Baudžiamoji byla Nr. 2K-215/2012 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00008-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.2; 1.2.18.3; 2.1.7.4; 2.3.6.3.1; 2.4.2.1; 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendis pakeistas dėl civilinio ieškinio – procesas dėl civilinės ieškovės D. D. civilinio ieškinio nutrauktas.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu nuteistas T. D., o Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi nuteistojo T. D. apeliacinis skundas atmestas, tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimo, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą ir prašiusio apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl išteisintojo V. J. panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
V. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. sausio 3 d., apie 15.53 val., tiksliau nenustatytu laiku, iš T. D., šiam perdavus, neteisėtai įgijo svetimas AB „Swedbank“ išduotas elektronines mokėjimo priemones: D. D. vardu išduotas mokėjimo korteles „Visa electron“ (duomenys neskelbtini) ir „MasterCard Standart“ (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“ (duomenys neskelbtini), S. J. vardu išduotą mokėjimo kortelę ,,Maestro“ (duomenys neskelbtini) bei iš T. D., šiam perdavus, neteisėtai įgijo ant lapo surašytus šių elektroninių mokėjimo priemonių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti – PIN kodus, ir laikė pagrobtas elektronines mokėjimo priemones bei PIN kodus iki tos pačios dienos, apie 16.39 val., tiksliau nenustatyto laiko.
Be to, V. J. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su T. D., neteisėtai panaudojo elektronines mokėjimo priemones ir jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (neteisėtai įgytas mokėjimo korteles įdėjo į bankomatus, tikrino sąskaitų likučius bei išgrynino sąskaitose buvusius pinigus), t. y. 2011 m. sausio 3 d., 15.53 val., įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį Radviliškyje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 3, S. J. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Maestro“ (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą ir patikrino sąskaitos likutį, 15.57 val. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį Radviliškyje, Vasario 16-osios g. 11, J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“ (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą ir patikrino sąskaitos likutį, 15.59 val. pasikėsino išgryninti iš S. J. sąskaitos 2000 Lt, 16.00 val. atliko finansinę operaciją – išgrynino S. J. sąskaitoje buvusius 1500 Lt, 16.01 val. pasikėsino išgryninti iš S. J. sąskaitos 500 Lt, 16.05 val. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį Radviliškyje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 3, D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“ (duomenys neskelbtini) ir pasikėsino išgryninti iš D. D. sąskaitos 1000 Lt, 16.37 val. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį Šiauliuose, Vilniaus g. 44, D. D. vardu išduotą mokėjimo kortelę „MasterCard Standart“ (duomenys neskelbtini) ir įvedė neteisingą PIN kodą, 16.39 val. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį Šiauliuose, Vilniaus g. 44, J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“ (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą ir pasikėsino patikrinti sąskaitos likutį.
Be to, V. J. buvo kaltinamas sukčiavimu, t. y. veikdamas bendrininkų grupe su T. D., 2011 m. sausio 3 d., nuo 15.57 val. iki 16.01 val., įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį Radviliškyje, Vasario 16-osios g. 11, J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“ (duomenys neskelbtini) ir surinkęs šios kortelės PIN kodą apgaule operacinei sistemai ir bankui save pateikė kaip asmenį, turintį teisę atlikti operaciją, bei pasikėsino išgryninti iš S. J. sąskaitos 2000 Lt (pinigai nebuvo išgryninti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes banko sąskaitoje nepakako piniginių lėšų) ir išgrynino 1500 Lt; tęsdamas nusikalstamą veiką, 16.05 val. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį Radviliškyje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 3, D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“ (duomenys neskelbtini) ir apgaule ketindamas operacinei sistemai ir bankui save pateikti kaip asmenį, turintį teisę atlikti operaciją, pasikėsino išgryninti iš D. D. sąskaitos 1000 Lt (pinigai nebuvo išgryninti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo surinktas neteisingas PIN kodas); iš viso savo naudai pasikėsino įgyti 3000 Lt vertės svetimą turtą ir įgijo 1500 Lt vertės svetimą turtą.
Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras Aivaras Povilaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde nurodoma, kad atsakomybei pagal BK 214 straipsnio 1 dalį kilti pakanka neteisėto vienos svetimos elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo ar laikymo, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – neteisėto vienos finansinės operacijos atlikimo svetima elektronine mokėjimo priemone. BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys formalios, todėl padarinių, skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, suvokimas nebūtinas. Apeliacinės instancijos teismas tiesioginės tyčios V. J. veiksmuose neįžvelgė remdamasis, anot kasatoriaus, tik dalimi V. J. ir T. D. duotų parodymų, aiškiai neišdėstė, kokios nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos nutartimi. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-197/2011, 2K-253/2007, teigia, kad V. J. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų turėjo būti nustatyta: V. J. suprato, kad jam perduoti mokėjimo instrumentai yra svetimi T. D., taip pat suprato, jog savo veiksmais pažeidžia banko mokėjimo kortelių naudojimo tvarką. Bylos duomenimis nepatvirtinta, kad V. J. būtų aiškinęsis, ar T. D. mokėjimo instrumentus turi teisėtai.
Spręsdamas V. J. kaltės klausimą, apygardos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, o išdėstyti teismo motyvai negali būti laikomi tinkamais BPK 332 straipsnio 5 dalies prasme. Teismas neanalizavo V. J. ir T. D. elgesio iki nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, padarymo bei jų padarymo metu, nesiaiškino V. J. ir T. D. duotų parodymų kitimo priežasčių. Apeliaciniame skunde buvo prašoma įvertinti T. D. elgesį prieš perduodant V. J. banko korteles ir PIN kodus, t. y. įvertinti V. J., T. D., E. G. ir J. J. apie tai duotus parodymus, kurie patvirtina, kad T. D., atvykęs pas V. J. į jo buvimo vietą, ragino šį skubiai su juo eiti kartu į lauką, patalpoje buvusiems asmenims T. D. nesakė, kodėl atvykęs pas V. J. skuba. Apeliaciniame skunde buvo remiamasi T. D. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais ir pažymima aplinkybė, kad V. J. buvo žinomas T. D. priešingas teisei elgesys, jo asmenybė; jie yra draugai, kartu atlikę laisvės atėmimo bausmę toje pačioje laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad V. J. paaiškinimas, jog T. D. laukė draugo, todėl paprašė paimti pinigų iš bankomato, yra nelogiškas, tačiau apeliacinės instancijos teismas neišanalizavęs nusikalstamų veikų eigos laikė tokius V. J. parodymus teisingais. Byloje nustatyta, kad elektronines mokėjimo priemones V. J. panaudojo trijuose bankomatuose, tad net ir manant, jog prie pirmojo bankomato T. D. buvo su draugu susitaręs susitikti atokiau, T. D. draugo laukimas negali būti paaiškinamas prie antrojo bankomato, po to vėl prie pirmojo. T. D. elgesys – vengimas prieiti prie bankomatų, pasak prokuroro, turėjo sukelti V. J. pagrįstų abejonių dėl atitinkamų veiksmų teisėtumo. Neteisėtus veiksmus V. J. tęsė ir Šiauliuose. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje nurodė, kad neapibrėžta pinigų suma, kurią kėsinosi nuimti T. D., aplinkybė, kaip T. D. elgėsi su įgytais pinigais, neturi reikšmės sprendžiant dėl V. J. kaltės – tačiau tai, kad pinigai buvo švaistomi, anot prokuroro, paneigia bet kokią galimybę suvokti, jog banko kortelių valdytojai savo valia galėjo perduoti T. D. elektronines mokėjimo priemones. Taip pat turėjo būti įvertinta ta aplinkybė, kad V. J., darydamas veikas, dėvėjo maskuojamą galvą dengiantį drabužį. Apeliaciniame skunde buvo nurodyti ir V. J. duoti prieštaringi parodymai apie tai, kada jis suprato, jog banko korteles T. D. turi neteisėtai – kai T. D. buvo sulaikytas ar kai V. J. įdėjus banko kortelę atsirado įrašas, kad banko kortelė vogta. V. J. vėliau apie kortelės jam iš banko negrąžinimą jau parodė, kad jis priekaištavo T. D., kai 2011 m. sausio 3 d. pamatęs bankomate įrašą suprato, jog banko kortelės yra pagrobtos. T. D. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu tokia V. J. nurodyta aplinkybė paneigta. Apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatė, kad T. D. nesidalijo su V. J. pagrobto turto, todėl laikė, kad ši aplinkybė paneigia T. D. ir V. J. bendrininkavimą vykdant nusikalstamas veikas ir V. J. tiesioginę tyčią, tačiau turto užvaldymas apgaule nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl kaltei patvirtinti nėra būtinas ir svetimo turto užvaldymo suvokimas. Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo V. J. duodamų parodymų ir galimos paskolos iš T. D. gavimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nepagrįstai pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje V. J. nebuvo pranešta apie įtarimą dėl visų jo veiksmų su banko kortelėmis (taip pat ir jų panaudojimo Šiauliuose), jis apie tai parodymų duoti neprivalėjo ir dėl to laikė, kad prokuroro nurodyti argumentai dėl šios dalies nepagrįsti. V. J., duodamas parodymus, siekė sumažinti su banko kortelėmis atliktų veiksmų apimtį, intensyvumą, įtikinti, kad atliekami veiksmai buvo spontaniški, todėl jis tokių veiksmų neteisėtumo nesuvokė. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. įvardijo konkrečius asmenis, kam, T. D. teigimu, priklauso banko kortelės (T. D. senelei ir seneliui), o T. D. iš pradžių teigė, kad V. J. nesakė, iš kur gavo korteles, o vėliau nurodė, kad nesvarbu, iš kur jos, ir tai taip pat kelia abejonių dėl veiksmų teisėtumo. Tai, kad nesutapo T. D. ir V. J. duoti parodymai dėl V. J. supratimo, kokiems asmenims priklausė banko kortelės, taip pat leidžia abejoti V. J. ir T. D. duotų parodymų patikimumu. Įvertinęs, kad V. J. yra pilnametis, pakankamai gyvenimiškos patirties turintis žmogus, kad galėtų tinkamai suprasti ir įvertinti savo veiksmus, apygardos teismas neturėjo vadovautis V. J. duotais parodymais, jog jis nesuprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumo. V. J. suprato, kad T. D. mokėjimo instrumentus turi neteisėtai, jais naudodamasis kėsinasi pasisavinti neapibrėžtos vertės svetimą turtą, atliko veiksmus su banko kortelėmis, kuriais siekė, kad svetimi pinigai, esantys banko sąskaitose, T. D. būtų užvaldyti, jie ir buvo apgaule užvaldyti ir kėsintasi juos užvaldyti bendrais veiksmais, todėl laikytina, kad V. J. bendrininkaudamas įvykdė ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Kad apygardos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir bylos medžiagos, patvirtina ir nutartyje nurodyta aplinkybė, jog prokuroras prašė keisti apylinkės teismo nuosprendį ir panaikinti V. J. paskirtą kardomąją priemonę. Taip keisti apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde nebuvo prašoma, o baigiamosiose kalbose aiškiai pasisakyta, jog ši nuosprendžio dalis nekeistina, o apylinkės teismo padaryta klaida aukštesniojo teismo tik konstatuota.
Taip pat netinkamai nurodytas V. J. išteisinimo pagrindas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) – jis, esant pagrindui, turėjo būti išteisintas, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2009, 2K-452/2010, 2K-340/2011).
Pirmosios instancijos teismas V. J. išteisinimą argumentavo jo ir nuteistojo T. D. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais nuosekliais parodymais, kad V. J. nežinojo, jog T. D. jam perduotos keturios mokėjimo kortelės yra vogtos. Teismas sprendė, kad V. J., atlikdamas tomis kortelėmis finansines operacijas, neveikė tiesiogine tyčia, t. y. jis nesuvokia, jog galimai daro nusikalstamas veikas, nesuvokia veikų pavojingumo, ir tai nėra jo noras taip veikti.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad apylinkės teismas, išteisindamas V. J., netinkamai aiškino BK 214 ir 215 straipsnių nuostatas ir pateikė argumentus, kurie, prokuroro nuomone, rodo, jog išteisinimo motyvai neatitinka šių straipsnių turinio. Prokuroras nesutiko ir su tuo, kaip teismas įvertino išteisintojo V. J. ir nuteistojo T. D. parodymus, nurodė, kad teismas netyrė ir nevertino jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, išdėstydamas tai pagrindžiančius bylos duomenis.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokuroro argumentą dėl išteisintojo V. J. veiksmų atitikties jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviesiems požymiams, šiuo klausimu pateikė prieštaringas išvadas. Pripažinęs, kad V. J. disponavo T. D. jam perduotomis svetimomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir naudodamasis jomis bankomatuose bandė paimti pinigus, teismas teigia byloje nesant duomenų konstatuoti V. J. supratus, jog T. D. neteisėtai valdo tas elektronines mokėjimo priemones ir jų PIN kodus. Taigi teismas, nesigilindamas į V. J. inkriminuotų nusikaltimų finansų sistemai turinį, jį nepagrįstai išplečia, nes svetimų V. J. mokėjimo priemonių valdymą sieja su aplinkybe, nepatvirtinančia valdymo teisėtumo. Pagal inkriminuotų BK straipsnių dispozicijų prasmę mokėjimo priemonė yra svetima, kai ji nepriklauso kaltininkui. Kaltininko tyčios turinį lemia ne jo supratimas apie mokėjimo priemonę perdavusio asmens valdymo neteisėtumą, o supratimas apie tos priemonės priklausomybę tretiesiems asmenims (kasacinės nutartys Nr. 2K-253/2007, 2K-197/2011).
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama apylinkės teismo išvada išteisintąjį V. J. nežinojus apie tai, kad nuteistojo T. D. turėtos mokėjimo kortelės įgytos neteisėtai, nesilaikė BPK nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos.
Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo.
Pagal BPK 324 straipsnio 10 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką nustato šio Kodekso nuostatos, reglamentuojančios nuosprendžio priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką pirmosios instancijos teisme. Šią tvarką reglamentuoja BPK XXIII skyriaus „Nuosprendžio priėmimas“ nuostatos.
Vienas esminių reikalavimų nuosprendžiui yra tas, kad nuosprendis gali būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas neskelbė išteisintojo V. J. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat netikrino byloje esančių įrodymų, perskaitydamas išteisintojo V. J. ir nuteistojo T. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Teismas, teigdamas, esą išteisintojo V. J. ir nuteistojo T. D. parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, pagrindė nuosprendį teisiamajame posėdyje nenagrinėtais įrodymais, taip pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, savo išvadas apie išteisintojo V. J. ir nuteistojo T. D. parodymų nuoseklumą pagrindė jų parodymais ikiteisminio tyrimo metu, taip ne pašalindamas, o pakartodamas pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą. Kitus prokuroro nurodytus bylos duomenis – mokėjimo kortelių skaičių, skirtingus jų valdytojus, siekį paimti visas sąskaitose buvusias pinigų sumas, konkrečias finansinių operacijų inicijavimo aplinkybes ir kt., kurių nevertino pirmosios instancijos teismas ir kuriuos prašė įvertinti prokuroras, – apeliacinės instancijos teismas apibūdino kaip neturinčius reikšmės, nes, pasak teismo, byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai neginčijamai nepatvirtina to, kad V. J. suvokė nusikalstamą savo elgesio pobūdį, tikslingai rinkosi elgesio variantą ir norėjo kilsiančių padarinių. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pagal kuriuos įrodymai turi būti vertinami ne tik atskirai, bet ir kaip visuma. Taip pat negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalis), juolab kad BK 214 ir 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, kilę padariniai šių veikų kvalifikacijai reikšmės neturi.
Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės taisytinos iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, priimtą pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio išteisinti V. J., ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Armanas Abramavičius
Vladislovas Ranonis