Administracinė byla Nr. eA-1668-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04216-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo
2025 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama:
1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 24S168600 (pastaba: skunde nurodyta – 2024 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 24S169895), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento
2024 m. liepos 19 d. dienos sprendimą Nr. 24S69895 (pastaba: skunde nurodyta – 2024 m. liepos 19 d. dienos sprendimą Nr. 24SD17075), kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos (toliau – Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 – ir Sprendimai).
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Pareiškėja iki 2014 m. dirbo Baltarusijos geležinkeliuose kasininke, neužėmė jokių svarbesnių pareigų, neturėjo įtakos įmonės sprendimų priėmimui. Nuo 2014 m., sulaukusi pensinio amžiaus, nebedirba. 2014 m. buvo kita politinė situacija, Baltarusija nebuvo ribojama sankcijų, Rusija nevykdė agresyvių karinių veiksmų Ukrainoje, todėl negalima teigti, jog ir iki 2014 m. ji turėjo palaikyti tuo metu neegzistavusią karinę agresiją ar režimą.
2.2. Pareiškėja 2012 m. pabaigoje kartu su sutuoktiniu ir sūnumi įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Vėliau įsigijo dar du butus (duomenys neskelbtini). Šeima įkūrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė, Bendrovė), kuri užsiima individualių namų statyba bei tarpininkavimu parduodant nekilojamąjį turtą, įregistruota (duomenys neskelbtini). Įmonė įsteigta 2017 m. sausio 19 d., vykdoma veikla –gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba. Per veiklos vykdymo laikotarpį įmonė pastatė septynis gyvenamuosius namus, penkis iš jų pardavė. Tolimesnei veiklai vykdyti UAB (duomenys neskelbtini) 2021 – 2022 m. įsigijo žemės sklypus. Namai buvo prižiūrimi, tvarkoma aplinka, vidus, priimami potencialūs klientai, vedamos derybos dėl pardavimo kainos ir papildomų darbų. 2023 – 2024 m. pagrindinė veikla buvo esančių namų pardavimas. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė pakankamai įrodymų, jog Bendrovė užsiima realia veikla, nors ir turėjo sunkumų pardavimų srityje, bet toliau tęsia veiklą. UAB (duomenys neskelbtini) – šeimos verslas, todėl sutuoktiniai siekia, kad įmonė veiktų ir jie galėtų toliau gyventi Druskininkuose.
2.3. Atsakovas nepagrįstai Sprendime nurodė, kad pareiškėjos vyras susijęs su Rusijos įmone KAMAZ ir prekiauja sankcionuotomis prekėmis. Airijos įmonės (duomenys neskelbtini), kurios direktoriumi yra jos sutuoktinis, veikla – atsarginių / dėvėtų detalių seno modelio technikai tiekimas į Afrikos valstybes. Įmonė prekiauja atsarginėmis detalėmis, o ne pačiais automobiliais, vengia bet kokių sąsajų su Rusija ir Baltarusija. Senos detalės perkamos iš Ukrainos ir parduodamos Afrikos valstybėse. Ši Airijos įmonė nesusijusi su Rusija, su ja nepalaiko verslo ir kitokių ryšių. Įmonės politika – neturėti verslo sąsajų ir su Baltarusija. Migracijos departamentas klaidingai nurodo, jog prekiauja sankcionuotomis prekėmis, nes detalės naudojamos ne kariniams tikslams, o žemės ūkyje, todėl įmonė neprisideda prie Rusijos karinių veiksmų palaikymo.
2.4. Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento 2024 m. liepos 9 d. išvadoje (toliau – ir VSD išvada), kuria vadovaujasi atsakovas, tik nurodoma, kad gali būti grėsmės valstybės saugumui, tačiau neaptariama, koks grėsmės mastas, neįvertintas grėsmės realumas ir apimtis, Sprendimo argumentai yra abstraktūs, todėl ji negalėjo tinkamai gintis nuo abstraktaus kaltinimo ir prielaidų. Atsakovas vertino ne pareiškėjos realius veiksmus ir požiūrį, smerkiantį valstybę agresorę, o tik jos buvusią darbo vietą.
2.5. Sprendimo Nr. 1 pagrindu priimtas Sprendimas Nr. 2 uždrausti pareiškėjai atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2029 m. liepos 19 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas)133 straipsnio 5 dalimi remiasi spėjimais. Panaikinus leidimą laikinai gyventi, atimama teisė teisėtai atvykti į šalį, kurioje pareiškėja turi namus bei verslą, kitu pagrindu. Atsakovas nusprendė riboti pareiškėjo patekimą į visą Šengeno zoną, kuri apima ir ES valstybes. Pareiškėja iš bylos duomenų negali suprasti, kodėl pats griežčiausias ribojimas taikomas jai, nes pateikti paaiškinimai bei įrodymai, kad pareiškėja nekelia grėsmės Lietuvai, užsiima teisėta veikla, neturi jokių sąsajų su Rusija ir nepalaiko jos karinės agresijos.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
3.1. 2024 m. kovo 26 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies
1 punktą, klausimyne nurodė, kad 1979–2014 metais dirbo prekių kasininke Baltarusijos Respublikos geležinkelių stotyse.
3.2. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja, po Sovietų Sąjungos žlugimo tęsdama darbą valstybės įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsakovas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus Sprendimus. Ginčijami Sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
3.3. Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami joje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, anksčiau dirbusiais valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti.
3.4. Išvada, kad pareiškėja turėjo būti lojali Baltarusijos valdžiai, pagrįsta pareiškėjos darbu valstybės įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, lojalumu jai, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbu). Sprendime Nr. 1 neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jis atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis jų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau aišku, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjos vertinimą.
3.5. Pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, ypač atsižvelgiant į tai, kad deklaratyvūs pareiškėjos teiginiai, pateikti
2024 m. balandžio 29 d. ir 2024 m. gegužės 8 d. paaiškinimuose, nepatvirtina, kad pareiškėja aktyviai užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dėl kurio jos buvimas Lietuvoje yra būtinas. Nors užsienietės gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai deklaruota nuo
2018 m. rugpjūčio 28 d., tačiau periodinės kelionės į Baltarusiją, atsakovo manymu, reiškia, kad ji nenutraukusi ryšių su kilmės šalimi. Tai patvirtina stiprius ryšius su Baltarusijos Respublika ir faktą, kad Baltarusijos režimas nelaiko jos nelojalia. Pareiškėjos nuosavybės teise priklausantys butai Druskininkuose nėra pagrindas leidimui laikinai gyventi gauti.
3.6. Grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Baltarusijos valstybės institucijomis. Pareiškėja valstybės įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai” dirbo 1979–2014 m. Įvertinęs darbo trukmę ir aktualumą, Migracijos departamentas mano, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali. Pareiškėjos užpildytas klausimynas nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Pareiškėjos nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad ji čia būtų pasiekusi aukštą integracijos lygį, bei nepaneigia trečiojo suinteresuoto asmens konstatuotos galimos grėsmės.
3.7. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad prieš tai buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas ir ateityje. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjos darbo valstybės įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai” laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisiškai nereikšminga.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
4.1. Skundžiami Migracijos departamento Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Šiais Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
4.2. VSD duomenimis, pareiškėja dažnai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tos šalies žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.
4.3. VSD žiniomis, pareiškėjos sutuoktinis, Baltarusijos Respublikos pilietis Y. V. – ribotos atsakomybės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorius. Nuo 2019 m. iš šios įmonės užsienio sąskaitų į pareiškėjos, sutuoktinio ir jų sūnų sąskaitas atlikti piniginiai pavedimai didelėmis sumomis. Pareiškėjos sutuoktinis vengia pateikti vienam iš Lietuvos bankų dokumentus, įrodančius lėšų kilmę, informaciją apie naudos gavėjus, dokumentus, patvirtinančius bendrovės mokamus mokesčius bei informaciją, pagrindžiančią įmonės veiklą. (duomenys neskelbtini) internetiniame puslapyje nurodytas el. pašo adresas – (duomenys neskelbtini), telefono numeris – (duomenys neskelbtini) ir reklamuoja parduodamus KAMAZ markės sunkvežimius, kuriuos gamina didžiausias Rusijos Federacijos sunkvežimių gamintojas – Kamos automobilių gamykla. KAMAZ susijęs su Rusijos vyriausybės naudos gavimu arba rėmimu, vykdo verslą transporto sektoriuje, turinčiame strateginės reikšmės Rusijos vyriausybei. Nuo 2022 m. gegužės 4 d. KAMAZ taikomos Jungtinės Karalystės sankcijos, o nuo 2022 m. birželio 3 d. – Europos Sąjungos sankcijos dėl Rusijos veiksmų, destabilizuojančių Ukrainą ir kenkiančių bei keliančių grėsmę jos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei. Pareiškėjos sąsajos su (duomenys neskelbtini) rodo, kad ji lojali ir prisideda prie Rusijos režimo ir karinės galios stiprinimo bei kelia kontržvalgybinių rizikų.
4.4. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėja nepateikė į bylą duomenų ir įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos ir Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad užsienietė pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms dėl karo Ukrainoje išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo Sprendimų neteisėtais.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktais, 4 straipsnio 3 dalimi,
50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
56 straipsnio 7 dalimi, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu
Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 64 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 1979–2014 metais dirbo prekių kasininke Baltarusijos geležinkelių stotyse. Nustatyti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika: sutuoktinis, gim. 1961 m., su kuriuo santuoka sudaryta 1988 m., nuo
2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. birželio 22 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Šiuo metu jis pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Du sūnus – Baltarusijos Respublikos piliečiai, kuriems 2023 m. spalio 31 d. Migracijos departamento sprendimais atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi. Apie kitus šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų nerasta. Pareiškėja nuo 2017 m. spalio 20 d. yra viena iš trijų Bendrovės, įregistruotos 2017 m. sausio 19 d., kurios direktoriumi yra jos sutuoktinis, akcininkų. Bendrovės 4 500 paprastųjų vardinių 10 Eur nominalios vertės akcijų lygiomis dalimis (po 1/3) priklauso pareiškėjai ir sūnums. A. V. Lietuvos Respublikoje nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba, nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. birželio 22 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pareiškėja nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nepertraukiamai deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu vienam iš sūnų priklausančiame 63,75 kv. m bendrojo ploto bute Druskininkuose. A. V. jungtinės nuosavybės teise su sutuoktiniu priklauso dar du 64,63 kv. m ir 79,93 kv. m bendrojo ploto butai Druskininkuose. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėja, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, periodiškai lankydavosi Baltarusijoje, ten turi nekilnojamąjį turtą, nėra nutraukusi ryšių su kilmės šalimi.
8. Teismas nurodė, kad asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Migracijos departamento Sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
9. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, teismas pažymėjo, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, pareiškėjos buvęs darbas Baltarusijos geležinkelių stotyse, periodinis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimas, vertinant esamos geopolitines situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas vertino, kad byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjos siekis gyventi Lietuvoje dėl veiklos Bendrovėje turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris, palyginti su nacionaliniu saugumu. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti Sprendimą Nr. 1.
10. Teismas sprendė, kad Sprendime Nr. 1 nurodyti motyvai dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies
2 punkto kaip pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi nelaikyti įrodytais, nes atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietė pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės. Teismas vertino, kad pareiškėjos papildomai teikti argumentai ir įrodymai nepatvirtino būtinybės jai laikinai gyventi Lietuvoje tam, kad galėtų vykdyti ir vystyti veiklą Bendrovėje, tačiau nėra duomenų, kad jie buvo suklastoti, fiktyvūs ar pan. Tačiau teismas konstatavo, kad, šis Sprendimo Nr. 1 trūkumas nekeičia vertinimo, kad pareiškėjai Sprendimu pagristai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ji kelia grėsmę valstybės saugumui.
11. Teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. 1 grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame įvertintas šeimyninių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinkta informacija pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Teismas laikė, kad pakankama duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
12. Teismas taip pat sprendė, kad Migracijos departamentui neišdavus pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nustačius, kad ji kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ginčijamu Sprendimu Nr. 2 pagrįstai nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde teigia, jog Sprendimu Nr. 2 jai uždrausta atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę nuo
2024 m. liepos 19 d. iki 2029 m. liepos 19 d., tačiau Sprendimu Nr. 2 jai yra uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, nes gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia. Teismas vertino, kad pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad ginčijamu Sprendimu Nr. 2 nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neproporcingas ir turėtų būti sutrumpintas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su užsienietės keliama grėsme valstybės saugumui, visuma, sprendė, kad Sprendimu Nr. 2 dėl draudimo atvykti nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teises atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo.
13. Teismas, įvertinęs skundžiamų atsakovo priimtų Sprendimų turinį, konstatavo, kad ginčijami Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Teismas vertino, kad ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs bei pakankami.
III.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2025 m. vasario 18 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
15.1. VSD išvadoje tik lakoniškai nurodoma prezumpcija, kad visi darbuotojai privalėjo būti lojalūs Baltarusijos valdžiai. Visgi, nėra nurodyta nei konkrečių, nei bendrinių pavyzdžių, kuo tas lojalumas galėjo pasireikšti. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad: a) pareiškėja dirbo kasininke, t. y. nekvalifikuotą, nevadovaujamą darbą; b) iš darbo išėjo savo noru, tapus pensinio amžiaus.
15.2. Teismas nevertino įrodinėjimo galimumo, kuomet įrodyti reikia tai, ko nėra. Tai yra, sukūrus fabulą apie privalomą lojalumą, reikia pateikti įrodymus, kad buvai priešiškas Baltarusijos valdžiai. Neįmanoma įrodyti, kad asmuo nekelia grėsmės saugumui, nes paneigti tokios prezumpcijos yra tiesiog neįmanoma, o tai pažeidžia teisės į gynybą principą. Vertinant tokią prezumpciją, VSD, kaip atsakinga institucija, turėtų pateikti bent jau pagrįstą nuomonę, vertinant individualiai konkretaus asmens situaciją. Šiuo atveju yra taikomas bendras lozungas, kad asmuo privalėjo būti lojalus ir dar palaikyti valdžią, nenurodant , nei kaip tai pasireiškė, nei ką tai reiškia – kaip reikia palaikyti valdžią. Vien tik kaltinimas, be menkiausios indikacijos, kad kaltinimas yra pagrįstas, teisinėje valstybėje negali būti taikomas.
15.3. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad pareiškėja yra pažeidžiama, nes nėra nutraukusi ryšių su kilmės valstybe. Tai yra individualiai vertinamas kriterijus. Pareiškėja niekuomet neslėpė , kad turi likusį namą Baltarusijoje, kurį grįžta prižiūrėti. Jokios indikacijos apie jos pažeidžiamumą byloje nėra. Pareiškėjos giminaičiai gyvena Lenkijoje, ji pati yra pusiau lenkų kilmės. Teismas selektyviai pasirinko vertinti tik tuos subjektyvius kriterijus, kuriuos interpretuoja pareiškėjos nenaudai.
15.4. Byloje yra tiek rašytinių įrodymų, tiek paaiškinimų žodžiu apie tai, kad įmonė
UAB (duomenys neskelbtini) yra reali, veikianti, kad jau įvykdžiusi ir dar ketina vykdyti ne vieną statybos projektą. Įmonė turi nupirkusi naujus žemės sklypus bei pastatus, kuriuos ketina rekonstruoti. Pareiškėja nurodė, kad užsiima apželdinimo, aplinkos kūrimo darbais, taip pat organizuoja atvirų durų dienas bei prisideda vizualinės išraiškos kūrimu. Pareiškėja visur dalyvauja statybos procesuose dar iki statybų pradžios, kartu su vyru priima bendrus sprendimus.
15.5. Nors VSD išvada pareiškėjos grėsmę saugumui sieja su jos sutuoktinio neva ryšiais su Rusija ir KAMAZ įmone, pirmosios instancijos teismo konstatuojamojoje sprendimo dalyje apie tai nepasisakyta. Nors ši aplinkybė yra itin svarbi ir parodanti ne tik A. V., bet ir jos sutuoktinio, t. y. šeimos, principines nuostatas apie požiūrį į Rusiją bei Ukrainą. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad Airijos įmonė (duomenys neskelbtini) nėra niekaip susijusi su Rusija, su ja nepalaiko nei verslo, nei kitokių ryšių. Įmonės politika yra neturėtų jokių verslo sąsajų ir su Baltarusija. Yra pateiktas sąskaitų registras bei sutartys, iš kurių matosi, kad kompanija prekiauja atsarginėmis senų įvairių sunkvežimių detalėmis – perka jas iš Ukrainos ir parduoda į Afrikos valstybes. Tai yra ten, kur naudojama sena technika žemės ūkio darbams vystyti. Negana to, teismui buvo pateikti duomenys, kad nei Airijos įmonė (duomenys neskelbtini), nei Y. V., nei A. V. nėra įtraukti į asmenų, kuriems taikomos sankcijos sąrašą. Nei tiesiogiai, nei per įmonę Voronų šeima niekaip ir niekada neprekiavo su Rusija ir niekaip nebuvo jokiu KAMAZ atstovu. VSD pažyma tik parodo, kaip neatsakingai ir paviršutiniškai parengta, nes informaciją apie tai, kad neva Y. V. yra susijęs su Rusijos įmone KAMAZ paėmė iš interneto svetainės, nors toje svetainėje nėra jokios informacijos apie prekybą KAMAZ automobiliais.
15.6. Atsakovas vertino ne pareiškėjos realius veiksmus ir jos požiūrį smerkiantį valstybę agresorę, o tik jos buvusią darbo vietą. Teismų praktikoje nurodoma, kad tokio pobūdžio bylose neužtenka nustatyti, kad asmuo dirbo susijusioje su režimu struktūroje, tačiau vien ši aplinkybė negali bu?ti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų. Nagrinėjamoje byloje, visos kitos aplinkybės (Rusijos agresijos pasmerkimas ir Krymo nurodymas kaip Ukrainos anketoje), verslo kūrimas bei gyvenimas rodo, kad grėsmė valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, kad pareiškėjas dirbo valstybinėje įmonėje, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Šiuo atveju buvo apribota ir pareiškėjos teisė apsiginti nuo nepagrįstai reiškiamų kaltinimų, nes paneigti neapibrėžtos grėsmės faktą asmeniui yra neįmanoma. Tai yra, pareiškėja net negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, nes negalėjo tinkamai gintis nuo abstraktaus kaltinimo ir prielaidų.
15.7. Sprendimas uždrausti atvykti asmeniui į Lietuvą remiasi ne pagrįsta išvada, o spėjimais, kurie jau nurodyti aukščiau. Byloje yra apstu įrodymų apie legalų teisėtą verslą Lietuvoje, apie būtinybę pareiškėjai būti Lietuvoje (ne tik verslo priežiūra, bet ir turimo būsto priežiūra, draugų, socialinis ratas, darbuotojai ir nusistovėjęs gyvenimas Lietuvoje).
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
16.1. Migracijos departamentas neturi pagrindo kvestionuoti kompetentingos institucijos – VSD vertinimo, kurį VSD atlieka vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
16.2. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji dirbo kasininke, o ne vadovaujamą darbą pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl pareiškėja nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, vertindamas jos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, turėjo suabejoti jos lojalumu Baltarusijos valdžiai.
16.3. Dėl pareiškėjos argumentų, kad šeimos įmonė (duomenys neskelbtini) vykdo veiklą ir dėl to pareiškėjai būtina gyventi Lietuvoje pažymėtina, kad, pirma, pareiškėja neįrodė, jog įmonėje jos užimamos pareigos suponuoja tokią būtinybę ir ši būtinybė vertintina svarbiau, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjos buvęs darbas Baltarusijos geležinkelių stotyse, periodinis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimas, vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
16.4. Aplinkybė, kad pareiškėja prieš tai turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir tai, kad šiuo metu turi verslą Lietuvoje, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl vien šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Pareiškėja nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pareiškėjos verslo interesai turėtų būti prioritetiniai ir nusverti viešąjį interesą užtikrinti valstybės saugumą. Aplinkybės, kad pareiškėjos mama ir močiutė yra lenkų kilmės nepaneigia pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui vertinimo.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
17.1. VSD 2024 m. liepos 9 d. raštu Nr. 18-6377 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja, nuo 1979 m. iki
2014 m. (35 metus) dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybės įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos valstybės įmone. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.
17.2. Iš Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Apeliantė skunde neneigia, jog Baltarusijoje turi nekilnojamojo turto ir periodiškai grįžta jo prižiūrėti. Taip pat byloje nėra pateikiamų aplinkybių, dėl kurių pareiškėja su sutuoktiniu ir sūnumis (Baltarusijos piliečiais) negalėtų gyventi Baltarusijoje.
17.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma susiaurinti grėsmių valstybės saugumui sampratą. EŽTT šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, atitinkamoms institucijoms paliekant laisvę apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 24S168600, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2024 m. liepos 19 d. dienos sprendimo Nr. 24S69895, kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Bylos duomenimis, Departamentas, pareiškėjai, turėjusiai leidimą laikinai gyventi šalyje, galiojusį iki 2024 m. birželio 24 d., pateikus prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, šio prašymo nagrinėjimo metu gavęs VSD Išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, įvertinęs turėtus duomenis, 2024 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 24S168600 nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui; duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), o
2024 m. liepos 19 d. dienos sprendimu Nr. 24S69895, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai), – uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.
20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad nors Sprendime Nr. 1 nurodyti motyvai dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto kaip pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi nelaikyti įrodytais, nes nėra duomenų, kad duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama pakeisti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės suklastoti, fiktyvūs ar pan., šis trūkumas nekeičia vertinimo, kad pareiškėjai Sprendimu Nr. 1 pagristai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ji kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat Sprendimu Nr. 2 pagristai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.
21. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Migracijos departamento Sprendimų išvados dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui yra nepagrįstos.
22. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies (pareiškėja apeliaciniame skunde nereiškia nesutikimo su teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi nėra įrodytas) pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų ją naikinti ar keisti: UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalis, be kita ko, nustato, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai ar visuomenei, turi būti motyvuotos.
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
24. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-1721-525/2023).
25. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, kaip matyti iš jų pagrindimo, įvertino:
25.1 pareiškėjos pateiktus ir savo surinktus duomenis apie pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, jos ryšius su kilmės šalimi, kurie: nepatvirtina, kad ji aktyviai užsiima teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu, dėl kurios jos buvimas Lietuvoje yra būtinas; Lietuvoje negyvena jokie pareiškėjos šeimos nariai, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra, o užsienietės sutuoktinis, kuris yra pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi; nors pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai yra deklaruota nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d., periodinės kelionės į Baltarusiją patvirtina tamprius ryšius su kilmės šalimi;
25.2 kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą, kad Baltarusijos Respublikos
pilietės A. V. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, kad tuo atveju, jei įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas pareiškėjai neišduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar tokį leidimą panaikinti, prašoma įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (UTPĮ 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra). Išvadoje nurodoma, kad VSD, atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatė, kad:
i. pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1979–2014 m. dirbo Baltarusijos geležinkelių stotyse; VSD vertinimu, pareiškėja, po sovietų sąjungos žlugimo tęsdama darbą jau Baltarusijos Respublikos valstybės įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose, strateginiuose objektuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose, strateginiuose objektuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys; VSD duomenimis, pareiškėja dažnai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus; VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo; VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose), strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose), strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema; Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose), teisėsaugos tarnybose, strateginiame sektoriuje ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose, strateginiuose objektuose) ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui; Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje (įmonėse, įstaigose, organizacijose, strateginiuose objektuose) ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.); VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui; Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje;
ii. VSD duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis Baltarusijos Respublikos pilietis Y. V., yra (duomenys neskelbtini), veikiančios nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. ir įkurtos Airijoje, direktorius. Nuo 2019 m. iš šios įmonės užsienio sąskaitų į pareiškėjos, Y. V. ir jų sūnų sąskaitas yra atlikta piniginių pavedimų didelėmis sumomis. Dalis lėšų buvo pervedama į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. UAB (duomenys neskelbtini) akcininkai yra pareiškėja ir sūnūs, o direktorius – pareiškėjos sutuoktinis Y. V.. Y. V. vengia pateikti vienam iš Lietuvos bankų dokumentus, įrodančius lėšų kilmę, išrašą patvirtinantį, kurioje šalyje įmonė registruota, informaciją apie naudos gavėjus, dokumentus, patvirtinančius (duomenys neskelbtini) sumokamus mokesčius bei informaciją, pagrindžiančią įmonės egzistavimą ir veiklą. (duomenys neskelbtini) internetiniame puslapyje yra nurodžiusi el. p. adresą – (duomenys neskelbtini), telefono numerį – (duomenys neskelbtini) ir reklamuoja parduodamus KAMAZ markės sunkvežimius, kuriuos gamina didžiausias Rusijos Federacijos sunkvežimių gamintojas – Kamos automobilių gamykla (KAMA AUTOMOBILE PLANT, toliau – KAMAZ). KAMAZ yra susijęs su Rusijos vyriausybės naudos gavimu arba jos rėmimu, vykdydamas verslą transporto sektoriuje, turinčiame strateginės reikšmės Rusijos vyriausybei. Nuo 2022 m. gegužės 4 d. KAMAZ taikomos Jungtinės Karalystės sankcijos, o nuo 2022 m. birželio 3 d. – Europos Sąjungos sankcijos dėl Rusijos veiksmų, destabilizuojančių Ukrainą ir kenkiančių bei keliančių grėsmę jos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei; pareiškėjos sąsajos su (duomenys neskelbtini), užsiimančios sunkvežimių, gaminamų sankcionuotos Rusijos įmonės KAMAZ, prekyba, rodo, kad pareiškėja yra lojali Rusijai ir prisideda prie Rusijos režimo ir jo karinės galios stiprinimo, bei kelia kontržvalgybinių rizikų; Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje.
25. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Migracijos departamentas, VSD Išvadą įvertinęs pareiškėjos individualios situacijos kontekste, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o ginčijami Sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – valstybės saugumui – užtikrinti.
26. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino, jog VSD Migracijos departamento išvados grindžiamos faktais, kurie yra preziumuojami, dėl ko pareiškėjai reikia įrodyti tai, ko nėra, nėra pagrįsti: sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Nagrinėjamu ginčo atveju VSD savo išvadą grindė faktais (pareiškėjos darbo kilmės šalyje pobūdis, jos sutuoktinio ryšiai per (duomenys neskelbtini) vykdomą veiklą su Rusijos Federacijos įmonėmis ir iš tokios veiklos gaunamomis pajamos, kurių (jų dalies) kilmę jis vengė pagrįsti), kurie vertinti šios įstaigos, kurios vykdomos veiklos pagrindiniai uždaviniai ir yra prognozuoti bei nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ir Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, turimos informacijos kontekste.
27. Įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal
ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
28. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Departamento išvados pagrįstos bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą; vertinant įrodymus, pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką, taip pat Baltarusijos ir Rusijos Federacijos politinių režimų priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO bei ES narei.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) aiškinama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
30. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT
2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-4603-629/2019). Taigi, aplinkybės, kad pareiškėjai nuo 2018 m. buvo išduodami / keičiami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kur ji nuolat ir gyveno, turi verslą ir nekilnojamo turto, ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia Migracijos departamento padarytų išvadų, kurioms pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismas.
31. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Sprendimo Nr. 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, proporcingumo stoka, pažymėtina, byloje surinkti duomenys nepatvirtina tokių pareiškėjos argumentų pagrįstumo: Lietuvos Respublikoje negyvena jos šeimos nariai (Lietuvos teismų informacinės sistemos Lieko duomenimis, Migracijos departamento sprendimas, kuriuo jos sutuoktiniui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi šalyje, nėra panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1301-968/2025); pareiškėja yra išlaikiusi ryšius su kilmės šalimi, kaip pati nurodo apeliaciniame skunde, turi čia mamą, periodiškai čia lankosi; leidimai gyventi šalyje pareiškėjai išduoti / keisti kaip įmonės, atitinkančios Įstatyme nustatytus reikalavimus, dalyvei, t. y. veiklai, kuriai vykdyti buvimas šalyje iš tiesų nėra būtinas. Pažymėtina, kad pareiškėja, kuri leidimą laikinai gyventi šalyje pakeisti grindė ketinimu toliau vykdyti tokią veiklą, nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad ją su įmone, kurios dalyvė ji yra, siejo darbo santykiai. Taigi, pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
32. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė