Civilinė byla Nr. 3K-3-361-611/2015

Proceso Nr. 2-69-3-03160-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 32.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. D. ir trečiojo asmens K. D. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui L. D. dėl priverstinės hipotekos nustatymo; tretieji asmenys: A. B., K. D., akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė DNB bankas, akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas nustatyti priverstinę hipoteką skolininkui L. D. priklausančiai 41/100 daliai gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namo dalis), hipotekos kreditoriumi nustatant V. M., iki visiško Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus V. M. ir skolininko L. D. taikos sutartį, pagal kurią skolininkas L. D. iki 2011 m. balandžio 1 d. įsipareigojo kreditoriui sumokėti 110 000 Lt (31 858,20 Eur). Skolininkui nevykdant įsipareigojimų, antstolis R. S., atlikdamas vykdymo veiksmus, nustatė, kad L. D. sąskaitose kredito įstaigose lėšų nėra. Antstolis areštavo L. D. turtą: mašinų remonto dirbtuves, du automobilius, žemės sklypą ir gyvenamojo namo dalis. Likusi neišieškota iš L. D. suma 2013 m. rugsėjo 30 d. – 109 576,85 Lt (31 735,65 Eur). Be to, yra 27 000 Lt (7819,74 Eur) L. D. nepilnamečių vaikų išlaikymo skola (pirmosios eilės išieškotojai K. D.), susidariusi iki 2013 m. spalio 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimu už akių iš L. D. AB DNB bankui priteista 32 000 Lt (9267,84 Eur) skola, išduotas vykdomasis raštas. Be to, iš L. D. vykdomas 1 278 533,43 Lt (370 288,88 Eur) ir 97 760,57 Lt (28 313,42 Eur) skolų išieškojimas kreditoriui AB SEB bankui bei 616,31 Lt (178,50 Eur), 559,44 Lt (162,03 Eur) ir 576,54 Lt (166,98 Eur) skolų išieškojimas kreditoriui AB „Lietuvos dujos“.

L. D. asmeninės nuosavybės teise priklauso 41/100 dalis gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 26 d. sprendimu civilinėje byloje pripažino negaliojančiomis atsakovų L. D. ir A. B. 2008 m. gruodžio 30 d. sudarytą pastato – gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), 41/100 dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir 2008 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį dėl nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo nuosavybėn bei taikė restituciją natūra. Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis, iš jų nustatė, kad gyvenamasis namas, kurio daliai ieškovas siekia nustatyti priverstinę hipoteką, yra areštuotas. Be to, teismas, nustatęs, kad, be ieškovo, atsakovas turi ir kitų kreditorių, sprendė, kad jeigu bus patenkintas ieškovo prašymas, tai ieškovas nepagrįstai  įgis privilegijuotą padėtį visų kitų kreditorių  atžvilgiu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti: nustatyti priverstinę hipoteką pastatui – gyvenamajam namui Kaune, (duomenys neskelbtini), 41/100 daliai, kurios nuosavybės teise įregistruotos atsakovo L. D. vardu, kreditoriaus V. M. 109 576,85 Lt (31 735,65 Eur) dydžio reikalavimams užtikrinti. Priverstinės hipotekos terminas nustatytas iki Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties visiško įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal kreditoriaus V. M. ieškinį actio Pauliana pagrindu buvo pripažintas negaliojančiu skolininko sudarytas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris ir taikyta restitucija. Sandorio pripažinimas actio Pauliana pagrindu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamos spręsti, kad ieškovui, kaip atsakovo kreditoriui, suteikta pirmenybės teisė nukreipti išieškojimą būtent į tą turtą, kuris buvo ginčo objektas pagal ieškovo pareikštą ieškinį skolininkui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovo veiksmai, kuriais jis siekė, kad būtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo, atspindi kreditoriaus išskirtinumą kitų kreditorių atžvilgiu, nesiėmusių jokių veiksmų ir toleravusių skolininko veiksmus, mažinant savo mokumą. Nustačius priverstinę hipoteką šio kreditoriaus naudai, jis tampa privilegijuotas kitų kreditorių atžvilgiu, o tokiam privilegijavimui yra teisinis pagrindas – nurodytas kreditoriaus išskirtinumas, lyginant jį su kitais kreditoriais. Dėl to kreditorių lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, o CPK ir kituose teisės aktuose reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema neiškreipiama.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas L. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs kreditoriaus reikalavimus, netaikė prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 straipsnio dalis) ir pažeidė kitų kreditorių interesus. Dėl hipotekos ir įkeitimo, kaip daiktinių teisių, kreditoriui suteikiamos apsaugos ir pirmumo teisės, asmuo, prašydamas teismo sprendimu nustatyti hipoteką (įkeitimą) jo reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau, nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010; 2012 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. J. v. T. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-87/2012). Ieškovas nenurodė jokių jo išskirtinumą patvirtinančių įrodymų ir hipotekos taikymo būtinumo argumentų. Byloje nustatyta, kad išlaikymo skola pirmosios eilės išieškotojai K. D. sudaro 27 000 Lt (7819,74 Eur). Teismų praktikoje nurodyta, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, esant galimybei, turi būti taikomas toks teisinis gynybos būdas, kuris užtikrins, jog bus apsaugoti vaiko interesai, nors dėl to atsiradę teisiniai padariniai ir bus nepalankūs kitiems asmenims.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nevertino atsakovo L. D. pateiktų rašytinių jo turtinės padėties įrodymų, ypač tų, kurie susiję su įsipareigojimais nepilnamečiams vaikams.

