ALYTAUS APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 8 d.

Varėna

Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų teisėja Silvana Girdenienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų I. P. ir T. E. pareiškimą suinteresuotiems asmenims: Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Varėnos skyriui, I. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjos pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą: (1) kad Olgos K. (K.) įpėdiniai - N. K. (po santuokos N.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) T. K. (po santuokos E.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. K., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), A. K., miręs (duomenys neskelbtini, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 135,30 ha žemės, patekusios į (duomenys neskelbtini) dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kurią įgijo paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), mirusios (duomenys neskelbtini), šias žemes valdžiusios nuosavybės teise.

Pareiškėjos pareiškime  nurodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai: 1) Varėnos rajono apylinkės teismo 2005-05-05 nutartis (toliau - 2005 m. Nutartis) civilinėje byloje Nr. 2-312-200/2005 (toliau – Byla I) ir 2) Varėnos rajono apylinkės teismo 2006-05-29 sprendimas (toliau – 2006 m. sprendimas) civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006 (toliau – byla II). Įsiteisėjusioje 2005m. nutartyje nurodoma, kad N. K. (N.) tėvai  O. ir A. K. buvo kilę iš bajorų ir Alytaus apskrityje, Merkinės valsčiuje, tuometinėje Trakų apskrityje turėjo (duomenys neskelbtini) dvarą bei kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų. Žemės valdymą nuosavybės teise patvirtina Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis įrašas (bylos Nr. 864-1921), bei kiti išlikę archyviniai dokumentai, sutartys, perleidimo aktai. <...>; tėvas A. K., įgaliotas O. K. , 1921 m. atidalijo iš dvaro žemės ir miško plotų mažamečiams vaikams: J. K. (broliui), N. K. (pareiškėjai) ir T. K. (pareiškėjos seseriai) 80 dešimtinių (87,389 ja) padalindamas į tris sklypus. <...> Šis padalinimas užfiksuotas 1921 m. gegužės 17 d. Kauno notaro Barausko ir įrašytas aktų pripažinimo knygos skyriuje Alytaus apskrityje. Dalis jos šeimos valdytų (duomenys neskelbtini) dvaro žemių dar iki nacionalizacijos buvo: 1) parduota kitiems asmenims apie 62,28 ha žemės ir miško plotų; 2) po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją (135,30 ha); 3) buvo Lietuvos valstybės nusavintos, parceliuojant dvarus (214,47 ha).

Atitinkamai yra nurodyta ir įsiteisėjusiame 2006 m. sprendime, taip pat kad yra patvirtintas faktinis žemės valdymas 247,71 ha (112,41 ha liko nuosavybėje Lietuvai priskiriamoje dalyje; 135,30 ha – okupuotoje Lietuvoje (Naujojoje (duomenys neskelbtini)) ir kad pradėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesą, paaiškėjo, kad atkuriant nuosavybės teises, turi ne visus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teise į valdytą žemę, nes ne dėl visų (duomenys neskelbtini) dvaro sklypų yra išlikę nuosavybės teisę patvirtinantys duomenys. Nėra pilnai išlikę nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai apie vieno iš miško sklypų – 58,7 ha, esančio (duomenys neskelbtini) valdymą nuosavybės teise, todėl Alytaus apskrities viršininko administracija 2006-03-08 raštu nurodė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – 58,7 ha žemės valdymo nuosavybės teise. Dalis (duomenys neskelbtini) dvaro žemių buvo nusavintos Lietuvos valstybės, parceliuojant dvarus pagal tuo metu vykdytą žemės reformą. Iš archyve išlikusio 1925 m. plano Nr. V ištraukos matyti, kad (duomenys neskelbtini) dvare nusavinto miško plotas buvo 298,2 ha.

Pareiškime pareiškėjos nurodė, kad nei vienos iš paminėtų aplinkybių Alytaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas, susijusias su Nuosavybės teisių atkūrimu, yra perėmęs suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), neginčijo nei Byloje I, nei Byloje II, t. y. kaip nurodyta įsiteisėjusioje 2005 m. nutartyje: ,,Suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija prašymą pripažįsta, sutinka, kad pareiškėjai būtų atnaujinti terminai paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę ir pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus – b. l. 42). Kaip nurodyta įsiteisėjusiame 2006 m. sprendime: ,,Suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija ir Varėnos r. žemėtvarkos skyrius į bylos nagrinėjimą neatvyko, tačiau pareiškėjos reikalavimams neprieštarauja“.

NŽT direktorius 2018-10-08 sprendimu Nr. 1SS-2034-(7.5.) yra pavedęs NŽT Varėnos skyriaus vedėjui teisės aktų nustatyta tvarka pretendenčių vardu parengti pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurių pagrindu šioms pilietėms bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę (mišką) teisės aktų nustatyta tvarka.

NŽT Varėnos skyrius 2019-12-05 informavo pareiškėjas, kad nuosavybės teisės į 135,30 ha žemės negali būti atkurtos, nes pretendentų pateiktų ir Varėnos skyriaus turimų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, tačiau tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl siekiant atkurti nuosavybės teise į 135,30 ha žemės, pretendentai turėtų kreiptis į teismą dėl 135,30 ha žemės valdymo fakto nustatymo ir įsigaliojusį teismo sprendimą pateikti Varėnos skyriui.

Pareiškėjos pareiškime tvirtina, jog jų tėvai  O. ir A. K. kilę iš bajorų, tuometinėje Trakų apskrityje(duomenys neskelbtini) kaime turėjo (duomenys neskelbtini) dvarą ir kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų (žemės valdymą nuosavybės teise patvirtina Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis įrašas (bylos Nr. 864-1921) bei kiti išlikę archyviniai dokumentai, sutartys, perleidimo aktai). Dalis jų šeimos valdytų (duomenys neskelbtini) dvaro žemių dar iki nacionalizacijos po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją (135,30 ha) ir jokių duomenų apie tai, kad šios žemės būtų kam nors perleistos, nėra. Motina  O. K. mirė (duomenys neskelbtini), tėvas A. K. žuvo trėmimo metu (duomenys neskelbtini). Prasidėjus žemių nacionalizavimui 1940 metais, žuvus tėvui, pretendentės liko gyventi (duomenys neskelbtini), sesuo T. K. (po santuokos E.) 1944 m. emigravo į Kanadą; N. K. ( po santuokos 1938 m. N.) laikotarpiu nuo 1949-03-25 iki 1958-05-28 buvo ištremta į Irkutsko sritį, Čeremchovo rajoną, gyveno tremtyje, tik 1961-02-13 sprendimu jai buvo leista grįžti į Lietuvą.

Pareiškime nurodoma, kad 1939 m. vasario 4 d. protokole Nr. 21, surašytame Marijampolės Apygardos Žemės tvarkytojo padėjėjo Al. Kudirkos, kuris, kaip nurodyta protokole, atvyko į (duomenys neskelbtini). Jį faktiškai apžiūrėti, kaip nurodyta: ,,Iš Merkinės valsčiaus savivaldybės pažymėjimo Nr. 901 matosi, kad (duomenys neskelbtini) dv. 1922 m. administracijos linijos liko padalintos į dvi dalis, būtent: Senąją (duomenys neskelbtini), kur be parduotos žemės ir nusavinto miško O. K. įpėd. nuosavybėje randasi 112,41 ha, o likusis plotas 247,71-112,41=135,30 ha randasi Naujam (duomenys neskelbtini) paliv., kuris šiuo metu yra Okupuotoje Lietuvoje ir sudaro Senosios (duomenys neskelbtini) tąsą.“

Įsiteisėjusiu 2006 m. sprendimu iš esmės jau yra nustatyta tai, kad pretendentės, kaip ir jų tėvas A. K., miręs (duomenys neskelbtini), bei brolis J. K., miręs (duomenys neskelbtini), dar iki nacionalizacijos yra priėmę savo motinos (sutuoktinės) O. K. (K.) palikimą, faktiškai pradėję jį valdyti. CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

CK 4.47 straipsnio 2 punktu nuosavybės teisė gali būti įgyjama paveldėjimu. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

Dar 2005 metais pretendentėms buvo pasiūlyta kreiptis į teismą tik dėl 58,70 ha žemės (miško) valdymo fakto nustatymo. Tačiau niekuomet, iki pat 2019-12-05 rašto gavimo, joms NŽT nebuvo nurodyta, kad, siekiant atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės, pareiškėjos turėtų kreiptis į teismą ir dėl 135,30 ha žemės valdymo fakto nustatymo.

Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjos nurodė, kad Lenkijos teritorijoje, kuriai tuomet buvo priskiriamas ir Vilniaus kraštas (kartu su žeme), tuo laikotarpiu, t. y. tarpukariu (įskaitant 1928m., kuriais mirė žemės savininkė  O. K.), galiojo Napoleono kodeksas. Napoleono kodekso 774-814 straipsniai numatė, jog palikimas yra priimamas tam tikrais aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą palikimą priimti arba nebylūs palikimo priėmimo veiksmai, tai kaip paveldėtojas atlieka savo veiksmus patvirtinančius jo ketinimą priimti palikimą ir jis tai atlieka tik būdamas įpėdiniu, tai yra faktiškai priimdamas aplikimą asmuo turi ir toliau gyventi ūkyje, prižiūrėti ūkį, dirbti žemę, mokėti mokesčius; pagal Napoleono Kodekso nustatytą įstatyminių įpėdinių eilę pirmosios eilės įpėdiniai buvo palikėjo teisėti vaikai, jų nesant – vaikai ne iš santuokos, po to – sutuoktinis; įpėdinių amžius paveldėjimo teisės neapribojo; Esant teisėtiems vaikams, sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, o tik iki gyvos galvos valdyti (Napoleono kodekso 767-773 straipsniai) (žr. Kauno apygardos teismo 2014-03-17 nutartis Nr. 2A-393-259/2014).

(duomenys neskelbtini) dvaro savininkės O. K. įpėdiniai: vyras A. ir vaikai N. K., T. K., J. K., po O. K. mirties, be kita ko priėmė jos palikimą, faktiškai pradėdami valdyti bei iki pat 1940 metų nuosavybės teise valdė žemę toliau gyvendami (duomenys neskelbtini). Ir su (duomenys neskelbtini) dvaru susijusiose žemėse, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometinę situaciją.

Apie  K. tuometinėje Trakų apskrityje (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) dvarą 583,38 ha žemės ir miško plotų valdymą patvirtina Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis įrašas (bylos Nr. 864-1921). 1937 m. balandžio 21 d. žiniose iš Vyriausiojo notaro archyvo apie Alytaus (buv. Trakų) apskr., Merkinės vlsč., (duomenys neskelbtini). Žemės perleidimus, įgijimus bei draudimus, nurodyta apie (duomenys neskelbtini) dvaro žemių perleidimus 1921 metais. Šiuos įrašus taip pat patvirtina 1921 m. Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas. Pažymėtina, kad jokių kitų įrašų nėra.

Pareiškėjai nurodo, kad 135,30 ha žemės, patekusios į (duomenys neskelbtini) dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos Teritorijos 1922 m., nustačius demarkacinę liniją, nors ir pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, tačiau ji nebuvo nacionalizuota ir liko O. K. nuosavybėje ir jos šeimos valdyme, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometę situaciją. Tačiau jokių duomenų, kad žemės nuosavybė būtų kam perleista tuo metu nėra. 

Pareiškėjos pateikdamos papildomus paaiškinimus dėl NŽT pateiktų dokumentų nurodė, kad pateiktas į bylą 1993 metų sprendimas tik kelios dienos iki teismo posėdžio yra akivaizdžiai netinkamas elgesys, neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat viešojo administravimo ir kitų principų.

Pareiškėjos nurodo, kad NŽT pateikė informaciją, jog pažymėta teritorijos dalis patenka į suformuotą 131,56 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir dėl to kreipėsi į NŽT Druskininkų savivaldybės skyrių. Mano, kad šios žemės nesisieja. Taip pat pareiškėjos nesutinka su suinteresuoto asmens nurodoma informacija, kad pareiškėjos Varėnos skyriui atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nėra pateikusios prašymų atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir nėra pateikusios jokių dokumentų, įrodančių nuosavybės teises į 135,30 ha. (duomenys neskelbtini) miško. Pareiškėjos nurodo, kad visa archyvinė medžiaga, kuri yra byloje yra surinkta pareiškėjų. 2019-12-05 NŽT parengė atsakymą, kad NŽT turimų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms į 135,30 ha miško atkurti ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl valdymo fakto nustatymo. 2005 m., 2006 metais bylose suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija net neginčijo to, kad iš  K. šeimos valdytų (duomenys neskelbtini) dvaro žemių dar iki nacionalizacijos parduota kitiems asmenims buvo tik apie 62,28 ha žemės ir miško plotų, ir tai jau buvo po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu buvo organizuota dokumentų paieška archyvuose. Be to, dar 2001-01-18 Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėją T. E., kad ,,Visus reikalingus nuosavybės teisėms į žemę atkurti dokumentus iš Jūsų gavome“.

Nežiūrint į ankstesnius raštus, 2020-05-14 visiškai netikėtai NŽT pateikė į bylą papildomus duomenis, kuriais remiantis jau nurodo, kad neva  O. K. pardavė 132 ha dvaro žemių dar 1923 m. ir dėl to prašo pareiškimo netenkinti. Pareiškėjų atstovas nurodo, kad pateikta medžiaga yra labai prieštaringa, todėl ja remtis negalima. Pareiškėjos nurodo, kad net ir pati NŽT tikriausiai nepasitikėjo tokiu sprendimu, nes jo iki šiol niekam nebuvo išviešinę. Be to 2005, 2006 metais nagrinėjant civilines bylas nieko apie tokį sprendimą neskelbė ir tvirtino, kad iš  K. šeimos valdytų (duomenys neskelbtini) dvaro žemių dar iki nacionalizacijos parduota kitiems asmenims buvo tik apie 62,28 ha žemės ir miško plotų.

Pareiškėjos paaiškino, kad jų pateikta archyvinė medžiaga yra daug informatyvesnė, aiškesnė ir nuoseklesnė, nei NŽT pateikti paskutiniai dokumentai, kurie labai abejotina ar iš tiesų yra susiję su nagrinėjama byla. Prašo vadovautis pateiktais archyviniais dokumentais ir nustatyti prašomą faktą.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius pateikė į bylą patikslintą atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų pareiškimu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjos neįrodė, kad jos su broliu ir tėvu iki nacionalizacijos valdė 135,30 ha ploto (duomenys neskelbtini) dvaro žemių, kuri buvo patekusi į Lenkijos okupuotą Lietuvos dalį, 1922 m. nustačius administracinę demarkacijos liniją, tačiau jokių naujų archyvinių dokumentų, planų (pagal kuriuos būtų galima nustatyti tikslų žemės kiekį ir buvimo vietą) patvirtinančių valdymo faktą nepateikia. Pareiškėjos pateikia tuos pačius archyvinius dokumentus kaip ir 2005, 2006 metais.

Suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad toks pareiškėjų prašymas nepagrįstas, nes pretendentai nepateikė nuosavybės teises į 135,30 ha žemę patvirtinančių dokumentų. Anksčiau priimtais teismo sprendimais nebuvo nustatytas faktas dėl 135,30 ha ploto žemės valdymo.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo (tuo metu galiojusios redakcijos) 10 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo ,, Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šis terminas gali būti atnaujinamas, įrodžius, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjos prašo atnaujinti terminą pateikti dokumentus – teismo sprendimą dėl nuosavybės teisių fakto nustatymo, patvirtinantį pretendenčių nuosavybės teisę į 135,30 ha žemės, kadangi jį praleido dėl svarbių priežasčių. Suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos nėra pateikusios prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės, nors į kitą mažesnį plotą buvo pateikusios. Daro išvadą, kad pareiškėjoms buvo žinoma tvarka, kaip ir kur reikia kreiptis siekiant susigrąžinti nuosavybę, tačiau nesuprantama, kodėl vilkino ir nesikreipė laiku ir dėl 135,30 ha žemės grąžinimo.  Suinteresuotas asmuo nurodė, kad prašymo pateikimo terminas yra praleistas labai ženkliai ir nėra duomenų, kad jį pretendentės praleidimo dėl svarbių priežasčių,

Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti vyriausybės nustatyti dokumentai.

Varėnos rajono apylinkės teismas 2006-05-29 sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,7 ha miško, kuris buvo grąžintas Lietuvos valstybės iš nusavinto miško ploto.

Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymas 4 straipsnio 1 dalyje numatė, jog nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra grąžinamas mažesnis žemės plotas , negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos pagal šį įstatymą jam turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, vietą. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą mišką arba vandens telkinį, bet ne didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant kaimo vietovėje esančią žemę. Toks limitas – 150 ha buvo nustatytas originalioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje ir nebuvo keičiamas.

Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad gavus iš Druskininkų skyriaus pateiktą medžiagą, paaiškėjo, kad 1993-01-27 Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-109/93 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo tėvas L. B. 1923 m. iš (duomenys neskelbtini) dvaro savininkės O. K. (duomenys neskelbtini) nusipirko apie 133 ha žemės tame tarpe 100 ha miško. Pagal šį sprendimą J. B. buvo atkurta nuosavybės teisė atkuriant natūra į 132 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Šiame plote taip pat yra keli nedideli žemės sklypeliai nuosavybės teise priklausantys kitiems asmenims ir bendras jų plotas yra apie 3,2 ha. Iš pateiktų dokumentų darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) dvaro teritorija dar iki nacionalizacijos 1923 metais buvo O. K. parduota L. B., todėl pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas.

Teismas

konstatuoja:

pareiškimas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga - ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Pareiškėjui neįrodžius pareiškimo faktinio pagrindo, pareiškimas netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 187/2012). Vadovaujantis CPK 178 straipsniu ir formuojama teismų praktika pareiškėjos, norėdamos atkurti nuosavybės teises į O. K. turėtą žemę, turi įrodyti, kad iki turto nacionalizavimo N. K. – N., T. K. – E., J. K. ir A. K. nuosavybės teisėmis valdė 135,30 ha žemės, patekusios į (duomenys neskelbtini) dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kurią įgijo paveldėjimo keliu.

Kasacinio teismo konstatuota, kad tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės ir miško) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai, teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2007; 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Pareiškėjos pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą: (1) kad O. K. (K.) įpėdiniai - N. K. (po santuokos N.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) T. K. (po santuokos E.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. K., gimęs 1915 m., miręs 1944 m., A. K., miręs 1940 m., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 135,30 ha žemės, patekusios į (duomenys neskelbtini) dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kurią įgijo paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), mirusios (duomenys neskelbtini) m., šias žemes valdžiusios nuosavybės teise.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai paskutiniame dokumente apie nacionalizuotą turtą savininku nurodytas asmuo mirė iki turto nacionalizacijos ar kito neteisėto nusavinimo, tai valdžios institucijos, spręsdamos dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir teismai, tikrindami jų sprendimus, pagal faktines aplinkybes turi nustatyti, kas tapo buvusio savininko nekilnojamojo turto savininku po buvusio savininko mirties (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2010). Taigi šiuo atveju, pareiškėjos I. P. ir T. E. teigia, kad būtent O. K. (K.) vyras A. K., jų dukros: T. E. ir N. N. bei jų brolis J. K. buvo turto savininkai jo nacionalizavimo metu, t. y. būtent jie paveldėjo O. K. iki jos mirties (duomenys neskelbtini) metais, valdytą (duomenys neskelbtini) dvaro žemę ir mišką – 135,30 ha.

Šiuo atveju yra akivaizdu, kad  O. K. (K.) negalėjo būti šios žemės savininku nacionalizacijos metu 1940-07-22, todėl svarbu nustatyti kas tapo jos valdytos žemės savininku.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija konstatavusi (Teismų praktika Nr. 11, p. 19-24), kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS įstatymus nacionalizuoto ar kitai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusius teisės aktus. Šiuo atveju, Lenkijos teritorijoje, kuriai tuomet buvo priskiriamas ir Vilniaus kraštas, tarpukariu (įskaitant ir 1928 m., kuriais mirė žemės savininkė  O. K.) galiojo Napoleono Kodeksas (Kauno apygardos teismo 2019-07-16 nutartis civ. b. Nr. 2A-1148-657/2019 ir kt.). Paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo Napoleono kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718-814 straipsniai. Napoleono Kodekso 774-814 straipsniai numatė, kad palikimas yra priimamas tam tikrais aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą palikimą priimti arba nebylūs palikimo priėmimo veiksmai, tai kaip paveldėtojas atlieka savo veiksmus, patvirtinančius jo ketinimą priimti palikimą ir jis tai atlieka tik būdamas įpėdiniu, t. y. faktiškai priimdamas palikimą asmuo turi ir toliau gyventi ūkyje, prižiūrėti ūkį, dirbti žemę, mokėti mokesčius; pagal Napoleono kodekso nustatytą įstatyminių įpėdinių eilę pirmosios eilės įpėdiniai buvo palikėjo teisėti vaikai, jų nesant – vaikai ne iš santuokos, po to – sutuoktinis; esant teisėtiems vaikams, sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, o tik iki gyvos galvos valdyti (minimo Napoleono kodekso 767-773 straipsniai (Kauno apygardos teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-393-259/2014 ir kt.).

Pareiškėjos tvirtina, kad O. K. vyras su vaikais priėmė jos palikimą ir valdė visą jos turtą iki pat jo nacionalizavimo momento. Tačiau teismas nustatė, kad pareiškėjai neįrodė, kaip, kokiu būdu jie valdė žemę 135,30 ha, kuri buvo Naujajame (duomenys neskelbtini) palivarke, kuris buvo okupuotoje Lietuvoje. Pareiškėjos nurodė, kad po O. mirties jos vyras ir vaikai liko gyventi (duomenys neskelbtini) dvare ir su juo susijusiose žemėse, jas prižiūrėjo, kaip ir visą ūkį, kiek tai buvo įmanoma pagal tuometinę situaciją, atsižvelgiant į tai, kad per pačią dvaro teritoriją ėjo administracinė demarkacijos linija, ties kuria vyko įvairūs neramumai, dirbo žemę, mokėjo mokesčius laikė gyvulius, atliko visus veiksmus, kurie patvirtina jų siekį priimti O. K. palikimą po jos mirties. Pareiškėjai nurodo, kad aplinkybę, jog visi jie priėmė O. K. palikimą, patvirtina ir įsiteisėję Varėnos rajono apylinkės teismo 2006-05-29 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006 bei tai, kad visiems trims vaikams daugmaž lygiomis dalimis abiejų tėvų valia buvo atidalinta dalis (duomenys neskelbtini) dvaro žemių dar 1921 m., siekiant visus juos išlaikyti prie dvaro valdymo. Pagal tuomet toje teritorijoje galiojusį Napoleono kodeksą paveldėjimo teisė po palikėjo mirties atsirasdavo visiems palikėjo vaikams be išimties, neatsižvelgiant į vaikų amžių (Napoleono Kodekso 723, 767-773 straipsniai) (žr. Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-393-259/2014).

Teismo vertinimu, pareiškėjų pozicija, kad O. K. įpėdiniai realiai faktiniais veiksmais valdė ir už demarkacinės linijos esančią Naujojo (duomenys neskelbtini) palivarko žemę 135,30 ha yra neįrodyta, nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis.

1939 m. vasario 4 d. protokolas Nr. 21, kurį surašė Marijampolės apygardos Žemės tvarkytojo padėjėjas Al. Kudirka buvo atvykęs į vietą – į (duomenys neskelbtini) dvarą ,,išpildyti Žemės Reformos Departamento 1938 m. gruodžio mėn. 7 d. raštą Nr. 17854“. Šiame protokole pažymima, kad A. K. ir jo sūnus J. K. (faktinis valdytojas) nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dvarą, kurį  O. K. 1914 m. buvo įgijusi nuosavybėn kartu su puse Nemuno sudaro 534 deš. Žemės ūkio ministerijai leidus 1921 m. K. pardavė P. ir V. V. 38 deš. ir A. Č. 19 deš. 273,17 ha buvo nusavinta. Ir tokiu būdu (duomenys neskelbtini) dvare liko viso 247,71 ha. Iš Merkinės valsčiaus savivaldybės pažymėjimo Nr. 901 matosi, kad ,, (duomenys neskelbtini) dv. 1922 m. administracijos linijos liko padalintas į dvi dalis, būtent Senąją (duomenys neskelbtini), kur be parduotos žemės ir nusavinto miško O. K. įpėdinių nuosavybėje randasi 112,41 ha, o likusis plotas 247,71-112,41=135,30 ha randasi Naujam (duomenys neskelbtini) paliv., kuris šiuo metu yra Okupuotoje Lietuvoje ir sudaro Senosios (duomenys neskelbtini) tąsą“. Protokolas Nr. 21 baigiamas duomenimis iš Merkinės Valsčiaus Savivaldybėje esančiomis žiniomis, jog ,,J., T. ir N. K. šiuo metu valdo viso 113,30 ha“.

Taigi teismas daro išvadą, kad nors pareiškėjos tvirtina, kad jų tėvas (senelis) ir brolis bei seserys nacionalizacijos momentui buvo ir Naujosios (duomenys neskelbtini) paliv. – 135,30 ha žemės savininkai, tačiau tokių aplinkybių jie neįrodė nei pateiktais archyviniais dokumentais nei kitais rašytiniais dokumentais. Kaip jau nurodyta Protokolas Nr. 21 yra vienas iš paskutiniųjų dokumentų prieš turto nacionalizavimą. Jame yra nedviprasmiškai nurodyta, jog ir pats žemės tvarkytojo padėjėjas atvykęs į vietą nustatė, kad ,,O. K. įpėdinių nuosavybėje randasi 112,41 ha“,   o kitas 135,30 ha plotas yra Naujam (duomenys neskelbtini) palivarke, kuris šiuo metu yra okupuotoje Lietuvoje. Šias žemės tvarkytojo padėjėjo Al. Kudirkos išvadas patvirtino ir žinios buvusios Merkinės valsčiaus savivaldybėje, jog ,,K. šiuo metu valdo 113,30 ha“.

Nors pareiškėjai tvirtina, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2006-05-29 sprendimas patirtina, jų žemės valdymą ir okupuotoje teritorijoje, tačiau teismas nesutinka su tokiais pareiškėjų argumentais. Teismo sprendime buvo nurodoma, kad 1939 m. vasario 4 d. protokolu Nr. 21 patvirtintas faktinis žemės valdymas (duomenys neskelbtini) dvare, iš viso rasta 247,71 ha žemės. (duomenys neskelbtini) dvaras 1922 m. administracinės linijos padalintas į dvi dalis: senąją (duomenys neskelbtini), kur O. K. nuosavybėje liko 112,41 ha žemės, o likęs 135,30 ha yra okupuotoje Lietuvoje – Naujojoje (duomenys neskelbtini). Šis protokolas atspindėjo esamą faktinę padėtį ir sudarė pagrindą grąžinti nepagrįstai nusavintą žemę. Toliau sprendime nurodoma, kad ,,Daugiau išlikusių archyvinių dokumentų apie šio miško sklypo visišką grąžinimą ir jo kiekį, nėra, šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teismo keliu, nustatant, kad O. K. (K.) įpėdiniai iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,7 ha miško, kuris buvo grąžintas Lietuvos valstybės iš nusavinto miško ploto“. Taigi šiame teismo sprendime nėra pasisakyta dėl kitos 135,30 ha žemės (miško) valdymo.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2001-01-16 pažymėjime Nr. T-4243-K nurodė, jog yra išlikę tokie duomenys: 1) Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Alytaus apskrities žemės paskirstymo žiniaraščių byloje, Merkinės valsčiaus ūkių, iš kurių žemė paimta valstybiniam žemės fondui, 1940-09-10 sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai: eil. Nr. 185 – K. J.. Skiltyse ,,Ūkių plotas“, ,,Kiek paimta „ ir ,,Kiek palikta“ atitinkamai įrašyta: ,,33,85“, ,,3,85“ ir ,,30“ (matavimo vienetas nenurodytas; eil. Nr. 186 K. T. atitinkamai įrašyta: ,,32,30“, ,,2,30“ ir ,,30,00“.

Alytaus apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, Merkinės valsčiaus arklių savininkų 1942-01-27 sąraše įrašytas K. J., gyvenęs (duomenys neskelbtini), turėjęs 32 ha žemės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr.A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 Administracinė jurisprudencija. 2010, 20).

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka), 12 punkte nustatyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, o šios tvarkos 13 punkte reglamentuota, kad tuo atveju, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Pareiškėjos yra pateikę į bylą daugiau archyvinių dokumentų: Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 metams pripažinimo aktų knygos Pirmykštį išrašą, Žinios iš Vyresniojo Notaro archyvo apie Alytaus (buv. Trakų) apskr., Merkinės valsč., Uciekos km. Žemės perleidimus, įgijimus bei draudimus (1937-04-21), tačiau jie visi yra ankstesni, todėl teismas šiais dokumentais nesivadovauja, nes yra išlikę vėlesni dokumentai, kurie nepatvirtina pareiškėjų prašomo fakto.

Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, teismui buvo pateiktas Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio mėn. 27 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas faktas, jog pareiškėjo J. B. ,,tėvas B. L., J. miręs (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 132 ha žemės, tame tarpe 100 ha miško“. Sprendimo motyvuose nurodoma, kad B. L. (duomenys neskelbtini) turėjo 132 ha žemės, tame tarpe 100 ha miško, kurią 1923 m. pirko iš dvaro savininkės O.  K. . Nuosavybės dokumentai neišliko. Suinteresuoto asmens atstovas neprieštaravo tokio fakto nustatymui, prašydamas pareiškimą tenkinti ir nurodydamas, kad iš išlikusio(duomenys neskelbtini) žemės sklypų plano seka, jog pareiškėjo tėvas turėjo 132 ha žemės, tame tarpe 100 ha miško. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai S. Ž. ir J. S., kurie nurodė, kad ,,pareiškėjo tėvas L. B. (duomenys neskelbtini) tikrai turėjo 132 ha žemės ir didesnę dalį tame tarpe miško apie 100 ha. Žemę ir mišką 1923 m. jis pirko iš dvaro savininkės O. K. , kuri anksčiau vadinosi Naujosios (duomenys neskelbtini) palivarko žemė“.

Taigi, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šiuo metu yra galiojantis teismo sprendimas, kuriuo jau yra nustatytas žemės valdymo faktas. Galiojant vienam sprendimui, negali būti priimamas kitas sprendimas, patvirtinantis tos pačios žemės valdymą, tik jau kitų asmenų. Prie šio sprendimo teismui buvo pateiktas ribų nustatymo brėžinys, kuriame pažymėta, jog gretimų sklypų savininkai buvo J. V., A. Š. ir valstybinis miškas. Aplinkybę, kad tai yra ta pati žemė patvirtina, ne tik sklypo gretimybių sutapimas, tačiau ir nurodytas plotas: Druskininkų teismo sprendimu nustatyta 132 ha, dabar prašoma – 135,30 ha; taip pat vadinamas - Naujosios (duomenys neskelbtini) palivarko žemė; faktiškai atitinka žemės sklypų planai.

2020-06-05 į EPP sistemą buvo įkelti nauji dokumentai, tačiau teismas jais nesivadovauja, kadangi su šiais dokumentais neturėjo galimybės susipažinti pareiškėjos ir jų atstovas.

Nustačius aplinkybę, kad  O. K. šią žemę pardavė, tai jos įpėdiniai nebegalėjo jos paveldėti ir tuo pačiu nebegalėjo jos valdyti žemės nacionalizavimo momentu. Tokią išvadą patvirtina ir jau aukščiau aptarti archyviniai dokumentai, t. y. 1939 m. vasario 4 d. protokolas Nr. 21, kuriame buvo nurodyta, kad be parduotos žemės ir nusavinto miško O. K. įpėdinių nuosavybėje randasi 112,41 ha.

1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką bei sąlygas. Nuosavybės teisės atkuriamos šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija (17 straipsnio 1 dalis).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad N. N. buvo pateikusi du prašymus atkurti nuosavybės teises į 6,26 ha (2005-05-15) ir į 58,70 ha (2006-09-06) O. ir A. K. turėtos žemės (miško); T. E. pateikė tik vieną prašymą 2006-09-06 dėl 58,70 ha miško; I. S. 1992 m. vasario 27 d. pateikė prašymą dėl 32,70 ha žemės grąžinimo ir 1999-05-10 dėl 19,45 ha miško.

Šie pareiškėjų prašymai buvo nustatyta tvarka išnagrinėti ir jau yra priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjos nepateikė teismui įrodymų, kad įstatymo nustatytais terminais būtų pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises ir į 135,30 ha miško. Iš paminėtų prašymų akivaizdu, kad pareiškėjos ir trečiasis asmuo, pateikdami prašymus nurodė konkretų žemės kiekį, įvardino į kokią žemę prašo atkurti nuosavybės teises. Nors pareiškėjoms visą laiką buvo žinoma apie jų tėvų (senelių) valdytą 135,30 ha žemę okupuotoje Lietuvos teritorijoje, tačiau konkrečiai tokio prašymo pretendentai institucijai, kuri buvo įpareigoti juos nagrinėti, nebuvo pateikę. Taip pat jie nebuvo įrašę šio ploto jau savo pateiktuose prašymuose. Anksčiau pateiktais prašymais pareiškėjos prašė atkurti nuosavybės teises į konkrečius plotus ir jais nebuvo prašoma atkurti į 135,30 ha. Visuose pareiškėjų prašymuose, skunduose iki 2018 metų pabaigos nebuvo minimas konkretus žemės kiekis 135,30 ha, tačiau abstrakčiai buvo nurodoma, jog turi teisę į didesnį plotą. Suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjos ne tik, kad nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į šį plotą, bet ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šią žemę valdė nuosavybės teise nacionalizavimo momentu. Tad, įvertinus visas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir tai būtų atskiras pagrindas pareiškimo atmetimui. Konkrečiu atveju tai nėra esminė aplinkybė, nes nustatyta, jog į pareiškėjų prašomą sugrąžinti žemę jau yra atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims.

Kadangi pareiškėjų prašymas negali sukelti teisinių padarinių, negalimas fakto nustatymas į tą pačią žemę, į kurią jau yra priimtas teismo sprendimas atkurti nuosavybės teises, todėl civilinė byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Dėl praleisto termino atnaujinimo

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Šiuo atveju netenkinant pareiškėjų prašomo nustatyti juridinę reikmę turinčio fakto, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas neturėtų jokios prasmės. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad  nėra pagrindo atnaujinti termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 punktu, 442-448 straipsniais, teismas

 n u t a r i a :

Bylą nutraukti, nes prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose.

Teisėja Silvana Girdenienė