Pranešėjas S. Knizleris                                        Baudžiamoji byla  Nr. 1A-20/2005

Teisėja V. Rasimavičienė                                    Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.2.; 1.1.4.4.5.;

                                                                             1.2.29.1.; 1.2.14.8.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.2. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U o s p r e n d i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m.  vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teisėjų: Violetos Ražinskiatės, Valdimaro Bavėjano,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Gabrielei Samaškienei, Rimai Ulasevičienei,

dalyvaujant prokurorams Juliui Rėksniui, Ryčiui Januškai,

gynėjams advokatams Loretai Guižauskienei, Romualdui Mikliušui, Algimantui Kartočiui, Kaziui Rakauskui, Aleksandrui Doroševui, Česlovui Gorinui,

nuteistosioms D. G., R.Z.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų D.G., R.Z. ir G. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo

              D. G. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal 1961 m. BK 16 str. 2 d., 207 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal 1961 m. BK 18 str. 6 d., 207 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal 1961 m. BK 207 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal 1961 m. BK 274 str. 3 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams, konfiskuojant 1/2 dalį jai priklausančio turto.

Vadovaujantis BK 42 str. 1 d. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, konfiskuojant 1/2 dalį jai priklausančio turto. Paskirta bausmę atlikti pataisos namuose.

G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal 1961 m. BK 16 str. 2 d., 207 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal 1961 m. BK 207 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 42 str. 1 d., subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 42 str. 4 d., paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta ir neatlikta Vilniaus apygardos teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, ir nustatyta galutinė bausmė - penkiolika metų laisvės atėmimo, konfiskuojant visą jam priklausantį turtą. Paskirta bausmę atlikti pataisos namuose.

R.Z. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal 1961 m. BK 207 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal 1961 m. BK 16 str. 2 d., 207 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 42 str. 1 d., nustatyta subendrinta bausmė - vieneriems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu 2000 m. balandžio 11 d. dėl amnestijos akto 1 str. 1 d. 1 p., atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V.N., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

D. G. nuteista už tai, kad pasikėsino suklastoti oficialius dokumentus, padėjo suklastoti oficialų dokumentą, suklastojo oficialų dokumentą, taip pat sukčiavo stambiu mastu, o būtent :

1998 m. kovo mėnesį Vilniuje, žinodama, kad jos sutuoktinis nebaigęs vidurinio mokslo bei neturi tokį mokslą patvirtinančio dokumento, norėjo jam padėti įstoti į Maskvos naująjį teisės institutą. Iš G. G. gavusi jau suklastotą oficialų dokumentą -R. P. priklausiusio brandos atestato (duomenys neskelbtini) šviesokopiją su žinomai melaginga informacija, pateikė ją Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vertėjai I. Ž. , kad pastaroji jį išverstų į rusų kalbą ir patvirtintų klastoto dokumento vertimą. Tačiau I. Ž. atsisakė savo parašu tvirtinti minėtą dokumentą. Su suklastotu oficialiu dokumentu G. G. , R.Z. 1998 m. kovo 27 d. nuvyko į Vilniaus m. centriniame pašte (Gedimino pr.7, Vilnius) buvusį vertimų biurą pas vertėją R.Kl., norėdami, kad ši patvirtintų vertimą. Ką ji ir padarė. Vėliau šis oficialus dokumentas, žinant D. G. buvo pateiktas Vilniaus 2-jame notarų biure, Labdarių 7/11, Vilniuje, 1998 m. kovo 27d. Ten notarei buvo pateiktas suklastotas G. G. oficialus dokumentas -vidurinio mokslo brandos atestato šviesokopiją.

D. G. 1998 m. balandžio mėnesio pirmosiomis dienomis Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje Manto 2, Vilniuje, suklastojo oficialų dokumentą, žinodama, kad jis bus panaudotas V.N. stojant į Maskvos naująjį teisės institutą. Oficialaus dokumento originalą ji gavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje dirbusio P.C. (Kauno aukštesniosios ekonomikos mokyklos baigimo diplomas (duomenys neskelbtini)), padarė kelias šio diplomo šviesokopijas, į vieną įrašydama ranka V.N. pavardę ir perdavė jį - šį oficialų dokumentą jam naudotis. Vėliau nepranešė, kad šis oficialus dokumentas suklastotas, tarpininkavo, kad šis dokumentas būtų notariškai patvirtintas, kas ir buvo padaryta: dokumentą išvertė į rusų kalbą vertėja L. S. Totorių g.16, Vilniuje, vertimo biure UAB "Vija", bei patvirtino Vilniaus 2-ojo notarų biuro patalpose, Labdarių 7/11, Vilniuje.

1998 m. birželio 4-11 dienomis, V.N. susitarus su I.Jer., H. K. ir M.J., kurių sūnūs buvo suimti už plėšimą, kad jis, tarpininkaujant D.G., dirbančiai Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje prokurore, perduos valstybės pareigūnui - teisėjui, sprendusiam M.Jer., B. K. ir J.J. kardomų priemonių - suėmimo termino pratęsimą, 8000 JAV dolerių. D. G. 1998 m. birželio 12 d. ryte, iš V.N., kuris gavo 4000 JAV dolerių iš A. D., atstovavusiai I.Jer., H. K. ir M.J. interesus, Vilniaus rajono apylinkės teisme Kalvarijų 28, Vilniuje, pasiėmė dalį, tai yra 4000 JAV dolerių, tačiau pareigūnui - teisėjui jų neperdavė. Tos pačios dienos vakare, tiksliai nenustatytu laiku, iš G.G. pasiėmė likusius 4000 JAV dolerių, kuriuos pastarasis gavo 1998 m. birželio 12d. tiksliai nenustatytu laiku iš V. N. "Mažeikių naftos" benzino kolonėlėje Milašiaus 31/8, Vilniuje, tačiau jų pareigūnui – teisėjui, neperdavė.

R.Z. nuteista už tai, kad suklastojo oficialų dokumentą, pasikėsino tokį dokumentą suklastoti, jį panaudojo, o būtent :

1998 m. kovo mėnesį Vilniaus miesto 1-ame apylinkės teisme, kur ji dirba teismo posėdžių sekretore, Kareiviu gatvėje 1, Vilniuje, padarė A.K. vardu išduoto Vilniaus miesto 43-osios vidurinės mokyklos baigimo atestato (duomenys neskelbtini) šviesokopiją ir, baltu tepikliu užtepusi A. K. vardą, pavardę, asmens kodą, mokyklos baigimo metus, vietoj jų savo ranka įrašė melagingus duomenis - savo vardą, pavardę, asmens kodą, mokyklos baigimo metus bei užsienio kalbos ir kūno kultūros egzamino ir dalykų įvertinimus 10-čia balų. Ji padarė tokio vidurinio mokslo baigimo atestato melagingą šviesokopiją, esą ji, R.Z., 1995 metais išlaikė baigiamuosius egzaminus ir baigė Vilniaus miesto vidurinę mokyklą (duomenys neskelbtini). 1998 metų kovo mėnesį R.Z. perdavė suklastotą vidurinio mokslo baigimo atestato kopiją D. G. , kad ši perduotų šviesokopiją vertėjai, kuri turėtų padaryti jo vertimą į rusų kalbą ir patvirtintų vertimą savo parašu. Ji taip pat prašė surasti notarą, kuris patvirtintų atestato šviesokopįją be dokumento originalo. D. G., įvykdė R.Z. prašymą. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje, Manto gatvėje 2, Vilniuje, perdavė, nežinodama, kad dokumentas suklastotas, I.Ž. prašydama jį išversti į rusų kalbą. I.Ž. šį dokumentą išvertė į rusų kalbą, tačiau tvirtinti atsisakė, nes nebuvo verčiamo dokumento originalo. Ji atsisakė surasti notarą. 1998 m. kovo 27 d. R.Z. kartu su G.G., nežinančiu, kad R.Z. brandos atestato kopija suklastota, nuvyko į centrinį paštą, Gedimino pr. 7, Vilniuje, į buvusį vertimų biurą pas vertėją R.Kl. S.K. ir pateikė šiai I.Ž. suklastoto brandos atestato (duomenys neskelbtini) vertimą į rusų kalbą, kad jis būtų patvirtintas. Šis dokumentas buvo patvirtintas. 1998 m. kovo 27 d. R.Z., nežinodama, kad ir G.G. atestato (duomenys neskelbtini)  kopija yra suklastota ir jo vertimas į rusų kalbą taip pat yra suklastotas, nuvyko su G.G. į Vilniaus 2-ąjį notarų biurą Labdarių gatvę 7/11, Vilniuje, kur abu pateikė notarei D.L. suklastotus dokumentus. Notarė šiuos žinomai suklastotas dokumentų kopijas ir vertimus į rusų kalbą patvirtino. 1998 m. kovo 27-28 su suklastotais oficialiais dokumentai įstojo į Maskvos naująjį teisės institutą, laikydami egzaminus Raugyklos gatvėje, Vilniuje, buvusiose Maskvos naujojo instituto ofiso patalpose, tai yra jį panaudojo.

G.G. nuteistas už tai, kad bandė suklastoti oficialų dokumentą ir panaudojo suklastotus oficialius dokumentus, o būtent :

1998 metų kovo mėnesį, Vilniuje, G.G., padedant D.G., bandė suklastoti oficialų dokumentą- baigimo atestato (duomenys neskelbtini) šviesokopiją, o būtent šio atestato šviesokopijos vertimą. Perdavė žinomai suklastoto vidurinio mokslo baigimo atestato šviesokopiją D. G., kad ši jį perduotų vertėjai, kad ji išverstų jį į rusų kalbą ir patvirtintų vertimą savo parašu. Taip pat paprašė surasti notarą, kuris patvirtintų atestato (duomenys neskelbtini) šviesokopiją be dokumento originalo. D. G. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje, Manto gatvėje Nr.2, Vilniuje, perdavė, jai žinant, suklastotą brandos atestato (duomenys neskelbtini) kopiją vertėjai I. Ž., kad ji išverstų ir patvirtintų šviesokopijos vertimą. I.Ž. vertimą tvirtinti atsisakė, ir atsisakė surasti notarą. Žinomai suklastotas dokumentas buvo pateiktas kitai vertėjai, G.G. kartu su R.Z., D.G. padedant, nuvyko į Vilniaus miesto centrinį paštą Gedimino prospekte 7. į buvusį vertimų biurą pas vertėją R.Kl. Jie pateikė jai I.Ž. vertimą. Vertėja R.Kl., G. G. suklaidinta, nežinojo, kad vertimas yra padarytas iš suklastoto dokumento. Ji patvirtino savo parašu suklastoto dokumento vertimą į rusų kalbą. Šiuos žinomai suklastotus dokumentus, G. G. 1998 m. kovo 27-28 dienomis, Vilniuje, Raugyklos gatvėje, buvusiose Maskvos naujojo teisės instituto patalpose, pateikė Maskvos naujojo teisės instituto egzaminų komisijai.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria D.G. išteisinta pagal BK 271 str. 1 d. ir 274 str. 2 d., neįrodžius jos dalyvavimo šių nusikaltimų padaryme, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti D.G. kalta pagal BK 274 str. ld. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams su 50 MGL dydžio bauda; pripažinti kalta pagal LR BK 274 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams su 100 MGL dydžio bauda; nukentėjusiojo R. N. naudai priteisti iš D.G. 40000 Lt. 2002 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. G. pripažinta kalta pagal BK 274 str. 3 d. ir nuteista laisvės atėmimu dvejiems metams, konfiskuojant 1/2 dalį jai priklausančio turto, bausmę paskiriant atlikti bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje, pakeisti dėl aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo ir paskirti jai laisvės atėmimą penkeriems metams su 200 MGL dydžio bauda, konfiskuojant 1/2 jai priklausančio turto. Šias paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 42 str. 1 d. subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 16 str. 2 d., 207 str. 1 d.; 18 str. 6 d., 207 str. 1 d. ir paskirti D. G. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą penkeriems metams su 200 MGL dydžio bauda, konfiskuojant 1/2 dalį jai priklausančio turto. Patenkinti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, ginant Vilniaus apskrities VMI interesus - 33200 Lt sumai.

Apelianto manymu dėl nepagrįsto D. G. išteisinimo pagal BK 274 str. 1 d. teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad byloje yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, o nuosprendyje nenurodyta kuo remdamasis teismas priėmė vieną iš šių įrodymų ir atmetė kitus. Anot apelianto, teismas nustatė, jog atliekant bylos tyrimą baudžiamojo proceso įstatymas pažeistas nebuvo. Teismas konstatavo, kad nors V. N. ir tvirtina, kad perdavė D. G. už įstojimą į Maskvos naująjį teisės institutą 300 JAV dolerių, šią aplinkybę patvirtina J. N. ir S. N., tačiau daryti išvadą, kad D. G. užvaldė svetimą turtą - pinigus sukčiavimo būdu, negalima. Be to, teismas nurodo, kad kitų objektyvių duomenų dėl šios aplinkybės nėra. Teismo nuomone, byloje yra kai kurie duomenys apie tai, kad už įstojimą į Maskvos naująjį teisės institutą I. Ž. buvo duodami pinigai, nesiaiškinant konkrečiai už kokias paslaugas. Dėl paminėto, teismo nuomone, galima daryti tik prielaidą, kad ir V. N. pasinaudojo tokia aplinkybe, juolab, kad į institutą jis įstojo, žinodamas, kad toks jo veiksmas neteisėtas. Neatmetama galimybė, kad šie pinigai galėjo ir būti perduoti I. Ž. . Teismas daro išvadą, kad D. G. , būdama geruose ir draugiškuose santykiuose su V. N. , neturėjo tikslo sukčiauti, t.y. užvaldyti tokiu būdu svetimą turtą. Apelianto manymu, tokios teismo išvados nepagrįstos, nes tiek parengtinio tardymo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad būtent D. G. pasisavino R. N. duotus pinigus - 300 JAV dolerių. Teismas nurodo, jog pati D. G. neigia ėmusi iš V. N. pinigus, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, kad ji neigia visus jai pateiktus kaltinimus. Dar daugiau dėl kitų kaltinimų teismas konstatuoja, kad tai nuteistosios gynybinė pozicija. V. N., J. N. ir S. N. patvirtina, kad D. G. buvo perduoti 300 JAV dolerių už įstojimą. Teismas šiame epizode padarė išvadas pasiremdamas nuteistosios D. G. ir nuteistųjų G. G. ir R.Z. parodymais, nemotyvuotai atmesdamas kitus byloje esančius įrodymus. I. Ž. parodė, kad rinkdavo pinigus iš studentų už mokslą, o ne už įstojimą. I. Ž. teigia, kad nei iš D. G., nei iš V. N. jokių pinigų nėra gavusi. Liudytoja G.T. parodė, kad į I. Ž. gimtadienį ėjo visi (G. G., R.Z., V. N. ir ji), norėdami atsidėkoti už padėjimą įstoti į institutą. Jai teko girdėti kalbas, kad I. Ž. už pagalbą įstoti į institutą buvo mokama nuo 200 iki 400 litų. Iš jos I. Ž. pinigų nereikalavo ir už įstojimą į institutą ji I. Ž. nemokėjo. Prokuroro teigimu, artimi D. G. ir V. N. santykiai neįrodo, jog D. G. negalėjo sukčiauti V. N. atžvilgiu ir apgaule iš jo pasisavinti 300 JAV dolerių. Iš surinktų ir išnagrinėtų įrodymų galima padaryti tik vieną išvadą, kad V. N. pasiskolino iš savo tėvo 300 JAV dolerių, kuriuos perdavė D. G., tikėdamasis, kad tiek kainuoja įstojimas į Maskvos naująjį teisės institutą, minėtus pinigus D. G. pasisavino,nes I. Ž. jų negavo iš D. G. Tik nuteistieji G. G., R.Z. parodė, kad I. Ž. mokėjo už įstojimą po 300 JAV dolerių. Daugiau byloje jokių objektyvių įrodymų, kad kas nors būtų I. Ž. mokėjęs pinigus už įstojimą į institutą nėra. To tiesiogiai nepatvirtino nei vienas liudytojas. Visi liudytojai teigia girdėję kalbas, jog I. Ž. buvo mokami pinigai, tačiau neaišku nei už ką, nei kokio dydžio sumos. G. G. nurodė, kad I. Ž. iš jo reikalavo 500 JAV dolerių už įstojimą, o vėliau Minske jis sumokėjo 300 JAV dolerių, t.y. jau po įstojimo. Tačiau lieka nesuprantamas dalykas, kodėl tada į I. Ž. gimtadienį buvo atėję G. G., V. N., R.Z., kurie įteikė I. Ž. dovanų, taip atsilygindami už pagalbą stojant į institutą. Tokiu būdu nelogiškas nuteistųjų G. G., R.Z. ir D. G. aiškinimas, kad I. Ž. imdavo pinigus už įstojimą, juolab, kad ir nurodomos sumos yra skirtingos. R.Z. teiginys, kad jai žinoma, jog V. N. mokėjo I. Ž. 300 JAV dolerių už įstojimą, prokuroro nuomone vertintinas, kaip noras padėti savo seseriai D. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes byloje nustatyta, jog V. N. pinigus perdavė D. G. ir iš byloje esančių įrodymų seka, kad šie pinigai I. Ž. perduoti nebuvo.

Apeliantas, dėl nepagrįsto D. G. išteisinimo pagal BK 274 str. 2 d., nurodo, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo nuomone, byloje taip pat nėra duomenų, kad D. G. sukčiavimo būdu užvaldė svetimą turtą - pinigus (1000 JAV dolerių). Kolegija laikėsi tokios nuostatos, kad byloje nėra pakankamai įrodymų padaryti išvadai, jog D. G. 1000 JAV dolerių užvaldė sukčiavimo būdu. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė tik prielaidą, kad D. G. perduoti pinigai buvo jos užvaldyti sukčiavimo būdu. Prokuroro teigimu, tokių teismo išvadų nepatvirtina įrodymai išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjęs R. N. , nuteistasis V. N. tiesiogiai nurodė, jog D. G. buvo perduoti pinigai - 1000 JAV dolerių už tai, kad ji susitartų su notare ir pastaroji neatkalbėtų Z. V. išduoti įgaliojimo. Liudytojai J. N. bei T.D.T. irgi nurodė, jog žino, kad D. G. buvo perduoti pinigai. Byloje nustatyta, kad R. N. skolinosi pinigus. Paminėti asmenys nurodė, kad D. G., būdama teisininke ir geriau išmanydama teisinius dalykus, juos suklaidino ir apgaule pasisavino 1000 JAV dolerių už notarės teisėtai atliekamą veiksmą. Jiems anksčiau nėra tekę kreiptis į notarą dėl įgaliojimo patvirtinimo, todėl logiška, kad nėra žinoma tvarka. Pinigai buvo perduoti D. G., o notarė jų negavo, vadinasi pinigus pasisavino D.G. Apelianto manymu, teismas turėjo padaryti ne prielaidą, o išvadą, kad D. G. pasinaudodama žmonių patiklumu ir nežinojimu, būdama nesąžininga, įteigė pastariesiems, kad už visus atliekamus notarinius veiksmus notarai ima nustatyto dydžio sumas ir šios sumos mokamos už tai, kad viskas vyktų be jokių nesklandumų.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas D. G. kalta pagal BK 274 str. 3 d., paskyrė neteisingą bausmę - laisvės atėmimą dvejiems metams, konfiskuojant 1/2 dalį jai priklausančio turto, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo dydžiu yra aiškiai per švelni. Prokuroro manymu, teismas neatsižvelgė į tai, kad D. G. kalta neprisipažino ir nesigaili dėl įvykdytų nusikaltimų, kad ji klaidino tardymą ir teismą, trukdydama nustatyti tiesą byloje bei, kad D. G. nusikaltimais padarytos žalos neatlygino. Prokuroras taip pat nurodo, kad V. N., pripažindamas kaltu pagal BK 16 str. 2 d. 284 str. 2 d., teismas skyrė bausmę aukštesnę nei įstatyme numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (t.y. 2m. 6 mėn), tačiau jam pripažinus kaltę, gailintis dėl padarytų nusikaltimų bei aktyviai padėjus juos išaiškinti, teismas į tai atsižvelgė ir pritaikė BK 471 str. Ir nors teismas išteisino D. G. pagal BK 274 str. 1 d. ir 274 str. 2 d., tačiau prokuroro manymu, paskirtoji bausmė ir šiuo atveju yra per švelni, nes ji turėtų būti bent jau lygi V. N. paskirtai 3 metų laisvės atėmimo bausmei. Anot apelianto, D. G. pripažinus kalta pagal BK 274 str. 1 d. ir 274 str. 2 d., t.y įrodžius jos sistemingą polinkį daryti gerai suplanuotus ir parengtus turtinius nusikaltimus, jai turėtų būti paskirtas laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams su 200 MGL dydžio bauda, konfiskuojant 1/2 jai priklausančio turto.

Nuteistoji R.Z. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo tirti. Nurodo, kad nuosprendis buvo priimtas esmingai pažeidus procesą bei neteisingai pritaikius materialinės teisės normas. Apeliantė nurodo, kad BPK nustato, kad teismo posėdžio protokolas turi būti pasirašytas ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis. Kadangi paskutinis teisiamasis posėdis baigėsi 2002 m. gegužės 27 d. 16.30 val., teismo posėdžio protokolas turėjo būti pasirašytas 2002 m gegužės 30 d. Tačiau 2002 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo laikinai einantis baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas V. N. savo rašte (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad 2002 m. gegužės 30 d. teismo posėdžio protokolas nebuvo surašytas, o surašymo terminas pratęstas 8 dienoms. Tokio termino pratęsimas nėra numatytas jokioje procesinio įstatymo normoje. Tokiu būdu, įstatymo nustatytu terminu byloje nebuvo teismo posėdžio protokolo, o jo vėlesnis surašymas ne tik nepašalino procesinio pažeidimo, bet tik užtvirtino dar vieno esminio procesinio pažeidimo faktą. Teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei BPK. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė nepareiškė nušalinimo teismui, kadangi tuo metu neturėjo pakankamai įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti savo prašymą nusišalinti teismą nuo bylos tyrimo. Tačiau dabar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių teismo neobjektyvumą, kaip antai: 2002 m. birželio 10-12 d., ji susipažinusi su teismo posėdžio protokolu ir pastebėjusi, kad jo pabaigoje yra įrašas, tariamai protokolas buvo surašytas 2002 m. gegužės 27 d., o pirmininkaujančios teisėjos pasirašytas 2002 m. birželio 5 d. Tačiau, anot apeliantės yra įrodymų, kad teismo posėdžio protokolas 2002 m. gegužės 27 d. nebuvo surašytas - teismo posėdžio sekretorė J. R. jai ir jos seseriai tai asmeniškai patvirtino, o pirmininkaujanti teisėja 2002 m gegužės 29 d. paaiškino, kad terminas teismo posėdžio protokolo sutvarkymui yra pratęstas. Be to, jei jis būtų buvęs laiku surašytas, kokia prasmė buvo pratęsti jo surašymo terminą. Apeliantės manymu, teismo posėdžio protokolo nesavalaikis surašymas yra vienas iš daugelio teismo, nagrinėjusio šią baudžiamąją bylą, neobjektyvumo įrodymų -nesuprantama, kuo rėmėsi teismas, rašydamas bei skelbdamas nuosprendį, jei teismo posėdžio protokolas nebuvo surašytas, protokolo teisėtumas nepatvirtintas pirmininkaujančiojo parašu. Nuosprendis buvo rašomas nesiremiant teismo posėdžio protokolu, nes jame nėra aptarti visi teisme ištirti įrodymai ir remiamasi tik kaltinimo pateiktais įrodymais, užfiksuotais kaltinamojoje išvadoje. Dėl to, kai kurios nuosprendyje dėstomos aplinkybės neatitinka teismo posėdžio protokole užfiksuotų aplinkybių, o nuosprendyje pateikti teiginiai neatspindi teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų.

           Teismo neobjektyvumas taip pat pasireiškė sekančiai:

                            Teismo posėdžio, vykusio 2002 m. vasario 5 d., metu prokurorui buvo suteiktas žodis. Prokuroras pasisakė dėl D. G. teismui pateiktų dokumentų, vaizdajuostės bei garso įrašų su pokalbių išklotinėmis. Šiuos pateiktus praeito teismo posėdžio pabaigoje įrodymus teismas nutartimi nutarė prijunti prie bylos bei paskelbė pertrauką. Sekančio teismo posėdžio metu prokuroro pasisakyme, tiksliai užfiksuotame teismo posėdžio protokole, valstybinis kaltintojas prisipažįsta, kad jam teko susipažinti su garso įrašuose esančių pokalbių išklotinėmis. Tokiu būdu nustatyta, kad teismas prokurorui pertraukų tarp teismo posėdžių metu vienasmeniškai leido tirti įrodymus. Tuo tarpu procesas reikalauja, kad įrodymai būtų tiriami betarpiškai teisminio nagrinėjimo metu, įrodymų tyrimo teisę suteikdamas ir teisiamajam.

                            Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad suteiktas žodis prokurorui teisminio nagrinėjimo aspektu nėra sureguliuotas proceso. Jei teismas nutartimi nutarė prijungti pateiktus jos įrodymus, naujai šio klausimo nagrinėti draudžia procesinis įstatymas. Tuo tarpu, prokurorui ginčijant įrodymų prijungimą, D. G. dar kartą turėjo priminti kolegijai, kad jie jau yra prijungti teismo nutartimi ir negali būti iš bylos "išimti" ir jai grąžinti.

                            Teismas, atnaujinęs teisminį tyrimą, nenurodė, dėl kokių priežasčių būtina atnaujinti, kokius įrodymus būtina papildomai ištirti. Byloje nėra ir teismo nutarties atnaujinti teisminį tyrimą. Gal todėl, atnaujinus tyrimą, formaliai, užduodant tuos pačius klausimus, buvo apklaustos liudytojos D.L. ir J.N. bei jokio ryšio su byla neturinti T. Teismas akivaizdžiai vilkino bylos tyrimą, apeliantės nuomone, derindamas savo poziciją su kaltinimo pozicija.

                            Apeliantė taip pat nurodo, kad tiek BPK, tiek Žmogaus teisių konvencija numato teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Tuo tarpu ši baudžiamoji byla pateko į Vilniaus apygardos teismą 2000 m. liepos 3 d. Teismui nuteistoji R.Z. atiduota 2000m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, kurią pasirašė teisėja V.Rasimavičienė, nors bylą savo žinion priėmė ne ji, o teisėjas V.R. ( vėliau nusišalinęs nuo bylos tyrimo ), kuris nustatė kaltinamųjų teismui atidavimo terminą. Byloje nuosprendis buvo priimtas 2002 m. gegužės 27 d. Baudžiamoji byla teisme buvo tiriama beveik dvejus metus, o kartu su tardymo laiku bylos tyrimas užtruko beveik ketverius metus. Anot apeliantės, tokį ilgą bylos tyrimą sąlygojo ne jos apimtis, - buvo tiriami tik kaltinimo pateikti įrodymai, pertraukos tarp posėdžių trūkdavo dvejus ir ketverius mėnesius, - o teismo netinkamas bylos tyrimo organizavimas. Teismas delsė, derindamas savo poziciją su kaltinimu.

                            2002 m. birželio 10-12 dienomis susipažinusi su teismo posėdžio protokolu, apeliantė sužinojo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo gaunami raštai, dokumentai, vyko teismo susirašinėjimas baudžiamosios bylos nagrinėjimo klausimais, kaip antai, Lietuvos Seimo kontrolierių  įstaigos  kontrolierės  R.Rč.  užklausimai, liudytojos G.T. pateikti nepatvirtinti dokumentai, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros atsiųsta medžiaga (duomenys neskelbtini) pagal V.Š. skundą ir t.t. Apie šiuos gautus dokumentus teismas nieko neinformavo. Tuo tarpu procesas nenumato, liudytojo teisės teikti įrodymus, jei to nereikalauja teismas. Liudytojos G.T. pateikta paso kopija prijungta prie bylos, nors teismas ir nepatvirtino jos atitikimo originaliam dokumentui. Be to, iš pateiktos kopijos neaišku iš kokio asmens paso buvo daroma ši kopija. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros atsiųsta medžiaga (duomenys neskelbtini) pagal V.Š. skundą pagal teismo posėdžio protokolą tariamai buvo pagarsinta, tačiau iš tiesų niekas lig šiol nežino svarbių bylai aplinkybių, užfiksuotų minėtoje medžiagoje.

2000 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjos, o vėliau ir pirmininkaujančiosios šios bylos teisminiame tyrime, V.Rasimavičienės nutartimi apeliantė ir kiti nuteistieji buvo atiduoti teismui. BPK 249 str. 1 d. aptariama, kokias aplinkybes teisėjas ar teismas tvarkomajame posėdyje išaiškina, spręsdamas kiekvieno kaltinamojo atidavimo teismui klausimą. Pirmiausia, kadangi šią baudžiamąją bylą nagrinėjo teismas, tai šiuos klausimus turėjo nagrinėti teismas tvarkomajame posėdyje. Antra, 2000m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis atiduoti kaltinamuosius teismui, reiškia, kad veika, kuria kaltinamas, kaltinamasis, buvo, šioje veikoje nusikaltimo sudėtis taip pat buvo, parengtinis tardymas padarytas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai, pareikštas kaltinimas pagrįstas byloje esančiais įrodymais, tinkamai pritaikytas kaltinamojo veikoms baudžiamasis įstatymas, darant parengtinį tyrimą, buvo laikytasi visų šio kodekso reikalavimų. Priešingu atveju baudžiamoji byla būtų grąžinta parengtiniam tyrimui papildyti. Taigi, teisėja, atiduodama kaltinamąją teismui, jau išsprendė jos kaltės ir įrodymų pakankamumo klausimą, o tuo pačiu ir pademonstravo savo nuostatas kaltinimo klausimais. BPK 245 straipsnio nuostata, apeliantės manymu, yra deklaratyvi. Baudžiamasis procesas draudžia teisėjui nagrinėti bylą, kurioje jis iki bylos nagrinėjimo jau buvo atlikęs tam tikrus procesinius veiksmus. Ir teismas, atidavęs nutartimi kaltinamuosius teismui, taip pat neturėtų pats tokios bylos nagrinėti, nes jo priimta nutartis yra įpareigojanti joje išdėstytomis nuostatomis.

                            Apeliantė taip pat nurodo, kad 12 t. 53 lape yra įrašas, neatitinkantis tikrovės: "Į posėdį atvyko vertėja iš lenkų kalbos B.S. Kolegijos pirmininkė išaiškina vertėjai jos teises ir pareigas, numatytas BPK 275 str. įspėta pagal BK 293 str.". 12 t. 53 lape esančius advokato A.L. žodžius dėl klausomų įrašų pastabose dėl teismo posėdžio protokolo apeliantė prašė papildyti sekančiais jo pasakytais žodžiais: "Be to, aš nesuprantu lenkų kalbos". Teismo posėdyje nedalyvavo vertėja iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą. Ši aplinkybė ir užkirto kelią ištirti įrodymus - pokalbių, vykusių tarp nuteistojo V. N. ir asmenų, perdavusių jam pinigus, garso įrašus - jų perklausa buvo nutraukta. Tuo buvo pažeistos BPK 264 str. 1 d. bei 382 str. 2 d. 2 p. nuostatos.

                            Apeliantė teigia, kad 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžio paskelbimo dieną buvo skaitoma kaltinamoji išvada (matėsi sukarpytas spausdintas tekstas), kas patvirtinama sekančia aplinkybe – 2002 m. birželio 12 d. pabaigus susipažinti su teismo posėdžio protokolu, apeliantė nematė byloje įsiūto teismo nuosprendžio. Teismo posėdžio sekretorė J.R. paaiškino, jog pirmininkaujančioji jai lig šiol nedavė teismo nuosprendžio, nors nuosprendžio vertimas į rusų kalbą kitam nuteistajam vyksta iš atspausdinto, o ne originalaus nuosprendžio varianto. Tai, kad nuosprendis (skaitoma kaltinamoji išvada) buvo surašytas anksčiau, nei buvo ištirti visi byloje esantys ir naujai pateikti įrodymai, patvirtina ir sekantys faktai. Paskutinis teismo posėdis baigėsi 2002  m. gegužės 23 d. 16.30 val., 2002 m. gegužės 24 d. pirmininkaujančiosios nebuvo teisme (2002 m. gegužės 25 d. buvo šeštadienis, 2002 m. gegužės 26 d. atitinkamai - sekmadienis), o 2002 m. gegužės 27 d. 8.15 val., kaip teigiama protokole, buvo pradėtas skelbti nuosprendis. Dėl to pirmininkaujančioji realiai neturėjo jokios galimybės surašyti tokios apimties nuosprendžio, o tuo labiau supažindinti su juo kitus kolegijoje buvusius teisėjus. Taigi, skaitomas dokumentas, nebuvo pasirašytas teisėjų. Be to, apeliantė nurodo, kad nuosprendžio paskelbimo dieną buvo nepilnai paskelbta nuosprendžio aprašomoji dalis, nes daugelis įrodymų, kuriais teismas grindė savo išvadas bei motyvus, jai tapo žinomi tik 2002 m. birželio 4 d., gavus pasirašytą teismo nuosprendį. Tai vėlgi patvirtina, kad buvo skelbtas teisėjų nepasirašytas nuosprendis. Kadangi nuosprendis buvo surašytas akivaizdžiai anksčiau, nei baigėsi teisminis tyrimas,  įrodymų tyrimas, vykęs atnaujinto teisminio tyrimo teismo posėdžių metu, buvo formalus ir beprasmis.

Apeliaciniame skunde nuteistoji R.Z. nurodo ir kitus baudžiamojo proceso pažeidimus. Pirmiausia, anot apeliantės, teismas suvaržė jos teisę gintis nuo nepagrįsto nuosprendžio, nes nuosprendyje nenurodė, kokie jos veiksmai kokio konkrečiai nusikaltimo, už kurį buvo nuteista, sudėtį sudaro. Antra, apeliantei nesuprantamas jos veikų formulavimas. Trečia, D.G. teismo nustatytuose veiksmuose nėra aplinkybės, kad R. Z., kaip nustatė teismas, paprašė D.G. surasti notarą, kuris patvirtintų atestato šviesokopiją be dokumento originalo. Ketvirta, įvertinus kaltinimus, susidarė tokia įvykių eiga: D. G., suklaidinta sesers R.Z., nepasakiusios, kad jos kopija netikra, suklaidina vertėją I.Ž., nepranešdama, kad G. G. nebaigęs vidurinės mokyklos, ir pateikia jai G. G. ir R.Z. vardu padarytų atestatų kopijas, vėliau G. G. ir R.Z. suklaidina vertėją R. K., nepasakydami, kad kopijos neatitinka originalui, suklaidina notarę D.L., neinformuodami, kad kopijos yra netikros, šiuos veiksmus jie atlieka, būdami suklaidinti vienas kito, nes vienas nežino apie kito netinkamą atestato kopiją, visi suklaidinti asmenys, kažkodėl netinkamai ir aplaidžiai atlieka savo pareigas, ir štai atsiranda suklastoti oficialūs dokumentai. Nuteisiama D. G. pilna kaltinimų apimtimi, o G. G. ir R.Z. - už pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą. Notarės veiksmus, kurių dėka ir atsiranda minėti oficialūs dokumentai, kaltinimas įvertino, kaip mažareikšmius, nepadarius didelės žalos nei valstybei, nei asmeniui.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi įrodymais, surinktais pažeidžiant procesinį įstatymą. O būtent: baudžiamoji byla dėl oficialių dokumentų klastojimo buvo iškelta 1998 m. lapkričio 17 d., neturint vados baudžiamajai bylai iškelti, nes, kaip pripažįstama ir teismo nuosprendyje dokumentai, dėl kurių suklastojimo buvo iškelta baudžiamoji byla, buvo gauti tik 1999 m. kovo 17d. poėmio iš Minsko naujojo teisės instituto Minsko filialo metu. Be to, renkant įrodymus - darant dokumentų poėmį - buvo grubiai pažeistos BPK 21, 21' str. nuostatos. Tardytoja R. A. , tyrusi dokumentų klastojimo bylą, 1999 m. sausio 9 d. kreipėsi 1999 m. sausio 7 d. prašymu į Generalinės prokuratūros informacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vyr. prokurorę Č., prašydama teisinės pagalbos pagrindu išreikalauti iš Baltarusijos Respublikos dokumentus, esančius Maskvos Naujojo teisės instituto Minsko filiale. Tuo pagrindu tardytoja sustabdė parengtinį tardymą. Tačiau prokurorė Č. STT tardytojai nurodė kreiptis į VRM, nes STT teikti tokius prašymus galėjo tik per instituciją, kuriai buvo pavaldi. Tačiau tardytoja, užmiršus atnaujinti tardymo terminą, pateikė prašymą, vėl jį sustabdyti. Sustabdyto tardymo metu jokie veiksmai nėra atliekami, o sustabdyto tardymo metu gauti įrodymai yra niekiniai. Neatnaujinus tardyminio termino, 1999 m. vasario 1 d. STT Tardymo skyriaus viršininkas A.K. parašė naują prašymą. Nors prokurorė Č. nurodė, kad su teisinės pagalbos prašymu STT pareigūnai turi kreiptis į VRM, STT Tardymo skyriaus viršininkas A.K. nepakluso šiam nurodymui ir kreipėsi ne į Lietuvos Respublikos VRM, ir net ne į Baltarusijos Respublikos VRM, o tiesiogiai į Tardymo komiteto prie BR VRM einantį viršininko pareigas p. S. Taip gauti įrodymai apeliantei kelia abejones jų pateikimo teisėtumu. Ji abejoja ar pats S. jų nesuklastojo, kad pagelbėti kolegai iš Lietuvos. Be to, apeliantei neaišku, kaip tardytojas nustatė, kokių asmenų dokumentų poėmį reikia atlikti, nes nutarimai padaryti A. K. ir R. P. brandos atestatų poėmį surašyti 1999 m. gegužės 5 d. ir 1999 m. gegužės 6 d., bet gauti iš Baltarusijos dokumentai buvo apžiūrėti tik 1999m. liepos 8 d. Be to, teismas ignoravo sekančius teisme nurodytus įstatymo pažeidimus: 1998 m. lapkričio 17 d. buvo atlikti tardyminiai veiksmai: 15.30 val.-16 val. - poėmis G. G. namuose (duomenys neskelbtini); 16 val. poėmis notarinio registro knygos notarinėje kontoroje Labdarių gatvėje. Lieka neaišku, kaip sugebėjo tardytojas nesugaišti nei minutės keliui iš (duomenys neskelbtini) į Labdarių gatvę 17.55-19.15 val. - notarės D.L. apklausa; 18.05-21.30 val. - R.Z. apklausa; 19.25-19.50 val. - D. G. apklausa - apeliantė neatsimena, kad ji būtų buvus apklausinėjama kartu su jos seserimi bei notare. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismo nuosprendyje melagingai teigiama, kad ji kardinaliai keitusi parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistoji R. Z. tvirtina, kad ji nei parengtinio tardymo, nei teisminio nagrinėjimo metu parodymų nekeitusi. Nurodo, kad teismas nepasisakė, kuo būtent pasireiškė jos parodymų nenuoseklumas ar jų kardinalus pakeitimas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad epizode dėl oficialaus dokumento suklastojimo teismas, spręsdamas jos kaltės klausimą, rėmėsi vieninteliu įrodymu, t.y. jos pačios parodymais, duotais tardymo metu. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo išgauti šie parodymai. Be to, nuosprendyje pateisinama įtariamojo apklausa liudytoju. Apeliantė nurodo, kad liudytojo apklausos metu ji negalėjusi naudotis teisėmis, kurios garantuojamos įtariamajam, negalėjo naudotis advokato pagalba. Liudytojo apklausa, vykusi daugiau nei 8 valandas, surašant trijų su pusės valandų trukmės, bet labai mažos apimties apklausos protokolą, negali būti pripažinta teisėta. Be to, teismas neįvertino, kad minėtame apklausos protokole nurodytas atestato suklastojimo būdas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių - daiktinių įrodymų apžiūros teisme metu nustatyta, kad notarė patvirtino ne atestato šviesokopiją, o jos pačios surinktą atestato tekstą. Tai lieka neaišku, kokie kiti, kaip teigia teismas, įrodymai patvirtina jos pirminius parodymus. Be to, apeliantės manymu, net ir įrodžius, kad ji pakeitė šviesokopijos turinį, negalima teigti, kad ji suklastojo oficialų dokumentą. Notarė D.L., apklausta teisme liudytoja, paaiškino, kad net šviesokopijos vertimo notarinis patvirtinimas nepadaro jo oficialiu dokumentu. O pati šviesokopiją tuo labiau negali būti oficialiu dokumentu. Apeliantė pažymi, kad BK nenumato atsakomybės už kopijos suklastojimą ar tokios kopijos vertimą. Tačiau teismas sąmoningai nuosprendyje atestato kopiją ir tos kopijos vertimą vadina oficialiu dokumentu, taip dirbtinai sudarydamas nusikaltimo objekto įvaizdį.

Dėl pasikėsinimo suklastoti oficialų dokumentą ir jo panaudojimo, apeliantė vėlgi nurodo, kad pagal notarės D.L. paaiškinimą teisme, dokumentas tapo oficialiu jai patvirtinus atestato šviesokopijos vertimą ir jos atitikimą originalui, o kopijos vertimas, net ir patvirtintas notaro, nepadaro jos oficialiu dokumentu. Taigi, net jei I. Ž. patvirtintų kopijos vertimą savo parašu, jis netaptų oficialiu dokumentu. Todėl, apeliantės manymu, ji negalėjo būti nuteista už pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą, I. Ž. atsisakius savo parašu patvirtinti vertimą. Kopijos ir jų vertimai tapo oficialiais dokumentais po notarinio patvirtinimo - veiksmo, kuris priklausė ne nuo apeliantės ar kitų nuteistųjų, bet nuo notarės valios. Tačiau tardymas neįžvelgė notarės veiksmuose nusikaltimo sudėties, o jos veiką pavadino mažareikšme. Be to, apeliantė pažymi, kad aplinkybes, kurios tariamai patvirtina jos kaltę, pasikėsinus suklastoti oficialų dokumentą, mini tik liudytoja I. Ž. O teismas tiki liudytojos, kuri, kaip nustatė teismas, melavo dėl kitų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiama D.G. kaltė, įvykdžius kitą nusikaltimą. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamosios bylos tyrimo pradžioje bylą tyrė tardytoja R. A., kuri, remiantis teismui pateiktais dokumentais, buvo artima liudytojos I. Ž. draugė. Dėl to, anot apeliantės, R. A. negalėjo įžvelgti I. Ž. nusikalstamos veikos požymių. Be to, liudytoja I. Ž. buvo materialiai suinteresuota kiekvieno liudytojo įstojimu į institutą, nes nuo būsimo studento gaudavo 200-400 JAV dolerių. Todėl ir dokumentus suklastoti I. Ž. galėjo, nes ji turėjo motyvą ir tikslą. O A. K. atestato kopija pas I. Ž. galėjo atsirasti tada, kai apeliantė jai perdavė segtuvą, kuriame atsitiktinai pakliuvo dalis teismo dokumentų ir galimai A. K. atestato kopija. Apeliantės manymu, svarbiausia I. Ž. parodymuose, duotuose teismo posėdžio metu yra tai, kad jai parodžius G. G. ir jos atestatų šviesokopijų vertimus, ji patvirtino, kad jie yra atlikti ne jos. Tada lieka neaišku, kokiu būdu teismas visgi nustatė, kad atestatų kopijų vertimus atliko būtent I. Ž. , tuo pačiu apeliantei inkriminuodamas pasikėsinimą suklastoti oficialius dokumentus.

Dėl suklastoto oficialaus dokumento panaudojimo, apeliantė nurodo, kad G. G. ir ji teigė, kad dokumentus perdavė I.Ž. I.Ž. aiškino, kad galėjo gauti iš jų tuos dokumentus, arba juos galėjo gauti J. K., kuris parodė, kad dokumentus galėjo jam perduoti studentai, arba jie galėjo dokumentus tiesiogiai nuvežti į Minską. I. Ž. ir J. K. paaiškino, kad nebuvo studentus egzaminavusioje komisijoje ir kad jokios komisijos išvis nebuvo. Todėl, anot apeliantės, nenustačius, kam buvo pateiktas dokumentas, negalima įrodyti jo panaudojimo, nes yra būtinoji nusikaltimo sudėties dalis - objektyvinė pusė. Be to, apeliantė nurodo, kad teismas nustatė aplinkybes, kurios nebuvo patvirtintos jokiais byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kur konkrečiai buvo laikomas egzaminas, ar kad Maskvos naujasis teisės institutas turėtų savo patalpas Raugyklos gatvėje Vilniuje. Teismas taip pat nenustatė egzaminų komisijos sudėties, nenustatė, ar tokia komisija aplamai buvo. Liudytojai I. Ž. ir J. K. negalėjo paaiškinti, kam ir kada buvo pateikti apeliantės dokumentai. Taip pat apeliantė nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad jos išsilavinimas, gautas Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokykloje, nesuteiktų jai teisės studijuoti aukštesniojo rango mokykloje. Gaunant specialybę minėtoje mokykloje, ji įgijo ir vidurinį išsilavinimą, todėl galėjo stoti į aukštesnio rango mokyklą.

Nuteistoji D. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir bylą perduoti tirti iš naujo. Nurodo, kad teismo nuosprendis buvo priimtas esmingai pažeidus procesą bei neteisingai pritaikius materialinės teisės normas. Apeliantė nurodo tokias pačias aplinkybes dėl esminių procesinių pažeidimų, kaip ir nuteistoji R. Z.: dėl teismo posėdžio protokolo vėlesnio surašymo ir jo termino pratęsimo, kuris nėra numatytas jokioje procesinio įstatymo normoje bei dėl teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą, kurią įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei BPK, pažeidimo. Be R. Z. skunde minėtų aplinkybių, apeliantė nurodo, kad teismo neobjektyvumas jos atžvilgiu patvirtinamas ir sekančiom aplinkybėm: kolegija tyrė tik tuos įrodymus, kurie turi sąsają su pateiktais kaltinimais, nepaaiškindama, kodėl netyrė teismui pateiktų įrodymų, patvirtinančius jos nekaltumą. Be to, kolegija, vertindama įrodymus, rėmėsi pagrinde V. N. parodymais todėl, kad šis nuteistasis buvo kaltinimo liudytojas. Anot apeliantės, teismas, nuosprendyje nurodydamas kokiais rašytiniais įrodymais kolegija rėmėsi, įrodinėdama D. G. ir V. N. kaltę, užėmė kaltinimo poziciją, nes teismas privalo tirti pateiktus įrodymus ir juos vertinti, o kaltę privalo įrodinėti valstybinis kaltintojas. Teismo neobjektyvumas pasireiškė ir tuo, kad jis išsakė savo nuomonę apie apeliantę, remdamasis padaryta prielaida, kad jai perduoti pinigai buvo jos užvaldyti sukčiavimo būdu.

D. G., kaip ir R.Z., mini tas pačias teismo neobjektyvumo aplinkybes dėl to, kad prokurorui pertraukų tarp teismo posėdžių metu teismas leido vienasmeniškai tirti įrodymus; kad suteiktas žodis prokurorui teisminio nagrinėjimo aspektu nėra sureguliuotas proceso; kad teismas vilkino bylos tyrimą, atnaujindamas teisminį tyrimą ir nenurodydamas, dėl kokių priežasčių būtinąjį atnaujinti bei, kad teismas pažeidė BPK 18 str. 1 d.bei Žmogaus teisių konvenciją, kurie numato bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpesnį laiką; taip pat, kad teisminio nagrinėjimo metu vyko teismo susirašinėjimas baudžiamosios bylos nagrinėjimo klausimais ir apie gautus dokumentus teismas nieko neinformavo. Apeliantė nurodo, kad Seimo kontrolierė R.Rč. dar 2000 metų pavasarį gavo jos skundą dėl STT pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl jos užklausimas, ar kolegija tirs jos skunde nurodytus faktus, yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau pirmininkaujančioji netyrė STT pareigūnų veiksmų neteisėtumo, kurio net patys pareigūnai iš esmės neneigė, vadindami tai tardymo taktika savo atsakymais užkirto kelią ištirti šiuos faktus Seimo kontrolierei. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros atsiųsta medžiaga (duomenys neskelbtini) pagal V.Š. skundą pagal teismo posėdžio protokolą tariamai buvo pagarsinta, tačiau iš tiesų niekas lig šiol nežino svarbių bylai aplinkybių, užfiksuotų minėtoje medžiagoje. Apeliantė nurodo, kad teisėja, atiduodama kaltinamąjį teismui, išsprendžia ir kaltės bei įrodymų pakankamumo klausimą, dėl to teismas, atidavęs nutartimi kaltinamuosius teismui, neturėtų pats tokios bylos nagrinėti, nes jo priimta nutartis yra įpareigojanti joje išdėstytomis nuostatomis,o BPK 245 str. nuostata, numatanti, kad teisėjas iš anksto nespręsdamas kaltumo klausimo, priima nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui, yra deklaratyvi. Taip pat nurodo, kad teismas nuteisė Vo.N. - asmenį, kurio realiai Lietuvoje nėra, o ne V.N. Be šių aplinkybių, apeliantė nurodo, kad teismo šališkumą rodo ir tai, kad jis netyrė apeliantę teisinančių aplinkybių, o būtent: teismas, nutartimi nutaręs prijungti prie bylos jos pateiktus garso įrašus, tuo pačiu pripažino, kad juose yra aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrašai turėjo būti tinkamai ištirti, tačiau kolegija pasisakė, kad nėra tikslo klausyti šių įrašų, nes jie neturi ryšio su pateiktais kaltinimais. Tokia teismo išankstinė, dar iki nuosprendžio priėmimo, nuomonė dėl apeliantės pateiktų, bet neištirtų įrodymų patvirtina teismo šališkumą. Taip pat apeliantė nurodo, kad 2002 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio metu pirmininkaujančioji uždraudė jai pateikti klausimus kaltinimo liudytojui STT pareigūnui R.M. , paaiškindama, kad jos pateikiami klausimai dėl STT pareigūno veiksmų, įtakojant liudytojus, darant poveikį prokurorui ir t.t., - neturi ryšio su jai pateiktais kaltinimais. Apeliantė taip pat pažymi, kad 2002 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio metu, nors teismo posėdžio protokole teigiama priešingai, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pakartotinės liudytojo R.J. apklausos. Tokiu būdu teismas, tenkinęs jos prašymą iškviesti liudytoją pakartotinei apklausai, realiai užkirto jai kelią realizuoti savo procesines teises - tirti įrodymus. Teismo neobjektyvumą patvirtina ir tai, kad reali dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta jai, išlaikančiai mažametį vaiką, nedarbingus tėvus, yra akivaizdžiai per griežta.

Apeliantė teigia, kad priimant nuosprendį buvo pažeistas svarstymo slaptumas, nes nuosprendyje nurodyta, kad teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais gali daryti tik prielaidą, kad D. G. perduoti pinigai buvo jos užvaldyti sukčiavimo būdu. Šiuo atveju nuosprendyje buvo užtvirtinta nuomonė, pareikšta priimant nuosprendį. Taip pat nurodo, kad 12 t. 53 lape yra įrašas, kad į teismo posėdį atvyko vertėja iš lenkų kalbos neatitinkantis tikrovės. 121. 53 lape esančius advokato A.L. žodžius dėl klausomų įrašų pastabose dėl teismo posėdžio protokolo apeliantė prašė papildyti sekančiais jo pasakytais žodžiais: "Be to, aš nesuprantu lenkų kalbos". Teismo posėdyje nedalyvavo vertėja iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą. Ši aplinkybė ir užkirto kelią ištirti įrodymus - pokalbių, vykusių tarp nuteistojo V. N. ir asmenų, perdavusių jam pinigus, garso įrašus - jų perklausa buvo nutraukta. Tuo buvo pažeistos BPK 264 str. 1 d. bei 382 str. 2 d. 2 p. nuostatos. Apeliantė teigia, kad 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžio paskelbimo dieną buvo skaitoma kaltinamoji išvada (matėsi sukarpytas spausdintas tekstas), kas patvirtinama sekančia aplinkybe - 2002m. birželio 12 d. pabaigus susipažinti su teismo posėdžio protokolu, apeliantė nematė byloje įsiūto teismo nuosprendžio. Teismo posėdžio sekretorė J.R. paaiškino, jog pirmininkaujančioji jai lig šiol nedavė teismo nuosprendžio, nors nuosprendžio vertimas į rusų kalbą kitam nuteistajam vyksta iš atspausdinto, o ne originalaus nuosprendžio varianto. Tai, kad nuosprendis buvo surašytas anksčiau, nei buvo ištirti visi byloje esantys ir naujai pateikti įrodymai, patvirtina ir sekantys faktai. Paskutinis teismo posėdis baigėsi 2002 m. gegužės 23 d. 16.30 vai., 2002 m. gegužės 24 d. pirmininkaujančiosios nebuvo teisme (2002 m. gegužės 25 d. buvo šeštadienis, 2002 m. gegužės 26 d. atitinkamai -sekmadienis), o 2002 m. gegužės 27 d. 8.15 vai., kaip teigiama protokole, buvo pradėtas skelbti nuosprendis. Be to, apeliantės teigimu, buvo skelbtas nepasirašytas teismo nuosprendis. Nuosprendžio paskelbimo dieną buvo nepilnai paskelbtą nuosprendžio aprašomoji dalis, nes daugelis įrodymų, kuriais teismas grindė savo išvadas apeliantei tapo žinomi tik 2002 m. birželio 4 d., gavus pasirašytą teismo nuosprendį. Apeliantė nurodo, kad buvo pažeista jos teisė turėti gynėją, nes teismas, remdamasis BPK 57 str., leido jai atsisakyti gynėjo, tačiau BPK 56 str. ld. 5p reikalauja šioje byloje būtino gynėjo dalyvavimo, dėl to teismas turėjo paskirti jai valstybinį advokatą. Apeliantė taip pat nurodo, kad buvo pažeistos jos procesinės teisės, nes kaltinime nenurodyta, kokiais veiksmais ji padėjo G. G. suklastoti oficialius dokumentus.Taip pat pažymi, kad teismas nuosprendyje pakeitė kaltinimo formuluotę ir vietoj padėjėjos ji tapo kalta, nepranešusi apie nusikaltimo įvykdymą, bet vis tiek nuteista pagal BK 18 str. 6 d. 207 str. l d. Nurodo, kad ji negalėjo būti teisiama už nepranešimą apie nusikaltimą pagal BK 18 str.6d. 207 str. 1 d. Apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus, sukliudydamas ir suvaržydamas jos teises bei nenagrinėdamas bylos visapusiškai. Teismas nesuteikė galimybės apklausti liudytoją STT pareigūną R. M. neapklausė liudytojos T. L.P., nesiėmė priemonių įvykdyti savo nutarties iškviesti pakartotinai apklausai liudytoją R.J. ir taip suvaržė apeliantės teisę užduoti šiam liudytojui klausimus, neištyrė jos pateiktų dokumentų neišklausė pateiktų ir prie bylos prijungtų garso įrašų, neperskaitė garso įrašuose esančių pokalbių išklotinių.

Apeliantė taip pat nurodo kitus baudžiamojo proceso pažeidimus: dėl nuteisimo už pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą ir padėjimą suklastoti oficialų dokumentą, apeliantė nurodo, kad teismas šiuo atveju pažeidė BK 3 str. 1 d., kadangi įstatymas nenumato atsakomybės už kopijos suklastojimą ar tokios kopijos vertimą. Notarė D. L. teisme paaiškino, kad jai patvirtinus atestato šviesokopijos vertimą ir jos atitikimą originaliam dokumentui, dokumentas tapo oficialiu. Tuo pačiu notarė paaiškino, kad kopijos vertimas, net ir patvirtintas notaro, nepadaro jos oficialiu dokumentu. Taigi, net jei I. Ž. patvirtintų kopijos vertimą savo parašu, jis netaptų oficialiu dokumentu. Todėl apeliantė negalėjo būti nuteista už pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą, I. Ž. atsisakius savo parašu patvirtinti vertimą. Kopijos ir jų vertimai tapo oficialiais dokumentais po notarinio patvirtinimo - veiksmo, kuris priklausė ne nuo apeliantės ar kitų nuteistųjų, bet nuo notarės valios. Taip pat apeliantė pažymi, kad teismas, pripažindamas ją kalta už pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą, jos kaltę grindžia liudytojų I. Ž. , G. T. , V. R. , A. Ka. parodymais. Dėl liudytojos G. T. parodymų, apeliantė abejoja, ar jos minimos aplinkybes yra įrodymas, kad ji pasikėsino suklastoti G. G. atestato kopiją. Dėl liudytojų V. R. ir A. Ka. parodymų apeliantė mano, kad jų nurodytos aplinkybės nepatvirtina to, kad ji norėjusi suklastoti oficialų dokumentą. Šių liudytojų parodymai reikalingi buvo tik tam, kad įrodyti apeliantės žinojimą apie tai, kad jos buvęs vyras G. G. neturėjo vidurinio išsilavinimo. Tačiau apeliantė pažymi, kad ji negalėjusi net įtarti, kad pareigūnas, dirbantis VRM sistemoje, gali neturėti brandos atestato. Dėl liudytojos I. Ž. apeliantė pažymi, kad parengtinio tyrimo metu ši liudytoja nuolat keitė parodymus. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamosios bylos tyrimo pradžioje bylą tyrė tardytoja R.A., kuri buvo artima liudytojos I. Ž. draugė, dėl to ši tardytoja negalėjo įžvelgti I. Ž. nusikalstamos veikos požymių. Be to, liudytoja I. Ž. buvo materialiai suinteresuota kiekvieno liudytojo įstojimu į institutą, nes nuo būsimo studento gaudavo 200-400 JAV dolerių. Todėl ir dokumentus suklastoti I. Ž. galėjo norėdama gauti pinigus už neteisėtą įstojimą, t.y. ji turėjo motyvą ir tikslą. Apeliantės manymu, svarbiausia I. Ž. parodymuose, duotuose teismo posėdžio metu, yra tai, kad, jai parodžius G. G. ir R. Z. atestatų šviesokopijų vertimus, ji patvirtino, kad jie yra atlikti ne jos. Tada lieka neaišku, kokiu būdu teismas nustatė, kad atestatų kopijų vertimus atliko būtent I. Ž. Apeliantė taip pat nurodo, kad liudytojos notarė D. L. ir vertėja R. K. patvirtino, kad ji jokiuose veiksmuose, verčiant ar tvirtinant dokumentus, nedalyvavo. Todėl neaišku, kodėl teismas teigia, kad šių liudytojų parodymai taip pat įrodo jos kaltę, klastojant oficialius dokumentus.

Nuteistoji D.G., kaip ir R.Z., skunde nurodo tokias pačias aplinkybes, patvirtinančias, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi įrodymais, surinktais pažeidžiant procesinį įstatymą: kad byla dėl oficialių dokumentų klastojimo buvo iškelta neturint vados baudžiamajai bylai iškelti; kad renkant įrodymus - darant dokumentų poėmį - buvo grubiai pažeistos BPK 21, 21' str. nuostatos, bei kad teismas ignoravo sekančius teisme nurodytus įstatymo pažeidimus: 1998 m. lapkričio 17 d. buvo atlikti tardyminiai veiksmai: 15.30 val.-16 val. - poėmis G.G. namuose (duomenys neskelbtini); 16 val. poėmis notarinio registro knygos notarinėje kontoroje Labdarių gatvėje. Lieka neaišku, kaip sugebėjo tardytojas nesugaišti nei minutės keliui iš (duomenys neskelbtini) į Labdarių gatvę. 17.55-19.15 val. - notarės D.L. apklausa; 18.05-21.30 val. - R.Z. apklausa; 19.25-19.50 val. - D. G. apklausa - apeliantė neatsimena, kad ji būtų buvus apklausinėjama kartu su jos seserimi bei notare. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismo nuosprendyje melagingai teigiama, kad ji kardinaliai keitusi parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistoji D. G. tvirtina, kad ji nei parengtinio tardymo, nei teisminio nagrinėjimo metu parodymų nekeitusi. Nurodo, kad teismas nepasisakė, kuo būtent pasireiškė jos parodymų nenuoseklumas ar jų kardinalus pakeitimas.

Dėl oficialaus dokumento suklastojimo, apeliantė nurodo, kad teismas, nustatęs jos kaltę šiame epizode, pažeidė BPK 385 str. l p., 2 p., 3. Notarė D. L. patvirtino, kad šviesokopijos vertimo notarinis patvirtinimas nepadaro jo oficialiu dokumentu. Apeliantė nurodo, kad teismas, pripažinęs ją kalta dėl oficialaus dokumentų suklastojimo, rėmėsi liudytojų V. N., S. N., J. N., P.C. parodymais, nesiaiškindamas jų parodymų nenuoseklumo priežasčių. Pažymi, kad V. N. , pirmą kartą apklausinėjamas STT tardytojo, aiškino, kad jis nežinojo jokių faktų, kaip D.G. būtų susijusi su stojimu į teisės institutą. Vėliau, apklausinėjamas prokuroro, V. N. prisimena, kad jam atestato kopiją suklastojo D. G., prisiminė, kad žinojo ir apie G. G. bei R. Z. suklastotus atestatus. Be to, apeliantė nurodo, kad apklausos protokole įrašyta data ir laikas kelia abejonių. Taip pat nurodo, kad kai V. N. paleidžiamas iš kalėjimo, jis dar labiau patikslina savo parodymus, prisimindamas, kad atestato kopija buvo padaryta P.C. atestato kopijos pagrindu ir dar vėliau parodo, kaip perdarant kopiją buvo modeliuojami raštai. Apeliantė pažymi, kad tai darė ne ji ir tik V. N. gali pasakyti, kas iš tiesų sudėliojo jam tokią kopiją. Liudytojas P.C. taip pat davė prieštaringus parodymus: STT tardytojai jis tvirtino, kad D. G. nėra jo prašiusi jokios paslaugos, susijusios su brandos atestatais, o apklausiamas prokuroro liudytojas pakeitė parodymus ir paaiškino, kad D. G. paprašytas jis perdavė jai savo mokyklos baigimo diplomą. Apeliantė nurodo, kad teismas netyrė garso įrašo, prijungto prie bylos, kuriame P.C. aiškiai išsako, kad D. G. jokių paslaugų, susijusių su atestatais, neprašiusi. Apeliantė nurodo, kad ji neklastojo P.C. atestato šviesokopijos, kad ji nežinojo švietimo aparato kodo. Pažymi, kad prokuratūroje buvo griežtais vedamas apskaitos žurnalas, kuriame fiksuojama, kas, kada ir kokius dokumentus švietė, o teismas nesiėmė priemonių išreikalauti iš prokuratūros šį žurnalą. Apeliantė taip pat nurodo, kad S. N. ir J. N. parodymai šiame epizode nieko nepasakoja apie dokumento suklastojimą. Be to, šie liudytojai melagingai liudijo prieš apeliantę dviejuose sukčiavimo epizoduose, pagal kuriuos ji buvo išteisinta. Be to, apeliantė pažymi, kad teismas, pripažindamas ją kalta suklastojus oficialų dokumentą, net neištyrė jo teismo posėdžio metu, tačiau neištirtu įrodymu grindė savo nuosprendį.

Dėl sukčiavimo stambiu mastu, apeliantė nurodo, jog 1998 m. rugpjūčio 13 d., kai buvo sulaikytas V. N., jam buvo pateiktas sunkus kaltinimas dėl sukčiavimo stambiu mastu. V. N. beveik metus laiko neigė savo kaltę. 1999 m. liepos 26 d. pas suimtą V. N. kalėjime neteisėtai apsilankė prokuroras D.St. Šio apsilankymo metu V. N. ne tik prisipažino, paėmęs iš žmonių pinigus, bet ir juos perdavęs D. G. Taip pat apeliantė nurodo, kad kalėjime V. N. parašė nuoširdų prisipažinimą, kuris nebuvo užregistruotas atvirų prisipažinimų registracijos žurnale. Beje, prisipažinimo protokole nurodyta surašymo data - 1999 m. liepos 7d. - neatitinka tikrovės, nes 1999 m. liepos 26 dienai protokolas dar nebuvo surašytas. Apeliantė taip pat nurodo, kad vėliau byloje atsirado V.N. papildomos apklausos protokolas, kuriame jis patvirtino nuoširdžiame prisipažinime išdėstytas aplinkybes dėl D.G. perduotų pinigų, tačiau teisme, klausantis tos apklausos metu daryto garso įrašo, buvo pastebėta, kad prokuroras viską žino ir pats primena V.N., kokias aplinkybes jis dar nepaminėjo. Prokuroras teisme paaiškino, kad kalėjime apklausos protokolo nerašė, kompiuteriu surinktas tekstas yra techninių darbuotojų iššifruotas garso įrašas, tačiau nepaaiškino, kada V. N. pasirašė jį bei kodėl techniniai darbuotojai netiksliai iššifravo įrašą, iškraipė V. N. atsakymus, nenurodė daugelio prokuroro klausimų. Apeliantė teigia, kad tą dieną buvo vykdomos dvi apklausos ir susipažindama su baudžiamąja byla, ji išklausiusi garso įrašus ir užfiksavusi, kad jų bendra trukmė – l val. 40 min., ir jie turėjo būti perklausomi, taigi, apklausa turėjo trukti daugiau nei tris valandas. Tuo tarpu apklausų protokoluose nurodyta, kad apklausos vyko l val. 25 min.O teismas dėl suklastotų apklausos protokolų nurodęs, kad parengtinio tyrimo metu procesinis įstatymas nebuvo pažeistas. Dėl V. N. aiškinimo, kad advokatė A. Š. reguliavo jo duodamus parodymus, apeliantė nurodo, kad teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes, t.y. tai, kad V.N. jau pirmos apklausos metu, dar neaptaręs gynybos pozicijos su advokate A. Š., pateikė savo versiją, kurios laikėsi visus metus. Po tos apklausos V.N. atsisakė bet kokių tardyminių veiksmų. Ir jo versija nei jo parodymais, nei liudytojų parodymais nebuvo pakeista, iki bylos nesiėmė tirti Vilniaus apygardos prokuratūra. Be to, pagal byloje esančius nutarimus matosi, kad advokatei A. Š. buvo leidžiama matytis su savo ginamuoju tik dalyvaujant prokurorui. Dėl to ji negalėjusi nei įtakoti V. N. pozicijos, nei kažką žadėti ar grasinti. Advokatė A. Š. paneigė ir V. N. tėvų parodymus, kad ji kažkaip tai bandė reguliuoti jų pozicijas. Tačiau teismas liudytojos A. Š. parodymus vertino kritiškai, nes jie neatitiko V. N. ir jo tėvų parodymų.

Apeliantė teigia, kad V. N. parodymai, neva ji užprašiusi už pagalbą, pakeičiant kardomąją priemonę kaltinamiesiems plėšimu, 8000 JAV dolerių, yra paneigti liudytojo E. D. parodymais. Teismo posėdžio metu šis liudytojas paaiškino, kad iš karto suprato V. N. klastą, siekiant išvilioti pinigus, todėl visus atkalbinėjo nuo pinigų V.N. perdavimo. Liudytojas paaiškino, kad iš vakaro M.J. pasakė V. N., jog ji turi tik 8000 JAV dolerių. Jie visi tuo metu buvo gamtoje pokylyje. Naktį kartu su visais pernakvojęs prie ežero, V. N. ryte pareiškė, kad jam būtent tokia suma ir reikalinga. Vadinasi,kaip teigia apeliantė, V. N. pats, o ne derindamas šio klausimo su ja, sprendė, kiek pinigų paimti iš kaltinamųjų giminių. Apeliantė pažymi, kad teisme liudytoja M.J. taip pat patvirtino, jog, jei būtų V. N. pasakiusi, turinti daugiau pinigų, jis būtų daugiau ir užprašęs. Apeliantė taip pat nurodo, kad nuteistasis V. N. darė poveikį liudytojams, tačiau teismas to neįvertino. O būtent, kad teismo kieme V. N. matė su šviesiai apsirengusia moterimi tik teisme apie tai ėmė kalbėti liudytojai K. Jer. ir M. J., ir tik teisme liudytojai ėmė minėti, kad telefoninių pokalbių metu V. N. sakė pinigus perdavęs prokurorei arba D. Tačiau telefoninių pokalbių išklotinės, kurios teisme nebuvo ištirtos, tai paneigia. Liudytojai negalėjo paaiškinti, kodėl šių aplinkybių neminėjo tardymų ir teisminių nagrinėjimų, kada buvo teisiamas tik V. N., metu. Tai paaiškina liudytojos M. J. parodymai - V. N. , 1999 m. rudenį paleistas iš kalėjimo, atvyko pas juos į namus ir pasakė, kad pinigus jis perdavė D. G., todėl teisme šie liudytojai taip ir aiškino. Apeliantė taip pat teigia, kad neaišku, kam ir kada V. N. perdavė 4000 JAV dolerių ir ar išvis perdavė. Nuosprendyje teigiama, kad V. N. perdavė G. 4000 JAV dolerių "Mažeikių naftos" degalinėje, tačiau liudytojas J. M., vežęs V. N. ir G. G. , paaiškino, kad į jokią degalinę jie nebuvo užvažiavę, o mašinoje jam V. N. pasakė, kad jau perdavęs pinigus D. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas, kaip jos kaltės įrodymu, rėmėsi garso įrašu, padarytu tarp G. G. ir R. M. Tačiau šiame įraše dėstomos kitokios nei teismo nustatytos aplinkybės. Be to, teismas rėmėsi dar ir garso įrašo- tarp G. G. ir apeliantės-kopija, kurio nepertraukiamumu ir autentiškumu apeliantė abejoja.

Apeliantė teigia, kad bylos medžiagoje neatsispindi tai, kad raštą, kuriame buvo išdėstytos visos pinigų perdavimo V. N. aplinkybės, ji kartu su tarnybiniu pranešimu, perdavusi prokurorei T. P..Taip padaryta, anot apeliantės, siekiant sumenkinti jos vaidmenį, padedant atskleisti nusikaltimą. Taip pat nurodo, kad A. D. , M.J., Mr.J., J.J., R.J., E.D., I.J., K.J., D. M. , J.M., J.K., H.K. - visi šie liudytojai tiesiogiai bendravo su V. N. ir matė arba žinojo apie pinigų perdavimą jam, t.y. V. N. . Jų parodymuose, anot apeliantės, nėra jos kaltės įrodymų. Apeliantė taip pat teigia, kad liudytojas P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad parodymus keičia dėl to, jog jam S. N., nuteistojo tėvas, pasakė, jog tie įvykiai apie kuriuos jis liudijo tikrai vyko, tik savaitę vėliau. Liudytojas P. teisme patvirtino, kad niekada apeliantės nėra matęs, su ja nebendravęs, jo paliudyti prašė S. N. 1999 metų užrašų knygutėje minima šio liudytojo pavardę, pažymint susitikimo su G.G. laiką- apeliantė teisme paaiškino, kad susitikinėdama su buvusiu vyru, kuris jau papasakojo apie STT provokacijas, ji domėjosi, kokiems liudytojams, tame tarpe, ir P., buvo daromas spaudimas, koks yra jos laiškų, išvogtų G. G., likimas ir t.t. 1999 m. rudenį byloje atsiradę liudytojai Z. M. ir J. J. nieko iš esmės nepaaiškino. Apeliantė pabrėžia, kad šie liudytojai iš esmės teisme įrodinėjo tik vieną faktą-jos santykius su V. N., kurių ji niekada, jokioje apklausoje nėra neigusi. Apeliantė nurodo, kad ji neslėpė, kad jos šeima bendravo su V. N. šeima, o pats V. N. dar ir padėdavo jų šeimai. Tai aplinkybei patvirtinti ji paprašė teismo apklausti liudytoją V.B., kurios parodymai neaptarti teismo nuosprendyje. Liudytoja patvirtino, kad V. N. , kaip šeimos draugas, pagelbėdavo buityje. Tuo laikotarpiu jų šeimai buvo svarbi draugų pagalba, nes jos vyras nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo susilaužęs stuburą ir negalėjo nieko kelti, negalėjo vairuoti automobilio. Techninių priemonių panaudojimo protokole (5 t. 209-210 1.) nurodytos filmuotos vietos neatitinka vaizdo įrašo turinio. Liudytojai STT darbuotojai S.P. ir R. M. parodo, jog Pailgio poilsio bazėje apeliantė su V.N. praleido dvi naktis, tik nufilmuoti nepavyko. Apeliantė teigia, kad nepavyko dėl kitos priežasties - ji niekada su V. N. nebuvo jokioje bazėje, o oficialus AB "Elta" atsakymas, pateiktas teismui, patvirtina, kad 1998 metais nei V. N., nei D. G. namukų nebuvo išsinuomavę. Teismui apeliantė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ne ji buvo V. N. artima draugė. Tačiau teismas vis tiek teigė, jog byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad V. N. gyveno kartu su D. G. Nuosprendyje nurodoma, kad šią aplinkybę patvirtina techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, 1998 m. rugpjūčio 11 d. ir 12 d., 1999 m. balandžio 15 d. protokolai. Tačiau minėtu protokolų turinys nepatvirtina nuosprendyje išdėstytų išvadų. Teismas, įrodinėdamas jos tariamai artimus santykius su V. N., pažeidė ne tik žmogaus teises, bet ir peržengė kaltinimų tyrimo ribas.

Dėl byloje atsiradusių STT pareigūnų ir jų įrodymų, apeliantė paaiškina, kad pokalbių tarp R. M. , V.Š. ir G. G. garso įrašai patvirtina, kad STT pareigūnai ir prokuratūra siekė jos atžvilgiu sufabrikuoti baudžiamąją bylą. Kad jų veiksmai buvo neteisėti ir tiesiogiai įtakojo šios bylos eigą, patvirtina R. M. žodžiai, kuriais jis , žadėdamas G. G. apeliantei priklausiusį butą ir visas teises į vaiką, siūlė duoti tokius parodymus prieš ją, kad jai galima būtų iškelti baudžiamąją bylą. R. M. tuo pačiu G. G. žadėjo, kad jis susitars su teisėja ir bylą tiriančiu prokuroru, kad G. G. dėl pakeistų parodymų nebūtų keliama baudžiamoji byla už melagingų parodymų davimą.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas jos kaltės įrodymu laiko raštelius, kurie tariamai buvo rasti V. N. namuose. Tačiau, anot apeliantės, šie rašteliai buvo pavogti iš jos namų, ką patvirtino G. G. teismo posėdžio metu. Šiuos raštelius G. G. perduodavo R. M., o vėliau pateikdavo į bylą taip, tarsi V. N. juos surasdavo savo namuose. Tie rašteliai neturi nieko bendro su V. N. Jie buvo skirti apeliantės draugui, apie kurį paliudijo ir jos vaiko auklė V. B. Apeliantė taip pat nurodo, kad ekspertė pateikė išvadą, jog visus raštelius rašė ji. Tačiau tokią išvadą padarė, atlikusi per vieną dieną pakartotinę ekspertizę. Ekspertė įrodinėtiną aplinkybę priima už nustatytą, kas griežtai draudžiama Ekspertizių atlikimo nuostatų ir pateikia kategorišką išvadą, kad visus raštelis rašė D. G. Apeliantė taip pat teigia, kad dėl šio nesusipratimo ekspertė melavo net teisme, aiškindama, kad, atlikdama pakartotinę ekspertizę, vertino visą medžiagą naujai. Tačiau, pagarsinus teisme bylos medžiagą paaiškėjo, kad prokuratūra jai buvo išsiuntusi ne visą medžiagą, o tik tuos du nežinomo autoriaus raštelius. Tačiau, anot apeliantės, teismas ignoravo šias nustatytas aplinkybes ir rėmėsi neteisėtai atliktos ekspertizės išvada bei ekspertės melagingais parodymais.

Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas grindžia jos kaltę V. N. tėvų parodymais -liudytojų, kurie įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, melavo. Be to, teismas D. G. kaltė dėl sukčiavimo stambiu mastu grindžia ir liudytojos G. T. parodymais. Tačiau, anot apeliantės, ši liudytoja nedavė jokių parodymų dėl minėto kaltinimo, nes jai nebuvo žinomos jokios aplinkybės. Apeliantė taip pat nurodo, kad nuosprendyje neteisingai teigiama, kad dabartiniai V. N. parodymai atitinka liudytojų parodymus, kadangi nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad matė jai perduodamus pinigus. Pabrėžia, kad ji yra nuteista vienintelio kaltinimo liudytojo V. N. parodymų pagrindu.

Nuteistasis G. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti tirti iš naujo. Nurodo, kad nuosprendis priimtas esmingai pažeidus procesą bei neteisingai pritaikius materialinės teisės normas. Apeliantas nurodo tokius pačius esminius proceso pažeidimus, kaip ir nuteistosios R. Z. bei D.G. : dėl teismo posėdžio protokolo vėlesnio surašymo ir kad tai įtakojo neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą; dėl teismo neobjektyvumo, kuris pasireiškė tuo, kad prokurorui pertraukų tarp teismo posėdžių metu teismas leido vienasmeniškai tirti įrodymus; kad prokurorui suteiktas žodis teisminio nagrinėjimo aspektu nėra sureguliuotas proceso; kad teismas vilkino bylos tyrimą, atnaujindamas teisminį tyrimą ir nenurodydamas dėl kokių priežasčių tai buvo būtina padaryti; kad buvo pažeistas BPK 18 str. 1 d. nuostata, numatanti bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpesnį laiką; kad teisėja, atiduodama kaltinamuosius teismui jau išsprendė jų kaltės ir įrodymų pakankamumo klausimą bei tai, kad buvo nuteistas   V.N. - asmuo, kurio realiai Lietuvoje nėra.

Apeliantas, kaip ir nuteistosios R. Z. bei D. G. , taip pat nurodo, kad 12 t. 53 lape yra įrašas, neatitinkantis tikrovės: "Į posėdį atvyko vertėja iš lenkų kalbos B.S. Kolegijos pirmininkė išaiškina vertėjai jos teises ir pareigas, numatytas BPK 275 str. įspėta pagal BK 293 str.". Teismo posėdyje nedalyvavo vertėja iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą. Ši aplinkybė ir užkirto kelią ištirti įrodymus - pokalbių, vykusių tarp nuteistojo V. N. ir asmenų, perdavusių jam pinigus, garso įrašus - jų perklausa buvo nutraukta. Tuo buvo pažeistos BPK 264 str. 1 d. bei 382 str. 2 d. 2 p. nuostatos. Teigia, kad 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžio paskelbimo dieną buvo skaitoma kaltinamoji išvada (matėsi sukarpytas spausdintas tekstas). Tai, kad nuosprendis (skaitoma kaltinamoji išvada) buvo surašytas anksčiau, nei buvo ištirti visi byloje esantys ir naujai pateikti įrodymai, patvirtina ir sekantys faktai. Paskutinis teismo posėdis baigėsi 2002 m. gegužės 23 d. 16.30 val., 2002 m. gegužės 24 d. pirmininkaujančiosios nebuvo teisme (2002 m. gegužės 25 d. buvo šeštadienis, 2002 m. gegužės 26 d. atitinkamai - sekmadienis), o 2002 m. gegužės 27 d. 8.15 val., kaip teigiama protokole, buvo pradėtas skelbti nuosprendis. Dėl to pirmininkaujančioji realiai neturėjo jokios galimybės surašyti tokios apimties nuosprendžio, o tuo labiau supažindinti su juo kitus kolegijoje buvusius teisėjus. Taigi, skaitomas dokumentas, nebuvo pasirašytas teisėjų. Todėl apeliantas teigia, kad buvo paskelbtas teisėjų nepasirašytas nuosprendis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. G. , analogiškai kaip ir nuteistosios R. Z. ir D. G., nurodo ir kitus baudžiamojo proceso pažeidimus. Teismas suvaržė jo teisę gintis nuo nepagrįsto nuosprendžio, nes nuosprendyje nenurodė, kokie jo veiksmai kokio konkrečiai nusikaltimo, už kurį buvo nuteistas, sudėtį sudaro. Jam nesuprantamas jo veikų formulavimas. Taip pat nurodo, kad D. G. teismo nustatytuose veiksmuose nėra aplinkybės, kad R. Z., kaip nustatė teismas, paprašė D. G. surasti notarą, kuris patvirtintų atestato šviesokopiją be dokumento originalo. Įvertinus kaltinimus, susidarė tokia įvykių eiga: D. G., suklaidinta sesers R.Z., nepasakiusios, kad jos kopija netikra, suklaidina vertėją I. Ž., nepranešdama, kad G. G. nebaigęs vidurinės mokyklos, ir pateikia jai G. G. ir R.Z. vardu padarytų atestatų kopijas, vėliau G. G. ir R.Z. suklaidina vertėją R.Kl., nepasakydami, kad kopijos neatitinka originalui, suklaidina notarę D.L., neinformuodami, kad kopijos yra netikros, šiuos veiksmus jie atlieka, būdami suklaidinti vienas kito, nes vienas nežino apie kito netinkamą atestato kopiją, visi suklaidinti asmenys, kažkodėl netinkamai ir aplaidžiai atlieka savo pareigas, ir štai atsiranda suklastoti oficialūs dokumentai. Nuteisiama D. G. pilna kaltinimų apimtimi, o G. G. ir R.Z. - už pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą. Notarės veiksmus, kurių dėka ir atsiranda minėti oficialūs dokumentai, kaltinimas įvertino, kaip mažareikšmius, nepadarius didelės žalos nei valstybei, nei asmeniui.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi įrodymais, surinktais pažeidžiant procesinį įstatymą. Baudžiamoji byla dėl oficialių dokumentų klastojimo buvo iškelta 1998 m. lapkričio 17 d., neturint vados baudžiamajai bylai iškelti, nes, kaip pripažįstama ir teismo nuosprendyje dokumentai, dėl kurių suklastojimo buvo iškelta baudžiamoji byla, buvo gauti tik 1999 m. kovo 17d. poėmio iš Minsko naujojo teisės instituto Minsko filialo metu. Be to, renkant įrodymus - darant dokumentų poėmį - buvo grubiai pažeistos BPK 21, 21' str. nuostatos. Tardytoja R. A., tyrusi dokumentų klastojimo bylą, 1999 m. sausio 9 d. kreipėsi 1999 m. sausio 7 d. prašymu į Generalinės prokuratūros informacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vyr. prokurorę Č., prašydama teisinės pagalbos pagrindu išreikalauti iš Baltarusijos Respublikos dokumentus, esančius Maskvos Naujojo teisės instituto Minsko filiale. Tuo pagrindu tardytoja sustabdė parengtinį tardymą. Tačiau prokurorė Č. STT tardytojai nurodė kreiptis į VRM, nes STT teikti tokius prašymus galėjo tik per instituciją, kuriai buvo pavaldi. Tačiau tardytoja, užmiršus atnaujinti tardymo terminą, pateikė prašymą, vėl jį sustabdyti. Sustabdyto tardymo metu jokie veiksmai nėra atliekami, o sustabdyto tardymo metu gauti įrodymai yra niekiniai. Neatnaujinus tardyminio termino, 1999 m. vasario 1 d. STT Tardymo skyriaus viršininkas A.K. parašė naują prašymą. Nors prokurorė Č.nurodė, kad su teisinės pagalbos prašymu STT pareigūnai turi kreiptis į VRM, STT Tardymo skyriaus viršininkas A.K. nepakluso šiam nurodymui ir kreipėsi ne į Lietuvos Respublikos VRM, ir net ne į Baltarusijos Respublikos VRM, o tiesiogiai į Tardymo komiteto prie Baltarusijos Respublikos VRM einantį viršininko pareigas p. S. Taip gauti įrodymai apeliantui kelia abejones jų pateikimo teisėtumu. Jis abejoja ar pats S. jų nesuklastojo, kad pagelbėti kolegai iš Lietuvos. Be to, apeliantui neaišku, kaip tardytojas nustatė, kokių asmenų dokumentų poėmį reikia atlikti, nes nutarimai padaryti A. K. ir R. P. brandos atestatų poėmį surašyti 1999 m. gegužės 5 d. ir 1999 m. gegužės 6 d., bet gauti iš Baltarusijos dokumentai buvo apžiūrėti tik 1999m. liepos 8 d. Be to, teismas ignoravo sekančius teisme nurodytus įstatymo pažeidimus: 1998 m. lapkričio 17 d. buvo atlikti tardyminiai veiksmai: 15.30 val.-16 val. - poėmis G. G. namuose (duomenys neskelbtini); 16 val. poėmis notarinio registro knygos notarinėje kontoroje Labdarių gatvėje. Lieka neaišku, kaip sugebėjo tardytojas nesugaišti nei minutės keliui iš (duomenys neskelbtini) į Labdarių gatvę. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendyje melagingai teigiama, kad jis kardinaliai keitęs parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistasis G. G. tvirtina, kad jis nei parengtinio tardymo, nei teisminio nagrinėjimo metu parodymų nekeitęs. Nurodo, kad teismas nepasisakė, kuo būtent pasireiškė jo parodymų nenuoseklumas ar jų kardinalus pakeitimas.

Apeliantas taip pat nurodo, kad epizode dėl oficialaus dokumento suklastojimo teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, rėmėsi vieninteliu įrodymu, t.y. jo paties parodymais, duotais tardymo metu. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo išgauti šie parodymai. Be to, teismas neįvertino, kad notarė patvirtino ne atestato šviesokopiją, o jos pačios surinktą atestato tekstą. Tai lieka neaišku, kokie kiti, kaip teigia teismas, įrodymai patvirtina jo pirminius parodymus. Notarė D. L., apklausta teisme liudytoja, paaiškino, kad net šviesokopijos vertimo notarinis patvirtinimas nepadaro jo oficialiu dokumentu. O pati šviesokopiją tuo labiau negali būti oficialiu dokumentu. Apeliantas pažymi, kad BK nenumato atsakomybės už kopijos suklastojimą ar tokios kopijos vertimą. Tačiau teismas sąmoningai nuosprendyje atestato kopiją ir tos kopijos vertimą vadina oficialiu dokumentu, taip dirbtinai sudarydamas nusikaltimo objekto įvaizdį.

Dėl pasikėsinimo suklastoti oficialų dokumentą ir jo panaudojimo, apeliantė vėlgi nurodo, kad pagal notarės D. L. paaiškinimą teisme, dokumentas tapo oficialiu jai patvirtinus atestato šviesokopijos vertimą ir jos atitikimą originalui, o kopijos vertimas, net ir patvirtintas notaro, nepadaro jos oficialiu dokumentu. Taigi, net jei I. Ž. patvirtintų kopijos vertimą savo parašu, jis netaptų oficialiu dokumentu. Todėl, apeliantės manymu, ji negalėjo būti nuteista už pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą, I. Ž. atsisakius savo parašu patvirtinti vertimą. Kopijos ir jų vertimai tapo oficialiais dokumentais po notarinio patvirtinimo - veiksmo, kuris priklausė ne nuo apeliantės ar kitų nuteistųjų, bet nuo notarės valios. Tačiau tardymas neįžvelgė notarės veiksmuose nusikaltimo sudėties, o jos veiką pavadino mažareikšme. Be to, apeliantė pažymi, kad aplinkybes, kurios tariamai patvirtina jos kaltę, pasikėsinus suklastoti oficialų dokumentą, mini tik liudytoja I.Ž. O teismas tiki liudytojos, kuri, kaip nustatė teismas, melavo dėl kitų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiama D. G. kaltė, įvykdžius kitą nusikaltimą. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamosios bylos tyrimo pradžioje bylą tyrė tardytoja R. A. , kuri, remiantis teismui pateiktais dokumentais, buvo artima liudytojos I. Ž. draugė. Dėl to, anot apeliantės, R. A. negalėjo įžvelgti I. Ž. nusikalstamos veikos požymių. Be to, liudytoja I. Ž. buvo materialiai suinteresuota kiekvieno liudytojo įstojimu į institutą, nes nuo būsimo studento gaudavo 200-400 JAV dolerių. Todėl ir dokumentus suklastoti I. Ž. galėjo, nes ji turėjo motyvą ir tikslą. O A. K. atestato kopija pas I. Ž. galėjo atsirasti tada, kai apeliantė jai perdavė segtuvą, kuriame atsitiktinai pakliuvo dalis teismo dokumentų ir galimai A. K. atestato kopija. Apeliantės manymu, svarbiausia I. Ž. parodymuose, duotuose teismo posėdžio metu yra tai, kad jai parodžius G. G. ir jos atestatų šviesokopijų vertimus, ji patvirtino, kad jie yra atlikti ne jos. Tada lieka neaišku, kokiu būdu teismas visgi nustatė, kad atestatų kopijų vertimus atliko būtent I. Ž., tuo pačiu apeliantei inkriminuodamas pasikėsinimą suklastoti oficialius dokumentus.

Dėl suklastoto oficialaus dokumento panaudojimo, apeliantas nurodo, kad jis ir R. Z. teigė, kad dokumentus perdavė I. Ž. . I. Ž. aiškino, kad galėjo gauti iš jų tuos dokumentus, arba juos galėjo gauti J. K., kuris parodė, kad dokumentus galėjo jam perduoti studentai, arba jie galėjo dokumentus tiesiogiai nuvežti į Minską. I.Ž. ir J.K. paaiškino, kad nebuvo studentus egzaminavusioje komisijoje ir kad jokios komisijos išvis nebuvo. Todėl, anot apelianto, nenustačius, kam buvo pateiktas dokumentas, negalima įrodyti jo panaudojimo, nes yra būtinoji nusikaltimo sudėties dalis - objektyvinė pusė. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nustatė aplinkybes, kurios nebuvo patvirtintos jokiais byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kur konkrečiai buvo laikomas egzaminas, ar kad Maskvos naujasis teisės institutas turėtų savo patalpas Raugyklos gatvėje Vilniuje. Teismas taip pat nenustatė egzaminų komisijos sudėties, nenustatė, ar tokia komisija aplamai buvo. Liudytojai I. Ž. ir J. K. negalėjo paaiškinti, kam ir kada buvo pateikti apelianto dokumentai.

Apeliantas teigia, kad teismo išvados nepasitvirtino įrodymais, išnagrinėtais posėdyje (BPK 385 str. 1 p.), neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas (BPK 385 str. 2 p.), neįvertino prieštaringų parodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, ir nenurodė, kuo remdamasis teismas priėmė vieną iš šių įrodymų ir atmetė kitus (BPK 385 str. 3 p.). Teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai netaikė apelianto atžvilgiu Lietuvos Respublikos Amnestijos akto.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusios nuteistosios D. G. ir R.Z. prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro – atmesti, jų gynėjai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro - atmesti, nuteistojo G. G. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro – atmesti, prokuroras prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų – atmesti.

Nuteistųjų D.G., R.Z., G.G. apeliaciniai skundai atmetami, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro skundas tenkinamas iš dalies.

Apygardos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jų nusikalstamas veikas. Kadangi nuteistųjų apeliaciniai skundai iš esmės panašūs, todėl juose išdėstyti argumentai atskirai neaptariami.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistųjų kaltė dėl oficialių dokumentų suklastojimo ir šių žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimo įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Taip, 1999 m. kovo 17 d. poėmio metu iš Maskvos naujojo teisės instituto Minsko filialo paimtos notariškai patvirtintos brandos atestatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) R.Z. ir G. G. vardu esančios kopijos ir jų vertimai į rusų kalbą. Iš to paties instituto Minsko filialo 1999 m. spalio 14 d. paimtas notariškai patvirtintas V. N. vardu, išduotas brandos atestatas (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme nustatyta ir tai pagrįstai nurodyta teismo nuosprendyje, kad brandos atestatas (duomenys neskelbtini), kuris liudija, jog jo savininkė R.Z., priklauso A. K. , brandos atestatas (duomenys neskelbtini), kuris liudija, jog jo savininkas yra G. G. , priklauso R. P. , nuteistajam V. N. tariamai priklausantis  atestatas (duomenys neskelbtini) priklauso P.C. Tai patvirtina byloje surinktais įrodymais, kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje (liudytojų A. K., P.C., A. P. parodymai). Be to, iš liudytojo J. K. parodymų seka, kad jis buvo Maskvos naujojo teisės instituto atstovas Minske. Jis pagal pareigas suteikdavo informaciją apie stojimo į institutą tvarką, supažindindavo su mokymosi sąlygomis bei priimdavo stojimo į minėtą aukštąją mokyklą dokumentus. Liudytoją Ž. pažįsta, nes jai duodavo nurodymus surinkti reikiamus dokumentus dėl stojimo į aukštąją mokyklą. Egzaminai buvo laikomi tik pateikus dokumentus. Iš liudytojos I. Ž. parodymų seka, kad ji tuo metu dirbo prokuratūroje, pažįsta D. G. , jos seserį R.Z. Pokalbių metu D. G. jai sakė, kad jos vyras G. G. nori mokytis Maskvos naujajame teisės institute, kuriame ji tuo metu dirbo visuomeniniais pagrindais. Nuteistoji D. G. teiravosi ir dėl savo sesers R.Z. Sakė, kad R.Z. atestatą paslėpė vyras, nenorėdamas, jog ši stotų į institutą, o G. G. atestatas dingo po jo motinos mirties. Ji sutiko padaryti kopijų vertimą, tačiau savo parašu jų nepatvirtino. Liudytoja R.Kl. parodė, kad tuo metu dirbo Vilniaus miesto centriniame pašte vertimų biure vertėja. 1998 m. pavasarį į jos biurą atėjo nuteistieji R.Z. ir G.G., kurie pateikė brandos atestatų nuorašus ir jų vertimus į rusų kalbą. Kadangi vertimai nebuvo pasirašyti, nuteistieji  R.Z. ir G. G. paprašė jos pasirašyti minėtus dokumentus. Po to, kartu  su nuteistaisiais nuvažiavo į notarų biurą, kur notarė patvirtino šiuos vertimus.

Iš liudytojos D. L. parodymų seka, kad minėtu laikotarpiu liudytoja G. T. kreipėsi su prašymu priimti jos kolegę be eilės. Pas ją atėjo nuteistoji R.Z. ir vaikinas. Jie turėjo atestatus ir jų vertimus į rusų kalbą. Kadangi vertimai buvo pasirašyti nežinomos vertėjos, liudytoja paprašė, jog atvyktų ir vertėja, nes nebuvo vertėjos parašo pavyzdžių. Atvykus vertėjai, ji patvirtino vertėjos parašą. R.Z. pateikė brandos atestatų originalus, jų šviesokopijas ir vertimus į rusų kalbą. Nuteistojo V. N. atestato pateikimo aplinkybių liudytoja neprisimena, bet pateikus V. N. atestato šviesokopiją, ji patvirtino tik vertėjos parašą.

Šios teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės taip pat atitinka liudytojų V. R., A. Ka., L. S., J. N., S. N. parodymams bei kitiems įrodymams. Be to, iš minėtų teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų seka, kad nuteistoji D. G. pasikėsino suklastoti oficialius dokumentus, padėjo suklastoti oficialų dokumentą bei suklastojo oficialų dokumentą. Taip nuteistasis V. N. parodė, kad į Maskvos naująjį teisės institutą jam pasiūlė stoti D. G. 1998 m. pavasarį. Nuteistasis jai pasakė, kad neturi vidurinio mokslo baigimo atestato. D. G. jam pasakė, kad viską sutvarkys, tik jai reikalingas kito žmogaus atestatas. Nuteistasis atestatą pasiskolino iš T. S. ir nuvežė D. G. į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą. Tačiau nuteistajai D. G. šis atestatas netiko, tuo metu D. G. turėjo jau kitą atestatą. Jam matant, nuteistoji į minėto atestato kopiją įrašė jo pavardę ir vardą, po to kelis kartus padaugino. Iš liudytojų parodymų, kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje seka, kad nuteistoji D.G., kaip aukščiau buvo minėta, pasikėsino bei padėjo suklastoti oficialius dokumentus, kas išsamiai aptarta teismo nuosprendyje bei nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose. Todėl, kolegijos manymu, šiame epizode nuteistųjų kaltė įrodyta bei tinkamai kvalifikuotos jų nusikalstamos veikos. Tai, kad nuteistieji pateikė Maskvos naujojo teisės instituto suklastotas šviesokopijas, neturi esminės reikšmės nuteistųjų veikos kvalifikavimui, nes remiantis būtent šiais dokumentais, jiems buvo suteikta galimybė stoti į minėtą mokslo įstaigą, neturint tam teisinio pagrindo, juolab žinant tokio stojimo neteisėtumą. Nors nuteistieji D.G., R.Z. bei  G.G. ginčija liudytojų I. Ž., S. N., G. T. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau minėtų liudytojų parodymai buvo patikrinti teismo posėdyje ir tinkamai vertintini teismo nuosprendyje, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymų objektyvumu.

Taip pat, apygardos teismas pagrįstai pripažino D. G. kalta dėl sukčiavimo stambiu mastu, kas nepagrįstai ginčijama nuteistosios D. G. apeliaciniame skunde. Taip, nuteistasis V. N. parodė, kad 1998 m. birželio mėnesį suimtųjų J. J., B. K. ir M. J. artimieji paprašė, kad jis tarpininkautų pas savo pažįstamą prokurorę perduoti pinigus teisėjui, kuris turėjo spręsti kardomojo kalinimo klausimą bei priimtų palankų sprendimą. Nuteistasis paskambino D. G. ir paklausė ar ji sutiktų padėti dėl kardomosios priemonės parinkimo. Nuteistoji D. G. pasakė, kad kažką pažįsta ir vėliau pasakys, kiek tai gali kainuoti. Vėliau nuteistoji jam pasakė, kad kardomosios priemonės pakeitimas kainuos 8000 JAV dolerių. J. sutiko sumokėti tokią sumą pinigų. Pirmą kartą jis pinigus gavo iš A. D. 4000 JAV dolerių ir perdavė nuteistajai prie teismo. Kitą pinigų dalį 4000 JAV dolerių jis perdavė D.G. vyrui G. G. „Mažeikių naftos“ benzino kolonėlėje, ką jam buvo nurodžiusi D.G. Tai atitinka liudytojų J.N., S.N., J., J.J., E.D., Ž.A. bei kitų liudytojų parodymams, kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje. Todėl apygardos teismas pagrįstai rėmėsi jų parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D.G. atžvilgiu. Nors nuteistoji D.G. apeliaciniame skunde ginčija kito nuteistojo V. N. parodymų objektyvumą dėl jos nuteisimo pagal BK 274 str. 3 d., tačiau ši aplinkybė dėl jo parodymų pakeitimo ikiteisminio tyrimo metu aptarta teismo nuosprendyje ir tinkamai įvertinta.

Taip pat, kolegijos nuomone, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuteistosios D. G. iškelta versija, jog STT pareigūnai išprovokavo G. G. ir V. N. duoti prieš ją parodymus prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei pačiai įvykio eigai. Iš byloje esančių įrašų, tame tarpe ištirtų apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo teigti, kad skunde minimi pareigūnai siekė paveikti nuteistuosius duoti parodymus ir įtakoti pareigūnų. Byloje esantys įrodymai surinkti nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Taip pat, kolegijos manymu, tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, D.G. nepagrįstai išteisinta pagal BK 1961 m. 274 str. 1 d. bei 274 str. 2 d.

D. G. buvo kaltinama, kad 1998 m., laikotarpyje nuo kovo mėn. pabaigos iki balandžio mėn. pradžios, Vilniuje, ji apgaulės tikslu pasakė V.N., jog už tai, kad jis išlaikytų stojamuosius egzaminus ir įstotų į Maskvos naująjį teisės institutą reikia sumokėti 300 JAV dolerių asmeniui, kuris egzaminuos V.N., žadėdama pinigus – 300 JAV dolerių, perduoti per I.Ž. 1998 m., laikotarpyje nuo kovo mėn. pabaigos iki balandžio mėn. pradžios, D.G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , V.N. perdavė D. G. 300 JAV dolerių (1200 Lt), o ši apgaule užvaldė svetimą turtą, nes gautų pinigų niekam neperdavė ir V. N. nesugrąžino.

Vilniaus apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad D. G. išteisintina pagal BK 274 str. 1 d., tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje sprendimo dėl šio epizodo nepriėmė. Teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Todėl nuosprendyje buvo padarytos teismo išvados, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių.

Teismas nustatė, kad atliekant bylos tyrimą baudžiamojo proceso įstatymas pažeistas nebuvo. Teismas konstatavo, kad nors V. N. ir tvirtina, kad perdavė D. G. už įstojimą į Maskvos naująjį teisės institutą 300 JAV dolerių, šią aplinkybę patvirtina J. N. ir S. N. , tačiau daryti išvadą, kad D. G. užvaldė svetimą turtą-pinigus, sukčiavimo būdu, negalima. Be to, teismas nurodo, kad kitų objektyvių duomenų dėl šios aplinkybės nėra. Teismo nuomone, byloje yra kai kurie duomenys apie tai, kad už įstojimą į Maskvos naująjį teisės institutą I. Ž. buvo duodami pinigai, nesiaiškinant konkrečiai už kokias paslaugas. Dėl paminėto, teismo nuomone, galima daryti tik prielaidą, kad ir V. N. pasinaudojo tokia aplinkybe, juolab, kad į institutą jis įstojo, žinodamas, kad toks jo veiksmas neteisėtas. Neatmetama galimybė, kad šie pinigai galėjo ir būti perduoti I.Ž. Teismas daro išvadą, kad D. G., būdama geruose ir draugiškuose santykiuose su V.N., neturėjo tikslo sukčiauti, t.y. užvaldyti tokiu būdu svetimą turtą. Tokios teismo išvados nepagrįstos, nes tiek parengtinio tardymo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad būtent D. G. pasisavino R. N. duotus pinigus - 300 JAV dolerių. Teismas nurodo, jog pati D. G. neigia ėmusi iš V. N. pinigus, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, kad ji neigia visus jai pateiktus kaltinimus. Dar daugiau dėl kitų kaltinimų teismas konstatuoja, kad tai teisiamosios gynybinė pozicija. V. N., J.N. ir S.N. patvirtina, kad D. G. buvo perduoti 300 JAV dolerių už įstojimą. Teismas šiame epizode padarė išvadas pasiremdamas nuteistosios .D. G. ir nuteistųjų G. G. ir R.Z. parodymais, nemotyvuotai atmesdamas kitus byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu liudytoja I.Ž. parodė, kad rinkdavo pinigus iš studentų už mokslą, o ne už įstojimą. I. Ž. nurodo, kad nei iš D. G. , nei iš V. N. jokių pinigų nėra gavusi. Liudytoja G.T. parodė, kad į I.Ž. gimtadienį ėjo visi (G. G. , R.Z., V. N. ir ji), norėdami atsidėkoti už padėjimą įstoti į institutą, Jai teko girdėti kalbas, kad I. Ž. už pagalbą įstoti į institutą buvo mokama nuo 200 iki 400 litų. Iš jos I. Ž. pinigų nereikalavo ir už įstojimą į institutą ji I. Ž. nemokėjo. Artimi D. G. ir V. N. santykiai neįrodo, jog D. G. negalėjo sukčiauti V. N. atžvilgiu ir apgaule iš jo pasisavinti 300 JAV dolerių. Iš surinktų ir išnagrinėtų įrodymų darytina išvada, kad V. N. pasiskolino iš savo tėvo 300 JAV dolerių, kuriuos perdavė D. G., tikėdamasis, kad tiek kainuoja įstojimas į Maskvos naująjį teisės institutą, minėtus pinigus D. G. pasisavino,nes I. Ž. jų negavo iš D.G. Tik nuteistieji G. G., R.Z. parodė, kad I. Ž. mokėjo už įstojimą po 300 JAV dolerių. Daugiau byloje jokių objektyvių įrodymų, kad kas nors būtų I. Ž. mokėjęs pinigus už įstojimą į institutą nėra. To tiesiogiai nepatvirtino nei vienas liudytojas. Visi liudytojai teigia girdėję kalbas, jog I. Ž. buvo mokami pinigai, tačiau neaišku nei už ką, nei kokio dydžio sumos. G.G. nurodė, kad I. Ž. iš jo reikalavo 500 JAV dolerių už įstojimą, o vėliau Minske jis sumokėjo 300 JAV dolerių, t.y. jau po įstojimo. Tačiau lieka nesuprantamas dalykas, kodėl tada į I. Ž. gimtadienį buvo atėję G. G., V. N., R.Z., kurie įteikė I. Ž. dovanų, taip atsilygindami už pagalbą stojant į institutą. Tokiu būdu nelogiškas teisiamųjų G. G., R.Z. ir D. G. aiškinimas, kad I. Ž. imdavo pinigus už įstojimą, juolab, kad ir nurodomos sumos yra skirtingos. R.Z. teiginys, kad jai žinoma, jog V. N. mokėjo I. Ž. 300 JAV dolerių už įstojimą; vertintinas, kaip noras padėti savo seseriai D. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes byloje nustatyta, jog V. N. pinigus perdavė D. G. ir iš byloje esančių įrodymų seka, kad šie pinigai I. Ž. perduoti nebuvo.

Todėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. G. išteisinta pagal BK 274 str. 1 d., neįrodžius jos dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme, naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis.

D. G. buvo kaltinama pakartotinai padariusi sukčiavimą, o būtent: 1998 m. balandžio 24 d. D. G. , žinodama, kad T.D.T. nori gauti iš Z. V. įgaliojimą priimti K.G. paliktą Z. V. palikimą ir jį tvarkyti, apgaulės būdu, t.y. suklaidinusi J. N. , R. N. ir T.D.T., jog neva tam, kad notaras patvirtintų minėtą įgaliojimą ir neatkalbėtų Z.V. jį išduoti, notarui reikia sumokėti 1000 JAV dolerių, kuriuos ji, t.y. D.G., galinti perduoti, nes turinti gerą pažįstamą notarę, kuri už minėtą mokestį patvirtintų įgaliojimą. Nukentėjusiųjų sutikimu, D.G., tęsdama nusikalstamus veiksmus, 1998 m. balandžio 24 d. automobilyje prie Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros pastato, esančio H. Manto g. 2, Vilniuje, apgaule gavo iš R. N. , neva notarui sumokėti, 1000 JAV dolerių, kuriuos apgaule užvaldė ir vėliau, notarei D.L. teisėtai patvirtinus 1998 m. balandžio 24 d. Z. V. išduotą įgaliojimą, registro (duomenys neskelbtini), pinigų notarei neperdavė ir R. N. negrąžino, tuo jam padarydama žalą - 1000 JAV dolerių (4 000 Lt).

D. G. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 274 str. 2 d.

Vilniaus apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad D. G. išteisintina pagal 1961 m. BK 274 str. 2 d., tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje sprendimo dėl šio epizodo nepriėmė. Teismo nuosprendyje buvo padarytos išvados, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių.Teismo nuomone, byloje taip pat nėra duomenų, kad D.G. sukčiavimo būdu užvaldė svetimą turtą - pinigus (1000 JAV dolerių). Kolegija laikėsi tokios nuostatos, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, padaryti išvadai, jog D. G. 1000 JAV dolerių užvaldė sukčiavimo būdu. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė tik prielaidą, kad D. G. perduoti pinigai buvo jos užvaldyti sukčiavimo būdu. Tokių teismo išvadų nepatvirtina įrodymai išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 385 str. 1 d. 1 p.). Nukentėjęs R. N., nuteistasis V. N. tiesiogiai nurodė, jog D. G. buvo perduoti pinigai - 1000 JAV dolerių už tai, kad ji susitartų su notare ir pastaroji neatkalbėtų Z. V. išduoti įgaliojimo. Liudytojai J. N. bei T.D.T. irgi nurodė, jog žino, kad D. G. buvo perduoti pinigai. Byloje nustatyta, kad R. N. skolinosi pinigus. Paminėti asmenys nurodė, kad D. G., būdama teisininke ir geriau išmanydama teisinius dalykus, juos suklaidino ir apgaule pasisavino 1000 JAV dolerių už notarės teisėtai atliekamą veiksmą. Jiems anksčiau nėra tekę kreiptis į notarą dėl įgaliojimo patvirtinimo, todėl logiška, kad nėra žinoma tvarka. Pinigai buvo perduoti D. G., o notarė jų negavo, vadinasi pinigus pasisavino D.G. Teismas turėjo padaryti ne prielaidą, o išvadą, kad D. G. pasinaudodama žmonių patiklumu ir nežinojimu, būdama nesąžininga, įteigė pastariesiems, kad už visus atliekamus notarinius veiksmus notarai ima nustatyto dydžio sumas ir šios sumos mokamos už tai, kad viskas vyktų be jokių nesklandumų. Šios aplinkybės buvo patikrintos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bei pasitvirtino apklausus liudytojus.

Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria D.G. išteisinta pagal 1961 m. BK 274 str. 2 d., neįrodžius jos dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme, naikintina ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant D.G. kalta pagal 1961 m. BK 274 str. 2 d.

Kolegijos manymu, nuteistųjų D.G., R.Z., G.G. apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, surašant teismo posėdžio protokolą bei priimant nuosprendį, nėra esminiai ir šiuo atveju neturėjo esminės reikšmės priimant teismui nuosprendį dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Nėra pagrindo manyti, kaip nurodoma apeliaciniuose skunduose, jog teismas buvo šališkas nagrinėdamas baudžiamąją bylą apygardos teisme, nes šiuo atveju įvertinus byloje esančią medžiagą nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Taip pat priimant apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu nebuvo pažeista jų teisė į gynybą, nes tiek pateiktuose kaltinimuose, tiek nuosprendyje konkrečiai nurodyta kokias konkrečiai nusikalstamas veikas padarė nuteistieji. Be to, iš jų apeliacinių skundų turinio, parodymų parengtinio tardymo metu bei parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu seka, kad jie suvokia jiems pareikštų kaltinimų ir apkaltinamojo nuosprendžio esmę dėl padarytų nusikalstamų veikų ir apeliaciniuose skunduose nurodo konkrečius motyvus, kodėl nesutinka su teismo nuosprendžiu.

Tačiau, nuteistosios D.G. atžvilgiu, dėl nuteisimo pagal BK 16 str. 2 d. 207 str. 1 d., 18 str. 6 d. 207 str. 1 d., 207 str. 1 d. ir 274 str. 3 d., taikytinas 2002 m. lapkričio 7 d. Įstatymo dėl amnestijos „Pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 str. 1 p. ir nuteistoji nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės atleistina. Dėl D. G. nusikalstamų veikų, padarytų 1998 m., t.y. sukčiavimo (1961 m. BK 274 str. 1 d. ir 2 d.) taikytinos BK 95 str. nuostatos ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tuo pačiu nesvarstomi prokuroro apeliacinio skundo argumentai, dėl nuteistajai D. G. paskirtos bausmės.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 p., 4 d., 329 str. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendį D. G. atžvilgiu dėl išteisinimo, pagal BK 274 str. 1 d. ir 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

D. G. atžvilgiu, pagal  BK 274 str. 1 d. ir 2 d., baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nuosprendžio dalį, kuria D. G. nuteista pagal BK 16 str. 2 d., 207 str. 1 d., 18 str. 6 d., 207 str. 1 d., 207 str. 1 d., 274 str. 3 d., taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymą dėl amnestijos „Pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 str. 1 p. ir nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės atleisti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

              Nuteistųjų R.Z. ir G. G. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                     Svajūnas Knizleris

Teisėjai :                                                                                                         Violeta Ražinskaitė

                                                                                                                        Valdimaras Bavėjanas