Teisminio proceso Nr. 4-28-3-00179-2020-8

                Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.10.; 21.11.11.

(S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto D. T. (toliau – D. T.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2020 m. birželio 25 d. nutarties, kuria Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2020 m. kovo 5 d. nutarimas buvo paliktas nepakeistas, D. T. skundas netenkintas.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       D. T. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2020 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį už tai, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, 2020 m. vasario 29 d., 09.15 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „VW GOLF“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 0,71 promilių girtumas. Už tai asmeniui paskirta 950 (devynių šimtų penkiasdešimties) eurų bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 15 (penkiolikai) mėnesių.

2.       Nesutikdamas su priimtu nutarimu, D. T. pateikė skundą Marijampolės apylinkės teismui, tačiau Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi D. T. skundas nebuvo patenkintas, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2020 m. kovo 5 d. nutarimą paliekant nepakeistą.

3.       Apeliaciniame skunde D. T. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.

3.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje neteisingai konstatuojamas faktas dėl automobilio galinių dešinės pusės durų neatsidarymo, kadangi vertinamu atveju neatsidarinėjo kairės, bet ne dešinės pusės automobilio durys. Apeliantas neneigia policijos pareigūnams nurodęs, kad išlipo pro galines automobilio duris, tačiau ši aplinkybė, pasak D. T., buvo nurodyta iš neblaivumo ir pasimetimo, siekiant padėti draugei išvengti administracinės atsakomybės, kadangi automobilį vairavo būtent ji, o apeliantas sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Nors iš pradžių apeliantas pareigūnams tvirtino, jog automobilį vairavo kažkoks kitas asmuo, tačiau taip pasielgė spontaniškai, vėlgi nenorėdamas išduoti savo draugės.

3.2.                      Apeliaciniu skundu nesutinkama su policijos pareigūno A. P. parodymais, kad jis matė, jog automobilį vairavo vaikinas. Šie parodymai, pasak D. T., yra neteisingi, kadangi analizuojamoje situacijoje jis negalėjo matyti vairuotojo, nes juos skyrė pakankamai didelis atstumas. Juo labiau, kad pareigūnas nesugebėjo įvardinti, kaip atrodė automobilį vairavęs vaikinas. Kad policijos pareigūnas A. P. sako netiesą, pasak apelianto, iš dalies patvirtina ir kito policijos pareigūno E. K. parodymai, kuriais šis patvirtino nematęs, kas vairavo automobilį. Kad tarp policijos automobilio ir I. L. vairuojamo automobilio buvo apie 250 m. atstumas teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas.

3.3.                      Nors liudytojas E. K. teismo posėdžio metu parodė, kad ant grindinio matėsi smėlėtos batų padų žymės, einančios nuo vairuotojo vietos iki tos vietos, kurioje stovėjo apeliantas ir kad batų pėdsakai sutapo, tačiau pareigūno nurodytos smėlėtos batų padų žymės buvo senos, aplytos lietaus. Be to, prie ant žemės buvusio pėdsako pridėjus apelianto koją su batu, nei pėdsako dydis, nei raštas nesutapo su apelianto. Šias aplinkybes, pasak apelianto, akivaizdžiai patvirtina ir kiti policijos pareigūnų veiksmai. Apeliantui pareigūno nurodymu priėjus ir bandant atsisėsti į automobilio vairuotojo vietą, buvo akivaizdu, kad apeliantas atsisėsti negali, nes sėdynė buvo pristumta į priekį, o tarpas tarp sėdynės ir vairo buvo toks mažas, jog apelianto kojos atsirėmė į vairą. Šios aplinkybės policijos pareigūnas taip pat jokiomis priemonėmis nefiksavo. Tačiau teisme liudytojas nurodė visiškai priešingas, neteisingas ir melagingas aplinkybes, kad sėdynės padėtis buvo tinkama apeliantui atsisėsti. Šios aplinkybės galėjo būti paneigtos, jei policijos pareigūnai, atliekamų veiksmų fiksavimą būtų pateikę teismui. Kadangi šios aplinkybės buvo nenaudingos įrodymų prasme, teismui jos ir nebuvo pateiktos. Tuo tarpu aplinkybę, kad analizuojamu atveju buvo daromas vaizdo įrašas, patvirtina tai, kad įvykio metu policijos pareigūnas apeliantui parodė, jog išjungia vaizdo kamerą ir tai padaręs, kalbino D. T. prisiimti kaltę.

3.4.                      Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamos nutarties motyvais, jog policijos pareigūnai apelianto ir I. L. nematė tik kelias sekundes, kuomet matomumą užstojo namo kampas. Nors, pirmosios instancijos teismo vertinimu, per tokį trumpą laiką apeliantas ir I. L. nebūtų spėję apsikeisti vietomis, tačiau ši aplinkybė grindžiama prielaidomis ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Važiuojant automobiliu buvo pamatyta, kad priekyje policijos pareigūnai susistabdę tikrino du automobilius. I. L., priešingai nei teigia policijos pareigūnai, pasuko į gyvenamojo namo keliuką ir ten sustojo. Palaukusi gal 3-4 minutes, išvažiavo iš kiemo ir pasuko priešinga nuo policijos pareigūnų kryptimi. Pamačiusi, kad buvusioje vietoje dar yra policijos pareigūnai, vėl pavažiavo ir įsuko į kito gyvenamojo namo kiemą. Įsukusi į namo kiemą, I. L. greitai persėdo iš vairuotojo vietos į keleivio vietą, o apeliantas išlipęs stovėjo automobilio priekyje. Tik praėjus kelioms minutėms policijos automobilis, važiuodamas pagrindiniu keliu, staiga stabdė, nes buvo beveik pravažiavęs keliuką, ir įsuko į gyvenamojo namo kiemą, kur stovėjo automobilis. Svarbu ir tai, jog sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, policijos pareigūnų judėjimo greitis iš pradžių buvo labai nedidelis ir iki to momento, kol jis privažiavo iki automobilio „WV Golf‘ praėjo pakankamas laiko tarpas, kad vairuotojas su keleiviu galėtų apsikeisti. Jeigu tai buvo tik kelios sekundės, kaip nurodo teismas, tuomet policijos pareigūnai būtų matę, kas išlipo iš vairuotojo pusės. Pasak D. T., liudytojo E. K. nurodytos aplinkybės, jog jiems atvykus prie automobilio, I. L. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje užsisegusi diržą, vėlgi yra neteisingos.  Ji iš tiesų sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, tačiau nebuvo spėjusi užsisegti saugos diržo.

3.5.                      Nesutinkant su skundžiama nutartimi pabrėžiama ir tai, kad pareigūnai, pažeisdami vairuotojo blaivumo nustatymo tvarką nevertino apelianto bendros būklės, iš karto liepė pūsti į alkotesterį. Tokiu būdu, pareigūno teisme išdėstyta aplinkybė, kad jis įvertino bendrą D. T. būklę, liepdamas eiti tiesia linija bei pirštu pataikyti į nosį, yra neteisinga.  Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad  administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant ne teismo tvarka buvo pažeisti ANK 616 straipsnio 3 dalies reikalavimai, kadangi prašant administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šis reikalavimas nebuvo vykdomas, bylą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka. Taip pat buvo teikiamas prašymas pateikti policijos pareigūnų visus vaizdo registratorių įrašus bei išreikalauti gyvenamojo namo, kuriame buvo sustojęs I. L. vairuojamas automobilis ir kuriame vyko aplinkybių aiškinimasis, vaizdo kamerų įrašus, tačiau teismas įrašų nereikalavo ir jų neištyrė.

4.       Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiasis specialistas M. M. pateikė atsiliepimą į D. T. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

5.       D. T. apeliacinis skundas tenkinamas.

6.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kaip nustatyta ANK 569 straipsnyje, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7.       Iš aptaro seka, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai dėl nusižengimo padarymo įvykio ir sudėties bei konkretaus asmens kaltės šio nusižengimo padarymu nekyla jokių pagrįstų abejonių. Išanalizavus administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą dėl D. T. kaltės. Šis trūkumas net ir apklausus policijos pareigūnus E. K. bei A. P., administracinėn atsakomybėn traukiamą D. T. bei įvykio metu kartu su juo automobilyje buvusią I. L. nebuvo pašalintas ir pirmosios instancijos teisme. Pats apeliantas pažeidimą neigia, jo kaltė iš esmės grindžiama vien tik liudytojų policijos pareigūnų E. K. ir A. P. parodymais bei byloje pateiktais vaizdo įrašais, kurių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nepakanka D. T. kaltei pagrįsti.

8.       Bylos duomenimis, policijos pareigūnams pasivijus automobilį „VW GOLF“, D. T. iš jo buvo išlipęs, o I. L. sėdėjo keleivio vietoje. Vairuotojo vietoje nieko nebuvo. Šį faktą betarpiškai patvirtino policijos pareigūnai E. K. ir A. P., jo neneigė ir D. T. su I. L., būtent tokios aplinkybės užfiksuotos ir byloje esančiuose vaizdo įrašuose. Policijos pareigūnams paprašius D. T. asmens dokumentų, šis nurodė, jog automobilio jis nevairavo, pažymėdamas, kad tai darė kitas asmuo, t. y. ne jis ir ne I. L.. Nors būtent ši aplinkybė tiek Institucijai, tiek ir pirmosios instancijos teismui leido abejoti D. T. parodymų patikimumu, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad policijos pareigūnams vis dar aiškinantis įvykio aplinkybes įvykio vietoje, I. L. patvirtino, jog automobilį vairavo būtent ji. Šiuos I. L. teiginius betarpiškai patvirtina byloje pateikti vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip I. L. eilę kartų policijos pareigūnams pakartoja, jog automobilį vairavo ne D. T., bet ji. Svarbu tai, kad net ir po tokių I. L. pasisakymų dar ne kartą perklausus D. T., kas vairavo automobilį, šis lakoniškai nurodydavo, jog tai darė ne jis, nei apie trečią asmenį, nei apie I. L. neužsimindamas, todėl susikoncentruoti vien tik į pirminius D. T. teiginius apie trečią asmenį, neva vairavusį automobilį, atsižvelgiant ir į jo bei I. L. asmeninius santykius (sprendžiant iš bylos medžiagos, jie buvo pora), dėl kurių, D. T. turėjo pakankamą pagrindą melagingai teigti, jog automobilį vairavo trečias asmuo, nederėtų. Juo labiau, jog, bylos duomenimis, I. L. vartojo alkoholinius gėrimus iš vakaro, kas D. T. buvo žinoma, automobilis buvo vairuojamas anksti iš ryto, dėl ko, tiek D. T., tiek ir I. L. galėjo pagrįstai tikėtis, jog I. L. gali būti nustatytas neblaivumo laipsnis.

9.       Tuo tarpu vertinant I. L. prisipažinimą atkreiptinas dėmesys į tai, jog jos pozicija nepakito net ir tuo metu, kai alkotesteriu buvo patikrintas jos blaivumas ir jai nustatytas 0,29 promilių neblaivumo laipsnis. Nors toks neblaivumo laipsnis vairuotojams, turintiems didesnį nei 2 (dvejų) metų vairavimo stažą atsakomybės neužtraukia, tačiau, sprendžiant iš byloje surinktų duomenų visumos, I. L. buvo pradedantysis vairuotojas, 2 (dvejų) metų vairavimo stažo neturėjo, todėl už veiksmų, kuriuos ji kategoriškai pripažino padariusi (vairavo automobilį, kai jai nustatytas 0,29 promilių neblaivumo laipsnis), padarymą jai grėsė administracinė atsakomybė pagal ANK 422 straipsnio 4 dalį. Esant šiems duomenims, pagrįstai manytina, jog pagrindo prisiimti atsakomybę už kitos asmens, t. y. D. T., neteisėtus veiksmus, I. L. analizuojamu atveju neturėjo. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir ANK 422 straipsnio 4 dalies bei ANK 422 straipsnio 5 dalies sankcijų skirtumai. Akivaizdu, jog I. L., nebūdama teisininkė bei besimokanti vidurinėje mokykloje, šių skirtumų (administracinė atsakomybė pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį yra sunkesnė) galėjo nežinoti. Ir vis tik, nepaisydama šios aplinkybės, policijos pareigūnams (tiek jos, tiek D. T. teigimu tvirtinant, kad jai gresia sunkesnė atsakomybė) ji nuosekliai tvirtino, jog automobilio D. T. nevairavo, šiuos veiksmus atliko ji. Šios pozicijos I. L. laikėsi tiek pareigūnams pateikdama rašytinius paaiškinimus, tiek ir apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

10.       Nors pirmosios instancijos teismas šia versija nepatikėjo, remdamasis iš esmės vien tik policijos pareigūnų parodymais, tačiau juose aukštesnysis teismas įžvelgia esminių prieštaravimų, kurie nebuvo pašalinti bylos nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš policijos pareigūnų E. K. ir A. P. teisme duotų parodymų, automobilį „VW GOLF“ jie pastebėjo 20-50 metrų atstumu, kai šis apsisuko ir nuvažiavo priešinga kryptimi. A. P. patvirtino matęs, jog automobilį vairavo tamsiai apsirengęs asmuo (bylos duomenimis nustatyta, kad D. T. analizuojamo įvykio metu buvo apsirengęs tamsiais rūbais, o kartu su juo automobilyje buvusi jo draugė I. L. – šviesiais). Peržiūrėjus byloje pateiktą vaizdo įrašą iš tiesų matyti, kaip tolumoje į šalutinį kelią įsukęs tamsios spalvos automobilis apsisuka ir nuvažiuoja priešinga kryptimi, tačiau atstumas nuo policijos pareigūnų iki komentuojamo automobilio, priešingai nei teismo posėdžio metu tai tvirtino policijos pareigūnai, buvo gerokai didesnis nei 20-50 metrų. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, esant tokiu atstumu nuo judančios transporto priemonės, juo labiau jai išsukant į šalutinį kelią ir matant tik automobilio šoną, kurį, be kita ko, dengė krūmai, pamatyti ne tik automobilį, bet ir jį vairavusį asmenį, nebuvo jokios galimybės (vaizdo įraše automobilis sunkiai įžiūrimas, pastebimas net keletą kartų persukinėjant vaizdo įrašą).

11.       Nors pareigūnai tvirtino, jog komentuojamas automobilis iš jų akiračio buvo dingęs vos keletą sekundžių ir tik tuo metu, kai matomumą jiems užstojo namas, į kurio kiemą įsuko automobilis „VW GOLF“, tačiau ir ši versija, peržiūrėjus vaizdo įrašus, aukštesniajam teismui kelia pagrįstų abejonių. Iš vaizdo įrašo matyti, jog tuo metu, kai pareigūnai pastebėjo automobilį „VW GOLF“, keičiantį važiavimo kryptį, jie abu buvo išlipę iš tarnybinio automobilio. Į tarnybinį automobilį jie įlipo tik tuo metu, kai automobilis „VW GOLF“ apsisukęs pasuko priešinga kryptimi. Tuo tarpu toje vietoje, kur apsisukęs nuvažiavo automobilis „VW GOLF“, vaido įraše matomas kelio lankstas. Jį nuo policijos pareigūnų buvimo vietos analizuojamoje situacijoje skyrė medžiai, todėl automobiliui „VW GOLF“ įvažiavus į minėtą kelio atkarpą, policijos pareigūnams dar akivaizdžiai neišvažiavus iš savo buvimo vietos, nepamesti komentuojamo automobilio iš savo matymo zonos jiems nebuvo jokios objektyvios galimybės, kas šiuo konkrečiu atveju leidžia pagrįstai abejoti jų nurodytomis aplinkybėmis. Šioje vietoje įvertintina ir tai, jog pagal byloje surinktus duomenis, policijos pareigūnų tarnybinis automobilis vietą, kurioje buvo rastas stovintis „VW GOLF“ automobilis, pasiekė per kiek daugiau nei 1 (vieną) minutę, kas pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad per tokį trumpą laiką nei I. L., nei D. T. nebūtų spėję pakeisti savo buvimo automobilyje vietos, tačiau šiame kontekste būtina įvertinti ir laiką, kurį pareigūnai užtruko įlipdami į savo automobilį, jį užkurdami, išjudėdami iš savo stovėjimo vietos ir apsisukdami (iš vaizdo įrašo matyti, jog tarnybinis policijos pareigūnų automobilis priekiu stovi priešinga kryptimi nei nuvažiavo „VW GOLF“ automobilis). Šie pareigūnų veiksmai neabejotinai užtruko tam tikrą laiko tarpą, todėl spręsti, jog šiuo atveju I. L. ir D. T. turėjo vos 1 (vieną) minutę pasitraukti iš savo buvimo vietos, nuvažiuoti iki kiemo, kuriame jų automobilis buvo rastas, ir pasikeisti savo sėdėjimo vietomis automobilyje, nebuvo jokio pagrindo. Neabejotina, kad automobiliui „VW GOLF“ dingus iš pareigūnų matymo zonos (nuvažiavus kelio lankstu, kurį nuo pareigūnų skyrė medžiai), D. T. ir I. L. turėjo pakankamai laiko pakeisti savo sėdėjimo vietas automobilyje. Tokių veiksmų atlikimas pvz. I. L. persėdant iš vairuotojo vietos į keleivio, o D. T., sėdėjusiam keleivio vietoje, tiesiog išlipant iš automobilio, didelių laiko sąnaudų nereikalauja.

12.       Abejonių kelia ir policijos pareigūnų teiginiai dėl D. T. neblaivumo nustatymo šiam einant tiesia linija bei ranka siekiant savo nosies galiuką. Toks pareigūnų pasiūlymas nei viename vaizdo įraše neužfiksuotas, jį neigia tiek D. T., tiek ir I. L.. Negana to, peržiūrėjus byloje esančius vaizdo įrašus matyti, jog vienam policijos pareigūnui paėmus D. T. asmens ir automobilio dokumentus, jis, be kita ko, nurodydamas, jog matė, kad automobilį vairavo būtent D. T., nieko nelaukęs ir jokio pasiūlymo nepateikęs, grįžo į tarnybinį automobilį, kuriame iš karto pradėjo ruošti alkotesterį D. T. blaivumo patikrinimui ir D. T. perdavė alkotesterio antgalį. Nors iš pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad pareigūnai kalba apie kažkokius pėdsakus, vedančius nuo automobilio vairuotojo pusės link D. T., tačiau D. T. bato pado tikrinimas, kuris, sprendžiant tiek iš pareigūnų, tiek iš D. T. parodymų, vis tik buvo atliktas, neužfiksuota, todėl pasikliauti vien tik pareigūnų teiginiais, jog D. T. bato pado raštas atitiko komentuojamus pėdsakus, šią aplinkybę tiek D. T., tiek I. L. kategoriškai neigiant, nėra pagrindo. Šios aplinkybės jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina. Analogiškai vertintini ir pareigūnų teiginiai dėl automobilio vairuotojo sėdynės apžiūros. Nors jie teigia, kad ji buvo tinkama D. T. sėdėti, tačiau tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje vėlgi nėra.

13.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje išnaudojus galimybes surinkti pakankamai patikimų įrodymų, kad būtų nustatytos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, apelianto kaltę patvirtinančių duomenų nenustatyta, o visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, turi būti aiškinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Todėl nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo bylos teisena D. T. atžvilgiu turėjo būti nutraukta.

14.       Tokiu būdu, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2020 m. kovo 5 d. nutarimas, kuriuo D. T. pripažintas kaltu pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, ir Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis, kuria D. T. skundas netenkintas, panaikintini ir administracinio nusižengimo teisena D. T. atžvilgiu nutrauktina.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 653 straipsnio 2 dalimi, 

n u t a r i a :

D. T. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2020 m. kovo 5 d. nutarimą, Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną D. T. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjas                                                                                                                      Algirdas Remeika