(S)
Civilinė byla Nr. 3K-3-399/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
30.4.1; 22.4; 50.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos
pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. S.,
I. N. ir J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2007 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovių J. V., L. S., I. N. ieškinį atsakovams Vilniaus
apskrities viršininko administracijai, UAB „JGK Statyba”, UAB „Aljos statyba“
dėl žemės nuomos, subnuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įsakymo
panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus; tretieji asmenys – Vilniaus
miesto savivaldybės administracija, Vilniaus rajono savivaldybės
administracijai, V. V., Z. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I.
Ginčo esmė
Ieškovai yra pretendentai atkurti
nuosavybės teises į jų tėvų iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nuosavybės
teisės jiems iki šiol neatkurtos, nes žemė, kurią jie nori susigrąžinti natūra,
yra priskirta valstybės išperkamai ir joje vykdoma gyvenamųjų namų statyba.
Vyriausybė 1990 m. sprendimu skyrė Vilniaus miesto
statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai (jos teisių perėmėjas yra
atsakovas UAB ,,JGK Statyba“) 42,8 ha žemės sklypą Vilniaus rajone, Buivydiškių
apylinkėje (dabar Vilniaus miestas, Pilaitės seniūnija) ir nustatė jo tikslinę
naudojimo paskirtį – gyvenamųjų namų komplekso statyba. Vilniaus rajono
savivaldybė 1996 m. sprendimu iš skirto 42,8 ha žemės sklypo – 33 ha priskyrė
valstybės išperkamai žemei. Vilniaus miesto taryba 1998 m. patvirtino Vilniaus
miesto bendrąjį planą, pagal kurį šios žemės paskirtis nustatyta – Vilniaus
miesto jaunimo gyvenamųjų namų kvartalas. Vilniaus apskrities viršininkas 1999
m. patvirtino šio valstybės išperkamo žemės sklypo planą. Vilniaus miesto
savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr.513V patvirtino žemės
sklypo detalųjį planą. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. ne aukciono
tvarka 99 metams išnuomojo žemės sklypą atsakovui UAB „JGK Statyba“, o šis 2004
m. dalį sklypo subnuomojo atsakovui UAB „Aljos statyba“.
Ieškovai teigia, kad žemės sklypo nuomos
ir subnuomos sutartys pažeidžia jų teises. Pagal Žemės reformos įstatymo
nustatytą eiliškumą piliečiams žemės nuosavybės
teisės atkuriamos pirmąją eile, o tik paskui žemė parduodama (privatizuojama) arba
išnuomojama kitiems asmenims. Prašymus atkurti nuosavybės teises ieškovai
padavė dar 1991 metais. Tačiau žemės sklypas, į kurį pateko visa ieškovų
siekiama atgauti žemė, nepagrįstai buvo išnuomotas atsakovui. Išnuomoto žemės
sklypo detalusis planas parengtas pažeidžiant įstatymus, neatsižvelgiant į tai,
kad į išnuomotą sklypą patenka ieškovams priklausantys pastatai ir sodai. Žemės
nuomos sutartis yra sudaryta pažeidžiant įstatymus, neatsižvelgiant į esamus
realius žemės naudotojus, todėl yra niekinė ir negalioja. Kadangi išnuomotame
žemės sklype šiuo metu yra likę 24228 kv. m
laisvos ir neužstatytos žemės, tai nuomos sutartį ieškovai ginčija dalyje dėl šio neužstatyto ploto, kuriame jiems
galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės.
Ieškovai prašė:
1) pripažinti
negaliojančia 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartį Nr. 623, kuria ne
aukciono tvarka 99 metams UAB „JGK Statyba“ išnuomotas 63033 kv. m žemės
sklypas Pilaitės seniūnijoje, Vilniuje;
2) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugsėjo 24 d.
žemės subnuomos sutartį Nr. 02/195, sudarytą UAB „JGK Statyba“ ir UAB „Aljos
statyba“, dalyje dėl 24228 kv. m laisvo ir neužstatyto žemės sklypo pagal
ieškovų pateiktą pageidaujamo susigrąžinti nuosavybėn žemės sklypo planą;
3) panaikinti 2000 m. spalio 26 d. Vilniaus apskrities
viršininko įsakymą Nr. 3669-01, kuriuo leista ne aukciono tvarka 99 metams
išnuomoti UAB „JGK Statyba“ 63033 kv. m žemės sklypą, dalyje dėl 24228 kv. m.
laisvo ir neužstatyto žemės sklypo;
4) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko
administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises į jų tėvams iki
nacionalizacijos priklausiusią žemę, grąžinant natūra 24228 kv. m laisvą ir
neužstatytą žemės sklypą Pilaitės seniūnijoje, Dvarikščių km. pagal ieškovų
pateiktą pageidautino susigrąžinti nuosavybėn žemės sklypo planą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo
sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m.
gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovai yra pretendentai atkurti
nuosavybės teises į jų tėvų iki nacionalizacijos valdytą žemę, jie 1991 m.
nustatyta tvarka pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises. Vyriausybė 1990 m.
gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų
kompleksų direkcijai (nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. jos teisių perėmėjas –
atsakovas UAB „JGK Statyba“) suteikė 42,8 ha žemės sklypą gyvenamųjų namų
kompleksui statyti, į kurio plotą pateko dalis ieškovų paveldėtos žemės. Žemės
sklypas gyvenamųjų namų statybai buvo suteiktas iki Piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo priėmimo.
Pagal iki 1997 m. sausio 22 d. galiojusią šio įstatymo 12 straipsnio 8 punktą
redakciją (1993 m. liepos 15 d. Įstatymo Nr. I-229 redakcija), žemė, kuri šio
įstatymo įsigaliojimo dieną buvo nustatyta tvarka suteikta neterminuotai
naudotis ne žemės ūkio paskirties įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms, tačiau
ten nieko nebuvo pastatyta ar kitaip nepanaudota pagal paskirtį, priskiriama
valstybės išperkamai žemei tik Vyriausybės įgaliotai institucijai nustačius
šios žemės skyrimo tikslingumą. Vilniaus rajono savivaldybė 1996 m. lapkričio
18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtino gyvenamųjų namų komplekso detalųjį užstatymo
projektą, pagal kurį iš suteikto 42,8 ha žemės sklypo – 33 ha žemės buvo
priskirta valstybės išperkamai žemei. 1999 m. ši žemė buvo perduota
administruoti Vilniaus miestui. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m.
kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtino gyvenamųjų namų komplekso statybos
detalųjį planą bei nustatė šio žemės sklypo ir gretimų namų valdų sklypų ribas.
Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. spalio 26 d. išnuomojo
atsakovui UAB „JGK Statyba“ 63033 kv. m žemės sklypą, iš jo ploto išjungiant
namų valdų žemės sklypų plotus.
Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos
administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. 1-5-622-2003,
2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimu atmetė ieškovų skundus dėl Vilniaus miesto
savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V panaikinimo ir
įpareigojimo atkurti jiems nuosavybės teises į žemę Dvarykščių kaime, Vilniaus
rajone, grąžinant laisvą ir neužstatytą 3,145 ha žemės sklypą natūra. Vilniaus
apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr.
1-1108-1113-16/2005, 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atmetė ieškovų
reikalavimus panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d.
sprendimo Nr. 513V dalį ir Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 15 d.
įsakymo Nr. 2416-41 dalį dėl 0,18 ha ir 0,17 ha namų valdos žemės sklypų
suprojektavimo Dvarykščių kaime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
2007 m. spalio 1 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šie
administracinio teismo sprendimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje
civilinėje byloje. Kadangi klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos
2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V pripažinimo negaliojančiu kelis kartus
buvo išnagrinėtas administraciniame teisme, tai jis negali būti nagrinėjamas iš
naujo bendrosios kompetencijos teisme.
Teismas sprendė, kad esant galiojančiam ir
nepanaikintam Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d.
sprendimui Nr.513V, kuriuo patvirtintas detalusis planas gyvenamųjų namų statybai,
suprojektuotas žemės sklypas, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, laikytinas
valstybės išperkama žeme ir į šį sklypą nuosavybės teisės natūra negali būti
atkuriamos, todėl ieškovų ieškinys atmestinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir trečiųjų asmenų V. V. ir Z. S.
apeliacinį skundą, 2008 m. kovo 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis
išvadomis ir sprendimo motyvacija. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuosavybės
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos į tą žemę, kuri
teisės aktų nustatyta tvarka yra priskirta valstybės išperkamai. Ne nuomos bei
subnuomos sutartimi, o žymiai anksčiau priimtais, galiojančiais ir
nenuginčytais valstybės institucijų sprendimais (Vyriausybės 1990 m. gegužės 16
d. potvarkiu Nr. 142p bei Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d.
sprendimu Nr. 511) žemė, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises
ieškovai, buvo priskirta valstybės išperkamai. Todėl negali būti pagrindas
skundžiamam sprendimui panaikint ieškovų argumentai, kad valstybės išperkamai
žemei turėtų būti priskiriama tik ta žemė, kuri iki Piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta
fiziniams asmenims individualių gyvenamųjų namų statybai ir neturėtų būti
priskiriama žemė, skirta juridiniams asmenims ir kuri nėra užstatyta.
Nepagrįstas ieškovų argumentas, kad ginčijama nuomos sutartimi atsakovui yra
išnuomota ir ieškovams priklausanti žemė. Žemės sklypo plane prie nuomos
sutarties Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr.
513V ieškovams suformuoti žemės sklypai yra atskirai pažymėti, nurodant, kad
tie sklypai nėra išnuomoti. Klausimas dėl ieškovams suformuotų namų valdų žemės
sklypų dydžio yra išspręstas įsiteisėjusiais administracinio teismo
sprendimais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Jie
teigia, kad teismai neteisingai išsprendė ginčą, nes netinkamai taikė
materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimą, valstybinės žemės nuomos tvarką bei žemės
priskyrimo valstybės išperkamai sąlygas; pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai konstatavo, kad atsakovas UAB „JGK Statyba“
yra Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijos teisių
perėmėjas į Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p skirtą žemės
sklypą. Tačiau byloje esantys įrodymai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
liepos 12 d nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-292/2007) nustatytos faktinės
aplinkybės patvirtina, kad UAB „JGK Statyba“ steigėjai neperdavė bendrovei
jokių teisių į Vyriausybės potvarkiu Direkcijai skirtą valstybinę žemę.
Teismai taip pat ignoravo rašytinius įrodymus,
patvirtinančius akivaizdų faktą, kad į atsakovui išnuomotą žemės sklypą patenka
dalis ieškovams priklausančių ūkinių pastatų ir sodai. Ginčijama nuomos
sutartis sudaryta neatsižvelgiant į esamus žemės naudotojus, pažeidžiant
įstatymus, todėl turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio
2 dalį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 28 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/1999, išaiškino, kad tuo
atveju, jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, nurodydamas, į kokį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę,
negalima traktuoti, kad tai yra valstybinis laisvos žemės fondas. Ieškovams
1991 m. pateikus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo žemės sklypas
nuo to momento negalėjo būti traktuojamas kaip laisva valstybinė žemė. Žemės
sklypas atsakovui išnuomotas pažeidžiant Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį bei Žemės
reformos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą žemės įgijimo nuosavybėn eiliškumą.
3. Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.
260 patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės
ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką (toliau Tvarka) perduodami nuosavybėn
neatlygintinai naudojami esamų privačių namų valdų žemės sklypai ir nauji žemės
sklypai (gyvenamųjų namų statybai, daržui, sodui ar pan.) asmenims, kuriems atkuriamos
nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau ginčijamais įsakymu ir
žemės nuomos sutartimi dalis ieškovų naudojamos ir namų valdos apskaitos byloje
užfiksuotos žemės buvo išnuomota atsakovui, kuris niekada nebuvo tos žemės
naudotojas.
Be to, žemės nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant
Tvarkos 28 punktą bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančius atvejus kada
valstybinė žemė gali būti išnuomota ne konkurso būdu. Ginčijamos nuomos
sutarties negalima priskirti nė vienam iš nurodytų atvejų.
4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12
straipsnio 2 punktą, nustatantį žemės priskirimą valstybės išperkamai.
Atsižvelgiant į valstybės interesus, šio punkto
nuostata turi būti aiškinama siaurinamai, t. y. kad valstybė išperka tik
valstybinėms, o ne privačioms įmonėms perduotą turtą. Teismai, gindami
privačios įmonės interesus, priėmė neteisingus ir nepagrįstus sprendimus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-384/1999 ir Nr.
3K-3-439/2004 yra išaiškinęs, kad: „Valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą
nuosavybę į nekilnojamąjį turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiėmė ir
prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol galutinai nebus
išspręstas šio turto grąžinimo klausimas. Valdomą turtą ji turi tvarkyti taip,
kad pretendentų teisės atkurti nuosavybės teises natūra būtų įgyvendintos iš
tikrųjų. Teismai, nagrinėdami bylas dėl teisėtumo ir pagrįstumo sandorių, kurie
sudaryti su valstybės valdimu nusavintu turtu, turi vadovautis tokia pat
nuostata ir taikyti įstatymus pretendentų teisėtų interesų gynimui“.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „JGK
Statyba“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skunde nepagrįstai teigiama, kad į išnuomotą žemės
sklypą pateko dalis kasatoriams priklausančių statinių bei sodinių. Teismų
nustatyta, kad namų valdų žemės sklypo plotai buvo iš išnuomoto žemės ploto
išjungti, taip pat, kad įsiteisėjusiais administracinio teismo sprendimais yra
išspręstas klausimas dėl kasatoriams suformuotų namų valdų žemės sklypų dydžio.
2. Kasatoriai apeliaciniame skunde neginčijo nuomos
sutarties tuo pagrindu, kad ji buvo galimai neteisėtai sudaryta ne konkurso
būdu, šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos apeliacinės instancijos teismo. Jie
taip pat nesirėmė ieškinyje aplinkybėmis, susijusiomis su Vilniaus m. statomų
JGK direkcijos teisių ir pareigų perdavimo atsakovui UAB „JGK Statyba“, šios
aplinkybės nebuvo nagrinėjamos teismų. Todėl šie skundo argumentai negali būti
kasacijos nagrinėjimo dalykas.
4. Kasatoriai netinkamai aiškina Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą,
teigdami, kad valstybė išperka tik valstybinėms, o ne privačioms įmonėms
perduotą turtą. Be to, kasatoriai akivaizdžiai ignoruoja prejudicinę reikšmę
šiai bylai turinčius administracinio teismo sprendimus, kuriuose konstatuota,
kad atsakovui išnuomotas žemės sklypas, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsniu,
laikytinas valstybės išperkama žeme ir į šį sklypą nuosavybės teisės natūra
negali būti atkuriamos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Aljos
statyba“ prašo skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas analogiškais argumentais.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnis). Kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių
nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, taikymo ir aiškinimo klausimai, dėl kurių
teisėjų kolegija pasisako (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Byloje kilo ginčas tarp asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į
žemės sklypą natūra, ir šio turto naudotojų – žemės sklypo nuomininkų.
Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad ginčo žemė, sutinkamai su Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12
straipsnio 2 punktu priskirtina valstybės išperkamai. Kasatoriai savo skunde
kelia šios normos taikymo klausimus, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (CPK
353 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
išnagrinėtose civilinėse bylose nutartyse ne vieną kartą yra pažymėjusi, kad
jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį
nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai
yra valstybinis laisvos žemės fondas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje
byloje M. Z. prieš Vilniaus miesto valdybą, Vilniaus apskrities viršininko
administraciją, bylos Nr. 3K-3-371/1999 m. ir kt.). Lietuvos Respublikos
Seimui 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“
bei nuosekliai tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal
1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą
Nr. VIII-359, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka
nagrinėjamose bylose spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimus,
nuosekliai formavo teismų praktiką ta linkme, kad tol, kol asmens nuosavybės
teisių atkūrimo klausimas nėra išspręstas, nekilnojamasis turtas, dėl kurio
vyksta teisminiai ginčai, negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1128/2000, 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-937/2002,
2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-7-655/2004, 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2005).
Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo paminėtos suformuotos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir neteisingai aiškino nurodyto
Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Minėta Įstatymo norma nustato, jog
žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu
ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje pagal
įstatymą yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir
organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems
arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių ir
statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų
(gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra
suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų)
plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad ne šioje byloje kasatorių ginčijamomis žemės nuomos sutartimis, o
galiojančiais ir nenuginčytais valstybės institucijų sprendimais ir jais
patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais (Vyriausybės 1990 m. gegužės 16
d. potvarkiu Nr. 142p bei Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d.
sprendimu Nr. 511) žemė, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises
ieškovai, buvo priskirta valstybės išperkamai. 1999 m. ši žemė buvo perduota
administruoti Vilniaus miestui. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m.
kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtino gyvenamųjų namų komplekso statybos
detalųjį planą bei nustatė šio žemės sklypo ir gretimų namų valdų sklypų ribas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad galiojančiuose įstatymuose
įtvirtintas asmens teisės įsigyti nuosavybėn ar išsinuomoti valstybinės žemės
sklypą įgyvendinimas siejamas su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.
Kasaciniame skunde keliami klausimai turi būti aiškinami kompleksiškai taikant
Žemės reformos, Teritorijų planavimo bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai savo teises į žemės susigrąžinimą
natūra jau gynė administracinės teisenos tvarka. Administracinis teismas
nepatenkino pareiškėjų reikalavimų dėl įpareigojimo atstatyti nuosavybės teises
į žemės sklypą natūra. Šis teismas rėmėsi tokiomis nustatytomis aplinkybėmis ir
motyvais: Vilniaus miesto valdybos 2000-03-09 sprendimu Nr.513V yra
patvirtintas detalusis planas, kuriuo pareiškėjų pretenduojamame susigrąžinti
natūra žemės sklype suprojektuota gyvenamųjų namų statyba. Bylos dalį dėl šio
sprendimo panaikinimo administracinis teismas nutraukė, kadangi nepatenkino
prašymo atnaujinti terminą dėl skundo padavimo. Nagrinėjamoje byloje bendrosios
kompetencijos teismuose detalusis planas, kaip individualus teisės aktas,
nebuvo ginčijamas.
Žemės reformos įstatymo 5 straipsnis, reglamentuojantis žemės įsigijimo
privačion nuosavybėn būdus, kaip vieną jų numato nuosavybės teisių į žemę
atkūrimą grąžinant ją natūra (šio straipsnio 1 punktas). Žemės grąžinimas
piliečiams natūra yra sudėtinė žemės reformos dalis, kuri sutinkamai su Žemės
reformos įstatymo 4 straipsniu vykdoma
pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo
dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais
įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotas privačias ir valstybines žemėnaudas.
Jau minėta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktas žemės priskirtinumą valstybės
išperkamai taip pat sieja su teritorijų planavimo dokumentais. Teritorijų
planavimo politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldybių
institucijos (Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnis). Pagal įstatymuose
nustatytus įgaliojimus savivaldybės institucijos patvirtina bendruosius
(generalinius), specialiuosius ir detaliuosius planus, kuriuose raštu ir
grafiškai pateikiami sprendimai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių
tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikšmių ir sąlygų
(Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 32 punktas). Detalusis teritorijų planavimas
– savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms nustatyti,
naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti, pakeisti arba panaikinti.
Vienu iš teritorijų planavimo dokumentų yra detalusis planas, t.y. teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra
nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas
(statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad Vyriausybė 1990 m. gegužės
16 d. potvarkiu Nr. 142p Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų
direkcijai (nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. jos teisių perėmėjas – atsakovas UAB
„JGK Statyba“) suteikė 42,8 ha žemės sklypą gyvenamųjų namų kompleksui statyti,
į kurio plotą pateko dalis ieškovų paveldėtos žemės. Žemės sklypas gyvenamųjų
namų statybai buvo suteiktas iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo priėmimo, t.y. iki kasatoriams
pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus rajono savivaldybė
1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtino gyvenamųjų namų komplekso
detalųjį užstatymo projektą, pagal kurį iš suteikto 42,8 ha žemės sklypo – 33
ha žemės buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Byloje esančiais
dokumentais nustatyta, jog šiuo sprendimu 9,8 ha žemės plotas, išjungtas iš
minėto 42,8 ha žemės sklypo ir nepriskirtas valstybės išperkamai, buvo ne
Dvarykščių kaime (kuriame buvo ieškovų tėvams priklausiusi žemė), o Vilkeliškių
kaime (t.2, b.l.76, 116). Tokiu būdu, žemės sklypo, į kurį ieškovai pretenduoja
atkurti nuosavybės teises, statusas minėtais sprendimais nebuvo pakeistas. Bylą
nagrinėję teismai padarė teisingas išvadas, jog būtent šiais nenuginčytais
administraciniais aktais ginčo žemė buvo priskirta valstybės išperkamai.
Teismai taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m.
kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtino gyvenamųjų namų komplekso statybos
detalųjį planą bei nustatė šio žemės sklypo ir gretimų namų valdų sklypų ribas.
Detalusis planas yra individualus teisės aktas, nuo kurio įsigaliojimo dienos
suplanuotoje teritorijoje nustatyta tvarka netenka galios visi anksčiau priimti
sprendiniai dėl žemės naudojimo, užstatymo sąlygų, veiklos plėtojimo pobūdžio
ir ribojimų, o sprendimai, priimti po detaliojo plano įsigaliojimo dienos ir
prieštaraujantys detaliajam planui, negalioja (detaliojo plano tvirtinimo metu
galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 20 straipsnio 11 dalis). Taigi
detaliojo plano esmė yra ta, kad jis rengiamas konkrečiam žemės sklypui,
nustatant sąlygas, pagal kurias šis sklypas gali būti naudojamas,
nepriklausomai nuo to, kam jis nuosavybės teise priklauso planavimo metu ar
priklausys ateityje. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi administracinių teismų
sprendimais, nustatė, kad detalusis planas nėra nuginčytas, todėl sutinkamai su
jau minėtomis įstatymų nuostatomis, yra privalomas. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija konstatuoja, kad remiantis administraciniais aktais ir teritorijų
planavimo dokumentais, ginčo žemė dar iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo priėmimo buvo suteikta
gyvenamųjų namų komplekso statybai, todėl sutinkamai su Įstatymo 12 straipsnio
2 punktu yra valstybės išperkama, kadangi yra suteikta individualių gyvenamųjų
namų statybai. Kasatoriai savo skunde šią įstatymo nuostatą aiškina netinkamai,
teigdami, jog valstybė išperka tik valstybinėms, o ne privačioms įmonėms perduotą
turtą. Kolegija pažymi, jog Įstatymo 12 straipsnio 2 punktas reglamentuoja
išpirkimą žemės pagal jos buvimo vietą (t.y., kai žemė yra kaimo vietovėje bei
po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje) ir pateikia baigtinį
tokios žemės išpirkimo savarankiškų pagrindų sąrašą. Kolegija konstatuoja, jog
žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo
atveju, kai žemė suteikta individualių namų statybai, nėra siejamas su statytojo,
kaip asmens teisiniu statusu. Jeigu žemės sklypas individualių namų statybai
yra suteiktas iki suinteresuotų asmenų prašymo atkurti į jį nuosavybės teises
padavimo ir sprendimai dėl jo suteikimo nenuginčyti, tai nėra pagrindo
panaikinti vėliau sudarytų šio sklypo ar jo dalių nuomos ar subnuomos sutarčių,
kaip pažeidžiančių pretendentų teises ir kaip neatitinkančių Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio
2 dalies bei 12 straipsnio nuostatų, kadangi žemė yra valstybės išperkama. Nagrinėjamoje byloje, nustačius, kad žemė priklauso
valstybės išperkamai, ginčijamų nuomos sutarčių teisėtumas nebegali būti
kvescionuojamas, kadangi ieškovai, sutinkamai su Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu negali
pretenduoti į žemės grąžinimą natūra.
Pažeistų nuosavybės teisių gynimo principo pripažinimas prioritetiniu
nereiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimas, kaip pažeistų nuosavybės teisių
gynimo būdas, yra absoliutus – nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal
įstatymą taikoma ribota, bet ne absoliuti restitucija. Juolab, atsižvelgiant į
susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius bei nuosavybės
teisių atkūrimo procesui esant tęstiniam ir pakankamai ilgam, įgaliotoms valstybės
institucijoms tenka spręsti nekilnojamojo turto, kurio buvusių savininkų ar jų
teisių perėmėjų, pripažintų pretendentais atkurti nuosavybes teises, nuosavybės
teisių atkūrimo klausimas dar nėra išspręstas, naudojimo ir kitus klausimus. Šiuo
klausimu yra suformuota plati Konstitucinio teismo doktrina, išdėstyta visoje
eilėje nutarimų. Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme numatytas
žemės išpirkimas, savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo
(Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).
Kasacijos pagrindai nustatyti CPK 346 straipsnio 2 dalyje, o tiesiogiai su
teismų praktika susiję kasacijos pagrindai – CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3
punkte. Pagal šios dalies 2 punktą kasacijos pagrindas yra nukrypimas nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos. Kokia praktika turi būti vertinama kaip suformuota, įstatyme
neapibrėžta, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstyta, kad kaip
kasacijos pagrindas ji turi būti suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli,
išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse
situacijose taisyklė. Kolegija konstatuoja, jog nuo kasatorių nurodomos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylą nagrinėję teismai nenukrypo. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a
priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių
aplinkybių kontekstą. Taigi kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie
suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose
į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose.
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, kiek tai liečia administracinius aktus
ir teritorijų planavimo dokumentus, skiriasi nuo kasatorių nurodomų bylų, kuriose
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra priėmęs nutartis faktinių aplinkybių, todėl
nėra pagrindo teigti, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nagrinėjamoje byloje ginčo žemės statusas buvo
nustatytas dar iki ieškovams pateikiant prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo,
todėl negalima teigti, kad turtas, į kurį pretenduoja ieškovai, atsakovams
naudotis buvo perduotas neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra
akcentuojamas interesų pusiausvyros principas, kurį ne kartą yra akcentavęs
Konstitucinis teismas, pažymėdamas, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi
būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės,
ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d.
Nutarimas). Kurio asmens interesai
prioritetiškai turi būti ginami, priklauso nuo žemės sklypo suteikimo kitiems
asmenims teisėtumo. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei dėl
susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra
galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė
pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir
sąlygomis (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. Nutarimas).
Kasatoriai skunde kelia klausimus, jog atsakovas UAB “JGK Statyba” nėra
Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijos, kuriai dar
1990 m. gegužės 16 d. Vyriausybės potvarkiu Nr.142p, buvo skirtas 42,8 ha žemės
sklypas, teisių perėmėja, taip pat skundą grindžia Vyriausybės 1999 m. kovo 9
d. nutarimo Nr.260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir
nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nuostatų pažeidimu. Kolegija
konstatuoja, jog šie klausimai nebuvo ieškovų ieškinio pagrindu bei bylos
nagrinėjimo dalyku teismuose, kurių sprendimai skundžiami kasacine tvarka.
Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie
nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, todėl kolegija
dėl šių skundo argumentų nepasisako (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus,
konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas,
reglamentuojančias nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nepažeidė procesinės
teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais, todėl nėra
pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti teismų
sprendimus pagal skunde išdėstytus argumentus (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1, 2 punktai).
CPK 93
straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas
sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios
šalies; jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos
ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui –
proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsakovas, pateikdamas
atsiliepimą į kasacinį skundą, prašė priteisti iš ieškovų bylinėjimosi
išlaidas. Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „JGK Statyba“, pateikdamas atsiliepimą
į kasacinį skundą, turėjo 2000 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą
surašant šį procesinį dokumentą. Netenkinus ieškovių kasacinį skundą,
atsakovams prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, pirmiausia reikia
įvertinti, ar išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma atitinka rekomenduotiną
maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą. Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85
patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato
ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7
punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse
bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie
apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos
Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl
minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios
mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Atsiliepimas į kasacinį skundą buvo pateiktas
2008 m. birželio 16 d. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas
rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį
skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant
iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo sumokėtas
advokatams mokestis už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija
rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl šios
išlaidos atsakovams priteistinos iš ieškovių atitinkamai atsižvelgiant į
nustatytą rekomendacinį jų dydį (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 20 d. nutartį palikti
nepakeistus.
Priteisti atsakovui UAB
„JGK Statyba“ (įmonės kodas 120815910) po 533 (penkis šimtus trisdešimt tris)
litus iš ieškovių I. N., J. V. ir L. bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Januškienė
Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas