Civilinė byla Nr. 2A-2620-254/2012;

                             Procesinio sprendimo kategorija: 121.14, 121.18; 44.5.2.6; 73.1; 99.5; 99.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Simonai Neniškytei, dalyvaujant apelianto atstovui advokatui Antanui Jarašiui, ieškovės atstovui G. S. apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1304-825/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ ieškinį atsakovui E. V. dėl skolos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-2) ir prašė priteisti iš atsakovo 6 568,68 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 99 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2011-06-06 šalys sudarė darbo sutartį ir atsakovas buvo priimtas į darbą tolimųjų reisų vairuotoju. Atsakovas taip pat pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. 2011-07-12 Vokietijoje atsakovas, atlikdamas pareigines funkcijas, t. y. vairuodamas jam priskirtą transporto priemonę Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neįvertino aplinkos ir kelio sąlygų, nepasirinko saugaus kelkraščio sustojimui ir bandydamas sustoti nuslydo nuo važiuojamosios dalies su visa transporto priemone (vilkikas ir puspriekabė) bei užklimpo. Dėl transporto priemonės ištraukimo ieškovė kreipėsi į UAB „Altas assistance“, o pastaroji už atliktus darbus išrašė PVM sąskaitą faktūrą 5993,99 Lt sumai. Ieškovė šią sąskaitą apmokėjo 2011-09-06. 2012-03-21 iš UAB „Altas assistance“ gautas paaiškinimas, kad dėl buhalterinės programos klaidos ieškovei išrašyta sąskaita su neteisinga kaina ir pateikė papildomą sąskaitą, kurią ieškovė apmokėjo 2012-03-27. Aplaidžiai atlikdamas savo tiesiogines darbines funkcijas atsakovas padarė žalą ieškovei, kurią privalo atlyginti. Apie tai atsakovas buvo informuotas, tačiau žalos nepadengė bei 2011-12-27 darbo sutartį su ieškove nutraukė.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 78-81) ieškinį patenkino; priteisė ieškovei 6568,68 Lt skolos už padarytą žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012-05-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 99 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad dėl žalos, jos realumo ir dydžio, atsiradimo aplinkybių bei ją padariusio asmens ginčo tarp šalių nėra. Teismas sprendė, kad būdamas vairuotoju atsakovas elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, aplaidžiai eksploatavo ieškovės automobilį, jis privalėjo numatyti, kad kelio šalikelė neišlaikys jo vairuoto vilkiko svorio ir ratai įgrims į žvyruotą šalikelę. Teismas laikė, kad iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, jog pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai, o žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Atsakovo atsakomybė įtvirtinta šalių pasirašytoje Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkte bei tolimųjų reisų vairuotojo pareiginėje instrukcijoje, su kuria atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai. Iš ginčo šalių darbo sutartyje įtvirtintų nuostatų yra aiškūs atsakomybės objektai, t. y. darbuotojui perduotos vertybės: pinigai, kroviniai, dokumentai, transporto priemonės (vilkiko ir puspriekabės) naudojamos pervežimo procese ir kitos vertybės, kurios yra neatskiriamai susijusios su atliekamomis darbo funkcijomis. Kadangi transporto priemonė atsakovui buvo perduota kaip priemonė kroviniui gabenti, ji pateko į visiškos materialinės atsakomybės sutarties reguliavimo sritį, dėl ko atsakovas turi atlyginti visą žalą, jos dydį nustatant pagal Darbo kodekso 257 straipsnį. Teismas nustatė, kad nors transporto priemonė, kuria buvo padarytas pažeidimas, drausta, tačiau pats įvykis nedraudiminis. Teismas atmetė atsakovo teiginius, apie tai, jog ieškovė piktnaudžiavo savo viršenybe išmokant darbo užmokestį, padarydama išskaitas už telefono naudojimą, draudimą, nes tai nesusiję su ginču bei apie tai, kad ieškovė darbo sutartyje darė nenumatytus atskaitymus, tarp jų ir 2800 litų išieškojimo ne ginčo tvarka turėtos žalos už automobilio išvilkimą, nes pagal ieškovės pateiktus duomenis, to nebuvo.

Civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. numato skolininko pareigą mokėti palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. gegužės 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas (b. l. 83-85) prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neišsiaiškino ir neteisingai nustatė visas įvykio, tuo pačiu ir bylos aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė Darbo kodekse įtvirtintas materialinės teisės normas (DK 255 str. 3 p., 256, 257 str.). Iš dalies teismą suklaidino pati ieškovė, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė įvykio vietoje nebuvo, sustojimo ar „nuslydimo“ aplinkybių nematė, faktinių aplinkybių nežino. Buvo sausa, dienos metas, vasaros laikas, todėl nuslydimo faktą ieškovė išgalvojo, o teismas, nevertindamas atsakovo parodymų ir atstovo pasisakymų, tai priėmė kaip įrodymą ir nemotyvuotai atkartojo sprendime. Be to, kaltė nustatoma pažeidimo padarymo metu, todėl ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovas tuo metu suvokė ar privalėjo suvokti galimą būsimą situaciją, elgėsi lengvabūdiškai, ar nerūpestingai. Pažymėjo, kad teismo pozicija, besąlygiškai priimant ieškovės įrodymais nepatvirtintus teorinius argumentus yra šališka;
2. Teismas atsakovo kaltės neįrodinėjo, apsiribodamas formaliu konstatavimu, jog jis neįvertino aplinkos, kelio sąlygų ir nuslydo. Teismas nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atsakovas atliko, nes sustoti toje vietoje Kelių eismo taisyklės nedraudė, įspėjamųjų ženklų apie kelio sąlygas ar leidžiamą vežti krovinio svorį nebuvo. Teismas nemotyvavo kokiu būdu atsakovas galėjo įsitikinti, kad kelkraštis Vokietijoje, kurioje keliai labai geros būklės, toje vietoje neišlaikys vilkiko svorio ir įgrims, juo labiau, kad toje vietoje stovėjo kitas sunkvežimis, o pats atsakovas toje vietoje ne kartą buvo sustojęs ankstesnių kelionių metu. Vadovaujantis KET 156 punktu, siaurame kelyje ant asfalto dangos sustoti leidžiama tik priverstinais atvejais, visada sustojama kelkraštyje;
3. Teismas rėmėsi Visiškos materialinės atsakomybės sutarties bendro pobūdžio 1 punktu, tačiau Sutarties neanalizavo ir nedetalizavo. Nurodė, kad po šio punkto yra dvitaškis ir nurodyta eilė papunkčių, numatančių konkrečius atsakomybės (įsipareigojimų) atvejus, iš kurių akivaizdu, kad visiška materialinės atsakomybės sutartis sudaryta tik dėl UAB „Hoptransa“ turto (krovinio) neišsaugojimo ar praradimo, atsiradusio dėl darbuotojo kaltės. Sutarties 4 punkte numatyta, jog darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jeigu žala padaryta ne dėl jo kaltės, todėl teismo sprendimu nustatyta nesama „nuslydimo“ nuo važiuojamosios dalies aplinkybė, įvertinta kaip „nepakankamai rūpestingas“ elgesys, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo kaltę dėl bendrovės patirtų nuostolių. Be to, Sutartis laikytina nesąžininga, nes yra abstrakti: joje turėjo būti nurodyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokie įsipareigojimai tenka darbdaviui (įskaitant ir navigacijos prietaisus), kuris turi užtikrinti sąlygas darbuotojui turėti realią galimybę išsaugoti jam patikėtą įmonės turtą. Faktas, kad atsakovas buvo priverstas klausinėti kelio krypties dėl pasenusios navigacinės sistemos, patvirtina, kad tinkamos sąlygos darbui nebuvo sudarytos. Ieškovė šių aplinkybių neneigė, jas pripažino. Be to, sprendimo motyvas, jog „transporto priemonė atsakovui, perduota kaip priemonė kroviniui gabenti, buvo visiškos materialinės atsakomybės objektas“, atsakovo kaltės nepagrindžia, nes transporto priemonė buvo išsaugota – liko sveika ir neapgadinta, įvykis pripažintas nedraudiminiu, KET nepažeistos, atsakovas nenubaustas;
4. Atsakovas nepažeidė ir pareiginės instrukcijos reikalavimų. Nuoroda į Tolimųjų reisų vairuotojo pareiginės instrukcijos 8 punkto pažeidimą yra visiškai nepagrįsta, nes, kaip jame ir nurodoma, įvykus įvykiui bei susidarius aplinkybėms, kurios gali sudaryti papildomų išlaidų bendrovei (vilkikui užklimpus), atsakovas nedelsiant telefonu informavo bendrovės direktorių, kuris ir iškvietė pagalbą. Jokių veiksmų, kurie galėjo sudaryti papildomų išlaidų bendrovei, atsakovas neatliko. Civilinė atsakomybė galima tik esant kaltei, tačiau atsakovo kaltės dėl ieškovės patirtų nuostolių, nėra, o reikalauti, kad darbuotojas materialiai atsakytų žalą, atsiradusią dėl normalios gamybinės ar ūkinės rizikos, neteisėta;
5. Teismas nesilaikė DK 257 straipsnio 5 dalyje numatytos nuostatos, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Atsakovo turtinė padėtis sunki, jis registruotas Darbo biržoje, pajamų neturi, o priteista suma lygi jo 5 mėnesių pas ieškovę darbo užmokesčiui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė (b. l. 90-92) prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad bylai reikšmingi įrodymai buvo pateikti tik ieškovės, o atsakovas savo pozicijos ir argumentų niekaip nepagrindė. Pirmosios instancijos teisme prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės buvo surengti net du parengiamieji posėdžiai, todėl atsakovas turėjo pakankamai laiko pateikti visus bylai būtinus įrodymus bei atsikirtimus. Be to, atsakovą atstovavo advokatas. Atsakovas nesutinka dėl savo veiksmų neteisėtumo ir kaltės, tačiau darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindas – teisės pažeidimas, kuriuo darbuotojas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro darbdaviui žalos. Atsakovo teiginiai, kad jis nepažeidė KET nuostatų ir pareiginių instrukcijų reikalavimų bei nebuvo už tai baustas neturi būti vertinami, kadangi nepriklausomai nuo to ar jis pažeidė ar ne pastaruosius reikalavimus, materialinė atsakomybė darbuotojui gali būti taikoma, ypač jei su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 str.). Ši pareiga kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šio konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Jokie įstatymai nenumato, kad sudarant materialinės atsakomybės sutartį privaloma tiksliai nurodyti už kokias darbo priemones (šiuo atveju – transporto priemonė) darbuotojas yra materialiai atsakingas. Vairuotojai nuolat keičia transporto priemones, kiekvieną kartą veža skirtingas materialines vertybes, todėl konkretaus sąrašo sudaryti neįmanoma. Tiek nagrinėjant bylą iš esmės, tiek apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad jis buvo priverstas sustoti, tačiau neaišku, kas jam davė tokius nurodymus ir kas vertė tai daryti. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad sprendimą sustoti priėmė jis pats, niekieno neverčiamas, kad reiškia, kad atsakovo elgesio niekas neįtakojo, todėl už savo sprendimo padarinius privalo atsakyti. Norėdamas pasiklausti kelio sustoti galėjo artimiausioje degalinėje ar sustojimui skirtoje vietoje. Į ieškovei priklausančias transporto priemones įmontuotos aukštos kokybės navigacinės sistemos, kurios įvykio metu veikė, atsakovas tai patvirtino teismo posėdžio metu. Atsakovo teiginiai, kad navigacinė sistema yra pasenusi ir netinkamai veikia, yra melagingi ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl neturėtų būti vertinami. Atsakovas nesilaikė saugaus važiavimo taisyklių. Šių taisyklių 172 straipsnyje numatyta, kad vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą. Atsakovas sustojęs nepasirūpino kad transporto priemonė nenuslystų nuo važiuojamosios dalies (KET 192 str.), t. y. neįvertino kelio būklės, krovinio svorio ir taip pažeidė aukščiau nurodytas taisykles bei padarė neteisėtą veiką. Atsakovo veiksmų padarinių tikrai negalima vertinti kaip nenugalimos jėgos, kadangi į įstatymuose nustatytą force majeure apibrėžimą šio įvykio aplinkybės nepatenka.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje kilęs ginčas dėl materialinės atsakomybės darbo teisės kontekste, o būtent, dėl darbuotojo pareigos atlyginti turtinę žalą, padarytą darbdaviui savo darbo pareigų neatlikimu ar netinkamu atlikimu, darbo įstatymų nustatyta tvarka ir dydžiais. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertinęs, padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl ieškovo nuostolių ir atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų buvimo (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tačiau netinkamai pritaikė darbo įstatymus ir ieškovei priteisė neteisingą atlygintinos turtinės žalos dydį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, būdamas darbo santykiuose su ieškove, 2011-07-12 Vokietijoje vairuodamas ieškovės jam patikėtą transporto priemonę, sustojo žvyruotoje kelio šalikelėje, į kurią vilkikas įklimpo dešinės pusės ratais bei kelionę tęsė tik po to, kai techninę pagalbą kelyje jam suteikė UAB „Altas assistance“. Už šią pagalbą ieškovė sumokėjo 6 568,68 Lt. pagal dvi sąskaitas faktūras – 2011-08-30 Serija AA-11 Nr. 1500 (5993,99 Lt) ir 2012-03-21 Serija AA-12 Nr. 606 (574,69 Lt). Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo šiuos nuostolius pilnumoje remiantis šalių 2011-06-06 sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad ginčo teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas neteisingai sprendė dėl atsakovo pareigos atlyginti darbdaviui visą žalą (DK 255, 256 straipsniai).

Darbo kodekso septyniolikto skyriaus normos reglamentuoja darbuotojų materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą sąlygas, ribas, atlyginimo tvarką ir kt. Visiška materialinė atsakomybė taikoma tik įstatyme tiesiogiai nurodytais atvejais (DK 255 straipsnis, 256 straipsnis). DK 256 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę. Pagal šalių 2011-06-06 sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punktą, atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę dėl UAB Hoptransa turto. Kolegija sutinka su apeliantu, kad ši sutartis yra nekonkreti, kadangi joje nėra konkrečiai nurodytas turtas, už kurį atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę. Tačiau vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas įtvirtina civilinių santykių subjektų galimybę nevaržomai nuspręsti, ar jam sudaryti konkrečią sutartį, su kuo ją sudaryti, nustatyti jos turinį, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Tokiu būdu sutarčiai esant laisvanoriškos sutarties šalių valios išraiškai, galima preziumuoti, kad visos sutarties sąlygos šalims žinomos, suprantamos – dėl jų pasiektas susitarimas. Apeliantas neginčija, kad jam buvo patikėtas ieškovės turtas – vilkikas su puspriekabe, todėl konstatuoti, kad apeliantas nesuprato, kad jis prisiima visišką materialinę atsakomybę už šio turto išsaugojimą būtų neteisinga. Tačiau ieškovas nenurodė ir bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas jam perduotos transporto priemonės neišsaugojo, ji buvo sugadinta ar kitaip buvo sumažinta jos vertė, todėl visiškos materialinės atsakomybės objektui žala nepadaryta.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas padarė jai žalą aplaidžiai atlikdamas savo tiesiogines darbines funkcijas. Atsakovas paaiškinime darbdaviui bei teisme paaiškino, kad sustojo norėdamas pasiklausti kelio, dešiniaisiais vilkiko ratais užvažiuodamas ant žvyruotos šalikelės ir ratai įgrimzdo į ją. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų pagal DK 246 straipsnį nustatymo bei atsakovo neatsakingumo ir nerūpestingumo (neatsargumo) vykdant savo darbines pareigas, kuomet žvyruotoje kelio šalikelėje jis sustojo nesant tam neišvengiamos būtinybės, esant pakrautai transporto priemonei (krovinio svoris 24 000 kg.), todėl turėjo ir galėjo suprasti, kad dėl tokio sustojimo gali kilti neigiamų padarinių, t. t. neatmetama galimybė ir įklimpti. Apelianto samprotavimai dėl Vokietijos kelių yra teisiškai nereikšmingi, kadangi jis nesikreipė į kompetentingas Vokietijos institucijas konstatuoti netinkamą kelio būklę ar kitas aplinkybes, kurios pašalintų jo atsakomybę ir tokių aplinkybių byloje neįrodė. Todėl DK 246 str. įvardintų materialinės atsakomybės sąlygų nustatymas reiškia ir DK 245 str. nurodyto materialinės atsakomybės pagrindo – teisės pažeidimo – konstatavimą. Šiuo atveju transporto priemonė nebuvo prarasta ar sugadinta, nebuvo jokių tyčinių atsakovo veiksmų, tačiau atsakovo nerūpestingumas ir neatsakingumas, vykdant darbines pareigas, padarė ieškovei žalą, todėl nagrinėjamoje byloje turėjo būti svarstomas tik ribotos atsakomybės taikymas pagal DK 254 straipsnį, kuriame ribojamas darbuotojo materialinės atsakomybės dydis trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 23 d. nutartis, priimta byloje Nr.3K-3-1238/2002, 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-368/2005). 

Nagrinėjamu atveju ieškovės žala yra kilusi iš civilinių teisinių santykių, kuomet ji apmokėjo UAB „Altas assistance“ už suteiktą pagalbą kelyje ištraukiant iš žvyruotos šalikelės įklimpusį atsakovo vairuojamą Mercedes Actros1841 (duomenys neskelbtini) Benz pagal 2011-08-30 ir 2012-03-21 PVM sąskaitas faktūras (b.l. 15-19, CK 716 str.). Atgręžtinį reikalavimą savo darbuotojui ieškovė gali įgyvendinti laikydamasi darbo teisės normų nuostatų, nes žalos atsiradimo metu šalis siejo darbo teisiniai santykiai: pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai, ir CK normos šiems santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Ieškovės sumokėta trečiajam asmeniui suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jo darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės, ir gali būti priteisiama atgręžtinio reikalavimo tvarka, vadovaujantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą (DK XVII skyrius). Pagal DK 257 straipsnio 1 dalį, darbuotojas privalo atlyginti tik tiesioginius nuostolius bei negautas pajamas. Ieškinys pareikštas dėl tiesioginių nuostolių, kuriuos patvirtina tarpininkės UAB „Altas assistance“ išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros - 2011-08-30 Serija AA-11 Nr. 1500 (5993,99 Lt) ir 2012-03-21 Serija AA-12 Nr. 606 (574,69 Lt), su tarpininkavimo mokesčiu bei remiantis jai pateikta Vokietijos paslaugų teikėjo 2011-07-12 sąskaita 1 472,25 EUR sumai. Todėl kolegija sprendžia, jog ieškovė įrodė, kad dėl atsakovo darbinių pareigų aplaidaus atlikimo patyrė 6568,68 Lt tiesioginių nuostolių.

Ieškovė pateikė teismui atsakovo darbo sutartį ir 2013-02-22 pažymą apie visą darbo laikotarpį jam priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Pagal darbo sutarties 3 punktą, ieškovė įsipareigojo atsakovui mokėti minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3 ir pridedant vieną litą darbo užmokestį. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas). Pagal šio Aprašo 5.5 punktą į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, kompensuojamosios išmokos, kai darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu arba yra kilnojamojo pobūdžio, todėl ieškovės atstovo argumentai dėl jų įskaitymo yra visiškai nepagrįsti.

Paminėta pažyma patvirtina, kad atsakovo vidutinis darbo užmokestis žalos padarymo metu buvo 818,24 Lt, todėl atsakomybę ribojant trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais, atsakovas turėtų pareigą atlyginti ieškovei ne daugiau kaip 2454,72 Lt. nuostolių.

Pagal DK 257 straipsnio 5 dalį, darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Byloje nėra duomenų konstatuoti, kad žalą atsakovas padarė tyčia, jo vidutinis darbo užmokestis pas atsakovą buvo iš esmės tik minimali mėnesinė alga, kuomet jo darbas buvo komandiruotėse užsienyje. Pagal CPK 739 straipsnio 2 dalį, išieškojimas iš dienpinigių yra negalimas, atsakovas per visą darbo laiką pas atsakovą yra gavęs tik 5529,38 Lt darbo užmokestį (2011-06 – 2011 12). Kolegija sprendžia turinti pagrindą sumažinti atlygintinos žalos dydį iki atsakovo dviejų vidutinių darbo užmokesčių sumos arba iki 1636,48 Lt, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovė byloje turėjo 197 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 1 500 Lt atsiliepimo į ieškinį surašymo ir advokato atstovavimo teisme išlaidų (b.l. 33 - 600 Lt, 72 – 900 Lt). Ieškovės ieškinys tenkinamas 25 %, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 50 Lt žyminio mokesčio, o atsakovui iš ieškovės 1125 Lt jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius abiejų turėtas bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės atsakovui priteistina 1075 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas patyrė 15,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau jas paskirsčius pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų sumą, iš šalių priteistinos išlaidos būtų mažesnės negu valstybei išieškotina minimali suma (10 Lt), todėl teismas jų nepriteisia.  

5. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliantas apeliacinės instancijos teisme turėjo 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą ir advokato atstovavimą teisme (b.l. 87) bei sumokėjo 99 Lt žyminį mokestį, nors turėjo sumokėti 197 Lt. Kadangi apelianto apeliacinis skundas buvo priimtas, laikytina, kad nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo jis buvo teismo atleistas. Apelianto apeliacinis skundas patenkintas 25 %, tai iš ieškovės apeliantui priteisiama 174,75 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo E. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, įmonės kodas 160001727, 1636,48 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt šešis litus 48 ct) skolos ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ atsakovui E. V. 1075 (vieną tūkstantį septyniasdešimt penkis) litus bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliantui E. V. 174,75 Lt  apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjai:                                                                            Žibutė Budžienė

                                                                                                     Dalė Burdulienė

                                                                               Leonas Jachimavičius