Administracinė byla Nr. eA-2920-502/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04220-2020-5
Procesinio sprendimo kategorija 28.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymą atsakovui V. J. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba), su prašymu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo V. J. valstybei priteisti 47,77 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų ir 2,28 Eur valstybės išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimu, iš viso 50,05 Eur, nurodant, kad ši suma turi būti sumokėta į vieną iš nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų: akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“
Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Citadelė“ bankas Nr. (duomenys neskelbtini), AB Luminor Bank Nr. (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas
Nr. (duomenys neskelbtini), AB Šiaulių bankas Nr. (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Medicinos bankas Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – (duomenys neskelbtini), įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad remiantis Tarnybos 2017 m. vasario 28 d. sprendimu
Nr. 2.4.(NTP-2)-17-T-492-4295, atsakovui V. J. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su atstovavimu byloje. Nurodė, kad Tarnyboje buvo gautas advokatės Dovilės Baniulės prašymas išmokėti užmokestį už antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos sprendimą, kadangi konsultacijai ji skyrė 1 valandą, procesinių dokumentų rengimui – 7 valandas, pranešimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo užbaigimo – 0,25 valandos, iš viso – 8,25 valandos. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punktu, apskaičiavo advokatės turėtas išlaidas už atsakovui teiktą antrinę teisinę pagalbą, kurios sudaro 95,54 (8,25 x 11,58) Eur. Pareiškėjas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, V. J. į valstybės biudžetą turi sumokėti 50 procentų nuo šios sumos, t. y. 47,77 Eur.
3. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad raštais atsakovą jo deklaruotos ir gyvenamosios vietos adresu informavo apie pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų dalį, todėl jis, gavęs Tarnybos pranešimą, turėjo pareigą sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su antrinės teisinės pagalbos teikimu parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui. Atsakovas gera valia antrinės teisinės pagalbos išlaidų nesumokėjo. Be to, registruotu laišku siunčiant pranešimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų apmokėjimo, valstybė patyrė 2,28 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimu.
4. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad atsakovui V. J. pagal jo prašymą Tarnybos sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su atstovavimu byloje. Akcentavo, kad prašymą pateikė pats atsakovas, pats jį pasirašė, o Tarnybos sprendimo dėl suteiktų paslaugų teismo tvarka neginčijo. Tarnybos atstovė pažymėjo, kad V. J. ateityje antrinė teisinė pagalba civilinėse bylose bus teikiama teisės aktų nustatyta tvarka.
5. Atsakovas V. J. su pareiškėjo prašymu nesutiko.
6. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos paslaugomis naudojasi nuo 2019 m. ir per tą laiką jam buvo suteikta teisinė pagalba maždaug 200 bylų, kuriose jį gynė ir atstovavo daugiau nei 25 advokatai, tačiau nei viena byla nebuvo laimėta, o suteiktų paslaugų kokybė buvo apgailėtina.
7. V. J. pažymėjo, kad yra bedarbis, socialiai remtinas, todėl nei karto neprašė 50 procentų apmokamos antrinės teisinės paslaugos. Nurodė, kad jo pajamos svyruoja nuo 60,2 iki 175 Eur per mėnesį, o šiuo metu pagal valstybės programą iki 2021 m. sausio 1 d. gavo 200 Eur pašalpą. Atsakovas akcentavo, kad prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, apmokant 50 procentų išlaidų, neteikė, o tai įrodo prašymo nepagrįstumą, galbūt jo suklastojimą. Be to, V. J. nurodė, kad kitu atveju spėjo pakeisti sprendimą bei pažymėti 100 procentų kompensaciją ir užkirto kelią Tarnybos nesąžiningumui.
8. Atsakovas teigė, kad teismui priteisus nurodytą sumą, jis jos sumokėti negalėtų, o tai reiškia, kad ateityje negautų teisinės pagalbos. V. J. nuomone, pareiškėjo prašymas teismui yra susidorojimas su juo, kad atsakovas daugiau negautų 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos paslaugos civilinėse bylose, jis yra nepagrįstas, nesąžiningas, negali būti nagrinėjamas teisme ir turi būti atmestas, kadangi teisę į gynybą jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, o neturint lėšų, gynėją nemokamai skiria valstybė.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymą tenkino iš dalies: pareiškėjui iš atsakovo V. J. priteisė 47,77 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o kitos pareiškėjo prašymo dalies netenkino.
10. Teismas nustatė, kad atsakovas V. J. 2017 m. vasario 21 d. Tarnybai pateikė prašymą Nr. PTP-1-492 suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui. Prašyme atsakovas nurodė, kad sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės paslaugos.
11. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, įvertinusi atsakovo pateiktus dokumentus, nustatė, jog jam jau buvo teikta antrinė teisinė pagalba dviejose bylose pagal Tarnybos sprendimus, todėl V. J. turi teisę į 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tarnyba 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 2.4.(NTP-2)-17-T-492-4295 atsakovui suteikė antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su atstovavimu byloje. Pareiškėjo atstovas gavo advokatės Dovilės Baniulės prašymą išmokėti užmokestį už antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos sprendimą, kadangi konsultacijai ji skyrė 1 valandą, procesinių dokumentų rengimui – 7 valandas, o pranešimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo užbaigimo – 0,25 valandos, iš viso – 8,25 valandos. Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 4 punktu, apskaičiavo advokatės turėtas išlaidas už V. J. teiktą antrinę teisinę pagalbą, kurios sudaro 95,54 Eur. Pareiškėjo atstovas atsakovą raštais informavo apie jo pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų dalį, tačiau V. J. gera valia nurodyto sumos nesumokėjo.
12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas Tarnybai būtų pateikęs raštuose nurodytą informaciją ar šiuos raštus skundęs teisės aktų nustatyta tvarka. Raštai V. J. buvo siųsti adresu: (duomenys neskelbtini), kurį jis nurodė kaip savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog gyvenamosios vietos adresą atsakovas būtų tikslinęs, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba, neturėdama kitos informacijos apie V. J. gyvenamosios vietos adresą, pagrįstai visus jam adresuotus dokumentus siuntė prašyme nurodytu adresu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo pareigą nurodyti gyvenamosios vietos / korespondencijos gavimo adresą, kuriuo jam būtų galima įteikti siunčiamus pranešimus.
13. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, asmuo privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo, kuriam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, gavęs Tarnybos pranešimą, turi pareigą apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu byloje, kurioje jam buvo teikiama teisinė pagalba.
14. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 1R-176 patvirtintų Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijų 14 punktu, pranešimas apie pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas rengiamas apskaičiavus advokatui užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Teismas akcentavo, kad advokatams užmokestis apskaičiuojamas bei išmokamas remiantis Taisyklėmis. Pacitavęs Taisyklių 33 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų suma buvo apskaičiuota vadovaujantis advokatės Dovilės Baniulės prašymu ir pateiktais dokumentais išmokėti užmokestį už antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos sprendimą, todėl, kaip nustatyta iš pareiškėjo paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, atsakovui, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi ir 24 straipsnio 1 dalimi, kilo pareiga sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas; tai patvirtina Tarnybos 2017 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 2.4.(NTP-2)-17-T-492-4295 V. J. suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su atstovavimu byloje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas advokato nurodytų aplinkybių dėl suteiktų paslaugų nepaneigė, taip pat nėra duomenų ir įrodymų, jog jis būtų skundęs Tarnybos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, bei kad yra sumokėjęs apskaičiuotą antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų sumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Tarnybos prašymas iš V. J. priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 47,77 Eur sumą – yra pagrįstas, todėl jį tenkino.
15. Teismas sprendė, kad V. J. teiginiai, jog prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą su 50 procentų nuolaida jis neteikė, prašymo blanke šio punkto nepažymėjo, o tai įrodo prašymo nepagrįstumą, galbūt suklastojimą, be to, jis spėjo pakeisti sprendimą į 100 procentų kompensaciją, užkirto kelią Tarnybos nesąžiningumui, neatitinka tikrovės, kadangi Tarnyba į bylą yra pateikusi atsakovo 2017 m. vasario 21 d. prašymą Nr. PTP-1-492 Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, iš kurio aiškiai matosi, jog V. J. sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės paslaugos, prašymas yra pasirašytas atsakovo. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovė teismo posėdyje šias aplinkybes patvirtino ir pažymėjo, jog Tarnybos 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 2.4.(NTP-2)-17-T-492-4295 suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su atstovavimu byloje, V. J. tvarka neginčijo.
16. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovui ateityje pateikus prašymą Tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, toks prašymas bus svarstomas teisės aktų nustatyta tvarka bei priimamas sprendimas suteikti tokią pagalba arba ne; V. J. nesutikus su priimtu Tarnybos sprendimu, jis turi teisę jį apskųsti teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ateityje jis negautų 100 procentų antrinės teisinės pagalbos paslaugos civilinėse bylose.
