Administracinė byla Nr. A-27-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03391-2015-7

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. (K. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. liepos 13 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktus. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tinkami baldai (kelių aukštų lovos buvo be kopėtėlių, taip pat be atitvarų, apsaugančių nuo iškritimo), nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas buvo įrengtas gyvenamojoje kameroje, nebuvo atitvertas, pareiškėjas buvo nuolat stebimas tiek pareigūnų, pareigūnių, tiek ir kitų kameroje esančių asmenų), nebuvo tinkamai įrengtos dušo patalpos (plytelės buvo nutrupėjusios, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, nebuvo patalpų persirengimui). Be to, pasak pareiškėjo, nebuvo išduodamos individualios plaušinės, muilas, o išduodamas tualetinis popierius buvo blogos kokybės, jo neužtekdavo. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K išduodami čiužiniai ir antklodės buvo be užvalkalų. Be to, nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti rūbus, juos išsidžiovinti, kameroje esantis langas neužtikrino tinkamos ventiliacijos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo netenkino suteikiama 1 val. per parą pasivaikščioti. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai, pasak pareiškėjo, buvo nuolat prišiukšlinti. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose naktimis lakstė pelės ir tarakonai. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. Lukiškių TI-K vyko gaisras, kurio metu pareiškėjas buvo paliktas kameroje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, todėl nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai. Nurodytas kalinimo sąlygas pareiškėjas prilygino kankinimui. Pareiškėjas paaiškino, kad jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 10 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnyje numatytų reikalavimų. Lukiškių TI-K paaiškino, kad yra nuolat atliekamas vabzdžių ir graužikų naikinimas, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, taip pat paaiškino, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m sienele, langai pritaikyti vėdinimui. Lukiškių TI-K nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka yra išduodamas muilas, tualetinis popierius, kitos higienos priemonės. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę yra nemokamai skalbiama ir džiovinama patalynė bei apatiniai rūbai, ne rečiau kaip kartą per savaitę yra užtikrinamas mokamas viršutinių rūbų skalbimas ir džiovinimas. Jei asmuo neturi pinigų, jis gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius rūbus nemokamai. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra įrengti ilgalaikio pasimatymo kambariai. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi (tai daro kiemsargis, kartais padeda nuteistieji). Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. 4 aukšte kilo gaisras, pareiškėjas tuo metu buvo laikomas rūsyje įrengtoje kameroje.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
6. Teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo skundo daliai taikyti 3 metų senaties terminą. Pritaikęs 3 metų senaties terminą, teismas konstatavo, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 13 d.
7. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiaus, teismas nustatė, kad 20 su puse parų pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į 3,6 kv. m. kameros plotą.
8. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis tualetu, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas, jį atitveriant 1,5 m aukščio pertvara yra tinkamas, todėl šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.
9. Dėl graužikų ir tarakonų buvimo kamerose teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat vykdė graužikų naikinimo darbus, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų teismas taip pat nenustatė.
10. Teismas konstatavo, kad suimtiesiems nėra įtvirtina teisė į ilgalaikius pasimatymus, tokios teisės BVK nenumato ir nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose.
11. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato plaušinių išdavimo, o tai, kad pareiškėjui neužteko išduodamo tualetinio popieriaus, negali būti laikoma neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais.
12. Dėl lovų įrengimo teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai to nereglamentuoja, o byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų lovų pareiškėjas būtų patyręs sužalojimų.
13. Teismas konstatavo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems yra suteikiama galimybė skalbti drabužius, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatė.
14. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamos dušo patalpų būklės teismas pripažino pagrįstais, nes Lukiškių TI-K jų nepaneigė.
15. Dėl pasivaikščiojimų suteikimo pareiškėjui, teismas vadovavosi SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta norma, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo teiginius dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių teismas vertino kritiškai, nes, kaip paaiškino Lukiškių TI-K, kiemeliai yra nuolat valomi kiemsargio. Be to, valymo darbus kartais atlieka ir nuteistieji.

