Administracinė byla Nr. I1-6515-583/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01732-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 16 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,
sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,
2020 m. spalio 19 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 9 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, jog nuo 2020 m. kovo 27 d. iki 2020 m. birželio 30 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 1 būrio 110 brigados 10 sekcijoje, kurioje yra keturios lovos, tačiau didžiąją dalį gyvenamojo ploto užima įvairūs baldai, todėl nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas minimalus gyvenamosios vietos plotas kiekvienam nuteistajam. Būryje įrengti laiptai yra itin statūs bei avarinės būklės, todėl kelia grėsmę sveikatai ir gyvybei. Pabrėžia, kad pagal nustatytą grafiką yra vedamas į dušą nusiprausti, tačiau dušinėse nėra įrengta pertvarų, todėl besimaudant yra stebimas kitų nuteistųjų. Akcentuoja, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamoje teisminėje praktikoje nurodyta, kad bendro naudojimo dušuose privalo būti įrengtos sienelės, padedančios užtikrinti nuteistųjų privatumą. Pažymi, kad gyvenamosiose patalpose yra kenkėjų – blakių bei tarakonų.
Pareiškėjas nurodo, jog dėl minėtų kalinimo sąlygų pažeidimų patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, depresiją, fizinį skausmą, garbės ir orumo pažeminimą. Dėl nurodytų teisės aktų pažeidimų ir Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 9 000 Eur.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu buvo paskirtas gyventi 1-ojo sektoriaus 1 būrio 10 brigadoje. Kiekvienam nuteistajam yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekviena miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Pažymi, kad dienotvarkėse numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.
Atkreipia dėmesį, kad jokie teisės aktai nenumato tokio minimalaus gyvenamojo ploto skaičiavimo būdo, apie kurį kalba pareiškėjas, t. y. kad baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro ploto, apskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą. Pravieniškių PN-AK laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju minimaliai vienam nuteistajam tenkančio gyvenamosios patalpos ploto norma nebuvo pažeista.
Nurodo, jog įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pirmojo sektoriaus bendrojo naudojimo laiptinės laiptai tvarkingi. 2019 m. birželio mėn. pagal technines galimybes buvo atliktas laiptų pakopų remontas, todėl jie yra saugūs, tvarkingi, nenutrupėję. Pirmojo sektoriaus bendroje dušinėje įrengta 12 dušo galvučių. Pabrėžia, kad teisės aktai nenumato Pravieniškių PN-AK prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. V-82 nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose.
Pravieniškių PN-AK paaiškino, jog 2019 m. kovo 9 d. su UAB „Utenos deratizacija“ sudarė kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant į poreikį ar gavus nusiskundimų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje kenkėjų kontrolė buvo atliekama.
Akcentuoja, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichikos sveikatos sutrikimų ar kitokių negalavimų, patirtų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė. Akivaizdu, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar patyrė dvasinių išgyvenimų, yra nepagrįsti.
Pravieniškių PN-AK nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Tam tikras nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. M. kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimą.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – nesilaikyta reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, būrių dušinėse neįrengtos pertvaros, laiptai per daug statūs bei avarinės būklės, o gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų – blakių ir tarakonų.
Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 42525/07, Nr. 60800/08).
Iš Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 2020 m. liepos 15 d. pažymos Nr. 70(K)-117 „Dėl nuteistojo A. M.“ (b. l. 26) turinio matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1 būrio, 10 brigados gyvenamojoje patalpoje, t. y. pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 2020 m. liepos 15 d. pažymoje Nr. 70(K)-117 nurodyta, jog gyvenamojoje patalpoje, kurioje visą ginčo laikotarpį buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos 4 miegamosios vietos. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. 77-1425 „Apie nuteistojo A. M. laikymo sąlygas“ (b. l. 27) teigiama, jog Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1 būrio 10 brigados gyvenamosios patalpos plotas – 14,29 kv. m. Vadovaujantis minėta informacija darytina išvada, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo 3,57 kv. m (14,29 / 4) gyvenamojo ploto. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui turėjusi tekti minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.
Pareiškėjas skunde laikosi pozicijos, kad vertinant, ar Pravieniškių PN-AK pareigūnai nepažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkto reikalavimų, būtina įvertinti gyvenamosiose patalpose esančių baldų bei inventoriaus užimamą plotą.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Įvertinus minėtą teisminę praktiką bei aplinkybę, jog byloje esantys rašytiniai duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, jog Pravieniškių PN-AK administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo vertinti gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamą plotą.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo tam tikrą judėjimo laisvę ir neprivalėjo didžiąją dalį laiko praleisti gyvenamojoje patalpoje.
Kaip anksčiau minėta, pareiškėjas skunde teigia, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi kenkėjai – blakės ir tarakonai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. 77-1425 teigiama, kad 2020 m. kovo 9 d. su UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal minėtą sutartį pataisos namų objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama, o patalpose pastebėjus kenkėjų, papildomai atliekamas jų naikinimas.
Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Utenos deratizacija“ 2020 m. sausio 21 d., 2020 m. kovo 20 d. ir 2020 m. balandžio 29 d. (b. l. 28–30) Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje teikė kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas. 2020 m. sausio 21 d. atliktų paslaugų akte Nr. 01-21-001 nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1 būrio patalpose buvo atlikta jų deratizacija ir dezinsekcija. Minėti bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK patalpose buvo vykdomas kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde apie patalpose buvusius kenkėjus užsimena lakoniškai, nekonkrečiai. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusių kenkėjų su skundu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas, todėl darytina išvada, jog šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini paneigtais.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą atsakydama į pareiškėjo teiginius, jog gyvenamojoje zonoje esantys laiptai yra per daug statūs ir avarinės būklės, nurodė, jog įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pabrėžė, jog Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus bendrojo naudojimo laiptinės laiptai yra tvarkingi. 2019 m. birželio mėn. pagal technines galimybes buvo atliktas laiptų pakopų remontas, todėl ginčo laikotarpiu laiptai buvo saugūs, nenutrupėję, jų cementas nebyra.
Vertinant minėtą pareiškėjo skundo argumentą pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, Nr. 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
Pareiškėjas skunde apibūdindamas gyvenamojoje zonoje esančius laiptus neišsiplėtė, nepateikė detalizuoto laiptų būklės apibūdinimo. Teismo nuomone, toks nekonkretus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimas neleidžia pagrįstai teigti, jog Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1 būrio gyvenamojoje teritorijoje esantys laiptai buvo netinkamos būklės, kėlė pavojų pareiškėjui ar kitiems nuteistiesiems, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas skunde pabrėžia, jog Pravieniškių PN-AK bendrojo naudojimo dušuose nėra įrengta pertvarų, todėl naudojimosi dušu metu gali būti stebimas kitų nuteistųjų, taip pažeidžiant teisę į privatumą. Teismui pateiktos dušo patalpos fotografijos (b. l. 24) patvirtina pareiškėjo skundo teiginius, jog dušuose nėra pertvarų ar dušo kabinų.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą neneigia, jog bendrojo naudojimo dušuose nėra pertvarų ar dušo kabinų, tačiau akcentuoja, jog teisės aktų normos laisvės atėmimo vietas įpareigoja įrengti dušo kabinas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 13 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietų dušo patalpose privalo būti įrengta: 1) dušo čiaupai (galvutės); 2) suolas ir / arba kėdė, ir / arba taburetė; 3) kilimėlis arba grotelės; 4) veidrodis; 5) sieninė pakaba drabužiams; 6) lentynėlė higienos priemonėms; 7) kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog Pravieniškių PN-AK pagrįstai teigia, jog teisės aktai nenumato pareigos laisvės atėmimo įstaigų administracijoms dušo patalpose įrengti dušo kabinas arba pertvaras.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigos nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
Vis dėlto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo taip pat teigiama, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-629/2020 ir kt.).
Teismo nuomone, konkrečiu atveju nustatytas pažeidimas (nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu) nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos, kurioms esant pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos pažeidimą, nes kiti pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nepasitvirtino. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas konstatuoja, kad byloje nustatytas kalinimo sąlygų pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo A. M. skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, negali būti tenkinamas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėjas Remigijus Arminas