Administracinė byla Nr. A-1222-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02174-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 metų iki 2014 metų jis buvo laikomas LAVL, pažeidžiant sveikatos ir higienos normų reikalavimus, buvo laikomas kamerose, kurių plotas 21 kv. m kartu su dar 9 asmenimis, neturėjo galimybės judėti, mankštintis, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus, nervingas. Tualetas nebuvo atitvertas jokia pertvara, todėl jautėsi nejaukiai. Į jo žodinius skundus LAVL administracija nereagavo. Kameros langai buvo į darbo zonos pusę, todėl turėjo kvėpuoti dulkėmis, kankinosi dėl pjūklų skleidžiamo triukšmo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. buvo gydomas LAVL 3 kartus. Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. Be to, LAVL privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. LAVL Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl, LAVL manymu, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas arba keičiamas. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolat remontuojamos. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. LAVL kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m., todėl atitinka reikalavimus. Taip pat atsakovo atstovas turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-higienos pasą, kuris įrodo, jog LAVL patalpos atitinka visas teisės aktuose įtvirtintas normas. Pabrėžė, kad būnat LAVL pareiškėjo sveikata gerėjo, buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos 24 val. per parą, vykdytas nenutrūkstamas gydymas ir priežiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (b. l. 45-47) pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 50 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-1600/2012 išaiškino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m. – taikytina ir LAVL gydomiems asmenims.
Teismas nurodė, jog remiantis pateiktais duomenims – detalizuotais palatų, kuriose pareiškėjas buvo gydomas, dydžiais bei jose esančių lovų skaičiais – matyti, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamus laikotarpius (tai yra laikotarpius nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. liepos 12 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 4 d.) 3 paras pareiškėjui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį (27 paras) vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos.
Nurodė, jog LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka patalpų remontą. LAVL paaiškino, kad kamerų tipo palatose sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m, kas atitinka nustatytus reikalavimus. Patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas–higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690. Iš bylos medžiagos buvo matyti, kad LAVL yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuris atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus.
Teismas, įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog laikymo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgdamas į laikymo LAVL trukmę, sudarytas galimybes tarp medicininių procedūrų nuo 6 val. iki 22 val. būti gryname ore, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 50 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
III.
Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 73-75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, ginčą nagrinėti iš esmės ir tenkinti jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.
Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pareiškėjas buvo atvežtas iš pataisos namų, todėl turėjo būti laikomas terapiniame arba chirurginiame skyriuje, kur sudarytos sąlygos laisvai judėti nuo 6:00 val. iki 22:00 val., tačiau jis buvo patalpintas į uždaro režimo korpusą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjui vaistai buvo leidžiami ir procedūros atliekamos visų akivaizdoje, dėl ko pareiškėjas jautėsi žeminamas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88-89) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-442/2014, kurioje buvo konstatuotas teisės pažeidimo faktas kaip pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Pažymi, jog minėta nutartis tiesiogiai siejasi su šia administracine byla, kadangi išnagrinėtos aplinkybės yra identiškos ir (arba) panašios.
Mano, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei galiojančias teisės normas, dėl ko priėmė objektyvų, pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo J. S. reikalavimo priteisti 10 000 Lt (4 076,97 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjui priteisė 50 Lt (14,48 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl tinkamų gydymo sąlygų neužtikrinimo.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino ginčui aktualų teisinį reguliavimą, priteisė jam nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala turi būti vertinama būtent jo prašoma priteisti suma.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija vertina administracinės bylos aplinkybes ir nesivadovauja vien tik proceso šalių pateiktais argumentais dėl bylos esmės.
Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teisėjų kolegija šios nagrinėjamos administracinės bylos kontekste taip pat pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atitinkamai, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad tiek pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir 2010 m. spalio 25 d. Nuostatai), tiek Lietuvos atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 (2014 m. kovo 8 d. redakcija) (toliau – ir 2014 m. kovo 6 d. Nuostatai), 1 punktą Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, ir pagal savo režimą jos yra priskirtinos laisvės atėmimo vietoms, sprendžia, kad nurodyti išaiškinimai mutatis mutandis yra taikytini ir šiuo atveju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio minimalaus gyvenamojo ploto, nurodė, jog ginčui spręsti taikytinas minimalios vienam asmeniui tenkančios kalinimo ploto normos – 3,6 kv. m. – reikalavimas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo teisinį statusą, gydymo vietos specifiką, su tokiu teisinio reguliavimo taikymu nesutinka ir pabrėžia, kad teismas šiuo aspektu padarė nepagrįstas išvadas. Visų pirma pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Tačiau atsižvelgus į kalinimo įstaigos ar įstaigos, kuriai yra patikėta užtikrinti laisvės atėmimo bausmių vykdymą specifiką, yra sprendžiama dėl įkalintam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ploto.
Ginčui aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, numatytas teisės aktuose, yra 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas vertindamas asmeniui tekusį plotą nepagrįstai neatsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems subjektams.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog gydymo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. liepos 12 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo 25 palatoje (21,25 kv. m., 10 lovų), nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m., 7 lovos), nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje (12,14 k v. m., 3 lovos) (b. l. 11). Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose darytina išvada, kad, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjui 30 parų nebuvo užtikrintas Taisyklėse numatytas minimalus gyvenamasis plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, t. y. 5,1 kv. m. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo neteisėtus Laisvės atėmimo vietos ligoninės veiksmus (CK 6.271 str.).
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-3), apeliaciniame skunde (b. l. 73-75) taip pat pažymi, jog tualetas nebuvo atitvertas jokia pertvara, todėl jis jautėsi nejaukiai, tačiau dėl šių pareiškėjo argumentų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė. Atitinkamai, atsižvelgus į šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ydingumą, tai, kad nėra poreikio rinkti naujus įrodymus, proceso šalys turėjo galimybę šiuo aspektu pasisakyti dėl nurodytų argumentų įvardintu aspektu pasisakytina iš esmės.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tiek 2010 m. spalio 25 d. Nuostatų 8.3.1 punktas, tiek 2014 m. kovo 6 d. Nuostatų 8.11 punktas numato, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija užtikrina pacientų, laikomų ligoninėje, maitinimą ir materialinį aprūpinimą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas normas, buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nustato laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1, 5 p.).
Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 19 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taigi šiame kontekste svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi pirmiau nurodytų reikalavimų.
Vertinant nurodyto reguliavimo laikymąsi pažymėtina, jog administracinis procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007).
Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tualeto netinkamu įrengimu (t. y. sanitarinio mazgo neatskyrimu), nepateikė. Tik atsiliepime į skundą atsakovas abstrakčiai nurodė, kad toks įrengimas atitinka numatytus reikalavimus, tačiau įrodymų, patvirtinančių šiuos duomenis, nepateikė (b. l. 11-14). Atsakovo nurodomas Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas-higienos pasas savaime neįrodo, jog buvo laikytasi būtent pirmiau nurodyto reikalavimo pagal minėtą reguliavimą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad leidimas-higienos pasas tik liudija, kad ūkinės komercinės veiklos sąlygos būtent atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus bei suteikia jo turėtojui teisę verstis jame nurodyta ūkine komercine veikla (Leidimų-higienos pasų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. V-791, 3 p.). Duomenų būtent dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriaus 25 palatoje, Vidaus ligų skyriaus 3, 5 palatų tualeto įrengimo pagal pirmiau minėtą reguliavimą nebuvo pateikta (b. l. 25-30). Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl tualeto netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, tačiau jis įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog kameros palatos, kuriose buvo gydomas ir kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės (CK 6.271 str.).
Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo atvežtas iš pataisos namų, todėl turėjo būti laikomas terapiniame arba chirurginiame skyriuje, kur sudarytos sąlygos laisvai judėti nuo 6:00 val. iki 22:00 val., tačiau jis buvo nepagrįstai patalpintas į uždaro režimo korpusą, be to, pareiškėjui vaistai buvo leidžiami ir procedūros atliekamos visų akivaizdoje, dėl ko jis jautėsi žeminamas (b. l. 73-75). Šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinės bylos ribas apibrėžia pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas ir jame nurodytos aplinkybės (ABTĮ 23 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme ar naujų aplinkybių vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos šios pareiškėjo naujos nurodytos aplinkybės dėl galimų teisės aktų pažeidimo. Nagrinėjamu atveju įvardintų aplinkybių teisinis įvertinimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, apibrėžtas pareiškėjo skundu, todėl dėl jų nepasisakytina iš esmės.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į analizuojamą situaciją, pažymi, kad pareiškėjui būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos vertės (t. y. 5,1 kv. m.). Palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo ženkliai pažeista. Vis dėlto pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui būnant Vidaus ligų skyriuje (t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 4 d.) buvo galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Apie tokią galimybę 2013 m. birželio 28 d. – 2013 m. liepos 12 d. laikotarpiu atsakovas nenurodo (b. l. 11-14). Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ar kitus teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė rimtus sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, kitus šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Be to, pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač?svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.
Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, atlikus kitus šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, trumpą laiko tarpą, iš byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.
Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus,
Aiškindama išvardintų nuostatų visumą kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 10 000 Lt (4 076,97 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumų, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus, nervingas (b. l. 1-3). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos.
Vis dėlto atsižvelgus į gydymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (30 dienų), šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų gydymo sąlygų neužtikrinimu, tačiau jam tam tikru laikotarpiu suteiktą judėjimą laisvę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui būtent jo prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Šiuo atveju atsižvelgus į pirmiau minėtas aplinkybes spęstina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 120 Eur. Šiuo atveju manytina, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala – 50 Lt (14,48 Eur) – negali remiantis nurodytais išaiškinimais, teisingumo principu kompensuoti pareiškėjui patirtus išgyvenimus.
Priešingų išvadų dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio neleidžia daryti ir atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-707/2014 pateikti išaiškinimai ir tai, kad teismas šioje byloje apribojo konstatuoto teisės pažeidimo faktu kaip pakankama padarytos žalos atlyginimo forma pareiškėjui (b. l. 88-89). Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad nurodytos bylos aplinkybės nėra tapačios šiai nagrinėjamai situacijai, nes atsakovo nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas buvo gydomas tik 7 dienas kamerų tipo palatoje, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo maždaug 3,81 kv. m., be to, Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, kitų neteisėtų veiksmų buvimo nebuvo nustatyta. Šiuo atveju byloje neteisėtų veiksmų laikotarpis, kai buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kalinimo plotą, yra ilgesnis, be to, buvo konstatuoti ir kiti pažeidimai dėl pareiškėjui privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 120 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Priteisti pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė