Civilinė
byla Nr. 3K-3-173/2009
Procesinio sprendimo kategorija
34.4.3 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Birutės
Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovės D. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui R. G. dėl teisės į
privalomąją palikimo dalį pripažinimo; trečiasis asmuo – Šiaulių miesto 6–ojo
notarų biuro notaras D. J.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad jai, palikėjo A. B. sutuoktinei,
reikalingas išlaikymas, todėl prašė pripažinti teisę į privalomąją palikimo
dalį – po sutuoktinio mirties 2007 m.
gruodžio 26 d. likusį dviejų kambarių butą (duomenys
neskelbtini), kurį palikėjas testamentu paliko atsakovui R.
G. Ieškovė pažymėjo, kad nuo 1998
m. dėl sveikatos yra nedarbinga, jai nustatytas 50 proc. netekto darbingumo
lygis, gauna 209 Lt pašalpą; pajamų nepakanka pragyventi, ieškovė neturi turto,
išskyrus vieno kambario bendrabučio tipo butą (duomenys neskelbtini),
kuris yra vienintelė gyvenamoji patalpa. Ieškovė laikė, kad jos turtas ir
pajamos suponuoja išlaikymo reikalingumą; būdama nedarbinga dėl sveikatos
būklės ji atitinka formaliuosius subjektiškumo pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį
kriterijus, tačiau notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į
privalomąją palikimo dalį, nurodęs, kad šiuo atveju išlaikymo reikalingumo
faktui nustatyti būtinas teismo vertinimas, ar galioja dėl ieškovės įstatymo
įtvirtinta teisė į privalomąją palikimo dalį, atsižvelgiant į jos turtą ir
pajamas palikėjo mirties dieną. Ieškovė teigė, kad po sutuoktinio mirties jos
materialinė padėtis pablogėjo; ieškovė su A. B. kartu
gyveno ilgą laiką, tačiau susituokė 2007 m. rugsėjo 4 d. A.
B. sunkiai susirgus, jį slaugė ir juo rūpinosi. Ieškovė turi du
nepilnamečius vaikus iš pirmos santuokos, jais padeda rūpintis vaikų tėvas ir
ieškovės motina. Ieškovė reikalavimą grindė CK 5.20 straipsnio 1 dalyje
nustatytu pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimų esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m.
rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, vadovaudamasis CK 5.20
straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu, kad teisė į privalomąją palikimo
dalį nustatoma, atsižvelgiant išlaikymo reikalingumą palikėjo mirties dieną,
taip pat įvertinęs šalių, liudytojų paaiškinimus ir bylos rašytinius įrodymus, nustatė,
jog ieškovė sutuoktinio mirties dieną buvo nedarbinga 50 proc., t. y. ji turėjo
teisę dirbti ne visą darbo dieną arba darbo savaitę. Palikėjas, ieškovės
sutuoktinis A. B., sunkiai sirgo, jam buvo reikalinga kito
asmens priežiūra, todėl ieškovė neturėjo galimybių dirbti; ji gavo 208,93 Lt
invalidumo pensiją, kitų pajamų, santaupų ar vertybinių popierių neturėjo.
Ieškovė turi du nepilnamečius vaikus, tačiau neturėjo galimybių juos išlaikyti,
todėl vienas sūnus gyveno pas jos motiną kaime, kitas – su vaiko tėvu. Šeimos
pajamas, be ieškovės pašalpos, sudarė 200 Lt mokestis už išnuomotą vieną buto
kambarį, A. B. 264,12 Lt invalidumo pensija, iš viso apie
700–800 Lt. Po A. B. mirties likęs jam nuosavybės teise
priklausęs dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini) testamentu
paliktas atsakovui R. G. Teismas nurodė, kad ieškovė
turi 20,67 kv. m bendrabučio tipo vieno kambario butą, kuriuo nesinaudoja, jame
gyvena kiti asmenys, ieškovė už tai gauna 20-40 Lt pajamų arba 1-2 kartus per
mėnesį maisto produktų; vertindamas, ar tai yra pakankamos pajamos ir ar
ieškovei reikalingas išlaikymas, teismas sprendė, kad pirmiau nustatytos
aplinkybės apie ieškovės turtą ir pajamas nepaneigia jos teisės į privalomąją
palikimo dalį; pajamos nebuvo pakankamos ne tik pragyventi, bet ir patenkinti
gyvybinius poreikius, ieškovei buvo reikalingas išlaikymas jos sutuoktinio
mirties dieną, todėl jai pripažintina teisė į privalomąją palikimo dalį – 1/2
dalį buto (duomenys neskelbtini) (CK 5.13, 5.20 straipsniai).
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 30 d.
sprendimu jį tenkino, panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo
29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, išsprendė
bylinėjimosi išlaidų klausimą. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios,
instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos medžiaga nepatvirtinama, jog
palikėjo mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas. Kolegija pažymėjo
įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta asmens teisė į privalomąją palikimo dalį yra specifinė ir nesaistoma
tik asmens nedarbingumo, t. y. aplinkybė, kad asmuo yra nedarbingas dėl amžiaus
ar dėl sveikatos būklės, savaime nereiškia, jog jam reikalingas išlaikymas; dėl
amžiaus ar sveikatos būklės palikėjo sutuoktinis pagal įstatymą turi teisę į
privalomąją palikimo dalį, jeigu jam preziumuojamas išlaikymo reikalingumas
nepaneigtas bendra tvarka, t. y. teismui nedraudžiama nustatyti priešingai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. S. pareiškimą;
Nr. 3K-3-548/2008). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas
laikė, kad, CK 5.20 straipsnio 1 dalies normą aiškinant sistemiškai su CK 3.72
straipsnio 2 dalimi, kurioje sutuoktinio teisė į išlaikymą saistoma jo turtinės
padėties, bet ne nedarbingumo ar kitų aplinkybių, atsižvelgtina į tai, ar
pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį asmuo turi nekilnojamojo ir
kilnojamojo turto, indėlių banke, vertybinių popierių bei kitų pajamų.
Spręsdamas, ar ieškovei palikimo atsiradimo metu buvo reikalingas išlaikymas,
apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jai nuo 2007 m. lapkričio 29 d. iki 2009 m. lapkričio 28 d.
nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, mokama 208,93 Lt invalidumo pensija, už
bendrabučio tipo buto nuomą gaudavo 200 Lt per mėnesį; pajamos per mėnesį buvo
apie 700 Lt. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad sutuoktinio mirties dieną
ieškovei išlaikymas nebuvo reikalingas. Nors ieškovė turi du nepilnamečius
vaikus iš kitos santuokos, tačiau jų neišlaikė; 40 000 Lt vertės bute
nedeklaruota vaikų gyvenamoji vieta, todėl kolegija laikė nepagrįstais ieškovės
argumentus, kad ji dėl vaikų interesų apsaugos negali šio buto parduoti.
Spręsdamas ieškovės išlaikymo reikalingumo klausimą, apeliacinės instancijos
teismas atsižvelgė į CK 3.72 straipsnio 6 dalies taikymo aspektu svarbias
aplinkybes: santuoka truko keturis mėnesius, ieškovė nesirūpino buvusiu
sutuoktiniu, jo neslaugė, elgėsi amoraliai, nedalyvavo laidotuvėse, A. B. buvo netekęs 70 proc. darbingumo ir jam taip pat buvo
reikalingas išlaikymas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir palikti
galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1.
Dėl įrodymų įvertinimą nustatančių CPK 183, 185 straipsnių nuostatų pažeidimo. Pažeidžiant pirmiau nurodytas procesinės teisės normas apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorei palikėjo mirties dieną nebuvo reikalingas
išlaikymas, pripažintina nepagrįsta. Buto formalus įvertinimas nesuponavo
išvados apie jo teikiamas pajamas; priešingai, nekilnojamasis turtas kasatorei
yra daugiau našta, nes jam išlaikyti reikalingos lėšos, tuo tarpu kasatorė
gauna tik 208 Lt pašalpos, 20-40 Lt nuomos mokestis už butą yra simbolinis,
tačiau tik taip kasatorė jį išsaugojo ir išlaiko. Apeliacinės instancijos
teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl kasatorės nepilnamečių vaikų;
kasatorės pareigos dėl vaikų įtvirtintos CK 3.192 straipsnyje; vadinasi,
teismas, spręsdamas dėl išlaikymo kasatorei reikalingumo, turėjo paisyti
pirmiau nurodytoje CK normoje įtvirtintos pareigos išlaikyti vaikus ir šiame
kontekste vertinti kasatorės turtinę padėtį ir galimybes parduoti nekilnojamąjį
turtą; kasatorės pastangos išsaugoti gyvenamąsias patalpas įrodo, kad ji žino
savo kaip motinos pareigas ir nuo jų neatsiriboja bei tai, jog nurodytos
patalpos dėl nepilnamečių vaikų interesų apsaugos apskritai negalėtų būti
parduotos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vaikų
gyvenamoji vieta nedeklaruota kasatorės bute; tai rodo, kad teismas neištyrė
bylos rašytinių įrodymų apie deklaruojamą abiejų vaikų gyvenamąją vietą
kasatorės bute, kaip ir tai, jog už bendrabučio tipo buto nuomą kasatorė gauna
200 Lt nuomos mokesčio per mėnesį; iš tikrųjų kasatorė su buvusiu sutuoktiniu
už jo buto vieno kambario nuomą gaudavo 200 Lt mokesčio, tačiau, jam mirus ir
butui atitekus kitam asmeniui, kasatorė turėjo iš jo išsikelti ir neteko
pajamų; palikėjo mirties dieną kasatorė gavo tik 208 Lt neįgalumo pašalpą;
pajamų, kurios sudaro 1/4 dalį minimalaus atlyginimo, lygiai kaip ir turto,
negalima laikyti pakankamais ir užtikrinančiais būtinų reikmių patenkinimą.
2. Dėl netinkamo CK 3.72 straipsnio 6 dalies ir 5.20
straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo teismų praktikos
nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką
dėl CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymo išaiškinimo, kad joje išvardytiems
subjektams išlaikymo reikalingumas preziumuojamas, jeigu jie yra nepilnamečiai,
nedarbingi dėl savo amžiaus ar invalidai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 1 d. nutartis
civilinėje byloje pagal E. J. pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-323/2005); prie šių asmenų sąrašo priskirtini palikėjo vaikai, gimę po jo
mirties (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.11 straipsnio 1 dalies 1
punktas). CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims įstatymo nustatyta
tvarka turi būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas į priklausančią
privalomąją palikimo dalį. Taigi nedarbingas dėl sveikatos būklės (neįgalumo)
palikėjo sutuoktinis atitinka CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytus
subjektiškumo kriterijus. Pagal įstatymą esant palikėjo sutuoktinio nedarbingo
dėl sveikatos būklės išlaikymo reikalingumo prezumpcijai, įrodinėjimo dalykas,
ginčijant subjektą pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, yra tai, kad palikėjo
mirties dieną sutuoktinis turėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms
(tokiems vertinimams reikšmingi duomenys apie nuosavybę į daiktus, banko
indėlius ir kt.), t. y. reikia įrodyti, kad palikėjo mirties dieną sutuoktinio
turtinė padėtis buvo nepakankama būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti.
Prezumpcija gali būti paneigta, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įvirtintų
principų, taip pat civilinių santykių reglamentavimui taikomo proporcingumo
principo (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Tokių nuostatų laikomasi teismų
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal N.
J. skundą, bylos Nr. 3K-3-377/2007). Tai reiškia, kad kitos aplinkybės
išlaikymo reikalingumo faktui nustatyti ir prezumpcijai į išlaikymą paneigti ar
patvirtinti neturi reikšmės. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos
teismas, sistemiškai aiškindamas ir taikydamas CK 5.20 straipsnį ir 3.72
straipsnio 6 dalį, pastarąją teisės normą aiškino per plačiai, taip pažeidė
šios normos aiškinimo taisyklę ir išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. CK 3.72
straipsnio 6 dalis taikoma šeimos bylose, sprendžiant dėl sutuoktinių
tarpusavio išlaikymo, kai nutraukiama santuoka; šioje byloje sprendžiami
paveldėjimo teisiniai santykiai, sistemiškai aiškinant ir taikant CK 5.20
straipsnio ir 3.72 straipsnio 2 dalies teisės normas, nagrinėjamas išlaikymo
reikalingumo prezumpcijos klausimas. Apeliacinės instancijos teismo pozicija,
kad, sprendžiant dėl teisės į privalomąją palikimo dalį, teismai privalėtų
vertinti ne tik įpėdinio turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, bet ir santuokos
trukmę, sutuoktinių tarpusavio santykius, slaugą vienas kito atžvilgiu ir kt.,
neatitinka paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių normų, teisės
doktrinos, teismų praktikos.
Atsiliepime
į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo
sprendimą palikti galioti ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
teisingai įvertino įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos nuostatų dėl
kriterijų, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, kai sprendžiama dėl jo teisės į
privalomąją palikimo dalį.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Įgyvendindama kasacinio teismo
jurisdikciją (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija šioje byloje
aptaria paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimą, reikšmingą apibrėžiant
sutuoktinio teisės į privalomąją palikimo dalį teisinius pagrindus.
Dėl
CK 5.20 straipsnyje nustatyto išlaikymo reikalingumo aiškinimo ir įrodymų
vertinimo
CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo
sutuoktinis, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi,
nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų
paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. Taigi įstatymo įtvirtinta
teisė į privalomąją palikimo dalį tam tikra dalimi apriboja testamento laisvės
principo veikimą, kuriuo vadovaudamasis palikėjas gali savo nuožiūra priimti
sprendimą dėl palikimą sudarančio turto: palikti jį bet kuriems civilinės
teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios
nors prievolės įvykdymu arba apskritai nepriimti sprendimo palikimo klausimu.
Testamento laisvė yra laisvės disponuoti nuosavybe išraiška paveldėjimo
teisėje, kuria remdamasis palikėjas, sudarydamas testamentą, gali būti
užtikrintas, kad po mirties jo sukauptas turtas bus paveldėtas pagal jo valią.
Nagrinėjamoje byloje palikėjas A. B.,
paveldėjimu 2006 m. gruodžio 1 d. įgijęs nuosavybės teisę į butą (duomenys
neskelbtini), šį butą ir kitą turtą 2007 m. lapkričio 16 d. testamentu
paliko atsakovui R. G., taip nušalino nuo paveldėjimo
ieškovę, sutuoktinę. CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia,
kad tais atvejais, kai palikėjo valia asmuo nušalinamas nuo palikimo, įstatymo
nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama apginti reikalingus išlaikymo šeimos
narius, suteikiant jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisės į
privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams grindžiamas
šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis
teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių
gerove. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nustatytas išlaikymo
reikalingumas neatskleidžia detalaus šios sąvokos turinio; tokiu atveju teismas
kiekvienoje konkrečioje byloje taiko teisės normą, vadovaudamasis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 22
d. nutartyje civilinėje byloje M. D. prieš J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2008, pažymėjo, kad dėl
išlaikymo reikalingumo kriterijų sprendžiama, neapsiribojant atskirais faktais,
susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo
dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis; kadangi teisė į
privalomąją palikimo dalį nesaistoma mirusiojo teikto išlaikymo, tai vien ši
aplinkybė taip pat nėra reikšminga, sprendžiant klausimą dėl tokios teisės
įgijimo. Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatymo saistoma ne vienos ar kelių
išvardytų aplinkybių, todėl jų konstatavimas nesuteikia pagrindo išvadai, kad
tokiam asmeniui reikalingas išlaikymas; išlaikymo reikalingumui konstatuoti
lemiamos reikšmės neturi, ar kompetentingų institucijų nustatytas ar ne
darbingumo lygis, invalidumo grupė; tokiais atvejais būtina leistinomis
įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes
įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių
visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo
pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių
pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį. Taigi klausimas dėl išlaikymo
reikalingumo sprendžiamas, teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną
atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines
teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo
reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad asmens sveikatos būklė,
jo socialinis statusas saistomas tam tikrų teisių: gauti pašalpą, pensiją, kitą
paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo
atsiradimo metu, turi taip pat įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai
įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki materialinė
padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių
teisių (teisės į valstybės paramą ir kt.), nevertintina kaip pagrindas
išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę
asmuo galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios
nepripažintinos svarbiomis. Jei byloje paaiškėja aplinkybių, kad išlaikymo
reikalingumą įrodinėjantis asmuo kaltais veiksmais (dėl piktnaudžiavimo
alkoholiu ir pan.) sukūrė sunkią materialinę padėtį, teismas turi įvertinti
šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nėra pagrindas netenkinti ieškinio
reikalavimo dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo.
Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas išlaikymo reikalingumo kasatorei
klausimą, atsižvelgė į jos nekilnojamąjį turtą ir jo vertę, gaunamas pajamas
palikėjo mirties dieną, todėl teisingai sprendė, jog pirmiau nurodytų
aplinkybių visuma suponavo pagrįstą išvadą, kad kasatorė turėjo pakankamai pajamų,
būtinų gyvenimo reikmėms tenkinti, nepretenduodama į palikimo dalį ir kad
išlaikymas jai nebuvo reikalingas. Apeliacinės instancijos teismo išvados
motyvuotos, teismas rėmėsi kitomis CK normomis (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6
dalys). Vadinasi, teismo sprendimas, kuriame pagal įstatymą ištirti įrodymai
suponavo tam tikras teismo išvadas, nevertintinas kaip neatitinkantis teismų
praktikos nuostatų.
Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstais kasacinio
skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kasatorės
nepilnamečių vaikų, buto išlaikymo, nekilnojamojo turto pardavimo galimybių
padaryta, neįvertinus CK 3.192 straipsnyje įtvirtintos tėvų pareigos
materialiai išlaikyti savo vaikus laikymosi aspektu.
Teisėjų kolegija dėl išdėstytų argumentų daro išvadą, kad
apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, laikinoji
apsaugos priemonė naikintina (CPK 150 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 150 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a
r i a :
Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Panaikinti laikinąją apsaugos priemonę – areštą, taikytą
A. B., a. k. (duomenys neskelbtini),
(mirusio 2007 m. gruodžio 26 d.), butui (duomenys neskelbtini),
registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutarties nuorašą išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Sigitas Gurevičius
Birutė
Janavičiūtė