Baudž. bylos Nr. 1A-27-116/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-05042-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.4.; 1.2.18.11.; 2.1.2.12.; 2.2.4.3.; 2.3.2.2.11.; 2.4.6.1.2; 3.12.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

kolegijos teisėjų Klavdijos Kruminienės, Danutės Matiukienės,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei, Audronei Peleckienei,

dalyvaujant prokurorams Sigitui Dobiliauskui, Sauliui Kulikauskui,

gynėjui advokatui Stasiui Lileikiui,

nuteistajai A. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. gynėjo advokato Stasio Lileikio apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

              A. S. nuteista už tai, kad būdama atsakinga už savo ūkio, registruoto (duomenys neskelbtini),  (identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini)), buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. nuostatas dėl nusikalstamo nerūpestingumo aplaidžiai tvarkė ūkio apskaitą, o būtent, laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 31 d. iki 2008 m. sausio 31 d., pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. bei 12 str.  1 d. reikalavimus, į savo ūkio apskaitą neįtraukė:

1. 2005 m. rugpjūčio 30 d. iš A. J. už 1 615 Lt įsigyto vieno galvijo (buliaus) sunaudojimo savoms reikmėms;

2. Laikotarpyje nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2005 m. spalio 24 d. iš V. S., P. Ž., D. K., B. B., A. S. ir B. V. įsigytų 6 galvijų, viso už 8 886,60 Lt, perdavimo V. R. ūkiui;

3. 2006 m. lapkričio 21 d. iš Vokietijos firmos „(duomenys neskelbtini)“ ir 2006 m. gruodžio 21 d. iš Prancūzijos firmos „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų 30 galvijų perdavimo V. R. ūkiui;

4. 2006 metų spalio mėnesį už 129 000 Lt įsigyto traktoriaus „John Deere 6320 SE“ pardavimo ar kitokio praradimo;

5. 2007 m. gruodžio 21 d. 31 galvijo įsigijimo iš Prancūzijos firmos „(duomenys neskelbtini)“ už 257 441 Lt ūkinės operacijos bei šių galvijų perdavimo ar kitokio praradimo,

dėl ko negalima iš dalies nustatyti jos ūkio turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 30 d. iki 2008 m. sausio 31 d.

Apeliaciniu skundu nuteistosios A. S. gynėjas advokatas S. Lileikis prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir A. S. priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde advokatas nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas ir nepagrįstai pripažino A. S. kalta padarius BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Pažymi, kad ūkininko ūkio veiklos teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos  ūkininko ūkio įstatymas. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 5 dalį ūkininko ūkis yra ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, o įstatymo 5 straipsnio 3 dalis numato, jog ūkininko ir jo partnerių turto valdymą ir naudojimą nustato civilinis kodeksas. Tokiu būdu, apelianto įsitikinimu, aiškinant šių teisės normų turinį, darytina išvada, kad jeigu ūkininkas nėra įsteigęs įmonės, tai jo, kaip fizinio asmens veiklą, prievolinius santykius su kitais ūkiniais subjektais ir valstybinėmis institucijomis reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK). CK XI skyriuje įtvirtintas atstovavimo institutas, suteikiantis teisę fiziniam asmeniui (vadinasi, ir ūkininkui) sudaryti įvairius sandorius per atstovą, išduodant įgaliojimą atstovauti įgaliotąjį nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.132 str. 1 d., CK 2.137 str. 1 d.).

Advokato teigimu, būtent vadovaudamasi šia įstatymo suteikta teise, A. S. Kauno miesto 14-ame notarų biure 2005 m. kovo mėnesio 22 d. išdavė įgaliojimą seseriai V. R., kuriame be kitų atstovavimo veiksmų, pastarajai buvo suteikta teisė atstovauti A. S. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pateikiant deklaracijas ir kitus dokumentus. Kaip parodė liudytoja A. D. (šiuos parodymus patvirtina byloje esančios deklaracijos), deklaracijas valstybinei mokesčių inspekcijai teismo nuosprendyje nustatytu laikotarpiu nuo 2005-05-31 d. iki 2008-01-31 d. kaip tik ir pateikė V. R.. Įvertinus tai, kad įgaliotinis turi ne tik teisę, bet ir pareigą tinkamai įvykdyti pavedimą, darytina išvada, kad ir atsakomybė už netinkamą prievolės prieš valstybinę mokesčių inspekciją įvykdymą tenka ne A. S., o jos įgaliotam asmeniui V. R., kuri pagal jai išduotą ir priimtą vykdyti įgaliojimą tapo atsakinga už teisingą atskaitomybės duomenų pateikimą atitinkamoms valstybinėms institucijoms.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nuteistosios atstovo nuomone, darytina išvada, kad teismas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio nuostatas aiškino tik gramatiškai, o ne sistemiškai, t. y. nesiedamas aiškinimo su Civiliniame kodekse ir Ūkininko ūkio įstatyme numatytu ūkininko ūkio veiklos teisiniu reglamentavimu. Toks formalus įstatymo normos aiškinimas nulėmė neteisingą teismo išvadą dėl baudžiamosios atsakomybės A. S. kilimo.

Pažymi ir tai, kad Alytaus valstybinė mokesčių inspekcija, priimdama A. S. išduotą įgaliojimą, o po to V. R. teikiamus finansinės atskaitomybės dokumentus (deklaracijas) pripažino, jog V. R. tokią teisę turi, tuo pačiu turėdama ir pareigą teikti teisingus finansinės atskaitomybės dokumentus bei būti atsakinga už šių dokumentų turinio teisingumą.

Anot advokato, teismas taip pat neįvertino ir to, kad V. R., turėdama A. S. išduotus tris notariškai patvirtintus įgaliojimus (2005-03-22 d., 2005-04-14 d., 2005-08-25 d.), kurie iš esmės suteikė jai teisę spręsti visus su A. S. ūkiu susijusius klausimus (turto tvarkymą, A. S. atstovavimą santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tarp jų ir su valstybinėmis institucijomis ir kt.), t. y. faktiškai būdama A. S. ūkio reikalų tvarkytoja (vadove), buhalterinę apskaitą paprašė tvarkyti O. K.. Nors su ja V. R. nesudarė darbo sutarties, tačiau, kaip pripažino pati O. K., ji faktiškai tvarkė A. S. ūkio apskaitą pagal dokumentus, kuriuos jai pateikdavo V. R.. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, O. K., tvarkydama buhalterinę apskaitą, t. y. faktiškai atlikdama buhalterės darbą, negalėjo nesuprasti ir to darbo teisinių pasekmių bei savo atsakomybės už atliktą darbą. Todėl, apelianto įsitikinimu, buvo būtina įvertinti O. K. veiksmus baudžiamosios teisės taikymo aspektu, t. y. įvertinti, ar esant faktiniams buhalterės darbo santykiams jai už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą nekilo baudžiamoji atsakomybė.

Apelianto manymu, nepagrįsta ir teismo išvada, kad dėl tam tikrų buhalterinės apskaitos veiklos trūkumų nebuvo galima iš dalies nustatyti A. S. ūkio turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 30 d. iki 2008 m. sausio 31 d., t. y. kad dėl netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos atsirado BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Teigia, jog pirma, teismas nemotyvavo, kokio konkrečiai ūkio ūkinės veiklos parametro dėl buhalterinės apskaitos klaidų negalima nustatyti, nes ūkio turtas ir įsipareigojimai bei struktūra yra skirtingos ekonominės ir teisinės sąvokos. Todėl teismas nuosprendyje nurodydamas kilusias žalingas pasekmes neturėjo apsiriboti bendro pobūdžio teiginiu, o privalėjo nurodyti, kokių A. S. ūkininko ūkio veiklos parametrų nebuvo galima nustatyti.

Antra, advokatas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pripažindamas A. S. kalta, teismas be pagrindo rėmėsi Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-04-24 d. patikrinimo aktu Nr. A4-25. Teigia, jog šio patikrinimo tikslas – privalomų mokėti valstybei mokesčių paskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas. Todėl vien dėl tyrimo tikslų ir objektų skirtumo tikrinant mokesčio sumokėjimo teisingumą bei buhalterinės apskaitos tvarkymą negalima pripažinti aktą pakankamu įrodymu, patvirtinančiu BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių buvimą. Be to, nustatant paminėtoje teisės normoje numatytus padarinius, būtinos specialios žinios, kurias gali turėti arba specialistas, arba ekspertas (BPK 84, 89 straipsniai). Pažymi, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistė A. D. nėra nei ekspertė, nei specialistė BPK 89 straipsnio taikymo prasme. Todėl patikrinimo aktas taip pat nėra nei ekspertizės aktas, nei specialisto išvada. Esant nurodytoms aplinkybėms, mano, kad patikrinimo aktas šiuo atveju negali būti pripažintas A. S. kaltės įrodymu.

Trečia, apeliantas nurodo, kad teismas nustatė, jog A. S. ūkininko ūkio turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 30 d. iki 2008 m. sausio 31 d. nebuvo galima nustatyti dėl to, jog į ūkio apskaitą už šį laikotarpį nebuvo įtrauktos 5 ūkinės - finansinės operacijos bei sandoriai su turtu. Teigia, kad ši teismo išvada nėra pagrįsta pirmiausia dėl to, jog prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. 2009-04-24 d. patikrinimo akto išvadai, be to, ji yra iš esmės neteisinga. Atkreipia dėmesį, kad patikrinimo akto 1.2 punkte (akto 6 psl.) nurodyta, jog ūkio buhalterinėje apskaitoje yra apskaitytas galvijo (buliaus) įsigijimas iš A. J., tačiau apskaitoje nėra įrašų apie šio galvijo praradimą, taip pat patikrinimui nebuvo pateikti jokie pirminiai dokumentai (nurašymo, pardavimo ar kt. dokumentai), susiję su šio galvijo pradingimu (nurašymu). Teigia, kad analogiška situacija yra ir su 6 galvijų iš fizinių asmenų (2 inkriminuotos veikos epizodas) bei iš Vokietijos ir Prancūzijos firmų įsigijimu (3 inkriminuotos veikos epizodas) ir galvijų perdavimo V. R. ūkiui bei 31 galvijo įsigijimo iš Prancūzijos firmos ir perdavimo V. R. ūkiui (5 inkriminuotos veikos epizodas). Įgytas turtas buvo apskaitytas, o vėliau nurašytas nesant pirminių nurašymą patvirtinančių dokumentų.

Nuteistosios atstovo įsitikinimu, turto judėjimą pateisinančių dokumentų nebuvimas gali būti vertinamas tik kaip turto perleidimo teisėtumą ar neteisėtumą patvirtinanti aplinkybė, bet ne kaip aplinkybė, dėl kurios negalima nustatyti turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, o nagrinėjamu atveju buhalterinėje apskaitoje turto padidėjimas ir sumažėjimas buvo fiksuotas. Teigia, kad turto sumažėjimą pateisinančių dokumentų nebuvimas sukėlė A. S. kitas teisines pasekmes – surašyto patikrinimo akto pagrindu jai buvo priskaičiuoti nesumokėti mokesčiai bei taikytos kitos mokestinės sankcijos. Tokios pat aplinkybės nustatytos ir dėl traktoriaus „John Deete 6320 SE“ - jo įsigijimas ir nurašymas buvo atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje, konstatuojant, jog nėra traktoriaus nurašymą pagrindžiančių dokumentų.

Anot apelianto, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad iš ūkyje esančių buhalterinės apskaitos dokumentų, kitose institucijose, atliekančiose galvijų bei transporto priemonių registrą, saugomų dokumentų buvo galima nustatyti A. S. ūkininko ūkio turtą ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 30 d. iki 2008 m. sausio 31 d., o turto sumažėjimą pateisinančių dokumentų nebuvimas nesukelia BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, tik užtraukia kito pobūdžio atsakomybę. Todėl, nuteistosios atstovo įsitikinimu, įvertinus skundo motyvus, darytina išvada, kad A. S. veikoje nėra BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, todėl ji turi būti išteisinta.

Teismo posėdyje nuteistoji, nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis), nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Byla perduotina prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Bylos duomenys liudija, kad 2010 m. liepos 15 d. A. S. buvo pranešta apie įtarimą padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (4 t. 103-104 b. l.). Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kaltinant A. S. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, 2010 m. rugsėjo 29 d. buvo perduota Telšių rajono apylinkės teismui, kuris pripažino  A. S. kalta ir nuteisė už aplaidų apskaitos tvarkymą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (5 t. 168-172 b. l.).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. S. 2005 m. vasario 7 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriuje įregistravo ūkininko ūkį adresu: (duomenys neskelbtini). Ūkio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (4 t. 15 b. l.). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme A. S. parodė, kad įkurti ūkį jos vardu sumanė V. R., V. R. jai taip pat pasakė, kad jauniesiems ūkininkams yra suteikiamos lengvatos, paaiškino, kad ūkiui vadovaus ji (V. R.). Šis pasiūlymas buvo viliojantis, bet paskui ji pamatė, kad neturi reikiamų žinių, išsilavinimo. Kadangi jos sesuo V. R. pažadėjo viskuo rūpintis, ji nusprendė tapti ūkininke. Ji pati žemės neturėjo, todėl V. R. žemes jai dovanojo, o paskui tas žemes ji dovanojo V. R., t. y. grąžino žemes jų savininkams, kurie jas turėjo iki įsteigiant jos vardu ūkį. Ji taip pat neturėjo ir savo lėšų.  Atsakydama į teisėjos klausimą, A. S. paaiškino, kad steigiant jaunojo ūkininko ūkį buvo privilegijų, su seserimi V. R. ji kalbėjo, kad pigiau kainuotų kuras. Ji (A. S.) banke atidarė sąskaitą, tačiau mokėjimų neatliko, į (duomenys neskelbtini) nevyko, ūkio veikla nesidomėjo. Deklaracijas ji pasirašydavo jų netikrinusi, jai V. R. sakė, kad deklaracijas turi pasirašyti ji pati, nes ūkis registruotas jos vardu. 2007 m. vasarą ji V. R. paprašė panaikinti ūkį, nes pasikeitė jos (A. S.) šeimyninė padėtis. Ikiteisminio tyrimo metu  A. S. nurodė ir tai, kad V. R. pateiktus dokumentus ji pasirašydavo į juos nekreipdama dėmesio, keletą kartų yra pasirašiusi tuščiuose popieriaus lapuose (4 t. 63-65 b. l., 5 t. 134-135 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. S. parodė, kad ji sutiko su V. R. pasiūlymu kurti jaunojo ūkininko ūkį ir projektą gauti paramai iš Europos Sąjungos. Deklaracijas ji pasirašydavo jų netikrinusi, V. R. jai sakė, kad jokia veikla jos (A. S.) ūkyje nevyksta. Paaiškino, kad galvijus pirko V. R., nes ji pati apie galvijus mažai ką suprato, žemę jai dovanojo J. R., dovanojimo sutartis buvo sudaryta V. R. iniciatyva. 

Iš bylos duomenų akivaizdu, kad paraiškas gauti paramą už 2006 metais ir 2007 metais  įsigyjamus veislinius gyvūnus, taip pat paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2006 metais gauti pateikė A. S., kad minėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi, patvirtinta A. S. parašu (4 t. 13, 20 , 21-24 b. l.). Nupirktų veislinių gyvūnų laikymo sutartyse Nr. 17 ir Nr. 12 pirkėja nurodyta A. S. (3 t. 159, 173 b. l.), A. S. vardu pasirašyti ir kiti dokumentai: pirkimo organizatoriaus apklausos žodžiu sprendimo dėl konsultavimo paslaugų pirkimo protokolas Nr. 1 (2 t. 106 b. l.), dokumentai, susiję su traktoriaus pirkimu (2 t. 117, 121-124, 125, 126, 136-139, 140, 141), paramos prašymas „Kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini)“ projekto įgyvendinimui (2 t. 4-18 b. l.), projektų įgyvendinimo ataskaitos (2 t. 51-57, 82-89) bei kiti byloje esantys su  A. S. ūkio veikla susiję dokumentai.

Bylos duomenys taip pat patvirtina A. S. parodymus, kad ji, nuspręsdama tapti jaunąja ūkininke, neturėjo nei savo lėšų, nei žemės. Žemės sklypus A. S. dovanojo jos sesuo V. R. ir pastarosios sutuoktinis J. R. (1 t. 42-46, 47-48, 49-51, 52-53 b. l.), o po kurio laiko A. S. minėtus sklypus, juos „parduodama“, grąžino V. R. (1 t. 54-55, 56-63 b. l.). A. S. V. R. pardavė traktorių „Belarus“ (1 t. 77-78 b. l.). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad už valstybės lėšas A. S. įsigyti galvijai buvo perduoti V. R. ūkiui, pastarosios ūkiui perleistas ir traktorius „John Deere 6320 SE“. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta V. R. nurodė, kad ji savo seseriai  A. S. padovanojo apie 47 ha žemės ir A. S., įkeisdama žemes, iš banko  paėmė apie 50 000 Lt paskolas. Už šias lėšas buvo nupirktas traktorius, pasėti pasėliai. Darbus atliko jos (V. R.) ūkio darbininkai, technika ir gyvuliai buvo laikomi jos (V. R.) ūkio patalpose. Gyvuliai buvo laikomi jos tvarte, nes A. S. neturėjo reikiamų laikymo sąlygų (4 t. 48-49 b. l.). Iš liudytojos O. K. parodymų matyti, kad ji A. S. ūkio dokumentus sutvarkydavo paprašyta V. R., A. S. į ūkio valdymą nesikišo, ūkio veikos finansiniais rezultatais nesidomėjo (4 t. 75-76, 93, 5 t. 156-157 b. l.).

Kolegijos nuomone, įvertinus bylos medžiagą, yra pagrindas manyti, kad A. S. ir V. R., siekdamos V. R. ūkiui gauti Europos sąjungos išmokas, kurios skiriamos tik jauniesiems ūkininkams, formaliai A. S. vardu įsteigė ūkininko ūkį, o gautomis Europos Sąjungos lėšomis ir už jas įsigytu turtu realiai disponavo V. R., Taigi, yra pagrindas manyti, kad A. S. ir V. R. tarpusavyje susitarusios, galėjo sukčiauti, t. y. galėjo padaryti BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrindas tokiai išvadai yra ir A. S. V. R. suteikti labai platūs įgaliojimai valdyti ir tvarkyti A. S. vardu įsteigtą ūkį (1 t. 34, 35, 36). Minėti įgaliojimai taip pat rodo, kad A. S. tikslas buvo padėti seseriai gauti jos ūkio vystymui reikalingą Europos sąjungos paramą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų naudai, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką arba valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis patį turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą.  Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad, nors A. S. nurodė, kad kai kurių byloje esančių dokumentų ji nepasirašė, juos, suklastodama parašą, galėjo pasirašyti V. R. (4 t. 63-65 b. l.), ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu liko neištirta.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad faktiškai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neatitinka nuosprendyje išdėstytų ir įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad  buvo padaryta ne tik veika, už kurią yra nuteista A. S., bet ir kita nusikalstama veika. Be to, nusikalstamą veiką gali būti padaręs ne vienas asmuo, o keli tarpusavyje susitarę asmenys – A. S. ir V. R.. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinime nurodytos ir faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi, teismas teisiamajame posėdyje turėjo vertinti, ar kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes kaltinamajame akte nenurodytos bylos nagrinėjimo metu nustatytos svarbios esminės faktinės aplinkybės atitinka ir kito nusikaltimo – sukčiavimo – sudėtį.

              Pažymėtina, jog nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, kad, nors neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo faktas arba tai, kad kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina, dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui, tačiau teismas taip pat pabrėžė, jog kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte išaiškinta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kita – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas).

Nagrinėjamu atveju byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame neteisingai nurodytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės – bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių. Nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą ir pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, paviršutiniškas, neišsamus bylos tyrimas ikiteisminio tyrimo stadijoje, lėmė įstatymų garantuotų kaltinamosios teisių suvaržymą ikiteisminio tyrimo stadijoje, nutartyje paminėtus kaltinamojo akto surašymo trūkumus (BPK 219 straipsnio 3 punktas), kurių negalima ištaisyti teisme ir kurie trukdo nagrinėti bylą. Esminiai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, nusikalstamos veikos aprašymo netikslumai, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos reikalauja atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu pranešama apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, apeliacinės instancijos teismas to padaryti nepasunkindamas nuteistosios padėties, nepažeisdamas apeliantės teisės į gynybą, savo iniciatyva negali. Esant tokioms aplinkybėms, byla perduotina prokurorui. Pripažintina, kad toks sprendimas, iš dalies tenkinant nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, apeliacinio skundo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, neviršija, nes skundu prašoma panaikinti nuosprendį. Priėmus sprendimą bylą grąžinti prokurorui, kiti apeliacinio skundo motyvai nebenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a :

              Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį, kuriuo A. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, panaikinti, ir baudžiamąją bylą dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto perduoti Telšių rajono apylinkės prokuratūrai.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                Vaclovas Iždonas

Teisėjai                                                                                                                              Klavdija Kruminienė

                                                                                                                                            Danutė Matiukienė