Civilinė byla Nr. e2A-363-431/2020

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23911-2018-6

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1;

 (S)

                                                                                         2.6.1.3.6; 2.6.10.5.1; 3.3.1.20                

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Lenkijos įmonės Sakos Sp. Z. o. o. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ ieškinį atsakovei Lenkijos įmonei Sakos Sp. Z. o. o. dėl skolos priteisimo, 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 16 558,63 Eur skolos, 2 536,66 Eur palūkanų, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2017 m. lapkričio 27 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurios 1.1 punktą ieškovė įsipareigojo reguliariai parduoti atsakovei degalus ir automobilių plovyklos paslaugas bei kitas su tuo susijusias prekes, o atsakovė pagal sutarties 3.7.1 punktą ir priedą Nr. 1 įsipareigojo atsiskaityti su ieškove pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas–faktūras. Pagal Sutartį ieškovė išdavė atsakovei personifikuotas mokėjimo priemones – 18 kreditinių kortelių dyzeliniam kurui įsigyti bei įsipareigojo tarpininkauti, kad šios kortelės būtų aptarnaujamos degalinėse, esančiose šalyse, nurodytose tinklapyje www.crtpartner.com. Ieškovė nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 30 d. pagal išrašus apie operacijas, atsakovės atliktas naudojantis išduotomis kreditinėmis kortelėmis, išrašė ir pateikė atsakovei PVM sąskaitas–faktūras, pagal kurias atsakovė nesumokėjo ieškovei 16 558,63 Eur. Pagal sutarties 3.9 punktą atsakovė taip pat privalo sumokėti ieškovei 2 536,66 Eur palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.

2.       Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies, pripažino, jog yra skolinga ieškovei 16 558,63 Eur, tačiau prašė sumažinti sutartines netesybas ir procesines palūkanas. Nurodė, jog 2 536,66 Eur dydžio delspinigiai už vieną mėnesį yra neprotingai dideli. Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovės 8 proc. dydžio metines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Ieškovei turėtų būti priteisiamos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės Sakos Sp. Z o. o. ieškovei UAB „CRT Partner“ 16 558,63 Eur skolos ir 2 536,66 Eur palūkanų, iš viso 19 135,29 Eur, 8 proc. metinių palūkanų už priteistą 19 135,29 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur išieškojimo išlaidų, 431 Eur žyminio mokesčio, 968 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas ir 348,88 Eur už vertimo paslaugas. Priteisė iš atsakovės Sakos Sp. Z o. o. valstybei 3,40 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

4.       Teismas nustatė, jog pagal Sutartį ieškovė išdavė atsakovei personifikuotas mokėjimo priemones – 18 kreditinių kortelių dyzeliniam kurui įsigyti bei įsipareigojo tarpininkauti, kad šios kortelės būtų aptarnaujamos degalinėse, esančiose šalyse, nurodytose tinklapyje www.crtpartner.com. Ieškovė nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 30 d. pagal išrašus apie operacijas, atsakovės atliktas naudojantis ieškovės išduotomis kreditinėmis kortelėmis, išrašė ir pateikė atsakovei PVM sąskaitas–faktūras. Ieškinio pareiškimo dieną atsakovė buvo skolinga ieškovei 16 558,63 Eur. Atsakovė privalo sumokėti ieškovei visą sutartyje numatytą prekių kainą (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Pagal Sutarties 3.7.1 punktą ir Sutarties priedo Nr. 1 1.6 punktą atsakovė turi apmokėti PVM sąskaitas – faktūras per 15 kalendorinių dienų nuo jų išrašymo dienos. Ieškovė pagal Sutarties 3.2 punkte ir sutarties priedo Nr. 1 1.5 ir 2 punktuose numatytą tvarką kiekvieną mėnesį du kartus elektroniniu paštu išsiųsdavo atsakovei PVM sąskaitas–faktūras ir išrašus apie operacijas, atsakovės atliktas naudojantis ieškovės išduotomis kreditinėmis kortelėmis. Atsakovė pagal Sutarties 2.2.6 punktą pretenzijų dėl kuro kokybės ar kuro kiekio ieškovei nepateikė. Todėl 16 558,63 Eur skola priteisiama iš atsakovės ieškovės naudai.

5.       Pagal Sutarties 3.9 punktą atsakovė privalo sumokėti ieškovei 0,5 proc. palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Ieškovė pateikė skaičiavimus, pagal kuriuos sutartines palūkanas sudaro 2 536,66 Eur. Teismas sutiko su šiuo ieškovės apskaičiavimu ir priteisė 2 536,66 Eur palūkanas ieškovei iš atsakovės (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 40,00 Eur sumą. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 2 dalį, Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 3 straipsnio 3-4 dalis teismas patenkino ieškovės reikalavimą dėl 8 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Atsakovė Sakos Sp. Z. o. o. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį dėl 2 536,66 Eur delspinigių ir 8 proc. metinių palūkanų priteisimo ir grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

6.1.                      Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Atsakovės skola susidarė, kai ieškovė 2018 m. liepos 1 d. vienašališkai pakeitė atsiskaitymo tvarką, nustatytą Sutarties 3.7 punkte, ir pareikalavo viso suteikto kredito, taip pat išankstinio mokėjimo už prekes ir paslaugas. Todėl atsakovės finansinė padėtis tapo sunki. Ieškovė, reikalaudama sumokėti neprotingai didelius delspinigius, piktnaudžiauja savo teisėmis. Ieškovės reikalaujami 2 536,66 Eur delspinigiai sudaro 180 proc. metinių palūkanų. Tuo tarpu verslo praktikoje delspinigiai paprastai yra lygūs 7,3-8 proc. metinių palūkanų. Netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. 

6.2.                      Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 8 proc. metinių palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymų. Procesinių palūkanų dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, pagal kurį verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys už termino praleidimą moka šešių procentų dydžio metines palūkanas. Teismas netinkamai taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas neatsižvelgė į atsakovės 2019 m. balandžio 30 d. prašymą atidėti teismo posėdį, kadangi dėl automobilio gedimo atsakovės atstovas negalėjo atvykti į 2019 m. balandžio 30 d. teismo posėdį. Teismas nevertino visų bylos faktinių aplinkybių ir atsakovės argumentų. 

7.        Ieškovė UAB „CRT Partner“ nesutinka su atsakovės Sakos Sp. Z. o.o. apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

7.1.                      Teismas teisingai sprendė, jog šalių susitarimas dėl palūkanų taikymo, įtvirtintas Sutarties 3.9 punkte, bei ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo neprieštarauja įstatymams, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Atsakovė nepagrįstai bando sugretinti netesybų ir palūkanų institutus. Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Tuo tarpu netesybos yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors tiek netesybų, tiek kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, tačiau šie institutai nėra tapatūs ir jiems taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas.

7.2.                      Sutartimi šalys susitarė būtent dėl palūkanų mokėjimo. Ieškovė reikalavo sutartinių palūkanų priteisimo, todėl netesyboms taikytinos teisės normos bei mažinimo kriterijai palūkanoms negali būti taikomi. Šalys Sutartį sudarė abipusių derybų būdu, abi sutarties šalys yra juridiniai, pelno siekiantys asmenys, kurių derybinės pozicijos sutarties sudarymo metu buvo lygios. Ieškovės verslas nėra monopolinis, prekybos naftos produktais rinkoje egzistuoja didžiulė konkurencija, todėl kuro pirkėjai turi platų tiekėjų pasirinkimą. Sutarties 3.9 punkte išdėstytas šalių susitarimas dėl palūkanų taikymo atspindi abiejų sutarties šalių laisvą ir suderintą valią, neprieštarauja įstatymams bei atitinka sąžiningumo ir protingumo principus. Teismų praktikoje formuojama taisyklė, jog teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

7.3.                      Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas visoms komercinėms sutartims, kurios atitinka jo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį ir nepatenka į taikymo srities išimtis, nustatytas šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjamoje byloje šalių sudaryta Sutartis patenka į minėto teisės akto materialiąją taikymo sritį. Įstatymas yra specialus teisės aktas Civilinio kodekso atžvilgiu. Kai kreditorių ir skolininką sieja iš komercinės sutarties kilę teisiniai santykiai, kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu teisės aktu vadovaujantis reikšti reikalavimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo. Ieškovė (kreditorė) reikalavimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo pareiškė pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 1-2 punktus, 2 straipsnio 5 dalį, 3 straipsnio 2 dalį. Šis ieškovės reikalavimas yra visiškai teisėtas, todėl teismas jį pagrįstai patenkino.   

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

8.       Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės buvo priteistos 2 536,66 Eur sutartinės palūkanos ir 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

9.       Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pagal šalių 2017 m. lapkričio 27 d. sudarytą Sutartį ieškovė įsipareigojo reguliariai parduoti atsakovei degalus ir automobilių plovyklos paslaugas bei kitas su tuo susijusias prekes, o atsakovė – atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas–faktūras (el.b., 1 t., l. 18-24). Ieškovė nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 30 d. pateikė atsakovei PVM sąskaitas–faktūras, pagal kurias ji turėjo sumokėti 16 558,63 Eur. Atsakovė tiek bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde sutiko, jog yra skolinga šią sumą ieškovei ir jos neginčijo. Ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovės reikalaujamų ir pirmos instancijos teismo priteistų 2 536,66 Eur dydžio palūkanų už laiku nesumokėtą sumą už parduotus degalus ir 8 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą.

Dėl sutartinių palūkanų dydžio

10.       Pagal Sutarties 3.9 punktą šalys susitarė, jog atsakovei pavėlavus atsiskaityti Sutartyje nustatyta tvarka, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 0,5 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną pavėluotą mokėti kalendorinę dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (el.b., 1 t., l. 18-24). Ieškovė apskaičiavo, jog palūkanų dydis nuo 16 558,63 Eur laiku nesumokėtos sumos nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. liepos 15 d. yra 2 536,66 Eur (el.b., 1 t., l. 41-42). Atsakovė neginčijo nei šios sumos apskaičiavimo, nei termino, už kurį palūkanos buvo apskaičiuotos, tačiau teigė, kad sutartinės 0,5 proc. dydžio netesybos (palūkanos) yra neprotingai didelės, todėl pagal teismų praktiką jos turėtų būti mažinamos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais.

11.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009).

12.       Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

13.       Palūkanų sąvoka, skirtingai negu netesybų, CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą.

14.       Palūkanų ir netesybų institutai turi bendrų bruožų. Pavyzdžiui, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Praktikoje kompensuojamoji palūkanų ir netesybų paskirtis pasireiškia tuo, kad, kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas, ir palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją. Nagrinėjamoje byloje Sutarties 3.9 punkte šalys susitarė dėl kompensuojamųjų 0,5 proc. dydžio palūkanų, mokamų už kiekvieną praleistą dieną. Atsakovė prašo jas mažinti, remdamasi teismų praktika, kuri suformuota bylose dėl netesybų mažinimo.

15.       Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

16.       Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002).

17.       Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003), į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Mažinant palūkanas, kaip ir netesybų mažinimo atveju, taikomas palūkanų santykio su nuostoliais kriterijus. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai.

18.       Pagal aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką teismo teisė mažinti palūkas ar netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl palūkanų išreikšta šalių valia ir draudimas sumažinti palūkanas (netesybas) žemiau tikrosios nuostolių sumos. Nagrinėjamoje byloje Sutartys buvo sudarytos šalių laisva valia. Tiek ieškovė, tiek atsakovė yra lygiavertės sutarties šalys, patirtį turintys verslo subjektai. Atsakovė yra Lenkijoje įsteigta įmonė, taigi turėjo plačią galimybę rinktis iš degalus parduodančių bei transporto priemonių plovimo paslaugas teikiančių įmonių, veikiančių tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, jog Sutartį būtų sudariusi prisijungimo būdu, jai Sutarties 3.9 punkto sąlyga būtų siurprizinė, ar kad ji būtų bandžiusi derėtis dėl kitokio dydžio palūkanų, ar neturėjusi realios galimybės derėtis dėl 0,5 proc. dydžio palūkanų sumažinimo.

19.       Pripažintina, kad atsakovė, sudarydama Sutartį, turėjo (galėjo) įvertinti jos Sąlygas, savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, o jos pažeidimo atveju – galimas Sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į aplinkybę, jog skolos, kurios atsakovė neginčija, dydis yra 16 558,63 Eur, tai yra skolos suma yra didelė. Ši skola nėra sumokėta, taip pat nėra jokių duomenų, jog atsakovė bandytų ją geranoriškai sumokėti. Todėl 2 536,66 Eur dydžio palūkanos, kurios sudaro tik 15 proc. nuo atsakovės nesumokėtos skolos sumos, nepripažintinos nepagrįstai didelėmis ar viršijančios ieškovės nuostolius, kuriuos ji turėtų patirti laiku negaudama 16 558,63 Eur sumos ir negalėdama jos naudoti savo versle. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nemažino priteistinų sutartinių palūkanų sumos.

Dėl Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo

20.       Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo priteistomis 8 proc. dydžio procesinėmis palūkanomis pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą ir teigia, jog pagal teismų praktiką ieškovei iš atsakovės turėjo būti priteistos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio.

21.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio Įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).

22.       Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl pavėluotų mokėjimų pagal degalų ir automobilių plovyklos paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį, šis sandoris atitinka Įstatymo nurodytus komercinių sandorių požymius ir nepatenka į Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje išvardytas išimtis, kai Įstatymas netaikomas, todėl šiuo atveju kreditorės (ieškovės) reikalavimas priteisti iš atsakovės procesines palūkanas, nustatant jų dydį pagal Įstatymo nuostatas, yra teisėtas.

Dėl atsakovės atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje

23.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės atstovo prašymą atidėti teismo posėdį, kadangi dėl automobilio gedimo jis negalėjo atvykti į 2019 m. balandžio 30 d. teismo posėdį. Pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Kitais atvejais teismas ieškovo prašymu ir CPK nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

24.       Nagrinėjamoje byloje teismas posėdį buvo paskyręs 2019 m. balandžio 30 d. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodytą prašymą atidėti teismo posėdį teismui pateikė 2019 m. balandžio 30 d., neišverstą į lietuvių kalbą (el.b., 1 t., l. 195-196; 2 t., l. 4). Pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės atsakovės atstovui nedalyvaujant. Nagrinėjamoje byloje atsakovė teikė atsiliepimą, tačiau nepateikė per teismo nustatytą terminą tripliko. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde atsakovė nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į ieškinį. Todėl pripažintina, jog bylos nagrinėjimas iš esmės nepažeidė atsakovės procesinių teisių ir atitiko CPK 246 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles.

25.       Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                   Loreta Braždienė 

                                                          Laima Gerasičkinienė

                                                          Alma Urbanavičienė