Civilinė byla Nr. 3K–3–30/2006

                                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos:

       21.4.1.2; 21.4.1.4; 22.5; 114.11; 126.5

 

                                                               

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                         2006 m. sausio 16 d.

                                                                  Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios R. M. stomatologinės klinikos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios R. M. stomatologinės klinikos ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Ratio“, akcinei bendrovei bankui ,,Snoras“, A. M. , R. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja akcinė bendrovė bankas ,,Hansabankas“.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Vilniaus apygardos teismo 2003 m. sausio 30 d. nutartimi R. M. stomatologinei klinikai buvo iškelta bankroto byla.

Ieškovas bankrutuojanti R. M. stomatologinė klinika prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei 2002 m. birželio 13 d. sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notarės R. R. , reg. Nr. 4583, kuria R. M. stomatologinė klinika pardavė pirkėjui UAB ,,Ratio“ gydymo paskirties stomatologinę kliniką, unikalus Nr. 10/986-0003-02-4:0005, turinčią 274,72 kv. m bendro ploto su priklausiniais: garažu, unikalus Nr. 10/986-0003-01-0:0033, turinčiu 30,42 kv. m bendro ploto, esančius Vilniuje, Antakalnio g. 38-33, už 350 000 Lt; 2) pripažinti negaliojančia 2002 m. gegužės 31 d. preliminarią sutartį dėl R. M. stomatologinės klinikos įsipareigojimo šį turtą parduoti UAB ,,Ratio“; 3) pripažinti negaliojančiu 2002 m. birželio 4 d. UAB ,,Ratio“ ir AB banko ,,Snoras“ kredito sutarties Nr. 031-97040 punktą 7.2; 4) pripažinti negaliojančiu 2002 m. birželio 18 d. hipotekos lakštą Nr. 01119990004914, kuriuo UAB ,,Ratio“ įkeitė AB banko ,,Snoras“ naudai šį nekilnojamąjį turtą.

Ieškovas nurodė, kad R. M. stomatologinė klinika ir UAB ,,Ratio“ 2002 m. gegužės 31 d. sudarė preliminarią sutartį dėl R. M. stomatologinės klinikos įsipareigojimo parduoti bendrovei ,,Ratio“ nekilnojamąjį turtą - pastato dalį, unikalus Nr. 1098600030240005, inv. byloje pažymėtą Nr. 15618, esantį Vilniuje, Antakalnio g. 38-33, už 350 000 Lt ir iki 2002 m. birželio 20 d. pasirašyti tomis pačiomis salygomis įvardyto turto pirkimo-pardavimo sutartį ir ją patvirtinti notarų biure. Remdamasis šia sutartimi, 2002 m. birželio 4 d. UAB ,,Ratio“ sudarė su AB banko ,,Snoras“ Alytaus filialu  kredito sutartį Nr. 031-97040, kurios 7.2 punkte nurodė, kad kredito grąžinimas užtikrinamas klinikos patalpomis ir garažu, esančiais Vilniuje, Antakalnio g. 38-33. R. M. stomatologinė klinika šį turtą 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 350 000 Lt pardavė bendrovei ,,Ratio“. UAB ,,Ratio“ nupirktą stomatologinę kliniką su priklausiniu 2002 m. birželio 18 d. įkeitė AB bankui ,,Snoras“.

Iškėlus R. M. stomatologinei klinikai bankroto bylą, administratorius iš įmonėje rastų dokumentų nustatė, kad įmonės nekilnojamasis turtas buvo parduotas nepagrįstai pigiai, kad buvo patirta apie 450 000 Lt nuostolių, kad toks sandoris galėjo turėti įtakos bankrutuojančios įmonės finansinei būklei, t. y. įmonė negalėjo tinkamai atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovui A. M. pateikus jo ir UAB ,,Ratio“ sudarytą papildomą susitarimą, pagal kurį UAB ,,Ratio“ už nupirktas patalpas, esančias Vilniuje, Antakalnio g. 38-33, liko jam skolinga 450 000 Lt, tapo aišku, kad šalys buvo nesąžiningos, susitardamos dalį kainos apmokėti nenurodant jos sutartyje, taip pažeisdė geros moralės principus, viešąją tvarką ir piktnaudžiavo teise. Dėl to 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovo vertinimu, kaip sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, turi būti pripažinta negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento. Pripažinus negaliojančia pagrindinę 2002 m. birželio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat turėtų būti pripažinti negaliojančiais kiti su ja susiję sandoriai.