17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat prašė valstybei priteisti 2,28 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų išieškojimu, ir nurodė, kad šias išlaidas sudaro pranešimų atsakovui siuntimo išlaidos, šioms išlaidoms pagrįsti pateikiamos išrašytos AB Lietuvos pašto ir UAB „Samus“ PVM sąskaitos faktūros.
18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir vertindamas iš V. J. prašomų priteisti išlaidų pobūdį bei dydį, teismas pažymėjo, kad nors viešojo administravimo subjektui galima iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti kitas bylos nagrinėjimo išlaidas, nustatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje, tačiau pagal teismų praktiką, viešojo administravimo subjekto patirtos išlaidos galėtų būti atlyginamos tik tais atvejais, kai, pirmiausia, šios išlaidos buvo patirtos administraciniame procese, t. y. susijusios su konkrečios bylos nagrinėjimu, antra, šios išlaidos buvo pagrįstos ir būtinos, siekiant tinkamai apginti valstybės interesus. Teismas sprendė, kad, pirma, pranešimų siuntimas iki administracinės bylos inicijavimo neįeina į galimas atlyginti bylos nagrinėjimo išlaidas, antra, prašymas priteisti 2,28 Eur dydžio išlaidas nėra pakankamai pagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog šias išlaidas patyrė (apmokėjo) bei šios išlaidos buvo patirtos būtent už pranešimų atsakovui siuntimą. Be to, pranešimų apie savo priimtus sprendimus siuntimas įeina į institucijos, administruojančios antrinės teisinės pagalbos teikimą, vykdomas viešojo administravimo funkcijas, todėl būtų neteisinga iš V. J. priteisti nurodytas pranešimų apie viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus siuntimo išlaidas, kurioms vykdyti gaunamas finansavimas iš valstybės biudžeto, kaip būtinas bylos nagrinėjimo išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 4 d.). Teismas akcentavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, bylos nagrinėjimo išlaidoms priskiriamos šio įstatymo 39 straipsnio 1–3 punktuose nurodytos išlaidų rūšys, o administracinių bylų teiseną reguliuojantis įstatymas nenumato procesinių dokumentų siuntimo išlaidų priskyrimo prie bylos nagrinėjimo išlaidų, skirtingai nei civilinį procesą reguliuojantis įstatymas, numatantis platesnį išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašą. Teismas pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektas privalo informuoti apie savo priimtus sprendimus (šiuo atveju apie konkrečią mokėtiną antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų sumą) ir Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato tokių informavimo apie priimtus sprendimus išlaidų priskyrimo prie bylos nagrinėjimo išlaidų bei atitinkamai jų priteisimo iš priešingos šalies. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui iš atsakovo priteisti 2,28 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išieškojimu, todėl šios pareiškėjo prašymo dalies netenkino.
III.
19. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
20. Atsakovas paaiškina, kad pagal bendrą taisyklę, teismo posėdžiai vyksta žodinio proceso tvarka, t. y. kviečiant į jį byloje dalyvaujančius asmenis, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato kitaip (Civilinio proceso kodekso 153 str. 1 d.); tik Civilinio proceso kodekso numatytais atvejais yra galimas rašytinis procesas. V. J. nurodo, kad vadovaujantis teisės ir įstatymo analogija (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.8 str.), nurodytas Civilinio proceso kodekso straipsnis atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 2 dalies doktriną; pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, sprendžiant administracines bylas, vadovaujamasi Civilinio proceso kodekso ir Civilinio kodekso normomis.
21. Atsakovas akcentuoja, kad įstatymas nenumato galimybės administracinę ar civilinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka vien tik todėl, kad šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus ar įrodymus pateikia rašytiniu būdu; taip pažeidžiamos proceso dalyvio procesinės, konstitucinės ir žmogiškosios teisės.
22. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, V. J. teigia, kad teismo priimtas sprendimas bylą pagal pareiškėjo prašymą nagrinėti rašytinio proceso tvarka yra nepagrįstas, pažeidžia procesines, konstitucines ir žmogiškąsias teises.
23. Atsakovas pažymi, kad COVID-19 pandemijos metu žodinis bylų nagrinėjimas yra vykdomas, taikant numatytas sveikatos saugos priemones; joks karantinas negali pažeisti teismų veiklos ir sudaryti jiems galimybę nustoti veikti. V. J. teigia, kad teismas jam nesudarė galimybės dalyvauti teismo posėdyje, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, ir taip pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 2 dalį. Atsakovo nuomone, tinkamas informavimas apie bylos nagrinėjimo datą ir vietą, neužtikrinant dalyvaujančių asmenų galimybės jame dalyvauti, yra proceso pažeidimas.
24. V. J. nurodo, kad byla galėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pasinaudojant elektroninėmis ryšio priemonėmis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.), tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas neužtikrino, kad atsakovas, būdamas Panevėžio apygardos administraciniame teisme, nuotoliniu būdu galėtų dalyvauti bylos nagrinėjime, kuris vyksta Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nors jis to prašė. V. J. pažymi, kad Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo nubaustas bauda už tai, kad paprašė įsidiegti didelės įstrižainės monitorių būtent tokiems posėdžiams vesti. Nurodo, kad net nesant karantino sąlygoms, mažų finansinių reikalavimų administracinės ir civilinės bylos (tokia yra ir nagrinėjama byla) privalėtų būti sprendžiamos nuotoliniu būdu, kadangi nėra jokio ekonominio stimulo iš Panevėžio vykti į Vilnių bylinėtis dėl 50 Eur, kai kelionė kainuoja 30 Eur, o jeigu reikėtų vykti iš Klaipėdos, tai atvykimas turėtų didesnę vertę (nuostolį), nei ieškinio suma (daugiau nei 60 Eur), o tai reiškia, kad karantinas nėra priežastis bylos nenagrinėti žodinio proceso tvarka, tik turi būti parinkta tinkama forma, tačiau tai nebuvo padaryta. V. J. pažymi, kad įvertinus atlygį advokatui, mažo finansinio reikalavimo byla iš viso netektų prasmės, iš kito miesto vykstant į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
25. Pacitavęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 5 dalies nuostatą, atsakovas teigia, kad teismas pažeidė operatyvumo ir ekonomiškumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 11 str.) bei nesiekė bylos išnagrinėti dalyvaujant proceso dalyviams. Nurodo, kad jeigu tokios galimybės nebuvo tarp Vilniaus ir Panevėžio apygardos administracinių teismų, tai tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Panevėžio apygardos teismo tai atlikti įmanoma, kadangi V. J. tokiame bylos nagrinėjime yra dalyvavęs, o tai reiškia, kad teisėjas net nebandė ieškoti išeities, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir dalyvaujant visiems proceso dalyviams. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra tuo pačiu adresu, kaip ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, o tai reiškia, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir tai atitinka Administracinių bylų tesenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktų nuostatas, todėl priimtas sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
26. V. J. nurodo, kad atsižvelgęs į tai, jog byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, bylos nagrinėjimo metu nesant atsakovo, dėl teismo sprendimo turinio argumentų nepateikia, kol byla nebus išnagrinėta iš naujo ir teisėtai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, reikalavimo iš atsakovo V. J. valstybei priteisti 47,77 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų ir 2,28 Eur valstybės išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimu, iš viso 50,05 Eur.
28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, prašymą tenkino iš dalies: pareiškėjui iš atsakovo V. J. priteisė 47,77 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o kitos pareiškėjo prašymo dalies netenkino. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Savo poziciją V. J. grindžia tuo, kad administracinė byla buvo nepagrįstai išnagrinėta nesudarant jam galimybės dalyvauti teismo posėdyje.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama V. J. nustatytų apeliacinio skundo ribų.
30. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde atsakovas nekelia ginčo dėl jo pareigos pareiškėjui sumokėti 47,77 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų ir jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo argumentų dėl ginčo esmės nepateikia, tačiau kvestionuoja administracinės bylos išnagrinėjimo būdą ir mano, kad jo skundą pirmosios instancijos teismas turėtų nagrinėti iš naujo, kadangi V. J. nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdyje.
31. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartimi buvo nutarta administracinę bylą skirti nagrinėti rašytinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgęs į atsakovo V. J. prašymą ir įvertinęs sudėtingą epidemiologinę padėtį Lietuvos Respublikoje, pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 23 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir proceso šalių dalyvavimą teismo posėdyje organizuoti naudojant informacines bei elektroninių ryšių technologijas (programą „Zoom“). Atsakovui buvo išsiųsti prisijungimo duomenys bei prisijungimo prie „Zoom“ susitikimo nuoroda, taigi, V. J. buvo sudaryta galimybė dalyvauti žodiniame administracinės bylos nagrinėjime nuotoliniu būdu iš bet kurios jam patogios vietos, kurioje yra garso ir vaizdo priemonės, sudarančios galimybę naudotis „Zoom“ programa. Tam atsakovui nebuvo būtina vykti nei į Vilniaus apygardos administracinį nei į jokį kitą teismą. Atsakovui taip pat buvo paaiškinta, kad negalėdamas atvykti į Vilniaus apygardos administraciniame teisme vyksiantį teismo posėdį, jis turi teisę pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus, tačiau teise bylos nagrinėjime dalyvauti nuotoliniu būdu ir teikti rašytinius paaiškinimu V. J. nepasinaudojo; jis pats pasirinko bylos nagrinėjime nuotoliniu būdu nedalyvauti. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytas administracinės bylos nagrinėjimo būdas, pasinaudojant informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis, negali būti prilyginamas bylos nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimas vyko žodžiu, tik administracinės bylos proceso šalys jame galėjo dalyvauti ne atvykusios į Vilniaus apygardos administracinio teismo patalpas, tačiau nuotoliniu būdu ir joms buvo sudarytos galimybės išdėstyti savo poziciją. Tokiu būdu nagrinėjant administracinę bylą, tiek pareiškėjo atstovui, tiek atsakovui buvo sudarytos sąlygos prie administracinės bylos nagrinėjimo jungtis nuotoliniu būdu iš joms patogios vietos, tačiau V. J., kaip jau minėta, tokia galimybe nepasinaudojo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip teigia V. J., pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai.
32. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas apeliaciniame skunde sutinka, jog administracinė byla galėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pasinaudojant elektroninėmis ryšio priemonėmis, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino, jog V. J., būdamas Panevėžio apygardos administraciniame teisme, galėtų dalyvauti bylos nagrinėjime, kuris vyko Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nuotoliniu būdu, nors atsakovas to prašė. Pažymėtina, kad nors V. J. teismo prašė užtikrinti jam galimybę teismo posėdyje dalyvauti Panevėžio apygardos administracinio teismo patalpose, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pareigos tokį prašymą tenkinti. Atsakovas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią, žodinis bylos nagrinėjimas gali vykti ir ne šio straipsnio 4 dalyje nurodytose patalpose, jeigu kitoje vietoje byla bus išnagrinėta operatyviau ir ekonomiškiau, konkrečiai – pagal daugumos įrodymų buvimo vietą arba proceso dalyvių ar daugumos proceso dalyvių gyvenamąją vietą ar buveinę, arba pagal nekilnojamojo turto, tiesiogiai susijusio su nagrinėjama byla, buvimo vietą, arba pagal ginčijamo sprendimo priėmimo ir (arba) įvykio (veiksmo), su kuriuo tiesiogiai susijęs ginčijamas sprendimas, vietą. Minėto straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo posėdžiai vyksta teismo, kurio teisėjas ar teisėjai nagrinėja bylą, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – teismo rūmų, į kuriuos paskirtas (paskirti) bylą nagrinėjantis teisėjas ar teisėjai, patalpose. Teisėjų kolegijos nuomone, Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 5 dalies nuostatos atsakovo teiginių, kad administracinė byla buvo išnagrinėta jam nesuteikus galimybės dalyvauti teismo posėdyje, nepagrindžia. Kaip jau minėta, administracinę bylą nagrinėjant nuotoliniu būdu, V. J. apskritai nebuvo būtina vykti į teismą, o administracinės bylos nagrinėjime ji galėjo dalyvauti iš bet kurios atsakovui patogios vietos, kurioje yra garso ir vaizdo priemonės, sudarančios galimybę naudotis „Zoom“ programa.
33. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, V. J. argumentai dėl nepagrįsto administracinės bylos išnagrinėjimo būdo ir galimybės jam dalyvauti teismo posėdyje nesudarymo atmetami kaip nepagrįsti. Atsakovas taip pat nepagrindė savo argumentų, kad teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktų nuostatas: nebuvo nustatyta, jog administracinę bylą būtų išnagrinėjęs neteisėtos sudėties teismas (administracinę bylą išnagrinėjo teisėjas, kuriam ši administracinė byla buvo paskirta), nei funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams, nei bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės nebuvo pažeistos, o atsakovui, kuris teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai.
34. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau nors atsakovas pažymi, kad jis su teismo sprendimu nesutinka visiškai, tačiau jokių argumentų apeliaciniame skunde dėl teismo sprendime padarytų išvadų nepagrįstumo nenurodė. Apeliantui konkrečiai nenurodžius, kodėl su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas administracinės bylos proceso dalyvių nurodytas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, kuriais remiantis, buvo padaryta išvada, jog dalis pareiškėjo prašymo reikalavimo yra pagrįsta. Apeliaciniame skunde V. J. nenurodo jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Nepateikdamas jokių argumentų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, V. J. pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, o jo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 4 d. sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Skirgailė Žalimienė