Trečiasis asmuo K. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Piniginio reikalavimo dydis savaime (per se) nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti priverstinę hipoteką, taip išskiriant vieną kreditorių iš kitų. Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę nustatyti hipoteka pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, ir pan.) ir asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau, nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010).

Bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nustatyti įrodinėjimo dalyką, peržengti ieškinio reikalavimo ribas, taikyti kitą, nei reikalauja šalys, vaiko teisių ir interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnis). Nustatęs, kad vaiko išlaikymo prievolės realiam įvykdymui užtikrinti tikslinga taikyti priverstinį įkeitimą (hipoteką), teismas, vadovaudamasis CK 3.197 straipsniu, gali tiek šalies, tiek savo iniciatyva nustatyti priverstinį konkretaus skolininko turto įkeitimą (hipoteką). Priverstinis įkeitimas (hipoteka) gali būti teismo nustatytas tiek prieš teismui priimant sprendimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo iš esmės, tiek priimant tokį sprendimą ar jį priėmus. Jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto įstatymų nustatyta tvarka (CPK XXXVI skyrius).

Apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškovo prašymą taikyti priverstinę hipoteką, o atsakovui ir toliau nevykdant teismo įsakymo dėl priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo, kasatorė nebeturi galimybės kreiptis dėl priteisto vaikams išlaikymo išieškojimo iš atsakovo įkeisto turto, nes tokio reikalavimo pateikimą teismui riboja CPK 551 straipsnio 1 dalis. Kartu pažeista vaiko išlaikymo teisėtų interesų pirmenybė – nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos, kuri nusveria kitų kreditorių reikalavimus į skolininko turtą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 5 punktai).

Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas V. M. prašo juos atmesti ir priteisti iš kasatorių bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

L. D. sutuoktinė, nepilnamečių vaikų atstovė pagal įstatymą, turėjo suvokti, kad atsakovas L. D., parduodamas Namo dalį, mažina savo mokumą, tačiau toleravo tokius jo veiksmus. Civilinėje byloje dėl skolininko mokumą mažinančio turto pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu K. D. buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, tačiau jokių reikalavimų L. D. nereiškė, buvo pasyvi ir neprisijungė prie ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų, nors tokiu būdu galėjo ginti pažeidžiamas savo ir L. D. nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, ir apskritai byloje neišreiškė jokios pozicijos. K. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad, L. D. pardavus Namo dalį, jos ir nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygos nepasikeitė, t. y. vaikų teisė į gyvenamąjį būstą yra užtikrinta kitu gyvenamuoju būstu (priklausančiu L. D. motinai). Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo į jo iniciatyva nuginčytų sandorių pagrindu L. D. grąžintą Namo dalį, K. D. veiksmai, kuriais ji siekia patenkinti nepilnamečių vaikų reikalavimus būtent iš šios Namo dalies, vertintini kaip neteisėti ir nesąžiningi.

