Civilinė byla Nr. 2A-1095/2013

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7;

                                          42.11.3; 63.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo ieškovo A. L. ieškinys patenkintas, o atsakovės D. K. priešieškinis atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-860-125/2012 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei D. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovės D. K. priešieškinį ieškovui A. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

         Ieškovas A. L. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės D. K. 345 000 Lt skolą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. sausio 30 d. jis ir jo sutuoktinė D. K. L. už 350 000 Lt pardavė butą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o gautus pinigus paskolino atsakovei. Atsakovė 2007 m. sausio 31 d. sutartimi patvirtino paskolos gavimo faktą. Nurodytas lėšas atsakovė įsipareigojo grąžinti per 3 metus, tačiau grąžino tik 5 000 Lt bei liko skolinga 345 000 Lt. Ieškovas nurodė, jog jo sutuoktinė D. K. L. 2011 m. sausio 14 d. mirė. Ieškovas nurodė esąs jos turto ir turtinių teisių paveldėtojas.

          Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2007 m. sausio 31 d. paskolos sutartį, o ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti. Nurodė, kad tiek ieškovui (atsakovės tėvui), tiek mirusiai atsakovės motinai D. K. L. buvo žinoma, jog ieškovo ir jo sutuoktinės parduotas turtas buvo įsigytas už atsakovės lėšas, todėl pardavus šį turtą pinigai buvo pervesti į atsakovės sąskaitą. Pasak atsakovės, ji su tėvu (ieškovu A. L.) ir motina (ieškovo sutuoktine D. K. L.) susitarė, jog, siekiant išvengti mokesčių, pardavus jos gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bus parduotas ir tėvų vardu įregistruotas turtas (duomenys neskelbtini). Notariškai patvirtintu 2007 m. sausio 30 d. sutikimu 350 000 Lt suma, gauta pardavus tėvų vardu registruotą turtą, buvo be jokių išlygų pervesta į atsakovės sąskaitą. Pasak atsakovės, ieškovas privertė atsakovę pasirašyti paskolos sutartį naudodamas psichologinį smurtą, todėl ši sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

          Ieškovas su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į priešieškinį nurodė nedaręs poveikio atsakovei dėl paskolos sutarties pasirašymo. Paskolos suteikimo metu ieškovas ir jo sutuoktinė tikėjosi, jog atsakovė grąžins paskolą. Pasak ieškovo, atsakovė nepagrįstai nurodė, kad jo sutuoktinės sveikata sandorio sudarymo metu buvo pablogėjusi. Ieškovas nurodė, jog turtą pardavė įtikintas atsakovės, siekiant paskolinti atsakovei lėšų, būtinų atsiskaityti su banku pagal 2006 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės D. K. ieškovo A. L. naudai 345 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, 2 962,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, o priešieškinį atmetė.

            Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas ir žemės sklypo dalis, esantys (duomenys neskelbtini), ieškovo vardu nupirkti už jo perduotas dukrai lėšas realizuojant ieškovo siekį įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kurių jis nerealizavo atsakovei perduodamas lėšas įgyjant gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad 2007 m. sausio 31 d. paskolos sutartis buvo sudaryta dėl psichologinio spaudimo ar smurto. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas siekė vietoje (duomenys neskelbtini) turėto turto įgyti nuosavybės teises į turtą (duomenys neskelbtini) (dalį gyvenamojo namo). Nepavykus to padaryti, ieškovas pasiekė, kad jo vardu būtų įgyta nuosavybė į turtą (duomenys neskelbtini), kurį pardavus pinigai buvo paskolinti dukrai (atsakovei). Teismas nesivadovavo su atsakove susijusių liudytojų (atsakovės sugyventinio ir jo brolio) parodymais, kadangi juos paneigė kiti byloje apklausti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas yra pagyvenęs asmuo, dukrai perleidęs beveik visas lėšas, gautas pardavus savo ankstesnę nuosavybę, todėl tikėtina, kad siekė senatvę užsitikrinti įsigydamas savo vardu kitą nuosavybę, o ją pardavus, pinigus dukrai ne dovanojo, o paskolino. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčijamos paskolos sutarties negaliojimo pagrindų, sprendė, jog ieškinys dėl skolos pagal ginčijamą sutartį yra pagrįstas, todėl jį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) D. K. prašo panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė neįrodė, esą ieškovo parduotas turtas buvo pirktas atsakovės lėšomis, o nuosavybė įforminta ieškovo vardu siekiant išvengti mokesčių mokėjimo, prieštarauja atsakovės pateiktiems rašytiniams įrodymams: hipotekos lakštui, Palangos kredito unijos pažymai, sąskaitų išrašams. Nurodyti įrodymai patvirtina, jog turtas buvo pirktas atsakovės lėšomis.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė pažadėjo įsigyto namo Palangoje pirmąjį aukštą įforminti ieškovo ir jo sutuoktinės vardu. Teismas nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių šį siekį įgyvendinti. Aplinkybę, jog šalys susitarė dėl įsigyto turto nuosavybės teisių registravimo atsakovės vardu ir ieškovo bei jo sutuoktinės naudojimosi šiuo turtu iki gyvos galvos, patvirtina 2004 m. sausio 20 d. ieškovo ir jo sutuoktinės bei 2005 m. rugpjūčio 18 d. atsakovės testamentai.
3. Teismas nevertino ieškovo rašytinių paaiškinimų, kuriuose nurodoma, jog ieškovo sutuoktinė sėkmingai tvarkė visus finansinius reikalus, o visi pinigai, gauti pardavus turtą, buvo jos vardu atidarytoje sąskaitoje. 2013 m. sausio 30 d. sutikimas patvirtina, jog lėšas ieškovas su sutuoktine pervedė atsakovei be jokių išlygų.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo atsakovės sugyventinio ir jo brolio parodymais, o vadovavosi kitų liudytojų parodymais.
5. Pirmosios instancijos teismas vertino tik ieškovui naudingas aplinkybes, nenustatė tikrųjų ginčo šalių ketinimų.
6. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės argumentus dėl ginčijamos sutarties neteisėtumo, nesivadovavo liudytojų parodymais, nevertino atsakovės sudaryto testamento turinio.
7. Teismas netaikė jungtinės veiklos instituto ginčo teisiniams santykiams.
8. Pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą, kadangi, nesant šalių reikalavimo, pritaikė novaciją, kuri pažeidžia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes už 130 000 Lt indėlį įsigyjant namą atsakovas pretenduoja į 345 000 Lt sumą.

              Ieškovas A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad turtas (duomenys neskelbtini), nebuvo pirktas atsakovės lėšomis. 2007 m. sausio 30 d. pirkimo - pardavimo sutartis patvirtina, jog turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė ieškovui bei jo sutuoktinei ir buvo parduotas už 350 000 Lt. Turtas iki nurodytos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo priklausė ieškovui ir jo sutuoktinei, kadangi turtą jie įsigijo savo lėšomis. Ieškovas nurodė, jog šį turtą jis su sutuoktine pardavė įtikinti atsakovės. Tokią aplinkybę patvirtina atsakovės ranka surašytas pasiūlymas – paskaičiavimas. Atsakovė, teigdama, jog šalys iš tikrųjų susitarė dėl naudojimosi turtu iki gyvos galvos, sąmoningai iškraipo susitarimo esmę. Atsakovė nepagrįstai nurodė dėl ieškovo kreipimosi į teismą aplinkybių tik po sutuoktinės mirties.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl ginčijamos paskolos sutarties

          Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas A. L. ir jo sutuoktinė D. K. L. 2007 m. sausio 30 d. pirkimo - pardavimo sutartimi (toliau – pirkimo - pardavimo sutartis) S. J. už 350 000 Lt pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 791/9279 dalis 0,9279 hektaro ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 11). Tos pačios dienos raštu ieškovas ir jo sutuoktinė išreiškė sutikimą, jog lėšos, gautos pagal 2007 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį (350 000 Lt), būtų pervestos į atsakovės D. K. asmeninę sąskaitą, esančią Palangos kredito unijoje (t. 1, b. l. 12). 2007 m. sausio 31 d. ieškovas ir atsakovė sudarė rašytinę sutartį, kurios pagrindu ieškovas dalį lėšų (345 000 Lt), gautų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, paskolino atsakovei, kuri šias lėšas įsipareigojo grąžinti ieškovui per trejus metus (toliau – paskolos sutartis). Paskolos sutartimi atsakovė patvirtino lėšų perdavimo (gavimo) faktą (t. 1, b. l. 13). Pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, ieškovas ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės (apeliantės) negrąžintą paskolą. Apeliantė priešieškiniu prašė šalių sudarytą paskolos sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (kaip sudarytą dėl psichologinio smurto).

          Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, esą paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovas grindė ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, buvo sudaryta dėl ieškovo naudoto psichologinio smurto. Atsakovė teigė, jog ginčijamos paskolos sutarties ji sudaryti neprivalėjusi, nes šioje sutartyje nurodytos lėšos laikytinos atsakovės nuosavybe, kadangi pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovas pardavė turtą, įgytą už atsakovės lėšas. Taigi apeliantės pozicija dėl ieškinio iš esmės grindžiama ginčijamos paskolos sutarties, kaip sandorio, neteisėtumu. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantė neginčija paskolos sutartyje nurodytų lėšų gavimo fakto, nenurodo kitų (specialiųjų) paskolos sutarties, be kita ko, ir jos formos trūkumų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl šalis siejusių sutartinių santykių kvalifikavimo paskoliniais teisiniais santykiais. Atsakovė pareigos grąžinti paskolą nebuvimą iš esmės grindžia paskolos sutarties ydingumu, nulemtu iškreiptos valios susiformavimo, taigi paskolos sutartis yra ginčijama bendrais prievolių negaliojimo pagrindais. Kaip minėta, apeliantės pozicija tiek dėl ieškinio, tiek dėl priešieškinio grindžiama paskolos sutarties neteisėtumu, kurį lėmė ją sudariusio asmens (apeliantės) valios trūkumai, todėl teisėjų kolegija visų pirma turi pagrindą įvertinti šio sandorio (ne) teisėtumą apeliacinio skundo argumentų kontekste.

         Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantė neįrodė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl psichologinio spaudimo ar smurto. Apeliantė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrųjų šalių ketinimų, neišsiaiškino šalių susitarimo esmės, padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantės atžvilgiu naudoto psichologinio smurto, kurio faktą patvirtina liudytojų parodymai, apeliantės ir jos tėvų sudaryti testamentai. Apeliantės teigimu, aplinkybę, jog pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovas pardavė nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įgytas už apeliantės lėšas, patvirtina byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

          Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

            Pažymėtina, jog CK 6.156 straipsnis įtvirtina sutarties laisvės principą. Pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties laisvė reiškia tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nurodyta įstatyme ar vienašaliame įsipareigojime (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai.

           Apeliantė nurodo, kad ginčijamą paskolos sutartį ji sudarė dėl ieškovo naudoto psichologinio spaudimo. Kaip minėta, apeliantė neginčija paskolos sutartyje nurodytų lėšų gavimo fakto, tačiau akcentuoja, kad paskolos sutartis buvo sudaryta kitą dieną po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ir ieškovo bei jo sutuoktinės sutikimo gautas lėšas pervesti į atsakovės asmeninę sąskaitą surašymo. Pasak atsakovės (apeliantės), ieškovo psichologinis smurtas pasireiškė tuo, jog jis priekaištavo savo sutuoktinei (atsakovės motinai) dėl lėšų, gautų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, perdavimo atsakovei. Dėl šios priežasties atsakovė, pablogėjus motinos sveikatai, norėdama apsaugoti ją nuo psichologinio smurto, nesureikšmindama ieškovo pakišto raštelio, jį pasirašė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, todėl būtinas sutarties elementas yra savanoriškumas, nesuderinamas su prievarta. Bet kokie veiksmai, lemiantys šalies valios trūkumus, gali lemti sutarties negaliojimą. Dėl to sutarties laisvės principas reiškia, kad iš esmės sutartys sudaromos savanoriškai, tad negalima versti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią.

            Vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija paskolos sandorį, aiškindama sudariusi šį sandorį dėl ieškovo panaudoto psichologinio smurto. Remiantis CPK 12 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu, CPK 178 straipsnyje apibrėžta įrodinėjimo pareigos civiliniame procese paskirstymo tvarka, bylai reikšmingas aplinkybes privalo įrodyti tas proceso dalyvis, kuris atitinkamomis aplinkybėmis grindžia savo procesinę poziciją. Šiuo atveju apeliantė privalėjo įrodyti aplinkybes, kurios paneigtų jos valios sudaryti ginčijamą sandorį elementą. Kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, apeliantė neįrodė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl atsakovės atžvilgiu naudoto psichologinio smurto. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija mato būtinybę akcentuoti keletą svarbių aplinkybių, paneigiančių atsakovės įrodinėjamą valios ydingumą. Visų pirma, kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta jau kitą dieną po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, t. y. ginčijama sutartis buvo sudaryta praėjus minimaliam laikui po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Kolegija atkreipia dėmesį, jog 2007 m. sausio 30 d. pirkimo - pardavimo sutarties 1 punktu ieškovui priklausiusio turto pirkėjas parduodamo turto kainą įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per mėnesį nuo sutarties sudarymo. Apeliantei priklausančios asmeninės sąskaitos, esančios Palangos kredito unijoje, išrašas patvirtina, jog lėšos, gautos už parduotą turtą, į jos sąskaitą įplaukė 2007 m. vasario 7 d. (t. 1, b. l. 36). Taigi ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta dar prieš savaitę laiko iki lėšų pagal pirkimo - pardavimo sutartį faktiško gavimo. Nurodyta aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina buvus išankstinį ginčijamo sandorio šalių susitarimą dėl paskolinių santykių įteisinimo bei paneigia apeliantės teiginius dėl ieškovo naudoto psichologinio smurto. Be to, ši aplinkybė nepatvirtina apeliantės teiginių, esą jos tėvas (ieškovas) priekaištavo sutuoktinei (apeliantės motinai) dėl apeliantei atitekusių pinigų, kadangi ginčijamos paskolos sutarties sudarymo metu apeliantė šių lėšų neturėjo (lėšos dar nebuvo sumokėtos pirkėjo ir nebuvo pervestos į apeliantės sąskaitą). Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip neįrodytus apeliantės argumentus dėl blogos ieškovo sutuoktinės (apeliantės motinos) sveikatos būklės ginčijamo sandorio sudarymo metu, kadangi tokių duomenų byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, aplinkybė apie ieškovui iš esmės nepriimtiną paskolos santykių neapibrėžtumo situaciją (nesudarius dėl tokių santykių atitinkamos sutarties) bei jo siekis užtikrinti savo turtinių interesų apsaugą raštu įforminant ginčijamą sandorį, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti laikomas psichologiniu smurtu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyto sandorių nuginčijimo pagrindo kontekste.

           Teisėjų kolegija pastebi, jog CK 1.91 straipsnyje nėra pateikiama smurto sąvoka. Kolegijos įsitikinimu, psichologinis, emocinis smurtas CK 1.91 straipsnio 1 dalies prasme aiškintinas kaip su fizine prievarta susiję įžeidžiantys žodžiai, pastabos, grasinimai, draudimai, gąsdinimai, kuriais yra siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Psichologinio smurto santykiai neabejotinai turi sieti ginčijamo sandorio šalis. Teisėjų kolegija reikšminga laiko aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju apeliantė laikėsi pozicijos, jog ieškovas dėl susidariusios situacijos (lėšų perdavimo apeliantei fakto) priekaištavo ne apeliantei, o jos motinai (savo sutuoktinei). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės sudarytų pagrindą manyti, jog toks smurtas nagrinėjamu atveju galėjo būti naudojamas (žinoma, jeigu smurto naudojimo faktas būtų įrodytas) ne ginčijamo sandorio šalies – apeliantės, o jos motinos atžvilgiu. Šių aplinkybių kontekste atmestinas apeliantės argumentas, jog siekis užkirsti kelią galimam psichologinio smurto jos motinos atžvilgiu panaudojimui nulėmė ydingos valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimąsi. Psichologinio smurto (grasinimų, bauginimų, gąsdinimų, emocinio skaudinimo ir pan.) prieš ieškovo sutuoktinę naudojimo aplinkybės, kurios būtų nulėmusios ginčijamos paskolos sutarties sudarymą, byloje taip pat neįrodytos.

          Teisėjų kolegija svarbia laiko ir tą aplinkybę, jog apeliantė teigė ginčijamą sutartį pasirašiusi nesureikšmindama jos turinio. Laikytina, jog apeliantė sudaromo sandorio nelaikė reikšmingu ir sukursiančiu realias prievoles. Teisėjų kolegija sprendžia, jog toks apeliantės elgesys ir lūkesčiai turi būti įvertinti protingumo principo kontekste. Pažymėtina, jog protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Todėl atsižvelgiant į ginčo faktinių aplinkybių kontekstą (aplinkybes, jog psichologinis smurtas (priekaištai) galėjo būti naudojamas ne sandorio šalies atžvilgiu, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta praėjus itin trumpam laiko tarpui po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kas sudaro prielaidas abejoti dėl tokio smurto realumo, jog ginčijamą sandorį apeliantė sudarė neįsigilinusi į jo sąlygas), bei įvertinus apeliantės asmenybę (amžių, patirtį sudarant svarbius sandorius  dėl turto įgijimo, perleidimo, įkeitimo, paskolų gavimo ir kt.), teisėjų kolegija išreiškia įsitikinimą, jog net ir esant prielaidoms sutikti su apeliantės teiginiais dėl sandorio sudarymą lėmusių aplinkybių, jos elgesys neatitiktų protingumo principo. Kita vertus, apeliantės asmenybę individualizuojantys bruožai nesudaro pagrindo išvadai, jog ji galėjo nesuprasti (nesureikšminti) ginčijamo sandorio esmės, sąlygų ir juo sukuriamų pasekmių. Teisėjų kolegija akcentuoja aplinkybę, jog apeliantė paskolos sutartį ėmė ginčyti tik ieškovui pareiškus ieškinį dėl skolos pagal šią sutartį priteisimo, t. y. praėjus beveik penkiems metams po jos sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, protingas asmuo, žinodamas apie jo valios neatitinkančio sandorio sudarymą, suprasdamas galimas pasekmes, susijusias su šio sandorio vykdymu, turėtų savo teises ginti nedelsdamas. Atsižvelgiant į apeliantės akcentuotą aplinkybę, jog sandorį, esą neatitinkantį tikrosios valios, ji sudarė siekdama apsaugoti motiną nuo ieškovo psichologinio smurto, akivaizdu, jog tokiu atveju apeliantė savo teises galėjo ginti tuoj po motinos mirties. Nagrinėjamu atveju apeliantės elgesys ir nepagrįsti lūkesčiai, jog ieškovas nereikalaus ginčijamo sandorio vykdymo, sudaro stimulą papildomoms abejonėms dėl apeliantės teiginių apie jos valios sudaryti sandorį ydingumą. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės nurodytos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta dėl valios trūkumo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčijamos paskolos sutarties teisėtumo.

Dėl liudytojų parodymų vertinimo ir ginčijamo sandorio turinio aiškinimo

           Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas remiantis byloje apklaustų liudytojų parodymais. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jos sugyventinio E. Ž. ir jo brolio R. Ž., apklaustų teismo posėdžio metu, parodymais bei nepagrįstai vadovavosi kitų liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

          Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007). Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, liudytojai yra susiję artimais ryšiais su apeliante, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Aplinkybė, jog E. Ž. yra apeliantės sugyventinis, kuris, ieškovo teigimu, dalyvavo konfliktuose su ieškovu, sudaro pagrindą abejoti šio asmens ir jo brolio (kaip liudytojų) paaiškinimų nešališkumu ir objektyvumu; jų parodymai, kaip įrodymai, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomai patikimais. Apeliantės ir jos sugyventinio artimi ryšiai sudaro pagrindą išvadai, jog liudytojas E. Ž. gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija reikšminga laiko ir tą aplinkybę, jog šie liudytojai tiesiogiai nedalyvavo sudarant ginčijamą paskolos sandorį. Nurodytos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai liudytojų parodymus įvertinti kaip netiesiogiai suinteresuotų asmenų subjektyvių įsitikinimų išdėstymą, kuris, nesant jokių papildomų ginčijamas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas apeliantės reikalavimus patvirtinančiu įrodymu.

           Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas,  reglamentuojančias sutarčių aiškinimą. Kolegija akcentuoja šios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiantį ieškinio ir priešieškinio dalyką. Pažymėtina, jog tiek ieškovo, tiek atsakovės pozicijos grindžiamos ginčijamos paskolos sutarties (ne) teisėtumu. Nė viena šalių neginčija ankstesnių jų sudarytų sandorių (pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kurios pagrindu ieškovas įsigijo nekilnojamąjį turtą ir kurį pardavus gautos lėšos ginčijamu sandoriu buvo paskolintos apeliantei). Dalimi atsakovės priešieškinio bei apeliacinio skundo argumentų bandoma paaiškinti 2005 m. rugsėjo 28 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kuri nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, apsimestinumo aplinkybes, esą nekilnojamąjį turtą pagal tą sutartį faktiškai pirko apeliantė, o ne ieškovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai, kuriais ji siekia patvirtinti turto įsigijimo jos lėšomis faktą, nesudaro pagrindo laikyti apeliantę 2007 m. sausio 30 d. pirkimo - pardavimo sutarties šalimi ( turto pardavėja) ir savaime neįrodo, jog ginčijamos paskolos sutarties pagrindu perduotos lėšos priklausė ne ieškovui, o apeliantei. Nurodytų aplinkybių kontekste bei nesant konkretaus reikalavimo (ieškinio ar priešieškinio forma) dėl 2005 m. rugsėjo 28 d. pirkimo - pardavimo sutarties teisėtumo įvertinimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti teisinės intervencijos į šį sandorį. Išdėstytos aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo ginčijamą sandorį vertino ir kitų, byloje neginčijamų, sandorių kontekste, kiek tai yra susiję su ieškovo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir į lėšas, gautas pardavus šį turtą, vertinimu.

         Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva taikė novaciją, nesivadovavo CK nuostatomis, reglamentuojančiomis jungtinę veiklą. Argumentą dėl novacijos taikymo apeliantė grindžia tuo, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vietoje ieškovo suteikto 130 000 Lt piniginio indėlio, skirto atsakovės namui įsigyti, pripažino šiam teisę į 345 000 Lt sumą. Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje akcentavo bylos nagrinėjimo ribas, nurodydama, kad nagrinėjamu atveju vertinamas ginčijamo paskolos sandorio teisėtumas. Gi paminėto skundo argumento vertinimas reikštų šalių ikisutartinių santykių, kurie yra už šios bylos nagrinėjimo ribų, analizę bei intervenciją į tuos sandorius, kurie šioje byloje nėra ginčijami. Nevertintinas ir apeliacinio skundo teiginys dėl jungtinę veiklą reglamentuojančių nuostatų taikymo, kadangi šio teiginio apeliantė nepagrindė, t.y. nemotyvavo, kodėl, jos nuomone, nagrinėjamu atveju šalių santykiai laikytini jungtinės veiklos santykiais. Kita vertus, ankstesni apeliacinio skundo motyvai, kuriais neigiami šalių susitarimai dėl bendro gyvenamojo būsto įsigijimo, savaime paneigia galimybę šalių sudarytus sandorius vertinti kaip jungtinę veiklą esminio jos požymio – bendro tikslo siekimo – prasme (CK 6.969 straipsnis).   

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

           Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde išsakyti atsakovės teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

      Ieškovas A. L. pareiškė prašymą priteisti 200 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Iš ieškovo pateiktų šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisinių paslaugų sutarties bei pinigų priėmimo kvito) nustatyta, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (t. 2, b. l. 20-22). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Priteisti iš atsakovės D. K. ieškovui A. L. 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                            Danutė Milašienė  

                                                        Gintaras Pečiulis

                                                        Donatas Šernas