Administracinė byla Nr. eA-756-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02464-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.1; 17.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Š., A. Š., V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š., A. Š., V. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Domanas“) dėl statybos leidimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai R. Š., A. Š. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2022 m. rugsėjo 6 d. leidimą statyti naują statinį Nr. LSNS-21-220906-00607 (toliau – ir Statybos leidimas), išduotą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Domanas“ (toliau – ir Statytojas).
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
2.1. Pareiškėjai yra Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojai. Iš viešo skelbimo jie sužinojo, kad šalia jų gyvenamosios vietos žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir Žemės sklypas), numatyta suprojektuoti ir pastatyti du daugiabučius 7 aukštų gyvenamuosius namus. Planuojamas apytikslis abiejų pastatų aukštis nuo žemės paviršiaus prie pastatų iki pagrindinio tūrio karnizo – 23,82 metrai. Kiekviename gyvenamajame pastate numatoma po 19 butų, kurių plotai yra apytiksliai nuo 37 m2 iki 107 m2.
2.2. Suinteresuota visuomenė surašė ir projektuotojui bei Kauno miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) pateikė 2021 m. kovo 1 d. pretenziją, išreikšdama nesutikimą su planuojamomis statybomis, be kita ko, motyvuodama tuo, kad planuojama daugiaaukštė statyba ženkliai pablogins gyventojų gyvenimo sąlygas, sumažins čia esančio nekilnojamojo turto vertę, pažeis asmenų teises bei pagrįstus lūkesčius gyventi ramiame, mažaaukščiame kvartale. Administracija projektiniams pasiūlymams iš pradžių nepritarė, tačiau 2021 m. liepos 20 d. ji patenkino Statytojo 2021 m. liepos 13 d. prašymą Nr. PSP-100-210713-02527 ir pritarė 2021 m. birželio 30 d. jo projektiniams pasiūlymams.
2.3. Pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 17 d. su skundu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) ir jiems buvo pateiktas 2021 m. spalio 15 d. atsakymas. Pareiškėjai 2021 m. gruodžio 2 d. pateikė papildomą skundą. Statybos inspekcija, išnagrinėjusi 2021 m. gruodžio 2 d. papildomą skundą, pateikė 2022 m. sausio 27 d. raštą, dėl kurio panaikinimo pareiškėjai kreipėsi į teismą. Bylą nagrinėjant teisme Administracija 2022 m. rugsėjo 6 d. išdavė statybos leidimą pagal 2020 m. projektuotojo UAB „Giedraitis & architektai“ (toliau – ir Projektuotojas) parengtą statinio projektą Nr. GA-2020-01-15-XX-TDP (toliau – ir Statybos projektas, Projektas).
2.4. Remiantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu, Žemės sklypas patenka į didelio užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną. Bendrajame plane yra nuoroda į Aukštybinių pastatų išdėstymo Savivaldybės teritorijoje specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas, Aukštybinių pastatų specialusis planas), t. y. nustatyta, kad šiame plane yra nustatytas maksimalus teritorijos aukštingumas. Remiantis Specialiuoju planu, teritorija, kurioje yra Žemės sklypas, priskiriama esamoms ir planuojamoms sodybinio ir mažaaukščio užstatymo teritorijoms (draudžiama aukštybinių pastatų statyba). Tiek Bendrajame plane, tiek Specialiajame plane aiškiai nustatyta, jog toje teritorijoje, kurioje yra Žemės sklypas, galima tik vieno ar trijų aukštų gyvenamųjų namų statyba. Todėl atsakovas nepagrįstai išdavė Statybos leidimą pagal Projektą, kuriuo siekiama pastatyti du 7 aukštų gyvenamuosius daugiabučius namus vieno ar trijų aukštų gyvenamųjų namų teritorijoje. Be to, minėtai teritorijai nėra parengtas detalusis planas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tokia statyba šioje teritorijoje yra galima.
3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Pareiškėjai išsamiai neišnagrinėjo Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, pakoreguoto Kauno miesto savivaldybės Tarybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. T-196 (toliau – ir Bendrasis planas) bei jame nurodyto Aukštybinių pastatų specialiojo plano sprendinių. Vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais, Žemės sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją zoną. Pagal pagrindinio brėžinio reglamentų lentelę, intensyvaus užstatymo gyvenamojoje funkcinėje zonoje galimas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas bei nurodyta, kad maksimalus leistinas aukštis nustatytas Specialiuoju planu.
3.2. Specialiajame plane nurodyta, kad, aukštybiniai pastatai gali atsirasti tik jiems skirtoje teritorijoje. Specialiojo plano tikslas ir paskirtis nėra nustatyti leistiną maksimalų pastatų aukštį kitose, ne aukštybiniams pastatams statyti skirtose teritorijose – šis sprendinys yra reglamentuojamas Bendruoju planu, bet ne Specialiuoju planu. Aukštybinis pastatas – tai statinys, kurio aukštis nuo žemės sklypo paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo konstrukcijos aukščiausio taško bendruoju atveju yra lygus ar viršija 30 m, išskyrus atvejus, kai savivaldybės taryba nustatė kitą aukštybinio pastato aukštį, tačiau visais atvejais pastatas, kurio aukštis 30 ir daugiau metrų, yra laikomas aukštybiniu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. D1-246). Įvertinus tai, jog ginčo pastatai yra 23,8 m aukščio, Specialiojo plano sprendiniai šiuo atveju nėra taikomi. Tuo tarpu, pagal Bendrąjį planą Žemės sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją zoną, kurioje vyrauja daugiaaukščiai daugiabučiai gyvenamieji pastatai.
II.
4. Regionų apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Teismas taip pat priteisė iš pareiškėjų trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Domanas“ 726 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad iš Projektinių pasiūlymų rengimo užduoties, kuriai 2021 m. sausio 29 d. pritarė Administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas, matyti, kad teritorijoje projektuojami du 7 aukštų (pirmi aukštai iš dalies pakelti ant kolonų) daugiabučiai gyvenamieji pastatai. Planuojamas pastatų aukštis – 23,82 m. Administracija 2022 m. rugsėjo 6 d. išdavė leidimą statyti naujus statinius Nr. LSNS- 21-220906-00607 pagal Projektą. Statybos leidimas suteikia teisę Statytojui statyti ypatingosios kategorijos gyvenamosios (3 ir daugiau butų – daugiabučiai pastatai) paskirties pastatus – du daugiabučius gyvenamuosius namus.
6. Remdamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro (toliau – ir TPDR) duomenimis teismas nustatė, kad Žemės sklypui detalieji planai neparengti, jam galioja Bendrojo plano sprendiniai. Pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio sprendinius žemės sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją funkcinę zoną, kurioje vyrauja daugiaaukščiai daugiabučiai gyvenamieji pastatai. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės duomenimis, šioje funkcinėje zonoje leistinas maksimalus aukštis nustatytas Aukštybinių pastatų specialiuoju planu. Specialiojo plano sprendiniai reglamentuoja pastatų, aukštesnių kaip 30 m, statybą. Specialiuoju planu neplanuojamos funkcinės zonos. Iš Specialiojo plano pagrindinio brėžinio ir Specialiojo plano ištraukos su ginčo teritorijos sutartiniais ženklais duomenų nustatyta, kad ginčo Žemės sklypas pagal Savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. T-22 patvirtinto Specialiojo plano sprendinius pateko į esamas ir planuojamas sodybinio ir mažaaukščio užstatymo teritorijas, kuriose aukštybinių pastatų statyba draudžiama (pagal Bendrojo plano 2010 m. liepos 30 d. r II pakeitimą, galiojusį Specialiojo plano rengimo metu). Tačiau Projekto rengimo metu galiojo Bendrojo plano sprendiniai, pagal kurios Žemės sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją funkcinę zoną, kurioje vyrauja daugiaaukščiai daugiabučiai pastatai. Kaip nurodoma Specialiajame plane, aukštybiniai pastatai gali atsirasti tik jiems skirtoje teritorijoje. Ši teritorija turi dvi zonas: aukštybinių pastatų statybos iki 50 m ir aukštybinių pastatų statybos iki 100 m. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 patvirtintų Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), galiojusių iki 2014 m. sausio 1 d. ir Specialiojo plano patvirtinimo metu, 6.2 punktu, priėjo prie išvados, kad pagal Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendinius Žemės sklype galima daugiaaukščių statinių statyba iki 30 m, nes aukštybiniais pastatais yra laikomi pastatai nuo 30 m aukščio. Ginčo Žemės sklype planuojamų pastatų aukštis –23,82 m (du 7 aukštų daugiabučiai gyvenamieji namai), taigi tokio aukščio pastatai nepriskiriami aukštybiniams.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjų žemės sklypai tiesiogiai nesiriboja su ginčo teritorija. Iš abiejų pusių juos skiria kelias. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog dėl ginčo statinių jų nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas nuvertės, suintensyvės judėjimas (duomenys neskelbtini) gatve, atsiras papildomų triukšmo šaltinių, sumažės privatumas, pablogės natūralus sklypų apšvietimas, dėl to pablogės pareiškėjų gyvenimo sąlygos, o taip pat kad skunde nurodomi teisės aktų pažeidimai turi įtakos jų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Kitaip tariant, byloje nenustatytas pareiškėjų materialinis teisinis suinteresuotumas pareikštu reikalavimu. Teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjai neturi. Pripažinęs, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neturi teisės kreiptis į teismą pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 3 d. 1 p., 55 str. 1 d.), teismas sprendė, kad pareiškėjai neturi teisės kreiptis į teismą ir pagal 1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo, priimant sprendimus, ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – ir Orhuso konvencija) 9 straipsnio 3 dalį.
III.
8. Pareiškėjai R. Š., A. Š. ir V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundą. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti jiems patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9. Pareiškėjų apeliacinis skundas, be jų skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas neteisingai įvertino Bendrojo plano reglamentavimą ir padarė klaidingą išvadą, jog pagal Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendinius Žemės sklype galima daugiaaukščių statinių statyba iki 30 m. Tokia išvada paneigia užstatymo aukštį, kaip savivaldybės lygmens bendrojo plano teritorijos naudojimo privalomąjį reikalavimą, taip pat neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, pagal kurią pastatų aukštis ir užstatymo intensyvumas turi būti itin tikslūs ir nepalikti vietos dviprasmiam interpretavimui.
9.2. Byloje esantis Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto lyginamasis variantas patvirtina, kad tik naujai pradėtu teritorijų planavimo sprendinių koregavimu yra siekiama aktualiai ginčo teritorijai, kuri pripažįstama zona, nepatenkančia į aukštybinių pastatų statybos zoną, nustatyti leistiną maksimalų ne didesnį nei 30 m pastatų aukštingumą (žr. I-50 priedo 16 psl.). Galiojančiame Bendrajame plane nurodyta, kad maksimalus leistinas aukštis nustatytas Specialiuoju planu.
Šis sprendinys iki šiol nėra pakeistas. Inicijuotas pakeitimas reiškia, kad Bendrojo plano koregavimo rengėjai pripažįsta tokio projektinio sprendinio normatyvinę svarbą bei teisinę spragą.
9.3. Jokioje šiuo metu galiojančio Bendrojo plano dalyje nėra nustatytas toks aukštingumo reglamentas, kuriuo maksimalus leistinas aukštis zonose, nepatenkanc?iose i? aukštybiniu? pastatu? statybos zonas, būtų nustatytas iki 30 metrų. Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo patvirtinti projektinį sprendinį, kuris leido tokį pastatų aukštingumą, kuris nėra įteisintas nei konkrečiai Bendrajame plane, nei parengtame detaliajame plane. Statybos leidimas yra išduotas teritorijai, kuriai pastatų aukštis, kaip darantis tiesioginę įtaką asmenų teisėms ir pareigoms, nėra tiksliai apibrėžtas.
9.4. Byloje pateikti įrodymai (I-53 priedo 71 psl., I-54 priedas, I-58 priedas) patvirtina, kad dėl vykdomos daugiaaukščių statybos numatomiems sprendiniams nepakako esamos ir (ar) suprojektuotos inžinerinės infrastruktūros ir ją reikėjo planuoti. Todėl Projektui taikytina Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 17 straipsnio 1 dalis, nustatanti būtinybę tokiai teritorijai parengti detalųjį planą (ar vietovės lygmens bendrąjį planą). Teismas dėl šių teisiškai reikšmingų motyvų bei įrodymų nepasisakė. Be to, net ir nesilaikant šio teisinio reglamentavimo, statinių ir Žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrai galėjo būti nustatyti projektavimo užduotyje.
9.5. Statybos projekto 33–40 puslapiuose bei 2021 m. kovo 9 d. atsakymo į pretenziją 28–69 puslapiuose pateiktos iliustracijos patvirtina, kad pastatai, adresu (duomenys neskelbtini), turi tiesioginį poveikį pareiškėjams priklausančioms namų valdoms. Statyba pagal Projektą dar nėra įgyvendinta, todėl vertinant įrodymus, susijusius su statybos rezultato poveikiu pareiškėjų teisėtiems interesams, negali būti reikalaujama objektyvių duomenų, tokių kaip taršos bei triukšmo padidėjimas, turto nuvertėjimas ir pan., kurių šiuo metu nėra ir negali būti, kol statyba nėra galutinai įvykdyta. Motyvų objektyvumas nagrinėjamoje statybų stadijoje galėjo būti vertinamas tik pagal projektinius duomenis pasitelkus protingumo kriterijus. Ginčo Žemės sklype bus statomi du 7 aukštų daugiabučiai pastatai, kuriuose planuojama įrengti viso 38 butus bei įrengti atitinkamą skaičių automobilių parkavimo vietų, kurios pagal projektą yra išsidėstytos pareiškėjų namų valdoms artimoje aplinkoje. Todėl remiantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais galima pagrįstai teigti, jog automobilių skleidžiamas užterštumas, variklių veikimo triukšmas bei (duomenys neskelbtini) gatvės ir įvažiavimų į pareiškėjų žemės sklypus apkrova akivaizdžiai ženkliai padidės. Be to, sumažės tiesioginių saulės spindulių patekimas į pareiškėjų žemės sklypus ir gyvenamuosius namus. Visa tai turi tiesioginę įtaką pareiškėjų interesams. Taip pat dėl gretimame žemės sklype, kuris nuo pareiškėjų valdų atskirtas tik siauromis kelio juostomis, statomų dviejų 23,82 metrų aukščio daugiabučių pastatų pareiškėjų valdų privatumas ženkliai sumažės ir gyvenimo kokybė pasikeis, kadangi pro tokio aukščio pastatų langus pareiškėjų privačios valdos taps objektyviai lengvai žvalgomos. Taigi pablogės pareiškėjų gyvenimo kokybė. Taip pat galimas turto nuvertėjimas, kaip objektyvus aukščiau išvardintų sąlygų pasikeitimo rezultatas, galėtų būti ištirtas tik ateityje. Tačiau remiantis protingumo kriterijumi galima pagrįstai teigti, kad minėtos sąlygos neišvengiamai turės neigiamą įtaką pareiškėjų nekilnojamojo turto kainai.
9.6. Pagal duomenis, kuriuos Lietuva yra pateikusi į European justice portalą dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais Lietuvoje atsakant į klausimą, ar administracine?s procedu?ros šalys gali tiesiogiai remtis tarptautiniais aplinkosaugos susitarimais, ar tik nacionaline?s teise?s aktais ir ES teise?s aktus perkelianc?iais aktais, yra nurodyta, kad kolizijos atveju tarptautine?s sutartys turi viršenybe? prieš nacionaline? teise?; šalys gali tiesiogiai remtis tarptautine teise; Orhuso konvencija galioja be papildomo nacionalinio reglamentavimo; viešojo administravimo subjektai ir teismai turi i?gyvendinti šia? sutarti?.
9.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo byloje neparengė ir teismui nepateikė jokių procesinių dokumentų, o šio asmens atstovas teismo posėdyje tik lakoniškai pakartojo atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją nepateikdamas jokių kokybiškai naujų faktinių ar teisinių argumentų. Todėl teismas nepagrįstai priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui maksimalų patirtų išlaidų už advokato dalyvavimą teismo posėdyje atlyginimą.
10. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, nurodoma, kad:
10.1. Bendrojo plano korektūros procedūrų pradėjimas neturi įtakos nei išduoto Statybos leidimo, nei teismo sprendimo pagrįstumui.
10.2. Nėra pagrindo šioje byloje remtis apeliantų nurodyta LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-130-492/2022, kadangi šioje byloje kalbama ne apie bendrojo plano nuostatų nedviprasmiškumą, o apie detaliojo plano privalomuosius reglamentus.
10.3. Apeliantai nurodo tik savo interpretacijas, tačiau nepateikia realių argumentų, kodėl ginčo teritorijai buvo privaloma rengti detalųjį planą. Bendroji taisyklė yra ta, kad, nesant parengtų detaliųjų planų, statyba gali būti vykdoma (taigi – ir leidimas jai išduodamas) tik atlikus išankstinę viešinimo procedūrą ir supažindinus visuomenę su detalizuotais statybos sprendiniais. Prieš išduodant Statybos leidimą visos reikalingos procedūros, įskaitant ir viešinimo procedūrą, buvo atliktos. Statybos leidimas buvo išduotas pagrįstai, kadangi Projekto, pateikto siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą, sprendiniai atitiko teisės aktų reikalavimus. Ginčo teritorijai rengti detalųjį planą nebuvo būtina, kadangi teritorijai pakako esamos ir suprojektuotos inžinerinės ir socialinės savivaldybės infrastruktūros. Pastatų aukštingumas numatytas sistemiškai taikant Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatas.
10.4. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas) nenustatyta pareiga gauti specialiuosius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju Statytojas specialiųjų reikalavimų išduoti neprašė.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domanas“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Žemės sklypas, kuriame numatyta daugiabučių namų statyba, patenka į Bendrajame plane numatytą intensyvaus užstatymo gyvenamąją zoną, kurioje vyrauja daugiaaukščiai daugiabučiai gyvenamieji namai. Šioje zonoje maksimalus leistinas aukštis nustatytas Specialiuoju planu, kuriame aukštybinių pastatų statyba aptariamoje zonoje yra nenumatyta. Tačiau pagal Bendrąjį planą ir Specialųjį planą visų kitų, žemesnių nei 30 metrų pastatų statyba nėra draudžiama. Specialusis planas nenustato daugiabučių statinių statybos zonų ir daugiabučiams statiniams, kurių aukštis nesiekia 30 metrų, Specialusis planas nėra taikomas. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją zoną, jai taikomi sprendiniai, nurodyti Bendrajame plane – leidžiami daugiaaukščiai daugiabučiai gyvenamieji namai. Daugiaaukščių namų aukštis gali būti ne didesnis nei 30 metrų, kadangi tai riba, nuo kurios pastatai laikomi aukštybiniais ir tokiems pastatams ir jų statybai taikomi Specialaus plano reikalavimai.
11.2. Pareiškėjų argumentas, kad Žemės sklypui turėjo būti rengiamasi detalusis planas, yra visiškai nepagrįsti. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad Žemės sklypui turėjo būti rengiamas detalusis planas.
11.3. Trečiajam suinteresuotam asmeniui jokiuose architektūros reikalavimuose nebuvo nustatyta jokių ribojimų dėl daugiabučių namų, todėl pareiškėjų teiginiai, kad Žemės sklype negali būti statomi daugiaaukščiai pastatai, yra nepagrįsti.
11.4. Žemės sklypas ir pareiškėjų sklypai nėra besiribojantys kaimyniniai sklypai ir neturi bendros kraštinės. Pareiškėjų interesai, susiję su taršos ir triukšmo reikalavimais, yra deklaratyvūs, ir nekonkretizuoti.
11.5. Trečiojo suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidos atitinka protingumo reikalavimą. Prašyta priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti dydžio.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domanas“ taip pat pateikė prašymą atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2022 m. rugsėjo 6 d. leidimo statyti naują statinį Nr. LSNS-21-220906-00607, išduoto UAB „Domanas“, teisėtumo.
14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, nustatęs, kad: 1) pagal Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendinius ginčo žemės sklype galima daugiaaukščių statinių statyba iki 30 m, taigi Žemės sklype yra galima trečiojo suinteresuoto asmens planuojamų pastatų statyba; 2) pareiškėjai neįrodė, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, gindami savo pažeistas teises ir interesus, jie siekia, kokia apimtimi pareiškėjų teisės ir interesai yra įtakojami skundžiamo akto (statybos leidimas) ar institucijos atliekamų veiksmų, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju.
15. Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir laikosi pozicijos, kad Žemės sklype nėra galima daugiaaukščių statinių statyba iki 30 m. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad planuojami statyti statiniai turi tiesioginį poveikį pareiškėjams priklausančioms namų valdoms. Kadangi statyba pagal Projektą dar nėra įgyvendinta, negali būti reikalaujama objektyvių duomenų, susijusių su statybos rezultato poveikiu pareiškėjų teisėtiems interesams. Remiantis protingumo kriterijumi galima pagrįstai teigti, kad su planuojamų statyti statinių atsiradimo nulemtos sąlygos neišvengiamai turės neigiamą įtaką pareiškėjų nekilnojamojo turto kainai. Pareiškėjai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie neturi teisės kreiptis į teismą pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį. Be to, pareiškėjai nesutinka su trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistu bylinėjimosi išlaidų atlyginimu.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog teismas, prieš imdamasis nagrinėti bylą iš esmės, turi atskleisti, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekia pareiškėjas. Kokia apimtimi pareiškėjo teisės ir interesai yra įtakojami skundžiamo akto ar institucijos atliekamų veiksmų, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju. Taigi teismas, iš esmės siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat privalo atskleisti asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
18. LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (LVAT 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014).
19. Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje (2021 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XIV-340 redakcija) nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, šių asmenų skundų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją. Jeigu pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą arba teismą.
20. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad privatus asmuo kreiptis į teismą ir ginčyti statybų teisėtumą gali tuo atveju, kai yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, o reikšti reikalavimą dėl visų neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, kai dėl statybos to privataus asmens teisės nėra suvaržomos, jis neturi teisės, nes tokiu reikalavimu būtų ginamas viešasis interesas, o tokios teisės įstatymas jam nesuteikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-916/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, nurodyta, kad privačiam asmeniui reiškiant ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir (ar) dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, šių reikalavimų pagrindu nurodomi viešosios teisės pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Todėl privatus asmuo, reikšdamas teismui tokius reikalavimus, turi įrodyti: 1) reikalavimų pagrindu nurodomo viešosios teisės pažeidimo įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams; 2) reikalavimų pagrindu nurodomą viešosios teisės pažeidimą (norminių teisės aktų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimą, pažeidimą, statybos savavališkumą ar kt.). Tais atvejais, kai nenustatoma (neįrodoma) pirmoji aplinkybė, laikytina, kad privatus asmuo yra netinkamas ieškovas.
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, turėdami pareigą nurodyti ir įrodyti savo reikalavimų pagrindu nurodytų viešosios teisės pažeidimų įtaką jų teisėms ir teisėtiems interesams, to nepadarė. Teismui pateiktame skunde ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjai abstrakčiai nurodė, kad planuojama daugiaaukštė statyba ženkliai pablogins pareiškėjų gyvenimo sąlygas (padidės oro tarša, triukšmas, sumažės natūralus žemės sklypų, gyvenamųjų namų apšvietimas), sumažins čia esančio nekilnojamojo turto vertę, pažeis asmenų teises bei pagrįstus lūkesčius gyventi ramiame, mažaaukščiame kvartale, o tai akivaizdžiai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Apeliaciniame skunde pareiškėjai išdėstė iš esmės tokio pat abstraktaus pobūdžio argumentus aptariamu klausimu, taip pat teigdami, kad šiuo metu negali būti reikalaujama objektyvių duomenų, susijusių su statybos rezultato poveikiu pareiškėjų teisėtiems interesams, nes statybos dar nėra įgyvendintos, o apie jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimą galima spręsti remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad Statybos projekte bei 2021 m. kovo 9 d. atsakyme į pretenziją pateiktos iliustracijos patvirtina, kad planuojami pastatai, adresu (duomenys neskelbtini), turi tiesioginį poveikį pareiškėjams priklausančioms namų valdoms.
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų procesinių dokumentų turinį ir kitą bylos medžiagą (įskaitant, bet neapsiribojant, Žemės sklypo buvimą intensyvaus užstatymo gyvenamojoje funkcinėje zonoje), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog dėl ginčo statinių jiems nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas nuvertės, suintensyvės judėjimas (duomenys neskelbtini) gatve, atsiras papildomų triukšmo šaltinių, sumažės privatumas, pablogės natūralus sklypų apšvietimas, dėl to pablogės pareiškėjų gyvenimo sąlygos, o taip pat, kad skunde teigiami teisės aktų pažeidimai turi įtakos pareiškėjų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, kurie būtų apginti reikalaujamu būdu. Tokių išvadų savaime nepatvirtina ir Statybos projekte ar 2021 m. kovo 9 d. atsakyme į pretenziją pateikta vaizdinė informacija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje nenustatytas pareiškėjų materialinis teisinis suinteresuotumas pareikštu reikalavimu, dėl ko skundas negali būti tenkinamas.
23. Dėl pareiškėjų teisės kreiptis į teismą pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį pažymėtina, kad minėtoje Orhuso konvencijos nuostatoje įtvirtinta, kad „be to, ir nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų peržiūros procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės nariai, atitinkantys nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis privačių asmenų ir valstybės institucijų, pažeidžiančių su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas, veiksmams arba neveikimui užginčyti“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LVAT praktika, kurioje pažymėta, kad ši Orhuso konvencijos nuostata neturi tiesioginio poveikio. Kitaip tariant, ji pati savaime ir tiesiogiai nesuteikia asmenims, taip pat ir pareiškėjams, teisės kreiptis į teismą. Šis klausimas ir toliau turi būti sprendžiamas pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, kaip tai ir numatyta Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2683/2011, 2013 m. rugsėjo 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-211/2013 ir kt.). Tokia LVAT praktika atitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) aiškinant aptariamą Orhuso konvencijos nuostatą. ESTT yra pasisakęs, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. ESTT nurodė, kad nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją; kadangi tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“ turi minėto 9 straipsnio 3 dalyje numatytas teises, šios nuostatos vykdymas arba veikimas priklauso nuo vėlesnio akto priėmimo. ESTT teigė, kad nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles (ESTT 2011 m. kovo 8 d. sprendimas byloje Lesoochran?rske zoskupenie VLK prieš Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky (C-240/09)).
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pripažinęs, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neturi teisės kreiptis į teismą pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus (ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p., 55 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai neturi teisės kreiptis į teismą ir pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjų apeliaciniame skunde cituojama European justice portale pateikiama informacija nei pagal savo juridinę reikšmę, nei pagal savo turinį nesudaro pagrindo nukrypti nuo pačioje Orhuso konvencijoje nustatytų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų bei minėtos teismų praktikos.
25. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatytas pareiškėjų materialinis teisinis suinteresuotumas pareikštu reikalavimu, dėl ko skundas negali būti tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai dėl Statybos leidimo teisėtumo bei atitinkami apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas pareiškėjų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis atitinkamu klausimu, nagrinėjamu atveju neturi įtakos procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistu išlaidų už advokato dalyvavimą teismo posėdyje atlyginimu.
27. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad UAB „Domanas“ patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidų už susipažinimą su bylos medžiaga (2 val., 363,00 Eur) bei už pasiruošimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme (2 val. 363,00 Eur). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti išlaidų dydžio (760,12 Eur), todėl priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui jo prašomas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai laikosi pozicijos, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, nes trečiasis suinteresuotas asmuo atstovas nepateikė atsiliepimo į skunde, o jo atstovas teismo posėdyje tik lakoniškai pakartojo atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją.
28. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos medžiagos apimtį, sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį teikiant teisines paslaugas (susipažinimui su bylos medžiaga, kuri yra pakankamai didelės apimties, skirtos 2 val.; bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą teisme dydis bei atstovo laiko sąnaudos atstovaujant teisme tiesiogiai priklauso nuo to, kiek trunka teismo posėdis), vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, spręstina, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 726 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra teisinga ir proporcinga, atitinkanti suteiktų paslaugų apimtų, neviršijanti Rekomendacijose nustatyto priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl jos mažinti papildomai nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat šioje byloje nenustatė trečiojo suinteresuoto asmens akivaizdaus nesąžiningumo, sudarančio pagrindą teismui nukrypti nuo ABTĮ 40 straipsnyje nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo aktualios teismų praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
31. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjų prašymas priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domanas“ pateikė teismui prašymą priteisti jam iš pareiškėjų apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 542,75 Eur bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Domanas“ šioje administracinėje byloje atstovavo advokatas D. P. (2021 m. rugsėjo 9 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 2021/63). Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šioms išlaidoms pagrįsti trečiasis asmuo pateikė išlaidos grindžiamos 2023 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą bei 2023 m. birželio 9 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą.
33. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 3 d.). Prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio, t. y. 2 547,87 Eur (Rekomendacijų 7, 8.11 p.). Tačiau atsižvelgiant į trečiojo suinteresuoto asmens atstovo rengto procesinio dokumento turinį, suteiktų paslaugų pobūdį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir į kitus Rekomendacijose nustatytus kriterijus, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma mažinama, trečiojo suinteresuoto asmens naudai iš pareiškėjų priteisiant 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų R. Š., A. Š., V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Domanas“ iš pareiškėjų R. Š., A. Š. ir V. S. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis