Civilinė byla Nr. 2A-185-186/2016

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00348-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.7

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės „Linas Agro“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimo, priimto bankrutavusios D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ bankroto byloje Nr. B2-31-198/2015 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui D. B. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir  trečiojo asmens (kreditoriaus) akcinės bendrovės „Linas Agro“ ieškinį atsakovams D. B., I. B. dėl prievolės pripažinimo bendra solidariąja sutuoktinių prievole, tretieji asmenys – akcinė bendrovė „Linas Agro“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Izobara“, viešoji įstaiga „Ekoagros“, antstolis A. Š., antstolė R. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl vieno iš sutuoktinių prievolės, kylančios iš sudarytos sutarties vykdant ūkininko veiklą, pripažinimo bendra solidariąja abiejų sutuoktinių prievole.

Trečiasis asmuo AB „Linas Agro“ nesutiko su I. B. ieškinio reikalavimu pripažinti, kad atsakovo D. B. ūkininko ūkis yra asmeninė D. B. nuosavybė, ir savo patikslintame ieškinyje prašė pripažinti atsakovo D. B. prievolę ieškovei AB „Linas Agro“ pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių bendra solidariąja D. B. ir I. B. prievole ieškovei AB „Linas Agro“, priteisiant iš I. B. ieškovės AB „Linas Agro“ naudai 17 569,23 Lt skolą, 562,22 Lt delspinigių, 544 Lt žyminio mokesčio ir 12,70 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009-10-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šią prievolę vykdyti išieškant iš sutuoktinių bendro turto, o jo nepakankant – vykdyti šią prievolę solidariai išieškant iš asmeninio D. B. ir I. B. turto; priteisti iš atsakovų D. B. ir I. B. bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad AB „Linas Agro“ su atsakovu D. B. 2009 m. sausio 21 d. sudarė sutartį, kuria remiantis atsakovui buvo parduota prekių. Atsakovui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-572-828/2010 priteista 17 569,23 Lt skolos, 562,22 Lt delspinigių, 544 Lt žyminio mokesčio ir 12,70 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009-10-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės AB „Linas Agro“ naudai. Atsakovai susituokė 2006 m. rugpjūčio 6 d. Atsakovas D. B., gyvendamas santuokoje su atsakove I. B., 2007 m. vasario 14 d. įregistravo ūkininko ūkį. Santuokos metu įregistruotas ūkis iš esmės yra šeimos verslas. Sutuoktiniai ūkį vedė kartu, tam naudojo bendrą turtą, kartu sudarinėjo sandorius, susijusius su ūkininko ūkio veikla, iš ūkio gaunamas pajamas naudojo šeimos poreikiams tenkinti. Ūkis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl iš ūkininko ūkio atsiradusios prievolės yra bendrosios sutuoktinių prievolės ir turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Šiai prievolei kilus iš sutuoktinių bendro verslo, kuriuo sutuoktiniai vertėsi kartu ir iš kurio gaunamas pajamas naudojo bendrų šeimos interesų tenkinimui, bendroji sutuoktinių prievolė ieškovei pripažintina solidariąja sutuoktinių prievole.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu trečiojo asmens (kreditoriaus) AB „Linas Agro“ ieškinį dėl prievolės pripažinimo solidaria I. B. ir D. B. prievole atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo D. B. ūkio buvimo šeimos verslu faktas negali būti preziumuojamas. Teismas nustatė, kad atsakovas D. B. savarankiškai ir be atsakovės I. B. sutikimo ir žinios sudarinėjo visas jo ūkio veiklos sutartis, tarp jų ir 2009 m. sausio 21 d. sutartį su AB „Linas Agro“. I. B. jokių su šio ūkio veikla susijusių sutarčių (išskyrus vienintelį hipotekos sandorį, kuriuo įkeitė ūkio poreikiams įgytą traktorių) nesudarinėjo. Atsakovas D. B. deklaravo, kad jis ūkininkauja vienas. I. B., užtikrindama 2007 m. gegužės 15 d. sudarytą D. B. ir AB SEB banko kredito sutartį, pagal kurią ūkininkui D. B. buvo suteiktas kreditas traktoriui įsigyti, sudarė įkeitimo sandorį, kuriuo kartu su D. B. įkeitė šį traktorių AB SEB bankui. Teismo vertinimu, I. B. paaiškinimai, kad ji įkeitimo sandorį pasirašė tik todėl, kad to reikalavo bankas, įtikinami. Teismas sutiko su I. B. atstovės argumentu, kad toks turto įkeitimas, kiek tai susiję su I. B. sutikimu įkeičiant traktorių, I. B. įkeistos dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje atžvilgiu laikytinas svetimo daikto hipoteka pagal LR CK 4.181 straipsnį ir negali būti laikomas įrodymu, kad I. B. su D. B. vykdė bendrą ūkio veiklą. Teismas taip pat nustatė, kad 7,0000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, 5,2400 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka buvo užtikrintas 185 000 Lt kredito, kurį atsakovams suteikė AB SEB bankas pagal 2007 m. lapkričio 15 d. kreditavimo sutartį Nr. 1650718011045-03 butui įsigyti, grąžinimas. Tai yra šeimos būstas, kuriame atsakovė I. B. gyvena su vaikais iki šiol, todėl teismas sprendė, kad toks turto įkeitimas niekaip nesusijęs su ūkininko D. B. ūkio veikla. Kreditoriaus nurodoma buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka, kuria buvo užtikrintas 50 000 Lt kreditas, suteiktas atsakovams pagal 2006 m. spalio 23 d. su AB SEB banku sudarytą kredito sutartį Nr. 1650618010986-07 minėtam butui įsigyti, grąžinimas. Šis butas buvo įgytas su D. B. ūkininko ūkiu nesusijusiems šeimos poreikiams tenkinti, nes ūkininko ūkis buvo įregistruotas  vėliau – 2007 m. vasario 14 d. Dėl kredito unijos „Jonavos žemė“ kredito ir jo grąžinimui įkeistų keturių žemės sklypų teismas pažymėjo, kad šis kreditas buvo suteiktas ne ūkininko ūkiui, o konkrečiai dviems žemės sklypams įsigyti, kurie, kaip paaiškėjo iš šalių paaiškinimų, nebuvo naudojami D. B. ūkio veikloje. Jie buvo padovanoti praėjus mėnesiui po įsigijimo trečiajam asmeniui. Tai pripažino bankrutavusios D. B. įmonės „Verslo Matas“ bankroto administratorius, nes buvo pareiškęs ieškinį dėl šių žemės sklypų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Dalimi suteikto kredito buvo apmokėtas D. B. pajus kredito unijai. Remdamasis 2008 m. ir 2009 m. trečio ketvirčių pelno (nuostolių) ataskaitomis, teismas nustatė, kad D. B. ūkis dirbo nuostolingai, pelno, kurį būtų galima naudoti šeimos poreikiams tenkinti, nebuvo. Todėl teismas darė išvadą, kad šeima negalėjo gyventi, panaudodama ūkininko D. B. ūkio pajamas. I. B. ūkyje nedirbo ir negalėjo dirbti, nes 2007 m. sausio 8 d. jai ir atsakovui D. B. gimė dukra, todėl motina, būdama vaiko priežiūros atostogose, augino dukrą.  2008 m. gegužės 9 d. atsakovams gimė antras vaikas, o 2010 m. gruodžio 15 d. – trečias vaikas.  Šeima  gyveno iš atsakovei I. B., vėliau D. B. mokamos motinystės / tėvystės pašalpos. Mokamos pašalpos buvo pakankamos, kad šeima galėtų pragyventi. Teismas pažymėjo, kad ieškovė I. B. 2010 m. balandžio 15 d. įregistravo savo asmeninį ūkį, o 2010 m. balandžio 29 d. sudarė povedybinę sutartį, kuria susitarė nekurti bendro turto. Įvertinęs aptartus įrodymus, teismas konstatavo, kad nors D. B. ūkininko ūkis ir buvo įregistruotas santuokos metu, jis nebuvo atsakovų šeimos verslas, taip pat nebuvo sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė (CPK 185 str.). Todėl teismas sprendė, kad I. B. nėra atsakinga už ūkininko D. B. prievoles.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo AB „Linas Agro“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovo D. B. prievolę ieškovei AB „Linas Agro“ pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių bendra solidariąja D. B. ir I. B. prievole ieškovei AB „Linas Agro“, priteisiant iš I. B. ieškovės AB „Linas Agro“ naudai 17 569,23 Lt skolą, 562,22 Lt delspinigių, 544 Lt žyminio mokesčio ir 12,70 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009-10-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šią prievolę vykdyti išieškant iš sutuoktinių bendro turto, o jo nepakankant – vykdyti šią prievolę solidariai išieškant iš asmeninio D. B. ir I. B. turto; priteisti iš atsakovų D. B. ir I. B. bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių (ne)dalyvavimo ūkio veikloje, rėmėsi tik vienu iš kasacinio teismo praktikoje nurodytų požymių – sutuoktinių fiziniu darbu ūkyje. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, galima išskirti tokius požymius, būtinus ūkininko ūkiui pripažinti šeimos verslu: 1) ūkininko ūkio veikla yra skirta šeimos poreikiams patenkinti; 2) ūkininko ūkio verslui naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja verslo veikloje; 3) iš verslo gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, verslo duodama nauda panaudojama šeimos interesais; 4) suderinta sutuoktinių valia – vienas sutuoktinis nesiverčia verslu be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią.

2. Teismo išvada dėl sutuoktinės I. B. nedalyvavimo ūkio veikloje yra nepagrįsta. Sutuoktiniai bendrąja jungtine nuosavybės teise įsigijo 9 žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir traktorių. Tokio specifinio turto įsigijimas už bendras lėšas ir panaudojimas ūkyje patvirtina sutuoktinių vertimąsi verslu. Sutuoktiniai 4 žemės ūkio paskirties sklypus įkeitė užtikrinant Kredito unijos „Jonavos žemė“ suteiktą 60 000 Lt kreditą, kuris skirtas ūkiui. Teismo posėdyje D. B. patvirtino, kad sandoris susijęs su ūkininko ūkio veiklos finansavimu. Tai, kad vėliau D. B. dovanojo sklypus savo broliui, nėra susiję su gauto kredito paskirtimi. Įrodomąją reikšmę turi I. B. dalyvavimo ūkininko ūkio veikloje faktas, o ne kredito pinigų panaudojimo faktas. Sklypų ir traktoriaus įkeitimas yra aktyvus I. B. veikimas ūkio naudai, dalyvavimas sudarant komercinius ūkio sandorius. Lėšos įmokoms už įsigytą turtą ūkininko ūkio veiklai galėjo būti panaudotos kitiems šeimos poreikiams, tačiau sutuoktiniams kartu priėmus rizikingus sprendimus, šeima šio turto neteko. Teismas nepagrįstai sutuoktiniams bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ir traktoriaus įkeitimą laikė svetimo turto hipoteka. Asmens sutikimas už kito asmens prievolę įkeisti savo turtą yra paremtas tokio asmens apsisprendimu, kai tuo tarpu sutuoktinių dalyvavimas sudarant sandorius, susijusius su bendrąja jungtine nuosavybe, yra privalomas įstatymo pagrindu. Ūkininko ūkis nėra tokia verslo forma, kuri būtų apribota vien tik fiziniu darbu. Be to, sandorių sudarymas taip pat yra darbas ūkio naudai.

3. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ūkininko ūkio veikla buvo skirta šeimos poreikiams patenkinti. Tai teismo posėdžio metu patvirtino D. B., nurodydamas, kad ūkį kūrė ne savo asmeninių poreikių tenkinimui, o tam, kad iš ūkio gaunamų lėšų galėtų išlaikyti šeimą. Tai, kad abiejų sutuoktinių valia buvo vieninga ir suderinta, nei vienas iš sutuoktinių neprieštaravo kito veiksmams verčiantis verslu ir aktyviai veikė verslo naudai, patvirtina, kad abu sutuoktiniai turėjo bendrą tikslą ir interesą – tam tikros veiklos plėtojimą, siekiant šeimos poreikių patenkinimo.

4. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad sutuoktiniai vedė tiek bendrą šeimos ūkį, tiek ūkininko ūkį, kartu sprendė dėl bendrų lėšų panaudojimo ūkio tikslams, kai tas lėšas galėjo panaudoti įprastiniams buitiniams poreikiams tenkinti. Atsakovė I. B. neprieštaravo, kad iš ūkininko ūkio veiklos gautos pajamos būtų panaudotos ūkio plėtrai. Tai, kad ūkininko ūkis – verslas, nebuvo atskirtas nuo šeimos ūkio, patvirtina faktinės aplinkybės dėl buto įsigijimo. Sutuoktiniai už suteiktą banko kreditą įsigijo butą. Šio įsipareigojimo vykdymo užtikrinimui kartu įkeitė ir jiems priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą, kuris buvo įsigytas ūkininkavimui ir naudojamas tik ūkininko ūkio veikloje. Kreditas butui buvo suteiktas įvertinus D. B. kaip ūkininko pajamas ir galimybes, sutuoktinės pajamos visiškai neturėjo reikšmės. Teismo posėdžio metu D. B. taip pat nurodė, kad pradėjęs verstis ūkininko ūkio veikla, jis metė darbą, iš ko akivaizdu, kad atsakovas būtent iš ūkio veiklos tikėjosi gauti pajamų šeimos poreikiams.

5. Posėdžio metu duotais paaiškinimais abu sutuoktiniai patvirtino, kad povedybinė sutartis buvo sudaryta pasidomėjus atsakomybe, kylančia iš vertimosi šeimos verslu. I. B. teiginiai, kad ji gailisi dėl įkeitimo sandorių sudarymo, reiškia, kad ji suvokia savo atsakomybę už ūkio prievoles, priešingu atveju ji neturėtų pagrindo laikyti save atsakinga. Įkeisdami turtą už ūkininko ūkio kreditus, sutuoktiniai suvokė, kad nevykdant prievolių šio turto gali netekti, tačiau vis tiek nusprendė rizikuoti.

6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad prievolė pagal įsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių neatitinka CK 3.109 straipsnio 2 dalies nuostatų. Atsakovų šeimos verslo – ūkininko ūkio veikla pirmiausia yra skirta būtent atsakovų šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovai byloje jokiais įrodymais nepaneigė ūkininko ūkio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objekto statuso, neįrodė, kad ūkio nauda skirta vieno sutuoktinio asmeninių poreikių tenkinimui. Jei atsakovų tikslas būtų buvęs kitas, buvo galima imtis kitokių veiklos formų – steigti akcinę bendrovę, žemės ūkio bendrovę ar kitas ūkinės veiklos formas, kurių tikslai yra tenkinti jų dalyvių turtinius interesus. Ūkio prievolėms esant bendromis, kilusioms abiems sutuoktiniams veikiant šeimos interesais, pagal tokias prievoles atsakovai privalo atsakyti solidariai (CK 3.109 str. 2 d., 3.114 str. 1 d.).

7. Esant situacijai, kai ūkininko ūkis turi skolų, yra logiškas ūkininko sutuoktinės interesas išvengti savo asmeninės atsakomybės už tokias prievoles, siekiant apsaugoti savo turtą nuo išieškojimo (dažnai motyvuojant būtinybe išlaikyti vaikus ir pan., dėl ko atsakovė nurodė sudariusi povedybinę sutartį). Tačiau gali būti ir priešinga situacija, kai ūkininko ūkis dirba pelningai, įgyjama daug turto ir tampa aktualus tokio turto, sukurtos naudos dalijimo klausimas. Tokiais atvejais tais pačiais argumentais vienas iš sutuoktinių taip pat įrodinėja, kad kitam sutuoktiniui iš ūkio sukurtos materialinės naudos nieko nepriklauso (tokia situacija buvo nagrinėjama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011). Tos pačios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, teismų praktika negali būti prieštaringa, nes tokiu atveju nebus pasiekta teisingumo nei teisine, nei moraline prasme.

Atsiliepime I. B. prašo atmesti trečiojo asmens AB „Linas Agro“ apeliacinį skundą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas rėmėsi požymių visetu, įtvirtintu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, kuris leido teismui prieiti pagrįstos išvados, kad D. B. ūkininko ūkis nebuvo šeimos verslas, t. y. buvo nustatyta, kad ūkininko ūkio veiklai nebuvo naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų abiejų fizinis ar intelektinis darbas, abu sutuoktiniai nedalyvavo ūkininko ūkio veikloje, ūkio pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Teismas pagrįstai nesivadovavo apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011, nes toje byloje nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės – teismas nustatė ne tik tai, kad ūkis priklausė abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes buvo įsteigtas jiems gyvenant santuokoje, bet ir tai, kad ūkyje dirbo abu sutuoktiniai, iš ūkio gautos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, t. y. faktiniu aplinkybių pagrindu padaryta išvada, kad ūkis buvo šeimos verslas.

2. Priešingai nei nurodo apeliantė, byloje nustatyta, kad D. B. savarankiškai ir / ar be ieškovės žinios sudarė visas jo ūkio veiklos sutartis, tarp jų ir žemės sklypų įsigijimo sandorius. Ieškovė I. B. sudarė tik vienintelį hipotekos sandorį, kuriuo buvo įkeistas ūkio poreikiams įsigytas traktorius, nes to reikalavo bankas. D. B. taip pat deklaravo, kad jis ūkininkavo vienas. KU „Jonavos žemė“ kreditą suteikė ne ūkininko ūkiui, o 2 žemės sklypams įsigyti, kurie po įsigijimo buvo padovanoti atsakovo broliui M. B.. Sklypų dovanojimas ir parodo jų įsigijimo tikslą, t. y. kad jie buvo perkami ne ūkio veiklai vykdyti.

3. Ta aplinkybė, kad I. B. neprieštaravo sutuoktinio valiai imtis savo individualaus verslo – ūkininko ūkio negali būti pakankamu pagrindu laikyti įrodytu D. B. ūkininko ūkio priklausymą sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. CK 3.27 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta sutuoktinių pareiga vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai.

4. I. B. neprašė atskirti sutuoktinio D. B. ūkio nuo šeimos ūkio dėl to, kad D. B. ūkis ir nebuvo priskirtas šeimos ūkiui. I. B. ir D. B., gyvendami santuokoje, vedė savo tiek bendrą, tiek asmeninį, skirtą kiekvieno verslo veiklai, biudžetą. Priešingai negu tvirtina AB „Linas Agro“, I. B. neperdavė jokio savo turto ar pajamų D. B. ūkio veiklai, ūkyje nedirbo, D. B. pats savarankiškai vykdė ūkininko ūkio veiklą, planavo pajamas ir išlaidas, kurios nebuvo priskirtos šeimai pragyventi skirtoms lėšoms. Jokios įrodomosios reikšmės šiuo atveju neturi tai, į kurio sutuoktinio pajamas ir į jų pakankamumą bankas atsižvelgė, suteikdamas būsto kreditą. Šeima negyveno iš ūkininko D. B. ūkio pajamų, nes ūkis veikė nuostolingai.

5. Tiek D. B., tiek I. B. užsiėmė verslu: abu sutuoktiniai buvo įsteigę savo individualius ūkininko ūkius, atsakovas taip pat turėjo savo individualią įmonę, todėl, įvertinę visas rizikas, galinčias kilti iš tokios veiklos, sutuoktiniai nusprendė pasinaudoti LR CK numatytu vedybinės sutarties institutu ir sudaryti šią sutartį. I. B. gailisi dėl įkeitimo sandorių sudarymo dėl to, kad tuo metu nežinojo, kad banko nurodymų vykdymas bus kvestionuojamas proceso šalies teisme kaip aplinkybė, neva, patvirtinanti, kad jos sutuoktinio ūkis sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. AB „Linas Agro“ nurodydamas, kad sutuoktiniai tik atsiradus skoloms, siekdami apriboti savo atsakomybę, sudarė povedybinę sutartį, nepateikė jokių tokį savo argumentą patvirtinančių įrodymų, o tik keletą sutuoktinių teismo posėdžių metu išsakytų teiginių, kurie yra išimti iš konteksto, todėl nelaikytini pakankamu, pagrįstu bei teisėtu įrodymu, kad vedybų sutartis buvo sudaryta būtent tikslu išvengti atsakomybės už bendras sutuoktinių prievoles.

6. D. B. ūkininko ūkis kaip turtinis vienetas nėra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šeima negyveno iš D. B. ūkio gaunamų pajamų, I. B. neperdavė šiam ūkiui jokio turto, ūkyje nedirbo, ūkis veikė nuostolingai, ūkio veiklą vykdė tik D. B.. I. B. augino vaikus ir gyveno iš motinystės išmokų, vėliau įregistravo savo asmeninį ūkį.

7. AB „Linas Agro“ samprotavimai apie logišką ūkininko sutuoktinės interesą išvengti savo asmeninės atsakomybės už aptariamas prievoles neturi jokios įrodomosios reikšmės ir negali būti teisiniu pagrindu sprendžiant sutuoktinių atsakomybės pagal verslo prievoles klausimą. Kreditorius AB „Linas Agro“ yra finansiškai suinteresuotas, kad sutuoktinių prievolė jam būtų pripažinta solidaria, tokiu būdu bus didesnė tikimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą.

Atsiliepime D. B. prašo atmesti trečiojo asmens AB „Linas Agro“ apeliacinį skundą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo iš esmės tuo pačius argumentus, kaip ir I. B..

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Byloje sprendžiamas klausimas dėl sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio, veikiančio kaip ūkininkas, prievoles. Atsižvelgiant į tai, kad ūkininko ūkis yra tam tikra verslo forma, sprendžiant minėtą klausimą svarbu yra nustatyti, ar tai yra šeimos verslas. Šiuo aspektu reikšminga yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, kuri pakeitė ankstesniąją teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės būdavo savaime pripažįstamos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes individualių įmonių įstatymas ir sutuoktinių civilinę atsakomybę reglamentuojančios šeimos teisės normos tiesiogiai tokios sutuoktinio atsakomybės nenustato. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą.

Kadangi teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja ir sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio, veikiančio kaip ūkininkas, prievoles, nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais sprendžiant, ar atsakovo D. B. ūkininko ūkis gali būti laikomas šeimos verslu. Pažymėtina, kad esminis šeimos verslo požymis yra abiejų sutuoktinių darbas, aktyvus dalyvavimas ūkininko ūkio veikloje. Nei ūkininko ūkyje naudojamo turto režimas, nei iš ūkininko veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais neturi lemiančios teisinės reikšmės sprendžiant dėl sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio, veikiančio kaip ūkininkas, prievoles. Taigi, nenustačius bendro abiejų sutuoktinių darbo, aktyvaus dalyvavimo ūkininko ūkio veikloje, nėra pagrindo konstatuoti, kad tokia veikla yra šeimos verslas. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati apeliantė šias aplinkybes nurodo kaip vieną iš būtinų šeimos verslo požymių.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė I. B. santuokos metu įregistruotame D. B. ūkininko ūkyje nedirbo ir jokios su šiuo ūkiu susijusios veiklos nevykdė. Apeliantė neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovė I. B. sutuoktinio ūkyje nedirbo jokio fizinio darbo, kad ji, būdama vaiko priežiūros atostogose, augino vaikus, kurie jai ir atsakovui D. B. gimė 2007 m. sausio 8 d., 2008 m. gegužės 9 d. ir 2010 m. gruodžio 15 d. Apeliantės teigimu, aktyvus atsakovės I. B. dalyvavimas sutuoktinio ūkininko ūkio veikloje pasireiškė sudarant sandorius dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir traktoriaus įsigijimo, šio turto įkeitimo užtikrinant kredito įstaigų suteiktą finansavimą ūkininko ūkiui. Toks argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas visų pirma dėl to, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės naudojimas ūkininko ūkio veikloje yra atskiras šeimos verslo požymis, kurio, kaip minėta, nepakanka ūkininko sutuoktinio atsakomybei atsirasti. Vieno sutuoktinio leidimas kitam sutuoktiniui iš bendrų lėšų įsigyti ūkininkavimui reikalingą žemę ir techniką dar nereiškia, kad šioje veikloje aktyviai dalyvauja abu sutuoktiniai. Antra, žemės sklypų, kurie atsakovams priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, įkeitimo sandorius galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai (CK 3.92 str. 4 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantys keturi žemės sklypai buvo įkeisti užtikrinant atsakovo D. B. įsipareigojimų pagal 2009 m. balandžio 21 d. paskolos sutartį, sudarytą su KU „Jonavos žemė“, įvykdymą (1 t., 22-31 b. l.). Šios sutarties specialiosios dalies 2.3 punkto sąlyga patvirtina, kad paskola atsakovui buvo suteikta žemei įsigyti (1 t., 58 b. l.). I. B. sutikimas sudaryti šį hipotekos sandorį vertintinas ne kaip jos dalyvavimas ūkininko ūkio veikloje, bet kaip leidimas sutuoktiniui panaudoti bendrą turtą, siekiant įsigyti dar daugiau žemės ūkio paskirties žemės sklypų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (CK 3.92 str. 1 d.). Ta aplinkybė, kad I. B. kartu su sutuoktiniu įkeisdama bendrą turtą prisiėmė riziką šio turto netekti, savaime nepatvirtina jos dalyvavimo vykdant ūkininko ūkio veiklą. Juolab, kad atsakovai įrodinėja, jog už KU „Jonavos žemė“ suteiktą paskolą įsigyti sklypai nebuvo skirti D. B. ūkininko ūkio veiklai vykdyti, nes po mėnesio nuo jų įsigijimo atsakovai šiuos sklypus padovanojo atsakovo broliui (1 t., 97-99 b. l.). Trečia, kaip matyti iš atsakovo D. B. 2007 m. gegužės 15 d. sudarytos kreditavimo sutarties su AB SEB banku (tuo metu AB SEB Vilniaus bankas), kilnojamojo daikto – traktoriaus įkeitimo sandorį buvo būtina sudaryti tam, kad bankas finansuotų šio turto įsigijimą (2 t., 83 b. l.). Atsakovai neneigia, kad traktorius buvo reikalingas D. B. ūkininko ūkio veiklai vykdyti, tačiau akivaizdu, jog sutuoktinei I. B. nesutikus su banko reikalavimu sudaryti už suteiktą kreditą perkamo daikto įkeitimo sandorį, bankas apskritai būtų atsisakęs finansuoti šio turto, t. y. traktoriaus įsigijimą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad I. B. dalyvavimas ar pritarimas sutuoktinio D. B. sudarytiems sandoriams, pagal kuriuos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turtas įsigytas ir naudotas sutuoktinio vykdytoje ūkininko ūkio veikloje, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu ji dirbo ūkyje ar aktyviai dalyvavo vykdant šią veiklą, kas leistų kvalifikuoti tai kaip jungtinę veiklą. Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės I. B. aktyvią veiklą sutuoktinio ūkininko ūkyje, jos darbinį įnašą vystant šį verslą, apeliantė teismui nepateikė, nors būtent ji turi pareigą įrodyti tokias aplinkybes (CPK 178 str.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė byloje neįrodė vieno iš būtinų požymių tam, kad atsakovų santuokos metu įregistruotą D. B. ūkininko ūkį būtų galima pripažinti atsakovų šeimos verslu (CPK 185 str.).

Teisingam ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės kiti apeliantės išskiriami ūkininko ūkio kaip šeimos verslo požymiai, t. y. ūkininko ūkio veikla yra skirta šeimos poreikiams patenkinti, iš šios veiklos gaunamos pajamos, ūkio duodama nauda panaudojama šeimos interesais, yra suderinta sutuoktinių valia dėl šios veiklos vykdymo. Jau minėta, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog iš individualios įmonės veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Ši taisyklė pagal analogiją taikytina ir ūkininko ūkio atveju. Sutuoktinių valios suderinimo sąlygą apeliantė išskiria cituodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007, kurioje buvo išaiškinta, kad prievolių bendrumo prezumpcija būtų paneigta tik įrodžius, jog verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais. Tačiau tokia teisės aiškinimo ir taikymo praktika vėliau buvo pakeista kasaciniam teismui priėmus prieš tai jau minėtą 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, kurioje pažymėta, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 str.). Taigi cituojama kasacinio teismo praktika aptariamu klausimu, priešingai nei teigia apeliantė, nėra viena kitą papildanti ir taikytina kompleksiškai, todėl būtina vadovautis naujausiais kasacinio teismo išaiškinimais. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija, išsamiau nepasisakydama, atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjamas kitų atsakovo D. B. ūkininko ūkio kaip šeimos verslo požymių egzistavimas.

Konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti D. B. ūkininko ūkį atsakovų šeimos verslu, prievolė pagal įsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių negali būti laikoma bendra abiejų sutuoktinių prievole. Ši prievolė atsirado atsakovo D. B. kaip ūkininko sudarytos sutarties su apeliante pagrindu. Pagal minėtą sutartį atsakovas įsigijo prekių, reikalingų ūkininko ūkio veiklai vykdyti (sėklų, trąšų ir kt.). Akivaizdu, kad šis sandoris nėra susijęs su šeimos namų ūkio išlaikymu ar vaikų auklėjimo bei švietimo užtikrinimu, todėl nesutiktina su apeliantės argumentu, kad iš šio sandorio kylančios prievolės pripažintinos bendromis solidariomis sutuoktinių prievolėmis pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį. Vien ta aplinkybė, kad iš ūkininko ūkio veiklos gaunamos pajamos galėjo būti panaudojamos šeimos interesais (nors šiuo atveju byloje nustatyta, kad atsakovo ūkis veikė nuostolingai), savaime nesudaro pagrindo atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio ūkininko ūkio prievoles. Dėl to apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovai byloje turėjo įrodyti, jog D. B. ūkininko ūkis buvo skirtas tik jo vieno asmeninių poreikių tenkinimui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės I. B. atsakomybės pagal jos sutuoktinio D. B. ūkininko ūkio prievoles, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, įvertino pateiktus įrodymus ir nustatė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių bendrų prievolių atsiradimą, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl atmesdamas trečiojo asmens (kreditoriaus) AB „Linas Agro“ reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti aptartais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių, susijusių su atsakovų povedybinės sutarties sudarymo priežastimis, atsakovės I. B. suvokimu apie kylančią atsakomybę už sutuoktinio ūkininko ūkio prievoles bei siekiu išvengti šios atsakomybės, pažymėtina, kad tokie argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, todėl kiekvieno jų teisėjų kolegija išsamiai neanalizuoja ir nevertina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                Danguolė Martinavičienė

Egidijus Žironas