Civilinė byla Nr. e2A-1695-230/2018

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24573-2017-1

       Procesinio sprendimo kategorijos:

        (S)

       3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.; 3.4.5.2.

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. L. ir Z. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. N. dėl juridinio fakto nustatymo.

Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėjos M. L. ir Z. G. kreipėsi į teismą, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1. pareiškėjų M. L. ir Z. G. motina O. N. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdė 1,05 ha žemės Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 0,48 ha žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje; 2. pareiškėjų senelė A. L. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdė 0,69 ha Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 0,31 ha žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 18 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno m. skyriui prašymus: susigrąžinti natūra 0,35 ha iš buvusios savininkės O. N. Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, valdytos žemės; susigrąžinti natūra 0,16 ha iš buvusios savininkės O. N. žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, valdytos žemės; susigrąžinti natūra 0,23 ha iš buvusios savininkės A. L. Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, valdytos žemės; susigrąžinti natūra 0,103 ha iš buvusios savininkės A. L. žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, valdytos žemės. 2015 m. birželio 1 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno m. skyrius pareiškėjoms nurodė, kad nuosavybės atkūrimo procedūras tęs, kai bus pateiktas teismo tvarka nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog A. L. ir O. N. valdė nacionalizavimo metu atitinkamas žemės valdų dalis, esančias Muravos ir Kalnicų kaimuose, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje. J. L. mirus (duomenys neskelbtini) dalis iš 4,55 ha sklypo, buvusio Muravos kaime Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, buvo paveldėta pagal 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentą. Pagal J. L. testamentą buvo paskirstyta 3,2775 ha žemės plotas, kurį paveldėjo A. L. – 0,2731 ha žemės, P. L. – 1,0925 ha žemės, O. N. (jaunesnioji) – 0,2731 ha žemės, O. L. (vyresnioji) – 1,0925 ha žemės, F. Z. – 0,1821 ha žemės, M. Z. – 0,1821 ha žemės, F. O. – 0,1821 ha žemės. Likusi testamentu nepaskirstyta J. L. valdytos žemės dalis sudaro 1,2725 ha Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 2,79 ha Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje. Ši testamentu nepaskirstyta žemė buvo paveldėta pagal įstatymą, galiojusį J. L. mirties dieną toje vietovėje. Įpėdiniai, valdę po J. L. likusį turtą, nepaskirstytą testamentu, buvo J. L. sutuoktinė A. L. ir dvi dukros O. L. ir O. N.. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą A. L. po J. L. paveldėjo 1/4 dalį jo turto, nepaskirstyto testamentu, O. L. ir O. N. paveldėjo likusią dalį per pusę, t. y. po 3/8 dalis. Iš Muravos kaime likusios 1,2725 ha žemės dalies A. L. tekusi dalis sudarė 0,31 ha, o O. L. ir O. N. po 0,48 ha. Iš Kalnicų kaime likusios 2,79 ha žemės dalies A. L. tekusi dalis sudarė 0,69 ha, o O. L. ir O. N. po 1,05 ha. Pareiškėjos, kaip ir suinteresuotas asmuo S. N., yra O. N., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikai. Jie taip pat yra A. L. anūkai. Taigi pareiškėjoms nuosavybės teisių atkūrimo tikslais yra aktualu nustatyti A. L. (senelės) ir O. N. (motinos) valdytas nekilnojamojo turto dalis nacionalizavimo metu 1940 m. liepos 22 d.

