Baudžiamoji byla Nr. 2K-630/2012

Teisminio proceso numeris nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.19.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam M. B. nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš D. Š. 50 000 Lt nukentėjusiajam M. B. turtinei žalai atlyginti.

Paliktas galioti D. Š. skirtas nuosavybės teisių apribojimas į jo turtą: 4000 Lt, motociklą ir lėšas, esančias sąskaitose AB SEB Vilniaus banke.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, kuria nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą,

n u s t a t ė :

D. Š. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario mėn. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – savivaldybės) patalpose, esančiose Vilniuje, Konstitucijos pr. 3, pasinaudodamas savo tarnyba – savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir bendrųjų reikalų departamento direktoriaus postu ir pažintimis su savivaldybės tarybos nariais bei administracijos tarnautojais, nurodęs M. B., kad ir anksčiau, t. y. 2006 m., M. B. interesais paveikė savivaldybės tarnautojus ir padėjo jam sutvarkyti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo klausimus, už 100 000 Lt kyšį tiesiogiai žodžiu pažadėjo M. B. paveikti valstybės tarnautojus – savivaldybės Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriaus Miesto vakarinės teritorijos poskyrio vyriausiąją specialistę A. T., taip pat neįvardytus savivaldybės tarybos narius ir administracijos tarnautojus, jog šie atitinkamai teisėtai veiktų M. B. naudai savivaldybėje sprendžiant M. B. priklausančių žemės sklypų, esančių Vilniaus miesto savivaldybės Smalinės kaime (kadastro Nr. duomenys neskelbtini), planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti tvirtinimo klausimus ir kad Vilniaus miesto administracijos išduotose šių sklypų planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti leistiną statybinį plotą nustatantys rodikliai būtų nurodyti taip, jog leistų minėtuose sklypuose pastatų užstatymo plotą padidinti nuo 70 000 iki 141 000 kv. m. 2007 m. vasario–kovo mėnesiais, balandžio 18 ir 25 d. savivaldybėje vykusių susitikimų bei 2007 m. vasario–kovo mėnesiais, balandžio 19 d., gegužės 4 ir 10 d. telefoninių pokalbių metu D. Š. tvirtino M. B., kad, naudodamasis savo įtaka ir pažintimis, savivaldybėje siekia M. B. palankių sprendimų, ir už tai žodžiu reikalavo pradėti mokėti kyšį; veikdamas pagal šį nusikalstamą sumanymą, 2007 m. gegužės 11 d., apie 12.00 val., Vilniuje, važiuodamas Konstitucijos prospektu, automobilyje „Peugeot 206“ iš M. B. priėmė dalį reikalaujamo kyšio – 50 000 Lt.

Po to, kai 2007 m. gegužės 23 d. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento vyriausioji specialistė A. T. išdavė M. B. jo teisėtus lūkesčius atitinkančias žemės sklypų (kadastro Nr. 0101/0167:1115, 0101/0167:1382) planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, 2007 m. liepos 17 d. D. Š. telefoninio pokalbio metu ir 2007 m. liepos 18 d. susitikimo, įvykusio prekybos centro „Europa“ kavinėje „Double Coffe“, esančioje Vilniuje, Konstitucijos pr. 7a, metu užuominomis prašė iš M. B. už savo padarytą poveikį savivaldybės tarybos nariams ir administracijos tarnautojams sumokėti jam likusią kyšio dalį – 50 000 Lt – ir 2007 m. liepos 24 d., apie 10.00 val., prie verslo, pramogų ir sporto centro „Forum Palace“, esančio Vilniuje, Konstitucijos pr. 26, priėmė iš M. B. likusią dalį reikalauto kyšio – 50 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, nes, neištaisius pirmosios instancijos teismo klaidų, buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos jo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 226 straipsnio 1 dalis). Jis nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nors inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu galiojo šio baudžiamojo įstatymo kita – 2005 m. birželio 23 d. – įstatymo redakcija. Kasatoriaus manymu, jau vien dėl to skundžiamas nuosprendis turėjo būti keičiamas.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnį neturi reikšmės, kam jis ketino skirti iš M. B. reikalaujamus pinigus. Toks baudžiamojo įstatymo interpretavimas, kasatoriaus įsitikinimu, pernelyg siauras. Kasatorius mano, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nepakanka vien pinigų gavimo fakto – būtina įrodyti pinigų rinkimo ar gavimo motyvus. Tuo tarpu neįrodyta, kad kasatorius pažadėjo nukentėjusiajam paveikti savivaldybės darbuotojus už jam duodamą kyšį. Priešingai – jis neėmė pinigų sau, o rinko juos politinės partijos rinkiminei kampanijai. Pasak kasatoriaus, byloje yra pakankamai duomenų, kad M. B. per du kartus davė pinigų, suprasdamas, jog jie skirti politinei partijai paremti, tai patvirtina 2007 m. balandžio 17 d. ir gegužės 4 d. kasatoriaus telefoninių pokalbių įrašai.

Be to, kasatorius pažymi, kad turėjo būti įrodyta ir tai, jog informacinio pobūdžio pagalba, kurią jis teikė M. B. 2006 m., buvo teikiama esant susitarimui su kyšio davėju. Tokio susitarimo nebuvimas, kasatoriaus manymu, neleidžia jo veiksmų vertinti kaip nusikalstamų ir iš nuosprendžio jie turėjo būti pašalinti.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teisme buvo vertinami tik kaltinantys įrodymai ir visiškai nepasisakyta dėl jį teisinančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismo jis prašė iš naujo įvertinti įrodymus pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. Tačiau šios instancijos teismas to nepadarė, neanalizavo visų bylos įrodymų, apsiribojo tik skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų pateiktu vertinimu, dėl to priėmė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią nutartį.

Kasatoriaus teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad pinigai buvo renkami Lietuvos rusų sąjungos rinkiminei kampanijai paremti. Kartu su dokumentais buvo perduotas ir lapelis su įrašu „2X25“. Tik dabar kasatorius sužinojo, kad tokį įrašą galėjo padaryti tuometinių rinkimų štabo vadovas. Tai, kasatoriaus manymu, yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad buvo prašoma padėti gauti Lietuvos rusų sąjungai finansinę paramą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo, kaip neturinčio reikšmės bylai, netyrė ir nevertino.

Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu teismui buvo daromas spaudimas per visuomenės informavimo priemones, be to, Specialiųjų tyrimų tarnyba, nebūdama proceso dalyve, kreipėsi į Teismų tarybą, kad iš Vilniaus apygardos teismo teisėjų būtų sudaryta komisija bylai patikrinti, taip pat buvo daromas poveikis ekspertams. Akivaizdu, jog taip buvo kišamasi į bylos nagrinėjimą ir siekiama, kad dėl kasatoriaus būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių buvo pažeistas konstitucinis teismo nepriklausomumo principas ir kasatoriaus teisė į sąžiningą procesą, nes teismas negalėjo visapusiškai ir sąžiningai vertinti įrodymų.

Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Barkauskas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad D. Š. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalies redakciją, kuri buvo priimta 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu ir nebuvo keičiama 2005 m. birželio 23 d. įstatymu, minėtu įstatymu BK 226 straipsnis buvo papildytas tik nauja 3 dalimi.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, D. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, nėra būtina nustatyti, kam ir kokiu tikslu bus panaudotas kyšio dalykas (šiuo konkrečiu atveju grynieji pinigai).

Prokuroro manymu, nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos įrodymus ir dėl jų skundžiamoje nutartyje motyvuotai pasisakė, taip atsakydamas į visus esminius D. Š. apeliacinio skundo argumentus. Vien kasatoriaus nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nutartyje nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso pažeidimų.

Nuteistojo D. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 226 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, teigia, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, nurodo, kad teismai netyrė bylai reikšmingų jį teisinančių įrodymų. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. Š. kaltu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, kaip ir pirmosios instancijos teismas, kruopščiai įvertinęs nuteistojo D. Š., nukentėjusiojo M. B., liudytojų E. D., A. T., L. D., S. D., A. D. ir V. Z. parodymus, telefoninių pokalbių išklotinių turinį, vaizdo įrašus, specialistų išvadas bei kitus duomenis. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu abiejų instancijų teismai motyvuotai paneigė kasatoriaus keliamą versiją, kad iš M. B. jis prašė pinigų ne kaip kyšio už pažadą paveikti savivaldybės tarnautojus ar tarybos narius, o kaip paramos politinės partijos rinkiminei kampanijai. Teismai konstatavo, kad D. Š. padarė BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis, nurodęs M. B., kad ir anksčiau (2006 m.) jo interesais buvo paveikęs savivaldybės tarnautojus ir taip padėjęs šiam savivaldybėje sutvarkyti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo klausimus, už 100 000 Lt kyšį tiesiogiai žodžiu pažadėjo M. B. paveikti savivaldybės tarnautojus bei tarybos narius, kad šie atitinkamai teisėtai veiktų jo naudai, t. y. padidintų leistiną pastatų užstatymo plotą jo (M. B.) žemės sklypuose.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir nenustačiusi BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, neturi pagrindo dėl D. Š. kaltės padarius BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką daryti priešingą nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadą.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 226 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nustatoma, kam kaltininkas ketino skirti reikalaujamus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad kaltininko veiksmų kvalifikavimui pagal šį baudžiamąjį įstatymą neturi reikšmės, kam reikalaujamus pinigus D. Š. ketino skirti. Tarpininko kyšininkavimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą, pažadėtą arba duotą kyšį pažada pastarajam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba valstybės tarnautoją arba jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų. Tai, kokiomis priemonėmis ir būdais kaltininkas įgyvendina savo pažadą – ar skiria gautus pinigus pažado įgyvendinimui, ar pasilieka sau, ar apskritai perduota juos su tuo visiškai nesusijusiems asmenims ar organizacijoms, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Taip pat kasatorius neteisingai nurodo, kad jo nusikalstamai veikai pritaikyta ne ta BK 226 straipsnio 1 dalies įstatymo redakcija. Kasatorius nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), kuri galiojo ir jo veikos padarymo metu. Kasaciniame skunde nurodytu 2005 m. birželio 23 d. įstatymu BK 226 straipsnis buvo papildytas tik nauja 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Kasatoriaus teiginiai dėl visuomenės informavimo priemonių ir Specialiųjų tyrimų tarnybos poveikio teismams, jų kišimosi į bylos nagrinėjimą yra deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais bylos duomenimis.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Albinas Sirvydis

                                                                                                                                            Gintaras Goda