Atsakovas bankrutuojanti UAB „Ratio“ su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad patalpų pardavimo kaina buvo nustatyta sąmoningai, o ne dėl klaidingos prielaidos apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Papildomi susitarimai, kuriais bendrovė perėmė iš R. M. stomatologinės klinikos, kaip lizingo gavėjo, pareigas, kuriais sudarė su A. M. darbo sutartį, išnuomojo dalį nupirktų patalpų klinikai, buvo naudingi klinikai, nes leido jai tęsti veiklą būnant sunkios finansinės būklės, gauti iš veiklos pajamų ir mokėti skolas. Patalpų pirkimo-pardavimo kainai esminę reikšmę turėjo tai, kad turtui grėsė priverstinis pardavimas, nes ginčo patalpos buvo įkeistos AB ,,Lietuvos taupomajam bankui“, užtikrinant skolos, kuri tuo metu buvo pradelsta, išieškojimą; kad preliminariojoje sutartyje pardavėjas buvo iškėlęs sąlygą iš anksto sumokėti 30 000 Lt. Ši aplinkybė vertė bendrovę rizikuoti, nes nebuvo jokių garantijų, kad šie pinigai bus realiai grąžinti nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties. Be to, pirkdama patalpas, bendrovė privalėjo prisiimti prievoles ,,VB Lizingui“, privalėjo sudaryti sau labai nenaudingą dalies pirkinio nuomos sutartį penkerių metų laikotarpiui. Tai mažino pajamas iš nupirkto daikto ir neleido patalpų efektyviai panaudoti. Sudarydamos ginčijamą sandorį, sandorio šalys visas šias aplinkybes įvertino ir susitarė dėl tokios kainos, kuri tenkino abi šalis.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pardavėjai turėjo pakankamai informacijos apie patalpų rinkos kainą. Tai pripažino ir A. M. savo atsiliepime į ieškinį, kuriame nurodė, kad dar prieš patalpų pardavimą jų samdyti ekspertai patalpas įvertino 780 000 Lt, o vienas pirkėjas net realiai pasiūlęs sumokėti 720 000 Lt, tik ši suma buvusi per maža. Be to, ieškovo rašytinis dokumentas, kuriuo ieškovas grindžia ieškinį, jog UAB „Ratio“ už nupirktą pastatą yra skolinga A. M., laikytinas suklastotu, nes, priėmus A. M. į darbą, pastarajam buvo duota keletas tuščių įmonės blankų, kuriuos A. M. galėjo panaudoti ir atspausdinti jame nurodytą tekstą.

Atsakovas AB bankas „Snoras“ su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad bankas bendrovei ,,Ratio“ suteikė paskolą patalpoms ir įrengimams įsigyti. Užtikrinant paskolos gavimą, bankui buvo įkeistos ginčo patalpos. Banko nuomone, ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčijama hipotekos sutartis prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai arba kad bankas sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningas. Bankas sutiko su UAB „Ratio“ argumentais, jog, net ir pripažinus sandorį niekiniu, nėra galimybės taikyti restituciją.

Atsakovas A. M. su ieškiniu sutiko ir nurodė, kad ginčo patalpas susitarė parduoti už 800 000 Lt, tačiau bankas ,,Snoras“ bendrovei ,,Ratio“ nesuteikė didesnės tikslinės paskolos nei 350  000 Lt, todėl ir buvo patvirtintas sandoris šiai sumai, t. y. nurodyta mažesnė sandorio suma. Dėl likusių 450 000 Lt grąžinimo buvo pasirašytas raštelis, kurį parašais patvirtino R. M. sutuoktinis ir UAB ,,Ratio“, tačiau UAB ,,Ratio“ šios prievolės neįvykdė ir taip pažeidė R. M. stomatologinės klinikos kreditorių teises. Atsakovas teigė, kad pritaikius restituciją, nenukentėtų banko ,,Snoras“ interesai ir nebūtų pažeistos R. M. stomatologijos klinikos kreditorių teisės.

Trečiojo asmens AB ,,Hansabankas“ atstovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė, kokius mokesčius bandyta nuslėpti ir kokie geros moralės principai pažeisti. Naikinti sandorį nėra pagrindo, sandoris buvo įvykdytas, bankas buvo sąžininga sandorio šalis, restitucija netaikytina.

Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 16 d. nutartimi bendrovei „Ratio“ buvo iškelta bankroto byla.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2005 m.  vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovas, prašydamas panaikinti ginčijamus sandorius, ieškinio pagrindu nurodė argumentus, kad, sudarydamos ginčijamą sandorį, sandorio šalys siekė išvengti dalies mokesčio už sutarties sudarymą, nes susitarė dalį kainos apmokėti nenurodant jos sutartyje. Minėtą reikalavimą ieškovas grindė byloje esančiu rašytiniu įrodymu, kuriame nurodyta, jog UAB „Ratio" už nupirktą pastatą A. M. yra skolinga 450 000 Lt.

Teismas nurodė, kad, vertinant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, reikia nustatyti, ar mokesčių vengimas ar mokesčių sumažinimas buvo pagrindinis ir vienintelis sutarties sudarymo tikslas. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovas bankrutuojanti UAB „Ratio“ nepripažįsta, jog minėtu sandoriu buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo, nes sandoryje nurodyta kaina atitiko realią turto vertę. Grįsdamas savo argumentus, atsakovas nurodė, kad sandorio kainą lėmė tai, jog ginčo objektu esantis nekilnojamasis turtas tuo metu, kai buvo pasirašyta preliminarioji sutartis, buvo pardavinėjamas priverstine tvarka, be to, įsigijusi nekilnojamąjį turtą, UAB „Ratio“ perėmė ir pardavėjo kreditorinius įsiskolinimus. Šią atsakovo poziciją teismas laiko atitinkančia tikrovę, nes bylos duomenimis nustatyta, kad turto pardavimo metu buvo vykdoma priverstinio turto pardavimo procedūra, o įsigijęs A. M. stomatologinės klinikos nekilnojamąjį turtą, turto pirkėjas perėmė ir pardavėjų įsipareigojimus. Be to, byloje pateikta turto vertinimo ataskaita, atlikta įvertinus priverstinį turto pardavimą, taip pat patvirtina atsakovo UAB „Ratio“ išdėstytus argumentus, jog turtas buvo įsigytas už sutartyje nurodytą kainą, o ne už 800 000 Lt, kaip teigia ieškovas. Atsakovas A. M, išdėstęs savo poziciją teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat pripažino, kad sandorio kainai turėjo įtakos ne vien tai, jog turtas buvo įkeistas bankui. A. M. nurodė, kad sutarties sudarymo metu buvo sutarta ir dėl papildomų sąlygų, siekiant sudaryti sąlygas tęsti R. M. stomatologinės klinikos veiklą. Vėliau, ieškovui pakeitus ieškinio pagrindą, atsakovas A. M. išdėstė kitą savo poziciją, nurodydamas, kad, tokiu būdu įforminus sandorio kainą, atsakovas UAB „Ratio“ siekė gauti paskolą iš AB banko „Snoras“, tačiau tikslo išvengti mokesčių sumokėjimo šalys neturėjo.

Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad  neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais. Tinkamas mokesčio subjektų mokestinės prievolės valstybei vykdymas yra visuomenės interesas, tačiau ieškinyje ieškovas nenurodė, kokių mokestinių prievolių šalys siekė išvengti, sudarydamos ginčo sutartį. Valstybė, darydama poveikį sutartiniams santykiams, turto pardavimo-pirkimo sandorių nedraudžia, tačiau nustato tik tam tikrus apribojimus (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.306 straipsnis). Atsakovas A. M., iš esmės pripažindamas ieškinį, kaip ir atsakovas bankrutuojanti UAB „Ratio“, teigė, kad sandoris buvo naudingas abiem šalims: nurodė, jog R. M. stomatologinė klinika, pardavusi turtą už sutartyje nurodytą kainą, kuriai turėjo įtakos turtui taikyti apribojimai, įgijo teisę tęsti įmonės veiklą; kad sandorio kaina suteikė galimybę UAB „Ratio“ gauti iš banko paskolą. Teismo vertinimu, net ir tokie sandorio sudarymo tikslai negali būti pripažinti prieštaraujantys viešajai tvarkai, nes asmuo, sandorio pagrindu įsigydamas turtą, siekia jį įsigyti kuo palankesnėmis sąlygomis, o asmuo, parduodantis turtą, šį įvertina atsižvelgdamas į tokį pardavimą lemiančias aplinkybes.

Papildomame susitarime, kuriame nurodyta, jog UAB „Ratio“ A. M. yra skolinga 450 000 Lt, yra UAB „Ratio“ direktoriaus parašas ir šios bendrovės antspaudas. Atsakovas bankrutuojanti UAB „Ratio“, nurodydama, kad buvęs bendrovės vadovas šio rašto nepasirašė, paaiškino, jog, bendrovei nupirkus ginčo patalpas ir nuomos pagrindais leidus jomis naudotis R. M. stomatologinei klinikai, atsakovas A. M. buvo priimtas dirbti UAB „Ratio“ Vilniaus padalinio vadovu, todėl atsakovui buvo duoti keli tušti bendrovės blankai su juose esančiais įmonės direktoriaus R. Purvinio parašais ir įmonės antspaudais, kurių vieną ir galėjo panaudoti A. M., surašydamas nurodyto turinio raštą. Teismo vertinimu, ieškovo pateikto dokumento nėra pagrindo laikyti įrodymu (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 1 dalis), patvirtinančiu sudaryto sandorio kainą, nes aplinkybes apie atsakovui duotus tuščius įmonės blankus su direktoriaus parašu ir antspaudu patvirtino byloje kaip liudytojas apklaustas R. Purvinis, nurodęs, kad minėti blankai buvo duoti atsakovui A. M. darbo tikslais, remiantis pasitikėjimu. Abejonių rašto tikrumu kelia ir tai, jog iš bylos aplinkybių nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu parduotas turtas pardavėjams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tuo tarpu susitarime yra nurodytas įsiskolinimas vien tik A. M. Pažymėtina ir tai, kad, ieškovui pareiškus ieškinį, atsakovas A. M. negrindė atsikirtimų į ieškinį aplinkybe, jog yra sudarytas papildomas susitarimas, ir pripažino, kad sandorio kainai, kuri yra nurodyta sutartyje, be to, jog buvo vykdoma priverstinė turto pardavimo procedūra, turėjo įtakos ir tai, kad, įsigijusi patalpas, UAB „Ratio“ šiose patalpose leido tęsti veiklą R. M. stomatologinei klinikai, o jis pats sudarė darbo sutartį su pirkėju. Nustatyta ir tai, jog iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, šalys buvo sudariusios preliminariąją sutartį, kurioje, dalyvaujant banko atstovui, įvertino turto vertinimo ataskaitas, aptarė sutarties kainą bei sąlygas ketinant įgyvendinti pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas konstatavo, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog sutarties šalys sutartį sudarė turėdamos vienintelį tikslą - sumažinti mokėtinus mokesčius, nes šalių tarpusavio santykių pobūdis, aplinkybės, susijusios su ginčo turtu, bei papildomi susitarimai dėl patalpų nuomos ir darbo sutarties sudarymo leidžia daryti išvadą apie tikrąją šalių valios išraišką nurodant sandorio kainą. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti mokesčių. Ieškovo argumentacija yra tik galimų prielaidų išraiška, tuo tarpu sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Nesant pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu, nėra pagrindo tenkinti likusių ieškovo reikalavimų (CPK 177 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. birželio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktais įrodymais, nusprendė, kad ieškovas ir atsakovas UAB ,,Ratio“, 2002 m. birželio 13 d. sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį, susitarė dėl 350 000 Lt kainos ir kad UAB ,,Ratio“ 2002 m. birželio 13 d. raštas dėl bendrovės 450 000 Lt skolos A. M. nėra šios sutarties papildymas ar pakeitimas. Nors pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2002 m. birželio 13 d. UAB ,,Ratio“ rašto dėl 450 000 Lt skolos nėra pagrindo laikyti įrodymu, yra nepagrįsta, tačiau tokia išvada neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui ir teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino minėto rašto surašymo ir pateikimo teismui aplinkybes.    

Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad R. M. stomatologinės klinikos ir UAB „Ratio“ 2002 m. gegužės 31 d. preliminarioji sutartis, taip pat R. M. stomatologinės klinikos ir UAB „Ratio“ 2002 m. birželio 13 d. sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nėra niekiniai sandoriai ir kad nėra pagrindo jų nuginčyti.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas – bankrutavusi R. M. stomatologinė klinika – prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų procesinius sprendimus ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:

1. Teismai pažeidė CPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, nes iš esmės rėmėsi tik vienos iš šalių pateiktais įrodymais, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdami ieškovo pateiktuosius. Teismai taip pat pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes byloje esančių įrodymų vertinimą atliko paviršutiniškai, visapusiškai neišnagrinėję visų bylos aplinkybių, nepašalinę įrodymų akivaizdžių prieštaravimų.

Teismai per mažai dėmesio skyrė raštui dėl UAB „Ratio“ skolos A. M., patvirtinančiam visai kitokias 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Pateikus minėto rašto originalą Kauno apygardos teismui, atsakovo UAB „Ratio“ prašymu buvo skirta šio dokumento rašysenos ir dokumento tyrimo ekspertizė. Jos metu buvo nustatyta, kad ginčijamą dokumentą tikrai pasirašė UAB „Ratio“ generalinis direktorius R. Purvinis. Atsakovams neįrodžius priešingai, minėtas raštas, kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje privalo būti laikomas tinkamu įrodymu, atitinkančiu CPK 177 straipsnyje keliamus reikalavimus. Tą pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. birželio 6 d. nutartyje. Bet nors Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad minėtas įrodymas neatitinka objektyvių ir faktinių sutarties sudarymo aplinkybių, nes „UAB „Ratio“ 2002 m. birželio 13 d. raštas dėl skolos galėjo būti surašytas ir kitomis aplinkybėmis, tačiau smulkiau šių aplinkybių nesiaiškino, nors ir privalėjo tai padaryti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai galėjo CPK 184 straipsnyje nustatyta tvarka įpareigoti apie įrodymo suklastojimą pareiškusį asmenį (UAB „Ratio“) pateikti kitus suklastojimo faktą patvirtinančius įrodymus, tačiau teismai kažkodėl to neatliko ir ieškovo ir atsakovo pateiktų įrodymų prieštaravimą paliko neišspręstą. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 apžvalga), tačiau akivaizdu, jog teismai rėmėsi tik atsakovų pateiktais įrodymais ir smulkiau nesiaiškino bylos aplinkybių, turėjusių esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui.

CPK 218 straipsnyje, taip pat Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 yra nurodyta, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas sprendime arba nutartyje, tačiau Kauno apygardos teismas 2002 m. birželio 13 d. rašto apie UAB „Ratio“ skolą nelaikė įrodymu ir nepateikė jokių motyvuotų argumentų dėl nesutikimo su eksperto išvada. Minėto įstatymo pažeidimo taip pat nepastebėjo apeliacinės instancijos teismas.

2. CK 6.193 straipsnio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė leidžia teigti, kad šiame straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės iš esmės atitinka subjektyvaus sutarties aiškinimo teoriją, pagal kurią sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, į tikrąją jų valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą. Dėl to nustatant, kokią sutartį sudarė šalys, koks tos sutarties turinys, lemiamą reikšmę dera teikti tikriesiems šalių ketinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/1998).

Tuo tarpu tiek iš pirmosios, tiek iš apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad, aiškinant 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį, buvo remiamasi vien ginčijamo susitarimo tekstu ir ieškovui nenaudingais įrodymais, neatsižvelgus į tikruosius šalių ketinimus ir į visas sutarties sudarymo aplinkybes.

Teismai nepakankamai dėmesio skyrė tam faktui, kad abi šalys sudarydamos sutartį elgėsi kaip nesąžiningi civilinių santykių subjektai: bendrovė „Ratio“, nurodžiusi mažesnę perkamo daikto kainą, siekė gauti tikslinę AB banko „Snoras“ paskolą, o atsakovai R. M. ir A. M., sumažinę nekilnojamojo turto kainą, nepagrįstai pigiai pardavė R. M. stomatologinei klinikai priklausantį turtą, kuriuo ateityje galėjo būti patenkinti kreditorių reikalavimai. Pažymėtina tai, kad 2003 m. sausio 30 d. R. M. stomatologinei klinikai Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla, kurioje nustatyta, kad įmonės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma yra 547 673,04 Lt, o įmonės ilgalaikio turto vertė - tik 41 483,28 Lt. Tuo tarpu iš byloje esančių dokumentų (ŽNTKR pažymos Nr. 2001/08-052, Vilniaus m. l-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 26 d. nutarties, 2003 m. balandžio 15 d. Hipotekos registro išrašo ir kt. dokumentų) matyti, kad sutartimi parduoto turto vertė tuo metu svyravo nuo 534 920 Lt iki 810 000 Lt. Panaši suma yra nurodyta ir 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, kur vidutinė parduodamo daikto rinkos vertė - 644 027 Lt, nors turtas sutartimi pirkėjui buvo perleistas tik už 350 000 Lt. Manytina, kad, surašius 2002 m. birželio 13 d. raštą, kuriuo įsipareigojama sumokėti likusius 450 000 Lt tik atsakovui A. M., atsakovai R. M. ir A. M. siekė išvengti pinigų perdavimo stomatologinei klinikai, kartu ir skolų kreditoriams apmokėjimo. Dėl tokių atsakovų veiksmų įmonės kreditorių reikalavimai liko praktiškai niekuo neužtikrinti, nes ilgalaikio turto liko tik 41 483,28 Lt. Šalių nesąžiningumą įrodo ir tai, kad, 2002 m. birželio 13 d. turtą pardavus bendrovei „Ratio“, 2002 m. rugpjūčio 26 d. R. M. stomatologinei klinikai vėl buvo išnuomotos tos pačios, t. y. esančios Antakalnio g. 38-33, patalpos. Pardavusi ir vėl išsinuomojusi tas pačias patalpas, įmonė „atsikratė“ vienintelio kreditorių reikalavimus užtikrinti galinčio turto. Nesiaiškindami šių aplinkybių, teismai iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, teigiančios, kad aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2005).

Be to, Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004 teigiama, kad sutartys turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sąžiningo sutarčių aiškinimo principu, kurio esmė - sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Tačiau teismai neanalizavo nesąžiningų sutarties šalių veiksmų, o rėmėsi tik atsakovo pateiktomis aplinkybėmis, todėl teismų vykdomas 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties aiškinimas buvo naudingas ne sąžiningam ieškovui – bankrutuojančiai klinikai, o savo civilinėmis teisėmis  piktnaudžiavusiems atsakovams.

Savo ruožtu CK 1.137 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimo piktnaudžiauti teise principas, neleidžiantis savo civilines teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalos kitiems asmenims, arba prieštarautų subjektinės teisės prigimčiai. Akivaizdu, kad sutarties šalys piktnaudžiavo savo teisėmis ir tokiais savo veiksmais pažeidė R. M. stomatologinės klinikos kreditorių interesus.

3. Kadangi iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalys nebuvo sąžiningos ir piktnaudžiavo savo civilinėmis teisėmis, teismams turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl to, ar notarine tvarka patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta kitam sandoriui pridengti.

CK 6.397 straipsnio 1 dalyje kaip privaloma nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlyga įvardijama nekilnojamojo daikto kaina. Kadangi teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nesugebėjo paneigti, jog sutarties šalys iš tikrųjų susitarė dėl likusios 450 000 Lt kainos dalies A. M. išmokėjimo, tai darytina išvada, jog sutarties šalių buvo sudaryti du pirkimo-pardavimo sandoriai: oficialusis (pridengiantis), sudarytas Vilniaus m. 3-iajame notarų biure dėl 350 000 Lt, ir tikrasis (pridengiamasis), kuriame šalys susitarė dėl 800 000 Lt parduodamo turto kainos. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad notarine tvarka patvirtinta sutartis neišreiškė tikrosios šalių valios ir buvo sudaryta tik kitam sandoriui pridengti.

 

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas bankrutuojanti UAB ,,Ratio“ prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Nurodomi šie argumentai:

1. Teismai įvertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir  objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, įrodymų pakankamumo taisykle, kuri Lietuvos Respublikos   civiliniame   procese  grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Abiejų instancijų teismai skyrė pakankamai dėmesio ir visapusiškai ištyrė 2002 m. birželio 13 d. raštą dėl UAB „Ratio“ skolos A. M., smulkiai išsiaiškino jo surašymo aplinkybes. Teismai teisingai nustatė ir konstatavo, kad atsakovas A. M. negrindė atsikirtimų į ieškinį aplinkybe, kad jo ir UAB  „Ratio“  yra sudarytas papildomas susitarimas. Jei 2002 m. birželio 13 d. raštas būtų egzistavęs A. M. atsiliepimo pateikimo ar paaiškinimų teismui davimo metu (2003 m. gegužės 14 d., spalio 10 d.), būtų teisinga, protinga ir sąžininga  (CK 1.5 straipsnis), kad toks raštas būtų pagrindinis atsakovo A. M. atsikirtimo į ieškinį įrodymas.Tačiau 2002 m. birželio 13 d. raštas ir su juo susiję A. Manelio aiškinimai atsirado daug vėliau ir tokio pasikeitimo A. M. teismui nesugebėjo paaiškinti. Dėl to apeliacinės instancijos  teismo teisėjų kolegija, vertindama 2002 m. birželio  13 d. raštą dėl UAB „Ratio“ skolos A. M., taip pat vėlesnius atsakovo A. M. paaiškinimus, kurie grindžiami 2002 m. birželio 13 d. raštu, visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovo A. M. vėlesni kitokie šalių susitarimo dėl parduodamo   daikto   kainos   aplinkybių   paaiškinimai   patvirtina   atsakovo   A. M. netinkamą procesinių teisių įgyvendinimą bei pareigų vykdymą, nėra pakankamai argumentuoti ir vertintini kritiškai dėl tokių paaiškinimų prieštaringumo anksčiau pateiktiems teismui paaiškinimams.

Nors ekspertizės nustatyta, kad 2002 m. birželio 13 d. raštą dėl UAB „Ratio“ skolos A. M. tikrai pasirašė UAB „Ratio“ direktorius R. Purvinis, tačiau teismai, ištyrę ir įvertinę šio rašto turinį, formą bei sudarymo aplinkybes, suabejojo minėto rašto tikrumu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad abejonių minėto rašto tikrumu  taip pat kelia tai, jog iš  bylos aplinkybių nustatyta, kad ginčo sandorio metu parduotas turtas pardavėjams priklausė bendrosios  jungtinės nuosavybės teise, tuo tarpu susitarime yra nurodytas įsiskolinimas vien tiktai A. M. Šią aplinkybę Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai laikė patvirtinančia nurodyto rašto neatitiktį objektyvioms ir faktinėms sutarties sudarymo aplinkybėms, taip pat įrodomosios galios trūkumus.

Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.183 straipsnio 3 dalies, 6.192 straipsnio 4 dalies, 6.393 straipsnio 1, 2 dalių normas, nutartyje pažymėjo, kad įstatymas nustato notarinės formos reikalavimą 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai. Dėl to UAB „Ratio“ 2002 m. birželio 13 d. raštas dėl 450 000 Lt skolos A. M. nėra  sutarties papildymas ar pakeitimas, ir nepaneigia šios sutarties bei sutarties sąlygų, tarp jų ir parduodamo daikto kainos, nes sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas A. M. buvo priimtas dirbti į UAB „Ratio“ Vilniaus padalinio vadovu ir kad jam buvo perduoti keli tušti bendrovės rašto blankai su juose esančiais įmonės direktoriaus R. Purvinio parašais ir įmonės  antspaudais, iš  kurių vieną A. M. galėjo panaudoti. Tai, kad A. M. užsiėmė nevienkartine veikla klastojant dokumentus, pasinaudojant gautais iš UAB „Ratio“ vadovo įmonės firminiais blankais, patvirtina ir kitose išnagrinėtose civilinėse bylose teismų priimti ir įsiteisėję sprendimai. Tokiu būdu A. M. taip pat yra surašęs 2002 m. rugpjūčio 26 d. Turto perdavimo-priėmimo aktą, kurį Vilniaus apygardos teismas 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-44-451/2004) pripažino dėl analogiškų aplinkybių negaliojančiu nuo  sudarymo  momento,  o  Lietuvos apeliacinis teismas šį sprendimą 2005 m. kovo 7 d. nutartimi paliko nepakeistą. Be to, nei ieškovas, nei atsakovas A. M. nepateikė įrodymų, kad šiame rašte numatytas susitarimas kada nors būtų buvęs vykdomas, kad pagal jį būtų buvę atliekami mokėjimai, perduodami pinigai, reiškiamos pretenzijos dėl jo nevykdymo. Nėra tokių ir jokių panašias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Dėl to šios aplinkybės patvirtina abejones dėl 2002 m. birželio 13 d. rašto dėl UAB „Ratio“ skolos A. M. tikrumo.

Teismai, vertindami byloje esančius įrodymus bei darydami išvadas, laikėsi kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką: nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

2. Nepagrįsti yra kasatoriaus argumentai, kad bylą nagrinėjantys teismai neatsižvelgė į lygiateisiškumo ir sąžiningumo principus, įtvirtintus CK 1.2, 1.5 straipsniuose, nepagrįstai ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus ir rėmėsi tik atsakovams palankiomis bylos aplinkybėmis. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų turinys ir principų taikymas yra skirtingas kiekvienu atveju, nes remiamasi vertybiniais kriterijais, leidžiančiais teismui konkrečioje byloje priimti patį   teisingiausią, protingiausią ir sąžiningiausią  sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos.  Vilnius. Justitia, 2001. P. 75).

Kasatorius teigia, kad 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalys veikė nesąžiningai. Tačiau ieškovas to neįrodinėjo, o teismai ex officio nenustatė tokių aplinkybių. Teismas, taikydamas lygiateisiškumo ir sąžiningumo principus, privalo vadovautis bylos medžiaga ir šalių pateiktais įrodymais (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovas pažymi, kad civiliniuose teisniuose santykiuose, kaip ir teisėje apskritai, taikoma sąžiningumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-926/2002,  2004 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2004). Esant sąžiningumo prezumpcijai, prievolė įrodyti atsakovo nesąžiningumą tenka ieškovui. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog sutarties šalys sutartį sudarė turėdamos vienintelį tikslą - sumažinti mokėtinus mokesčius. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad ieškovas pagal įstatymo reikalavimus neįrodė, kad atsakovas UAB „Ratio“ yra nesąžininga sandorių šalis.

3. Nepagrįsti yra kasatoriaus argumentai, kad teismai, aiškindami 2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį, rėmėsi tik ginčijamo susitarimo tekstu ir ieškovui nenaudingais   įrodymais, neatsižvelgdami į tikruosius šalių ketinimus ir į visas sutarties sudarymo aplinkybes.

Teismai, nagrinėdami bylą, tyrė visą įrodymų sąsają, taip pat atsižvelgė į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes.

4. Nepagrįsti yra kasatoriaus teiginiai, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nesugebėjo paneigti, jog sutarties šalys iš tikrųjų susitarė dėl likusios 450 000 Lt skolos dalies A. M. išmokėjimo. Kasatoriaus nuomone, sutarties šalių buvo sudaryti du pirkimo-pardavimo sandoriai: oficialusis (pridengiantis), sudarytas Vilniaus m. 3-iajame notarų biure dėl 350 000 Lt, ir tikrasis (pridengiamasis), kuriame šalys susitarė dėl 800 000 Lt parduodamo turto kainos.

Visų pirma, teismai nepažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, ištyrė ir teisingai įvertino ieškovo pateiktą 2002 m. birželio 13 d. raštą dėl UAB „Ratio“ skolos A. M. . Antra, UAB „Ratio“ niekada  neketino sudaryti 2002  m. birželio 13  d. pirkimo-pardavimo sutarties, kad pridengtų kitą sandorį. Taip pat UAB „Ratio“ nesudarė jokio kito sandorio, kuriuo būtų keičiamos minėtos sutarties sąlygos. Tokios pozicijos atsakovas bendrovė „Ratio“ laikėsi viso proceso teismuose metu, priešingai nei atsakovas A. M., kurio paaiškinimai teismui nesąžiningai keitėsi, tačiau tokio pasikeitimo jis teismui nesugebėjo paaiškinti. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad UAB „Ratio“ 2002 m. birželio 13 d. raštas dėl 450 000 Lt skolos A. M. nėra nurodytos sutarties papildymas ar pakeitimas. Įstatymas nustato privalomą sutarties notarinę formą (CK 6.393 straipsnio 1 dalis), todėl  2002 m. birželio 13 d. raštas dėl skolos negali būti laikomas sudarytu ir galiojančiu (CK 6.159 straipsnis, 6.192 straipsnio 4 dalis). Be to, atsakovas bendrovė „Ratio“ nesutinka, kad buvo sudarytas 2002 m. birželio13 d. raštas dėl skolos, nes nebuvo UAB „Ratio“ valios ir šalių susitarimo jį sudaryti. Vadinasi, nėra kito būtinojo sutarties elemento – šalių susitarimo (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.159 straipsnis).

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas AB bankas ,,Snoras“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Jis teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų ir tinkamai jas taikė. Nurodomi šie argumentai:

1. Teismai detaliai išsiaiškino 2002 m. birželio 13 d. rašto dėl UAB ,,Ratio“ skolos A. M. atsiradimo, ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes ir argumentavo savo nuomonę. Teismai išnagrinėjo A. M. paaiškinimus, tačiau juo įvertino kritiškai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė savo pozicijos dėl neteisingos parduoto turto kainos. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti tvirtinama notariškai, todėl kasatorius neteisus, manydamas, kad A. M. pateiktas raštas gali būti pirkimo-pardavimo sutarties dalis.

2. Teismai visiškai išsprendė šalių sąžiningumo klausimą, ir tai aiškiai išdėstyta teismų procesiniuose sprendimuose. 

3. Ieškovas nereiškė reikalavimo ginčijamą sandorį pripažinti apsimestiniu. Kasatorius kasacinėje instancijoje negali kelti naujų reikalavimų ir vadovautis aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos žemesniųjų instancijų teismuose.