III.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, priteisiant neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. liepos 13 d.
17. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu skundo daliai taikyti senaties terminą. Prašo atsižvelgti į tai, kad Lukiškių TI-K slėpė gaisro faktą, taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad neteisėti veiksmai nebuvo nutraukti. Pareiškėjas nurodo, kad jis blogai išmano teises, todėl jam sunku atstovauti savo interesus prieš šiurkščius žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus. Dėl priteistino neturtinės žalos dydžio pareiškėjas sutinka, kad spręstų teismas, tačiau mano, kad turi būti vertinamas visas jo nurodytas laikotarpis, t. y. nuo 2011 m. iki 2012 m. liepos 13 d.
18. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodo, jog su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Lukiškių TI-K atsiliepime pakartoja dalį savo pozicijos pateiktos atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
20. Dėl senaties taikymo pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017 ir kt.).
21. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
22. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.).
24. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai įvyko. Pareiškėjas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K skunde prilygino kankinimams. Tai patvirtina išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo ir galėjo suvokti tuo metu, kai jie pasireiškė. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, teisėjų kolegija pažymi, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) patiria subjektyviai. Taigi pareiškėjas nepateikė argumentų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir vertino byloje laikotarpį nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 13 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusiu gaisru bei kitų skundo argumentų, susijusių su neturtine žala, kildinama  laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. birželio 21 d.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.
27. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog 20 su puse paros buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Papildomai šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, pareiškėjo atžvilgiu mažesnis jam tenkantis plotas nei 3 kv. m galėtų būti nustatomas konkrečiai tomis dienomis, kuriomis pirmosios instancijos teismas ir pripažino esant pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimą.
28. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo įvardytų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus dėl kamerose esančių lovų, dėl dušų neatitikimo higienos normų reikalavimams, dėl higienos priemonių išdavimo, dėl teisės tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kurie buvo netvarkingi; dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose, netinkamų kameros langų; dėl sąlygų skalbti ir džiovinti rūbus sudarymo; dėl graužikų ir parazitų kamerose. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skunde paminėtų kalinimo sąlygų pažeidimų. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, taigi šių aplinkybių nėra pagrindo plačiau nagrinėti ar vertinti kitaip.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria.
30. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad suimtiesiems SVĮ 22 straipsnis neįtvirtina teisės į ilgalaikius pasimatymus. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo ne suimtasis, o nuteistasis (b. l. 25, 28), todėl suimtiesiems taikomas teisinis reguliavimas šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas.
31. BVK (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) nuteistiesiems atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose nenumato teisės gauti ilgalaikius pasimatymus (85 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta tik teisė į trumpalaikius pasimatymus), todėl šiuo aspektu tiesiogiai taikytina Konvencija (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), LVAT 2018 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 ir kt.).
32. Vis dėl to, teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 94 straipsnyje įtvirtinta specialioji nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra pareikštinio pobūdžio teisė. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, todėl nutrūko jo socialiniai ryšiai. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu (prašymais) dėl ilgalaikių pasimatymų su konkrečiais asmenimis suteikimo, tačiau Lukiškių TI-K pareiškėjo prašymą (prašymus) atsisakė tenkinti. Teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių pareiškėjas nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės pagrįstai šiuo aspektu nepripažino Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
33. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad sanitariniai mazgai kamerose buvo tinkamai įrengti, nes buvo atskirti 1,5 m aukščio pertvara. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, akcentuoja, kad tokios sąlygos neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio požiūrio yra laikomasi ir aktualioje EŽTT praktikoje, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 70065/13). Pažymėtina, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su dar 1–3 asmenims, t. y. nebuvo laikomas vienas, todėl sanitariniam mazgui nesant atitvertam nuo viso likusio kameros ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis tualetu.
34. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai įvertino atsakovo padarytus pažeidimus, nepagrįstai netaikė Konvencijos 3 straipsnio ir priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Todėl atsižvelgus į papildomai nustatytus atsakovo atstovo neteisėto veikimo aspektus (privatumo neužtikrinimą laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 13 d.), pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas pakeistinas, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui priteistinas ne 150 Eur, o 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. S. (K. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui K. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Romanas Klišauskas

              Gintaras Kryževičius