2.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškimu nesutiko ir prašė bylą nutraukti, o tuo atveju, jei teismas nuspręstų bylos nenutraukti, pareiškėjų pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad tos pačios šalys, kaip ir šioje byloje, jau yra teikusios pareiškimą teismui tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, tokia byla jau yra išnagrinėta ir yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl yra pagrindas bylą nutraukti. J. L. mirė (duomenys neskelbtini) iki visuotinės žemės nacionalizacijos. Jis paliko 1939 m. lapkričio 3 d. testamentą. J. L. iki mirties nuosavybės teise valdė 4,5500 ha žemės Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje. Po J. L. mirties 3,2775 ha žemės iš bendro 4,5500 ha žemės ploto nuosavybės teise atitinkamai tiek, kiek nurodyta testamente, valdė A. L., P. L., O. N. (jaunesnioji), O. L. (vyresnioji), F. Z., M. Z., F. O.. Pagal nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nėra galimybės nustatyti, kas po J. L. mirties nuosavybės teise valdė likusį 1,2725 ha žemės plotą Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje. Pareiškėjos prašo, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog jų motina O. N. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdė 1,05 ha, o ne 2,79 ha kaip teigė administracinėse bylose Nr. I-1482-423/2013 ir I-1592-644/2015, prašydamos atnaujinti terminus prašymui ir dokumentams atkurti nuosavybės teises pateikti, žemės Kalnicų k., Pažaislio vlsč., Kauno apskrityje. Be to, iš pateiktų dokumentų kyla pagrįstų abejonių, kad žemę Kalnicų kaime valdęs J. L. ir pareiškėjų senelis J. L. yra tas pats asmuo. Iš Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m. birželio 18 d. pažymos Nr. R4-943 „Apie nekilnojamąjį turtą“ ir prie jos pridėtų dokumentų (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, 602-606 lapas) matyti, kad 1938 metais J. L., turėjęs žemės Kalnicų kaime, buvo miręs, nes minimi J. L. įpėdiniai, taip pat matininko 1938 m. gegužės 17 d. nurodyta „reikia rašyti L. J. įpėdiniai (J. miręs)“, kai tuo tarpu pareiškėjų senelis J. L. mirė tik (duomenys neskelbtini). Taigi žemę Kalnicų kaime valdė kitas J. L., ne pareiškėjų senelis ir ne pareiškėjų motinos tėvas. Todėl Kalnicų kaime kito J. L. iki mirties valdytos žemės pareiškėjų motina O. L. N. ir A. L. paveldėti įstatyminiu pagrindu negalėjo ir negalėjo tos žemės nei visos, nei dalies valdyti nuosavybės teise nacionalizacijos metu.

3.       Suinteresuotas asmuo S. N. su pareiškėjų pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. N. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdė 1,05 ha žemės Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 0,48 ha žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. L. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdė 0,69 ha Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 0,31 ha žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje.

5.       Teismas nustatė, kad pareiškėjų motina buvo O. L. N., mirusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų motinos tėvas – pareiškėjų senelis J. L. mirė (duomenys neskelbtini). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. L. priklausė 4,55 ha žemės, buvusios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje. J. L. mirus, dalis iš 4,55 ha sklypo, buvusio Muravos kaime Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, buvo paveldėta pagal 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentą, pagal kurį buvo paskirstyta 3,2775 ha žemės plotas, kurį paveldėjo A. L. – 0,2731 ha žemės, P. L. – 1,0925 ha žemės, O. N. (jaunesnioji) – 0,2731 ha žemės, O. L. (vyresnioji) – 1,0925 ha žemės, F. Z. – 0,1821 ha žemės, M. Z. – 0,1821 ha žemės, F. O. – 0,1821 ha žemės. Likusi testamentu nepaskirstyta J. L. valdytos žemės dalis, buvusios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, sudaro 1,2725 ha (iš 4,55 ha).

6.       Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m. birželio 18 d. pažymos Nr. R4-943 „Apie nekilnojamąjį turtą“, Pažaislio valsčiaus viršaičio 1939 m. lapkričio 27 d. Kalnicų kaimo žemės savininkų sąrašo, dokumento 1938 m. gegužės 17 d. adresuoto Kauno apygardos Žemės tvarkytojui, Kauno apskrities archyvo 2012 m. liepos 25 d. pažymos teismas nustatė, kad Pažaislio valsčiaus Kalnicų kaimo bendrų ganyklų padalinimo byloje 1938 m. lapkričio 8 d. protokole įrašytas Kalnicos kaimo ūkininkas „L. J. įpėd.“, turėjo 1,38 ha ir 0,1180 ha ganyklų, o L. J. Kalnicų kaime turėjo 2,79 ha ariamos II rūšies žemės. Todėl tikėtina, kad tai nesusiję visiškai atskiri asmenys. Iš šių duomenų teismas sprendė, kad pareiškėjų seneliui J. L. Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje priklausė 2,79 ha žemės.

7.       Teismas taip pat nustatė, kad J. L. mirus, dalis iš 4,55 ha sklypo, buvusio Muravos kaime Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, buvo paveldėta pagal testamentą, o likusi testamentu nepaskirstyta J. L. valdytos žemės dalis sudaro 1,2725 ha (iš 4,55 ha) Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 2,79 ha Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje. Ši testamentu nepaskirstyta žemė buvo paveldėta pagal įstatymą, galiojusį J. L. mirties dieną toje vietovėje. Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-788-480/2013 nurodė, kad po J. L. mirties jo trobesiuose liko gyventi sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., kas leidžia daryti išvadą, jog palikimą jos priėmė faktiniu valdymu. Šias aplinkybes patvirtina ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos Nr. R4-1257 priedas, kuriame nurodyta, kad 1942 m. gegužės 27 d. A. L. buto-ūkio gyventojais, Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, yra A. L., O. L., O. N. ir O. N. sutuoktinis M. N. bei vaikai S. N. ir M. N.. Atsižvelgiant į tai, teismas sutiko, kad tokiu būdu faktiniai įpėdiniai, valdę po J. L. mirties likusį turtą, nepaskirstytą testamentu, buvo J. L. sutuoktinė A. L. ir dvi dukros O. L. ir O. N.. Jie laikytini ir faktiniu valdymu priėmusiais palikimą po J. L. mirties.

8.       Teismas sutiko su pareiškėjomis, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą A. L. po J. L. paveldėjo 1/4 dalį jo turto, nepaskirstyto testamentu (1,2725 ha), O. L. ir O. N. paveldėjo likusią dalį per pusę, t. y. po 3/8 dalis. Iš Muravos kaime likusios 1,2725 ha žemės dalies A. L. tekusi dalis sudarė 0,31 ha, o O. L. ir O. N. po 0,48 ha. Iš Kalnicų kaime likusios 2,79 ha žemės dalies A. L. tekusi dalis sudarė 0,69 ha, o O. L. ir O. N. po 1,05 ha. Pareiškėjos yra O. N., mirusios (duomenys neskelbtini), dukros. Jos taip pat yra A. L. anūkės. Nuosavybės teisės atkuriamos tiek turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikams (O. N. dalis pareiškėjų atžvilgiu), tiek turto savininko vaiko vaikams (A. L. dalis pareiškėjų atžvilgiu), todėl pareiškėjų prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai nuosavybės teisių atkūrimo tikslais nustatytini.

9.       Teismas nesutiko su suinteresuoto asmens argumentais, kad dėl pareiškėjų keliamų reikalavimų šioje byloje jau yra pasisakyta, nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-2869-748/2017 Kauno apylinkės teismui 2017 m. balandžio 6 d. priėmus sprendimą. Nors minėtoje byloje pradiniai pareiškėjų reikalavimai buvo tapatūs šioje byloje nagrinėjamiems reikalavimams, tačiau pareiškėjams keletą kartų patikslinus reikalavimus, galutinai buvo išnagrinėtas reikalavimas dėl J. L. iki savo mirties (duomenys neskelbtini). valdytos žemės juridinio fakto nustatymo. Pareiškėjos savo reikalavimo dėl O. N. ir A. L. valdytos žemės iki 1940 m. liepos 22 d. neatsisakė, o minėtoje byloje pasinaudojo teisėmis numatytomis CPK 141 straipsnyje (teise keisti ieškinio dalyką ir pagrindą).

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylose esančius dokumentus pareiškėjų senelis J. L. mirė (duomenys neskelbtini) (būdamas 75 metų), iki visuotinės žemės nacionalizacijos. Teismas nepagrindė jokiais duomenimis ir įrodymais, kad J. L. (kuris valdė 2,79 ha žemės Kalnicų kaime ir apie kurio mirtį jau buvo žinoma 1938 m.) buvo pareiškėjų senelis, bei dėl kokių priežasčių jo valdytas 2,79 ha žemės plotas Kalnicų kaime priskirtinas pareiškėjų motinai ir močiutei (O. N. ir A. L.).

1.2.       Po buvusio savininko J. L. mirties, vadovaujantis J. L. testamentu, žemę nuosavybės teisėmis valdė J. L. įpėdiniai, todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik į šių įpėdinių, kurių nuosavybės teisės buvo panaikintos nacionalizuojant turėtą žemę. J. L. iki mirties nuosavybės teise valdė tik 4,5500 ha žemės Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje. Duomenų, kad tas pats J. L. nuosavybės teise valdė ir 2,79 ha žemės Kalnicų kaime, nėra. Priešingai, 1938 m. gegužės 17 d. matininko buvo patvirtinta, kad J. L., kuris iš tiesų valdė 2,79 ha žemės Kalnicų kaime, tuo metu (t. y. 1938 metais) buvo jau miręs. Nors teismas pažymėjo, kad tai nesusiję asmenys, tačiau tuo pačiu padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų seneliui J. L. Kalnicų kaime priklausė 2,79 ha žemės ir kad šis plotas priskirtinas prie likusios testamentu nepaskirstytos žemės.

1.3.       Nei J. L. testamente, nei 1950 m. rugsėjo 1 d. apklausime, nei 2014 m. balandžio 30 d. susirinkimo protokole neužsiminta ir neįrodinėta apie jokią pareiškėjų seneliui ne Muravos kaime priklausiusią žemę. Jokių duomenų apie neva tai pareiškėjų seneliui Kalnicų kaime priklausiusią 2,79 ha ploto žemę nebuvo pateikta. Nėra jokių duomenų apie tai, kad J. L. turėjo žemės nuosavybės teisėmis ne Muravos kaime. Priešingai, yra nenuginčyti ir nepaneigti įrodymai, kad 2,79 ha ploto žemę Kalnicų kaime valdė kitas asmuo. Taigi, laikytina, kad pareiškėjai, sužinoję apie buvusį jų senelio bendravardį ir bendrapavardį, papildomai siekia nepagrįstų teisių į 2,79 ha ploto žemę.

1.4.       Kalnicų kaime 2,79 ha, kaip minėta, priklausė ne pareiškėjų seneliui, o kitam J. L., todėl O. N. ir A. L. negalėjo paveldėti įstatyminiu pagrindu 2,79 ha Kalnicų kaime, o taip pat negalėjo tos žemės nei visos, nei dalies valdyti nuosavybės teise nacionalizacijos metu. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjai turi teisę pretenduoti į O. L. galimai paveldėtą ir nacionalizuotą turtą. O. L. paveldėtojai nėra žinomi. Prašymai į O. L. tėvo J. L. valdytos ir nacionalizuotos žemės atkūrimą nėra pateikti, taip pat nėra duomenų, kad tokiems prašymams pateikti teismas būtų atnaujinęs terminus, dėl šios priežasties darytina išvada, kad juridinio fakto, jog O. L. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos dalinės nuosavybės teise valdė po 3/8 žemės sklypo 4,55 ha Muravos k. Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje ir po 3/8 dalis 2,79 ha žemės sklypo Kalnicų k. Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, nustatymas negali sukelti pareiškėjams jokių teisinių pasekmių.

1.5.       Teismas nepagrįstai nusprendė, kad žemės nuosavybė O. N. ir A. L. perėjo žemę paveldėjus po J. L. mirties. Jokie įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjų motina, teta ar senelė naudojosi kita žemės sklypo Muravos kaime dalimi nei, kad buvo paveldėjusios pagal testamentą. Prašymai į O. L. galimai valdytus žemės sklypus Muravos kaime ir Kalnicų kaime suinteresuotam asmeniui pateikti nebuvo, o taip pat nėra duomenų, kad tokio prašymo praleidimo terminai būtų atnaujinti teismo. Suinteresuotas asmuo taip pat neturi duomenų, kad O. L. turtą paveldėjo pareiškėjai.

1.6.       Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 6 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2869-748/2017 konstatavo, kad „Pareiškėjas S. N. teigė, kad nei įstatyminiai, nei testamentiniai įpėdiniai palikimo nebuvo priėmę iki žemės nacionalizavimo, kadangi buvo per trumpas laikas, o dėl to, jo nuomone, turtas tebepriklausė mirusiajam J. L., o pareiškėjos Z. G. ir M. L. šiems pareiškimams pritarė.“ Taigi pačios pareiškėjos yra aiškiai pripažinusios ir tai yra konstatuota įsiteisėjusiame sprendime, kad palikimo nei O. N., nei A. L. nebuvo priėmusios. Pareiškėjos nepateikia jokių įrodymų, kad jų motina, teta ir/ar senelė naudojosi kita žemės sklypo Muravos kaime dalimi nei, kad buvo paveldėjusios pagal testamentą.

1.7.       Teismas netinkamai sprendė, jog buvo pasinaudota teise keisti ieškinio dalyką. Pareiškėjai keisdami savo reikalavimą teismui ir prašydami teismo nagrinėti bylą pagal paskutinį suformuluotą reikalavimą, buvusių reikalavimų iš esmės atsisakė, todėl šiuo atveju turi būti taikomos tos pačios teisės normos, kurios reglamentuoja ir pareiškimo (ieškinio atsisakymą) ir tos pačios pasekmės, kai vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

11.       Pareiškėjos M. L. ir Z. G. atsiliepimu į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-943, iš kurios matyti, kad miręs asmuo valdė ne 2,79 ha žemės, bet 1,38 ha ir 0,1180 ha žemės. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų senelis, valdęs 2,79 ha Kalnicų kaime, nėra nurodytas kaip miręs asmuo matininko pažymoje. Be to, matininko Č. P. surašytame lydraštyje nurodyta „L. J. įpėdiniai“, t. y. skirtinga pavardė, nei pareiškėjų senelio L. J.. 1939 m. lapkričio 27 d. sudarytame I Eigulių, Kalnicų ir Muravos kaimų savininkų sąraše, t. y. vėlesniame dokumente, nei matininko Č. P. lydraštis, yra nurodoma, jog Kalnicų kaime J. L. valdė 2,79 ha žemės.

2.2.       Nepagrįstas skundo argumentas, kad pagal nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nėra galimybės nustatyti, kas po J. L. mirties nuosavybės teise valdė likusį 1,2725 ha žemės plotą Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje. Nepaskirstyta testamentu žemės dalis buvo priimta faktiniu valdymu. Faktiniu valdymu priėmus palikimą, nepaskirstytą testamentu, nebūtina įrodyti kiekvienos nepaskirstytos testamentu palikimo dalies valdymą, kadangi faktiniu valdymu palikimas priimamas visas, o ne dalimis.

2.3.       Suinteresuotas asmuo neteisingai nurodo, kad pareiškėjai pretenduoja į O. L. galimai paveldėtą turtą, kadangi pareiškėjų pareiškimo dalykas yra juridinio fakto, susijusio su pareiškėjų motinos O. N. ir pareiškėjų senelės A. L. valdytu turtu, nustatymas.

2.4.       Apeliantės skundo argumentas, kad teismas padarė procesinį pažeidimą, nepripažindamas, jog tapatus pareiškimas buvo išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. e2-2869-748/2017, nepagrįstas. Pareiškėjos pasinaudojo savo teise pakeisti pareiškimo dalyką, o šis procesinis veiksmas skiriasi nuo reikalavimo atsisakymo savo pasekmėmis ir procedūra.

12.       Suinteresuotas asmuo S. N. atsiliepimu į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1.       Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų seneliui J. L. Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje priklausė 2,79 ha žemės. Po J. L. mirties jo trobesiuose liko gyventi sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., jos pradėjo naudotis palikėjo turtu kaip savo, juo rūpinosi, kas leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu išreiškė valią dėl palikimo priėmimo.

3.2.       Kadangi J. L. testamentu nepaskirstyta dalis sudarė 1,2725 ha (iš 4,55 ha) Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 2,79 ha Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ši testamentu nepaskirstyta žemė buvo paveldėta pagal įstatymą, galiojusį J. L. mirties dieną toje vietovėje.

3.3.       Civilinėje byloje Nr. e2-17483-748/2015 buvo nagrinėjamas pareiškėjų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjų senelis J. L. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) buvo 4,55 ha ploto žemės sklypo, esančio Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 2,79 ha ploto žemės sklypo, esančio Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, savininkas, nustatymo.

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizacijos juridinių faktų nustatymo.

15.       Pareiškėjos M. L. ir Z. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jų motina O. N. ir senelė A. L. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdė  tam tikras žemės, esančios Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje (anksčiau priklausiusios J. L. ir jam mirus šių įpėdinių priimtos faktiniu valdymu), ir žemės, nepaliktos 1939 m. lapkričio 3 d. J. L. testamentu, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje (taip pat įpėdinių priimtos faktiniu valdymu po J. L. mirties), dalis.

16.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šiuos faktus nustatė, nes laikė juos įrodytais.

17.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti sprendimą ir nurodo, kad nėra įrodyta, jog pareiškėjų senelis J. L. valdė 2,79 ha žemės Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir kad šis plotas priskirtinas prie likusios jo testamentu nepaskirstytos žemės. Taip pat mano, kad nėra įrodyta, jog O. N. ir A. L. yra priėmusios J. L. palikimą tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą testamentu nepaskirstytą turtą, be to, pareiškėjos neturi pagrindo pretenduoti į O. L. galimai paveldėtą dalį. Suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra priimto sprendimo dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nes tokie prašymai jau buvo spręsti Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2869-748/2017 ir yra išspręsti įsiteisėjusiu 2017 m. balandžio 6 d. teismo sprendimu.

Dėl  žemės valdymo nuosavybės teise juridinių faktų nustatymo     

18.       Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014). Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

19.       Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Atkūrimo įstatymo) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010).

20.        CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012). Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.

21.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje bylos Nr. 3K-3-416/2011).

22.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai paskutiniame dokumente apie nacionalizuotą turtą savininku nurodytas asmuo mirė iki turto nacionalizacijos ar kito neteisėto nusavinimo, tai valdžios institucijos, spręsdamos dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir teismai, tikrindami jų sprendimus, pagal faktines aplinkybes turi nustatyti, kas tapo buvusio savininko nekilnojamojo turto savininku po buvusio savininko mirties ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2010). Nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Dėl to esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012).

Dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu

23.       Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žemės valdymo nuosavybės teise faktus, nurodytoje  teismų praktikoje nustatytų taisyklių nepažeidė. Byloje nėra jokio ginčo, kad J. L. mirus (duomenys neskelbtini), jis nebegalėjo būti savininku žemės nacionalizavimo momentu (1940 m. liepos 22 d.), todėl buvo būtina nustatyti, kas tapo jam priklausiusio nekilnojamojo turto savininku po buvusio savininko mirties. Ginčo nėra ir dėl to, kad J. L. nuosavybės teise valdė 4,55 ha žemės, esančios Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, dėl kurios dalies – 3,2775 ha paveldėjimo J. L. buvo sudaręs 1939 m. lapkričio 3 d. testamentą. Suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl J. L. priklausiusios šios žemės dalies, kuri testamentu buvo nepalikta, t. y. 1,2725 ha paveldėjimo, nesutinka, kad šią J. L. palikimo dalį faktiniu valdymu priėmė jo sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., kadangi, jo nuomone, nėra jokių įrodymų, kad šie asmenys faktiškai perėmė ir ar spėjo bei galėjo perimti likusią testamentu nepaliktą palikimo dalį.

24.       Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, kad įrodinėjant senokai buvusius faktus, buvusius iki žemės nacionalizacijos, negalima reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę, pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai laikytini pakankamais jo padarytai išvadai, kad J. L. palikimą faktiniu valdymu priėmė jo sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., pagrįsti. Tai patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m. rugpjūčio 20 d. pažymos Nr. R4-1257 priedas – 1942 m. gegužės 27 d. butų ūkio duomenys, iš kurių matyti, kad tuo metu A. L. (J. L. sutuoktinės) butų-ūkio gyventojais Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, kur ir buvo J. L. priklausiusi žemė, buvo A. L., O. L., O. N. ir pastarosios sutuoktinis M. N. ir jų vaikai S. N. ir M. N.. Kadangi nurodyti asmenys po J. L. mirties liko gyventi jam nuosavybės teise priklausiusiame nekilnojamajame turte ir šis faktas konstatuotas butų-ūkio lape praėjus ne tiek daug laiko po J. L. mirties, kartu įvertinus tuometinį laikmetį ir apsunkintas įrodinėjimo galimybes, spręstina, kad toks įrodymas yra pakankamas palikimo priėmimo faktui nustatyti. Mažai tikėtina, kad esant J. L. testamentui ir jam turint tuo metu didelės vertės nekilnojamąjį turtą, jo testamentiniai įpėdiniai ar įpėdiniai pagal įstatymą būtų jo atsisakę ar nebūtų ėmęsi veiksmų likusiam palikimui priimti ir jį valdyti. Nors suinteresuotas asmuo nurodo, kad J. L. turėjo daugiau, t. y. 5 vaikus, tačiau tai nepaneigia nurodytos aplinkybės, kad palikimą vis tik priėmė aukščiau nurodyti asmenys, nes nėra jokių kitų įrodymų, kad palikimą, t. y. testamentu nepaliktą dalį būtų priėmę kiti įstatyminiai įpėdiniai. Be to, J. L. nekilnojamajam turtui esant vienoje vietoje negalima teigti, kad testamentiniai įpėdiniai arba įpėdiniai pagal įstatymą, kurie nagrinėjamu atveju sutampa, būtų priėmę turtą tik pagal testamentą, bet nepriėmę likusio testamentu nepalikto turto pagal įstatymą. Tuo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad „įpėdiniai gali priimti palikimą arba išsižadėti jo“, t. y. negalimas palikimo priėmimas dalimis, todėl įpėdiniams priėmus dalį palikimo yra priimamas visas palikimas. Pažymėtina, kad ir Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-788-480/2013, teismas, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, jau yra nustatęs, kad po J. L. mirties jo trobesiuose liko gyventi A. L. bei dukros O. N. ir O. L., ir dėl to darė išvadą, kad jos palikimą priėmė faktiniu valdymu.  

25.       Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl J. L. palikimo priėmimo atitinka tuometinį teisinį reglamentavimą, t. y. Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalies, kuri reglamentavo nuosavybės ir įpėdinystės santykius, reikalavimus. Suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde neteigia, kad teismas netinkamai taikė tuo metu galiojusias teisės normas, tik tvirtina, kad nebuvo pagrindo nustatyti faktinę aplinkybę, kad nurodyti asmenys priėmė palikimą.