Ieškovui teismine tvarka nuginčijus Namo dalies perleidimo sandorį, kasatorė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. įsakymu priteisto išlaikymo formą nepilnamečiams vaikams, priteisiant Namo dalį jiems. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šį kasatorės reikalavimą atmetė. Teismai nustatė, kad K. D. pripažino, jog gyvena santuokoje su L. D., tvarko bendrą ūkį, L. D. apmoka namo išlaikymo išlaidas, nuperka maisto, iš jo darbo užmokesčio ir neįgalumo išmokos kas mėnesį išieškoma vidutiniškai po 220–290 Lt (63,72–83,99 Eur). Šiuo metu K. D. ir jos nepilnamečiai vaikai naudojasi L. D. motinai E. D. priklausančiomis 59/100 namo dalimis. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad nepilnamečių vaikų interesus labiausiai atitinka jiems atsakovo teikiamas išlaikymas periodinėmis išmokomis, o ne nekilnojamuoju turtu. Dėl to priverstinės hipotekos nustatymas Namo daliai kasatorių nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl priverstinę hipoteką reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo

Pagal CK 4.170 straipsnio 1 dalį hipoteka yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Pagal minėto straipsnio 3 dalį hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Taigi, hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo. CK 4.175 straipsnio 1 dalies norma išskiria sutartinę ir priverstinę hipoteką. Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio pagrindu (CK 4.175 straipsnio 2 dalis). Priverstinė hipoteka pagal galiojantį įstatymą yra prieš savininko valią įstatymo nustatytais atvejais nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą (CK 4.175 straipsnio 3 d. (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-1842). Kadangi priverstinė hipoteka nustatoma prieš daikto savininko valią, t. y. nesant jo valios įkeisti jam priklausantį daiktą, tai priverstinė hipoteka gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, t. y. įstatymo, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindu: 1) kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, 2) kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus, 3) kitais CK numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). CK 4.178 straipsnio galiojančios redakcijos teisės normoje, kuri aktuali nagrinėjamos bylos atveju, detalizuojamos CK 4.175 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl teismo sprendimu nustatomos priverstinės hipotekos, įtvirtinta, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu CK nustatytais atvejais ir CPK numatyta tvarka gali būti nustatyta priverstinė skolininko daikto hipoteka. Taigi, pirmiau nurodytų CK 4.175 ir 4.178 straipsnių normų sisteminė analizė lemia išvadą, kad teismas savo sprendimu turi teisę nustatyti priverstinę skolininko nekilnojamojo daikto hipoteką, tik esant šių sąlygų visumai: 1) turi egzistuoti teismo sprendimu patenkintas reikalavimas dėl pinigų išieškojimo; 2) turi būti pateiktas teismui kreditoriaus prašymas dėl priverstinės hipotekos nustatymo (išskyrus išimtinius įstatymo numatytus atvejus, kai teismas turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką ex officio (pvz., CK 3.197 straipsnis); 3) turi egzistuoti CK įtvirtintas priverstinės hipotekos nustatymo atvejis (pvz., CK 3.197 straipsnis, 5.71 straipsnis); 4) nekilnojamasis daiktas, į kurį siekiama nustatyti priverstinę hipoteką, turi priklausyti skolininkui nuosavybės teise. Tik esant šių sąlygų visumai, teismo sprendimu gali būti nustatoma priverstinė hipoteka, atitinkamai konkrečiai įstatymo nenurodytais atvejais priverstinė hipoteka negali būti nustatoma. Minėta norma, atsižvelgiant į hipoteka suteikiamą kreditoriui privilegijuotą padėtį, į priverstinę hipoteką reglamentuojančių normų paskirtį, negali būti aiškinama plečiamai. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, esant CK 4.178 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik kai yra būtina užtikrinti teismo sprendimu patenkintus turtinius reikalavimus. Būtinumas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, iš kurių matyti, kad nenustačius hipotekos teismo sprendimas nebus įvykdytas arba jo įvykdymas iš esmės pasunkės. Be to, prieš priimdamas sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką, teismas turi įvertinti, ar priverstinės hipotekos nustatymas nesuvaržys skolininko teisių ir interesų labiau, negu yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010; 2012 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v. T. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-87/2012).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, tokį sprendimą grindė motyvais, jog gyvenamasis namas, kurio daliai ieškovas siekia nustatyti priverstinę hipoteką, yra areštuotas, be to, ieškovas, jei būtų tenkintas jo prašymas, nepagrįstai  įgytų privilegijuotą padėtį visų kitų atsakovo kreditorių atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog pagal ieškovo V. M. ieškinį actio Pauliana pagrindu buvo pripažintas negaliojančiu atsakovo L. D. sudarytas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris ir taikyta restitucija, ir kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis), yra pakankamos spręsti, kad ieškovui, kaip atsakovo kreditoriui, būtų suteikta pirmenybės teisė nukreipti išieškojimą būtent į tą turtą, kuris buvo ginčo objektas pagal ieškovo pareikštą ieškinį skolininkui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tačiau bylą nagrinėję tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai vadovavosi nuo 2012 m. liepos 1 d. nebegaliojančia CK 4.178 straipsnio normos redakcija (t. y. vadovavosi redakcija, galiojusia iki 2012 m. liepos 1 d.), kuri priverstinės hipotekos nustatymo nesiejo su konkrečiais įstatyme nustatytais atvejais, nors nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos CK 4.178 straipsnio norma, kaip jau minėta pirmiau, susiaurino ir patikslino priverstinės hipotekos nustatymo atvejus. Kaip jau minėta, ieškovo ieškinio pateikimo teismui metu galiojančios redakcijos CK 4.175 straipsnio dalies ir 4.178 straipsnio normos teisę nustatyti priverstinę hipoteką sieja su, be kita ko, įstatyme nustatytais priverstinės hipotekos nustatymo atvejais, o nagrinėjamos bylos atveju, kai daikto, į kurį prašoma nustatyti priverstinę hipoteką, perleidimo sandoris yra nuginčytas actio Pauliana pagrindu, CK nenustato teisės tokį sandorį nuginčijusio kreditoriaus naudai nustatyti priverstinę hipoteką skolininkui grąžintam turtui.

