Baudžiamoji byla Nr. 2K–283/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1
2.1.7.4
2.1.15.1.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Benedikto Stakausko, Rimanto
Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistajam P. P.,
nuteistojo gynėjui advokatui Aivarui Škėmai,
nukentėjusiajai
A. Š.,
nukentėjusiosios
atstovei advokatei Aušrai Ručienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
P. P. bei nukentėjusiosios ir
civilinės ieškovės A. Š. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2009 m.
rugsėjo 25 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 8 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d.
nuosprendžiu P. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138
straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK
75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams
(skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos), įpareigojant per bausmės
vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę
žalą. Iš P. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. Š. priteista 17
119,82 Lt turtinei, 11 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt
atstovavimo išlaidų bei Valstybinei ligonių kasai – 3583,80 Lt. Taip pat iš P.
P. valstybei priteista 65 Lt teismo proceso išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d.
nutartimi nuteistojo P. P. ir nukentėjusiosios
A. Š. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o
nukentėjusiosios atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių jos kasacinį
skundą patenkinti, o nuteistojo atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo
kasacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios tenkinti iš dalies, padidinant jai
priteistinos neturtinės žalos dydį iki 20 000 Lt sumos, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
P. P. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai,
kad dėl
chuliganiškų
paskatų nesunkiai sužalojo ir susargdino nukentėjusiąją A. Š. šiomis
aplinkybėmis: 2008 m. birželio 12 d., apie
20 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) name, būdamas neblaivus (nustatytas 1,75 promilės girtumas)
– tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – tyčia dėl chuliganiškų
paskatų sudavė rankomis ne mažiau kaip šešis kartus nukentėjusiajai A. Š. į veidą, ne mažiau kaip dešimt kartų į galvą,
ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias
kūno vietas, įspyrė į pilvą ir du kartus į kairę ranką bei trenkė degtinės
buteliu į galvą; taip padarė A. Š. minkštųjų audinių muštinę žaizdą
viršugalvyje, minkštųjų audinių sumušimą
veide, dešiniajame žaste ir dešiniajame dilbyje, kairiajame žaste ir kairiajame
dilbyje bei kairiojo
peties sąnario srityje, taip pat apatinio
žandikaulio kairės pusės lūžį, vertinamą kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. P. prašo panaikinti
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį
bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylai
reikšmingas aplinkybes, be
motyvų atmetė jį teisinančius įrodymus, nepašalino esminių nukentėjusiosios
A. Š. ir kitų proceso
dalyvių, tarp jų ir nuteistojo, parodymų bei kitų įrodymų prieštaravimų, be pagrindo atmetė gynybos prašymus dėl papildomų duomenų
gavimo, todėl padarė
esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies nuostatų,
taip pat BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų pažeidimus. Pirmiausia P. P. atkreipia dėmesį į prieštaringus nukentėjusiosios
parodymus, duotus atskirų apklausų metu, ir tvirtina, kad, kiekvieną kartą pasakodama apie įvykį, A. Š. nurodydavo papildomas aplinkybes.
Antai, skirtingai nei 2008 m. birželio 13 d. apklausos metu, apklausiama
2008 m. liepos 15 d., ji teigė, kad pirmiausia pastebėjo P. P., gulintį nuogą ant grindų, ir tik
po to, nuėjusi į virtuvę, pamatė mamą. Be to, šios apklausos metu ji nurodė,
kad skambino savo krikštamotei V. K., kad kasatorius ją kalbino, taip pat ji teigė, jog, atsitrenkus į laiptus, nulėkė jos akiniai ir mobilusis
telefonas, nors apie visa tai
ankstesnėje apklausoje neužsiminė. 2008 m. rugsėjo
18 d. ir gruodžio 10 d. apklausų metu
ji nebenurodė daugelio neva kasatoriaus jai pasakytų frazių („Iš kur tu tokia
nagla?“ ir pan.). 2008 m. rugsėjo 18
d. apklausoje nukentėjusioji teigė,
kad prie tualeto jai buvo suduoti du
smūgiai į veidą, tuo tarpu 2008 m. liepos 15 d. ir gruodžio 10 d. apklausose –
kad vienas smūgis. Skirtingai nei
anksčiau, 2008 m. gruodžio 10 d. apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad
P. P. iškart griebė jai ne už „maikutės“,
o ne už gerklės. Kitas reikšmingas
netikslumas yra tas, kad pas
ikiteisminio tyrimo teisėją A. Š. teigė, jog, nusileidusi iš antrojo aukšto ir
pamačiusi, kas vyksta namuose,
paskambino krikšto mamai V. K., o apie kitus skambučius nieko neužsiminė. Tačiau vėliau teigė, kad,
numesta ant laiptų, savo mobiliajame telefone
surinko paskutinį rinktą numerį ir, išgirdusi skambant mamos telefoną, nubėgo
jo ieškoti. Taip pat P. P. nurodo, kad
nukentėjusiosios parodymai nelogiški. Pagal jos paaiškinimus, pamačiusi nepažįstamą ir nepadoriai jos namuose besielgiantį asmenį, neprašė
jo iškart išeiti iš namų, bet pirmiausia užrakino namų duris ir tik po
to liepė išeiti. Kartu nuteistasis pastebi,
kad įvykio metu nukentėjusioji nebandė gelbėtis nuo neva smurtaujančio
kasatoriaus. Teismui buvo nurodyti
tokie A. Š. teiginių prieštaravimai ir
loginio ryšio nebuvimas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų
nevertino. Be to, pirmosios instancijos
teismas nepašalino A. Š. ir liudytojų
J. B. bei A. K. parodymų
prieštaravimų. Anot kasatoriaus, šie liudytojai paneigė nukentėjusiosios nurodytus faktus apie jos ir nuteistojo rišlų
dialogą. Taip pat skunde nurodoma, kad, pagal
nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, ji neturėjo galimybės aprengti savo
nuogos motinos V. Š. Remiantis A. Š. parodymais, tiek policijos pareigūnai, tiek A. Š. turėjo pamatyti V. Š.
nuogą, tačiau, pagal jų parodymus, šios aplinkybės jie neužfiksavo.
Toliau P. P. tvirtina, kad bylos nagrinėjimo
metu buvo neginčijamai nustatyta, jog V. Š. buvo praradusi sąmonę, todėl
A. Š. nurodyta aplinkybė esą muštynių metu ji matė V. Š. lipant laiptais į
antrąjį aukštą yra neteisinga. Liudytojų A. K. ir A. Š. parodymai,
kad V. Š. gulėjo antrame namo aukšte, turėjo būti vertinami kritiškai dėl to, jog A. K. parodymai dėl
šios aplinkybės neatitiko su juo kartu buvusio J. B. parodymų, o A. Š.,
būdamas A. Š. tėvas, buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, teismas
nesiaiškino, ar objektyviai įmanoma, kad po nedidelio kiekio alkoholio
pavartojimo praradęs sąmonę žmogus po keliolikos
minučių ją vėl atgautų ir po to vėl
visiškai prarastų. Taip pat pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų atmetė kasatoriaus nurodytą faktą,
jog, sėdėdamas ant fotelio V. Š.
namuose ir išgėręs antrą ar trečią degtinės stikliuką, jis prarado sąmonę. Tuo
tarpu teismas nesuabejojo V. Š.
galimybe prarasti sąmonę nuo tos pačios degtinės ir tų pačių dviejų trijų
stikliukų. Be jokių motyvų skirtingai vertindamas tą patį faktą, kurio
atsiradimą lėmė tos pačios priežastys,
teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą
pateikti kitų įrodymų atmetimo motyvus. Teismas išsamiai netgi netyrė V. Š. sąmonės praradimo priežasčių, jos
medicininių dokumentų bei nesiaiškino,
ar tos pačios priežastys galėjo lemti ir nuteistojo sąmonės praradimą, kartu
teismas visapusiškai nepatikrino kasatoriaus nurodytų faktų tikrumo ir
neįvertino nurodytos įvykio eigos dėl muštynių su A. Š. logiškumo. Kasatoriaus
teigimu, teismas be pagrindo atsisakė tenkinti ikiteisminio tyrimo metu
atmestus prašymus dėl papildomų duomenų gavimo,
siekiant išsiaiškinti, ar jo kraujyje,
kuris buvo paimtas po įvykio, nėra kokių nors toksinių medžiagų. Pirmosios instancijos teismas visiškai
nevertino ir nesiejo su kitais byloje esančiais įrodymais (liudytojų A. Š., E. Š. ir J. Š. parodymais)
A. Š. teiginių, kad sąmonę galima buvo prarasti pavartojus narkotikų.
Toliau P. P. atkreipia dėmesį į specialisto
išvadą, kuria, atlikus daktiloskopinį
tyrimą, nustatyta, kad pirštų antspaudai, palikti ant sudužusio degtinės
butelio šukės ir taurelės, priklauso
nenustatytam asmeniui. Skundžiamame
nuosprendyje apie šią išvadą apskritai neužsimenama. Apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo taip pat
nevertino. Nevertindami specialisto
išvados kartu su kitais įrodymais, teismai pažeidė BPK 305
straipsnio 1 dalies 2 punktą ir be pagrindo padarė išvadą, kad į degtinę negalėjo būti kažko pripilta ir dėl to kasatorius
galėjo prarasti sąmonę. Be to, siekiant išsamaus bylos aplinkybių
ištyrimo, tikslinga buvo nustatyti,
kur, kasatoriui atvykus pas V. Š., buvo jos jaunesnioji duktė ir ar užfiksuoti
pirštų antspaudai priklauso jai. Kasatorius taip pat nurodo, kad byloje esantis
teismo ekspertizės aktas, kuriuo nustatyta, jog įvykio metu jis galėjo suprasti
savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti,
nepatvirtino įvykio eigos, mechanizmo ir A. Š. sveikatos sutrikdymo
priežasčių, o tik suponavo išvadą, kad, suduodamas smūgius A. Š., jis suprato,
ką daro. Nuteistojo įsitikinimu, atlikta
ekspertizė be pagrindo abiejų teismų buvo vertinama kaip reikšmingas įrodymas,
pagrindžiantis jo kaltę dėl nusikaltimo padarymo. Be to, teismai turėjo
pagrindą suabejoti ekspertizės akto patikimumu, nes tyrimą atlikusi ir aktą
surašiusi ekspertė, duodama paaiškinimus apie ekspertizės atlikimo galimumą, teisiamajame
posėdyje nurodė, kad nėra pakankamai duomenų ekspertizei atlikti, tačiau
paaiškinimų pabaigoje netikėtai nurodė, jog galės atsakyti į jai pateiktus
klausimus. Dėl tokių prieštaringų ekspertės
paaiškinimų įtakos ekspertizės akto
objektyvumui bylą nagrinėję teismai nepateikė jokių motyvų, todėl
nuteistasis mano, kad ekspertizės aktas buvo įvertintas tik formaliai, be
detalios analizės. Taip pat apeliacinės
instancijos teismas vadovavosi
Priklausomybės ligų centro pažyma, kurioje nurodyta, kad P. P. kraujyje
narkotinių ir psichotropinių medžiagų nerasta. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad apnuodyti galima ir toksinėmis medžiagomis, o toks tyrimas su
krauju nebuvo atliktas. Be to, teisiamajame posėdyje ekspertė kaip psichiatrinės ekspertizės atlikimo
negalimumo priežastį nurodė neatliktą toksikologinį tyrimą. Apeliacinės
instancijos teismas rėmėsi ir gydytojos psichiatrės paaiškinimu, kad
V. Š. buvo prisigėrusi alkoholio, bet
ne apsinuodijusi, o tai reiškia, jog ji nebuvo išgėrusi papildomų
cheminių medžiagų. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad gydytoja psichiatrė, būdama nekompetentinga šiuo klausimu, negalėjo
padaryti objektyvios išvados ir neigti V. Š., o kartu ir kasatoriaus
apnuodijimo fakto. Neigdamas V. Š. bei
A. Š. parodymus esą į jų namus kasatorius atvyko išgėręs, P. P. tvirtina,
kad jam ir V. Š. buvo nustatytas labai panašus
girtumo laipsnis (1,75 ir 1,68 promilės), todėl jei pas V. Š. būtų atvykęs
išgėręs, šis skirtumas būtų buvęs
gerokai didesnis. Teismai nepagrįstai
detaliau netyrė ir liudytojo J. B. teismo posėdžio metu nurodytų
aplinkybių apie tai, ką jis matė atvykęs į įvykio vietą. Liudytojo nurodytos
aplinkybės, viena
vertus, paneigė A. Š. parodymus, kita vertus, patvirtino
kasatoriaus nurodytą įvykio situaciją, kad A. Š., pamačiusi
gulinčią be sąmonės savo motiną ir fotelyje sėdintį nepažįstamą vyrą
(kasatorių), galėjo pamanyti, jog šis motinai padarė kažką blogo, ir puolė jį, dėl to, pabudęs nuo
smūgio, tačiau dar nevisiškai suvokęs situaciją, kasatorius palaikė ją
užpuolike ir gynėsi. Bylą nagrinėję teismai šios situacijos nesvarstė. Faktą,
kad P. P. buvo suduoti smūgiai jam sėdint,
patvirtina veido ir rankų sužalojimų lokalizacija, nustatyta specialisto
išvadoje. Dar nuteistasis pažymi, kad
teismai neįvertino fakto, jog anksčiau jis
nebuvo baustas už kokį nors smurtinį nusikaltimą
ar kitą teisės pažeidimą. Tai, kad jis nekonfliktiškas, patvirtino ir
V. Š. Taigi, visą gyvenimą būdamas nekonfliktiškas, jis negalėjo be jokios teisėtos
priežasties smūgiuoti A. Š. į veidą.
Tuo tarpu A. Š., pagal liudytojo J. B. parodymus, turėjo motyvą kėsintis į kasatoriaus sveikatą. Be to,
bylą nagrinėję teismai nepagrįstai
atmetė kasatoriaus paaiškinimus, jog su pareigūnų reikalavimais nesutiko, nes
pats jautėsi nukentėjęs ir jo sulaikymą laikė neteisėtu veiksmu. Tuo
tarpu padaryti miegamojo durų sugadinimai jam priskirti nesant jokių objektyvių įrodymų. Įvykio vietos apžiūra antrame namo
aukšte, kur yra miegamasis, atlikta praėjus daugiau kaip 14 val. nuo įvykio. Taip
pat ant miegamojo kambario daiktų nerasta
jokių nuteistojo pirštų antspaudų. Apibendrindamas
skundo argumentus ir remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-510/2007, P. P.
tvirtina, kad teismų sprendimuose turėjo būti pašalinti iškilę prieštaravimai
tarp A. Š., liudytojų ir kasatoriaus parodymų, taip pat pasisakyta, kokiu
pagrindu kartu su kitais byloje esančiais įrodymais išsamiai nebuvo įvertinta
specialisto išvada dėl daktiloskopinių tyrimų, kuri patvirtina kasatoriaus
nurodytus faktus dėl įvykio situacijos ir dėl to laikytina jį teisinančiu
įrodymu. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje nepateikta motyvų ir dėl atsisakymo atlikti toksikologinius tyrimus
su V. Š. ir P. P. krauju. Byloje vertinant degtinės apnuodijimo faktą net nebuvo pareikalauta V. Š. ir
kasatoriaus medicininių dokumentų. Tik
pašalinus visus esamus prieštaravimus ir išsamiai ištyrus bei įvertinus visus,
o ne tik nuteistąjį kaltinančius
įrodymus, teismai galėjo padaryti pagrįstas išvadas dėl jį kaltinančių įrodymų
patikimumo ir pakankamumo.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. Š. prašo
pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d.
nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį, netaikyti P. P. BK 75 straipsnio
bei nuteisti jį realia trejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos
namuose, taip pat visiškai patenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį.
Skunde kasatorė nurodo, kad skundžiami teismų nuosprendis ir
nutartis priimti pažeidžiant
BPK 369 straipsnio nuostatas, t. y. P. P. netinkamai pritaikytas baudžiamasis
įstatymas bei be pagrindo sumažintas nukentėjusiosios pareikštas civilinis
ieškinys. Nukentėjusiosios teigimu, apeliacinės
instancijos teismas skundą tyrė šališkai ir akivaizdžiai pažeisdamas susiformavusią teismų praktiką
šios kategorijos bylose. Skiriant bausmę P. P.,
visiškai be pagrindo buvo pritaikytas BK 75 straipsnis ir laisvės atėmimo
bausmės vykdymas jam atidėtas. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, nesivadovavo
BK 54 straipsnio nuostatomis. Teismas neatsižvelgė į nusikalstamos veikos
pavojingumo laipsnį, neįvertino, kad suaugęs vyras pasikėsino prieš jauno
amžiaus smulkaus kūno sudėjimo merginą jos namuose, kad nusikaltimas padarytas stebint mažamečiam
vaikui, nukentėjusiosios broliui. Teismas neatsižvelgė į nusikaltimo pasekmes,
kurias kasatorė jaus visą gyvenimą, –
neįvertino, kad tuo metu ji buvo abiturientė, dėl patirtų sužalojimu turėjo didelių nepatogumų, kurie iš
esmės neigiamai nulėmė tolimesnį jos, kaip jauno žmogaus, gyvenimą. Nebuvo atsižvelgta ir į nuteistojo kaltės
formą – kad nusikalstama veika buvo
padaryta tyčiniais veiksmais. Šių
skundo motyvų iš esmės netyrė ir apeliacinės instancijos teismas. Nė vienas teismas tinkamai neįvertino
kaltininko asmenybės. P. P. anksčiau teistas. Nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo
alkoholio. Be to, nuteistasis
neatsiprašė nukentėjusiosios, nesigailėjo, proceso metu tyčiojosi iš jos.
Teismai privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad nuteistojo veikoje yra tik
jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės bei nenustatyta jo atsakomybę
lengvinančių aplinkybių. Taip pat apylinkės
teismas nesuformulavo būtinos bausmės
vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos – išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ir atidėjus P. P.
paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai (BK 41 straipsnis). Teismas
nuosprendžio aprašomojoje dalyje nemotyvavo bausmės skyrimo nuteistajam ir tik lakoniškai nurodė, kad yra
pagrindas takyti BK 75 straipsnį. Panevėžio apygardos teismas taip pat motyvuotai nepagrindė, dėl kokių priežasčių P. P. gali būti taikomas BK 75
straipsnis. Nukentėjusiosios manymu, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir jos
pasekmes, bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę. Kasatorė tvirtina,
kad ji ir šiuo metu jaučiuosi
nesaugi, bijo gatvėje sutikti P. P., nes iki dabar jis nepadarė jokių
išvadų dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, kaltina ir šmeižia nukentėjusiąją
bei tyčiojasi iš jos. Teismai privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad P. P.
įvykdyta veika pasižymėjo įžūlumu ir iki šiol jis neatlygino žalos. Esant šioms aplinkybėms, teismams nebuvo pagrindo daryti išvados, kad bausmės
tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Taigi teismai netinkami pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas, nes
nepagrindė išvados, kad bausmės
tikslai bus įgyvendinti be
realaus bausmės atlikimo. Kartu teismai pažeidė susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose (kasacinė
nutartis Nr. 2K-131/2005).
Taip pat kasatorė tvirtina, kad teismai be jokio pagrindo sumažino jos pareikštą civilinį
ieškinį. Apeliacinės
instancijos teismui ji pateikė papildomus įrodymus, kad dėl P. P.
padarytos veikos ji ir šiuo metu patiria dideles išlaidas, kurios ateityje dar didės. Nuteistojo veiksmai
nukentėjusiajai sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir padarinius, kuriuos
ji jaus visą gyvenimą. Šiuo metu A. Š. negali tęsti įprasto gyvenimo būdo, jai
sunku bendrauti, kalbėti ir visa tai turi
įtakos studijoms bei asmeniniam gyvenimui. Dėl to, nukentėjusiosios teigimu, pareikštas ieškinys sumažintas nepagrįstai,
pažeidžiant CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Nuteistojo P. P. bei nukentėjusiosios ir
civilinės ieškovės A. Š. kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl įrodymų
vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje
surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta,
kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu
ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir
jais pagrįstų išvadų byloje
sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą,
prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų
vertinimo ir išvadų padarymo teismui
nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų
vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų
vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius
ir nutartis, dėl kurių paduotas
skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal
pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame
skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
(BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina,
kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų
netiria, jų nevertina, nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių
nustatymo ir teismų išvadų dėl šių aplinkybių netikrina. Nagrinėdamas bylą
kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes
yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes
nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir
atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti
išvados, kad abiejų instancijų teismai netinkamai vertino ginčijamus bylos
duomenis – nukentėjusiosios A. Š., liudytojų jos motinos V. Š. ir tėvo
A. Š., policijos pareigūnų J. B. ir A. K., E. Š., J. Š., taip pat paties
nuteistojo parodymus bei rašytinę bylos medžiagą: teismo medicinos specialisto
išvadas ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų
teismai išdėstė motyvuotas išvadas dėl šių įrodymų vertinimo ir abejoti jomis
kolegija neturi jokio pagrindo. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo
argumentus dėl nukentėjusiosios A. Š. parodymų nepatikimumo. Skunde kasatorius
pateikia nukentėjusiosios parodymų, duotų atskirų apklausų metu, neatitikimus,
kurie negali būti laikomi esminiais, nustatant šių parodymų įrodomąją reikšmę.
Taip pat vykstant procesui nukentėjusioji savo parodymus papildė naujomis
detalėmis (dėl skambinimo krikštamotei, dėl sulaužytų akinių ir pan.), kurias
patvirtino kiti bylos įrodymai (krikštamotės V. K. apklausos, daiktų apžiūros
protokolo duomenys ir pan.). Be to, nukentėjusioji A. Š., apklausiama tiek
ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, niekada savo parodymų
neatsisakė, įvykio aplinkybes nurodė itin detaliai ir iš esmės buvo nuosekli.
Taigi nukentėjusiosios parodymais abejoti nebuvo jokio pagrindo.
Kasaciniame skunde P. P. išdėsto ir kitus
argumentus, lygindamas nukentėjusiosios A. Š. parodymus su kitais bylos
duomenimis – liudytojų J. B., A. K., A. Š. parodymais, tačiau nurodo
nereikšmingas detales (dėl P. P. pokalbio su nukentėjusiąją rišlumo, dėl
liudytojos V. Š. tariamo nuogumo ir kt.), kurios neturi esminės įtakos svarbių
bylos aplinkybių nustatymui, veikos kvalifikavimui ir teisingo sprendimo byloje
priėmimui. Visa tai nepagrindžia esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies
pažeidimo ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Kolegijos vertinimu, neturi pagrindo kasacinio
skundo teiginiai, kuriais bandoma įrodinėti, kad nusikalstamos veikos padarymo
metu P. P. buvo paveiktas cheminių medžiagų ir tai turėjo įtakos jo veiksmams.
Ši gynybos versija buvo patikrinta ir paneigta bylos duomenimis. Teismai
nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti šį faktą, taip pat
asmenų, galėjusių įpilti tam tikrų cheminių medžiagų į gėrimą, kurį vartojo
liudytoja V. Š. ir nuteistasis P. P. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad
veikos padarymo metu P. P. suprato savo veiksmų esmę. Tą pagrindė teismo
psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriuo nustatyta, kad nusikalstamos
veikos padarymo metu ir tuoj po to P. P. suprato savo veiksmus ir galėjo
juos valdyti, paties P. P. parodymai, patvirtinantys, jog įvykio metu jis buvo
sąmoningas ir suprato, ką daro. Nuteistasis niekada neparodė, kad dėl
apsvaigimo pavartojus alkoholį jis nesuvokė savo veiksmų ar negalėjo jų
kontroliuoti. Be to, apeliacinio nagrinėjimo metu buvo gautas Panevėžio
apskrities priklausomybės ligų centro raštas, kuriame nurodyta, kad, atlikus
narkotikų testą, P. P. organizme narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta.
Taip pat byloje esantis VĮ „Panevėžio miesto poliklinika“ raštas patvirtino,
jog liudytojai V. Š. (kuri kaip ir P. P. vartojo tą patį alkoholį) buvo
diagnozuoti psichikos sutrikimai vartojant alkoholį. Teismo posėdyje apklausta
specialistė paaiškino, kad V. Š. buvo nustatytas paprastas prisigėrimas, jokio
apsinuodijimo nebuvo. Specialisto išvada nustatyta, kad P. P. kraujyje rasta
1,75 promilės etilo alkoholio įrodo, kad įvykio metu P. P. buvo paprasčiausiai
apsvaigęs nuo alkoholio.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro
išvadą, kad teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai
įvertino visus bylos duomenis. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo
proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis
patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino
kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir
įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos
teismas ėmėsi priemonių iškilusioms abejonėms pašalinti, atliko papildomą
įrodymų tyrimą ir motyvuotai pasisakė dėl esminių skundo argumentų. Byloje
nenustatyta BPK 1 straipsnio 1
dalies, 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, taip pat BPK 305 straipsnio
1 dalies 1, 2, 3 punktų pažeidimų.
Dėl
bausmės vykdymo atidėjimo taikymo (BK 75 straipsnis)
BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui,
nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis baudžiamuosius nusižengimus,
nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams
arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus
nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki
trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad
yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
bausmės atlikimo.
Taigi K 75 straipsnio 1 dalyje nurodytas
reikalavimas, kad teismas padarytų išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti,
kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Panevėžio
apylinkės teismas šios išvados bylos aplinkybėmis aiškiai nepagrindė, bet
bausmės vykdymą atidėjo. Tačiau nukentėjusiajai apskundus šį pirmosios
instancijos teismo nuosprendį, apygardos teismas tinkamai motyvavo BK 75
straipsnio 1 dalies taikymą ir taip ištaisė žemesnės instancijos teismo
padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas.
Kolegijos vertinimu, pagal teismų sprendimuose
nustatytas faktines bylos aplinkybes BK 75 straipsnio 1 dalis P. P. buvo
pritaikyta teisėtai, todėl tenkinti nukentėjusiosios kasacinį skundą ir
paskirti nuteistajam realią trejų metų laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.
Bylos duomenimis, P. P. padarė vieną tyčinę,
baigtą, apysunkę nusikalstamą veiką – nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl
chuliganiškų paskatų (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Praeityje jis
buvo teistas, tačiau ne už smurtinius, o už finansinius nusikaltimus, teistumas
jam išnykęs, todėl laikytinas neteistu. Administracine tvarka nebaustas.
Nuteistasis dirba ir yra apibūdinamas teigiamai. Nustatyta viena jo atsakomybę
sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio, kuris turėjo įtakos
nusikalstamos veikos padarymui, ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių
aplinkybių. Taip pat jis neatlygino nusikaltimu padarytos žalos.
Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė
teisingą išvadą, kad nuteistajam bausmės tikslai, numatyti
BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės
atlikimo, o paskirtas maksimalus trejų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminas
ir įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą leis
kontroliuoti nuteistojo elgesį bausmės vykdymo atidėjimo metu.
Dėl
neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 straipsnis)
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,
dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija,
pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir
kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar
maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Kasacinės instancijos teismas ne kartą
yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo
principas (lot. restitutio in integrum)
objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos
neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau atlyginti
nukentėjusiojo asmens patirtą dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio
pobūdžio išgyvenimus.
Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia
į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos
turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais,
kai sužalojama asmens sveikata, esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio
nustatymo kriterijus yra sveikatos sužalojimo pobūdis ir pasekmės.
Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismai,
apskaičiuodami nukentėjusiajai A. Š. priteistinos neturtinės žalos,
padarytos dėl nusikaltimo nesunkiai sužalojus jos sveikatą, dydį, įvertino CK
6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo
kriterijus, o nustatytas 11 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nelaikytinas
aiškiai per mažu jos neturtinio pobūdžio išgyvenimams kompensuoti.
Kolegija laiko, kad nukentėjusiajai A. Š.
priteistas 11 000 Lt neturtinės žalos, padarytos dėl nusikaltimo sužalojus jos
sveikatą, atlyginimas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra tinkamas
ir jį didinti nėra pagrindo.
Teismai neturtinės žalos dydį nustatė, įvertinę
nukentėjusiosios sveikatos pablogėjimą – neteisėtais P. P. veiksmais
nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, patirtus
skaudžius išgyvenimus, susijusius su fiziniu skausmu ir dvasinėmis kančiomis,
atsižvelgė į tai, kad dėl nusikaltimo metu patirtos žandikaulio traumos
nukentėjusiajai A. Š. tęsiamas odontologinis gydymas, tačiau ilgalaikių,
negrįžtamų pakitimų nebuvo padaryta ir šiuo metu nukentėjusioji be didesnių
apribojimų gali tęsti jai įprastą gyvenimo būdą bei studijuoti, taip pat
teismai atsižvelgė į žalą padariusio asmens tyčinę kaltės formą, padarytą
turtinę žalą, į kaltininko turtinę padėtį, t. y. kad nuteistasis P. P. dirba,
tačiau bendrovės finansinė padėtis sunki, nekilnojamojo ar vertingo kilnojamojo
turto, sąskaitų bankuose jis neturi.
Taigi, vertinant visas nurodytas bylos aplinkybes
kaip visumą, taip pat atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo
principus, abiejų šalių interesų pusiausvyrą, kolegijos nuomone, nukentėjusiosios
patirtos neturtinės žalos piniginis įvertimas 11 000 Lt yra teisingas ir
atitinkantis šios bylos aplinkybes – jį didinti nėra pagrindo.
Dėl prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms
kasacinės instancijos teisme apmokėti
Kasacinio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji A.
Š. paprašė priteisti kasaciniame procese turėtas išlaidas, kartu pateikdama
pinigų priėmimo kvitą (2010 m. balandžio 27 d., serija LAT Nr. 533123),
patvirtinantį 1210 Lt sumokėjimą advokatei A. Ručienei už atstovavimą kasacinio
proceso metu.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs
kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš
kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas
advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas,
paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali
šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant
bylą kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato
paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo
nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nukentėjusiosios
ir civilinės ieškovės A. Š. kasacinis skundas atmestinas. Kita vertus, jos
išlaidos advokatui buvo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą
nuo nepagrįstų nuteistojo kasacinio skundo argumentų. Atsižvelgdama į
išdėstytas aplinkybes ir įvertindama advokatės darbo bei laiko sąnaudas
kasacinio bylos nagrinėjimo metu, kolegija daro išvadą, kad dalis nukentėjusiosios
patirtų šių išlaidų (600 Lt) turi būti apmokėta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu ir 106
straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo P. P. bei nukentėjusiosios
ir civilinės ieškovės A. Š. kasacinius skundus.
Priteisti iš nuteistojo P. P. šešis šimtus litų
(600 Lt) nukentėjusiajai A. Š. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Benediktas
Stakauskas
Rimantas Baumilas
Antanas
Klimavičius