26.       Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjos galimai pretenduoja į O. L. galimai paveldėtą turtą, yra nepagrįsti. Pareiškėjos prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tik dėl pareiškėjų motinos O. N. ir senelės A. L., priėmusių J. L. palikimą, valdytos žemės dalies. Nors palikimą faktiniu valdymu tomis pačiomis sąlygomis yra galimai priėmusi ir O. L., tačiau pareiškėjos nagrinėjamoje byloje nereiškia prašymo nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų, kad O. L. nuosavybės teise valdė po J. L. mirties paveldėtą žemę.

Dėl J. L. žemės Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje             

27.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. N. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdė 1,05 ha, o A. L. – 0,69 ha žemės Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje. Suinteresuoto asmens nuomone, nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjų senelis J. L. nuosavybės teise valdė ir šią žemę, kadangi dar 1938 m. gegužės 17 d. matininko buvo patvirtinta, kad J. L., kuris valdė 2,39 ha žemės Kalnicų kaime, 1938 m. buvo jau miręs, o pareiškėjų senelis mirė (duomenys neskelbtini), todėl tai ne tas pats asmuo ir nurodyta žemė priklausė kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad įrašytas Kalnicos kaimo ūkininkas „L. J. įpėd.“, turėjęs 1,38 ha ir 0,1180 ha ganyklų, ir L. J. Kalnicų kaime turėjęs 2,79 ha ariamos II rūšies žemės, yra visiškai nesusiję atskiri asmenys.

28.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra labiau tikėtinai pagrįsta. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m. birželio 18 d. pažymoje Nr. R4-943 „Apie nekilnojamąjį turtą“ nurodyta, kad Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus Kalnicų kaimo bendrų ganyklų padalinimo Žemės tvarkymo departamento matininko Č. P. 1938 m. lapkričio 8 d. protokole įrašytas Kalnicos kaimo ūkininkas „L. J. įpėd.“ (įpėdinis/įpėdiniai neįvardinti), dokumento skiltyse „Už kokį plotą ganyklų priklauso ha“ ir „Koks plotas ganyklų priklauso ha“ atitinkamai įrašyta ,,1,38“ ir ,,0,1180“ (e. b. t. 1, b. l. 40-41). Dokumente matininko 1938 m. gegužės 17 d. adresuotame Kauno apygardos Žemes tvarkytojui, nurodyta: „...reikia rašyti L. J. įpėdiniai (J. miręs) (e. b. t. 1, b. l. 44). Vėlesniame dokumente – Pažaislio valsčiaus viršaičio 1939 m. lapkričio 27 d. Žemės tvarkymo departamento matininkui pateiktame Kalnicų kaimo žemės savininkų sąraše įrašytas L. J., skiltyje „Žemės plotas“ įrašyta ,,2,79“ (žemės matavimo vienetai nenurodyti) (e. b. t. 1, b. l. 40-41, 42-43), beje žemės ištyrimo žiniaraštyje nurodyta, kad žemė (2,79 ha) yra viename gabale (e. b. t. 1, b. l. 42-43). Kauno apskrities archyvo 2012 m. liepos 25 d. pažymoje nurodyta, kad 1938 m. vasario 21 d. Pažaislio valsčiaus Eigulių seniūnijos rūšimis išskirstytų žemių sąraše yra Kalnicų kaime L. J., 2,79 ha ariamos II rūšies žemės (e. b. t. 1, b. l. 45).   

29.       Iš nurodytų dokumentų darytina labiau tikėtina išvada, kad Pažaislio valsčiaus Kalnicų kaime buvo įrašytas šio kaimo ūkininkas, įvardintas „L. J. įpėd.“, turėjęs 1,38 ha ir 0,1180 ha ganyklų, ir kitas L. J., tame pačiame kaime turėjęs 2,79 ha ariamos II rūšies žemės. Todėl labiau tikėtina, kad tai nesusiję atskiri asmenys. Pirma, paminėtame 1938 m. gegužės 17 d.  dokumente nurodyta Lioniovo, o ne L. įpėd., antra, skiriasi ir dokumentuose nurodyta žemės kategorija (L. įpėd. – ganyklos, L. J. – ariama žemė), trečia, skiriasi žemės kiekis (atitinkamai 1,38 ir 0,1180 ha – L.  įpėd. ir 2,79 ha – L. J.), ketvirta, ganyklos įvardintos dviejose atskiruose gabaluose, o ariama žemė yra viename gabale. 

30.       Tai, kad J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamente ir 1950 m. rugsėjo 1 d. O. L. apklausime (e. b. t. 1, b. l. 69-73) nieko nebuvo nurodyta apie J. L. priklausiusią kitą nei nurodytą testamente žemę, nepaneigia nurodytuose archyviniuose dokumentuose esančių duomenų apie L. J. priklausiusią 2,79 ha žemės Kalnicų kaime. Testamentu buvo paskirstyta ne visa žemė, net esanti Muravos kaime, nors archyviniai dokumentai patvirtina, kad J. L. valdė daugiau, nei paliko testamentu, žemės Muravos kaime (to suinteresuotas asmuo neginčija), o ši aplinkybė patvirtina ir labiau tikėtiną faktą, kad J. L. galėjo turėti ir faktiškai pagal archyvo duomenis turėjo ir daugiau žemės kitoje vietoje, t. y. Kalnicų kaime.

Dėl byloje išnagrinėto prašymo nustatyti juridinius faktus tapatumo anksčiau išnagrinėtiems reikalavimams         

31.       Suinteresuotas asmuo bylos nagrinėjimo eigoje laikėsi ir tebesilaiko pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai išnagrinėjo tapatų reikalavimą, kuris jau buvo pareikštas Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2869-748/2017 ir atmestas šio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tik pradiniai reikalavimai nurodytoje byloje buvo tapatūs nagrinėjamiems šioje byloje, tačiau pareiškėjams vėliau patikslinus reikalavimus ir jiems realizavus teisę keisti ieškinio pagrindą ir dalyką buvo išnagrinėtas kitas reikalavimas.

32.       Apeliantė ginčydama šią teismo išvadą, nurodo, kad teismui išnagrinėjus bylą pagal paskutinį suformuluotą reikalavimą pareiškėjai faktiškai atsisakė buvusių reikalavimų, todėl nebegali kreiptis į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

33.       Iš Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2869-748/2017 (e. b. t. 1, b. l. 85-94), matyti, kad pareiškėjai, pradžioje byloje pateikę tapačius nagrinėjamiems reikalavimus, vėliau juos ne vieną kartą keitė, pateikdami patikslintus pareiškimus, paskutiniame jų prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis J. L. iki 1940-07-22 buvo 4,55 ha žemės sklypo, esančio Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, ir 2,79 ha ploto žemės sklypo, esančio Kalnicų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, savininkas. Teismo posėdyje pareiškėjai palaikė jų pateiktą paskutinį patikslintą pareiškimą ir prašė nagrinėti bylą pagal jį. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo būtent šį reikalavimą ir dėl jo priėmė sprendimą.  

34.       CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Teismui nurodytos normos pagrindu ir joje nustatyta tvarka priėmus pareiškimą, kuriuo buvo pakeistas dalykas, jis privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus ir negali pats suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo. Iš išnagrinėtoje civilinėje byloje susiklosčiusios procesinės situacijos matyti, kad pareiškėjams ne kartą pakeitus pareiškimo dalyką, byla buvo išnagrinėta pagal pareiškėjų pasirinktą savo teisių gynimo būdą, t. y pagal paskutiniame pareiškime suformuluotą dalyką, o anksčiau pareikšti reikalavimai nebuvo nagrinėjami ir dėl jų nebuvo priimtas sprendimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikšti tapatūs reikalavimai.

35.       Negalima sutikti, kad reikalavimo tikslinimas, keitimas yra pareiškėjų anksčiau formuluotų reikalavimų atsisakymas CPK 140 straipsnio 1 dalies prasme. Akivaizdu, kad pagal CPK 140 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valia atsisakyti reikalavimų turi būti aiškiai išreikšta ir atitinkamai įforminta, tik tuomet toks atsisakymas gali sukelti teisines pasekmes ieškovui (šiuo atveju pareiškėjams). Išnagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų anksčiau pareikštų reikalavimų atsisakymo priėmimo ir byla šių reikalavimų apimtyje nebuvo nutraukta CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pareiškėjų reikalavimai išnagrinėtoje byloje buvo keičiami pareiškėjams ieškant tinkamiausio savo teisių gynimo būdo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų  

36.       CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

37.       Pareiškėja M. L. apeliacinės instancijos teisme turėjo 600 Eur atstovavimo išlaidų, kurias prašo priteisti iš suinteresuoto asmens, kadangi, jos nuomone, apeliacinio skundo padavimas patvirtina, jog suinteresuoto asmens interesai yra priešingi pareiškėjų interesams. Prašymas tenkinamas, kadangi suinteresuotam asmeniui padavus apeliacinį skundą yra akivaizdus bylos dalyvių interesų priešingumas, todėl pareiškėjai, dėl apeliacinio proceso turėjusiai atstovavimo išlaidų, jos priteistinos iš suinteresuoto asmens (CPK 98 straipsnio 1-3 dalys).   

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

           Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

           Priteisti iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kodas 1887040927) pareiškėjai M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                              Nijolia Indreikienė