Civilinė byla Nr. 3K-3-502/2013

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00013-2009-9                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1;                                                         121.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovei S. B. , dalyvaujant trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais V. B. , dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. B. ieškinį ieškovei S. R. , atsakovei S. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės S. B. priešieškinį ieškovei S. R. , trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais V. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiami bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimai.

              Ieškovė S. R. prašė teismo atidalyti atsakovei S. B. priklausančią namų valdos (duomenys neskelbtini) dalį – 1/5 dalį gyvenamojo namo (vieno buto pastato), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) po 1/2 dalį ūkinių pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/5 dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į šį turtą, iš ieškovės priteisti atsakovei 7000 Lt kompensaciją.

              Ieškovė nurodė, kad atsakovė name negyvena; jai priklausančia turto dalimi realiai niekada nesinaudojo, neprisidėjo prie pastatų išlaikymo, remonto. Taigi atsakovė savo kaip bendraturtės teises įgyvendina netinkamai, pažeisdama kitų bendraturčių interesus, nes dėl jos pasyvaus elgesio ieškovei tenka rūpintis ir išlaikyti ne tik savo, bet ir atsakovės turtą. 

              Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, V. B. prašė teismo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės turtą (duomenys neskelbtini) tokiu būdu: jam nuosavybės teise priteisti 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), l/2 dalį kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ieškovei nuosavybės teise priteisti 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sumokant atsakovei 7000 Lt kompensaciją už šiai nuosavybės teise priklausančią turto dalį.

              Atsakovė S. B. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė atidalyti jos turtą – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) patalpas, pažymėtas plane 2–7 (7.02 kv. m), 2–4 (12.51 kv. m), 2–5 (12.62 kv. m), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/5 dalį kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės nuomone, bendras turtas turėtų būti atidalytas natūra CK 4.80 straipsnio 2 dalies pagrindu.

              Byloje nustatyta, kad ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais yra namų valdos (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Ieškovei pagal 2007 m. sausio 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2-255 priklauso 3/10 dalys gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3/10 dalys kiemo statinių (lauko tualetų, šulinio, tvorų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais pagal 1996 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-3291 priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis kiemo statinių (lauko tualetų, šulinio, tvorų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei pagal 1992 m. spalio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-4633 priklauso 1/5 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/5 dalis kiemo statinių (lauko tualetų, šulinio, tvorų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė valdo gyvenamojo namo patalpas 2-4 (12,51 kv. m), 2-5 (12,62 kv. m) ir 2-7 (7,02 kv. m). Gyvenamojo namo 1A1m priestato statybai 1986 m. lapkričio 5 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 133 T. B. vardu. Nustatyta, kad gyvenamojo namo patalpose įrengtos ir eksploatuojamos atskiros šildymo sistemos, nepažeidžiant priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovė už 0,0944 ha namų valdos žemės sklypą 1992 m. rugpjūčio 20 d. sumokėjo 60 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis ir 6,53 Lt, bet pirkimo–pardavimo sutarties neįformino; atsakovė mokėjo žemės mokestį, žemės nuomos mokestį, rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

              Joniškio rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį, atsakovės priešieškinį ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinį atmetė.

              Teismas nustatė, kad pagal lokalinę sąmatą dėl patalpų šildymo pertvarkymo dviem naudotojams bendra vertė su PVM būtų 18 152 Lt, o preliminari atsakovės turto dalies rinkos vertė – 11 000 Lt. Atsakovė nepateikė savo turto vertinimo. Taigi atidalijimas natūra būtų saistomas finansiškai brangiai įgyvendinamo projekto, todėl ekonomiškai nenaudingas, nes viršytų realią turto rinkos kainą. Atsakovė yra Rusijos Federacijos pilietė, kur ir gyvena, o jai priklausančioje turto dalyje gyvena jos atstovė pagal įgaliojimą A. N. , kuri rūpinasi turtu. Atsakovė nurodė, kad nenori atsisakyti ir prarasti paveldėto turto. Pati ieškovė gyvenamajame name taip pat negyvena. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama, todėl ieškovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškiniai atmestini.

              Dėl atsakovės priešieškinio teismas nurodė, kad atsakovė, turėdama leidimą statyti, pasistatė priestatą, todėl turi atskirą įėjimą, taip pat įrengtas atskiras šildymas, tačiau lieka atsakovės pusėje šildymo sienelė, kurios rekonstrukcija kainuotų per 18 000 Lt. Gyvenamasis namas yra 124,46 kv. m bendro ploto, 116,37 kv. m naudingo ploto ir 80,21 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovei bendrojoje dalinėje nuosavybėje tenkanti 1/5 dalis gyvenamojo namo yra 24,89 kv. m bendro ploto, 23,27 kv. m naudingo ploto ir 16,04 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovė prašo atidalyti 12,51 kv. m kambarį, 12,62 kv. m kambarį, kurie įeina į gyvenamąjį plotą, ir 7,02 kv. m priestatą. Vietoj atsakovei priklausančio 24,89 kv. m. bendro ploto, ji prašo, kad teismas jai atidalytų 32,15 kv. m bendro ploto, tačiau nenurodo, kokiu būdu kitiems bendraturčiams bus kompensuojama jų turto netektis, todėl atsakovės siūlomas atidalijimo būdas netinkamas. Be to, esant ginčui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reikėtų patalpų padalijimo plano, nes pagal kadastrinius matavimo duomenis neįmanoma atitaikyti kvadratūros. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė atsakovės priešieškinį.

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 26 d. sprendimu panaikino Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinius dėl gyvenamojo namo atidalijimo atmetė, o atsakovės priešieškinį dėl gyvenamojo namo atidalijimo pagal teismui pateiktą D. U. 2011 m. sausio 25 d. parengtą padalijimo projektą tenkino:

              atidalijo ieškovei priklausančią 3/10 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra ir jai priteisė gyvenamajame name esančias patalpas: 2-3 (8,41 kv. m), 2-6 (8,64 kv. m), 3-1 (5,82 kv. m), 3-2 (13,51 kv. m);

              atidalijo  trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra ir jam priteisė gyvenamajame name esančias patalpas: 1-1 (4,67 kv. m), 1-2 (3,93 kv. m), 1-3 (21,12 kv. m), 1-4 (11,81 kv. m), 1-5 (9,34 kv. m), 1-6 (2,02 kv. m);

              atidalijo atsakovei 1/5 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra ir jai priteisė gyvenamajame name esančias patalpas: 2-4 (12,51 kv. m), 2-5 (12,62 kv. m);

              skyrė bendraturčių S. R. , V. B. ir S. B. bendram naudojimui patalpas:  2-1 (3,13 kv. m) ir 2-2 (6,86 kv. m).

              Reikalavimus atidalyti ūkinius pastatus apeliacinės instancijos teismas grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CK 4.72, 4.74 straipsniais, 4.75 straipsnio 1 dalimi, 4.80 straipsnio 2 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. , bylos Nr. 3K-7-466/2008; teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. I. A. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2011; kt.). Teismas nurodė, kad šalies galėjimas sumokėti kompensaciją turi būti pagrįstas byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais apie jos turtinę padėtį, o nustačius, kad šalis to negali padaryti, svarstytina galimybė taikyti kitokį bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą. Kadangi šalys nesutiko gera valia išspręsti kompensacijos klausimo, tai gyvenamasis namas (esant nustatytai galimybei) dalytinas natūra. Byloje nenuginčyta, kad ilgą laiką buvo naudojamasi konkrečiu turtu, susiformavusi patalpų naudojimosi tvarka tiko tiek atsakovei, tiek trečiajam asmeniui. Šiuo atveju nėra jokio skirtumo, ar atsakovė pati naudojasi jai priklausančiu turtu, ar išnuomoja. Neįrodyta aplinkybė, kad atsakovė neturi intereso naudotis turtu natūra. Faktas, kad asmuo gyvena kitoje valstybėje ir, tikėtina, pats nesinaudos jam priklausančiu turtu, negali paneigti jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisę sudaro ne tik teisė naudotis turtu, bet ir jį valdyti, juo disponuoti. Kompensacijos priteisimas pažeistų atsakovės teises į nuosavybę. Šiuo atveju civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų – CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Joniškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažyma patvirtina, kad visų bendraturčių naudojamose patalpose įrengtos ir eksploatuojamos atskiros šildymo sistemos. Visi butai turi atskirus įėjimus. Byloje kilo ginčas, kad pagal dabar esančią padėtį ieškovės krosnis papildomai šildo ir atsakovės patalpas, tačiau šią problemą ieškovė savo lėšomis gali išspręsti. Jos teiginys, kad tam būtinos labai didelės išlaidos, nepagrįstas. Teismui pateikta lokalinė sąmata nepatvirtina, kiek į ją įtraukta darbų, būtinų tam, kad atsakovės patalpos nebūtų šildomos ieškovės sąskaita. Protingas ir atidus užsakovas privalo pasidomėti, kiek tokie pat darbai kainuotų pas kitus rangovus, ir tik tada nurodyti galimų jo turėtų nuostolių dydį.

              Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. E. C. , bylos Nr. 3K-3-260/2009), nurodė, kad atsakovės gyvenamojo namo atidalijimo projektas yra tinkamas, gali būti tvirtinamas teismo sprendimu. Projektas parengtas VĮ Registrų centro Šiaulių filialo; teismo posėdyje apklausta jį rengusi D. U. patvirtino, kad atidalijamos patalpos atitinka šalims priklausančio turto dalis. Ieškovei atidalytinos patalpos name yra tinkamos naudotis pagal paskirtį, jos gali būti atskirtos, nepažeidžiant nė vieno bendraturčio interesų bei nepadarant nepateisinamos žalos jų paskirčiai.

              Pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl ūkinių pastatų atidalijimo, nors to prašė visi bendraturčiai, siūlydami  atidalijimo variantus. Taigi nebuvo teisingo teismo. Dėl to ši sprendimo dalis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsakovės atstovė pateikė ūkinių pastatų atidalijimo projektą, kuris netinkamas tvirtinti teismo sprendimu. Atsakovės priestatas nėra atidalijimo objektas, nes jis neregistruotas VĮ Registrų centre. Klausimas dėl priestato įteisinimo gali būti nagrinėjamas pagal atskirą reikalavimą.

              Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju negalima daryti išvados, jog dėl ieškovės būtų priimtas blogesnis sprendimas, nes byloje pateiktas ieškinys, priešieškinis ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinys. Pirmosios instancijos teismas juos visus atmetė, iš esmės neišsprendęs ginčo. Ginčo dalies išsprendimas, o kitos dalies perdavimas nagrinėti iš naujo, negali būti laikomas blogesnio sprendimo priėmimu, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės nepriėmė jokio sprendimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą: atidalyti atsakovei priklausančią 1/5 dalį gyvenamojo namo (vieno buto pastato), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį ūkinių pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti ieškovei šį turtą, o iš ieškovės atsakovei – 11 000 Lt kompensaciją; priteisti ieškovei iš atsakovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl CPK 313, 320 straipsnių pažeidimo. Ieškovės nuomone, šioje byloje nebuvo viešojo intereso, sudarančio pagrindą taikyti CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį ir peržengti apeliacinio skundo ribas. CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą (nutartį), jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenuogąstaujant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. medžiotojų būrelis „Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-143/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011). Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka skundė tik ieškovė. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, tenkinantį apeliacinio skundo nepadavusios atsakovės priešieškinį, pažeidė CPK 313 straipsnio nuostatas.

              2. Dėl atidalijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Viena iš bendraturčio teisių yra teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, remdamasi CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalimis, 4.75 straipsnio 1 dalimi, 4.80 straipsnio 2 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. , bylos Nr. 3K-7-466/2008), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatyta atidalijimo tvarka nebuvo suformuoti atskiri butai, kuriuos ateityje būtų galima naudoti ir teisiškai įregistruoti kaip atskirus nuosavybės teisės objektus. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) yra 124,46 kv. m bendro ploto, 116,37 kv. m naudingo ploto ir 80,21 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovei priklauso 1/5 dalis gyvenamojo namo, todėl atitinkamai jai gali priklausyti ne daugiau kaip 16,04 kv. m gyvenamojo ploto. Pagal skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą atsakovei atidalyti du kambariai, kurie sudaro 25,13 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. beveik 10 kv. m daugiau, nei jai priklauso. Visos Nekilnojamojo turto registre registruotos gyvenamojo namo patalpos yra pirmajame aukšte. Atsakovė jau seniai yra užėmusi nurodytus du kambarius, todėl ieškovei gyvenamajame name nėra jai priklausančią 1/3 dalį (26.73 kv. m) atitinkančių gyvenamųjų patalpų. Ieškovė yra įsirengusi kambarį palėpėje, tačiau ši patalpa neatitinka pirmajame aukšte esančio gyvenamojo ploto kokybės ir tik prašant atsakovės atstovei A. N. negalėjo būti pripažinta gyvenamuoju plotu. Be to, ši patalpa palėpėje yra tiesiai virš atsakovei atidalytų patalpų. Pagal atsakovės atstovės A. N. pasiūlymą parengtu atidalijimo projektu siekiama maksimaliai patenkinti tik atsakovės interesus, ignoruojant kitų bendraturčių, ypač ieškovės, interesus, ir tokia situacija neatitinka CK 1.5, 4.75 straipsnių nuostatų, kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. Š. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003). Atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pasikeičia nuosavybės teisės rūšis, bet negali pasikeisti nuosavybės apimtis, t. y. bendraturčiai negali įgyti daugiau nuosavybės teisių, nei turėjo ar, priešingai, dalį jų prarasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. , bylos Nr. 3K-7-466/2008).

              Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl atidalijimo pagal atsakovės atstovės užsakymą ir pasiūlymą parengtą padalijimo projektą, nesprendė, ar šis atitinka statybos techninių reglamentų reikalavimus, ar pagal šį projektą ieškovei, atsakovei ir trečiajam asmeniui atidalytos patalpos galės būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri butai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesiaiškino, ar galimas atskirų butų įregistravimas atsižvelgiant į šiame name esančių patalpų išplanavimą, aukštį, sanitarinių mazgų, virtuvių skaičių, šildymo, vandentiekio, kanalizacijos sistemas, sienų storį, jų šiluminę varžą, garso pralaidumą ir pan. Pažymėtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis gyvenamasis namas yra vieno buto pastatas, su vietiniu centriniu šildymu ir kanalizacija. Tik atskiro įėjimo buvimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad patalpos gali būti naudojamos kaip atskiras butas.

              Apeliacinės instancijos teismas netyrė, kaip techniškai galėtų būti padarytas ieškovei ir atsakovei priteistų patalpų, kurias jungia bendros sieninės krosnys ir kaminas, atidalijimas. Teismo išvada, kad šią problemą ieškovė gali išspręsti savo lėšomis, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Teismas nemotyvavo, kodėl patalpų izoliavimo ir šildymo sistemų atskyrimo darbai turi būti atlikti ieškovės lėšomis. Ieškovė į bylą yra pateikusi sąmatą, pagal kurią šildymo sistemos pertvarkymo dviem naudotojams išlaidos – 18 152 Lt. Palyginus su atsakovei priklausančios turto dalies rinkos verte (11 000 Lt), tokia investicija yra neracionali. Atsakovė neįrodė ir teismas nenustatė aplinkybių, kad sąmatoje nurodyti darbai nereikalingi arba kad galėtų būti atlikti pigiau.

              Remdamasi CK 4.80 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B. ir kt. v. R. L. , bylos Nr. 3K-3-291/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-459/2007; kt.), ieškovė nurodo, kad teismas dėl bendraturčių dalių atidalijimo ne tik neišsprendė ginčo, bet ir užprogramavo naujus, nes gyvenamojo namo palėpėje ieškovės įsirengtą patalpą priskyrė prie gyvenamojo ploto ir jį atidalijo ieškovei, tačiau kitos palėpės dalies bendraturčiams nepadalijo, paliko bendro naudojimo patalpas ir pan.

              Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį teismo atsisakymas spręsti jo kompetencijai priskirtą atidalijimo klausimą dėl kompensacijos priteisimo negali būti siejamas tik su šalių sutikimo nebuvimu arba su reikalaujama nepagrįstai didele kompensacija (šioje byloje atsakovė už jai priklausančią 1/5 dalį gyvenamojo namo reikalavo 70 000 Lt kompensacijos, o ieškovei už 3/10 dalis siūlė 2000 Lt). Atsižvelgiant į tokią atsakovės poziciją, teismas turėjo vertinti nepriklausomo turto vertintojo pateiktą pažymą, pagal kurią yra nustatyta atsakovei priklausančios turto dalies rinkos kaina – 11 000 Lt. Be to, teismas turėjo galimybę savo iniciatyva paskirti turto vertinimą arba įpareigoti šalis atlikti bendrą turto vertinimą, siekiant nustatyti labiausiai atsakovės interesus ir teisingumo ir protingumo principus atitinkančią turto kainą. Piniginė kompensacija turi atitikti dalies bendrojoje nuosavybėje vertę, buvusią atidalijimo metu, t. y. tuo metu, kai pasibaigė bendroji dalinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. E. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2008; nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. , bylos Nr. 3K-7-466/2008). Ieškovė, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. Š. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-478/2009), nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis apie šalims priklausantį gyvenamąjį namą ir jo patalpų planą nėra realios galimybės atidalyti atsakovei priklausančios 1/5 dalies, t. y. 16,04 kv. m gyvenamojo ploto ir 8.85 kv. m ploto, nepriskiriamo gyvenamajam. Ieškovė nurodo kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v.  Valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „LESTO“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011).

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl CPK 313, CPK 320 straipsnių pažeidimo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas reikalavimus atidalyti ūkinius pastatus grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nelemia išvados, kad teismas pažeidė CPK 313 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atmetė visus ieškovės reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepablogino jos padėties; tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-313/2012; 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Observis“ v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-111/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčo iš esmės nesprendė ir bylos nagrinėjimas buvo perkeltas į apeliacinės instancijos teismą, kuris visapusiškai vertino faktinį ir teisinį šalių reikalavimų pagrindus, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas negalėjo būti taikomas. Priešingu atveju teismas vykdytų tik formalų teisingumą, nebūtų užtikrinta proceso koncentracija ir ekonomiškumas, tai lemtų naujų teisminių procesų inicijavimą, padidėtų šalių bylinėjimosi ir proceso išlaidos.

              2. Dėl atidalijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso bylos šalims ir trečiajam asmeniui; name yra trys butai su atskirais įėjimais ir atskiromis šildymo sistemomis. Atitinkamomis namo dalimis bendraturčiai naudojasi jau daugelį metų ir dėl to ginčo nebuvo. Gyvenamojo namo bendras plotas – 124,46 kv. m, todėl atsakovei atidalyti du kambariai, kurių bendras plotas yra 25,13 kv. m, taigi atitinka atsakovei priklausančią 1/5 dalį gyvenamojo namo (20 proc.). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl bendro naudojimo patalpos turi išlikti. Palėpė buvo paskirta bendram naudojimui todėl, kad bendraturčiams turi būti suteikiama galimybė prieiti prie stogo, jei kiltų poreikis jį tvarkyti. Atidalijimo absoliutumo taisyklė netaikytina, kai siekiama atsidalyti dalį turto, nurodyto CK 4.82 straipsnio 1 dalyje, ir kitais panašiais atvejais. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje išvardyti butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys objektai (namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga) negali būti atidalyti, išskyrus išimtį, kurios taikymui būtinos dvi sąlygos: 1) atidalijama daikto dalis gali būti ar pertvarkius galės būti naudojama kaip atskiras daiktas ir 2) toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės pasiūlytu atsidalijimo projektu, galėjo teikti savo siūlymus, projektus. Ginčo atveju kompensacijos priteisimas pažeistų atsakovės teises į nuosavybę (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 4.93 straipsnis; Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2000 m. liepos 5 d. nutarimai).

              Aiškinant CK 4.80 straipsnio 2 dalį teismų praktikoje pripažįstama, kad kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005). Be sutikimo priteisti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui galima, jeigu jo dalis, palyginus su kitais bendraturčiais, daug mažesnė ir jo dalies dydis neleidžia racionaliai jos atskirti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudoti bendro daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. Š. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003). Atsakovės dalis gyvenamojo namo nėra daug mažesnė už kitų bendraturčių (20 proc., ieškovės – 30 proc.), jos dalis yra atskirta nuo kitų bendraturčių (du kambariai, turintys atskirą įėjimą), taip pat atsakovė nesutinka, kad jai būtų priteisiama kompensacija. Taigi teismas neprivalėjo vertinti nepriklausomo eksperto pateiktos pažymos, įpareigoti šalis atlikti turto vertinimą ir pan. Tais atvejais, kai šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą, ieškinys, kuriuo siūloma vienam iš bendraturčių be jo sutikimo skirti kompensaciją pinigais, turi būti atmetamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. A. M. , bylos Nr. 3K-3-21/2009). Pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas (nutartis) negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenagrinėja bylos faktų. Ši nuostata itin aktuali nagrinėjamos kategorijos bylose – dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, nes tai, kaip asmenys įgyvendina bendrosios nuosavybės teisės turinį sudarančias teises ir pareigas, nustatoma faktinių aplinkybių išnagrinėjimo pagrindu. Kartu teisėjų kolegija turi omenyje aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytos ne tik ieškovės (kasatorės) ir atsakovės nuosavybės dalys, bet ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais, kuris apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacine tvarka neskundžia. 

              Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

              Pirmuoju kasacinio skundo argumentu kasatorė akcentuoja CPK 313 straipsnio pažeidimą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Taigi sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu. Vertinant, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginama su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinės instancijos teismo gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-313/2012). Taigi, svarstant dėl CPK 313 straipsnio taikymo ir atitinkamai konstatuojant jame nustatyto reglamentavimo (ne)pažeidimą, svarbu ne formalizuotai, mechaniškai palyginti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kai jie yra skirtingi, o sprendimą apeliacine tvarka skundžia tik viena šalis, bet reikia įvertinti ir šalių reikštų reikalavimų pirmosios instancijos teisme pobūdį, t. y. kokių teisinių padarinių jais siekiama, ar vieno iš jų patenkinimas paneigia kitos šalies pareikšto reikalavimo patenkinimo galimybę, ar priimtu sprendimu išsprendžiamas (bent iš dalies) šalių ginčas, turint omenyje bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisę kvalifikuoti šalių ginčą ir jį išspręsti.

              Iš tikrųjų, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmesti visi dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimai, apeliaciniu skundu skundė tik ieškovė (kasatorė). Tačiau, kas yra svarbiausia nagrinėjamu atveju, ieškovės, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ir atsakovės teisiniai reikalavimai įgyvendinant bendrosios nuosavybės teises buvo vienodi – visi jie siekė įgyvendinti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę, t. y. atidalyti patalpas, tik pasiūlė skirtingus šios teisės įgyvendinimo būdus. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas atmetė visus siūlomus atidalijimo variantus, o teismo sprendimą apeliacine tvarka skundė tik ieškovė, materialinis teisinis interesas liko tas pats ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, būtent – nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę, ko apeliaciniu skundu ir prašė ieškovė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, įgyvendinamas diskrecijos teisę ir pripažinęs, kad būtent atsakovės pateiktas atidalijimo variantas labiausiai atitinka šalių teisinę situaciją naudojantis patalpomis ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taisykles, nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, teismo sprendimu įgyvendino tą teisinį interesą, kurio siekė visi byloje dalyvaujantys asmenys – atidalijo bendraturčių nuosavybę.

              Dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo

                        Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, – bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo, buto patalpomis, atsižvelgdamas į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo formos – dalyvaujančios byloje šalys siekia atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. atskirti konkretaus bendraturčio dalis, suformuoti atskirus turtinius vienetus ir taip bendrąją dalinę nuosavybę transformuoti į asmeninę nuosavybę.

              CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo daikto, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, paskiriant kompensaciją pinigais, yra bendro daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. , bylos Nr. 3K-7-466/2008). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą ir parinkdamas atidalijimo būdą, privalo tirti visas reikšmingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes dėl atidalijimo galimybės ir motyvuotai pagrįsti, kai atidalijimas natūra neįmanomas. Tinkamas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reikalavimų įgyvendinimas, kuriuo, minėta, turi būti išvengta neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo, kiekvienu atveju priklauso  nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių – turto, į kurį siekiama nutraukti bendrosios nuosavybės teisę, struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan.

              Atidalijimo atveju priteisti kompensaciją paprastai galima prašančiajam atsidalyti, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją. Priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą, nepadarius jam neproporcingos žalos, pavyzdžiui, bendraturčio dalis, palyginus su kitais bendraturčiais, daug mažesnė ir jo dalies dydis neleidžia racionaliai tos dalies atskirti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. S. B. , bylos Nr. 3K-3-780/2003).

              Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios eliminuotų nuosavybės atidalijimo natūra tarp bendraturčių galimybę, o tokiu atveju pagrįstai netaikomas atidalijimo, išmokant piniginę kompensaciją, būdas. Byloje nustatyta, kad ieškovei (kasatorei) priklauso 3/10, atsakovei – 1/5, o trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais – 1/2 gyvenamojo namo (minėta, pastarojo nuosavybės dalis yra atidalyta ir jis teismo sprendimo kasacine tvarka neskundžia). Taigi tiek ieškovei, tiek atsakovei, kurios dalį ieškovė siekia atidalyti, išmokant piniginę kompensaciją, nuosavybės teise priklauso pakankamai didelės ir, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, galimos atidalyti gyvenamojo namo dalys. Kitos reikšmingos ir teikiančios pagrindą nuosavybės atidalijimui natūra yra nustatytos aplinkybės, kad tomis patalpomis, kurios buvo atidalytos iš bendrosios nuosavybės, šalys jau daug metų naudojasi savarankiškai – atidalytos patalpos turi atskirus įėjimus ir šildymo sistemas. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš esmės buvo nustatyta ta pati faktinė situacija, kuri buvo ir iki šio sprendimo priėmimo – dalyvaujantys byloje asmenys ir toliau tomis pačiomis sąlygomis naudojasi savo nuosavybe, tik pakeičiama nuosavybės teisės rūšis, t. y. nutraukiama bendroji nuosavybė, kuri transformuojama į asmeninę. Dėl to negali būti pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl patalpų atidalijimo projekto atitikties statybos techninių reglamentų reikalavimams. Atsakovė pateikė nuosavybės atidalijimo projektą, matavimus atlikusi VĮ Registrų centro Šiaulių filialo specialistė atidalijamų patalpų atitiktį bendraturčių nuosavybės teise turimai nuosavybės idealiajai daliai patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi nurodytos, apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės teikė pagrindą konstatuoti bendraturčių atidalijimo natūra galimybę, o ją tinkamai įgyvendino apeliacinės instancijos teismas (CPK 353 straipsnis 1dalis, CK 4.80 straipsnis 1, 2 dalys).

              Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimą ar pakeitimą lemiančių pagrindų nenustatyta ( CPK 346 straipsnis). 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamoje byloje

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. rugsėjo 20 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 44,89 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš kasatorės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Atsakovei S. B. priteistina iš kasatorės 500 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti atsakovei S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kasatorės S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

              Priteisti iš kasatorės S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 44,89 Lt (keturiasdešimt keturis Lt 89 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė                                         

                                                                      Virgilijus Grabinskas                                                                                                                                                                                      Egidijus Laužikas