4. Kasatorius, reikalaudamas pripažinti sandorius negaliojančiais dėl mokesčių valstybei vengimo ar ne viso atlyginimo notarui sumokėjimo, nėra tinkamas ieškovas, nes neįgaliotas ginti valstybės (viešąjį) ar notaro interesus. Be to, kasatorius neįrodė ginčijamų sandorių prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Atsiliepime (T. 1, b. l. 43) atsakovas UAB ,,Ratio“ nurodė, kad apie didesnę stomatologinės klinikos vertę, negu nurodyta 350 000 Lt kaina 2002 m. birželio 13 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, jam nebuvo žinoma. Atsakovo argumentus, kad sutartyje nurodyta kaina atitinka tikrąją parduodamo objekto vertę, paneigia kitos bylos aplinkybės. Štai atsakovui siekiant gauti 500 000 kreditą įkeičiama stomatologinė klinika su priklausiniu buvo įkainota 810 000 Lt. Vien ši aplinkybė rodo, kad atsakovui buvo žinoma, kad stomatologinės klinikos su priklausiniu tikroji vertė yra žymiai didesnė negu jų nurodoma kaina preliminariojoje bei pirkimo-pardavimo sutartyse. Kredito suma gerokai viršija sutartyje nurodytą kainą, tai taip pat paneigia atsakovo argumentus apie parduodamo objekto vertę. Atsakovai (UAB ,,Ratio“ ir A. M. ) nurodo, kad šalių papildomais susitarimais (sumažintais iš atsakovo A. M. nupirktų ir jam vėl išnuomotų patalpų nuompinigiais, atsakovo A. M. priėmimu į darbą ieškovo įmonėje ir kt.) pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta sumažinta kaina. UAB ,,Ratio“ teigimu šiais papildomais susitarimais faktiškai kompensuotas parduodamų patalpų kainos ir jų vertės skirtumas. Laikant, kad tokiais susitarimais buvo siekiama kompensuoti tikrosios vertės ir sutartyje nurodytos kainos skirtumą, šis kompensavimas buvo nukreiptas į ateitį. Dėl sutarties šalių konfliktų šie susitarimai neįvykdyti, taigi ir A. M. nebuvo kompensuota. A. M. negavo to, ką tikėjosi gauti už parduodamą stomatologinę kliniką su priklausiniu. Tuo tarpu pagal teismų sprendimus ši liko atsakovo UAB ,,Ratio“ nuosavybe. Teismai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir neįvertino jų tuo aspektu, kad pagal sutartį ir papildomus susitarimus atsakomybės rizika R. M. stomatologinės klinikos kreditoriams teko tik atsakovams R. M. ir A. M. .

2002 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį sudarė pardavėjai R. M. stomatologinė klinika bei A. M. kaip fizinis asmuo ir pirkėjas UAB ,,Ratio“. Šioje sutartyje nurodyta, kad R. M. ir A. M. pardavė, o pirkėjas UAB ,,Ratio“ nupirko gydymo paskirties stomatologinę kliniką su priklausiniais. Nors Vilniaus apygardos teismo 2003 m. sausio 30 d. nutartimi bankroto byla iškelta R. M. stomatologinei klinikai, tačiau liko neišaiškinta, kas buvo minėtos sutarties dalykas – įmonė, įmonės ar R.M. ir A. M. turtas. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad stomatologinės klinikos pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma yra 547 673 Lt. CK 6.405 straipsnyje yra nustatyta įmonės kreditorių teisių apsauga. Teismas nesiaiškino, ar atsakovai, sudarydami sutartį ir pirkdami-parduodami įmonę ar jos ilgalaikį turtą, nepažeidė sutarties sudarymo metu buvusių R. M. stomatologinės klinikos kreditorių teisių. Jeigu atsakovų veiksmai, sumažinant perkamo dalyko kainą, buvo nukreipti siekiant išvengti R. M. stomatologinės klinikos įsipareigojimų jos kreditoriams, teismas turi svarstyti, ar sutartis nevertintina kaip pažeidžianti pardavėjo kreditorių teisių ir įstatymo saugomų interesų, ar ji neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei CK 6.409 ar 1.81 straipsnių prasme.

Kaip vieną iš pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų ieškovas nurodė tai, kad ją sudariusios šalys buvo nesąžiningos, nes sutartyje nenurodė visos kainos. Pagal ieškovą, tokie sutarties šalių veiksmai yra piktnaudžiavimas teise, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. CK 1.81 straipsnyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys. Šios formuluotės turinys yra įvairialypis. Jis sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims. Minėta, kad teismo nutartimi bankroto byla iškelta R. M. stomatologinei klinikai dėl jos pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Neabejotina, kad šie įsipareigojimai susidarė ne teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo momentu. Svarstant ieškinio pagrįstumą būtina atsižvelgti į tai, kad įstatymuose yra įtvirtinta įmonių kreditorių teisių apsauga. Kreditorių teisių visapusiškas gynimas įtvirtintas ne tik specialiame Įmonių bankroto įstatyme, bet ir kitų teisės šakų įstatymuose, pvz., CK 6.66, 6.405, 6.406 straipsniuose, Baudžiamojo kodekso 208, 209 straipsniuose, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnyje. Bankrutuojančios įmonės administratorius pareiškė ieškinį būtent siekdamas apginti kreditorių teises. Taigi šios bylos esmė – ne atsakovų A. M. , R. M. sutartiniai santykiai su atsakovu UAB ,,Ratio“, bet kreditorių teisių gynimas. Teismai, atmesdami ieškinį, nevertino, ar sutartyje nurodyta kaina nebuvo siekiama pažeisti įmonės kreditorių teisių, ar tokiais veiksmais nebuvo pažeista viešoji tvarka ar gera moralė.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad teismai materialiosios ir proceso teisės normas išaiškino ir taikė netinkamai, todėl sprendimas ir nutartis naikintini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmąja instancija iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                 Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                            Janina Stripeikienė

 

 

                                                                                                            Pranas Žeimys