Civilinė byla Nr. e2A-627-781/2021

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00154-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.4.4.1; 2.6.10.5.2.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Merkys“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Reitan Convenience Lithuania“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Merkys“ ieškinį atsakovėms Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl servituto nustatymo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Z. B., B. B., E. L., D. I., O. D., G. D., L. T., A. P., V. S., R. R., uždaroji akcinė bendrovė „BALTICUM TV“, uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Agropulsas“, G. D., G. A., uždaroji akcinė bendrovė „Auto LT“, uždaroji akcinė bendrovė „Ekoteka“, uždaroji akcinė bendrovė „Prekių gausa“, uždaroji akcinė bendrovė „Same Group“, uždaroji akcinė bendrovė „VIZA“, uždaroji akcinė bendrovė „Second Line“, akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“, V. V., S. M., akcinė bendrovė „Telia Lietuva“, M. A., V. A., J. A., uždaroji akcinė bendrovė „EGNIJA“, Klaipėdos miesto savivaldybės įmonė „Debreceno vaistinė“, Klaipėdos regiono modeliavimo klubas „Mikropasaulis“, A. Š., uždaroji akcinė bendrovė „Skirgesa“, uždaroji akcinė bendrovė „Bruveta“, uždaroji akcinė bendrovė „Signalo pikas“, uždaroji akcinė bendrovė „Nemuno vaistinė“, uždaroji akcinė bendrovė „Reitan Convenience Lithuania“, K. M., Š. M., R. U., A. U., uždaroji akcinė bendrovė „EKTRA“, uždaroji akcinė bendrovė „Tilaudra“, uždaroji akcinė bendrovė „Alynas“, uždaroji akcinė bendrovė „Memelio lombardai“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Merkys“ kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1.       nustatyti 719 m2 ploto kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), UAB „Merkys“ nuosavybės teise priklausančių pastato–parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato–tualeto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (viešpataujantys daiktai) naudojimui pagal paskirtį pagal UAB „Gistama“ 2019 m. kovo 22 d. parengtą servituto planą (toliau – ir kelio servitutas), Kelio servituto vietoje draudžiant transporto priemonių stovėjimą;

1.2.       Kelio servitutą nustatyti neatlygintinai, o nesant galimybės kelio servitutą nustatyti neatlygintinį – priteisti iš UAB „Merkys“ Lietuvos Respublikai 2 000 Eur dydžio vienkartinę kompensaciją;

1.3.       įpareigoti Lietuvos Respubliką, veikiančią per patikėtinę Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), pašalinti kelio servitutu UAB „Merkys“ suteikiamų teisių įgyvendinimui trukdančias kliūtis (automobilių stovėjimą ir jam prielaidas sudarantį horizontalųjį ženklinimą kelio servituto vietoje);

1.4.       priteisti UAB „Merkys“ iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos solidariai 64 489,30 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.5.       priteisti UAB „Merkys“ iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos solidariai 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą turtinės žalos sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.6.       priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 281,83 m2 ploto prekybos paskirties pastatas–parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), bei kitas greta esantis 72,32 m2 ploto pastatas–tualetas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Šie pastatai yra sudėtinė dalis uždaro pastatų komplekso, kuris turi vidinį ūkinį kiemą (toliau – ir Kiemas), suformuotą Lietuvos Respublikai priklausančiame 0,8524 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Šis Kiemas yra vienintelė vieta, per kurią ieškovė gali privažiuoti prie minėtų savo pastatų. Tačiau nuo 2013 metų ieškovė tokios galimybės neturi, dėl ko patiria žalą. Ieškovė bandė įvairiais būdais spręsti šią problemą, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) ir NŽT veiksmais (veikimu ir neveikimu) šios problemos išsprendimui buvo trukdoma, buvo sudaromos papildomos kliūtys, kitaip tęsiama ir saugoma, ieškovei žalą daranti, padėtis. Žalos dydį ieškovė skaičiuoja kaip negautas pajamas už nuomą bei patirtas išlaidas abiejų pastatų išlaikymui.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimu atmetė ieškinį ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Reitan Convenience Lithuania“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

2.       Teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo nustatyti ieškovės prašomą servitutą, nes ieškovė nepagrindė servituto būtinumo ir proporcingumo.

3.       Teismas nustatė, kad aikštelė, kurioje siekiam nustatyti kelio servitutą, skirta transporto priemonių eismui, todėl joje yra taikomos Kelių eismo taisyklės (toliau – ir KET). Teismo vertinimu, KET 150.10 punktas draudžia ginčo Kieme (aikštelėje) sustoti ir stovėti ten, kur sustojusi transporto priemonė trukdytų ieškovei (ar kitiems jos pastatų naudotojams), siekiančiai pasinaudoti pastatu, privažiuoti prie ieškovei priklausančio pastato (rampos). Teismas taip pat nurodė, kad minėtos išvados nepaneigia aplinkybė, jog kieme yra matomos horizontaliojo ženklinimo linijos, nes šis horizontalusis ženklinimas yra neteisėtas. Minėtas ženklinimas yra nesuderintas su policija (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), horizontaliojo ženklinimo derinimas buvo atšauktas Klaipėdos AVPK Kelių policijos tarnybos 2016 m. spalio 6 d. raštu.

4.       Teismas pažymėjo, kad servitutas negali būti nustatomas tik tam, kad būtų sudarytos prielaidos faktiškai pašalinti ženklinimą, nes tai reikštų servituto nustatymą ne pagal paskirtį, o ženklinimo pašalinimo klausimas turi būti sprendžiamas kitais būdais.

5.       Teismas konstatavo, kad remiantis KET 150.10 punktu, ieškovė turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nestatytų transporto priemonių ten, kur jų sustojimas ar stovėjimas trukdytų ieškovei naudotis pastatu ir privažiuoti prie jai priklausančio pastato (rampos). Šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis ieškovė gali ginti tiek civilinės teisės gynimo būdais (pvz., reikalaudama žalos atlyginimo, reikšdama prevencinį ieškinį ar kt.), tiek prašydama, kad kompetentingos institucijos (pvz., policija) pradėtų administracinio nusižengimo teiseną prieš transporto priemonių, trukdančių ieškovei privažiuoti prie jai priklausančių pastatų, savininkus.

6.       Taip pat teismas sprendė, kad nėra būtinybės nustatyti kelio servituto, nes: 1) byloje nėra duomenų, kad ieškovė kada nors realiai negalėjo privažiuoti prie jai priklausančių pastatų, jog galėtų jais naudotis, kad dėl to ji kreipėsi į policiją ir policija negalėjo išspręsti kilusios problemos; 2) byloje nėra duomenų, kad ieškovė realiai naudojasi statiniu, todėl reikšmingo poreikio privažiuoti prie jo ieškovė šiuo metu neturi; 3) ieškovė prašo nustatyti servitutą tokiai teritorijai, kuri leistų prie ieškovės statinių lengvai privažiuoti sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, tačiau byloje nėra duomenų, kad tinkamam statinio naudojimui yra būtina prie jo privažiuoti būtent sunkiasvorėmis transporto priemonėmis; 4) ieškovė prašo nustatyti servitutą ir daliai akligatvio, vedančio iki Kiemo, nors byloje nėra įrodymų, kad kas nors trukdo ieškovei naudotis šia akligatvio dalimi; 5) aplinkybė, kad transporto priemonių stovėjimas atbaido potencialus statinio nuomininkus, teismo vertinimu, patvirtina ne realiai egzistuojančią būtinybę nustatyti servitutą, bet servituto ekonominį naudingumą, patogumą, siekiant verslo (didesnio pelno) tikslų; 6) byloje nėra duomenų, kad ieškovė kreipėsi į gretimų statinių savininkus (naudotojus) su prašymu nestatyti transporto priemonių prie jos statinių ir netrukdyti jai privažiuoti; 7) galimos ieškovės sąnaudos, remiantis KET siekiant pašalinti trikdžius privažiuoti prie jai priklausančių statinių, gali būti laikomos iš esmės normaliomis daikto naudojimo sąlygomis ir normaliais nepatogumais, nes servituto nustatymas šių sąnaudų ar nepatogumų negalėtų visiškai eliminuoti; 8) ieškovės nurodomuose detaliuosiuose planuose nėra įtvirtintas aiškus ir konkretus draudimas sustoti ir stovėti Kieme; 9) ieškovė nebandė spręsti iškilusios problemos pagal UAB „Ektra“ patirtį, kai ji kreipėsi į Savivaldybės administraciją dėl kelio ženklo „Rezervuota stovėjimo vieta“ prie ieškovei priklausančių pastatų įrengimo.

7.       Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas pašalinti kelio servitutu UAB „Merkys“ suteikiamų teisių įgyvendinimui trukdančias kliūtis (automobilių stovėjimą ir jam prielaidas sudarantį horizontalųjį ženklinimą Kelio servituto vietoje) yra išvestinis iš reikalavimo nustatyti kelio servitutą, todėl atmetus ieškovės ieškinio dalį dėl servituto nustatymo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas. 

8.       Teismas sprendė, kad ieškiniui tenkinti būtina nustatyti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės kaip neteisėtų nurodomų atsakovių veiksmų ir nuomininkų ieškovės statiniams nesuradimo. 

9.       Teismas pažymėjo, kad yra nagrinėjamas klausimas ne dėl NŽT ar Savivaldybės administracijos administracinių aktų panaikinimo, bet dėl žalos atlyginimo. Todėl aplinkybė, kad atitinkami atsakovių raštai (sprendimai) nėra nuginčyti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, neužkerta kelio teismui vertinti atsakovių veiksmų neteisėtumo deliktinės civilinės atsakomybės požiūriu.

10.       Teismas, įvertinęs aplinkybes dėl atsakovės Savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 10 d. vykusio Kiemo schemos suderinimo veiksmų, sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė būtų suradusi pastatų nuomininką ir gavusi reikalaujamų priteisti nuomos pajamų, taip pat pastato eksploatavimo išlaidų kompensaciją. Be to, atsakovės nurodoma žala, teismo vertinimu, yra pernelyg nutolusi nuo ieškovės nurodomų veiksmų, o negautos pajamos nėra realios (pagrįstai tikėtinai gautinos, nesant nurodytų atsakovės veiksmų).

11.       Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė žalos realumo, nes: 1) horizontaliojo ženklinimo schemos suderinimas, negalėjo nulemti transporto priemonių stovėjimo (ar nestovėjimo) Kieme ieškovės teises pažeidžiančiu būdu; 2) horizontaliojo ženklinimo suderinimas neegzistavo daugiau kaip 6 mėn. iki šiai bylai aktualaus ieškovės nurodomos žalos laikotarpio pradžios ir objektyviai šiuo laikotarpiu negalėjo trukdyti ieškovei ieškoti nuomininkų; 3) byloje nėra įrodymų apie konkrečius potencialius pastatų nuomininkus 2016–2020 metais; 4) pateikti įrodymai (UAB „NT Market“ 2020 m. gruodžio 7 d. pažyma) rodo, kad tarpininkavimo ir atstovavimo išnuomojant ieškovei priklausančius statinius sutartį ieškovė su UAB „NT Market“ pasirašė tik 2019 m. vasario 1 d.; 5) įrodymų, kad ieškovė bandė turtą aktyviai nuomoti anksčiau, byloje nėra; 6) Nekilnojamojo turto agentūrų 2014 metų atsakymai nėra pakankami, norit pagrįsti, kad ieškovė aktyviai siekė išnuomoti pastatus 2015–2018 metais; 7) nekilnojamojo turto agentūra „Bendraturtis“ 2014 m. spalio 17 d. rašte buvo nurodžiusi, kad potencialūs nuomininkai skundėsi ir dėl triukšmo, sklindančio iš vidinio kiemo; 8) byloje taip pat nėra duomenų, už kokią kainą buvo bandoma nuomoti pastatus iki 2020 m. kovo 9 d.

12.       Teismas pažymėjo, kad nei viešas svarstymas, nei besikeičianti Savivaldybės pozicija dėl jos įgaliojimų organizuojant eismą (stovėjimą) Kieme, nei ne visada tiksli komunikacija, objektyviai negalėjo lemti ir (arba) yra pernelyg nutolę nuo ieškovės nurodomos žalos.

13.       Teismas neįžvelgė neteisėtumo Savivaldybės administracijos veiksmuose organizuojant viešus svarstymus, siekiant išspręsti Kieme kylančias problemas. Taip pat pažymėjo, kad Seimo kontrolieriaus rekomendacijos nėra privalomos, todėl jų nevykdymas negali reikšti Savivaldybės neteisėtų veiksmų.

14.       Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo, kad Kieme esantis horizontalusis ženklinimas yra neteisėtas, tačiau nei Savivaldybės administracija, nei NŽT, nei policija, nei kitos institucijos nesiėmė priemonių pašalinti šį ženklinimą, nors Kelių horizontaliojo ženklinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-82, 107 punkte nustatyta, kad negaliojantis ženklinimas turi būti pašalintas taip, kad jis nebūtų atpažįstamas bet kokiomis oro sąlygomis.

15.       Teismo manymu, neteisėtą horizontalųjį ženklinimą turėtų pašalinti tie asmenys, kurie jį neteisėtai įrengė, o tokia pareiga gali tekti ir aikštelės savininkui. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Savivaldybės administracija būtų nubraižiusi ginčijamą horizontalųjį ženklinimą, kaip ir nėra duomenų, kad Kiemo aikštelės savininke yra Savivaldybė.

16.       Įvertinęs Eismo ribojimo priemonių įrengimo Klaipėdos mieste tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. AD1-2381, 35 punkto; Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 10 straipsnio 8 dalies 3 punkto; Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T2-40, 32.15 punkto nuostatas, teismas konstatavo, kad Savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, turi teisę spręsti dėl techninių eismo reguliavimo priemonių. Šie įgaliojimai, teismo nuomone, nepažeidžiant kitų teisės aktų reikalavimų (pvz., kitų asmenų nuosavybės teisių), gali būti įgyvendinami ir bendro naudojimo vidiniuose kiemuose, skirtuose transporto priemonių eismui (privažiuoti prie statinių).

17.       Atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, jog Kiemo aikštelė kam nors priklausytų nuosavybės teise; pati Savivaldybės administracija 2014 m. kreipėsi į policiją dėl esamo ženklinimo Kieme suderinimo; 2016 m. Savivaldybės administracijos saugaus eismo komisija nusprendė ženklinimą palikti galioti, teismas darė išvadą, kad Savivaldybės administracija pati atliko veiksmus, patvirtinančius, jog ji turi kompetenciją spręsti dėl bendro naudojimo vidiniame kieme, į kurį kitų asmenų patekimas iki pat 2020 m. kelio ženklais nebuvo ribojimas, esančio ženklinimo.

18.       Nustatęs, kad ieškovė į Savivaldybės administraciją dėl Kieme esančio horizontaliojo ženklinimo pašalinimo kreipėsi 2013 m. birželio 7 d., Savivaldybės administracija turėjo žinoti (išsiaiškinti), kad toks ženklinimas yra neteisėtas, tačiau Savivaldybės administracija nebandė aiškintis, kas turėtų pašalinti šį ženklinimą, nereikalavo, kad atsakingi asmenys jį pašalintų, pati nesiėmė priemonių šalinti šio ženklinimo, be pagrindo siekė jį įteisinti, išlaikyti, teismas darė išvadą, kad daug metų nesiimdama veiksmų siekiant faktiškai pašalinti neteisėtą ženklinimą Kieme, Savivaldybės administracija nesilaikė SEAKĮ 10 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatų.

19.       Tačiau, teismas vertino, kad ir aplinkybė, jog Savivaldybės administracija nevykdė jai tenkančios pareigos imtis priemonių pašalinti neteisėtą ženklinimą, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad dėl šių veiksmų ieškovė patyrė jos prašomą priteisti žalą.

20.       Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti žalą iš atsakovės NŽT yra nepagrįstas, kadangi jis yra abstraktaus pobūdžio, neparemtas teisės aktais.

21.       Teismo vertinimu, faktas, kad NŽT patikėjimo teise valdo žemės sklypą po Kiemu, nereiškia, jog NŽT turi teisę (pareigą) pašalinti nuo ant žemės esančio kito inžinerinio statinio – asfaltuotos kiemo aikštelės – įrengtą horizontalųjį ženklinimą.

22.       Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad NŽT toleravo neleistiną Savivaldybės elgesį, kadangi NŽT nei kaip žemės savininkei, nei kaip viešojo administravimo subjektui nėra įtvirtinta nei teisė, nei pareiga kontroliuoti Savivaldybės veiksmus ar duoti jai valdingus įpareigojimus.

23.       Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė, ką pagal teisės aktus ar kaip valstybinės žemės patikėtinė konkrečiai privalėjo (turėjo teisę) padaryti NŽT, kad būtų pašalinta ieškovės nurodoma problema.

24.       Teismas neįžvelgė neteisėtų NŽT veiksmų tame, kad ji atsisakė derinti ieškovės nurodomus kelio ženklus. Byloje nėra duomenų, kad Kiemo aikštelė nuosavybės teise priklauso valstybei, o teisės aktai nenustato, jog NŽT turėtų spręsti saugaus eismo ar eismo kontrolės ir automobilių parkavimo valstybinėje žemėje esančioje aikštelėje klausimus, derinti techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimą.

25.       Teismas sutiko, kad viena iš NŽT funkcijų yra sprendimų dėl žemės sklypų suformavimo priėmimas, tačiau ieškovė neįrodė, jog NŽT atliko neteisėtus veiksmus priimdama sprendimą suformuoti žemės sklypą Taikos pr. 101, Klaipėdoje, tik 2018 m. spalio 24 d.

26.       Teismas nepritarė ieškovės teiginiams dėl NŽT per didelės servituto, nustatomo sandoriu, kainos, kadangi vien tik ieškovės noras, kad servitutas kainuotų ne daugiau kaip 2 000 Eur, negali pagrįsti NŽT veiksmų nustatant servituto kainą neteisėtumo.

27.       Teismas atmetė trečiojo asmens UAB „Reitan Convenience Lithuania“ prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi jis atsiliepimu prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Teismas darė išvadą, kad trečiasis asmuo nepalaikė nė vienos iš ginčo šalių, todėl nėra pagrindo laikyti, jog teismo sprendimas priimtas šio trečiojo asmens naudai ir teismo sprendimu apginti trečiojo asmens dalyvavimo byloje tikslai. Taip pat nėra galimybės nuspręsti, kuri šalis turėtų atlyginti trečiojo asmens atstovavimo išlaidas.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juo argumentai

1.       Ieškovė UAB „Merkys“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl reikalavimo nustatyti servitutą

1.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei teisę netrukdomai patekti prie jai priklausančių pastatų (rampos) garantuoja KET. KET nereglamentuoja ir nenustato eisme dalyvaujančių asmenų teisės patekti į atitinkamas teritorijas, kuriose gali vykti eismas. Vien tai, kad tam tikroje teritorijoje taikomos KET, savaime nereiškia, kad visi KET dalyviai turi teisę į šias teritorijas patekti ir dalyvauti jose vykstančiame eisme.

1.2.       Ieškovė nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra duomenų, jog yra realus poreikis privažiuoti prie statinių ir kad šio poreikio patenkinimui reikalingas prašomo dydžio kelio servitutas. Ieškovės pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – prekyba, todėl Kiemas yra vienintelė vieta, kuria naudojantis galima transporto priemonėmis patekti prie ieškovės statinių. Taigi, teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra duomenų, jog šiuo metu realiai egzistuoja poreikis naudotis Kiemu patekimui, o ypač sunkiasvorėmis priemonėmis.

1.3.       Ieškovės teigimu, norint pagal paskirtį naudoti prekybos paskirties pastatą, kuris turi prekių tiekimo rampą Kieme, yra būtina turėti galimybę prie šio statinio privažiuoti transporto priemonėmis. Tačiau ieškovė yra įspausta į uždarą ratą, t. y. tam, kad ji galėtų naudoti pastatus pati arba juos išnuomoti, ji turi turėti galimybę prie jų privažiuoti transporto priemonėmis, tačiau, kad tokią galimybę įgytų, iš jos reikalaujama įrodyti, jog ji bandė patekti prie pastato, bet jai nepavyko net su policijos pagalba. Be to, tam, kad galėtų įgyvendinti tokią teismo nurodytą įrodinėjimo pareigą, ieškovė turi faktiškai pradėti vykdyti veiklą pastatuose, tokiu būtu investuoti lėšas į prekes, transporto priemonės pirkimą ar nuomą, darbuotojų samdymą ir kt.

1.4.       Aplinkybė, kad servitutą prašoma nustatyti tam, jog viešpataujančio daikto savininkas galėtų vykdyti ūkinę komercinę veiklą viešpataujančiame daikte, nėra kliūtis nustatyti servitutą. Priešingai, kai prašoma nustatyti servitutą prekybos paskirties statiniui, tokios ūkinės veiklos šiame statinyje vykdymas ir bus laikomas šio daikto naudojimu pagal paskirtį, o servituto būtinumą ir apimtį nulems būtent tokiame statinyje pagal teisės aktus galima vykdyti ūkinė veiklą.

1.5.       Ieškovė nesutiko su teismo išvadomis, kad ji neįrodė, jog prie jos statinių yra būtinas patekimas sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, ir neįrodė, kad ji negali susitarti su tiekėjais, jog prekės būtų tiekiamos mažesnėmis priemonėmis. Aplinkybė, kad tiekimas būtų vykdomas krovininiais mikroautobusais ar mažais sunkvežimiais, servituto apimties nepakeistų. Be to, tiekėjai, o ne ieškovė, sprendžia, kokiomis priemonėmis jie tiekia prekes klientams.

1.6.       Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra duomenų, jog ieškovė kreipėsi į gretimų statinių savininkus (naudotojus) su prašymu nestatyti transporto priemonių prie jos statinių ir netrukdyti jai privažiuoti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Kiemu gali naudotis ne tik gretimų statinių savininkai (naudotojai), tačiau praktiškai bet kas, aplinkinių teritorijų gyventojai, laikytojai ir pan. Taip pat ieškovė kreipėsi į Seimo kontrolierių, kuris 2018 m. vasario 28 d. pažymoje Nr.4D-2017/2-812/3D-594 nurodė, kad atlikus apklausą nustatė, jog esama tvarka vidiniame kieme tenkina tik 2 kiemo naudotojus.

1.7.       Ieškovės teigimu, didžiosios kiemo dalies naudotojai pritarė jos siūlomai Kiemo naudojimo tvarkai (servituto nustatymui ir stovėjimo kieme draudimui), tačiau tam nepritarė Savivaldybė ir NŽT.

1.8.       Kieme didelėje dalyje prašomo nustatyti Kelio servituto ribose iki šiol yra horizontalusis automobilių stovėjimo ženklinimas, kuris sudaro Kiemo naudotojams lūkestį, kad automobilių stovėjimas yra galimas ir teisėtas.

1.9.       Teismas teisių gynimo priemonę sutapatino su pačia teise. Ieškovė neturi daiktinės ar prievolinės teisės būti Kieme, juo naudotis patekimui į Kiemą, ir šį argumentą Savivaldybė ir NŽT nuolatos pateikdavo kaip pagrindą atsisakyti atlikti ieškovės siūlomus veiksmus (pvz., kelio ženklų įrengimą), kuriais ieškovė siekdavo išspręsti problemą.

Dėl žalos atlyginimo

1.10.       Ieškovė nesutinka, kad jos prašoma priteisti žala yra pernelyg nutolusi nuo ieškovės nurodomų veiksmų, o negautos pajamos nėra realios. Ieškovė nurodė daugybę Savivaldybės veiksmų, kurių visuma sudaro pagrindą teigti, kad ji yra atsakinga už ieškovės patiriamą žalą.

1.11.       Savivaldybė pateikė melagingą informaciją apie suderintą eismo organizavimo schemos Kieme suderinimą. Savivaldybė atsisakė vykdyti Seimo kontrolieriaus rekomendacijas. Savivaldybė viešai paskelbė apie svarstymą sutvarkyti kiemą, tačiau savivaldybė ne kartą nurodė, kad kiemas nėra viešo naudojimo teritorija, todėl pats toks eismo organizavimo tvarkos ne viešo naudojimo kieme klausimo svarstymas viešai spaudoje ir vėl nepagrįstai kūrė visuomenei lūkestį, kad Kiemas yra viešo naudojimo teritorija, kurios naudojimu yra suinteresuota visas visuomenė. Savivaldybė nebandė aiškintis, kas turėtų pašalinti šį ženklinimą, nereikalavo, kad atsakingi asmenys jį pašalintų, pati nesiėmė priemonių šalinti šio ženklinimo, be pagrindo siekė jį įteisinti, išlaikyti, daug metų nesiimdama veiksmų siekiant faktiškai pašalinti neteisėtą ženklinimą Kieme.

1.12.       Ieškovė žalą patiria negalėdama naudotis arba išnuomoti jai priklausančių statinių, nes neturi galimybės patekti prie šių statinių. Kliūtis patekti prie pastatų sudaro Kieme statomi automobiliai.

1.13.       Aplinkybė, kad dalyje Kiemo yra nusitrynusios horizontaliojo ženklinimo linijos, neturi reikšmės, nes per tokį ilgą laiką susiformavo Kiemo naudotojų įprotis Kieme laikyti automobilius vietose. Savivaldybė turėjo pareigą imtis priemonių pašalinti tokį neleistiną ženklinimą, tačiau iki šiol tokių veiksmų nesiėmė.

1.14.       Savivaldybės schemos suderinimas su policija, eismo organizavimo tvarkos svarstymas Saugaus eismo komisijoje, bei viešo svarstymo su visuomene organizavimas suteikė automobilių stovėjimo tvarkai ginčo Kieme tęstinumo ir kūrė nepagrįstą tokios tvarkos legitimumo regimybę, kuri klaidino Kiemo naudotojus.

1.15.       Nepagrįstos teismo išvados, kad ieškovės žala pernelyg nutolusi nuo Savivaldybės veiksmų laike. 2016 m. spalio 16 d. panaikinus horizontaliojo ženklinimo schemos suderinimą, buvo panaikintas teisinis pagrindas horizontaliajam ženklinimui, tačiau pats ženklinimas ir jo per tiek metų sukurtas Kiemo naudotojų įprotis nėra panaikintas iki šiol.

1.16.       Žala nėra hipotetinė. Ieškovė pateikė įrodymus, kad pastatą šiuo metu siekiama išnuomoti už 1 550 Eur. Taip pat ieškovė pateikė įrodymus apie panašių objektų nuomos kainą aplinkiniuose Klaipėdos miesto gyvenamosiose teritorijose bei įrodymus iš nekilnojamojo turto agentūrų (2014 metų ir 2020 metų duomenis), kurios patvirtino, kad patekimo prie statinio problema yra įvardinama, kaip priežastis, dėl kurios ieškovės pastatas atrodo nepatrauklus nuomininkams. Teismui kilus abejonių dėl žalos dydžio, jis turėjo nustatyti žalos dydį ex officio (liet. pagal pareigas).

1.17.       Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neįrodė NŽT neteisėtų veiksmų. Ginčo Kiemas yra laikoma žemės sklypo savininko – Lietuvos Respublikos – nuosavybe. NŽT, neigdama, kad Lietuvos Respublika yra aikštelės savininkė, turėjo pareigą šią prezumpciją paneigti. Tačiau byloje nėra duomenų, apie kieno nors nuosavybės teisę į šią aikštelę. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika nėra atsakinga už aikštelę ir jos naudojimą.

1.18.       Teismas nepagrįstai sprendė, kad neaišku, ką turėjo padaryti NŽT problemai išspręsti, nes pati NŽT deklaravo ženklinimo neteisėtumą ir nesutikimą su jo buvimu. Ieškovės teigimu, turi būti sprendžiama klausimas dėl horizontaliojo ženklinimo panaikinimo ir draudžiamaisiais ženklais ribojamas automobilių parkavimą šioje teritorijoje, kad transporto priemonės, aptarnaujančios prekybos ir kitų paslaugų pastatus, galėtų nekliudomai judėti ūkiniame kieme. Tačiau NŽT tokių veiksmų neatliko ir jų neiniciavo.

1.19.       Teismas nurodė, kad neįžvelgia neteisėtų veiksmų tame, kad NŽT priėmė sprendimą suformuoti žemės sklypą tik 2018 m. spalio 24 d., o ne 2017 m. pradžioje, kai to prašė ieškovė. Tačiau tokia išvada nepagrįsta, nes viena iš NŽT funkcijų yra suformuoti ar pertvarkyti pagal teritorijų planavimo dokumentus suprojektuotus valstybinės žemės sklypus.

1.20.       NŽT pareikalauta kompensacija už servituto nustatymą yra neracionalaus dydžio. NŽT, siūlydama kompensacijos už servitutą dydį, negali jo siūlyti bet kokio dydžio. Vienintelis argumentas, kuriuo NŽT grindė tokio dydžio kompensacijos taikymą, buvo tai, kad nustačius servitutą, neva bus ribojama aplinkinio verslo plėtra. Toks argumentas neracionalus, nes verslo plėtra ginčo Kieme nėra galima. Taip pat nesuprantama, kokį verslą ketina vykdyti Lietuvos Respublika, kuriam sąlygos būtų ribojamos.

2.       Trečiasis asmuo UAB „Reitan Convenience Lithuania“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti UAB „Reitan Convenience Lithuania“ 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.       Trečiasis asmuo į bylą buvo įtrauktas teismo iniciatyva. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB „Reitan Convenience Lithuania“ įtraukimo į bylos nagrinėjimą, turėjo įvertinti šio trečiojo asmens santykį su kiekviena iš ginčo šalių ir nustatyti, kurios iš šalių pusėje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, dalyvauja.

2.2.       Nors trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra, tačiau atsiliepime į ieškinį bei bylos nagrinėjimo metu nurodyti argumentai patvirtina, jog trečiasis asmuo nepalaikė ieškovės.

2.3.       Taip pat nei vienas dalyvaujantis byloje asmuo neprašė pašalinti iš bylos trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų. Byloje dalyvaujantys asmenys ir teismas laikė, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms, todėl bylos šalys prisiėmė riziką, kad gali tekti atlyginti trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas.

2.4.       Trečiasis asmuo privalėjo susipažinti su didelės apimties bylos medžiaga, pateikti atsiliepimą į ieškinį, dalyvauti teismo posėdžiuose, siekiant užtikrinti, jog nebūtų sukurti trečiojo asmens teises ir pareigas įtakojantys prejudiciniai faktai, nepriklausomai nuo to, ar trečiasis asmuo aiškiai palaikė kažkurią iš šalių, ar prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. 

3.       Ieškovė UAB „Merkys“ atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

4.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo jį įvertinti pagal byloje esančius duomenis bei vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais ir suformuota teismine praktika.

5.       Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės UAB „Merkys“ apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą.

6.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į ieškovės UAB „Merkys“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti; tuo atveju, jeigu ieškinys būtų tenkintas – atidėti teismo sprendimo vykdymą arba išdėstyti jį dalimis. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.       Ieškovė nepateikė įrodymų, kad NŽT pažeidė įstatymų reikalavimus, dėl kurių kilo žala ir būtų tarp jų priežastinis ryšys. Valdžios institucijos veikos neteisėtumui nustatyti būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos.

6.2.       Atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, bet sudarė galimybę ieškovei nusistatyti servitutą neteismine tvarka, tačiau šia galimybe ieškovė nepasinaudojo. Visi atsakovės sprendimai galėjo būti skundžiami teismine tvarka, tačiau ieškovė tokia teise nesinaudojo, todėl laikytina, kad šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

6.3.       Ieškovė nurodo nepagrįstą žalos dydį, kadangi jis neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei realumo kriterijų. Atsakovėms norima perkelti naštą išlaikyti ieškovės verslą neturint tam teisėto pagrindo, o negautos pajamos neatitinka realumo sąlygų.

6.4.       Apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kurių ieškovė neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme. Apeliantė be pagrindo taiko prezumpciją, kad aikštelės savininkas yra Lietuvos valstybė ir kad aikštelė yra savavališka statyba. Toks ieškovės elgesys neatitinka CPK 306 straipsnio nuostatų. Ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kas yra aikštelės savininkas. Taip pat nėra duomenų, kad aikštelė įrengta neteisėtai ir tai atitiktų savavališkos statybos sąvoką.

6.5.       Ieškovė siekia įpareigoti NŽT atlikti aikštelės kaip statinio priežiūrą ir valdymą, tačiau statinių valdymas nėra priskirtas NŽT kompetencijai.

6.6.       Ieškovė nuolat teigė neturinti galimybės naudotis savo statiniu, todėl visos institucijos (tiek NŽT, tiek Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Klaipėdos apskrities policijos komisariatas, Seimo kontrolerio įstaiga) dėjo visas pastangas, atsakinėjo į ieškovės skundus ir ieškojo įvairių būdų išspręsti problemą. Pagrindinis sprendimo būdas buvo nurodomas naudojimosi tvarkos nustatymas. Tą patį sprendimo būdą buvo nurodęs ir Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-76-459/2015.

6.7.       Pirmosios instancijos teisme paaiškėjo esminė faktinė aplinkybė, kad ieškovės įvardijama problema yra tik hipotetinė, ir realiai neegzistuoja, kadangi vidiniu kiemu naudojasi virš 40 prekybos komplekso naudotojų, iš kurių daugelis net nežinojo, jog kažkam būtų užkirstas kelias naudotis šiuo vidiniu kiemu. Vidiniu kiemu taip pat naudojasi aplinkinių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojai, prekybos komplekso lankytojai ir visi turi galimybę privažiuoti prie esamų pastatų ir patenkinti savo interesus. 

6.8.       Ieškovė suklaidino institucijas teigdama, kad neturi galimybės privažiuoti prie savo pastato, nes tokia galimybe net nebandė pasinaudoti. Ieškovė subjektyviai interpretuoja servituto nuostatas. Subjektyvus ieškovės požiūris į servitutą paremtas įsivaizduojama hipoteze, kad ateityje pradėjusi ūkinę veiklą negalės privažiuoti prie jai priklausančių statinių.

6.9.       Ieškovei nėra apribojimų naudoti nuosavybės teise valdomus pastatus, kadangi šiam naudojimui yra suformuotas teritorijų planavimo dokumentai, kurios rengiant ir tvirtinant buvo atsižvelgta į ieškovės interesus. Šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. AD1-619 „Dėl žemės sklypų Taikos pr. 101, Taikos pr. 101C, Klaipėdoje, detaliojo plano patvirtinimo“, kuriame įvardinta, kad detalusis planas tvirtinamas pagal ieškovės prašymą ir išspręstos ieškovės pastatų eksploatavimo galimybės, numatytos automobilių statymo vietos.

6.10.       Ieškovė klaidina teismą dėl tiekimo rampos egzistavimo. Tiekimo rampą ieškovė įvardina tiesiog turimą įėjimą į pastatą. Ieškovė savo rizika susiformavo 0,0215 ha ploto žemės sklypą aplink savo statinį iš esmės pagal statinio ribas. Taigi ji privalo prisiimti asmeninę riziką, kad turėdama prekybines patalpas, savo noru suformavo tokį minimalaus ploto žemės sklypą savo statinių eksploatavimui.

6.11.       Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad NŽT paskaičiuota kompensacija yra neracionalaus dydžio. Ieškovės reikalavimas nustatyti neatlygintinį servitutą pažeistų visuomenės interesą, kadangi būtų neužtikrinti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje numatyti valstybės turto valdymo principai ir nebūtų pasiekta maksimali nauda visuomenei.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

8.       Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Merkys“ ieškinys dėl servituto nustatymo ir žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškovės UAB „Merkys“ apeliacinio skundo

9.       Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

10.       CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas CK 4.126 straipsnio pagrindu nustatomas esant dviem sąlygoms: kai yra savininkų nesutarimas ir būtinybė nustatyti servitutą tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.

11.       Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga viešpataujančiojo daikto ir daiktų, kuriuos prašoma nustatyti kaip tarnaujančiuosius, savininkų interesų pusiausvyra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019).

12.       Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).

13.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).

14.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad proporcingumo ir interesų derinimo principai sprendžiant servituto nustatymo klausimą gali būti svarbūs ir kitu aspektu – kai esant keliems alternatyviems variantams reikia parinkti, kuriam iš tarnaujančiųjų daiktų nustatyti servitutą. Tokiu atveju teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).

15.       Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (CPK 12 ir 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-94-248/2016; 2021 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021).

16.       Ieškovė reikalavimą nustatyti servitutą grindė tuo, kad Kieme esantis horizontalusis ženklinimas, leidžiantis Kieme stovėti automobiliams, užkirto kelią ieškovei patekti prie savo statinių, todėl šie statiniai nuo 2013 m. praktiškai nėra naudojami pagal paskirtį, jų nesutinka nuomotis suinteresuoti asmenys, jų savo poreikiams negali naudoti ir pati ieškovė. Taip pat nurodo, kad ieškovei kelio servitutas reikalingas išimtinai privažiavimui prie jos pastatų, kad būtų galima juos naudoti pagal paskirtį ir prižiūrėti, o prašomo nustatyti servituto dydis, vieta ir konfigūracija yra tokia, kokia reikalinga, norint prie ieškovės pastatų patekti su sunkiasvorėmis transporto priemonėmis.

17.       Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes, nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo nustatyti ieškovės prašomą servitutą, nes ieškovė nepagrindė servituto būtinumo ir proporcingumo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad aikštelė, kurioje siekiama nustatyti kelio servitutą, skirta transporto priemonių eismui, todėl joje yra taikomos KET, kurių 150.10 punktas numato teisę ieškovei reikalauti, kad kiti asmenys nestatytų transporto priemonių ten, kur jų sustojimas ar stovėjimas trukdytų ieškovei naudotis pastatu ir privažiuoti prie jai priklausančio pastato (rampos). Taigi, kaip matyti, šiuo atveju egzistuoja ir kiti ieškovės teisių gynimo būdai, t. y. kelio servituto nustatymas nėra vienintelė galimybė ieškovei patekti prie jai priklausančių pastatų. Skundžiamo sprendimo 28.1-28.9 punktuose ir šios nutarties 8 punkte nustatytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip pat nepatvirtina būtinybės nustatyti ieškovės prašomą kelio servitutą. Ieškovė įrodymais nepagrindė realaus poreikio kelio servituto taikymui ir nepateikė įrodymų, kad ji bandė kitais būdais išspręsti klausimą dėl patekimo prie savo pastatų. Visi ieškovės argumentai dėl poreikio nustatyti kelio servitutą yra grindžiami išimtinai jos asmeniniais interesais, finansine nauda ir patogumu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas nustatyta skundžiamame sprendime, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi ieškovė prašo nustatyti servitutą atsižvelgiant į pačios ieškovės patogumą, o ne į siekį ieškoti geriausio balanso tarp skirtingų nuosavybės turėtojų interesų. Ieškovės byloje palaikyta pozicija prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.

18.       Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, priėjo pagrįstos išvados, kad servitutas negali būti nustatomas tik tam, kad būtų sudarytos prielaidos faktiškai pašalinti horizontalųjį ženklinimą, nes tai reikštų servituto nustatymą ne pagal paskirtį, o ženklinimo faktinio pašalinimo klausimas gali ir turi būti sprendžiamas kitais būdais. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad tokia išvada atitinka tiek servituto nustatymo teismo sprendimu teisinį reglamentavimą, tiek nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką dėl ieškovės pareigos pagrįsti, kad jos prašomas servitutas yra vienintelė galimybė naudotis daiktu.

19.       Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti esant šioms sąlygoms: asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo (CK 6.248 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). Teisę į žalos atlyginimą asmuo turi tik tuomet, kai jis ją patyrė dėl kito asmens neteisėtų veiksmų.

20.       CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

21.       Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019).

22.       Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016).

23.       Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-352-421/2019).

24.       Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis). CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018).

25.       Priežastinis ryšys suprantamas kaip sąsaja tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, jog neigiamos pasekmės yra skolininko veiksmų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1597/2002). Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-352-421/2019).

26.       Nagrinėjamu atveju, ieškovė teigė, kad dėl atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo), nepanaikinant Kieme esančio horizontaliojo ženklinimo, ji negalėjo išnuomoti jai priklausančių komercinės paskirties pastatų. Dėl to ieškovė patyrė žalą, kurią sudaro negautos pastatų nuomos pajamos, pastatų išlaikymo išlaidos.

27.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės prašoma priteisti žala yra pernelyg nutolusi nuo ieškovės nurodomų neteisėtų atsakovių veiksmų, o negautos pajamos nėra realios. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Eismo ribojimo priemonių įrengimo Klaipėdos mieste tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. AD1-2381, 35 punkto; SEAKĮ 10 straipsnio 8 dalies 3 punkto; Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T2-40, 32.15 punkto nuostatomis, darė išvadą, kad Savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, turi teisę spręsti dėl techninių eismo reguliavimo priemonių ir minėtose teisės aktų nuostatose Savivaldybės administracijos direktoriui suteikti įgaliojimai gali būti įgyvendinami ir bendro naudojimo vidiniuose kiemuose, skirtuose transporto priemonių eismui (privažiuoti prie statinių). Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino, kad Savivaldybės administracija turi visus įgaliojimus, siekiant panaikinti neteisėtą horizontalųjį ženklinimą, esantį ginčo Kieme. Tačiau teismo vertinimu, aplinkybė, jog Savivaldybės administracija nevykdė jai tenkančios pareigos imtis priemonių pašalinti neteisėtą ženklinimą, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad dėl šių veiksmų ieškovė patyrė jos prašomą priteisti žalą.

28.       Spręsdamas dėl atsakovės NŽT civilinės atsakomybės, pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad reikalavimas priteisti iš šios atsakovės žalą yra abstraktaus pobūdžio, neparemtas teisės aktais. Teismo vertinimu, faktas, kad NŽT patikėjimo teise valdo žemės sklypą po Kiemu (asfaltuota aikštele), nereiškia, kad NŽT, kaip žemės savininkės patikėtinė, turi teisę (pareigą) pašalinti horizontalųjį ženklinimą. Be to, NŽT nei kaip žemės savininkei, nei kaip viešojo administravimo subjektui nėra įtvirtinta nei teisė, nei pareiga kontroliuoti Savivaldybės veiksmus ar duoti jai valdingus įpareigojimus. Taip pat ieškovė nenurodė ir neįrodė, ką pagal teisės aktus ar kaip valstybinės žemės patikėtinė konkrečiai privalėjo padaryti NŽT, kad būtų pašalinta ieškovės nurodoma problema. Be kita ko, neįrodyta, kad NŽT atliko neteisėtus veiksmus 2018 m. spalio 24 d. priimdama sprendimą suformuoti žemės sklypą Taikos pr. 101, Klaipėdoje.

29.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai nuspręsta, jog prašoma priteisti žala yra pernelyg nutolusi nuo ieškovės nurodomų neteisėtų atsakovių veiksmų. Ieškovės nurodomi atsakovių neteisėti veiksmai tiesiogiai nesuvaržė ieškovės galimybių naudotis jai priklausančiomis patalpomis, juolab, kad kaip nustatyta anksčiau, ieškovė turi ir kitų galimybių išspręsti klausimą dėl privažiavimo prie jai priklausančių patalpų. Kitų aplinkybių pagrindžiančių, kad būtent atsakovių veiksmai nulėmė atsakovės patiriamą žalą, ieškovė nepateikė.

30.       Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo sprendimo išvadoms, kad ieškovės prašoma priteisti žala, negautos pajamos nėra realios. Apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo šios nutarties 13 punkte nustatytų aplinkybių dėl patirto žalos nerealumo. Apeliantės teikiami įrodymai, kad tuo atveju, jeigu nebūtų buvę atsakovių neteisėtų veiksmų (būtų panaikintas horizontalusis ženklinimas) ir ji būtų galėjusi naudotis savo pastatais, juos išnuomoti, ji būtų gavusi 64 489,30 Eur (prašomos priteisti žalos dydis) naudos, yra abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinantis, kad ieškovė turėjo potencialių nuomininkų, ketinančių mokėti ieškovės nurodomą patalpų nuomos mokestį.

31.       Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, nurodoma, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertinus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Aplinkybė, kad skundžiamas sprendimas nepalankus apeliantei, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas. Panaikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33.       Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., R. T. v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl trečiojo asmens UAB „Reitan Convenience Lithuania“ apeliacinio skundo

34.       Bylinėjimosi išlaidas reglamentuoja civilinio proceso normos, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos pagal CPK nustatytas taisykles. Bylinėjimosi išlaidos kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Analogiška norma įtvirtina ir CPK 98 straipsnio 1 dalyje, kurioje paskirstyta tarp šalių išlaidų advokato ar advokato padėjėjo apmokėti atlyginimo prievolė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tam asmeniui, kuris materialiuoju teisiniu požiūriu laikomas laimėjusiu bylą. Teismas gali nukrypti nu CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

35.       CPK 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Teismų praktikoje nurodoma, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002).

36.       Įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku. Taigi, tretieji asmenys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau CPK 47 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus.

37.       Teismų praktikoje aiškinama, kad sprendžiant dėl poreikio atlyginti trečiojo asmens išlaidas advokato pagalbai apmokėti, turi būti įvertintos trečiojo asmens patraukimo procese aplinkybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1198-943/2020; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-205-516/2018).

38.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. birželio 29 d. nutartimi į bylą buvo įtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, tarp jų ir trečiasis asmuo UAB „Reitan Convenience Lithuania“. Minėtoje nutartyje nustatyta, kad pareikštas ieškinys gali turėti reikšmės ir pastatų (patalpų), esančių žemės sklype Taikos pr. 101, Klaipėdoje, arba aplink jį, savininkų ir naudotojų, taip pat minėto žemės sklypo nuomininkų teisėms ir pareigoms. Trečiasis asmuo UAB „Reitan Convenience Lithuania“ 2020 m. liepos 28 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas kilusį ginčą spręsti teismo nuožiūra pagal byloje nustatytas aplinkybes, nepažeidžiant žemės sklypo Klaipėdoje, Taikos pr. Nr.101 valdytojų ir naudotojų teisių bei teisėtų interesų. Taip pat atsiliepime nurodė, kad nustatant bet kokius naudojimosi žemės sklypu apribojimus, turi būti užtikrinta, kad nebus pažeidžiamos žemės sklypo valdytojų ir naudotojų teisės ir teisėti interesai, o kelio servitutu nebus neproporcingai ribojama žemės sklypo valdytojų ir naudotojų teisė tinkamai eksploatuoti dar 1977 metais statytus statinius, įskaitant teisę netrukdomai pateikti į vidinį kiemą ir privažiuoti prie sklype esančių statinių.

39.       Sprendžiamu atveju, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, nepriteistinos, nes nėra aišku kurią ginčo šalį jis palaikė. Tiek trečiojo asmens atsiliepimo į ieškinį reikalavimas (spręsti ginčą teismo nuožiūrą), tiek atsiliepime išdėstyta trečiojo asmens pozicija (nustatant naudojimosi žemės sklypu apribojimus neturi būti pažeidžiamos visų žemės sklypo valdytojų ir naudotojų teisės ir teisėti interesai) sudarė pagrįstą pagrindą išvadai, kad trečiajam asmeniui nepalaikant nei vienos iš ginčo šalių, nėra galimybės nuspręsti, kuri šalis turėtų atlyginti trečiojo asmens atstovavimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens apeliacinis skundas nėra tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

40.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

41.       Netenkinus ieškovės UAB ,,Merkys“ ir trečiojo asmens UAB ,,Reitan Convenience Lithuania“ apeliacinių skundų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Kiti bylos dalyviai prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                Dalia Kačinskienė 

Agnė Tikniūtė

Jūratė Varanauskaitė