Kadangi šią bylą nagrinėdami teismai vadovavosi negaliojančia CK 4.178 straipsnio normos redakcija, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.178 straipsnio normą, dėl ko nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo, nustatė priverstinę hipoteką ieškovo naudai atsakovo L. D. nekilnojamajam daiktui. Pirmosios instancijos teismas, nors ir vadovavosi nebegaliojančia CK 4.178 straipsnio norma bei ieškinį atmetė ne visiškai tinkamais motyvais, tačiau atmesdamas ieškinį iš esmės bylą išsprendė teisingai. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir paliekamas galioti  pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas.

Kiti atsakovo ir trečiojo asmens kasacinių skundų argumentai dėl pirmiau nurodytų motyvų nebeturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasatoriai prašo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.12 punktais, sprendžia, kad kasatorių prašymai tenkintini, priteisiant iš ieškovo byloje pateiktais įrodymais patvirtintas bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriams apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, už kurią išlaidos atlyginamos valstybei (CPK 96 straipsnis). Pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2015 m. gegužės 8 d. pažymas, teikiant teisinę pagalbą K. D., patirta atitinkamai 69,51 ir 86,85 Eur išlaidų, o pagal 2014 m. birželio 13 d. pažymą, teikiant teisinę pagalbą L. D., patirta 200 Lt (57,92 Eur) išlaidų, iš viso – 214,28 Eur.

Kadangi pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį kasatoriai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio, šis mokestis po 144 Lt (41,70 Eur) už du kasacinius skundus priteistinas iš ieškovo, iš viso – 83,40 Eur (CPK 96 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teisme patirta 19,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 22,16 Eur. Iš viso patirta 124,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, nesusijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu. Tenkinant kasacinį skundą, visos nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 214,28 Eur (du šimtus keturiolika Eur 28 ct) išlaidų už kasatoriams suteiktą teisinę pagalbą atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5630, nurodant mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Priteisti valstybei iš V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 124,67 Eur (vieną šimtą dvidešimt keturis Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši valstybei priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys