Administracinė byla Nr. A-154-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04515-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., A. K. ir L. M. (A. K. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. K. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (teisių perėmėjai – A. K., A. K. ir L. M.), atstovaujamas advokatės D. V., 2014 m. spalio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 44–48), prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 3R-347(AG-293/01-2014) (toliau – ir Sprendimas), 2) įpareigoti atsakovą Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atlikti patikrinimą, arba atnaujinti terminą skundui Tarnybai paduoti.

2. Nurodė, kad 2014 m. liepos 24 d. kreipėsi į Tarnybą dėl gydytojos G. T. veiksmų. Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu atsisakė nagrinėti skundą, motyvuodama tuo, kad praėjo daugiau nei treji metai nuo dienos, kai pacientės (A. K. mirusios mamos) teisės galėjo būti pažeistos.

3. Paaiškino, kad dėl minėto Tarnybos atsakymo kreipėsi į Komisiją, kuri konstatavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti skundą, nes yra suėjęs senaties terminas.

4. Pasak A. K., Komisija neatsižvelgė į aplinkybes, kad nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. O. K. nebuvo vizituota gydytojo psichiatro, jokių įrašų apie jos protinę būklę sveikatos istorijoje nėra. Protinės būklės mini tyrimas (toliau – ir MMSE tyrimas) 2010 m. gegužės 28 d. atliktas neapžiūrėjus ir nebendravus su O. K.

5. Nurodė, kad O. K. teisės galimai buvo pažeistos 2010 m. gegužės 28 d. Trejų metų laikotarpyje jam nebuvo žinoma aplinkybė apie MMSE tyrimo netinkamą atlikimą, todėl jis negalėjo laiku kreiptis į kompetentingą instituciją. Ši priežastis turi būti laikoma svarbia, suteikiančia pagrindą atnaujinti skundo padavimo Tarnybai senaties terminą.

6. Tarnyba atsiliepimuose nurodė, kad su A. K. skundu ir patikslintu skundu nesutinka ir prašė atmesti juos kaip nepagrįstus (b. l. 22–24, 54–55).

7. Paaiškino, kad Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. D2-9739-(1.20) priimtas sprendimas atsisakyti nagrinėti A. K. 2014 m. liepos 18 d. skundą dėl jo motinai O. K. nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų yra teisėtas ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.

8. Tarnyba nurodė, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) 23 straipsnio 5 dalyje ir Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 (toliau – ir Aprašas), 20.2 punkte yra įtvirtinti bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Komisijos praktikoje aiškiai atskirti du senaties terminai – vienerių metų senaties terminas nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, bei trejų metų senaties terminas, kuris turi būti suprantamas kaip naikinamasis terminas, kuriam suėjus, teisė skųsti atitinkamus veiksmus ar sprendimus negalima.

9. Paaiškino, kad A. K. į Tarnybą kreipėsi, pateikdamas skundą dėl pažeistų konkretaus paciento (jo motinos) teisių, todėl jo skundas Tarnybai buvo vertintas pagal Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio ir Aprašo nuostatas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu A. K. skundą atmetė (b. l. 71–74).

11. Vadovaudamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad A. K. 2014 m. liepos 18 d. skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas atlikti gydytojos G. T. veiklos patikrinimą ir nustatyti, ar O. K. MMSE tyrimas atliktas tinkamai, laikantis norminių teisės aktų.

12. Teismas nustatė, kad Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. D2-9739-(1.20) nurodė, jog A. K. skundas, kuriame nurodyta, jog pacientei asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos 2008 m. gegužės 16 d. ir 2010 m. gegužės 28 d. nebus nagrinėjamas, nes praėjo daugiau kaip treji metai nuo dienos, kada pacientės teisės galėjo būti pažeistos.

13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad A. K. 2014 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Komisiją, kuri pareiškėjo skundą ginčijamu Sprendimu atmetė. Komisija konstatavo, kad A. K. skunde nurodė esantis nepatenkintas UAB „Medgintras“ gydytojų veiksmais (neveikimu) nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d., suteikiant medicinines paslaugas O. K., taip pat konstatavo, jog A. K. kreipėsi į Tarnybą, praleidęs nustatytą trejų metų skundo padavimo terminą. Komisija padarė išvadą, kad Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. D2-9739-(1.20) pagrįstai ir motyvuotai atsisakė nagrinėti A. K. skundą.

14. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi ir konstatavo, kad šioje įstatymo normoje įtvirtinta taisyklė, jog pacientas netenka teisės kreiptis su skundu pasibaigus trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos terminui, t. y. šioje nuostatoje įtvirtintas naikinamasis terminas, panaikinantis asmens teisę atlikti veiksmus ir nėra numatyta galimybė atnaujinti šį terminą. Minėtoje įstatymo normoje įtvirtinta taisyklė, kad pacientas turėtų kreiptis su skundu ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, yra termino skaičiavimo pagrindinė taisyklė, kurios taikymas konkrečiu atveju negali viršyti minėto naikinamojo termino – trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos. Teismas nurodė, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2293/2012.

15. Teismas padarė išvadą, kad Komisija tinkamai vertino ir ištyrė skunde nurodytas aplinkybes ir pagrįstai pritaikė trejų metų senaties terminą. Komisijos Sprendimą teismas laikė teisėtu ir pagrįstu, todėl nenustatė pagrindo jį naikinti. Pripažinęs ginčijamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir A. K. prašymą įpareigoti Tarnybą atlikti gydytojos patikrinimą.

16. Aplinkybę, kurią nurodo A. K., kad jam per trejus metus nuo MMSE tyrimo atlikimo nebuvo žinoma apie netinkamai atliktą šį tyrimą, teismas vertino kritiškai ir atmetė prašymą atnaujinti terminą.

17. Teismas pažymėjo, kad A. K. teiginys, jog Komisija neatsižvelgė į tai, kad jis į Tarnybą kreipėsi ne kaip pacientas, bet kaip asmuo, turintis informaciją apie grubiai pažeistus teisės aktus, sudaro pagrindą tik svarstyti dėl jo reikalavimo teisės buvimo, o ne dėl senaties termino netaikymo.

III.

18. A. K., atstovaujamas advokatės D. V., pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 76–79).

19. Apeliaciniame skunde A. K. nurodo tas pačias faktines ir teisines aplinkybes kaip ir skunduose pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo motyvus vertino formaliai. Mano, kad trejų metų terminas turėtų būti vertinamas kaip procedūrinis, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimas yra šios institucijos diskrecija.

20. A. K. nuomone, atsisakymas atnaujinti terminą neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir teisingumo principų. Praleistą terminą vertinant formaliai yra pažeidžiamas teisinis tikrumas ir asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką jo skundo išnagrinėjimą. Mano, kad pareiškėjo nurodytos priežastys atnaujinti praleistą terminą yra pakankamos.

21. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 84–86).

22. Tarnyba nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepimuose į A. K. skundus. Taip pat akcentuoja, kad trejų metų senaties terminas negali būti vertinamas kaip procedūrinis, kurio atnaujinimas priklauso nuo institucijos diskrecijos.

23. Tarnyba pažymi, kad ji tinkamai pritaikė Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir Aprašo reikalavimus, nes A. K. skundas buvo dėl paciento teisių pažeidimo, kuris turi būti nagrinėjamas vadovaujantis minėtų specialiųjų teisės aktų nuostatomis.

24. 2016 m. kovo 24 d. pareiškėjo A. K. atstovė advokatė D. V. informavo teismą, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 15 d. mirė (b. l. 87–88).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. nutartimi į bylos procesą pareiškėjais įtraukė A. K. procesinių teisių perėmėjus A. K., A. K. ir L. M. (toliau – ir pareiškėjai), pasiūlydamas jiems išreikšti savo poziciją dėl bylos eigos (b. l. 103–107).

26. Pareiškėjai pozicijos teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareigos pagal A. K. skundą atlikti gydytojos psichiatrės G. T. veiklos patikrinimą.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. 2014 m. liepos 18 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl UAB „Medgintras“ gydytojos psichiatrės G. T. galimai netinkamai 2010 m. gegužės 28 d. atlikto protinės būklės mini (MMSE) tyrimo O. K. (b. l. 27–28). A. K. prašė atlikti šios gydytojos veiklos patikrinimą, nurodydamas, kad gydytoja tokio tyrimo negalėjo atlikti neapžiūrėjusi O. K..

29. Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. D2-9739-(1.20) „Dėl Jūsų skundo“ atsakė A. K., kad jo skundas nebus nagrinėjamas, nes pacientas turi teisę pateikti skundą ne vėliau kaip per 3 metus nuo teisių pažeidimo dienos (b. l. 25). Nesutikdamas su tokiu atsakymu, A. K., pateikė skundą Komisijai, kuri A. K. skundą atmetė (b. l. 9–12). Komisija konstatavo, kad nuo galimo pacientės O. K. teisių pažeidimo dienos yra praėję daugiau nei 3 metai, todėl Tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti A. K. skundą.

30. Nesutikdamas su Komisijos Sprendimu, A. K. kreipėsi į teismą. A. K. teismo taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

31. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nesuteikia galimybės teismui atnaujinti senaties terminą.

32. Apelianto nuomone, 3 metų terminas turėtų būti vertinamas kaip procedūrinis terminas, kuris gali būti atnaujinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apelianto vertinamas kaip formalus, neatitinkantis protingumo ir teisingumo principų.

33. Pagal Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. kovo 2 d.), 3 punktą, Tarnyba savo veikloje turi vadovautis Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais. Vieno tokių aktų – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d.) 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris, be kita ko, reiškia, kad viešojo administravimo subjektų administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

34. Pacientų skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 23 straipsnis (Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis).

35. Pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą (Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Skundą gali pateikti pacientas arba jo atstovas (Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalis). Pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos (Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis).

36. Į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos (Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis). Aiškindamas šią įstatymo nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę į Tarnybą galima kreiptis, jei prieš tai buvo pasinaudota numatyta teisine galimybe, skundą paduoti tai sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje galbūt buvo pažeistos paciento teisės (LVAT 2015 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1636-556/2015). Taigi, be privalomos ikiteisminės tvarkos negali būti inicijuojama ir neteisminė procedūra pacientų skundus nagrinėjančioje valstybės institucijoje.

37. Byloje nėra duomenų, kad A. K. kreipėsi su skundu į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, jo nuomone, buvo netinkamai suteiktos (ar nesuteiktos) gydytojos paslaugos. Vis dėlto, Tarnyba pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti ne todėl, kad pareiškėjas nesilaikė Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos privalomos skundo nagrinėjimo sveikatos priežiūros įstaigoje tvarkos, tačiau todėl, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą, nustatytą Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje. Atsižvelgiant į tai, tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, ar Tarnyba galėjo nenagrinėti A. K. skundo šiuo pagrindu.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog pacientas netenka teisės kreiptis su skundu pasibaigus trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos terminui, t. y. įtvirtintas naikinamasis terminas, panaikinantis asmens teisę atlikti veiksmus ir nėra numatyta galimybė atnaujinti šį terminą (LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2293/2012). Vėlesnėje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad trejų metų apskundimo terminas yra naikinamasis, t. y. šiam terminui pasibaigus asmeniui išnyksta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą (LVAT 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-862/2014). Taigi, A. K. argumentai, susiję su tuo, kad minėtas terminas yra procedūrinis ir gali būti atnaujinamas, atmetami kaip nepagrįsti.

39. Kaip minėta, A. K. senaties termino taikymą vertino kaip formalų elgesį. Manė, kad tai prieštarauja teisės taikymo teisingumo ir protingumo principams. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų, o plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas nėra galimas. Tarnyba, nustačiusi, kad yra suėjęs Žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje numatytas 3 metų terminas, ne tik galėjo, bet ir privalėjo A. K. skundo nenagrinėti. Priešingu atveju, Tarnybos elgesys būtų vertinamas kaip neteisėtas dėl kompetencijos ribų viršijimo, įstatymo viršenybės principo pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu atmetė A. K. skundą dėl Tarnybos atsisakymo nagrinėti skundą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Tarnybą atlikti A. K. skunde prašomus atlikti veiksmus (patikrinimą) arba atnaujinti terminą skundui Tarnybai paduoti.

40. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. K., A. K. ir L. M. (pareiškėjo A. K. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Romanas Klišauskas

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                                                                                                                        Skirgailė Žalimienė