Baudžiamoji
byla Nr. 2K-216/2011
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01037-2007-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.11; 2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. I. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo
2009 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. I. nuteista
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 10 MGL dydžio (1300 Lt) bauda.
Skundžiama ir
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
lapkričio 5 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios E. I. gynėjo
advokato G. Černiausko apeliacinis skundas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
E. I. pagal BK 223
straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą:
laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d., būdama UAB „A.“ (į.
k. (duomenys neskelbtini)), esančios Kauno r., (duomenys neskelbtini),
vyr. buhaltere, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos
buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnį, kuriame nurodoma, kad ūkio
subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama,
objektyvi ir palyginama; 12 straipsnio 4 dalį, kuriame nurodoma,
kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys
užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to,
kai yra galimybė tai padaryti; 16 straipsnį, kuriame nurodoma,
kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos
registruose; viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto
standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-ojo verslo
apskaitos standarto III dalies „Statybos sutarčių apskaitos objektai“, kurioje
nurodoma, kad kiekviena statybos sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir
sąnaudų apskaitos objektu, reikalavimus, nevedė privalomo medžiagų
įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio suvestinio registro –
ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, dėl to UAB „A.“ iš pateiktų
dokumentų nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo
medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys
neskelbtini), rekonstrukcijai ir kodėl į rekonstrukcijai sunaudotų medžiagų
nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Dėl šių Buhalterinės
apskaitos įstatymo ir 25-ojo verslo apskaitos standarto reikalavimų pažeidimo
iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų
dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1
d.
Nuteistoji E. I. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės
teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2010 m.
lapkričio 5 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorė nurodo, kad apylinkės teismo
nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, nes teismas neįsigilino į byloje
surinktus įrodymus, nevertino jų visumos ir ją nuteisė, nesant jos veikoje BK
223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Apeliacinės
instancijos teismas jos apeliacinį skundą (turėtų būti – jos gynėjo) atmetė
motyvuodamas tuo, kad nėra pagrindo netikėti 2008 m. balandžio 14 d. Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus
specialisto išvada Nr. 5-2/56. Kasatorės manymu, tokia teismo pozicija
neteisinga, nes tik teismas, o ne specialistas, turėjo teisę duoti išvadą į
trečią ir ketvirtą užduotyje pateiktus teisės taikymo klausimus. Be to,
specialistas davė išvadą, kad įmonėje privalėjo būti medžiagų įsigijimo bei
panaudojimo konkrečiam objektui suvestinis registras, nenurodydamas, kokiu
teisės aktu jis vadovavosi tai teikdamas.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio
skundo argumentų. Kasatorė teigia, kad neteisinga remtis 2008 m. balandžio 14 d.
specialisto išvada Nr. 5-2/56, nes ji pripažinta kalta ne dėl to, kad negalima
nustatyti, ar UAB „A.“ dokumentuose už rangos darbus bei medžiagas nurodytos
kainos atitinka kainas, nustatytas sutarties dalyvių susitarimu, o dėl to, kad
nevedė privalomo medžiagų įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio
suvestinio registro–ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, dėl to iš
pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“
įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, ir kilo
baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės – iš dalies nebuvo galima nustatyti
UAB „A.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu
nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d.
Kasatorės manymu,
neteisėtai kaip kaltinantis įrodymas įvertinta aplinkybė, kad statybinių
medžiagų bei paslaugų nurašymo aktuose statybos darbų vadovo R.
K. įrašyti duomenys nebuvo palyginami su objekto sąmatoje nustatytomis
normomis. R. K. įrašė tokius duomenis, žinodamas, kad yra
sudaryta sąmata dėl pastato rekonstrukcijos, ją turėdamas, tačiau nesutikrinęs
duomenų, ir už tai jis turėtų būti atsakingas. Byloje nėra duomenų, jog
statybinių medžiagų ir paslaugų nurašymo aktuose įrašytus duomenis ji privalėjo
sutikrinti su objekto sąmatoje nustatytomis normomis, nes pagal buhalterės
pareigas ji neturi būti statybos objekte, skaičiuoti sunaudotų medžiagų, tikrinti
jas su sąmatoje nustatyta norma. Dėl UAB „A.“ direktoriaus kaltės nebuvo
sąmatininko, kuris būtų detaliai apskaičiavęs, kiek konkrečiam darbui sunaudota
medžiagų.
Nuteistoji dar
pažymi, kad nuosprendyje nurodyta, jog E. I. kaltė grindžiama
tuo, kad nurašymo aktuose įmonės atsakingų asmenų surašytų medžiagų, sunaudotų
UAB „Ad.“ pastato rekonstrukcijos darbams Kaune, (duomenys
neskelbtini), vertė 704 651,27 Lt didesnė už nurodytą atliktų darbų
priėmimo–perdavimo aktuose. Specialistas negalėjo nustatyti, ar visos
medžiagos, kurios panaudotos šio objekto rekonstrukcijai, pirktos 2006 m.
sausio 1 d.–2007 m. liepos 1 d. Kasatorės manymu, šis įrodymas turėtų būti
vertinamas kritiškai. Specialisto išvada, kad nurašyta medžiagų daugiau nei
turėjo būti, nepagrįsta, nes visoms panaudotoms medžiagoms yra įsigijimą
patvirtinantys dokumentai. Tai, kad specialistas nepraplėtė tyrimo laikotarpio,
jog įsitikintų, kad medžiagos įsigytos ankščiau, nesuponuoja buhalterės kaltės
tvarkant apskaitą. Kasatorė teigia, kad įmonėje buvo medžiagų likučių, kurie
buvo naudojami rekonstrukcijai. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad nurašymo
aktuose medžiagų vertė didesnė negu atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose, nes
realiai medžiagų buvo sunaudota daugiau, tačiau perduodant atliktus darbus kita
šalis nesutiko, jog tiek sunaudota medžiagų. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo
14 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, juose
esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos
dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Šiuo atveju dėl netinkamai surašytų
atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų turėtų būti atsakingi juos surašę ir
pasirašę asmenys – UAB „A.“ direktorius V. E. ir UAB „Ad.“
direktorius A. G.
Nuteistoji teigia ir
tai, kad specialistas išvadoje nurodė, jog UAB „A.“ per tiriamąjį laikotarpį
nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. įsigijo įvairių medžiagų ir
paslaugų pastato, esančio Kaune, (duomenys
neskelbtini), rekonstrukcijai už 1 099 448,28 Lt, kurių gavimas ir
panaudojimas parodytas bendrovės 2014 sąskaitoje (prekės ir paslaugos, skirtos
perpardavimui), apskaitos dokumentuose ir registruose. Specialisto išvada, kad
nebuvo galima nustatyti, ar visos medžiagos, kurios panaudotos objekto
rekonstrukcijai, buvo pirktos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m.
liepos 1 d., yra nepagrįsta dokumentais, o prielaida, kad medžiagos galėjo būti
pirktos ir anksčiau arba įmonės atsakingi asmenys, nurašydami medžiagas,
nesigilindami skaičius nurašė nuo minėtos sąmatos, vertintina kaip neteisėta,
nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis prielaidomis ir
spėjimais, asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo turi būti pagrįsta
tinkamais įrodymais.
Kasaciniame skunde
nurodyta ir tai, kad E. I. pripažinta kalta pagal BK 223
straipsnio 1 dalį, t. y. už aplaidų apskaitos tvarkymą. Tačiau
nuosprendyje teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m.
gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų
sistemai baudžiamosiose bylose“, neteisėtai nurodo, kad apgaulingo buhalterinės
apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos
tvarkymą. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialisto išvadoje
nurodyta, jog už norminių aktų pažeidimus atsakingi UAB „A.“ direktorius V. E. ir buhalterė E. I.. Specialistas
išvadą pateikė, kai kaip įtariamasis dar nebuvo apklaustas direktorius V. E. Šis apklausoje pažymėjo, kad sunaudotų medžiagų ir
atliktų darbų sąrašus pateikdavo UAB „Ad.“ direktoriui A. G.,
tada abu surašydavo atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, į juos neįtraukdami
kai kurių darbų, o pasirašytus aktus paduodavo E. I., kuri
juos įtraukdavo į apskaitą. Taigi ji, E. I., neturėjo
galimybės žinoti realaus dokumentų turinio, jai būdavo pateikiami užpildyti
darbų priėmimo–perdavimo aktai. Todėl, atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos
įstatymo 9, 21 straipsnių nuostatas, bendrovės direktoriaus V.
E. apklausos turinį, ji, E. I., neturėtų būti
atsakinga už šį pažeidimą.
Kasatorė pažymi, kad
pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnį, vadovaudamasis Verslo
apskaitos standartais, Tarptautiniais apskaitos standartais, įmonės vadovas
parenka ir patvirtina įmonės apskaitos politiką, t. y. apskaitos principus,
metodus, taisykles. Įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės apskaitos
organizavimą, o buhalterė – už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai, ar yra
suvestinis registras ar ne, priklauso tik nuo vadovo. Buhalterinės apskaitos
įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių
duomenys registruojami apskaitos registruose, o jų formą, turinį ir skaičių nustato
ūkio subjektas, t. y. vadovas. Nors specialistas apklausoje teigia, kad
negalėjo nustatyti, ar visos medžiagos, kurios panaudotos objekto
rekonstrukcijai, buvo pirktos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m.
liepos 1 d., jos galėjo būti pirktos ir anksčiau, to priežastis – UAB „A.“
nevedė konkrečiam objektui medžiagų įsigijimo bei panaudojimo bazinio
suvestinio registro, dėl to už tikrinamąjį laikotarpį iš dalies negalėjo
nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros,
tačiau, kasatorė pabrėžia, kad jokiame teisės akte nenumatyta, jog šis
registras privalomas.
Be to, specialistas J. Grigonis, atlikdamas ūkinės, finansinės veiklos
patikrinimą, išvadose neužsiminė apie suvestinio registro reikalingumą, tačiau
po O. Viliūnienės, Kauno technologijos universiteto
specialistės, apklausos, kurioje pateiktos išvados, kad neteisėtai padidintos
kainos, naudoti ne tie įkainiai, specialistas apklausoje parodė, kad buhalterė
nevedė konkretaus objekto medžiagų įsigijimo bei panaudojimo apskaitos. Darytina
išvada, kad ikiteisminio tyrimo esmė buvo nustatyti neteisėtą įkainių taikymą
ir atlyginti UAB „Ad.“ padarytą žalą. Tačiau šiuo metu UAB „Ad.“ pretenzijų UAB
„A.“ atsakingiems asmenis neturi, patikrinimo metu nustatyta žala neinkriminuota
buhalterei ar kitiems bendrovės darbuotojams. Suvestinis registras susistemintų
medžiagų ir paslaugų gavimą bei panaudojimą, kuris užfiksuotas bendrovės 2014
sąskaitoje, apskaitos dokumentuose ir registruose. Dėl to, įvertinus apskaitos
dokumentų visumą, kurių duomenys nesiskirtų nuo duomenų, jeigu būtų pildomas
suvestinis registras, specialisto pateikta išvada dėl baudžiamajame įstatyme
nurodytų pasekmių buvimo neteisėta ir nepagrįsta jokiais juridinę galią
turinčiais dokumentais, juolab kad specialistas išvadoje pasisakė tik dėl
nurašytų medžiagų ir paslaugų kainų skirtumo, o ne dėl medžiagų kiekio skirtumo.
Specialistas nenustatė faktinių aplinkybių, kad įmonė neišsaugojo buhalterinių
apskaitos dokumentų, o tai suponuotų baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių buvimą,
nes jų nesant ir būtų galima konstatuoti, kad iš dalies negalima nustatyti UAB
„A.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Suvestinio
registro buvimas ir jame esantis turinys būtų vienodas, kaip ir duomenys,
esantys PVM sąskaitose–faktūrose, aktuose ar registruose, kurie išsaugoti
įmonėje ir įtraukti į reikiamus registrus, todėl šiuo atveju įvertinus
dokumentų visumą, kurių turinys atsispindi buhalterinėje apskaitoje ir nesant
suvestinio registro, buhalterinės apskaitos tvarkymo teisingumas nepakistų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo
persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į nuteistosios
E.
I. kasacinį
skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad E. I. pagrįstai pripažinta
kalta dėl aplaidžios UAB „Avadi“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismai
nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes nustatė, išsamiai ir
objektyviai įvertinę Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Kauno apskrities
skyriaus 2008 m. balandžio 14 d. specialisto išvadas ir tyrimą atlikusio
specialisto J.
Grigonio teisiamojo
posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, rašytinius bylos duomenis. Nuteistoji, neigdama
savo kaltę, teigia, kad nei Buhalterinės apskaitos įstatymas, nei kiti
buhalterinę apskaitą reglamentuojantys norminiai aktai nereikalauja, jog kiekvienam
statybos objektui būtų atskirai vedama statybos medžiagų įsigijimo bei
panaudojimo apskaita ir kad tuo turėjo pasirūpinti bendrovės vadovas, kuris yra
atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Nuteistoji teigia ir
tai, kad UAB „Ad.“ priklausančio pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai įsigytų ir panaudotų medžiagų kiekius
galima nustatyti iš bendrovėje „A.“ vedamos bendros visų statybos objektų
medžiagų įsigijimo ir jų panaudojimo apskaitos duomenų, t. y. kad neatsirado
pasekmių, numatytų BK 223 straipsnyje. Prokuroro nuomone, šie skundo argumentai
yra nepagrįsti. Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla
siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi verslo apskaitos standartais.
Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos
2004 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III
dalyje „Statybos sutarčių apskaitos objektai“ nustatyta, kad kiekviena statybos
sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu. Kadangi UAB
„A.“ buvo pelno siekiantis juridinis asmuo, jis privalėjo vadovautis šiais
standartais ir kiekvienam statybos objektui vesti privalomąjį medžiagų
įsigijimo bei panaudojimo suvestinį registrą. Pareiga vesti konkretaus statybos
objekto suvestinį registrą yra numatyta įstatyme ir teisės aktuose, todėl papildomo
bendrovės vadovo nurodymo nereikėjo. 2008 m. balandžio 14 d. specialisto
išvada, tyrimą atlikusio specialisto J. Grigonio teisme pateiktais paaiškinimais nustatyta, kad dėl E. I. aplaidžiai vedamos apskaitos nebuvo
galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo medžiagų
UAB „Ad.“ priklausančio pastato Kaune, (duomenys
neskelbtini),
rekonstrukcijai ir kodėl į sunaudotų medžiagų nurašymo aktus buvo įrašyti
klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Specialistas nurodė, kad dėl to, jog
nebuvo vesta konkretaus objekto rekonstravimui įgytų ir panaudotų medžiagų
apskaita, jis negalėjo nustatyti, ar visos medžiagos, kurios buvo panaudotos,
pirktos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. Be to,
nustatyta, kad UAB „A.“ atsakingų asmenų surašyti medžiagų, sunaudotų UAB „Ad.“
pastato rekonstrukcijos darbams, nurašymo aktuose nurodyta vertė nesutampa nei
su medžiagų įsigijimo dokumentuose, nei atliktų darbų priėmimo–perdavimo
aktuose nurodytų medžiagų verte, nes nurašymo aktuose nurodyta suma didesnė net
704 651,27 Lt. Taigi tarp E. I. padarytų
Buhalterinės apskaitos įstatymo bei 25-ojo verslo apskaitos standarto
reikalavimų pažeidimo ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis
ryšys, todėl jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1
dalį.
Nuteistosios
E. I. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 223
straipsnio 1 dalies taikymo
BK 223
straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas privalėjo tvarkyti, bet
netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai
tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų
nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to
negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo
kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros...“
Ši norma numato
baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės
apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės
apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai
– dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto,
nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. materialioji
nusikaltimo sudėtis. Šie padariniai yra alternatyvūs – pakanka nustatyti bent
vieną iš jų.
Toliau
aptarsime tik vieną iš minėtų alternatyvių veikų – aplaidų
teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes tik ši veika
aktuali nagrinėjamoje byloje. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės
apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių
buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi
buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos
registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos
įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Aplaidaus buhalterinės
apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo,
revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių
dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Už aplaidų buhalterinės apskaitos
tvarkymą atsako asmuo, kuris yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą,
tarp jų ir buhalteris (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnis). BK 223 straipsnio 1 dalyje
numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia
kaltės forma.
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad E. I., būdama UAB „A.“ vyr. buhalterė, nevedė privalomo medžiagų
įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio suvestinio registro –
ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, dėl to UAB „A.“ iš pateiktų
dokumentų nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo
medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys
neskelbtini), rekonstrukcijai ir kodėl į rekonstrukcijai sunaudotų medžiagų
nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Taip ji
padarė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 4
dalies, 16 straipsnio ir Lietuvos Respublikos apskaitos instituto
standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-ojo verslo
apskaitos standarto III dalies „Statybos sutarčių apskaitos objektai“ normų
pažeidimus, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto,
įsipareigojimų dydžio bei struktūros 2006 m. sausio 1 d.–2007 m. liepos 1 d. laikotarpiu.
Kasatorė, neigdama savo kaltę, teigia,
kad nei Buhalterinės apskaitos įstatymas, nei kiti buhalterinę apskaitą reglamentuojantys
norminiai aktai nereikalauja, jog kiekvienam statybos objektui būtų atskirai
vedama statybos medžiagų įsigijimo bei panaudojimo apskaita ir kad tuo turėjo
pasirūpinti bendrovės vadovas, kuris yra atsakingas už tinkamą buhalterinės
apskaitos organizavimą. Be to, pastato rekonstrukcijai įsigytų ir panaudotų
medžiagų kiekius galima nustatyti iš bendrovėje „A.“ vedamos bendros visų
statybos objektų medžiagų įsigijimo ir jų panaudojimo apskaitos duomenų, t. y. kad
neatsirado padarinių, numatytų BK 223 straipsnyje.
Šie skundo argumentai yra nepagrįsti.
Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ribotos
civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno,
tvarkydami apskaitą vadovaujasi verslo apskaitos standartais. Viešosios
įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m.
liepos 25 d. nutarimu patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalyje
„Statybos sutarčių apskaitos objektai“ nustatyta, kad kiekviena statybos sutartis
pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu. UAB „A.“ yra pelno
siekiantis juridinis asmuo, todėl jis privalėjo vadovautis šiais standartais ir
kiekvienam statybos objektui vesti privalomąjį medžiagų įsigijimo bei panaudojimo
suvestinį registrą. Pareiga vesti konkretaus statybos objekto suvestinį
registrą yra numatyta įstatyme ir teisės aktuose, todėl papildomo bendrovės
vadovo nurodymo nereikėjo. Taigi E. I., kaip UAB
„A.“, turinčios savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą, vyr. buhalterė,
buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą laikantis
Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų reikalavimų – ji
yra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. 2008 m. balandžio 14 d. specialisto
išvada, tyrimą atlikusio specialisto J. Grigonio teisme paaiškinimais, iš dalies pačios kaltinamosios
E. I. parodymais nustatyta, kad dėl E. I. aplaidžiai
vedamos apskaitos nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“
įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir kodėl į sunaudotų medžiagų nurašymo
aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Specialistas
patvirtino, kad dėl to, jog nebuvo vesta konkretaus objekto rekonstravimui
įgytų ir panaudotų medžiagų apskaita, jis negalėjo nustatyti, ar visos
medžiagos, kurios buvo panaudotos, pirktos 2006 m. sausio 1 d.–2007 m. liepos 1
d. laikotarpiu. Be to, nustatyta, kad UAB „A.“ atsakingų asmenų surašytų medžiagų,
sunaudotų UAB „Ad.“ pastato rekonstrukcijos darbams, nurašymo aktuose nurodyta
vertė nesutampa nei su medžiagų įsigijimo dokumentuose, nei atliktų darbų
priėmimo–perdavimo aktuose nurodytų medžiagų verte, nes nurašymo aktuose
nurodyta suma didesnė net 704 651,27 Lt. Taigi tarp E. I. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo ir 25-ojo verslo
apskaitos standarto reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra
tiesioginis priežastinis ryšys. Žemesnės instancijos teismai pagrįstai konstatavo,
kad E. I. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji
aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo požymiai. Taigi pagal nustatytas faktines
aplinkybes jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį –
baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl
BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Pirmosios
instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis,
konstatavo, kad E. I. yra kalta padariusi nusikaltimą,
numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai,
išnagrinėti teisiamajame posėdyje bei jų vertinimas, kuriais grindžiamos teismo
išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir kaltinamosios kaltės.
BPK 320 straipsnio
3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma
apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio
(nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis,
pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nuteistosios apeliacinio
skundo esminiai argumentai: ginčijo įrodymų
vertinimą bei faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir neigė savo kaltę. Apeliacinės
instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą,
pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų
nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir
padarė pagrįstas išvadas dėl E. I. kaltės. Nesutikti su
tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Kasatorė, teigdama, kad neatsakyta į jos apeliacinio skundo argumentus, nenurodo
į kokius esminius skundo argumentus neatsakyta. Apeliacinės instancijos teismas
nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas
išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo
pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali
keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes.
Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai
motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi
byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies
reikalavimų.
Remdamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią
bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl kitų skundo argumentų
Teisėjų
kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra daug argumentų,
kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių
nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo
dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų
nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo
nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina ar pagal jas tinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes
nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376
straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus,
būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2
dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo,
faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio
1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios E. I. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Gintaras Goda
Valerijus
Čiučiulka
Vytautas Masiokas