Baudžiamoji byla Nr. 2K-151/2011

                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                   1.2.25.4.5.;

                                                                                                   2.4.2.1. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams įpareigojant R. G. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo iš gyvenamosios vietos neišvykti ilgiau kaip septynioms paroms.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

R. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 19 d., apie 7.15 val., Vilkaviškio rajone kelio Gižai–Pilviškiai 10 km 989 m, vairuodamas automobilį „Renault Premium 370“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba „Lohr C2H99S“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 172, 173, 175.4 punktų (2002 m. gruodžio 11 d., 2006 m. spalio 11 d. redakcijos) reikalavimus, dėl to sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. R. G. automobilį „Renault Premium 370“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba „Lohr C2H99S“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakrauta devyniais lengvaisiais automobiliais, vairavo neatsargiai, nesilaikė visų būtinų eismo dalyviui atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo, meteorologines sąlygas, kelio bei transporto priemonės būklę, krovinį, kelio matomumą važiavimo kryptimi tam, kad galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, viršijo leistiną greitį ir atsiradus kliūčiai – priekyje jo važiavimo kryptimi iš dalies dešiniame kelkraštyje stovinčiam autobusui „Van Hool T814“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – nesulėtino greičio bei neapvažiavo jos nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, dėl to R. G. vairuojamo automobilio „Renault Premium 370“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba priekinė dalis atsitrenkė į autobuso „Van Hool T814“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinę kairę dalį. Eismo įvykio metu žuvo autobuso „Van Hool T814“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) keleivė M. K., autobuso keleiviams J. Š., Z. V. buvo nesunkiai, o V. S., D. Z., V. N. – nežymiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nors ir konstatavo, jog KET pažeidė ne tik jis, bet ir autobuso vairuotojas R. Ž., pasisakė tik dėl jo (kasatoriaus) veiksmų ir kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį pripažino tik jį, o R. Ž. kaltų veiksmų sprendimuose net neaptarė. Kasatoriaus tvirtinimu, jo veiksmai nebuvo eismo įvykio kilimo priežastis, nes „būtent autobuso vairuotojas, neįjungdamas tamsiu paros metu priverstinai sustojusiame kelio važiuojamojoje dalyje automobilyje avarinės šviesos signalizacijos, autobuso gabaritinių, stovėjimo šviesų bei nepastatydamas įspėjančio apie kliūtį avarinio sustojimo ženklo, sudarė blogai matomą kliūtį“. Teisiškai tai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.

Nuteistasis R. G. skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo bylą apeliacine tvarka, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes išvadą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo padarė išsamiai neįvertinęs visų bylos aplinkybių, rėmėsi neteisingais duomenimis dėl įvykio metu buvusio matomumo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta 2010 m. balandžio 22 d. eksperimentu ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2008 m. rugpjūčio 20 d. išvada Nr. 11-883 (08). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad ši specialisto išvada nepaneigia fakto, kad ne techniškai, bet teisiškai negalima nustatyti, ar tarp R. Ž. veiksmų, sustojant kelyje paimti keleivių neleistinoje tam vietoje, kai tarp sustojusio autobuso ir siauros ištisinės ženklinimo linijos 1.1, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, buvo likęs ne mažesnis nei 3 m atstumas, ir nesiimant visų saugumo priemonių, ir kilusių padarinių buvo priežastinis ryšys. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad, priešingai nei remdamasis atlikto eksperimento duomenimis nurodo apeliacinės instancijos teismas, jis neturėjo galimybės laiku pastebėti kelyje atsiradusios kliūties, sustabdyti automobilio arba apvažiuoti kliūties. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo atmesti eksperimento duomenis, nes jis neobjektyvus ir jo atlikimo metu buvo kitos oro sąlygos, t. y. jos neatitiko oro sąlygų, buvusių įvykio metu. Pasak kasatoriaus, eismo įvykio metu kelio danga buvo šlapia, smulkiai lijo, buvo dulksna, tamsus paros metas, kelias neapšviestas. Tuo tarpu atliekant eksperimentą buvo giedra, žvaigždėta, 5 laipsniai šilumos, kelio danga sausa. Be to, eksperimentui buvo pateiktas švarus, balta galine dalimi autobusas, o įvykio metu autobusas buvo nešvarus, galinė jo dalis buvo purvina bei tamsi. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad eksperimento dalyviai nuvyko atlikti eksperimento žinodami apie kelyje esančią kliūtį – autobusą.

Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes išsamiai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neįvertino jo skundo argumentų dėl autobuso vairuotojo R. Ž. kaltų veiksmų bei šiurkštaus KET reikalavimų pažeidimo, neišdėstė išvadų dėl KET 53, 172 punktų reikalavimų laikymosi, nors savo skunde tokius argumentus jis buvo nurodęs, taip pat nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus dėl tachografo panaudojimo ne pagal paskirtį.

            Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su R. G. skundo argumentais dėl autobuso vairuotojo R. Ž. padarytų KET pažeidimų, nurodė, kad byloje konstatuota, jog R. Ž. padaryti KET pažeidimai nebuvo būtinoji padarinių kilimo priežastis. Pasak prokuroro, būtent R. G. padarytas KET 173 punkto pažeidimas buvo būtinoji BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytų padarinių kilimo sąlyga, nes jei kasatorius būtų dėmesingai vairavęs automobilį, būtų laiku pastebėjęs kliūtį, prieš ją sustojęs arba ją apvažiavęs.

Prokuroras taip pat nurodo, kad kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir jo skundo argumentų dėl KET 53, 172 punktų pažeidimų, taip pat kad tachografas buvo panaudotas ne pagal paskirtį. Pasak prokuroro, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 546 patvirtinto Kelių transporto vairuotojų vairavimo ir poilsio režimo tikrinimo ir ataskaitų teikimo tvarkos aprašo 4.2, 4.3 punktus vertinant vairavimo bei poilsio režimus yra vertinami ir automobilio važiavimo duomenys, kurie bet kokiu atveju yra susiję su eismo saugumu. Prokuroras teigia, kad nustatant R. G. važiavimo greitį buvo tirti jo vairuojamo automobilio tachografo duomenys, kurie paneigė tai, jog jis važiavo leistinu 80 km/h greičiu, taip pat liudytojų G. J., D. P. parodymai, atlikto eksperimento metu gauti duomenys. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad eksperimentas, priešingai nei tvirtina kasatorius, buvo atliktas panašiomis, kiek tai įmanoma, matomumo ir meteorologinėmis sąlygomis, kaip ir eismo įvykio metu.

Prokuroras atsiliepime nesutinka ir su kasatoriaus argumentu, kad nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Pasak prokuroro, R. G. kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas. Prokuroro nuomone, nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas autobuso vairuotojo veiksmų įtaką eismo įvykiui, tinkamai neįvertino avarinės šviesos signalizacijos neįjungimo, tai padarė apeliacinės instancijos teismas, kuris, išnagrinėjęs R. G. skundo argumentus dėl autobuso vairuotojo padarytų KET pažeidimų, tarp jų ir dėl avarinės šviesos signalizacijos neįjungimo, pagrįstai konstatavo, kad bylos aplinkybės neleidžia jų laikyti būtinąja eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga.

Nukentėjusioji V. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji V. K., nesutikdama su nuteistojo kasacinio skundo argumentais, atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylą, joje esančius įrodymus įvertino objektyviai ir priėmė teisingus sprendimus. Pasak jos, teismai, nagrinėdami nuteistojo R. G. baudžiamąją bylą, atsižvelgė į nuteistojo kaltę, nusikalstamos veikos pavojingumą, KET pažeidimo padarinius ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat vadovavosi sąžiningumo, protingumo principais.

Nukentėjusioji V. K. teigia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo jos duktė M. K. ir buvo sužaloti penki autobuso keleiviai, yra kaltas R. G.. R. G. kaltę, pasak jos, patvirtina specialisto išvada Nr. 11-883 (08), liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai, eksperto paaiškinimai, tachografo kortelės duomenys, įvykio vietos ir transporto priemonių apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados dėl sveikatos sutrikdymo, atlikto eksperimento duomenys ir kt. Nukentėjusioji taip pat tvirtina, kad nuteistojo teiginys, jog eismo įvykio metu buvusiomis oro sąlygomis ir atsižvelgus į eismo įvykio situaciją jis neturėjo galimybės laiku pastebėti kelyje atsiradusios kliūties, sustabdyti automobilio arba apvažiuoti kliūties, neatitinka byloje esančių įrodymų.

Nukentėjusioji atsiliepime nurodo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo atliktas eksperimentas matomumui įvykio vietoje nustatyti. Pasak nukentėjusiosios, eksperimentas buvo atliktas panašiomis, kiek tai įmanoma, matomumo bei meteorologinėmis sąlygomis, kaip ir eismo įvykio metu, ir buvo nustatyta, kad automobiliui važiuojant apie 80 km/h greičiu su įjungtomis automobilio žibintų tolimosiomis šviesomis priekyje važiavimo kryptimi, dešiniame kelkraštyje stovintį autobusą „Van Hool T814“ vienas vairuotojas pastebėjo iš 310,60 m, o kitas – iš 400 m atstumo. Važiuojant tuo pačiu automobiliu apie 80 km/h greičiu su įjungtomis automobilio žibintų artimosiomis šviesomis priekyje važiavimo kryptimi, dešiniame kelkraštyje stovintį autobusą „Van Hool T814“ vienas vairuotojas pastebėjo iš 505,80 m, o kitas – iš 342 m atstumo. Nukentėjusiosios nuomone, vadovaujantis specialisto išvadoje nustatytais stabdymo bei kliūties apvažiavimo atstumais, eksperimento metu nustatytais matomumo duomenimis, galima pagrįstai teigti, kad R. G. turėjo galimybę laiku, iš pakankamo atstumo pamatyti kliūtį – priekyje jo važiavimo kryptimi iš dalies dešiniame kelkraštyje stovintį autobusą „Van Hool R814“ – ir išvengti susidūrimo.

Nukentėjusioji, nesutikdama su kasatoriaus teiginiais dėl KET 53 punkto pažeidimo, atkreipia dėmesį į tai, kad pats nuteistasis parodė, jog pakankamai ilgą kelio dalį važiavo su įjungtomis automobilio žibintų trumposiomis šviesomis.

Nukentėjusioji sutinka su nuteistojo nurodytais autobuso vairuotojo padarytais KET pažeidimais, tačiau pabrėžia, kad jie nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga – tokia buvo būtent R. G. padarytas KET 173 punkto pažeidimas. Nukentėjusioji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, be gabaritinių šešių galinių autobuso lempų, degė šviesa ir autobuso salone, todėl nuteistasis autobusą galėjo pastebėti ir išvengti susidūrimo. Be to, pasak nukentėjusiosios, kliūtis nebuvo sudaryta staiga – autobusas ne judėjo, o stovėjo šalikelėje, apie 3–5 m atstumu nuo ašinės linijos.

Nuteistojo R. G. kasacinis skundas atmestinas.

            Dėl kasatoriaus argumentų dėl priežastinio ryšio

Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nors ir konstatavo, jog KET pažeidė ne tik jis, bet ir autobuso vairuotojas R. Ž., pasisakė tik dėl jo (kasatoriaus) veiksmų ir kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį pripažino tik jį, o R. Ž. kaltų veiksmų sprendimuose net neaptarė. Kasatoriaus tvirtinimu, ne jo veiksmai, o autobuso vairuotojo padaryti KET pažeidimai buvo eismo įvykio kilimo priežastimi.

Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. žmogaus mirties. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus, t. y. sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Nustačius, kad kaltininkas, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinės bylos Nr. 2K-38/2008,            2K-297/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010).

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas baudžiamąsias bylas tikrina teisės taikymo aspektu – faktinių aplinkybių nenustatinėja, įrodymų nerenka ir jų iš naujo nevertina (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys, 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas teisės taikymo aspektu su eismo įvykiais susijusias baudžiamąsias bylas, tikrina, ar teismų išvados dėl priežastinio ryšio pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize.

Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai bei išsamiai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog, esant byloje nustatytam kelio bei kelkraščio pločiui, liudytojų parodymams, kad autobuso vairuotojas keleivių paimti sustodavo kelkraštyje, eismo įvyko metu autobusas buvo pakankamai apšviestas, R. G. turėjo galimybę saugiai apvažiuoti kliūtį, jei būtų buvęs pakankamai atidus, atsižvelgęs į kelio, meteorologines sąlygas, būtų pasirinkęs saugų greitį ir važiavęs įjungtomis tolimomis žibintų šviesomis, ir motyvuotai konstatavo, kad R. G. „dėl nusikalstamo nerūpestingumo nesiimdamas visų reikiamų ir nuo jo valios priklausiusių atsargumo priemonių, važiuoti, atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, pasirinko netinkamą šiomis eismo sąlygomis žibintų artimą šviesą, per didelį greitį, atsiradus priekyje iš anksto numanomai kliūčiai – kitai transporto priemonei stovinčiam autobusui, važiuodamas 90 km/h greičiu, jau nebegalėdamas saugiai sustoti, jo vairuojama transporto priemonė buvo pakrauta devyniais lengvaisiais automobiliais, susidūrė su priešais stovėjusiu autobusu – būtent dėl to vienas žmogus žuvo, kiti buvo sužaloti“. Tačiau šias išvadas, kaip teisingai teigia kasatorius, pirmos instancijos teismas padarė nuosprendyje neišanalizavęs ir neįvertinęs autobuso vairuotojo padarytų KET pažeidimų. Kita vertus, R. G. baudžiamąją bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nutartyje analizavo bei įvertino ne tik R. G., bet ir autobuso „Van Hool T814“ vairuotojo padarytus KET pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išanalizavęs paties nuteistojo R. G., autobuso vairuotojo R. Ž., specialisto išvadą Nr. 11-883 (08), 2010 m. balandžio 22 d. atlikto eksperimento metu gautus ir kitus byloje esančius duomenis, motyvavo priežastinio ryšio buvimą ir konstatavo, kad autobuso vairuotojo „Van Hool T814“ padaryti KET pažeidimai nebuvo būtinoji BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytų padarinių kilimo sąlyga – tokia buvo R. G. inkriminuotas KET 173 punkto pažeidimas, nes jei jis būtų pakankamai dėmesingai vairavęs automobilį, būtų laiku pastebėjęs kliūtį, prieš ją sustojęs arba apvažiavęs.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. baudžiamojoje byloje išvados dėl priežastinio ryšio tarp jo padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytų padarinių kilimo pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka

            Nuteistasis R. G. skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo bylą apeliacine tvarka, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes išvadą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo padarė išsamiai neįvertinęs visų bylos aplinkybių, rėmėsi neteisingais duomenimis dėl įvykio metu buvusio matomumo. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes išsamiai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neįvertino jo skundo argumentų dėl autobuso vairuotojo R. Ž. kaltų veiksmų bei šiurkštaus KET reikalavimų pažeidimo, neišdėstė išvadų dėl KET 53, 172 punktų reikalavimų laikymosi, nors savo skunde tokius argumentus jis buvo nurodęs, taip pat nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus dėl tachografo panaudojimo ne pagal paskirtį.

            Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K-383/2010, 2K-4/2011, 2K-7-85/2011).

            Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2010 m. spalio 20 d. nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pašalinti bet kokias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6, 7 dalių nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas specialistas–ekspertas, gauti duomenys apie autobuso „Van Hool T814“ plotį, išreikalauti papildomi duomenys apie meteorologines sąlygas, sutemimo laipsnį eismo įvykio metu, taip pat, siekiant atkurti eismo įvykio situaciją, atliktas eksperimentas. Teismas gautus duomenis, taip pat kitus byloje esančius įrodymus analizavo bei vertino, kaip to ir reikalauja  BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde, išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo R. G. apeliacinio skundo motyvų, tarp jų ir dėl kasatoriaus skunde nurodytų. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas technines klaidas.

            Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o nuteistojo R. G. apeliacinį skundą, neperžengdamas jo ribų, išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Dėl kasatoriaus teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad: apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog specialisto išvada nepaneigia fakto, kad teisiškai negalima nustatyti, ar tarp R. Ž. veiksmų, sustojant kelyje paimti keleivių neleistinoje tam vietoje, kai tarp sustojusio autobuso ir siauros ištisinės ženklinimo linijos 1.1, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, buvo likęs ne mažesnis nei 3 m atstumas, ir nesiimant visų saugumo priemonių, ir kilusių padarinių buvo priežastinis ryšys; jis neturėjo galimybės laiku pastebėti kelyje atsiradusios kliūties, sustabdyti automobilio arba apvažiuoti kliūties; apeliacinės instancijos teismas turėjo atmesti eksperimento duomenis, nes jis neobjektyvus ir jo atlikimo metu buvo kitos oro sąlygos; eismo įvykio metu kelio danga buvo šlapia, smulkiai lijo, buvo dulksna, tamsus paros metas, kelias neapšviestas ir t. t. Vadinasi, kasatorius šiais ir kitais panašiais teiginiais iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais, jų vertinimo.

Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Taigi šie kasatoriaus skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

            Nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

 

Teisėjai                                                                                                          Gintaras Goda                                                                                                                                      Rimantas Baumilas

                                                                                                                                 Jonas Prapiestis