenkinti prašymo apklausti Tėvą (duomenys neskelbtini) liudytoju teismo posėdyje, procesinės teisės normų nepažeidė. Tas pats pasakytina apie pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje nepagrįstai nebuvo išklausytas pareiškėjo apklausos Migracijos departamente įrašas: įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Taigi, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Nagrinėjamu atveju faktiniai duomenys, fiksuoti pareiškėjo apklausos Migracijos departamente metu, gali būti nustatyti apklausos protokolu ir (arba) darytu garso įrašu. Kadangi duomenų, kad šiose priemonėse fiksuoti duomenys, be rašymo apsirikimų, aiškių klaidų, susijusių su tam tikrų techninių klišių naudojimu (protokole nurodyta, kad apklausoje dalyvavo pareiškėjo motina, kurios, akivaizdu, čia nebuvo), nėra iš esmės tapatūs, teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo netenkinti pareiškėjo ir jo atstovo, kurie, be deklaratyvių paaiškinimų apie būtinybę tai daryti, negalėjusių pagrįsti prašymo teismo posėdyje tirti šį įrodymą. Pažymėtina, kad jokių reikšmingų argumentų šiuo aspektu nėra nurodyta ir pareiškėjo apeliaciniame skunde.

49.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs materialiosios bei procesines teisės normas, priėmė sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan