Civilinė byla Nr. e2-178-464/2023

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00103-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.12; 3.1.18.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų G. G. ir L. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovų G. G. ir L. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modera plius“ dėl nekilnojamojo turto sutarties patvirtinimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai G. G. ir L. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti sudaryta ieškovų ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Modera plius“ žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), su pastatu, (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas), pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigoti ieškovus solidariai sumokėti atsakovei UAB „Modera plius“ 144 226 Eur sumą.

2.       Panevėžio apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi taikė ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ginčo turtą, uždraudžiant atsakovei minėtą turtą parduoti, dovanoti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims; įpareigojo atsakovę atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, leidžiant ieškovams G. G. ir L. G. netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo turtu sutarties Nr. 2 sąlygomis.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 25 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartį pakeitė, palikdamas galioti ginčo turtui taikytą areštą, bet panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartimi duotą ieškovams leidimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos netrukdomai naudotis ginčo objektu tapusiu pastatu. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę leisti ieškovams netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo patalpomis sutarties Nr. 2 sąlygomis, tačiau sutartyje Nr. 2 nėra šalių susitarimo dėl leidimo ieškovams gyventi ginčo gyvenamajame name ar kitų sąlygų dėl ieškovų gyvenimo ginčo gyvenamajame name aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nenurodė, kokių ieškovų konkrečių teisų pažeidimui siekiama užkirsti kelią pritaikytomis prevencinėmis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nenurodė, kokia kilusi ar ateityje galimai kilsianti žala, nenurodė ir jokių argumentų, kokiu būdu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas.

4.       Ieškovai G. G. ir L. G. Panevėžio apygardos teismui pateikė dar vieną prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei atjungti elektrą ginčo turtui bei atlikti kitus veiksmus, bloginančius ieškovų teisinę padėtį ir keliančius grėsmę žalai padidėti. Ieškovų teigimu, apeliacinės instancijos teismo 2022 m. spalio 25 d. nutarties motyvai nepagrįsti, nes teismas pažeidė lygiateisiškumo, proporcingumo principus, negynė viešojo intereso. Atsakovė siekia ieškovus iškeldinti iš ginčo turto, inicijuoja elektros atjungimą, nors ieškovai už ją moka, taip pat atlieka kitus veiksmus, gerinančius ginčo turtą, jį prižiūri.

5.       Atsakovė UAB „Modera plius“ su šiuo ieškovų prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad prašymas taikyti analogiškas laikinas apsaugos priemones jau buvo svarstytas ir yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1042-l 120/2022. Ieškovai neteisėtai ir savavališkai įsikėlė į nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir jau metus laiko trukdo atsakovei įgyvendinti statytojos teises ir pareigas. Savavališkas įsikėlimas ir gyvenimas gyvenamajame name negali sukurti ieškovams teisėtų padarinių, ieškovai naudojasi, eksploatuoja svetimą turtą į jį neinvestavę jokių lėšų, atsisako sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį joje numatytomis sąlygomis ir tvarka.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi netenkino ieškovų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovei atjungti elektrą ginčo turtui bei atlikti kitus veiksmus, bloginančius ieškovų teisinę padėtį ir keliančius grėsmę žalai padidėti.

7.       Teismas nurodė, kad byloje pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – ginčo turto areštas – užtikrina, jog atsakovė neturės galimybės šio turto perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, atsižvelgiant į ieškovų pareikštą materialinį teisinį reikalavimą patvirtinti sutarties dėl ginčo turto įgijimo sudarymo faktą. Teismas vertino, kad ieškovai neįrodė, jog  netaikius jų prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių kils grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, juo labiau kad byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl trukdymo naudotis teisėtu pagrindu valdomu ginčo turtu.

8.       Teismas pažymėjo, kad pagal šalių sudarytos sutarties Nr. 2 sąlygas šalys nesusitarė, jog ieškovams leidžiama gyventi ginčo turte. Kitokių duomenų, iš kurių būtų galima vertinti, kad ieškovai kokiu nors teisėtu pagrindu valdo ir naudoja ginčo turtą, nepateikta. Taigi, kol ginčas dėl sutarties sudarymo iš esmės neišspręstas, ieškovai neturi teisėto pagrindo valdyti ir naudoti ginčo turtą, atitinkamai, ir jų teisės bei teisėti interesai dėl to, kad teisėta ginčo turto savininkė (atsakovė) daro ar siekia turtui daryti tam tikrą poveikį, kurio rezultatas galimai netenkina ieškovų, negali būti vertinamas kaip ieškovų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, gintinas prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

9.       Ieškovai G. G. ir L. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartimi, kurioje šališkai ir nepagrįstai, nors  byla dar nėra išnagrinėta iš esmės, įvertinus byloje esančius įrodymus buvo konstatuota, kad ieškovai savavališkai įsikėlė į ginčo turtą. Tuo ieškovams užkirstas kelias įrodinėti, kad į ginčo turtą jie įsikėlė atsakovei leidus.

9.2.                      Teismas, netenkindamas ieškovų prašymo, neapgynė ieškovų kaip vartotojų ir leido atsakovei atlikti neteisėtus veiksmus dėl elektros tiekimo nutraukimo ginčo turtui bei savavališkai iškeldinti ieškovus. Faktinis nagrinėjamo ieškinio pagrindas yra aplinkybė, kad ieškovai įsikraustė į ginčo turtą atsakovės direktoriaus A. T. leidimu, moka mokesčius, išlaiko ginčo turtą. Panevėžio apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4637-1136/2022 pagal UAB „Modera plius“ ieškinį G. G. ir L. G. dėl iškeldinimo iš ginčo turto, tačiau ji yra sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje,  kurioje ir bus nuspręsta, ar ieškovai savavališkai įsikėlė į ginčo turtą.

9.3.                      Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje N. 3K-3-419/2014). Priimdamas skundžiamą nutartį teismas vadovavosi neteisėta apeliacinio teismo nutarties dalimi, kad ieškovai į ginčo namą yra įsikėlę savavališkai. Ir nors šie apeliacinės instancijos teismo motyvai nepagrįsti, tačiau jų apskųsti instancine tvarka ieškovai neturi galimybės, nes tokia nutartis neskundžiama.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

10.       Apeliantai prie atskirojo skundo pridėjo 2022 m. gruodžio 22 d. akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ elektroninį laišką.

11.       Įstatymų leidėjas riboja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme galimybę. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12.       Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantai neteikia nei prašymo priimti prie atskirojo skundo pridėtą elektroninį laišką kaip naują įrodymą, nei nurodo, kodėl jo pateikimo būtinybė iškilo tik teikiant atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymo priėmimo klausimo nesprendžia.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumo su ieškinio reikalavimais

13.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje būtent dėl joje kilusio ginčo, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti realiai egzistuojančią sprendimo, priimto išnagrinėjus šį ginčą, neįvykdymo riziką. Tokio tikslo įgyvendinimas lemia, kad gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (sąsajumo principas). 

14.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinyje apeliantai prašo pripažinti ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties tarp šalių sudarymo faktą, įpareigojant juos solidariai sumokėti atsakovei 144 226 Eur sumą. Jokių kitų reikalavimų, susijusių su apeliantų teise naudotis ginčo turtu ar žalos jiems atsiradimu, nagrinėjamoje byloje nėra pareikšta (žr. šios nutarties 1 punktą). Juo labiau kad patys apeliantai atskirajame skunde nurodo apie kitoje civilinėje byloje sprendžiamą klausimą dėl jų naudojimosi ginčo turtu (ne)teisėtumo ir iškeldinimo. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos siekiant užtikrinti tokius reikalavimus, kurie galbūt jau pareikšti ir nagrinėjami kitoje byloje (ar bylose). Todėl apeliantų pozicija, kad klausimas dėl jų teisės naudotis ginčo objektu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste neturėjo būti vertinamos, vien taikant jų prašomus draudimus atsakovei, aiškiai stokoja pagrįstumo. Teismas visų pirma turėjo pareigą įvertinti, ar prašomos taikyti konkrečios priemonės gali atlikti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo funkciją, jeigu tie reikalavimai būtų patenkinti, taigi tokią patikrą pirmosios instancijos teismas atliko pagrįstai.   

15.       Nagrinėjamoje byloje susijusiomis galėtų būti laikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios eliminuoja teismo sprendimo, jeigu juo būtų patvirtintas apeliantų įrodinėjamos sutarties sudarymas, neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti skundžiamos nutarties argumentams, kad tokio tikslo įgyvendinimą užtikrina šioje byloje pirmiau jau  pritaikytas ginčo turto areštas, kuriuo atsakovei apribota galimybė šalių ginčo objektu tapusį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti. Visiškai teisinga ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų prašomos taikyti papildomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovei atjungti elektrą ginčo objekte bei atlikti kitus veiksmus, apeliantų vertinimu, bloginančius jų teisinę padėtį ir keliančius grėsmę žalai padidėti, nors jokie reikalavimai dėl to nagrinėjamoje byloje nėra keliami, neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirties.   

16.       Kaip nurodyta, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje konkrečioje byloje, t. y. būtent dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą, ir, priešingai, negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikšti, apie tai jau buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-425-464/2020). Kitaip tariant, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą visų pirma apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kuri nustatoma įvertinus sąsajas tarp pareikšto reikalavimo bei prašomų taikyti konkrečių priemonių ar ribojimų, taip pat priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Proporcingumas reiškia, kad šiuo procesiniu institutu vienai šaliai negali būti suteikta privilegija iš anksto gauti tai, ką ji turėtų gauti po ginčo išnagrinėjimo iš esmės. 

17.       Šis proceso teisės institutas, kitaip nei yra įsitikinę apeliantai, taip pat nėra ir įrodomųjų faktų nustatymo ar jų konstatavimo priemonė, t. y. jis neskirtas teisiškai reikšmingų faktų įrodinėjimui palengvinti, kaip ir neapriboja jų įrodinėjimo ginčą nagrinėjant iš esmės. Todėl nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nei jų netaikymas, nepriklausomai nuo to, kokiais argumentais būtų grindžiamas vienoks ar kitoks teismo procesinis sprendimas, negali sukliudyti apeliantams įrodinėti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (faktinio savo ieškinio reikalavimo pagrindo). Įrodymų preliminarus įvertinimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste atlieka visiškai kitą paskirtį – juo yra grindžiamas teismo įsitikinimas, ar ieškinys tikėtinai pagrįstas. Todėl ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama nutartimi jau yra konstatuota, jog ieškovai savavališkai įsikėlė į ginčo turtą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti – tokių faktų pirmosios instancijos teismas nekonstatavo.

18.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad apeliantai jau ne pirmą kartą per laikinųjų pasaugos priemonių institutą faktiškai siekia laikino naudojimosi ginčo turtu įteisinimo. Prašymą taikyti iš esmės analogiškas laikinąsias apsaugos priemones (leisti nekliudomai naudotis ginčo turtu) apeliantai jau buvo pateikę. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi jas taikė, o Lietuvos apeliacinis teismas, 2022 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1042-l120/2022 pakeisdamas Panevėžio apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, šį prašymą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje nurodė tokius argumentus: ieškovai (apeliantai) teigia į ginčo gyvenamąjį namą įsikėlę su atsakovės pritarimu, tačiau byloje duomenų, patvirtinančių tokius teiginius, nėra; pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę leisti ieškovams netrukdomai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naudotis ginčo patalpomis sutarties Nr. 2 sąlygomis, tačiau sutartyje Nr. 2 nėra šalių susitarimo dėl leidimo ieškovams gyventi ginčo gyvenamajame name ar kitų sąlygų dėl ieškovų gyvenimo ginčo gyvenamajame name aplinkybių; pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių ieškovų konkrečių teisų pažeidinėjimui siekiama užkirsti kelią pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis; nesant šalių susitarimo dėl ieškovų gyvenimo jiems nuosavybės teise nepriklausančiame name, ieškovai, kol ginčas nėra išspręstas iš esmės, neturi teisės jame gyventi (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1042-l120/2022 41 punktą).

19.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK

20.       Tačiau šiuo konkrečiu atveju apeliantai savo pakartotiniame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių taikymo tikslas iš esmės analogiškas ankstesniame prašyme nurodytam – toliau nekliudomai naudotis ginčo turtu, jokių naujų ar teismo anksčiau neanalizuotų aplinkybių nenurodė.  Todėl tokias pačias faktines aplinkybes ir argumentus įvertinti iš naujo ar kitaip, nei jas jau yra įvertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 25 d. nutartyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Tokia aplinkybė, kad atsakovė inicijuoja elektros energijos tiekimo nutraukimą ginčo turte, nėra reikšminga, nes šioje konkrečioje byloje ginčas, susijęs su galimu elektros energijos nutraukimu, taip pat nėra sprendžiamas.

21.       Kita vertus, atskirasis skundas iš esmės grindžiamas vien Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1042-l120/2022, kuria nebuvo konstatuota būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė dėl netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, argumentų kritika ir deklaruojamu nesutikimu su tokia teismo nutartimi, įvertinant būtent tokią teismo poziciją kaip šališką ir neteisėtą. Tačiau faktas, kad teismas yra priėmęs šaliai nepalankų procesinį sprendimą vienu ar kitu klausimu  pats savaime nesudaro pagrindo kaltinti teismo šališkumu, todėl ir tokie atskirojo skundo argumentai atmetami kaip aiškiai nepagrįsti.

22.       Dar kartą pabrėžtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo tiesiogiai įtvirtintu, t. y. apeliantams galbūt palankaus šioje byloje priimamo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu. Šis proceso institutas negali tapti priemone sureguliuoti šalių nesutarimus, dėl kurių nėra pareikštas ieškinys, nepriklausomai nuo to, kad vienas šių teisinių santykių dalyvis yra vartotojas, o kitas – verslininkas. Todėl ir atskirojo skundo argumentai, kad teismas

23.       Konstatuotina, kad netaikius apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo atjungti elektros energiją ginčo objekte, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra vien dėl prašomų taikyti atsakovei draudimų nesąsajumo su byloje pareikštais reikalavimais. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                      Dalia Kačinskienė